Ar žinai, kur geriausia atostogauti su šeima? Turiu Tau populiariausių į šeimas orientuotų viešbučių TOP 5, kuriuos vasaros sezono metu rinkosi su "Novaturu" keliavusios šeimos. Palankiausių įvertinimų viešbučiai sulaukė dėl plataus šeimoms tinkamų kambarių tipų pasirinkimo, puikiai įrengtų vaikiškų pramogų erdvių bei animatorių veiklos.

1 vieta

CLUB ASTERIA BELEK 5*  (Turkija, Antalija, Belekas) - šalia jūros pakrantės įsikūrusiame viešbutyje yra privatus paplūdimys, SPA centras, keletas lauko baseinų su vandens čiuožyklomis, kurios tikrai patiks jūsų vaikams. Savitarnos restorane galėsite paskanauti vietinių ir tarptautinių valgių. Čia taip pat yra 4 restoranai: itališkas, turkiškas, kinų ir žuvies. Viešbučio SPA centre įrengta turkiška pirtis, sauna, treniruoklių salė, atliekami masažai. Mažieji svečiai gerai praleis laiką žaidimų aikštelėje.

Nori čia atostogauti? Rezervuoti gali ČIA>

2 vieta

Stella Palace (5*) (Graikija, Chersonisas, Analipsis) - puikus, stilingas viešbutis. Privačioje Analipsi paplūdimio zonoje įsikūrusiame viešbutyje yra 2 lagūnos stiliaus baseinai, 3 vaikų baseinai ir 2 teniso aikštelės, o numerius supa aukštos palmės ir architektūriniai sodai. Stella Palace svečiams siūloma mėgautis įvairiausiu sportu, pavyzdžiui, krepšiniu, badmintonu ir vandens aerobika. Pageidaujantiems užsakomos masažo paslaugos.

Nori čia atostogauti? Rezervuoti gali ČIA>

3 vieta

Sol Nessebar Bay & Mare (4*) (Bulgarija, Nesebaras) - puiki vieta atostogoms su vaikais! Graži ir tvarkinga vieta, skanus maistas (didelis pasirinkimas bet kokiam skoniui), daug pramogų vaikams ir suaugusiems. Vandens kalniukai ir žaidimų aikštelės viešbučio teritorijoje tikrai paliks įspūdį jūsų vaikams! Netinka romantiškoms atostogoms, šis viešbutis - vaikų rojus!

Nori čia atostogauti? Rezervuoti gali ČIA>

4 vieta

Sunshine Rhodes (4+*) (Graikija, Rodas, Jalisas) - įsikūręs smėlėtame, akmenukais nusėtame paplūdimyje, senoviniame Ialyssos miestelyje, už 7 km nuo Rodo. Viešnagės metu galėsite pažaisti paplūdimio tinklinį ar mini golfą, atsipalaiduoti saunoje, pasilepinti sveikatingumo procedūromis ir užsiimti kitomis pramogomis. Viešbutyje nuomojami kalnų dviračiai, rengiami aerobikos užsiėmimai, įrengtas vaikų baseinas ir žaidimų aikštelė. Skanus, įvairus maistas, graži, vaikams pritaikyta teritorija. Ir tikrai daug puikių pramogų!

Nori atostogauti šiame viešbutyje? Čiupk pigų skrydį (Kaunas - Rodo sala - Kaunas) ir rezervuok šį viešbutį ČIA>

5 vieta

Fergus Style Cala Blanca Suites (5*) (Ispanija, Maljorka) - viešbutis įsikūręs nedidelėje Santa Ponsos įlankoje, Kosta de la Kalmos pakrantėje. Apsistoję čia galėsite paplaukioti lauko baseine, pasigėrėti nuostabiais jūros vaizdais ir dalyvauti kasdien rengiamose pramoginėse programose. Mažas ir jaukus viešbutis puikiai tinkantis atostogoms su šeima.

Nori atostogauti šiame viešbutyje? Čiupk pigų skrydį (Kaunas - Maljorka - Kaunas) ir rezervuok šį viešbutį ČIA>

Makalius gavo laišką iš keliautojos Dovilės, kuri su mielu noru panoro pasidalinti įspūdžiais iš Afrikos. Kaip džiugu! Per kiek mažiau nei metus ji aplankė tris Afrikos šalis: Pietų Afrikos Respubliką, Keniją ir Nigeriją. Pasakojimas išties įdomus ir ilgas, taigi pradėkim nuo pirmosios Dovilės stotelės - Pietų Afrikos Respublikos.

Pirmoji stotelė Afrikoje: Kontrastingoji Pietų Afrika

Pirmoji pažintis su juoduoju žemynu įvyko Pietų Afrikoje. Įdomus faktas: ambasada, išduodanti vizas LR piliečiams, yra Kopenhagoje, todėl susiruošus į PAR tenka nuvykti į dar vieną kelionę. Tai tarsi koks išbandymas, kaip stipriai nori į PAR. Na, tokia tvarka, ir prieš tvarką nepasispyriosi.

Pažintis su PAR prasidėjo Johanesburge. Pirmasis įpūdis: raudona žemė kaip iš Discovery kanalo ir nuostabus pavasaris lapkričio mėnesį, kai žydi nematytais violetiniais žiedais didžiuliai medžiai. Antrasis įspūdis: visi gyvena kalėjime, nes kiekvienas namo langas (net jei jis šeštame aukšte) yra su grotomis, kiekvieną namų kvartaliuką juosia tvora, kuria teka elektros srovė, o prie įvažiavimo budi ginkluoti apsaugos darbuotojai.

Apsistojau Sandton rajone, kuris laikomas verslo centru ir bene pačia saugiausia vieta visoje Afrikoje. Tai iš tiesų graži vieta, kurioje daugybė tarptautinių kompanijų, bankų HQ, PAR akcijų birža ir t.t. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad galima jaustis saugiai ir išeiti pasivaikštinėti po miestą. Tikrai saugi vieta yra vienintelė Nelsono Mandelos aikštė, apsupta aukšto pastatų komplekso, kuriame didelis prekybos centras, verslo centras ir viešbutis.

Į susitikimus tarp Johanesburgo ir Pretorijos daugiausiai teko keliauti Gautrain - tokiu puikiu, moderniu, ir, žinoma, brangoku traukiniu, kurio stotelėse budi daugybė prižiūrėtojų ir už bet kokį nusižengimą (kaip kramtomos gumos kramtymą) gresia baudos. Visgi vykti automobiliu yra kur kas įdomiau. Tiek kontrastų, kiek PAR neteko matyti niekur. Nuostabios teritorijos, golfo aikštynai, išpuoselėti rajonai, kuriuose gyvena pasiturintys žmonės. O už keleto kvartalų galima pravažiuoti pro lūšnynus, kuriuose pašiūrės suręstos iš kartono, dengtos skardiniais stogais, aplink ištisi klodai šiukšlių, po kuriuos laksto murzini vaikai. Ką jau ir kalbėti, kai pakelėse snūduriuoja jaunos mamos su kūdikiais ant rankų. Tokie neįsivaizduojami skirtumai tikrai pribloškia ir pažadina lyg kokį kaltės jausmą, kad mes gyvename tokiame neteisingame pasaulyje ir mažai padedame neturintiems nieko. Vietiniai - nei turtingieji, nei beturčiai - į tokias filosofijas nesileidžia. Taip yra, taip buvo ir tai tikriausiai greit nepasikeis.

Be abejo šie skirtumai yra kalti, kodėl šalyje taip klesti nusikalstamumas. Kiekvienas automobilis yra tamsintais stiklais. Bet tai ne dėl grožio, kaip mūsuose suvokiama. Stiklai dengiami specialia plėvele, kuri neleidžia išdaužus stiklą pavogti rankinės ar kito vertingo daikto iš salono. Iš įpratimo vietiniai visuomet bet kokius daiktus deda į bagažinę, kurią visada laiko užrakintą. O užtrauktukus nuo kuprinės dar ir užrakina maža spynele. Ir mobilaus telefono nieks kavinėje nelaiko ant stalo, nes toks užsimiršimas tuojau pat pritrauktų piktą akį, ir telefonas būtų pavogtas.

Šokiruojantis dalykas yra PAR ginklų kultūra. Visi moka naudotis ginklais ir turi juos namuose. Ir visi gali papasakoti istorijas apie ginkluotus apiplėšimus, kai įsiveržiama į namus ir grasinant visai šeimai reikalaujama atiduoti viską, kas vertinga. Pasirinkimo nėra daug, ir nieks holivudinių didvyrių nevaidina, nes supratimas apie žmogaus gyvybę Europoje ir Afrikoje skiriasi. Žmonės, kurie veržiasi su ginklais į namus, neturi ko prarasti, todėl jiems visiškai nesvarbu, jeigu teks gyvenimą praleisti kalėjime. Bent stogas ir maistas garantuotas. Vienas iš vietinių pasakojo, kad į jo namus buvo įsilaužta trylika kartų!

Savaitgalį teko pasivažinėti dviaukščiu atviru autobusu. Johanesburgo centras yra turbūt liūdniausias matytas miestas. Didelės betono džiunglės mena apie klestėjimą ir dideles viltis, gyvenusias šiame mieste prieš pusę amžiaus. Šiandien miesto centras tuščias, didžiuliai pastatai neturi langų, juose gyvena benamiai, gatvės pilnos šiukšlių. Visi išsikraustė į naująjį Sandtoną. Gatvėje nemačiau nei vieno baltojo žmogaus. Sako, kad Joburge ar Josie (taip vietiniai vadina Johanesburgą) beprotiškai nesaugu, todėl baltieji faktiškai niekur nevaikšto pėsti - vyksta automobiliu iš taško A į tašką B. Ir jokių vakarojimų miesto centre su draugais šiltais vasaros vakarais.

Visos turistinės ekskursijos perliukas buvo išvyka į lūšnynus Soweto. Mažu autobusėliu vykome į lūšnyną, kuriame skirtingų šaltinių teigimu gyvena nuo 3 iki 5 milijonų žmonių. Tai labai įdomi ir nevienalytė bendruomenė, kurioje vietomis namukai atrodo visai jaukiai, o kai kur tik skraido šiukšlės ir stovi šiurpą keliančios pašiūrės, kažkieno vadinamos namais (garantuoju, kad pas mus net baisiausiomis sąlygomis gyvenantis koks kaimo šuo turi geresnes sąlygas). Soweto rajone gyveno ir pats visų Pietų afrikos gyventojų garbinamas Nelsonas Mandela, o jo namas ir gatvė prie jo yra didžiulis traukos centras. Soweto iš tiesų labai svarbi vieta juodosios rasės PAR visuomenės daliai, nes būtent čia kilo judėjimai, padėję juodaodžiams išsilaisvinti iš baltųjų rasės priespaudos.

Na ir dar šiame rajone yra įdomus objektas. Buvusi jėgainė, kuri seniai neveikia dėl per didelės taršos, bet didžiuliai jos kaminai nudažyti ryškiausiais piešiniais ir šiandien ten galima atlikti šuolį su guma. Tiesiog tokie milžiniški kaminai tarsi iš animacinio Simpsonų filmo, nudažyti ryškiai ir stovintys viduryje milžiniško lūšnynų kvartalo. Ir nuo jų galima šokti su guma. Kitą sykį pažadėjau tai įgyvendinti.

Bene geriausia, ką turi PAR, yra safario parkai (jie vadina game parks), kurių čia tokia daugybė. Reikia skirti mažiausiai savaitę safariui po laukines platybes stebint gyvūnus. Tokios galimybės esant verslo kelionėje neturėjau, bet spėjau apsilankyti Lion Park (Liūtų parke). Unikali vieta, kurioje gyvena baltųjų liūtų šeimos su didingaisiais džiunglių karaliais. Tai neįsivaizduojamos jėgos ir grožio gyvūnai, kurių išdidi laikysena neleidžia abejoti jų jėga. Šiame parke už papildomą mokestį galima aplankyti liūtukų aptvarą ir su jais pažaisti. Laukinis jų žvilgsnis, tvirtos letenos ir šiurkštokas kailis neleidžia jaustis visiškai saugiai net prieš poros mėnesių kačiuką. Vienas jų susinervinęs dėl mano pernelyg artimo fotografavimo tingiai atsistojo, šiek tiek įsikando į mano koją, man žengus žingsnį atgal paleido. Kas čia karalius buvo aišku.

Be liūtų parke gyvena dar keletas egzotiškų gyvūnų, kaip kad surikatos (fantastiškai mieli darbštuoliai), gepardai, hienos, žirafos, laukiniai šunys. Žodžiu, net turint tik porą valandų galima patirti tikrai nepamirštamų įspūdžių. Tik svarbu nepamiršti budrumo ir laikytis visų saugumo reikalavimų. Vienai turistei toks neapdairus poelgis, kaip automobilio lango atidarymas vardan geresnės fotografijos kainavo gyvybę būtent šiame parke šią vasarą. Taisyklės čia tikrai ne tam, kad jas laužyti.

Kelionę pratęsiau Keiptaune. Kokia puiki vieta po niūraus Johanesburgo, sunku ir papasakoti. Gana saugus miestas, kurio Waterfront rajonas primena Floridos baltus namus, žvelgiančius į vandenyną. Čia patys geriausi restoranai, kuriuose galima skanauti visada šviežias jūros gėrybes, kurioms įvardinti mes tikrai neturime pakankamai žodžių lietuvių kalboje, užsigerti saldžiąja Amarula ir paklausyti vietinių ansamblių atliekamos įvairios muzikos su šokio elementais.

Iš visur šiame mieste matomas Stalo kalnas (Table mountain), kuris priskiriamas vienam iš septynių pasaulio gamtos stebuklų. Į jį užsikelti funikulieriumi (o galima ir pėsčiomis) yra tiesiog privaloma, tik svarbu nepamiršti striukės, nes ant kalno vėjuota ir nepaprastai greit keičiasi oras. Čia gyvena ir labai juokingi ir piktoki gyvūnėliai - rock rabbit (uoliniai triušiai gal). Vaizdai kerintys - visas Keiptaunas, vandenynas ir apylinkės matosi nuo šio kalno.

Turint laiko privaloma nuvykti ir šiek tiek į pietus, kur į krantą išplaukia pingvinai. Tai liko kitos kelionės planams.

Vakare smagu paplaukioti vakaro kruizais, kuomet jachta plaukiama žiūrėti saulėlydžio ir gurkšnojamas vietinis vynas. Vis dėlto, daug damų susidūrė su stipria jūros liga, ir joms tikrai romantika toje valtyje nekvepėjo. Bet vaizdai iš jachtos tikrai gražūs, nusileidus saulei miestas tampa lempučių miražu, į kurį labai gražu žiūrėti iš jūros.

Dar viena netikėtai rasta vieta yra nedidukas deimantų muziejus. Viena Shimansky deimantų parduotuvė turi nedidelį muziejų, kuriame ekskursija praveda gidas ir papasakoja visą istoriją, nuo deimantų atradimo PAR, iki jų apdirbimo metodikos. O už stiklinių sienų galima stebėti ir pačius deimantų šlifuotojus dirbančius su brangakmeniais. Be abejo vertėtų nepraleisti progos ir kokį akmenėlį įsigyti.

Pietų Afrika yra labai įdomi kontrastinga valstybė, absoliučiai kitokia nei Europa, tuo pačiu kitokia ir nei visa likusi Afrika. Tiek skirtumų: turto ir skurdo, išpuoselėtos gamtos ir apleistų lūšnynų, nuostabių pakrančių ir stulbinančių kalnų, tikriausiai geriausio pasaulyje maisto ir alkanų beturčių žmonių turinčios šalies nėra. Ten iš tiesų beprotiškai smagu gyventi turint LABAI daug pinigų. Na ir atostogų nuvykti tikrai verta, bet pasaulyje turbūt nėra vietos, į kurią neverta vykti.

Laukite pasakojimo tęsinio iš kitų dviejų kelionės stotelių :)

Už tekstą ir nuotraukas ačiū Dovilei Bingelytei

Makalius gavo laišką iš keliautojos Dovilės, kuri su mielu noru panoro pasidalinti įspūdžiais iš Afrikos. Kaip džiugu! Per kiek mažiau nei metus ji aplankė tris Afrikos šalis: Pietų Afrikos Respubliką, Keniją ir Nigeriją. Pirmoji pasakojimo dalis SLEPIASI ČIA, o dabar atėjo metas antrajai, ne ką mažiau jaudinančiai :)

Antroji stotelė Afrikoje: Jambo, Kenija

Kenija yra linksmų, šiltų ir draugiškų žmonių šalis, šnekanti labai gražia svahili kalba. Tikriausiai nėra kitos tokios šalies, kuri turėtų taip gerai išvystytą turizmą visoje Afrikoje. Dvi savaites teko praleisti šalies sostinėje Nairobyje.

Kenijoje ne tiek daug kontrastų, kaip PAR. Nėra nei itin akivaizdaus ir akis badančios skurdo ir turto priešpriešos, nei tokio sustiprinto saugumo. O gal jau  mano akis po vizito PAR buvo pratusi prie Kalashnikov automatais ginkluotų apsaugos darbuotojų prie kiekvieno viešbučio, parduotuvės ar verslo centro…

Nepaisant to draugiškumo ir šypsenų, mzungu (baltieji svahili kalba) neturėtų pamiršti saugumo klausimo ir keliauti tik patikimais taxi. Kiek juoko sukėlėme su kolega, pirkdami vietinę SIM kortelę ir paklausę, ar taxi rasime prie oro uosto. Pasirodo, reikia naudotis tik sertifikuotomis kompanijomis, įsikūrusiomis oro uoste. Nesileidusi į detales pardavėja patarė: dėl saugumo. Mes nesiginčijome.

Nairobio transportas pasitinka transporto chaosu. Milijonai automobilių, motociklų (kuriais važiuojama dažnai ir keturiese, žinoma, be šalmų) ir keisčiausių transporto priemonių juda priklausomai nuo apsukrumo ir signalo garsumo. Kelių eismo taisyklės gal ir egzistuoja kokia rekomendacine forma, bet tikrai nėra taikomos gatvėse.

Iš tiesų tai Nairobis labai modernus miestas, kuriame daug žalumos, medžių, parkų ir, Afrikos standartais, yra gan tvarkingas. Vienas privalomų  aplankyti objektų mieste yra Kenyatos konferencijų centras. Tai toks aukštas cilindro formos pastatas, ant kurio stogo galima užsikelti liftu. Nuo jo stogo atsiveria viso miesto ir apylinkių panorama ir tikrasis grožis. Tas vaizdas tikrai niekaip nesiderina su įsivaizduojama Afrika, kurioje tik chaosas, skurdas ir žemaaukštės statybos namukai.

Prie pat šio centro sekmadienį vyksta masajų turgus. Čia privaloma skirti kelias valandas laiko, labai daug kantrybės ir įsigyti suvenyrų. O pardavėjai išdidūs ir gali nesutikti parduoti patikusios prekės už kainą, kuri mums atrodo sąžininga, jie užsispyrę tvirtins, kad tai žemiau savikainos. Puikus pavyzdys, kaip nusipirkau paveikslą ant baobabo žievės už penkis dolerius, tačiau kitas prekeivis už tiek nepardavė, trečias šiaip taip sutiko, o ketvirtas prašė 120 dolerių už tokį patį suvenyrą.

Vis dėlto visokiausių ryškiaspalvių aksesuarų, ištysusių žmogystų skulptūrėlių ir tipinių masajų paveikslų įsigyti tikrai verta. O smagiausias mano pirkinys buvo jau išeinant iš turgaus: turėjau likusius du šimtus šilingų (apie pora eurų) ir norėjau dar įsigyti kario skulptūrėlę (vieną tų ilgakojų karoliukais padabintu afrikietiškų skulptūrėlių). Vienas paskutiniųjų prekeivių primygtinai siūlė bent pažiūrėti prekes, nes pažiūrėti juk nieko nekainuoja. Ištiesiau turimus pinigus ir pasakiau, kad daugiau nieko neturiu, bet noriu vieno suvenyro. Manęs paklausė, ar tikrai nerasčiau dar kokių monetų. Kišenėse dar radau keletą. O tuomet gavau nepamirštamą klausimą: na ar tikrai neturi nieko daugiau, kaip, pavyzdžiui, kramtomos gumos..? Pastarosios dar pusę pakelio iš Lietuvos turėjau rankinėje. Taip nusipirkau norimą suvenyrą: už paskutinius 230 Kenijos šilingų ir pusę pakelio Dirol. Ten iš tiesų verta vežtis kokių smulkių suvenyrų ir bandyti apsikeisti su vietiniais į jų norimus. Bent jau smagi atrakcija garantuota.

Nairobyje turistai dažniausiai neužsibūna ir vyksa į Masai Mara nacionalinį parką, kuriame stebi laukinius gyvūnus, gyvena su masajų gentimis ir grožisi laukine gamta. Verslo kelionės dažnai nesuteikia tiek laiko tolimoms kelionėms, bet puikioji Kenija turi alternatyvą: Nairobio nacionalinis parkas, kuris yra įsikūręs vos už kelių kilometrų nuo miesto.

Tai buvo beprotiškai smagus pasivažinėjimas mini autobusiuku su pakeliamu stogu duobėtais raudono Afrikos žvyro keliais. Vairuotojas lėkdamas duobėtu keliu kvatodamas pasakojo, kad čia mes patiriame tikrą african experience. Šiame parke matėme pusryčiaujantį liūtą, kuris susimedžiojo nuo kaimenės atsiskyrusį zebrą, kelią pastojo iš lėto vaikštinėjančios žirafos, iš krūmų mus stebėjo didžiuliai buivolai, dar sutikom įvairių raguočių, kurių pavadinimų tikrai nežinau, zebrų, paukščių, visko neišvardysi. Ir visos šios laukinės gamtos horizonte matosi Nairobio dangoraižių panorama.

Ekskursiją pratęsėme našlaičių drambliukų rezervate. Mažyliai iki trijų metų čia auginami po to, kai praranda tėvus dėl natūralių priežasčių ar, kaip, deja, dažniausiai nutinka, dėl brutalios dramblių medžioklės. Nepaisant didelių pastangų visoje Afrikoje apsaugoti dramblius ir raganosius, šių gyvūnų medžioklė dėl jų ragų yra didelė industrija. Tokie mažyliai drambliukai likę be tėvų žūtų gamtoje, todėl yra auginami iki savarankiško amžiaus ir paleidžiami į laisvę, kai yra pasiruošę.

Maži drambliai yra labai juokingi padarėliai, su nepatogiai atrodančiomis kojomis, šiurkščia retais šereliais apaugusia oda ir tokie vaikiškai pašėlę, mėgstantys taškytis vandeniu, skabyti lapus nuo medžių šakų ir galinėtis tarpusavyje. Kai toks vos trijų metų mažylis nematydamas atatupstas žengia tavęs link supranti, kad atsidūrus tokio gyvūno kelyje dėl jo svorio pranašumo visuomet būsi tas, kuris užleis kelią.

Na ir dar viena vieta, kurią rekomenduoja aplankyti turistams šiame mieste, yra Carnivore restoranas. Ten esantis grilis yra milžiniškas žiedas, kuriame keliais lygiais kepama įvairiausia mėsa. Prie stalo nešama įvairiausia mėsa ant iešmų ir pageidaujant jos yra atpjaunama į lėkštę. Žodžiu, toks braziliškus papročius adaptavęs afrikietiškas restoranas. Įspūdingiausia pietų dalimi tapo stručių kotletukai ir krokodilo šašlykas. Tikras mėsėdžių rojus, kurį visi rekomenduoja aplankyti.

Kenija yra šalis, į kurią tikrai grįšiu atostogų į safarį, stebėti laukinių žvėrių ir susipažinti su masajais, o gal ir į Mombasą, kur gražiausi paplūdimiai, tik šiuo metu nerekomenduojama vykti dėl neramių kaimynų ir terorizmo grėsmės. Vis dėlto mzungu traukia dėmesį juodaodžių šalyje, todėl išlikti budriam dera visuomet, kad ir kokios šiltos vietinių šypsenos, ir nepaisant visų vietinių tvirtinimo, kad jų šalis yra hakuna matata.

Už tekstą ir nuotraukas ačiū Dovilei Bingelytei

Makalius gavo laišką iš keliautojos Dovilės, kuri su mielu noru panoro pasidalinti įspūdžiais iš Afrikos. Kaip džiugu! Per kiek mažiau nei metus ji aplankė tris Afrikos šalis: Pietų Afrikos Respubliką, Keniją ir Nigeriją. Pirmoji pasakojimo dalis SLEPIASI ČIA, antroji pasakojimo dalis ČIA, o dabar atėjo metas trečiajai, ne ką mažiau jaudinančiai :)

Visai neseniai porą savaičių praleidau Nigerijoje. Teko pamatyti beveik visus svarbiausius miestus: sostinę Abudžą, komercinį ir finansų centrą - Lagosą ir šiaurinės dalies komercijos sostinę - Kano.

Nuotykiai prasidėjo dar bandant gauti vizą. Prieš pusę metų net nebuvo jokios ambasados, kuri darytų vizas LR piliečiams. Bet su URM pagalba šį klausimą pavyko išspręsti per pusę metų. Pasibaigus visoms nelemtoms Ebolos epidemijoms, rinkimams Nigerijoje (Afrikoje tai dažnai nepaprastai pavojingas laikas, kurio metu gali kilti pilietinis karas) aš pagaliau galėjau vykti į Vakarų Afriką.

Pažintis su didžiausia Afrikos ekonomika prasidėjo Abudžoje. Kaip dera sostinei, ji turi gan neblogai sutvarkytus kelius, miesto centrą, o ir apskritai būdama nauju miestu faktiškai neturi senų rajonų, viskas gana nauja ir modernu. Žinoma, jeigu neminėsime apdaužytų žalių tuktuk’ų, kurie čia yra lyg pigesni taksi, ar pakelės turgaviečių, kur pardavėjai išdidžiai demonstruoja parduodamas vištas, nusuktomis galvomis, bet parduodamomis dar vis su visomis plunksnomis. Žodžiu, miestiečiui iš Europos yra neįprastų vaizdų, bet apskritai tai gana mažai stebinanti vieta. Abudža, esanti šalies šiaurėje, turi didesnį procentą musulmonų religijos gyventojų nei krikščionių, todėl visai įdomi aplinka, su įdomiai apsirengusiais žmonėmis (ypač įdomiai renkiasi vyrai su ilgomis tunikomis ir būtinai nedidukėmis kepurėmis). Nors apskritai šalyje yra beveik vienodas procentas abiejų religijų išpažinėjų, ir jiems visiems gan artimi įvairūs pagoniški prietarai. Kas iš tiesų maloniai stebina yra tai, kaip šios abi religijos gyvena visiškoje taikoje ir žmonių tarpusavio santykiams religija nedaro jokios įtakos.

Lankytis Abudžoje teko Ramadano metu, todėl buvo labai įdomu vakare, nusileidus saulei sudalyvauti vakarienėje viename viešbučių, kuriame susirenka pasipuošusios šeimos ir vakarieniauja kartu. Maisto, kuris žadintų apetitą, radau nedaug. Skrandžių ir žarnų sriuba, su visais kaulais kapotos mėsos troškiniai, nenusakomo aromato troškintos žolės ir panašūs valgiai kėlė daugiau siaubą nei apetitą. Minėti, kokie patiekalai siūlomi mažiau prabangiose užeigose neturiu žodžių. O fotografuoti su siaubo mina veide būtų buvę nemandagu. Bet gerų įspūdžių apie Nigerijos virtuvę liko daug. Viskas keistai kvepia ir arba atrodo nevalgoma, arba atrodo valgoma, bet yra beprotiškai aštru, todėl šiaip ar taip lieki nevalgęs, nes mes, europiečiai, tiesiog negalime pakelti tokio aštrumo.

Antrasis miestas, kuriame teko praleisti daugiausiai laiko buvo Lagosas. 15 milijonų žmonių, gyvenančių labai drėgname, vėjuotame, purviname mieste be taisyklių. Pridėkime milijonus transporto priemonių, kurios kelia baisią kakofoniją, dūmina baisia smarve ir apskritai atrodo apgailėtinai, nes dažnos durys parištos kokiu skuduru (suprask, šiaip neužsidaro) ir turėsim visą Lagoso paveikslą.

Gyvenau Lagos Island, kuris laikomas tikru verslo centru, modernumo viršūne ir saugumo oaze. Vis dėlto į gatvę išeiti faktiškai negalima - kiekvienas įspėja apie populiarų verslą - žmonių grobimą. Kiek vertas baltasis kiekvienas turi savo nuomonę, bet kaina dažniausiai prasideda nuo milijono dolerių. Purvini (ir, be abejo, aromatingi) vandens nuotekų kanalai einantys palei kiekvieną šaligatvį, klaiki elektros instaliacija su daugybe virš galvos susiraizgiusių laidų nekelia jaukumo jausmo nors tu ką.

Savaitgalį pavyko nuveikti šį tą įdomaus - aplankyti Chevron priklausantį rezervatą, kuriame yra vešlus saugomas tropinis miškas, per kurį nutiesti puikūs takai, o virš galvos straksi smagios beždžionės. Smulkios ir mielos Mona Monkey rūšies beždžionėlės mus, europiečius, priverčia aikčioti iš nuostabos kaip vaikus. Tikrai gera vieta pabėgti nuo miesto triukšmo kelioms valandoms.

Po šio gamtos prieglobsčio nusprendėme dar apžiūrėti vandenyną. Pasak rekomendacijų, tai turėjo būti vienas geriausių paplūdimių. Taksistas mūsų, baltųjų, paleisti vienų nenorėjo, todėl ėjo kartu. Sunku nupasakoti peizažą: neaiškus mokestis už įvažiavimą į klaikią teritoriją, kurioje stovi neva tai paplūdimio barai, iš netvirtai sukaltų lentų, iš kurių plyšauja muzika nenuteikia labai atpalaiduojančiai. Krantas būtų tikrai puikus, jei ne šiukšlės, tarp kurių daug šukių, todėl basomis tikrai nepasivaikščiosi. Ryškiai mėlynas vandenynas tą dieną kėlė didžiules bangas, todėl maudytis buvo pernelyg nesaugu, bet vaizdas tikrai gražus. Tikrai nervina vietinių įkyrus siūlymas pirkti kokį niekutį, duoti arbatos už padainuotą dainą ar primygtinai siūloma pramoga jodinėti arkliu. Vėliau išsiaiškinome, kad yra privačių ‘klubų’ prie jūros, kur renkasi atvykėliai ir kur tikrai galima pasimėgauti saule, jūra ir atsipalaiduoti. Na, kitą sykį žinosime, kad vietinių pliažai nėra geriausia mintis, kaip praleisti ramų šeštadienį.

Po pramogų Lagose teko aplankyti ir Kano. Nuomonių apie šį miestą teko girdėti visokių, bet daugelis tvirtino, kad baltiesiems vykti ten yra beprotybė, nes Boko Haram yra visai netoli ir pagrobimo tikimybė ten yra neįtikėtinai didelė. Nežinau, kiek tame yra tiesos, bet iš tiesų miestas atrodė kaip gili Afrika iš televizoriaus. Gelsvi namai, žvyruotos gatvės ir nei vieno europiečio gatvėje. Čia atvykus bendrauti teko su Nigerijos Prezidento pusbroliu ir jo sūnumis, todėl saugumo jausmas buvo garantuotas ir labai baisu nebuvo. Smagi buvo kelionės atgal į Lagosą. Vietiniai atsisakė patikėti, kad baltieji keliautojai turi ekonominės klasės bilietus ir primygtinai pareikalavo lėktuvo laukti VIP salėje, skirtoje verslo klasės keleiviams.

Norint papasakoti apie šią keistą, chaotišką šalį, būtų galima parašyti knygą. Tokia milžiniška ir skirtinga šalis, kurioje egzistuoja pusė tūkstančio kalbų, gyvena 170 milijonų gyventojų vienareikšmiško vertinimo turėti negali. Vienavertus jauni žmonės yra labai drąsūs ir imasi įvairios veiklos, stengiasi prasigyventi ir eiti į priekį, kitavertus žiūrint į tokį milžinišką tokių nesuvokiamai didelių žmonių masių atsilikimą yra baisu pagalvoti, kiek kartų dar turės nugyventi gyvenimus, kol jie visi pasieks bent pakenčiamą pragyvenimo lygį.

Kylant lėktuvui virš Nigerijos jausmas keistas, nes matant žaliuojančius plotus, derlingą žemę, žinant apie milžiniškus natūralius išteklius, puikiai supranti, kad tai galėtų būti turtingiausia valstybė žemėje. Kitavertus, tai yra puikus paveikslas to, kas nutinka, kai valdžia atsiduria netinkamose rankose, ištekliai nėra valdomi, neegzistuoja jokia mokslo sistema. Daug kas kalba apie didelius pinigus, kurie sukasi Nigerijoje, apie galimybes užsidirbti. Bet lengvo uždarbio nebūna niekur, ir esu visiškai tikra, kad tokio nėra ir Nigerijoje.

Į Braziliją išvykome keturiese - aš, mano vyras ir mūsų vaikai, ir tai, kad keliaujame su vaikais, neišvengiamai daro įtaką mūsų kelionės patirčiai ir įspūdžiams. Apie Braziliją žinojome nedaug, tikriausiai tai, ką ir dauguma lietuvių - futbolas, Rio karnavalas, didžiulis nusikalstamumas ir stipri kava - tokie buvo mūsų lūkesčiai.

Musų lėktuvas nusileido Salvadore. Šis miestas garsėja gražiu kolonijinės architektūros senamiesčiu, Afrikos kultūros įtaka (nes dauguma regiono gyventojų - juodaodžiai iš Afrikos, kadaise atvežtų vergų palikuonys) ir... nusikalstamumu. Nusikaltėlių išvengėme; iš tiesų salvadoriečiai mums pasirodė draugiškiausi iš visų brazilų, daug besišypsantys, mūsų šviesiaplaukiai vaikai čia sulaukė itin daug dėmesio, nuolat girdėdavome linda ir lindo, portugališkai tai reikškia graži bei gražus. Beje, mūsų portugališkų žodžių bagažas pildėsi kasdien, nes vietiniai visai nekalba angliškai, todėl buvome priversti pramokti portugalų kalbos. Netrukus ėmėme naudoti ir vietinių labai mėgiamą į viršų pakelto nyksčio gestą - taip sakoma viskas puiku!, kuris visada palydimas plačia šypsena.

Afrikos alsavimas Salvadore juntamas kiekviename žingsnyje - maistui gaminti naudojama daug afrikietiškų prieskonių, muzikoje girdimi afrikietiški ritmai, o įdomiausias tokio kultūrų mišinio aspektas - Salvadore ir visame Bahia regione praktikuojama candomblè religija - katalikybės ir Afrikos religijų mišinys. Dauguma afrikietiškų dievų buvo tiesiog pervadinti krikščionių šventųjų vardais, tačiau jų garbinimo ritualai beveik nepakito. Mes matėme candomblè apeigas, kai žmonės meldžiasi vandens deivei įbridę į ežerą, o vėliau į vandenį meta gėles - dovaną deivei.

Spalvingas Salvadoro senamiestis mums labai patiko. Įdomu tai, kad dalis miesto įsikūrusi žemai prie jūros, o kita - ant aukšto skardžio, ir šias dvi miesto galis jungia dar devynioliktame amžiuje įrengtas liftas. Miesto centre mums didelį įspūdį paliko saugumui skiriamas dėmesys - turistų gausiai lankomose vietose patruliuoja ginkluoti policininkai, o vietiniai gyventojai mus dažnai įspėdavo saugoti savo daiktus ir vengti pavojingesnių gatvių. Pastatą, kuriame gyvenome, juosė betoninė tvora, kurios viršus buvo "papuoštas" aštriais metaliniais spygliais, buto šeimininkas įspėjo, kad būtina užrakinti ir išorines, ir vidines (dvigubas!) duris, taigi jautėmės kaip tvirtovėje!

Salvadoro paplūdimiai - labai gražūs, deja, maudytis juose sudėtinga, nes dauguma jų uolėti, prie pat kranto - daug koralų. Kita problema - didelės vandenyno bangos ir stiprios povandeninės srovės, todėl vietoje išsvajotų maudynių mums teko pasitenkinti trumpais pasitaškymais. Pastebėjome, kad dauguma vietinių taip pat neplaukioja, tiesiog pašokinėja bangose šalia kranto, regis, mėgiamiausias jų užsiėmimas paplūdimyje - žaisti futbolą, bėgioti, kitaip sportuoti, arba su draugų kompanija gurkšnoti silpną alų. Alus mums pasirodė neskanus, o štai tradicinis Brazilijos kokteilis caipirinha labai patiko. Caipirinha gaminama iš cachaça (cukrinių nendrių spirito), žaliosios citrinos sulčių ir rudojo cukraus - stipru, bet skanu! Nemėgstantys alkoholio gali atsigaivinti čia labai populiariais vaisių sulčių kokteiliais ar kokosų sultimis. Verta paminėti brazilišką kavą - čia ji labai stipri, skani ir... labai saldi! Kartais atrodydavo, kad kavos ir cukraus į mažutėlį puodelį įdėta po lygiai - toks saldus ir tirštas būdavo gėrimas!

Iš Salvadoro patraukėme į miestą, kurio Brazilijoje neįmanoma neaplankyti - Cidade maravilhosa, arba nuostabųjį miestą - Rio de Žaneirą. Ar jis išties nuostabus?.. Ko gero, tinkamesnis apibūdinimas būtų įspūdingas ir gerąja, ir blogąja prasme. Nuo daugybės Rio kalvų atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Labai gražūs ir jaukūs Santa Teresa ir Lapa rajonai su akmenimis grįstomis vingiuotomis gatvelėmis, pastelinių spalvų namais, kurių sienas kartais pagyvina ryškūs grafiti piešiniai ir žali vijokliai. Garsieji Kopakabanos ir Ipanemos paplūdimiai savaitgaliais būna perpildyti ir nešvarūs, kita vertus, juose išties verda gyvenimas - žmonės žaidžia futbolą, groja būgnais, šoka ir demonstruoja savo išpuoselėtas figūras bei mažutėlius bikinius. Braziliški bikiniai - tik drąsuolėms, jų kelnaitės dažnai būna tik siaurutės juostelės; plačiaklubės brazilės nesivaržydamos įspraudžia savo apvalumus į tokį nekuklų apdarą. Paplūdimyje pastebėjome ir tai, kad Brazilijoje labai madingos tatuiruotės - regis, moterys tatuiruojasi net daugiau, nei vyrai, dideliais spalvingais piešiniais dengia rankas, kojas ar visą nugarą.

Gaila, tačiau nuostabusis Rio turi ir nemažai trūkumų. Vienas jų (būdingas ir kitiems dideliems Brazilijos miestams) - transporto kamščiai, dėl kurių iš pradžių visur vėluodavome - negalėjome patikėti, kad net ir neilgą atstumą gali tekti važiuoti taip ilgai. Kita akivaizdi problema - oro bei vandens tarša ir šiukšlių gausa gatvėse. Pasak miesto gyventojų, šios problemos gerokai trukdo gyvenimo kokybei. Mums Rio de Žaneiras pasirodė įspūdingas, bet sutarėme, kad nenorėtume jame gyventi.

Prieš išvykdami iš Rio nusprendėme aplankyti garsiąsias favelas - lūšnynų rajonus, įsikūrusius ant miesto kalvų. Favelų reputacija iki šiol buvo labai bloga, jos laikytos beviltiško skurdo simboliu, tačiau pastaruoju metu valdžia deda daug pastangų, kad pagerintų gyvenimą favelose, policija stengiasi užtikrinti saugumą, nevyriausybinės organizacijos inicijuoja socialinius projektus ir padėtis pamažu gerėja. Kai kurios favelos tampa madingais bohemiškais rajonais, kuriuose įsikuria menininkai, atsidaro parduotuvės, kavinės ir svečių namai. Kainos čia gerokai mažesnės nei turtinguose Rio rajonuose, todėl favelų svečių namai traukia jaunus, ribotą biudžetą turinčius keliautojus. Viename tokių pigių, hipių dvasia alsuojančių svečių namų, gyvenome ir mes. Aplinka mums pasirodė visiškai saugi, favelos žmonės - draugiški, be to, gavome progą puikiai pasportuoti - favelose nėra viešojo transporto, taigi kopti į stačias kalvas tenka pėstute, o tiems, kurie nesiryžta įveikti nesuskaičiuojamų laiptelių, pasirengę padėti mototaxi - motociklai, kuriais nebrangiai galima nuvažiuoti, ten, kur norite. Įprastų taxi automobilių favelose nedaug - vairuotojus vis dar atbaido bloga šių rajonų reputacija.

Paskutinis mūsų aplankytas miestas buvo Porto Alegre. Šiame mieste, kaip ir visur Brazilijos pietuose, gyvena daug europiečių palikuonių, kurių proseneliai kilę iš Italijos, Lenkijos, Vokietijos, Ukrainos, todėl žmonių odos spalva šviesi, o gyvenimo būdas mums priminė europietiškąjį - mažiau klegesio ir šypsenų, daugiau rimtų veidų ir rimtesnio požiūrio į darbą. Porto Alegre - modernus, tvarkingas miestas, Brazilijos mastu - nedidelis, vos 1,5 mln. gyventojų, jame turistinių įdomybių nedaug, bet mus sužavėjo Mercado Publico - centrinis miesto turgus, kuriame parduodama daugybė vietinių skanumynų, veikia daug puikių kavinių ir restoranų ir kartais vyksta kultūriniai renginiai - matėme žonglieriaus pasirodymą bei vaikiną, skambinantį pianinu tiesiog vienoje iš turgaus alėjų. Porto Alegre yra visai šalia Urugvajaus bei Argentinos, ir šių šalių įtaka jaučiama - čia valgoma daug jautienos, geriama matė, o vietiniai gyventojai save vadina gaucho, visai kaip senieji Argentinos ir Urugvajaus ūkininkai.

Kelionei baigiantis, susumavome savo įspūdžius. Samba Brazilijoje išties populiari, kava - taip pat, o futbolas, panašu, žaidžiamas visų ir visur. Į akis krinto nepaprastas brazilų religingumas. Brazilija - didžiausia katalikiška šalis pasaulyje ir vienokia ar kitokia forma tikėjimas užima svarbią vietą žmonių gyvenime. Jo apraiškų matėme visur - kartą restorane gautoje sąskaitoje radome ne tik mokėtiną sumą, bet ir ryškiomis raidėmis atspausdintą palinkėjimą 'Telaimina jus Jėzus", o Salvadore nepažįstamiems žmonėms pasakę, kad ketiname keliausime į Rio, visada pirmiausi išgirsdavome paraginimą aplankyti žymiają Jėzaus statulą, nors mes, begėdžiai, svarbiausiu savo tikslu laikėme garsiuosius paplūdimius ir sambos pasirodymus...

Maistas Brazilijoje labai skiriasi nuo mums įprasto, pasigedome pieno produktų įvairovės ir lietuviams taip įprastos ir kone su kiekvienu patiekalu valgomos duonos, užtat paliko įspūdį gardžios tropinių vaisių sultys, kurias gerti čia labai populiaru, milžiniški sultingi avokadai, ir nacionalinis brazilų patiekalas - feijoada, troškinys, gaminamas iš juodųjų pupelių ir kiaulienos subproduktų, jis gali būti ir atskiras patiekalas, ir tiekiamas kaip garnyras su kitais patiekalais. Populiariausia šį troškinį valgyti šeštadieniais, tačiau kiekviename restorane ar užkandinėje jo galima užsisakyti ir bet kurią kitą savaitės dieną. Unikalus desertas, brazilams atstojantis ledus - açai na tigela, trintos šaldytos açai palmių uogos, sumaišytos su ledu, cukraus sirupu arba kondensuotu pienu, ir susmulkintais bananais dažnai dar apibarstomos saldžių javainių gabaliukas. Taip pat labai mėgiami saldumynai iš kondensuoto pieno, šiek tiek primenantys mums iš vaikystės pažįstamus 'Karvutės' saldainius.

Labai džiaugėmės atradę pigias vietines oro linijas "GOL" bei "TAM", kadangi šalis - milžiniška, žemės transportu keliauti užtruktų ilgai, tokiu atveju pigūs skrydžiai - tikras išsigelbėjimas. Nuotaikos negadino net netvarka ir organizuotumo trūkumas oro uostuose - darbuotojai maloniai atsiprašo už nesklandumus ir yra visada pasirengę padėti, o jų šypsenos neblėsta net didžiausioje sumaištyje.

Iš tiesų Brazilija yra tokia didelė ir įvairi šalis, kad ją apibendrinti sunku, o jai pažinti reikia daug daugiau nei dviejų savaičių, kurias ten praleidome. Iškeliaudami sau pažadėjome būtinai dar sugrįžti, ir su liūdesiu tarėme sudie margaspalvei Brazilijai...

"Atostogos Maldyvuose tiesiog negali būti pigios", - pagalvojote, kai pamatėte mūsų pasiūlymą. Tačiau Makalius, 2014-ųjų gruodį tapęs kelionių organizatoriumi, pabandys įrodyti, jog pigiai keliauti galima net ir į egzotinius kraštus, tokius, kaip Maldyvai!!!

Jūsų susidomėjimas šia kelione tiesiog fantastiškas - labai greitai išparduodame kiekvieną naujai paskelbtą datą. Sulaukę daugybės laiškų ir pageidavimų, susiderėję su avialinijomis ir viešbučiais, nutarėme suorganizuoti jau jau septintąją grupę į Maldyvus!

Mes išpildysime Tavo svajonę - pirmą kartą istorijoje organizuojame poilsinę kelionę lėktuvu į Maldyvus kartu su lydinčiu Makaliaus komandos nariu, kalbančiu lietuviškai! Jau lapkritį leiskis į įspūdžių kupiną kelionę kartu su nedidele keliautojų grupele. Tavo atostogomis pasirūpinsime nuo A iki Z - ne tik nuvykimu ir apgyvendinimu, bet ir perplukdymu iš oro uosto iki salos, kurioje praleisi savo atostogų dienas, bei ekskursijomis po kitas Maldyvų salas, pramoginėmis išvykomis. Ko tik panorėsi - viskas įmanoma! Na, o dabar pereikime tiesiai prie kelionės pasiūlymo.

Išskirtinė galimybė Makaliaus keliautojams: 7 skirtingos Maldyvų salos ir viskas vienos kelionės metu! Šios kelionės metu turėsite galimybę aplankyti tiek visiškai negyvenamas salas, tiek salas, kuriose įsikūrę prabangūs 4-5* kategorijos viešbučiai, bei savo akimis pamatyti neįtikėtiną Indijos vandenyno povandeninį pasaulį. Rekomenduojamų aplankyti salų sąrašą pridėsime savo keliautojams ir būnant vietoje padėsime organizuoti vienos dienos išvykas-ekskursijas (už papildomą mokestį). Keliautojai, kurie nenorės vykti į dienos ekskursijas, gali praleisti nuostabią dieną Maafushi salos paplūdimyje.

O štai ir įspūdžiai iš jau įvykusios kelionės - tikiu, kad po šio vaizdo įrašo tikrai užsimanysi keliauti į Maldyvus!!!

Kelionės datos (kiekvienai datai yra po 16 vietų):

• Rugsėjo 5-13 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Rugsėjo 12-20 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Rugsėjo 19-27 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Rugsėjo 26-Spalio 4 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Spalio 3-11 dienomis -IŠPARDUOTA;
• Lapkričio 14-22 dienomis - IŠPARDUOTA;
• Lapkričio 21-29 dienomis - grupė renkama;

Išskirtinės Makaliaus kelionės programa:

1 diena (lapkričio 14).

Mūsų kelionė prasideda:

• Vilnius 10:35 - Maskva, Šerementjevo 13:00
• Maskva, Šerementjevo 22:50 - Male 09:35 (+1D)

2 diena (lapkričio 15).

Atvykus į tarptautinį Ibrahim Nasir (Male) oro uostą ir susitvarkius pasienio formalumus (viza Lietuvos Respublikos piliečiams yra nemokama), mus pasitiks viešbučio atstovas. Plaukimas į viešbutį greitaeigiu kateriu. Atvykus į Maafushi salą, prieplaukoje mus pasitiks viešbučio personalas ir pasirūpins bagažo nugabenimu į viešbutį. Apgyvendinimas viešbutyje ir laisvas laikas po ilgos kelionės. Vakarienė ir nakvynė pasirinktame viešbutyje - galite pasirinkti vieną iš siūlomų variantų. Abu viešbučiai yra vienas šalia kito, todėl keliautojų grupė ir kelionės vadovas visą laiką bus netoliese. Kelionės kaina nesikeičia, nepriklausomai nuo viešbučio. Jūsų laukia nepamirštamas 7 nakvynių poilsis viename iš pasirinktų viešbučių.

Arena Lodge Maldives Maafushi

Šis viešbutis įsikūręs gražioje Mafušio atolo saloje, vienoje didžiausių Maldyvų įlankų, kurią skalauja turkio spalvos vandenys. Iš „Arena Lodge Maldives“ per 10 minučių nueisite iki balto smėlio Mafušio paplūdimio, o vos už 40 metrų pamatysite delfinams ir rajoms skirtus paminklus. Automobilių stovėjimo aikštelė – nemokama.

Svečiai kviečiami apsistoti paprasto interjero numeriuose, kuriuose yra oro kondicionieriai, lubų ventiliatoriai, darbo stalai ir drabužių spintos. Vonios kambariuose rasite dušus ir higienos reikmenis. Už 100 metrų nuo šio priešais žydras įlankas įsikūrusio viešbučio driekiasi garsioji Haveeree Hingun turistų gatvė ir stovi istorinė mečetė.

Visą parą dirbančioje kavinėje „Arena Lodge“ kasdien patiekiami lengvieji savitarnos pusryčiai, ruošiami vietiniai ir tarptautiniai valgiai. Maistą galima užsisakyti į numerius. Paplūdimyje galėsite užsiimti vandens sporto pramogomis, o ekskursijų informacijos punkte susiorganizuosite išvykas. Svečiams taip pat teikiamos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos.

Į apgyvendinimo kainą įskaičiuoti pusryčiai, vakarienės. Apgyvendinimas standartiniuose dviviečiuose kambariuose.

Keliautojų atsiliepimai populiariausiuose pasaulyje Booking.com ir Tripadvisor portaluose.

Summer Villa Guest House Maafushi Island

Fantastiškas pasirinkimas - labai geri keliautojų atsiliepimai apie šį viešbutį. Apsistoję Maafushi saloje įsikūrusiuose svečių namuose „Summer Villa“ galėsite mėgautis vandens sporto malonumais, leistis į išvykas po salą ir delfinų stebėjimo ekskursijas bei naudotis nemokamu belaidžiu internetu.

Standartiniuose „Summer Villa“ numeriuose rasite oro kondicionierius, ventiliatorius. tualetinius stalelius, mini barus ir vonios kambarius su karšto bei šalto vandens dušais.

Popietėmis galėsite ilsėtis įsitaisę gultuose arba pasižvalgyti po salą važinėdami dviračiais. Svečių namuose yra visą parą dirbanti registratūra, ekskursijų informacijos punktas bei ruošiami pietų paketai. „Summer Villa Garden“ svečiams pateikiami šviežių jūros gėrybių, vakarietiški ir Maldyvų salų valgiai. Į apgyvendinimo kainą įskaičiuoti pusryčiai ir vakarienės viso apsistojimo metu. Apgyvendinimas standartiniuose dviviečiuose kambariuose.

Keliautojų atsiliepimai Booking.com portale ir Tripadvisor portale.

9 kelionės diena (lapkričio 22).

• Male 11:15 - Maskva, Šeremetjevo 18:30
• Maskva, Šerementjevo 21:40 - Vilnius 22:20

Kas įskaičiuota į tokią mažą kelionės kainą?

• tarptautinio skrydžio bilietai;
• registruojamas 20 kg ir rankinis 5 kg bagažas;
• maitinimas skrydžio metu;
• plaukimas greitaeigiu kateriu į viešbutį (pirmyn/atgal);
• apgyvendinimas dviviečiuose kambariuose (7 nakvynės);
• maitinimo sistema "pusryčiai ir vakarienės";
• grupę lydintis asmuo, kalbantis lietuviškai;
• kelionės dokumentų sutvarkymas.

Papildomos išlaidos:

• medicininių išlaidų draudimas (rekomenduojamas, neprivaloma, pasiūlysime geriausią variantą);
• ekskursijos;
• asmeninės išlaidos;
• keliaujant vienam arba trise, kainos teirautis labas@makalius.lt

*Dėl besikeičiančių aviabilietų ir viešbučių tarifų, kelionės kaina tikslinama užsakymo metu.

Ką man daryti, jeigu noriu keliauti?

Suprantu - pasiūlymas išties nerealus, todėl išduosiu paslaptį: kiekvienoje grupėje bus ne daugiau, nei 20  keliautojų!!! Laimi greičiausiai apsisprendę vykti. Jeigu turi klausimų, rašyk mūsų egzotinių kelionių ekspertui Sauliui - labas@makalius.lt .

Kelionės paketą gali įsigyti internetu - pasirink kelionės datą, spausk "PERKU" mygtuką ir apmokėk labai paprastai! Na, tai ar lekiam fantastiškų atostogų į svajonių šalį - Maldyvus?

Nespėjusiems paatostogauti vasarą ar tiesiog besidairantiems, kur pasprukti nuo darganoto rudens, viena iš atostogų krypčių galėtų tapti Gruzija. Rudenėjant vienuolynų, kalnų ir draustinių įvairove bei įspūdingais peizažais pasižyminti Gruzija dar labiau paperka savo spalvingumu.

Pasiekti šią šalį jau galima ir tiesioginiu skrydžiu į antrą pagal dydį Gruzijos miestą Kutaisį, o kad nereikėtų sukti galvos svarstant apie būsimų nuotykių maršrutą, pateikiame dešimtuką rekomenduojamų pamatyti vietų. Detaliai susiplanuoti pačią kelionę padės nemokama internetinė kelionių į šią šalį planavimo aplikacija „Kelionė į Gruziją – pasidaryk pats!”, kurią galima rasti adresu www.borjomilietuva.lt.

Aplikacijos sukūrimą inicijavo Gruzijos ambasada Lietuvoje bei šios šalies „vizitinė kortelė“  – vienas populiariausių gruziniškų produktų pasaulyje natūralus mineralinis vanduo „Borjomi“. Aplikacija leidžia ne tik pažinti Gruzijos teikiamus malonumus dar esant Lietuvoje, bet ir susidaryti savo individualų atostogų maršrutą priklausomai nuo kelionės trukmės.

Alaverdi vienuolynas. Gruzijos rytinėje dalyje, Kachetijos regione įsikūręs Alaverdi vienuolynas įkurtas VI amžiuje, o pasiekti jį galima išsinuomotu automobiliu. Vienuolyną įkūrė čia atklydęs asirų vienuolis, o vienuoliktame amžiuje vienuolyno komplekse iškilo katedra, tebestovinti ir dabar. Be to, šios katedros aukštis siekia 55 metrus ir iki 2004 m. tai buvo aukščiausias Gruzijos pastatas. Vienuolyno rūsyje įsikūręs šimtus metų siekiantis vyno rūsys, kuriame vyksta gruziniško vyno degustacijos. Kachetija Gruzijoje laikoma vynų tėvyne, tad jų praleisti nederėtų.

Boržomi. Šiame Gruzijos vidurio miestelyje esantis kurortas skirtas ne tik poilsiui, bet ir gydymui. Labiausiai šį kurortą garsina čia išgaunamas vulkaninės kilmės mineralinis vanduo. Jo unikali sudėtis, kurioje galima rasti daugiau negu 60 vulkaninės kilmės mineralų, nesikeičia jau 125 metus.

Netoliese esančiame miškingame nacionaliniame parke – gausybė pasivaikščiojimo takų, nuo kurių atsiveria įspūdingi gamtos peizažai ir galimybė maudytis po atviru dangumi baseine, į kurį vanduo teka iš karšto vandens versmių. Boržomio draustinis yra vienas didžiausių nacionalinių parkų Europoje (5300 kv. m) ir užima 7,6 proc. visos Gruzijos ploto, o seniau čia buvo kunigaikščių medžioklės plotai.

Bakuriani. Šalies vidurio regione, Trialeti kalnuose esanti gyvenvietė vadinama žiemos sezono sporto sostine. Šaltuoju metų laiku čia būna saulėta ir temperatūra siekia 6-7 laipsnius šalčio, lankytojų pamėgtas slidinėjimo kurortas įsikūręs 1700 metrų aukštyje, o slidinėjimo sezonas čia trunka visus metus. Lankytojai žiemos sporto pramogomis gali mėgautis ištisą dieną, nes kurorte įrengtos dvi slidinėjimo trasos – 1500 metrų ir 3000 metrų. Slidinėti mėgstantiems keliautojams ši vieta neabejotinai paliks įspūdį.

Mtskheta. Kiekvieno gruzino šventu įvardijamas Mtskheta miestas  – vienas seniausių Gruzijoje, Kartli regione ir tik 15 kilometrų atstumu nuo sostinės Tbilisio. Miestelyje esančią Svetitskhoveli katedrą nuolat lanko piligrimai, o Džvari vienuolynas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą, kaip, beje, ir pats miestas, dėl savo istorinės reikšmės ir daugybės senovinių paminklų.

Signachis. Ant kalvos įsikūręs, rytuose esančio Kakheti regiono miestas laikomas vienu gražiausių vyndarystės tradicijomis garsiame Kachetijos regione. XVII a. pastatyta miestą supanti gynybinė siena su bokštais išlikusi iki šiandien, o pats miestas vadinamas gruziniškuoju Las Vegasu arba meilės miestu, kadangi santuokų rūmai čia dirba visą parą. XVIII a. pastatyta tvirtovė užėmė beveik 40 hektarų plotą ir užpuolus priešams turėjo apsaugoti visus čia buvusius gyventojus.

Be čia stovėjusios citadelės lankytojus rekonstravus pagrindinę Signachio dalį žavi ir įspūdinga miestelio medinė architektūra, jame nuolat vyksta įvairūs liaudies, muzikos ir šokių festivaliai. Pažymėtina, jog čia vyksta ir pats didžiausias Gruzijos vyno festivalis.

Gergeti Šv. Trejybės cerkvė. Daugiau nei 2 km virš jūros lygio, Mtskheta-Mtianeti regione, šalia Gergeti kaimelio esanti cerkvė, pastatyta XIV amžiuje – itin patraukli fizinio aktyvumo nebijantiems keliautojams. Ją pasiekti galima kopiant į kalną per 3 valandas arba pusvalandžio kelione džipu į vieną aukščiausių Kaukazo viršukalnių. Dėl nuostabaus vaizdo, cerkvė, esanti puikios gamtos apsuptyje, vadinama ir neoficialiu Gruzijos simboliu, ir nors Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu religinės apeigos buvo draudžiamos, cerkvė vis vien išliko viena lankomiausių turistų vietų.

Tbilisio senamiestis. Seniau buvęs aptvertas miesto siena, Tbilisio senamiestis gausus lankytinų objektų. Vienas tokių – Narikala, nuo kurios atsiveria itin graži miesto panorama. Verta aplankyti ir Šv. Jurgio cerkvę, pastatytą 1251 metais, Sioni soborą, Baratašvili prospekte esantį menų muziejų. Dauguma šio miesto dalies pastatų 1795 m. buvo sudeginti persų įsiveržimo metu, vis dėlto po kiek laiko dalį jų pavyko restauruoti.

Tbilisio viešos vonios. Gruzijos sostinė garsėja ir savo karštosiomis versmėmis, tai – viena žinomiausių Tbilisio pramogų. Iš uolų besiveržiantis vanduo nukreipiamas į įrengtus baseinus, sulaukiančius gausybės lankytojų. Čia taip pat lankytojai galės mėgautis ne tik sieros pirtimis ir baseinais, bet ir atpalaiduojančiais masažais.

Batumis. Vienu geriausiu Juodosios jūros kurortų pripažįstamas Batumis gali pasiūlyti ką veikti ne tik vasarą: čia vyksta ekskursijos, yra vandens parkai, delfinariumas, botanikos sodai, verda naktinis gyvenimas. Batumio bulvaras – vienas ilgiausių pasaulyje ir siekia 8 kilometrus. Vaikščiojant juo galima gėrėtis pasakiškais Juodosios jūros peizažais, kurių nesutiksite niekur kitur.

Vardzia. XII amžiuje įkurtas miestas pietiniame Gruzijos regione, ant kairiojo Mtkvari upės kranto, yra išties unikalus – jis iškaltas labirintus primenančiose uolose, kurių iš viso suskaičiuota per 3 tūkstančius. Kairiajame Mtkvari upės krante įsikūręs vienuolynas, o kai kurių uolų plotis siekia 500 metrų. Po osmanų užpuolimo šis miestas buvo apleistas, tačiau dabar įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

Nuotraukos – Martyno Siruso.

Urugvajuje atsidūrėme beveik netyčia. Norėjome aplankyti Braziliją ir Argentiną, o Urugvajus, įsispraudęs tarp didžiųjų kaimynių, mums buvo pakeliui, ir, nors atrodė nelabai įdomus, nusprendėme jam skirti keletą dienų. Vis dėlto pakeliavę po Urugvajų ir pamažu perpratę šio krašto dvasią, drąsiai galime teigti - pamatyti šią šalį verta.

Labiausiai mus sužavėjo... ramybė. Didelėje šalyje - vos trys milijonai gyventojų, beveik pusė jų telkiasi sostinėje, kiti miestai - maži, erdvūs, ramūs, o didžiają dalį šalies teritorijos užima lygumos, platūs laukai, kuriuose ganosi galvijų bandos. Urugvajaus ekonomikos variklis - žemės ūkis, tiksliau - galvijų auginimas, ir urugvajiečiai teigia, kad tikroji jų šalies dvasia juntama būtent kaime - apsilankyti fermoje būtina, kad suprastum, kas yra Urugvajus. Mes aplankėme karvių augintoją, kuris turi apie 150 karvių, jo namuose stovi milžiniškas šaldiklis, pilnas jautienos, o šaldytuve - ąsotis, kasryt pripilamas šviežio pieno. Jautiena ir pienas - urugvajiečių raciono pagrindas, daug jautienos jie eksportuoja, bet daug suvartoja ir patys, ji valgoma kasdien, įvairiai paruošta. Kita vertus, pieno produktai mus nuvylė - jogurtai - saldinti ir su daugybe cheminių priedų, o sūris - vos dviejų rūšių: baltas, sausas, beskonis, užtat pigus, šiek tiek primenantis liesą varškę, bei geltonas, riebus, minkštas, aromatingas ir brangus, juokaudami praminėm juos paprastuoju ir prabangiuoju.

Be jautienos patiekalų, Urugvajuje dar populiari pica ir makaronai. Tai - išeivių iš Italijos įtaka, mat dauguma urugvajiečių - ispanų arba italų palikuonys. Iš italų jie paveldėjo ir puikias kavos ruošimo bei ledų gamybos tradicijas.

Tipiškas urugvajietis neįsivaizduoja savo dienos be matės - labai stiprios, karčios žalios arbatos, geriamos pro metalinį šiaudelį. Įprasta manyti, kad matė - argentiniečių gėrimas, tačiau Urugvajuje ji taip pat labai mėgiama - žmonės gurkšnoja matę visur - gatvėje, darbe, parduotuvėje, vairuodami automobilį... Kitas pomėgis, kuris vienija Urugvajaus ir Argentinos gyventojus - tango, abi šalys jį laiko savo nacionaliniu šokiu. Argentina - didžioji kaimynė, kurios šėšėlyje Urugvajus nenori tūnoti - urugvajiečiai didžiuojasi savo šalimi ir nemėgsta būti lyginami su argentiniečiais, be to, abi šalys varžosi, kuri geriau žaidžia futbolą. Urugvajaus žmonės mums pasirodė santūrūs, tačiau draugiški, išsilavinę, jaunimas neblogai kalba angliškai. Visuomenėje vyksta pokyčiai - neseniai įteisinti abortai, tos pačios lyties asmenų santuokos, legalizuota auginti bei rūkyti marichuaną. Papročiai laisvėja, Urugvajus tampa viena liberaliausių Pietų Amerikos šalių.

Šalies sostinė Montevidėjus mums nepaliko didelio įspūžio - Lotynų Amerikos mąstais miestas nėra didelis, senamiesčiui aplankyti pakanka vienos dienos. Daug pilkos spalvos - pilki stačiakampiai pastatai, gatvių grindinys ir... žmonės - jiems itin patinka rengtis tamsių spalvų drabužiais. Miesto gatves pagyvina tik medžiai - Montevidėjų aplankėme pavasarį, kai aukšti medžiai puošėsi jaunais šviesiai žaliais lapeliais, be jų miestas atrodytų niūrokai. Montevidėjaus neišvaizdumą kompensuoja jo meniška atmosfera - daug galerijų, gatvėse amatininkai parduoda savo kūrinius, yra net amatininkų kvartalas, kur daugybėje arduotuvėlių galima nusipirkti įvairių rankdarbių.

Tikroji Urugvajaus žvaigždė ir pagrindinis turistų traukos objektas - Colonia del Sacramento miestas, vadinamas tiesiog Colonia. Ant Rio de la Plata upės kranto šį miestą įkūrė portugalų kolonistai, jo akmenimis grįstos vingiuotos gatvelės - labai jaukios, o romantiškus sužavės palei upę nutiestas pasivaikščiojimui skirtas takas, kuris driekiasi toli toli... Šen bei ten tarp pakrantės uolų galima rasti ir smėlėtų paplūdimių, kuriuose žmonės leidžia saulėtas dienas ar stebi nuostabius saulėlydžius; gaila, bet maudytis Rio de la Platoje nepatariama - upės vanduo užterštas, deja, ne sidabro, o rūdžių spalvos, nors ispaniškai jos pavadinimas reiškia 'sidabro upė'.

Beje, vanduo Urugvajuje iš tiesų nešvarus - jo gerti iš čiaupo nepatariama, nes žemės ūkyje gausiai naudojami pesticidai ir trąšos patenka ir į vandentiekio vandenį, todėl namuose paprastai įrengiami vandens filtrai.

Keliauti Urugvajuje lengva: keliai - geros kokybės, autobusai - patogūs, žmonės - paslaugūs, be to, čia daug saugiau nei kaimyninėje Brazilijoje ir mažiau skubėjimo bei streso, nei daug didesnėje Argentinoje, todėl šių šalių gyventojai dažnai renkasi Urugvajų ramiam poilsiui. Deja, Urugvajus yra viena brangiausių Pietų Amerikos šalių, ir kainos čia panašios į Vakarų Europos, todėl kuklesnio biudžeto keliautojams tenka susiveržti diržus.

Išvykdami iš Urugvajaus sutarėme, kad ši šalis labiausiai žavi savo ramybe. Ieškantiems nuotykių bei gamtos įvairovės teks nusivilti - Urugvajus plokščias, kalnų, ežerų ar džiunglių čia nerasite, indėnus kolonizatoriai seniai išnaikino ir jų kultūros pėdsakų nelikę, taigi egzotikos - nedaug, užtat tylos, žalumos ir švaraus oro daug ir už dyką:-) Smagios relaksacijos!

Už pasakojimą dėkojame Gabijai :)

Keliaudami į Argentiną turėjome du tikslus - aplankyti žaviąją sostinę Buenos Airės ir patyrinėti Patagonijos regioną, garsėjantį įspūdingais peizažais. Pradėjome nuo Buenos Airių, nusprendę šiam miestui skirti dvi savaites.

Jų vos užteko - lankytinų vietų čia netrūksta, o kur dar daugybė kultūrinių renginių, muziejų gausa, verdantis naktinis gyvenimas bei gausybė parduotuvių pirkinių mėgėjams - Buenos Airės yra vienas pagrindinių Pietų Amerikos megapolių, dėl savo elegancijos ir europietiško gyvenimo būdo miestas pramintas Pietų Amerikos Paryžiumi, bet pašėlusi energija ir dieną naktį verdantis gyvenimas kartais primena Niujorką ar Honkongą... Buenos Airėms priklauso keletas rekordų - čia rasite plačiausią pasaulyje gatvę Avenida 9 de Julio, savaitgaliais daugiausia vienu metu rodomų teatro vaidinimų (taip, Buenos Airės lenkia net teatrais garsėjančius Niujorką ir Londoną!), tai yra ir labiausiai turistų lankomas Pietų Amerikos miestas, populiaresnis net už Rio de Žaneirą.

Buenos Airių centre atrodo, kad gyvenimo tempas čia labai greitas - automobilių ir pėsčiųjų srautas niekad nenutrūksta. Plačios gatvės ir didžiuliai įvairiausių architektūros stilių pastatai dar labiau sustiprina miesto milžino įspūdį. Tačiau visai šalia centro galima rasti ramybės salelių, pavyzdžiui, bohemiškąjį San Telmo barrio (taip čia vadinami miesto rajonai), kurio seni, kiek aptrupėję pastatai, akmeniniai grindiniai ir senoviniai gatvių žibintai nuteikia labai romantiškai. San Telme galima rasti daug nedidelių meno galerijų - parduotuvėlių, nusipirkti įdomių rankdarbių, papietauti jaukiuose restoranėliuose ir įsigyti sendaikčių arba ekologiško maisto dengtame San Telmo turguje. Sekmadieniais ramiosios gatvelės atgyja - vyksta suvenyrų bei amatų mugė, į kurią suplūsta vietiniai ir turistai, o Plaza Dorrego aikštėje šokamas tango.

Kita miesto dalis, labai tinkanti pabėgti nuo minios ir triukšmo - palei upę nusidriekęs modernus, prabangus Puerto Madero rajonas. Viena naujausių miesto dalių kupina kontrastų: į dangų stiebiasi stikliniai dangoraižiai, kuriuose įkurti apartamentai, biurai ir restoranai, o iškart už jų plyti kraštovaizdžio rezervatas - pelkė, kurioje gausu vandens paukščių ir augalų. Aplink pelkę bei jos viduryje nutiesti pėsčiųjų takai, kuriais vaikštinėja, bėgioja arba dviračius mina tylos ir žalumos išsiilgę porteños - taip vadinami Buenos Airių gyventojai.

Labai spalvingas La Boca rajonas atrodo tarsi atgijęs atvirukas - jo mediniai nameliai, nudažyti ryškiomis, kontrastingomis spalvomis, tiesiog prašosi fotografuojami. Girdėjome, kad turistams čia pavojinga, nes La Boca - skurdi miesto dalis, kur dažni gatvių nusikaltimai, tačiau mums nieko bloga nenutiko, užtat nudžiugino kainos - Buenos Airės yra brangus miestas, o La Bocoje viskas buvo kone perpus pigiau, nei elegantiškame miesto centre ar madinguose bohemiškuose barrios.

Knygų mylėtojai bus laimingi klaidžiodami po naujus ir senus knygynus - porteños, skaito daug ir kai kurie knygynai čia prilygsta muziejams - tokios senos juose parduodamos knygos ir tokios įdomios jų patalpos. Būtina apsilankyti žymiajame El Ateneo - ši knygų parduotuvė įkurta buvusiose teatro patalpose, jos puošnus interjeras - labai įspūdingas!

Apsipirkinėjimo mėgėjams patiks Florida gatvė - ji skirta tik pėstiesiems, joje yra visokiausių parduotuvių, rasite čia ir pramogų, ypač savaitgaliais - gatvės muzikantų, fokusininkų, tango šokėjų, prekeiviai čia jums siūlys bilietų į koncertus, tango šou, taip pat nuolat girdėsite šūksnius cambio, cambio! - taip nelegalūs pinigų keitėjai siūlo iškeisti jūsų užsienietišką valiutą į Argentinos pesus. Tai daryti verta, nes juodojoje rinkoje už dolerius ar eurus mokama beveik dvigubai dagiau, nei oficialus bankuose siūlomas keitimo kursas! Žinoma, su keitėjais reikia derėtis ir saugotis padirbtų pinigų!

Buenos Airės patiks ir smaližiams: tipiški argentinietiški pusryčiai - kava su pienu ir vienas ar keletas saldžių raguolių, tačiau tie raguoliai čia valgomi ir pietums, ir vakarienei, o kiekviename gatvės kampe galima rasti kepyklėlių, viliojancių bandelių bei pyragėlių įvairove. Labai mėgstami alfajores - sausainių suvožtiniai, pertepti saldžiu kremu, jų būna įvairiausių dydžių ir skonių. Argentina garsėja jautienos kepsniais, kurie čia išties skanūs, tačiau Buenos Airėse vegetarams bus sunkoka - vaisių ir daržovių pasirinkimas skurdokas, ir jie nėra labai skanūs. Tradicinė karti ir labai stipri argentiniečių arbata matė mūsų nesužavėjo, užtat kava buvo tokia gardi, kad vietoje įprasto vieno puodelio per dieną netrukus jau gėrėme du, o kartais neatsispirdavome ir trečiąjam.

Žmonės mums patiko - draugiški ir paslaugūs, tačiau neįkyrūs, galantiški vyrai, mėgstantys ir mokantys flirtuoti, bei aktyvios, savarankiškos moterys. Angliškai kalba nedažnas, o mums, mokantiems ispanų kalbą, teko pratintis prie vietinio dialekto - pasak argentiniečių, jų akcentas Pietų Amerikoje laikomas patraukliu ir stilingu, tačiau mums šnypščianti tartis pasirodė juokinga ir kartais gerokai trukdydavo suprasti - ką gi jie ten pasakoja??? Kelionės pabaigoje ir mes nejučia pradėjome šnypšti, solidarizuodamiesi su argentiniečiais.

Buenos Airės žavi ir stebina savo retro atmosfera - čia lengva pasijusti tarsi devynioliktame amžiuje, tereikia užsukti į dar nuo tų laikų veikiančią kavinę ar restoraną, kur elegantiški padavėjai atrodo lyg išlindę iš istorinio filmo, arba į senų knygų parduotuvę, įsikūrusią istoriniame pastate. Čia atradome, regis, Europoje jau išnykusią batų blizgintojo profesiją - šie žmonės gatvėje valo batus puošniems stileivoms. Pastebėjome, kad kavinėse žmonės dažnai skaito laikraščius, tuo tarpu pas mus juk labiau įprasta įbesti nosį į telefoną ar planšetinį kompiuterį. Tačiau Argentina anaiptol nėra senamadiška ar atsilikusi šalis. Keliauti čia lengva, nes keliai geros būklės, viešojo transporto sistema - puikiai išvystyta, ją lengva perprasti, viešbučiai, kuriuose teko apsistoti, taip pat buvo tvarkingi ir puikiai įrengti, o turistų mėgiamose vietose lengva rasti visą keliautojams reikalingą informaciją tam skirtuose centruose.

Kad ir kaip bežavėtų Buenos Airių energija, antrąją savaitę didmiesčio šurmulys mus ėmė varginti. Ieškodami ramybės ir švaresnio oro trumpam pabėgome ten, kur savaitgaliais traukia ir gamtos išsiilgę porteños - į vos už 20 km nuo sostinės esantį El Tigre miestelį, išsidėsčiusį Paranà upės deltoje. Jei Buenos Airės yra Pietų Amerikos Paryžius, El Tigre turbūt reikėtų vadinti Pietų Amerikos Venecija, nes tai - miestas ant vandens, populiariausia pramoga turistų grupėms čia - leistis į valandos ar dviejų trukmės pasiplaukiojimą valtimi su gidu po nesuskaičiuojamas upės atšakas, taip pat galima išmėginti vandens motociklus ar baidares. Paranos delta - labai plati, augmenija - tanki, ir plaukiant toliau nuo miestelio centro, į galvą ima lįsti palyginimai su Amazonės džiunglėmis ar Pietryčiu Azijos pelkėmis - plačialapiai augalai, daugybe paukščių, salelėse šen bei ten įsikūrę nameliai, kurių gyventojų svarbiausia susisiekimo priemonė - valtis. Didesnėse salose esama ir nakvynės namų bei restoranėlių, o mežesnėse - vien žaluma, drėgmė ir vabzdžių čirškimas.

Po tyliojo žaliojo El Tigre Buenos Airės mus vėl užgriuvo siūlomų pramogų gausybe. Net nesidomintys šokiu čia nepabėgs nuo tango - jis labai mėgiamas, teatruose ar restoranuose galima pamatyti puošnių, efektingų šou, paprastesni, bet labai žavūs būna gatvės pasirodymai. Mieste veikia daugybė tango mokyklų bei tango klubų, kartais juose siūlomos nemokamos tango pamokos.

Praleidę dvi savaites Buenos Airėse nusprendėme, kad pakankamai susipažinome su Argentinos miesto kultūra ir metas atrasti ne mažiau įdomią šios šalies gamtą. Trokšdami egzotikos ir nuotykių, patraukėme ne į žaliąsias centrinės Argentinos pampas (lygumas), o į kalnuotąją Patagoniją.

Skrydžiai Argentinoje brangūs, taigi mūsų pasirinktą Bariloche miestą, esantį Nahuel Huapi nacionaliniame parke, važiavome autobusu. Kelionė truko dvidešimt valandų, tačiau neprailgo - autobusas buvo labai patogus, tiesa, autobuse dalijamas maistas - sausokas ir prėskas, užtat su juo patiekiamas vynas - puikus, regis, Argentinoje kitokio ir nebūna. O paskutinės kelionės valandos prilygo ekskursijai - prilipę prie langų grožėjomės snieguotomis kalnų viršūnėmis, plačiomis upėmis ir neaprėpiamu akmenuotu slėniu, kuriuo vinguriavo mūsų kelias...

Bariloche miestelis yra labai mėgiamas ir argentiniečių poilsiautojų ir užsienio turistų, ir ne veltui - pramogų čia daug. Galima slidinėti, plaukti kalnų upėmis, jodinėti žirgais, leistis į žygius kalnų takais. Gražių vaizdų netrūksta - Bariloche įsikūręs ant milžiniško, nepaprastai gražaus Nahuel Huapi ežero kranto, jį supa kalnai, ant kurių mums lankantis dar bolavo nuo žiemos užsilikęs sniegas, gausu kalnų upeliukų, mažesnių ežerų ie ežerėlių. Juokavome, kad net labiausiai niekam tikęs fotografas čia gali padaryti daugybę puikių nuotraukų - nuostabių panoraminių vaizdų aptikdavome nė neieškodami. Po apylinkes keliavome išsinuomotu automobiliu, ir iš pradžių ties kiekvienu kelio vingiu knietėdavo sustoti - panoraminiai vaizdai keitėsi grečiau, nei spėdavome fotografuoti.

Bariloche garsėja ne tik gamtos grožiu, bet ir šokolado bei ledų gamybos tradicijomis - čia daug šokoladinių, kurių siūloma gardėsių įvairovė mums ne juokais susuko galvas - norint išragauti visas čia siūlomo šokolado rūšis, mums būtų tekę likti daug ilgiau, nei tris dienas, o daugiau laiko, deja, neturėjome, užtat per tris dienas suvalgėme mums rekordinį kiekį šokolado!

Mums pasirodė įdomus ir už šimto kilometrų esantis El Bolson miestelis, kuriame praleidome pusdienį - taip pat apsuptas kalnų bei ežerų, taip pat traukiantis gamtos mylėtojus, bet jo atmosfera visai kitokia nei didesnio ir prabangesnio Bariloche. El Bolson mėgiamas jaunų, mažesnį biudžetą turinčių ar tiesiog arčiau gamtos būti norinčių nepriklausomų keliautojų, kurie vietoje viešbučių renkasi kempingus. Čia gyvena ir daug naujųjų hipių - ekologiško gyvenimo būdo ir amatų propaguotojų, kuriems labai tinka derlinga žemė ir ūkininkavimui palankus El Bolson mikroklimatas - aplink miestelį esama daug ekologiškų ūkių, galima nusipirkti nebrangių ir labai gardžių vaisių, daržovių, naminio medaus ar sūrių. Taip pat kiekvieną savaitę vyksta amatų mugė, kurioje parduodamas įvairūs vietinių gyventojų rankdarbiai.

Dvi su puse savaitės prabėgo nepastebimai ir atrodė, kad dar tik pradedame pažinti šalį, tačiau ilgiau likti Argentinoje negalėjome. Apgailestaudami tarėme sudie ir išskubėjome į kitą, ne mažiau įdomią šalį - Čilę.

Čilė mus pasitiko sniegu. Argentinos - Čilės sieną kirtome autobusu, kuris vingiuotu keliu riedėjo vis aukščiau, kol snieguotos Andų viršukalnės ėmė atrodyti ranka pasiekiamos. Šiltų drabužių neturėjome, todėl sunerimome - nejaugi ir Osorno mieste, kuris buvo mūsų pirmoji stotelė, bus taip šalta?.. Tačiau netrukus kelias pakrypo žemyn, ir sniegą labai greitai pakeitė vešli žalia žolė - sunku patikėti, kaip greitai peršokome iš žiemos į pavasarį!

Aukšti kalnai ir visai šalia jų - žali derlingi slėniai - toks buvo mūsų pirmasis įspūdis apie Čilės gamtą. Osorno miestas nėra nei gražus, nei įdomus - centrinė aikštė, keletas modernių bažnyčių bei didžiulis blizgantis prekybos centras, kuris, regis, yra pagrindinė miestiečių pramogų vieta - štai ir visos Osorno įdomybės; tačiau jį supantis kontrastingas gamtovaizdis patiks visiems - be jau minėtų slėnių ir kalnų, netoliese yra aktyvus ugnikalnis bei nacionalinis parkas su daugybe ežerų ir sraunių upių, kurių kaiminystėje įrengti laisvalaikio centrai siūlo įvairias vandens pramogas. Vešliose pievose matėme daug įmitusių karvių, o pačiame mieste mus nustebino karvių skulptūrų gausa; net autobusų stotyje esančiame suvenyrų kioskelyje siūloma įsigyti karvių atvaizdais papuoštų raktų pakabukų ir kitų niekučių. Stebėjomės - iš kur tokia meilė karvėms? Vėliau paaiškėjo, Osorno regionas yra svarbus pienininkystės centras, čia gaminami labai skanūs sūriai ir kiti pieno produktai.

Mūsų laukė ilga kelionė, nes pagrindiniu savo kelionės tikslu laikėme toli šiaurėje, prie Bolivijos sienos esančią Atakamos dykumą. Čilė juk ištįsusi lyg sliekas - vidutinis šalies plotis vos 200 km, užtat jos ilgis - daugiau nei 4000 km! Todėl ilgai negaišę Osorne, patraukėme į Čilės sostinę Santiagą.

Santiagas yra didelis, triukšmingas ir labai užterštas - oro tarša čia viena didžiausių pasaulyje. Man Santiagas nepasirodė patrauklus - daug iš pažiūros panašių aukštų, nuobodžiai pilkų pastatų, triukšmingų gatvių ir smogo. Čilėje dažni žemės drebėjimai ir būtent dėl jų kaltės Santiago senamiesčio beveik neliko, o naujieji pastatai vienodoki ir ne itin įdomūs, todėl istoriniu paveldu ir architektūra besidominčius keliautojus Santiagas nuvils. Vis dėlto sostinėje esama keleto lankytinų vietų - mums patiko nedidelė, jauki centrinė miesto aikštė Plaza de Armas, kur verda gyvenimas, gausu renginių, o kiekvieną sekmadienį vyksta nemokami tradicinių Čilės šokių pasirodymai, į kuriuos įtraukiami ir žiūrovai. Iš tolo matėme blizgantį stiklinį Gran Torre de Santiago bokštą, kuris yra aukščiausias Pietų Amerikos dangoraižis (paradoksalu, kad toks aukštas ir iš pažiūros trapus pastatas iškilo aktyvioje seisminėje zonoje!); jame įrengta apžvalgos aikštelė, bet mes miesto apžvalgai pasirinkome Santa Lucia bei San Cristobal kalvas (į San Cristobal galima pakilti funikulieriumi, o jos papėdėje esančiame bohemiškame Bellavista kvartale malonu pasivaikščioti), nuo kurių atsiveria plati panorama. Tiesa, ta panorama mums pasirodė labiau slogi nei žavinga - labai jau pilkas ir nejaukus Santiagas, besitęsiantis kiek akys užmato, užtat tarsi siena fone iškylantys smailiaviršūniai, sniegu blizgantys Andų kalnai žavi savo didybe.

Daug įdomesnis už sostinę yra netoliese esantis Valparaiso miestas - keliaujantiems po Čilę jį aplankyti rekomenduoja visi kelionių vadovai, nusprendėme jų paklausyti ir praleisti porą dienų Valparaiso. Nenusivylėme - šis spalvingas uostamiestis atrodo lyg dailės galerija po atviru dangumi - jo namai nudažyti visomis vaivorykštės spalvomis, daug gatvės meno, ryškūs piešiniai puošia ne tik miesto sienas bei pastatus, bet ir šaligatvius. Valparaiso įsikūręs ant kalvų, jo gatvelės tarsi spalvotas labirintas vingiuoja ne tik į kairę ir į dešinę, bet ir aukštyn ir žemyn, taigi pasivažinėjimas autobusu ar taksi čia pavirsta mažu nuotykiu. Vienas iš Valparaiso simbolių yra jo senoviniai funikulieriai, įrengti devynioliktojo amžiaus pabaigoje ar dvidešimtojo pradžioje. Iš viso jų yra 26, tačiau veikia tik aštuoni - gergždėdami jie lėtai slysta lynais aukštyn arba žemyn, šiek tiek juokingi ir savotiškai žavūs.

Mus sužavėjo šalia autobusų stoties esantis Valparaiso turgus - jis milžiniškas! Daugybė šviežių maisto produktų traukia akį ir žadina apetitą - centrinė Čilės dalis labai derlinga, čia auginama įvairių vaisių ir daržovių, o Ramusis vandenyne tiekia jūros gėrybių, taigi gastronominiu požiūriu Čilė yra tikras rojus, ypač tiems, kuriems patinka gaminti patiems. Tradiciniai Čilės patiekalai - gana sunkūs, riebūs ir ne itin subtilūs - mėgstama kiauliena, keptos bulvės, iš greitų užkandžių populiarios empanados ir sumuštiniai su viskuo - majonezu, kečupu, avokadais, daržovėmis, sūriu ir kokia nors mėsa (viskas - viename sumuštinyje!) o besilaikančius dietos, ko gero, išgąsdintų lomo a lo pobre - keptų bulvių kalnas, patiekiamas su keptais kiaušiniais, kepta jautiena ir keptais svogūnais. Tokie gardėsiai mūsų nesužavėjo, tačiau nusipirkę šviežių produktų turguje ir pagauti įkvėpimo dažnai pasigamindavome gardžių originalių patiekalų. Beje, Čilė garsėja vynu, čia jis gardus ir nebrangus, taip pat mėgstama arbata, kavos mėgėjams bus kiek liūdniau - karaliauja tirpi kava, dažniausiai Nescafe. Įdomus gatvėse pardavinėjamas gaivusis gėrimas (o gal desertas?) mote can huesillo - persikų sirupas su jame plaukiojančiais džiovintų persikų gabaliukais bei išmirkytomis kviečių kruopomis. Labai saldu!

Spalvingas lyg atvirukas Valparaiso viliojo likti ilgiau, bet skubėjome pasiekti egzotiškąją Atakamos dykumą, taigi šokome į autobusą ir patraukėme tolyn į šiaurę. Kraštovaizdis ir toliau džiugino akį- žalias aksomines kalvas ir derlingus slėnius keitė sausesnės lygumos, gausiai apaugusios kaktusais, o tolumoje vis sumėlynuodavo vandenynas. Buvome taip išlepę ir persisotinę gamtos grožio, kad nebefotografavome peizažo, tik tingiai juo gerėjomės pro langą. Keletui dienų sustojome pakrantės mieste, romantiškai pavadintame La Serena. Vaikštinėdami pajūriu gėrėjomes neregėta paukščių įvairove ir piktinomės netvarkingais, nuolaužų ir pastatų - vaiduoklių pilnais paplūdimiais bei aptrupėjusiais šaligatviais, manydami, kad kurortas tiesiog blogai tvarkomas, kol nesužinojome, kad vos prieš porą mėnesių iki mūsų viešnagės La Serenos pakrantes nuniokojo cunamis, o kaimyninis Coquimbo miestas labai nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Staiga apgriuvę pastatai įgavo visai kitą prasmę, o paplūdimyje pastebėje ženklus, rodančius evakuacijos kryptį iškilus cunamio grėsmei, pasijutome nejaukiai...

Iš La Serenos tęsėme kelionę Atakamos link. Trumpam sustojome Antofagastos mieste - jis didelis, modernus, skirtas dirbti, o ne pramogauti ir turistams būtų visiškai neįdomus, jei ne iškart už miesto esantys didingi uolienų dariniai - miesto simboliu tapusi La Portada arka bei statūs skardžiai, smingantys tiesiai į jūrą. Antofagastoje esama ir paplūdimių, bet palei Čilės pakrantę vandenynu tekanti šaltoji povandeninė Humboldto srovė gerokai atvėsina vandenį, todėl maudytis čia visus metus šalta.

Kraštovaizdis aplink Antofagastą - nuostabus, įspūdingas ir šiek tiek bauginantis - bekraštė Atakamos dykuma, sausiausia mūsų planetos vieta, nesvetinga, tuščia ir negyva. Dulkėtais keliai pasiekėme pagrindinį ir galutinį mūsų kelionės tikslą - San Pedro miestelį, visų Atakamos dykumą patyrinėti norinčių keliautojų centrą. San Pedro yra tipiškas turistų getas - kur pažvelgsi, vien nakvynės namai, suvenyrų parduotuvės bei kelionių agentūros, siūlančios ekskursijas po dykumą, o žmonės... Atrodo, keliautojų čia daugiau nei vietinių, siaurose gatvėse stumdosi dulkėti, prakaituoti, numintus batus avintys ir sunkiomis kuprinėmis nešini keliauninkai iš viso pasaulio, girdėti įvairiausių kalbų mišrainė. Vis dėlto, nepaisant nenutrūkstamo turistų srauto, San Pedro yra jaukus ir mielas miestelis, žavi dykumo oazė, kurioje lengva užsibūti ilgiau, nei planuota. Pamatyti čia galima daug - kelionių organizatoriai siūlo išvykas į oazes, maudynes karštosiose versmėse, žygius po kanjonus, ekskursijas į druskos lygumas, geizerius ir ugnikalnius, visai šalia miestelio yra garsusis Valle de la Luna - Mėnulio slėnis, kuriame galima stebėti fantastiškus saulėlydžius. Populiariausia apžiūrėti vietos įžymybes su gidais, tačiau galima dykumą tyrinėti ir savarankiškai, išsinuomavus dviratį, arba, ilgesnėms kelionėms - automobilį. Keliauti po dykumą nelengva - vargina sausas oras, labai išsausėja oda, plaukai, nosies gleivinė, todėl kvėpuojant į nosį skverbiasi dulkės, jos padengia drabužius ir prasiskverbia visur, net į užsegtą kuprinę! Kai kuriuos žmones dėl išretėjusio oro kamuoja aukštikalnių liga - svaigsta galva, sunku kvėpuoti. Visus šiuos negalavimus ir nepatogumus kentėti verta, juos atperka nuostabūs, tarsi ne šio pasaulio vaizdai. Svarbu nepamiršti gerti daug vandens, dieną saugotis karštos saulės, o naktį - šiltai apsirengti, nes temperatūrų kontrastas Atakamoje didžiulis - dieną kepina saulė, o naktį labai atšąla, užtat žvaigždėmis nusėtas dangus būna toks gražus, kad gniaužia kvapą - ne veltui Čilėje įrengta daug observatorijų, tarp jų - ir didžiausią pasaulyje teleskopą turinti Cerro Paranal observatorija, retas plokščiakalnių oras ir giedras dangus sukuria labai palankias sąlygas tyrinėti visatą. Atakamos dykuma, ko gero, buvo įspūdingiausia mūsų Čilėje aplankyta vieta - atšiauri, bet kerinti, romantiška, bet grėsminga.

Čilės gamta, jos įvairovė ir kontrastai ir buvo tai, kas mums paliko giliausią įspūdį. Tyrinėti Čilę buvo lengva ir malonu - nuostabi gamta, skanus maistas bei gerai išplėtota infrastruktūra leido be didelių iššūkių mėgautis kelione. Šią šalį patariame aplankyti gamtos mylėtojams bei nuotykių ieškotojams - nenusivilsite!

Už įdomų kelionės pasakojimą dėkojame Gabijai

Eilatas - garsus Izraelio kurortas prie Raudonosios jūros, netoli Egipto bei Jordanijos. Tai - puiki alternatyva tokioms lietuvių pamėgtoms kryptims kaip Kanarų salos ar Egiptas. Tiesa, čia atostogauti yra brangiau, bet plytinti šilta jūra, pasakiško grožio koralinis rifas, kaitri saulė leis pasijusti kaip tikroje pasakoje! O jau povandeninis pasaulis... Tiesiog pritrenkia!

Lapkričio mėnesį keliautojus pasiekė puiki žinia - pigių skrydžių bendrovė "Ryanair" pradėjo organizuoti skrydžius į Izraelio kurortą Eilatą iš trijų Europos miestų - Budapešto, Krokuvos ir Kauno. Paskelbę šią kryptį, sulaukėme daugybės jūsų klausimų - kas, kaip, kur, kada? Tad Makaliaus kelionių ekspertė Aistė apsilankė Eilate tam, kad galėtų papasakoti savo įspūdžius ir atsakyti į visus Makaliaus skaitytojams rūpimus klausimus. :)

Saugumas

Žadantys keliauti į Izraelį vis dažniau klausia - ar ten tikrai saugu? Atsakymas paprastas - Eilatas yra toliausiai nuo visų neramumų nutolęs Izraelio miestas, įsikūręs prie nuolat saugomų Jordanijos ir Egipto sienų, tad dėl saugumo baimintis tikrai nevertėtų. Gyvenimas čia teka normalia kurortine tėkme, turistai mėgaujasi puikiu oru, visus metus šilta Raudonąja jūra ir kitomis Eilate esančiomis pramogomis. Jeigu nesate buvę Izraelyje ar kitose Artimųjų Rytų šalyse, oro uosto patikra gali kiek nustebinti - oro uosto darbuotojai gali paklausti ne tik jūsų vizito Izraelyje paskirties, paklausti, kas sukrovė jūsų lagaminą arba pasiteirauti apie kitas, jūsų pase esančias vizas. Čia atsakau į dar vieną keliautojams rūpimą klausimą - jeigu pase turite tokių turistinių šalių kaip Jungtiniai Arabų Emyratai vizą, į šalį jus tikrai įleis ir paso keisti dėl kelionės į Izraelį tikrai nereikia. Tiesiog būkite pasiruošę atsakyti į keletą papildomų klausimų. Tačiau turėkite omenyje, kad visa tai - tik dėl jūsų pačių saugumo. Jeigu daug keliaujate, paprašykite pasų kontrolės darbuotojo nedėti vizos antspaudo į pasą - jums bus išduotas atskiras popieriaus lapelis, kurį grįžę į Lietuvą galėsite pasilikti kaip suvenyrą arba išmesti. Vizos jūsų pase, galinčios sulaukti daugybės klausimų: Libano, Sirijos, Irako ir kitų, karinių konfliktų kamuojamų šalių.

Maistas ir jo kainos

Vykstant į Izraelį reikėtų žinoti, kad tai nėra pigi šalis. Izraelio valiuta - Izraelio naujasis šekelis (ILS). 1 ILS apytiksliai yra lygus 0,25 €. Jeigu žadate gyventi viešbutyje, į kurio kainą maitinimas nėra įskaičiuotas, siūlau ieškoti apgyvendinimo variantų su galimybe gamintis maistą patiems. Šiuo atveju, norint sutaupyti kaip galima daugiau, galima į kelionę pasiimti keletą negreitai gendančių produktų iš Lietuvos arba nusipirkti pigesnių maisto produktų vietinėse parduotuvėse.

Jeigu, vis dėlto, nusprendėte maitintis kavinėse ir restoranuose, siūlau rinktis esančius kiek toliau nuo miesto centro. Centre esančiuose restoranuose kainos yra gana aukštos - pirmieji patiekalai (salotos, karpačio) kainuos apie 45 šekelius (~10 €), makaronų patiekalai - nuo 80 šekelių (~20 €), kepsniai - nuo 130 iki 250 šekelių (~30-60 €). Gėrimų kainos labai įvairios: butelis vandens gali kainuoti apie 14 šekelių (~3 €), bokalas alaus kainuos nuo 19 iki 38 šekelių (4,5 - 9 €), vyno taurė - apie 30 šekelių (~7 €), kokteiliai gali kainuoti 35 šekelius (~8 €) ir daugiau. Kavinėse, esančiose kiek toliau nuo miesto centro kainos bus mažesnės - girdėjau, kad porcija makaronų gali kainuoti apie 30 šekelių (~7 €), o alaus bokalą Eilate galima nusipirkti ir už 9 šekelius (~2 €).

Populiariausios vietos Eilate, kurias galiu drąsiai rekomenduoti:

• Pago Pago - jaukus restoranas, iš kurio atsiveria vaizdas į jūrą. Pagrindiniai patiekalai - žuvis, jūros gėrybės, įvairūs sushi, nepakartojami kepsniai.
• Marina Grill - norintiems paragauti košerinio maisto. Pagrindiniai patiekalai - įvairūs mėsos kepsniai.
• Pedro - gana toli nuo miesto centro esantis, tačiau daugybės užsienio turistų sulaukiantis restoranas. Pagrindiniai patiekalai - įvairi žuvis, jūros gėrybės, mėsos kepiniai.
• Mike's Place - jaukus, jaunatviškas pub tipo baras/kavinė. Čia galima paskanauti mėsainių, išgerti vietinio alaus, pasiklausyti gyvos muzikos ar pažiūrėti sporto rungtynes.
• Three Monkeys - dar vienas jaukus baras, panašus į Mike's Pub, esantis pačiame kurorto centre. Sėdint lauko terasoje atsiveria vaizdas į jūrą.

Transportas

Jeigu jau turite bilietus į Eilatą, matyt žinote, kad lėktuvas leidžiasi Ovda oro uoste, kuris nuo Eilato yra nutolęs per 60 km. Tiesa, Eilatas turi ir savo oro uostą, esantį šalia miesto centro, tačiau jis yra skirtas vidiniams skrydžiams. Patogiausias būdas nuo oro uosto pasiekti Eilato miesto centrą, naudotis žaliu Egged komapanijos autobusu (nr. 282), kurio bilietus reikėtų internetu nusipirkti iš anksto.  Autobusas veža iš/į Ovdo oro uostą iki tam tikrų Eilato viešbučių. Maršrutas yra suderintas su lėktuvų grafiku, o kaina į vieną pusę - apie 25 Izraelio šekeliai (~ 6 €), į abi puses - 42,5 šekeliai (~ 10 €).

Užsisakyti pervežimą galima ir per Ryanair svetainę. Kelionei iš oro uosto reikia nurodyti lėktuvo atvykimo laiką, o kelionei į oro uostą - pakilimo. Galėsi rinktis iš skirtingų pervežimo variantų.

Dar vienas pervežimo variantas - taksi. Tiesa, šis pervežimo būdas yra gana brangus. Kelionė į vieną pusę kainuos apie 250 - 280 šekelių (~60 - 70 €). Tad geriausia būtų ieškoti bendrakeleivių - sutaupysite nemažai pinigų.

Apsipirkimas ir lauktuvės

Jeigu viešėdami Izraelyje sumanytumėte apsipirkti, tą padaryti galite net keliuose prekybos centruose. Pačiame miesto centre yra net trys prekybos centrai: "Red" prekybos centras netoli Eilato Lagūna vadinamos prieplaukos, "Mall Hayam" prekybos centras esantis visai šalia Eilato oro uosto, bei "Ice Mall" prekybos centras, kuris išsiskiria olimpinio dydžio ledo arena. Drabužių, avalynės bei kitų prekių kainos parduotuvės nelabai skiriasi nuo lietuviškų, tačiau čia galima rasti parduotuvių bei prekių ženklų, kurių nėra Lietuvoje. Taip pat daugybę parduotuvių galima rasti einant nuostabia Eilato promenada - nuo vietinių drabužių dizainerių parduotuvių iki turistams skirtas smulkmenas pardavinėjančių vietinių gyventojų.

Atostogaudami svečiose šalyse, visuomet stengiamės pagalvoti apie artimuosius ir parvežti jiems lauktuvių. Populiariausios lauktuvės iš Izraelio yra religinės tematikos suvenyrai - menora, vyrų dėvima "kepurytė" kipa, įvairiais ornamentais marginti indai. Moterims turėtų patikti įvairios iš Negyvosios jūros mineralų pagamintos kosmetikos priemonės, Negyvosios jūros dumblas, kuris yra naudojamas kosmetinėms procedūroms. Izraelyje galima rasti ir puikių sidabro gaminių - žiedų su įvairiais akmenimis, apyrankių, grandinėlių ant kaklo. Jeigu mėgstate lauktuves, kurių galima paragauti, siūlau artimiesiems parvežti įvairių žolelių arbatos, datulių bei jų džemo, chalvos.

Daugiau įspūdžių iš Eilato - jau netrukus! :)

Lapkričio mėnesį pigių skrydžių bendrovei "Ryanair" pradėjus organizuoti skrydžius į Izraelio kurortą Eilatą, visi sukluso - kas gi tas Eilatas ir ką jame veikti? Eilatas - garsus Izraelio kurortas prie Raudonosios jūros, netoli Egipto bei Jordanijos, kurį mėgsta ne tik patys Izraelio gyventojai, tačiau pamažu atranda ir turistai iš Europos, Rusijos ir net Amerikos!

Pirmoje straipsnio dalyje aptarėme svarbiausius keliautojams kylančius klausimus - saugumą, maistą bei jo kainas ir, žinoma, visiems rūpintį pervežimą nuo oro uosto iki kurorto centro. O dabar - šiek tiek apie tai, ką galima pamatyti ir ką būtina aplankyti Eilate! :)

Delfinų rifas ir atpalaiduojantys baseinai (Dolphin Reef & Relaxation Pools)

Eilato delfinų rifas yra viena labiausiai lankomų vietų kurorte. Raudonosios jūros krantuose įsikūrusi vieta, laikoma unikalia ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje. Delfinų rifo lankytojai gali grožėtis nuostabiais vaizdais, ilsėtis privačiame paplūdimyje, o svarbiausia - pamatyti natūralioje aplinkoje gyvenančius delfinus, stebėti jų maitinimą ir kartu su jais paplaukioti! Čia galima rinktis dviejų rūšių nardymą: paviršinį su akvalangais ir povandeninį su deguonies balionais. Pastarasis yra daug sudėtingesnis, todėl lankytojai, neturintys jokios nardymo praktikos, dažniausiai renkasi pirmąjį būdą. Parko darbuotojai siekia, kad delfinai jaustųsi kaip namie, todėl lankytojams nėra leidžiama liesti, maitinti, ar, tuo labiau, plaukioti su delfinais juos apsikabinus. Tačiau tikrai nevertėtų nusiminti! Delfinai, pajutę, kad gali pasitikėti žmogumi, būtinai priplauks ir arčiau. Vienas net praplaukė tiesiai po manimi! :) Įėjimas į rifą suaugusiam kainuoja 67 šekelius (16 €), vaikui iki 15 metų - 46 šekelius (11 €). Nardymas prie delfinų su akvalangu suaugusiems ir vaikams kainuoja 290 šekelių (70 €), nardymas su deguonies balionu - 339 šekelius (82 €).

Atpalaiduojantys baseinai yra įsikūrę delfinų rifo teritorijoje. Tai erdvė, kurioje yra įrengti trys baseinai: gėlo vandens, jūros vandens, bei Negyvosios jūros vandens baseinas, kuriame galima plūduriuoti be jokių papildomų pastangų. Viena maloniausių ir labiausiai atpalaiduojančių vizito dalių - procedūra, kurios metu plūduriuojama vandens paviršiuje, po vandeniu groja raminanti muzika, o vienas iš darbuotojų atlieka lengvą masažą. Po precedūrų galima atsigaivinti natūraliai spaustomis apelsinų sultimis, vynu, pasivaišinti užkandžiais. Į teritoriją įleidžiami tik suaugusieji. Norintiems atsipalaiduoti čia tikrai patiks!

Jūrų parkas ir povandeninė observatorija (The Underwater Observatory Marine Park)

Eilato jūrų parkas vilioja turistus ištisus metus. Ypatingai šią vietą mėgsta šeimos su vaikais - parke yra daugybė interaktyvių žaidimų, galima stebėti gyvūnų maitinimus, yra žaidimų aikštelė. Parko teritorijoje neseniai atsirado "Ryklių pasaulis" - didžiausias ryklių baseinas Artimuosiuose Rytuose. Baseine gyvena ne tik 18 ryklių, bet ir rajos bei daugybė spalvingų žuvų. Parkas nėra labai didelis, tačiau spalvingi koralai ir jūros gyvūnija taip sužavi, kad galima praleisti net kelias valandas stebint vienus ar kitus gyvūnus! Parke visą dieną galima stebėti kaip yra šeriami gyvūnai: anksti ryte bei po pietų galima pamatyti kaip narai maitina ryklius akvariume, stebėti jūros vėžlių, rajų bei retų žuvų maitinimus arba sudalyvauti kriauklių, kuriose pasislėpę perlai, atidaryme. Vienas įdomiausių parko objektų - povandeninė observatorija. Metalinė observatorijos konstrukcija yra natūraliai apaugusi koralais, todėl žuvys čia atplaukia pačios. Tai suteikia galimybę iš arti pamatyti jūros gyventojus jiems natūralioje aplinkoje.

Timna parkas (Timna Park & valley)

Timna parkas - nuostabaus grožio vieta, kurioje neaprėpiami slėniai susiduria su didžiulėmis uolomis. Parkas ypatingai svarbus archeoliginiams ir geologiniams kasinėjimams, mat šioje vietoje yra daugybė vario, geležies ir mangano. Timna parkas laikomas pirmąja vario kasykla pasaulyje! Archeologai sako, kad pirmieji kasinėjimai šioje vietovėje prasidėjo dar 5 a. prieš Kristų. Įspūdingiausi parko objektai - Saliamono stulpais vadinami didžiuliai skardžiai, netradicinės formos monolitinė uola vadinama Grybu ir natūraliai, erozijos pagalba susiformavusios didžiulės arkos. Parkas puikiai tinkamas ilgiems žygiams, čia vyksta įvairūs renginiai, yra nedidelė oazė ir suvenyrų parduotuvė, kurioje patys lankytojai gali susikurti suvenyrą iš spalvoto smėlio. Žiemos metu keliautojai parką lanko visą dieną, vasaros - rytais ir vakarais, mat dienos metu čia būna labai karšta. Įėjimas į parką suaugusiems kainuoja 49 šekelius (12 €), vaikams - 39 šekelius (9 €).

Kupranugarių ranča (Camel Ranch Eilat)

Kuprangarių ranča yra įsikūrusi dykumoje, vos už 10 minučių kelio automobiliu nuo Eilato miesto centro. Ranča buvo įkurta 1987 - ais metais ir iki šių dienų yra puikiai klestintis šeimos ir draugų verslas. Rančoje gyvena ne tik kupranugariai, bet ir keletas asilų, yra nedidelis nuotykių parkas, kurio lankytojai gali išbandyti savo jėgas lipant tinklais bei įveikiant kitas kliūtis. Norint pajodinėti kupranugariais, galima rinktis iš kelių variantų: 4 valandų pasijodinėjimą ryte arba vakare, pusantros valandos šeimos išvyką arba 2 valandų pasijodinėjimą vakare, kurio metu kupranugarius lydi gidas pasakojantis apie kupranugarius ir dykumą, o grįžus - paruošiantis skanių užkandžių.

Jordanija - Akaba - Petra (Jordan - Aqaba - Petra)

Eilatas yra įsikūręs labai patogioje vietoje - iš čia paprasta pasiekti kaimyninį Egiptą ir vos už kelių kilometrų esančią Jordaniją. Jeigu ilsitės Eilate ir neketinate gyventi svečioje šalyje, siūlau bent pasinaudoti puikia galimybe jas aplankyti. Jordanijos ir Izraelio sieną galima kirsti Yitzhak Rabin terminale, kuris nuo Eilato miesto centro yra nutolęs per 10 kilometrų. Sieną galima pasiekti taksi, vairuotojai tikrai žinos šią vietą, mat turistai keliauja čia labai dažnai. Prieš keliaujant iki Jordanijos, rekomenduoju išsikeisti Jordanijos dinarų Eilate, nes kursas keičiant pasienyje yra labai nepalankus. Kertant sieną reikės susimokėti 101 šekelio (24 €) išvykimo iš Izraelio mokestį. Sieną kirsti nėra sunku, reikia praeiti keletą punktų, kuriuose į pasą uždės vizos antspaudą, paklaus ką ketinate veikti Jordanijoje ir kiek laiko planuojate joje praleisti. Perėję sieną galėsite sėsti į taksi ir keliauti į Akabą. Tiesa, dėl kelionės kainos susitarkite iš anksto, mat vietiniai linkę apgaudinėti turistus. Na, o ką veiksite Akaboje priklauso jau nuo jūsų. Siūlau paragauti vietinio maisto kavinėje, apsilankyti Sharif Hussein Bin Ali mečetėje, paklaidžioti po miesto gatveles. Nepamirškite, kad Jordanijoje vyraujanti religija yra islamas, tad patarčiau gerbti musulmonišką kultūrą ir nevaikščioti per daug išsinuoginus. :)

Petros miestas - Jordanijos karalystės įžymybė. Jis net yra įtrauktas į naujai sudarytą septynių pasaulio stebuklų sąrašą! Sakoma, jog atvykti į Petrą, uolose iškaltą senovinį miestą, reikia ankstyvą rytą. Tiktai auštant 15 minučių būna pilnai apšviestas vienas iš įspūdingiausių miesto statinių – iždo – pastatas. Taigi dalis turistų keliasi su tamsa ir skuba prie įėjimo į Siko tarpeklį, vedantį link kalnuose pasislėpusio miesto. Kelionę į Petrą galima organizuotis patiems arba pasinaudoti vietos organizatorių paslaugomis. Dažniausiai iš Eilato turistų grupė išvyksta apie 9 valandą ryto, o 18 valandą vakare grįžta atgal į Eilatą. Kelionės kainos priklauso nuo pačių organizatorių, tačiau ji gali kainuoti apie 150 -180 € (su transportu ir sienos mokesčiais).

Na, kur keliausi pirmiausia? :)

Praeitimi dvelkianti architektūra, charizmatiški žmonės ir maistas, dėl kurio iš proto kraustosi visas pasaulis. Tai Roma – amžinasis miestas, kuriame susipina romantika ir istorija. Miestas, kurio dalelę išsiveži savo širdyje, tačiau jame palieki savo ilgesį ir norą kada nors ten būtinai sugrįžti. Kad ir sutikti Šv. Kalėdų!

Taksi kaip bolide      

Sakoma, kad pirmas įspūdis yra labai svarbus, o Roma tikrai jį padarė! Ir neišdildomą! Mūsų lėktuvas Fiumičino (Leonardo da Vinčio) oro uoste nusileido vėlų karštos liepos vakarą. Su didžiuliu žmonių srautu išėjome į lauką ir nužygiavome tiesiai į taksi automobilių stovėjimo zoną. Netrukus jau sakėme taksistui adresą buto, kuriame ketinome apsistoti. Vairuotojas – į septintą dešimtį įkopęs italas gėlėtais marškiniais ir šiaudine skrybėle – visą kelią niūniavo savo jaunystės laikų melodijas. Tačiau, kai su vyru tyliai nusijuokėme iš jo, dar nežinojome, kad jam toli gražu dar ne ruduo. Senukas būtų įkrėtęs bet kuriam Formulės 1 profesionalui.

Užmiesčio keliu spidometro rodyklė dažniausiai apsistodavo ties skaičiuku 140, tačiau vienu metu skriejome 153 km/h. Važiavome antra juosta ir kiekvienam, kuris kėsindavosi persirikiuoti priešais mus, vairuotojas pamirksėdavo ilgosiomis šviesomis, tarsi sakydamas „nedrįsk, aš važiuoju“. Ką jau kalbėti apie tai, kad atstumas iki priešais važiuojančio automobilio – apgailėtini 10 metrų. Sykį, vos neįvykus susidūrimui, jis tik sumurmėjo sau kažką panašaus į „stupido...“ ir tiek. Na, o apie posūkių šviesas jis tikriausiai visai nebuvo girdėjęs. Vis dėlto šis smagus nuotykis pasibaigė gerai, kurį laiką paklaidžiojęs aplink, senukas surado reikiamą namą. Apžiūrėję kambarį ir apsidžiaugę kondicionieriumi, negalėjome susilaikyti dar tą patį vakarą nenuėję prie prožektorių apšviesto Koliziejaus, iki kurio vos 5 minutės kelio pėsčiomis.

Griuvėsiai, menantys antikos laikus

Kitą dieną apnuoginom savo saulės nemačiusias galūnes (tai iškart rėkte rėkė „švieži žiopliai turistai“) ir nukeliavom prie vakarykščio Koliziejaus, kad pamatytume ne tik iš išorės, bet ir vidaus. Nespėjome nei pereiti gavės, kai mus užkalbino miniatiūrinė moterytė ir švaria anglų kalba (pasirodo, ji amerikietė) pasiūlė mums nusipirkti bilietus, su kuriais ne tik nereikės stovėti didžiulėje eilėje prie Koliziejaus ir įėjimo į Palatino kalvą, bet ir ateinančias dvi valandas galėsime pasiklausyti gidės pasakojimo. Iš pradžių pamanėme, kad tai kažkokia apgaulė, bet surizikavome ir tikrai nepasigailėjome, kai kartu su grupele kitų turistų lyg niekur nieko praėjome apsaugą, už nugarų palikę eilę sukaitusių, išraudusių ir ūpą praradusių žmonių.

Žinoma, sumokėjome gerokai brangiau, tačiau sutaupėme laiko ir sužinojome daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad 55 tūkstančiai žmonių galėdavo susėsti į savo vietas vos per 20 minučių, arba tai, kad per lietų ant viso šio pastato būdavo galima užtempti raudoną medžiagą, virvėmis pririštą prie 64 aplink pastatytų akmeninių stulpelių.

Išėję iš Koliziejaus, pasivaikščiojome po Palatino kalvą ir jos papėdėje įsikūrųsį Romos Forumą – aplankėme seniausią Romos miesto dalį. Giliausią įspūdį mums paliko didžiausias forumo pastatas – Konstantino ir Maksencijaus bazilika, iš kurios dabar tėra likę trys platūs cilindriniai skliautai. Galiausiai užlipome į Kapitolijaus kalvą ir perėję per aikštę Piazza del Campidoglio, iš šono apėjome Viktoro Emanuelio II paminklą. Atsistoję priešais fasadą netekome amo – koks didžiulis ir didingas pastatas, skirtas pirmojo suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II garbei. Jo didybė nenublanksta net žiūrint į miesto panoramą iš aukštai.

Dienos pabaigoje, grįžę namo neišpasakyto lėtumo internete (et, tie išpuikę lietuviai, juk ne visos šalys papuola į penketuką pagal interneto ryšio spartą) pasiskaitėme, kad viskas oficialu ir niekas nieko nebando apgauti, siūlydami pigesnį įėjimą į muziejus.

Tradicinės italų virtuvės paieškose

Iš mus pasitikusio kambario nuomotojo sužinojome, kad geriausią vietą pavakarieniauti surasime Trasteverės rajone, nes ten, kur beužsuktum, mielos kavinukės ir picerijos, sausakimšos vietinių gyventojų ir susipratusių turistų. Į vieną tokių ir pataikėm. Tiesiog ėjome pro šalį, kai mus užkalbino picerijos „Cajo & Gajo“ darbuotojas ir pasiūlė užeiti.

Pamatę, kad kavinukėje nemažai valgytojų, mielai pasinaudojome pasiūlymu. Pica buvo puiki – nuo kraštelio iki centre padėtos didelės alyvuogės. Kai paprašėme sąskaitos, kartu su ja mums ant stalo padėjo du nedidelius stikliukus kažkokio raudono alkoholinio gėrimo. Patraukėm pečiais, bet susidaužėm už pirmą vakarienę Romoje ir iškliuksėjom iki dugno. Gėrimas pasirodė skanus, todėl paklausėme padavėjo, kas tai. Pasirodo, tai Amaro – itališkas žolelių likeris (alkoholio kiekis svyruoja nuo 16% iki 40%), paprastai geriamas po pietų ar vakarienės metu virškinimui pagerinti. Mums patiko ši tradicija, todėl jau tą vakarą nusprendėme parvežti keletą butelių šio gėrimo lauktuvėms į Lietuvą.

Vaikantis angelus ir demonus

Italijos sostinę kelionei įkvėpė pasirinkti dar ir tas pats Dan Brown ir jo bestseleris „Angelai ir demonai“ bei įspūdį sustiprinęs pagal šią knygą susuktas filmas. Iškėliau sau tikslą pamatyti visus svarbiausius objektus, po kuriuos lakstė pagrindinis herojus Robertas Lengdonas ir jo žavioji palydovė mokslininkė Viktoria Vetra.

Knygoje pasakojama, kad populiariausias keturis elementus išreiškiantis simbolis kadaise buvo kryžius: jo keturios atšakos atitiko žemę, orą, ugnį ir vandenį. Garsus skulptorius Berninis, priklausęs slaptai iliuminatų brolijai, sukūrė keturis skulptūrų prototipus, kurie atrodo kaip religinio meno pavyzdžiai, tačiau iš tiesų garbina minėtus elementus. Anonimiškai dovanodama šiuos meno kūrinius pasirinktoms bažnyčioms, brolija pačios Bažnyčios rankomis reikiamose vietose išdėstė reikiamas skulptūras. Kiekviena skulptūra buvo ženklas, nurodantis kitą bažnyčią, kurioje būdavo kitas ženklas. Sujungus šiuos ženklus dviem susikertančiomis linijomis, išryškėja kryžius, kurio centre – pati Iliuminatų bažnyčia.

Antrąją kelionės dieną aplankėme du elementus – ugnį ir žemę. Pirmiausia apsilankėme Santa Maria della Vittoria bažnyčioje, kurioje yra garsioji Berninio skulptūra „Šv. Teresės ekstazė“. Ugnine ietimi į vienuolę nusitaikęs angelas simbolizuoja ugnį.

Vėliau nužingsniavome į Popolo aikštę (Piazza del Popolo) ir ieškojome Santa Maria del Popolo bažnyčios. Iš pradžių manėme, kad ji yra viena iš bažnyčių dvynukių, esančių aikštės gale, tačiau, pasitikrinę elektroniniame žemėlapyje, per visą aikštę grįžome atgal, prie neišvaizdžios, prie kito pastato prilipdytos bažnyčios. Įėję vidun ilgai klaidžiojome ieškodami žemės ženklo – laidojimo rūsį, kitaip vadinamą Demono skyle, slepiančio dangčio, su skydą laikančiu skeletu. Prisipažinsiu, iki galo neatlikau namų darbų, todėl nežinojome, kad šis dangtis yra Čigio koplyčioje, seniau vadintoje Žemės koplyčia (Capella della Terra) – antroje bažnyčios navoje iš kairės. Na, bent vaikštinėjome visai arti tos vietos ir tai mane džiugina.

Tądien taip pat nuėjome į Santa Maria degli Angeli e dei Martiri (Šv. Marijos angelų ir kankinių) bažnyčią, kuri anksčiau buvo didžiųjų Diokletiano termų (pirčių) sistemos dalis. Bažnyčios viduje yra 1702 m. sukurtas meridianas (dienovidinis) arba saulės laikrodis, kuriuo popiežius Klementas XI norėjo patikrinti Gregorijaus kalendoriaus tikslumą, taip pat tiksliau numatyti Velykas ir padovanoti Romai dienovidinį, koks jau anksčiau buvo įrengtas Bolonijos San Petronio katedroje. Linija yra 45 metrų ilgio, pagaminta iš bronzos ir geltonai balto marmuro. Saulė, šviesdama pro nedidelę skylutę sienoje, ant linijos padeda tašką. Kol dairėmės aplink, jis išryškėjo ir labai apsidžiaugėme, kad pavyko jį nufotografuoti. Programėlė „Tripomatic“ taip pat pasiūlė mums aplankyti vienuolių kapucinų kriptą, esančią po Kapucinų Šv. Mergelės Marijos bažnyčia. Tai katakomba, padalinta į penkias koplytėles, kurių kiekviena išpuošta vienuolių kaulais. Tokiu būdu išsaugoti 4000 vienuolių palaikai.

Italai turi ispaniškus laiptus

Gaila, kad vasara Romoje – restauravimo ir atsinaujinimo metas. Dauguma pastatų ir kitų istorinių paminklų buvo paremta pastoliais dėl kasamos trečios metro linijos, plaunama ar aptverta. Taip buvo ir su Trevi fontanu, kuris, laimei, ne per seniausiai atsinaujinęs vėl kviečia turistus įmesti monetą į savo skaidrius vandenis.

Tą pačią dieną aplankėme ir Ispaniškuosius laiptus. Tik iš pradžių nesupratome, kad stovime jų viršuje, todėl grįžtant namo atėjome iki jų dar kartą, šįsyk iš apačios. Mūsų nepastabumas visai paaiškinamas. Apačioje stūksantis laivo formos fontanas buvo aptvertas rekonstrukcijai, todėl erdvė išsyk atrodo mažesnė ir patys laiptai visai nedideli. Aplink – turistų knibždėlynė ir įkyrūs gėles įsiūlyti bandantys nelegalūs indų kilmės prekiautojai.

Dievų buveinė ir Keturių upių fontanas

Trečią dieną mūsų privalomų aplankyti objektų sąraše atsidūrė Panteonas. Tai šventykla, gyvenanti trečią gyvenimą, mat du kartus ją sunaikino ugnis, tačiau ji vis būdavo atstatoma kurio nors imperatoriaus paliepimu. Trečią kartą šventyklą liepė atstatyti imperatorius Hadrianas 125 metais po Kristaus. Tą kartą pastatas buvo pakeistas iš esmės – fasadas buvo pasuktas 180 laipsnių kampu ir atgręžtas į šiaurę, o šalia atsirado rotonda. Panteonas tapo toks, kokį jį galime pamatyti dabar, nuvykę į Romą. Iš tiesų pastatas atrodo kiek keistai. Antikinis fasadas su kolonomis atrodo prilipęs prie didžiulės rotondos, kuri iš išorės atrodo tarsi šiuolaikinė observatorija. Šiuo metu šventykla turi katalikų bažnyčios statusą, pavadinimu Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bažnyčia (it. Santa Maria dei Martiri, dar kitaip − Santa Maria della Rotonda).

Įėjus vidun, šventykla palieka visai kitokį įspūdį. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis – apvali skylė, vadinama oculus (lot. akis), kupolo viršuje, pro kurią dieną į vidų skverbiasi ryškus saulės šviesos pluoštas. Įdomu, kaip atrodo ši salė, kai virš Panteono pakimba pilnas mėnulis. Apėjus bažnyčią palei sieną, mūsų dėmesį patraukė arkoje netoli grindų mirksinti lempelė (greičiausiai ji buvo beperdeganti, tačiau puikiai sukūrė plazdančios ugnies iliuziją), apšviečianti dviejų balandžių skulptūrėles. Skaitydami informacinę lentelę susigaudėme, kad taip papuoštas garsaus renesanso dailininko ir architekto Rafaelio kapas.

Vos per penkias minutes atsidūrėme Piazza Navona aikštėje. Ši pailga stadiono formos aikštė knibždėte knibždėjo žmonių, įvairaus plauko menininkų, joje daug krautuvėlių, mažų kavinukių ir ledainių. Tai šių dienų ne tik turistų, bet ir vietinių italų susibūrimo centras. Piazza Navona garsėja savo Keturių upių fontanu. Prisimenant keturis elementus iš Dan Brown bestselerio „Angelai ir demonai“, galėjau pasižymėti trečią varnelę, nes, kaip jau ir supratote, keturios upės - Dunojus, Nilas, Gangas ir La Plata – barzdotų vyrų pavidalu simbolizavo vandenį. Nusprendėme prisėsti ir pasigrožėti šiuo fontanu valgydami didžiulę porciją gelato ledų.

Atgimstantis pilies angelas

Šiek tiek pailsėję ir atsigaivinę, nužingsniavome į kitapus Tibro upės esančią Castel Sant‘Angelo (Šv. Angelo) pilį. Labiausiai įsiminė audiogido pasakojimas apie ant šios pilies iškeltą angelo skulptūrą. Pasak legendos, VI amžiuje popiežius Gregorijus išvydo viziją, kaip ant tvirtovės nusileidęs arkangelas Mykolas įsidėjo kalaviją į dėklą . Šį apsireiškimą jis suprato kaip maro pabaigos ženklą. Tai simbolizuojanti statula buvo užkelta ant šios pilies. Iš pradžių ji buvo medinė, todėl greitai suiro. Antroji, marmurinė, buvo sunaikinta per apgultį 1379 metais, todėl 1453 metais ją pakeitė marmurinis angelas bronziniais sparnais. 1479 metais ją sunaikino į ją trenkęs žaibas. Naujoji skulptūra buvo pagaminta iš aukso ir bronzos. Deja, 1527 metais angelą išlydė į karinę patranką. Kiek vėliau dienos šviesą išvydo Raffaello da Montelupo sukurta marmurinė skulptūra su bronziniais sparnais (dabar ji pastatyta vidiniame pilies kieme). Galiausiai, 1753 metais pilį papuošė Pierre van Verschaffelt bronzinė angelo skulptūra. Turbūt reikėtų tris kartus patuksenti į medį ir dar tiek pat kartų nusispjauti per kairį petį, bet kol kas ši skulptūra tebestovi.

Labai gaila, kad slaptasis koridorius, jungiantis Šv. Angelo pilį ir Vatikaną turistų akims tą kartą buvo uždarytas. Išėję iš Šv. Angelo pilies pasukome namo per Ponte Sant‘Angelo tiltą. Iš tiesų galėjome paėjėti kelias minutes ir būtume atsidūrę Šv. Petro aikštėje, tačiau susiturėjau. Labai norėjau pasilikti Vatikaną su jo muziejais ir bazilika pačiai pabaigai ir „suvalgyti“ jį, kaip pačią skaniausią vyšnaitę ant itališko gelato ledų deserto. Tad Vatikanas vakaro sutemose liko laukti aušros ir savo eilės.

Ieva Belickienė, www.keturivejai.lt

Į Peru atvykome iš kaimyninės Bolivijos, todėl nenoromis į galvą lindo palyginimai. Pirmasis įspūdis - Peru ir Bolivija, ypač Andų kalnų regionuose, nedaug tesiskiria - toks pat chaosas gatvėse, nedailūs, vienaaukščiai plytiniai namai skurdesniuose priemiesčiuose, ožkos, avys ir lamos laukuose, apkūnios ilgakasės moterys, pasidabinusios spalvingom skarom ir sijonais, vis kažką (sūrius, duoną, žaislus, šviežiai spaustas sultis, popierines nosinaites ir t.t.) pardavinėjančios pakelėse, indėniškų bruožų veidai. Žinoma, vėliau atradome daug skirtumų ir įvertinome Peru unikalumą, bet apie tai - kiek vėliau.

Kadangi į Peru atvažiavome iš Bolivijos, pirmoji mūsų stotelė buvo netoli pasienio esantis miestas Puno, įsikūręs ant Titikakos ežero kranto. Titikakos ežeras ypatingas - jis didžiausias Pietų Amerikoje ir yra aukščiausias pasaulyje ežeras, naudojamas laivybai (Titikaka tyvuliuoja 3000 m aukštyje), gilus, šaltas ir akimi neaprėpiamas. Kita vertus, Puno miestelis neatrodo itin įdomus - didelis centrinis maisto turgus su daug šviežių egzotiškų produktų, pagrindinė miesto aikštė su ispaniško stiliaus katedra bei ilga pėsčiųjų gatve, skirta turistams, kurioje grūdasi visos kelionių agentūros, suvenyrų parduotuvės bei restoranai - visos miestelio įdomybės, kurioms apžiūrėti pakanka poros valandų. Tačiau visai šalia Puno Titikakos ežere esama unikalių lankytinų objektų, kurie traukia keliautojus ir tikrai nusipelnė dėmesio. Tai - plūduriuojančios Uros salos, labai įdomios kultūriniu bei inžineriniu požiūriu. Visi salose esantys namai statomi iš nendrių, o tarp salų žmonės keliauja valtimis. Salos būna įvairaus dydžio, jose gali būti nuo kelių iki keliasdešimties nendrinių namelių. Iš Puno siūlomos ekskursijos su gidu: paprastai aprodo dvi ar tris arčiausiai miesto esančias salas, išsamiai papasakoja apie salų statybos ir priežiūros ypatumus, bei saliečių kasdienį gyvenimą, o draugiški gyventojai kviečia apžiūrėti savo namus, demonstruoja amatus bei, žinoma, siūlo įsigyti jų rankdarbių.

Apžiūrėję plūduriuojančias salas ilgai negaišome Puno ir patraukėme į miestą, kurį vėliau praminėme karščiausiu tašku Pietų Amerikos turistų žemėlapyje - Kusko, šalia kurio esantys Maču Pikču griuvėsiai turbūt yra vienas atpažįstamiausių ir labiausiai fotografuojamų istorinių objektų ne tik Peru, bet ir visoje Pietų Amerikoje. Kusko miestas išties vertas dėmesio - įsikūręs žaliame derlingame slėnyje, lepinamas šilto, drėgno klimato, ne per didelis, jo senamiestis - tvarkingas ir labai labai gražus! Kusko buvo inkų imperijos sostinė, vėliau - svarbus ispanų užkariautojų miestas, jame gausu senovinių bažnyčių, vienuolynų bei rūmų pastatytų iš arba ant inkų statinių griuvėsių, todėl nors senovinė architektūra primena ispanišką, šen bei ten matyti prieškolumbinio stiliaus įtaka.

Perujiečiai didžiuojasi savo praetimi ir, atrodo, laiko savo valstybę didžiosios inkų imperijos liekana - Peru valiuta yra nes pesas, kaip daugumoje kitų Lotynų Amerikos šalių, o solis (ispaniškai sol reiškia saulę, o inkai juk buvo saulės garbintojai), paauksuotą saulę kaip puošybos elementą matėme daugelyje interjerų, logotipų, kaip ornamentas ji nuolat matoma ant audinių, papuošalų ir t.t. Daug prekės ženklų pavadinime tarsi burtažodį įpina žodį Inca - matėme Inca Tea, Inca Chocolate, Inca Hostel, Inca Beer, Inca Cola (labai saldus, ryškiai geltonas gėrimas, beje, nė kiek neprimenantis Coca Collos) ir pan. Tokia simpatija inkų istorijai paradoksali, nes tik dalis perujiečių yra indėnų kilmės ir gali save laikyti inkų palikuonimis, kiti yra kilę iš užkariautojų ispanų, kurie Saulės imperiją ir sunaikino.

Šiaip ar taip, imperijos pėdsakų čia daug, ypač aplink Kusko. Be garsiojo Maču Pikču, kurį aplankyti, beje, yra brangu - vien bilietas į griuvėsius kainuoja 40 JAV dolerių, o kur dar traukinio bilietai iki artimiausio Aguas Calientes kaimelio ( jis pasiekiama tik traukiniu) bei turistinės kainos šalia esančios kavinėse, parduotuvėlėse bei nakvynės namuose - netoli miesto esama ir daugiau mažiau žinomų, bet taip pat įdomių archeologinių paminklų. Labiausiai mums įsiminė Sacsayhuaman griuvėsiai - kadaise ant aukšto kalno stovėjo tvirtovė, sumūryta iš milžiniškų akmenų blokų, dabar beliko jos griuvėsiai bei tvirtovę juosusių sienų liekanos, panašios į didžiulį akmeninį labirintą. Galime tik spėlioti, kaip be jokios modernios technikos senovės statytojams pavyko ant kalno sutempti tokius sunkius akmenų blokus?.. Mūsų spėliones nutraukia gidas perujietis, klausdamas, kaip mums patinka Sexy Woman - taip perujiečiai juokais praminė Sacsahuyaman griuvėsius, kad užsieniečiams būtų lengviau prisiminti ir ištarti šį pavadinimą. Pasirodo, archeolgija gali būti seksuali:-)

Net ir Peru sostinė Lima, nors ir labai šiuolaikiška, turi šen bei ten pabirusių senovės liekanų. Prabangiame Miraflores rajone, tarp modernių daugiaaukšcių, kūpso laiptuotas smėlio kalnas - Huaca Pucllana, inkų piramidės liekana, dieną neįspūdinga, užtat vakare labai gražiai apšviečiama, šalia yra puošnus restoranas idealiai tinkantis romantiškai vakarienei, bei viena geriausių ledainių mieste Quatro D - ledai nepigūs, bet verti kiekvieno solio!

Peru sparčiai vystosi, ekonomika auga, ir labiausiai tai matoma Limoje - štai iš kur nauji, modernūs rajonai, tokie kaip įspūdingai ant stataus skardžio pakibęs Miraflores su tiesiomis gatvėmis, švariais šaligatviais, puikiai įrengtais namais, brangiomis parduotuvėmis ir aukštos klasės restoranais. Tačiau socialinė ir turtinė nelygybė išlieka didele problema, ir sostinėje tai akivaizdu - aplink istorinį centrą netrūksta prastai atrodančių, apgriuvusių namų, siauromis pilkomis gatvėmis pėdina elgetos. Sostinė siūlo daug galimybių, bet netrūksta joje ir sunkumų - labai blogas viešasis transportas (didžiulis miestas vis dar neturi metro, gatvės nuolat užkemša automobilių grūstys, o oro tarša Limoje - didžiausia visoje Pietų Amerikoje!), didelis nusikalstamumas, nors miesto valdžia mėgina su juo kovoti - aplink turistinius objektus patruliuoja policininkai, o turtinguose rajonuose gatves stebi kameros.

Lima mums pasirodė labiau varginantis nei patrauklus miestas, todėl lengviau atsikvėpėme autobusu išriedėję į Trujillo - trečią pagal dydį Peru miestą, esantį Ramiojo vandenyno pakrantėje. Nedidelis spalvingas Trujillo senamiestis - švarus ir ramus, turistų jame nedaug, vienas kitas čia užsukantis keliautojas paprastai daugiau dėmesio ir laiko skiria archeologiniams paminklams, kurių gausu miesto apylinkėse. Įspūdingiausias yra Chan Chan kompleksas - iki inkų egzistavusios chimu genties indėnų civilizacijos palikimas. Chan Chan yra chimu miesto griuvėsiai, jie teberestauruojami, lankytojams atvira tik dalis griuvėsių, tarsi didelis smėlio labirintas. Aplink Trujillo taip pat netrūksta apgriuvusių piramidžių, pastatytų moche genties indėnų kultūros klestėjimo laikais. Piramidės nedidelės, gerokai aptrupėjusios ir vargu ar taps tarptautine įžymybe, tačiau aplink plytinti dykuma - graži, gražus ir Trujillo kaimynystėje plytintis Huanchaco paplūdimys, kurio simbolis - iš nendrių pintos smailianosės žvejų valtys. Bangos čia didelės, nepatyrusiam plaukikui - pavojingos, užtat puikiai tinkamos banglentininkams, kurių į Huanchaco atvyksta daug, ir perujiečių, ir kitataučių.

Banglentininkų netrūksta ir kurortiniame Mancora miestelyje, esančiame visai netoli pasienio su Ekvadoru, tačiau Mancora visapusiška - čia galima rasti ir viešbučių šeimyniniam poilsiui, ir pigių svečių namų, tinkamų vienos nakties nakvynei prieš traukiant į Ekvadorą, ir romantiškų viešbutėlių įsimylėjėliams. Mancora yra viena pagrindinių perujiečių vasaros atostogų krypčių, ir tai akivaizdu - pagrindinė miestelio gatvę galima lengvai supainioti su bet kurio kito pajūrio kurorto gatve - joje vos telpa identiškus meniu siūlantys restoranai, spalvingos suvenyrų ir paplūdimio rakandų parduotuvėlės, kavinės ir kelionių agentūros.

Regis, kiekvienas keliautojas gali atrasti savąjį Peru - čia esama ir džiunglių, ir dykumos, ir kalnų, senovinių civilizacijų liekanų, miesto pramogų ir laukinės gamtos. Šalis tebėra pigi (išskyrus sostinę, kur viskas kainuoja trigubai brangiau, ir Kusko, kuris pelnosi iš turistų) ir egzotiška, tačiau jau pakankamai pažangi, kad galėtų keliautojams pasiūlyti visus trokštamus patogumus. Atstumai Peru dideli, todėl džiugu, kad esama gerų autobusų kompanijų, siūlančių aukštos kokybės paslaugas - patogius, saugius tarpmiestinius autobusus, o dar smagiau tai, kad šalyje varžosi keletas oro linijų, kurių bilietai kartais būna pigesni nei autobuso - labai džiaugėmės išvengę 20 valandų riedėjimo kalnų keliais iš Kusko į Limą ir sumedžioję vos valandos trukmės skrydį už tą pačią kainą! Tiesa, oro uostai Peru - chaotiški, skrydžiai dažnai vėluoja, bet dėl greitesnės kelionės pakentėti verta. Peru didžiuojasi ir savo virtuve - regis čia auga ir gyvena viskas, kas valgoma, arba atvirkščiai - maistui ruošti tinka viskas, kas auga ir kruta pievose, džiunglėse ir kalnų slėniuose, todėl turguose ar prekybos centruose galima rasti tiek mums įprastų bulvių, avižinių dribsnių bei burokų, tiek pasaulyje pažįstamos, o čia tiesiog dievinamos quinoa (bolivinės balandos) ir jos produktų, egzotiškų kiwicha bei ajonjoli grūdų ir jų gaminių (labai skanūs javinius primenantys saldėsiai iš kiwicha grūdelių niam niam!), įvairiausių matytų ir nematytų vaisių, daržovių ir riešutų. Limoje netrūksta gerų restoranų, kurių šefai sumaniai maišo vietinius produktus su atvežtiniais ir sukuria įdomių patiekalų (pieniškas avižinių dribsnių ir bolivinės balandos kokteilis su ruduoju cukrumi? Taip! Kokamedžio lapų skonio ledai? Taip! Kepta jūrų kiaulytė su burokėlių salotomis? Taip! Prancūziški blyneliai su šalavijo sėklomis? Taip, ragavome ir tokių!). Peru taip pat labai populiari kinų virtuvė, todėl, atrodo, net mažiausiame miestelyje galima aptikti chifa - taip čia vadinami kinų restoranai - neabejotinai pigiausias pietų variantas taupantiems.

Keliauti po Peru galima ilgai, nes šalis yra labai turtinga ir pilna neatrastų įdomybių - tikrai verta patyrinėti daugiau, nei vien turistų okupuotą Maču Pikču ir Kusko apylinkes. Didelę dalį šalies užima Amazonės džiunglės, kurių gyventojų kultūra labai skiriasi nuo mūsų aplankytų Andų aukštikalnių regionų bei pajūrio; deja, į džiungles užsukti nebespėjome. Belieka tikėtis, kad rasime progų sugrįžti į Peru, o ten keliausiantiems linkime gerų įspūdžių!

Už kelionės įspūdžius dėkojame mūsų skaitytojai Gabijai

Makalius gavo skaitytojų Simonos ir Vytauto laišką su vaizdo įrašu iš jų kelionės po nuostabiąją Tenerifę! Visi žino, kad tai - tikrai įspūdinga sala. Fantastištki kalnai, skardžiai, nuostabios panoramos, paplūdimiai, gyvūnija, daugybę turistų sutraukiančios lankytinos vietos... Skubu pasidalinti šiuo video su Jumis!

Prieš milijonus metų, netoli Afrikos krantų iš Atlanto gelmių išniro aštriabriaunės uolos ir kalnai, kurios suformavo Kanarų salas. Viena jų – Tenerifė. Keliautojai, apsilankę šioje saloje vieningai pritaria – jos kraštovaizdis yra unikalus. Ne veltui Tenerifė dažnai vadinama viena gražiausių pasaulio salų! Vulkaninė sala, kontrastingas landšaftas išraižytas kalnais, užgesusiais ar miegančiais ugnikalniais, o iš žemės gelmių kadaise išsiveržusi magma nudažė salos paviršių pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Nuostabus kraštovaizdis, pasakiškas klimatas, dėl kurio Kanarų salos dažnai yra vadinamos "amžino pavasario salomis", draugiški vietiniai gyventojai. Tiesiog svajonių atostogos! Štai, kaip jas praleido Makaliaus skaitytojai:

Dėkojame už vaizdo įrašą iš kelionės! Kviečiame keliautojus dalintis įspūdžiais bei siųsti juos mums el. paštu dalyvauju@makalius.lt!

Norėtum į Tenerifę keliauti ir Tu? Ieškok geriausių kelionių pasiūlymų Makaliaus svetainėje arba rašyk mums elektroninį laišką adresu labas@makalius.lt  O prieš tai dar gali paskaityti labai naudingos informacijos apie salą!

• Tenerifė - viena gražiausių salų visame pasaulyje;
• Įdomiausia žiemos kryptis - Tenerifė;
• Lietuviai į Tenerifę dažniausiai vyksta žiemą.

Kelionę pradėjome planuoti žiemą, gavę iš tėvelių dovaną kelionei mūsų dvigubo jubiliejaus proga. Į pagalbą pasitelkėme įvairius internetinius puslapius, kelių lietuvių keliautojų įspūdžiais ir pan. Skrydį užsisakėme vienoje lietuviškoje skrydžių rezervavimo sistemoje. Iš pradžių radome palyginti nebrangius skrydžio bilietus iš Vilniaus su persėdimu Briuselyje ir Abu Dabyje, tačiau šiek tiek padelsus, bilietai pabrango. Už tą pačią sumą pavyko įsigyti bilietus skrydžiui iš Rygos su persėdimu Berlyne ir Abu Dhabyje. Bilieto kaina vienam asmeniui į abi puses kainavo 900 eurų.

Taigi, atėjus mūsų nekantriai lauktai kelionės dienai, anksti ryte sėdome į autobusą ir išvažiavome į Rygos oro uostą. Lėktuvas iš Rygos išskrido laiku,  tačiau mažame Air Baltic lėktuve taip mus mėtė ir purtė, kad net gretimoje eilėje sėdėjusi moteris, galvojome, nualps iš susijaudinimo. Berlyno oro uoste praėjus patikrinimo postą, keista, tačiau veikė tik labai maža duty free parduotuvėlė ir nebuvo interneto. Bet skrydis didžiausiu, beveik 300 keleivius skraidinančiu ir su visais patogumais lėktuvu, viską atpirko. Savo vietose lėktuve radome pledus, pagalves, rinkinuką, kuriame buvo ausų krapštukai, miego akiniai, dantų pasta, dantų šepetėlis. O priešais kiekvieną keleivį esančiame ekrane galima buvo pasirinkti žiūrėti įvairių žanrų filmus, muzikos arba tiesiog stebėti ekrane lėktuvo skrydžio padėtį, greitį, aukštį.

Į Abu Dabį atskridome apie 5 valandą ryto vietos laiku. Mus pasitiko dusinantis karštis. Iki kito skrydžio buvo likę apie 3 valandos.

Įsėdus į lėktuvą, sužinojome, kad skrydis atidėtas ir teks laukti apie 3 valandas, nes lėktuvas negavo leidimo skristi per Saudo Arabiją. Tačiau įgula nuolat teikė keleiviams informaciją apie esamą padėtį, stiuardesės dalino keleiviams vandens. O pradėjus lėktuvo viduje sparčiai kilti temperatūrai, buvo iškviestas oro uosto darbuotojas su specialu aparatu, kuris pūtė lėktuve šaltą orą. Po 6 valandų laukimo ir 4 valandų skrydžio - valio, pagaliau nutūpėme ant Seišelių žemės!

Prieš nuleidžiant lėktuvui, stiuardesės išdalino keleiviams užpildyti anketas, kurias reikia pateikti praeinant muitinės postą. Anketose privaloma nurodyti, iš kokios šalies atvykstate, į kokią šalį toliau keliausite, kiek dienų būsite ir kt. Nepamirškite, kad kontrolės postui reikia pateikti lėktuve užpildytą anketą ir atgalinio skrydžio bilietus.

Maloniai nustebino Victoria oro uoste keleivius maloniai pasitikęs oro uosto personalas, šokėjai ir dainininkai.

Apgyvendinimo vietą Mahės saloje pasiekėme taksi. Už nuvežimą (atstumas 6 km nuo oro uosto) sumokėjome taksi vairuotojui 20 eurų.

Dar važiuodami į nakvynės vietą planavome važiuoti pasivaikščioti po sostinę, tačiau pasirodė, kad visos parduotuvės ir įmonės baigia savo darbą 16 val. ir temti pradeda 18 val., po pusvalandžio būna jau sutemę, todėl patartina su savimi turėti ir žibintuvėlį.

Antrą kelionės dieną išsinuomoję automobilį (kaina 35 eurai parai) iš svečių namų savininko, nuvažiavome apžiūrėti sostinės. Atskreipkite dėmesį, kad vairavimas Seišelių salose vyksta kairiąja eimo skryptimi. Keliaujant po salą autobusu, bilietas keleviui tekainuoja 5 SCR.

Sostinėje aplankėme bažnyčią (šalyje ~90 proc. gyvenojų  yra katalikai). Vėliau užsukome į sostinės turgų. Jame galima įsigyti šviežios žuvies, suvenyrų už mažesnę kainą nei kitose suvenyrų parduotuvėse, galima įsigyti ir natūralios Seišeliuose pagamintų vanilės, citrinų, rožių esencijų, kokosų aliejaus,  vanilės lazdelių, citrininės žolės arbatos.

Užsukę į pakelės užkandinę, paragavome tradicinio kreolų (vietinių gyventojų) maisto, kuris vadinasi “Creole” (65 SCR), t.y. iškeptas blynas su tuno, čederio ir kreolietiško padažo įdaru. Jums tikrai patiks!

Klaidžiodami po sostinės gatves, atsitiktinai užsukome į indų šventyklą. Jos durys yra atviros visiems, tačiau lauke privalu nusiauti batus. Viduje vaizdas labai neįprastas- daug altorėlių su indų dievu Ganieša ir jam priaukotu ilgokai pastovėjusiu maistu.

Nors ir pradėjo smarkiai lyti, nepabūgome ir pastatę mašiną nemokamoje aikštelėje (mokamose aikštelėse kiekviena stovėjimo valanda kainuoja 5 SCR), nužingsniavome į botanikos parką (bilieto kaina vienam žmogui 100 SCR). Jame pamatėme retą palmę “Coco de Mer”,  didžiuosius vėžlius ir įvairių augalų, kuriuos daugelis auginame savo namuose.

Tą pačią dieną suspėjome nuvažiuoti ir į vieną gražiausių salos paplūdimių Beau Vallon.  Jame galima ne tik pasivaikščioti ir pasigrožėti vandenynu, bet šalia paplūdimio veikia ir restoranai, gatvėje prekiaujama vaisiais.

Kol vaikščiojome, sutemo. Kadangi salos gatvės neapšviestos, todėl grįžti namo buvo iššūkis.

Kitą dieną turėjome plaukti į vieną gražiausių Seišelių salų La Digue. Bepusryčiaujant terasoje dangus pradėjo niauktis, pakilo vėjas ir... pradėjo lyti. Susikrovę daiktus per lietų nužingsniavome į autobusų stotelę. Praėjo pusvalandis, o autobuso nėra. Priešinga kryptimi pravažiavo net 6 autobusai. O mums neramu, nes reikėjo spėti į laivą. Tada sukosi tik viena mintis: skridome tūkstančius kilometrų, atvykome mėnesį, kai iškrenta mažiausiai kritulių per metus (150 mm), o jau antra diena kaip lyja.

Laimei, mūsų autobusas atvažiavo, įsirioglinus į siaurą ir sausakimšą autobusą buvo įdomu stebėti pasipuošusias merginas, apkūnias moteris ir suvargusius vyrus.

Į laivą keleiviai pradedami laipinti likus 30 minučių iki išvykimo. Nuoširdžiai dėkojau savo buvusiai kursiokei Linai už patarimą išgerti vaistų nuo pykinimo. Plaukiant ilgai vandenyne siūbuojamame laive, supykino ne vieną keleivį.

Plaukiant į La Digue salą, visuomet reikia persėsti į kitą laivą tarpinėje Praslin saloje. Reikėtų paminėti, kad plaukimas Mahė - Praslin trunka 1 val., o Praslin - La Digue  plaukimas trunka apie 15 min., bilieto kaina vienam keleiviui Mahe- La Digue yra 1600 SCR.

La Digue saloje yra apie 5 taksi automobiliai ir keli senoviniai taksi, t.y. jaučiais varomi vežimai.  Šioje saloje nepriklausomai nuo atstumo, taksi paslauga kainuoja 150 SCR. Taip pat galima išsinuomoti dviratį, kuris kainuoja apie 100 SCR dienai.

Apsigyvenome svečių namuose ”Etoile Labrine”, kuris  gavo apdovanojimą už 2013 metais geriausius lankytojų atsiliepimus. Tuo nesistebėjome, nes aptarnavimas gana aukšto lygio. Tik atvykę buvome pasitikti gaiviu gėrimu taurėse, paslaugusis svečių namų savininkas atspausdino mums žemėlapį su lankytinais salos objektais, suteikė naudingos informacijos. Taip pat rytais gaudavome nuostabius pusryčius su šviežiais vaisiais, šviežių vaisių sultimis, o vakarienės buvo tapusios vienu laukiamiausiu dienos momentu: jauki muzika, šviežia žuvis, padažai, desertai ir aukšto lygio aptarnavimas.

Pirmą atvykimo į La Digue salą dieną aplankėme vienintelę jos gyvenvietę La Passe. O kitą dieną ėjome į Grand Anse paplūdimį. Jame maudytis draudžiama dėl didelių bangų.  Šalia paplūdimio veikia baras, kuriame galima paragauti ką tik sugautos ir iškeptos žuvies.

Tos pačios dienos popietę nusprendėme užsukti ir į aukščiausioje salos vietoje esantį Sunset barą ir pasitikti saulėlydžio. Iš pradžių lipdami į viršų džiaugėmės, kad tik šiek tiek krapnojo, bet neilgai, nes įveikus pusę kelio stipriai apsiniaukė ir užklupo liūtis. Staigiai pasislėpėme po bananų palmės lapais. Kiek pabodus stovėti, bėgome siekdami pasiekti savo maršruto tikslą.

Atėjus baras sudarė nebaigto statyti namo įspūdį, tačiau užlipus į antrą aukštą buvo jaukiai įrengta terasa su šiaudiniu stogu. Įsitaisėme kėdėse, gėrėme šviežiai spaustų vaisių sultis ir matėme... nesibaigiantį lietų ir tirštą rūką. O mūsų rūbai buvo permirkę. Tikėjomės, kad besėdint nors nustos lyti, bet palaukus valandą teko priimti nemalonų sprendimą - teks grįžti namo pėsčiomis, nes net taksi atsisakė atvažiuoti šlapiu ir itin stačiu keliu.

Penktąją savo kelionės dieną džiaugėmės geru oru, nes buvome suplanavę visą dieną praleisti antroje pagal dydį Seišelių saloje Praslin.

Laivo bilietus į šią salą galima įsigyti tiesiog prieš lipant. Praslin saloje galima išsinuomoti automobilį už 40 eurų, o pasiderėjus ir už 35 eurus, arba važiuoti viešuoju transportu, kaina vienam keleiviui - 10 SCR.

Pirmasis mūsų aplankytas objektas buvo Vallee de Mer nacionalinis parkas, kuris dėl jame retų Coco de Mer palmių įrašytas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Įėjimas į šį parką kainuoja 340 SCR. Jame galimi 3 skirtingi maršrutai: 1 valandos, 2 valandų arba 3-4 valandų. Galima užsisakyti gido paslaugas.

Įdomu tai, kad vaikščiojat po Valle der Mer nacionalinį parką galima pasijusti kaip džiunglėse. Malonus jausmas, kai karštą dieną galima atsigaivinti po dideliais ir šlamančiais palmių lapais. Jame augančios Coco de Mer palmės turi labai įdomų dalyką - šių palmių subrandintos sėklos labai primena moterišką lytinį organą. O pradėjus dygti palmės daigui, jis gali, pasak muziejaus gido, pasislinkti į palankesnę augimui vietą net apie 2-3 metrus.

Parke gyvena chameleonai, įvairūs paukščiai ir gyvatės, tačiau jų nereikia bijoti. Jos, anot skelbiančių informacinių stendų, išlenda iš savo urvų tik naktį.

Vėliau važiavome į juodųjų perlų fermą. Užsukome į muziejaus vidų nusipirkti bilietų (bilietas vienam žmogui 50 SCR. Belaukiant gido apžiūrėjome ir muziejaus parduotuvę. Papuošalai nuostabūs, o jų kainos taip ir liko nežinioje, nes jos nebuvo nurodytos).

Juodieji perlai auginami toli vandenyne 7 metrų gylyje apie 2-3 metus. Kas tiek laiko į muziejaus laboratoriją atvykstą mokslininkas iš Japonijos, kuris į tam tikro tipo kriaukles (turinčias tamsaus pigmento) implantuoja iš kriauklės masės pagamintus kamuoliukus. Per trumpą mums parodytą filmuką, pamatėme, koks tai sudėtingas procesas. Nutinka ir taip, kad kriauklė nepriima implanto (iš kriauklės suformuoto rutuliuko) ir jį deformuoja, arba šalia implanto pradeda auginti kitą perlą.

Paskutinis norėtas aplankyti objektas Praslin saloje buvo Cot d’Or gyvenvietė su nuostabiu Anse Volbert paplūdimiu, kuris turistus ir vietinius traukia dėl šilto ir gana seklaus vandens, išsitiesusių palei smėlį palmių, čia pat pardavinėjamų kokoso riešutų su gaivaus skonio sultimis.

Už kelionės įspūdžius dėkojame Ilmai Bingelienei

Vis daugiau lietuvių pastaruoju metu šaltas žiemas leidžia ne kur kitur, o Azijoje. Kodėl? Apie tai ir šnekėsime su Roku Stankevičiumi, profesionaliu pokerio žaidėju, kuris vienos kelionės metu aplankė net 10 šalių: Prancūziją, Singapūrą, Malaiziją, Vietnamą, Tailandą, Filipinus, Honkongą, Taivaną, Macao ir Jungtinius Arabų Emyratus. Išvykome keturi pokeristai, bet laikui bėgant mūsų mažėjo, teko pabūti ir vienam. Dažniausiai visur keliaudavome motoroleriais, nemažai apėjome ir pėsčiomis. Gyvenome įvairiomis sąlygos - nuo bambukinių namelių ant kranto, be jokių patogumų, iki prabangių viešbučių, - pokalbį pradėjo Rokas. O kuo toliau, pasirodo, tuo įdomiau :)

Kaip sugalvojai keliauti po Aziją?

Iš tiesų labai netikėtai ir spontaniškai. Vieną šiltą žiemos vakarą Kipre rūkėme su draugu kaljaną. Laurynas man pasakojo savo svajones, ir būtent tuo metu supratau, kad noriu pamatyti visą pasaulį. Nauji patyrimai, įsimintini nuotykiai ir nuostabūs vaizdai išlieka atmintyje visą gyvenimą. O ir senatvėje anūkams turėsiu ką papasakoti. Tai teikia daug laimės, o visi materialūs dalykai lieka sąrašo gale.

Kokią didžiausią nuotykį prisimeni iš šios išvykos?

Įsimintiniausias nuotykis įvyko Tailande, vienoje gražiausių ir mažiausiai turistų paliestų salų - Koh Lipe. Sėdėdami paplūdimyje ir gurkšnodami vietinį alų, sugalvojome, kad mums reikia  ekstremalaus išbandymo. Už poros kilometrų nuo mūsų pamatėme negyvenamą, žalią ir įspūdingą salą, kurią norėjosi paliesti ir užkopti į jos viršūnę. Suplanavome, jog vienas iš mūsų plauks iki jos su laivu ir visais daiktais, o kiti fiziškai išbandys savo jėgas plaukdami.
Atsikelėme anksti ryte, draugai išsinuomojo akvalangus, įsidėjome sportbačius, geriamo vandens ir šiek tiek maisto. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad bus nesunku ir viskas pavyks be priekaištų. Nuėjome pas vietinius gyventojus, kurie nuomojo valteles ir papasakojome savo planus. Mūsų visų nuostabai jie pradėjo juoktis, neva užlipti į kalno viršūnę iki sutemų yra tiesiog neįmanoma, o aklinoje tamsoje išgyventi tikrai sudėtinga. Deja, vairuotoją rasti buvo nelengva, kadangi arčiau salos dugne daug koralų ir akmenų, tad sunku priplaukti. Laimei, radome žmogų, o draugai tuo tarpu puolė nerti į paslaptinguosius vandenis. Valtis prie pat kranto nepriplaukė, tad teko šokti į vandenį ir daiktus neštis iškėlus virš galvos. Vairuotojas neatrodė labai laimingas ir trykštantis dideliu noru vėl čia atplaukti mūsų pasiimti, bet susitarėme – 19 val. jis grįš atgal į salą.

Aš jau stoviu krante, aplink pilna keistų garsų, per palmių šakas šokinėja bezdžionės, skraido dideli paukščiai, vandenyje plaukioja išlindusios rajos, aplink kojas ropoja šimtai krabų - tai tik pradžia. Pasijaučiau išlikimo negyvenamoje saloje herojumi. Laukiu, žvalgausi ir mojuoju - nieko. Pusvalandis - nieko, valanda - nieko, pusantros - nieko. Šaukiu - niekas neatsiliepia. Pradedu galvoti, kad visi nuskendo, kadangi sąlygos plaukti buvo sudėtingos, vandenyje pilna medūzų, kurios gelia visą kūną. Prabėgus porai valandų, tolumoje išgirstu pažįstamą balsą, šaukiantį mano vardą. Širdyje ramiau. Aš šaukiu atgal, bet jokio atsako negaunu (turbūt dėl vėjo manęs negirdi). Bandau įžvelgti kur jie, bet nematau. Galiausiai draugai pasiekė šalia esantį kitą krantą, tačiau stipriai pavargę ir sužaloti. Kaip patys sako, vandenyje buvo daug srovių ir sunku suprasti, ar artėji link kranto, ar stovi vietoje, ar plauki prieš srovę. Čia mūsų nuotykiai nesibaigė. Pusvalandį pailsėję ir atgavę kvapą, pasinėrėme į džiungles, juk turėjome laiko tik iki saulėlydžio. Bridome per tvenkinius, lipome rąstais ir medžiais, o aplink girdimi garsai džiaugsmo neteikė. Kojas kėlėme kuo aukščiau ir skubiau, kad neįgeltų gyvatės. Priekyje girdėjome ošiantį krioklį, tad nusprendėme keliauti link jo. Kopiant į kalną susipjaustėme rankas ir kojas. Niekas nebekalbėjo, visi buvome pasinėrę į savo mintis, tik turėjome bendrą tikslą - kuo greičiau užkopti iki krioklio, o prieš nusileidžiant saulei - grįžti į krantą. Išvydome krioklį, bet, deja, nedidelį. Apsižvalgėme ir supratome, kad liko mažiau nei pusvalandis iki sutemos, tad bėgte leidomės į apačią, prakaitas upeliais tekėjo kūnu, o ilsėtis laiko neturėjome. Kalno viršunės taip ir likom nepasiekę.
Laikrodis rodė 19 val., o vairuotojo dar nėra. Laukėme dar valandą ir supratome, kad niekas mūsų paimti nebeatvyks. Naktis, aplink gasdinantys garsai, vis dažniau tenka žvalgytis per petį. Gerai, kad turėjome telefoną ir buvome nusipirkę vietinę sim kortelę (dėl darbui reikalingo 3g interneto). Pradėjome ieškoti pagalbos. Susisiekėme su saloje gyvenančiais vietiniais, siūlėme tikrai didelius pinigus ir galiausiai išprašėme, kad sklidinoje tamsoje atplauktų mūsų pasiimti. Grįžome tik vidurnaktį ir ramiai užmigti dar ilgai negalėjome. Džiaugiuosi, kad šis išbandymas baigėsi laimingai.

Ar tiesa, kad nereikia turėti daug pinigų, norint leisti laiką Azijoje?

Azijos pigiausia šalis – Vietnamas. Teko susipažinti su ten įsikūrusia lietuvių šeima, kuri gyveno trise mėnesį vidutinio lygio viešbutyje už 300 EUR. Važinėjo motoroleriu, kurį įsigijo už 200 EUR (galima ir nuoma, parai apie 6-8 EUR). Vietinėje parduotuvėje nusipirkome Romo butelį, Coca-colos ir laimo už 3 EUR. Azijos šalyse pilna europiečių, kurie be problemų keliauja su mažesniu biudžetu, nei turėjome mes. Turistų lankytinose Tailando ar Filipinų salose kainos panašios, kaip ir Lietuvoje. Singapūre ar Honkonge pragyvenimas brangesnis, kainos ženkliai didesnės nei Lietuvoje.

Papasakok plačiau apie savo kelionę. Kas sudėtingiausia ir lengviausia gyvenant šiame žemyne?

Lengviausia tai, kad 4 mėnesius galėjau keliauti su maža kuprine ant pečių, kurioje be visų reikalingų drabužių dar tilpo mano nešiojamas kompiuteris, higienos priemonės, vaistai ir kiti būtiniausi daiktai.

Oras visada pasakiškas, tad nereikia jaudintis dėl šiltų drabužių ar žieminių batų. Vertinant viską iš finansinės pusės, pinigus kuriuos tuo metu būčiau skyręs būsto priežiūrai ar žieminei aprangai, dabar drąsiai investuoju į savo keliones.
Pamenu keliavome per Paryžių ir ten praleidome 4 dienas. Kadangi buvo vasario mėnuo, spaudė šaltukas, tad teko skristi apsirengus šiltus žieminius drabužius. Kur juos palikome? Prieš išskrendant į Singapūrą išmetėme oro uosto šiukšliadėžėje.

Sudetingiausia turbūt tai, jog atvykstant į šalį reikėjo turėti tikslią gyvenamąją vietą joje ir išvykimo iš tos šalies bilietą. Taip pat dažnai prašydavo įrodyti, ar turime pakankamai pinigų banko sąskaitoje. Mūsų kiekviena diena buvo kupina nuotykių, nes nežinojome, kurioje vietoje ir kokiu laiku atsidursime.

Kokie tų kraštų žmonės? Kaip jie žiūri į europiečius?

Žmonės ir jų nuolatinė energija paliko tikrai gerą įspūdį. Dauguma jų besišypsantys, nepaisant skurdaus gyvenimo gatvėje. Vaikštant naktimis, jau nebestebino žmonės prekiaujantys ir gyvenantys gatvėje. Neretai jausdavomės išskirtiniai, nes vietiniai gyventojai nuolat žiūrėdavo įbedę žvilgsnius, prašydavo nusifotografuoti ar čiupinėdavo odą. Žinoma, kai kuriose šalyse žmonės nekalbėdavo angliškai, tad tekdavo naudoti gestus ir veido mimikas.

Kokius išbandymus patyrei?

Patikrinti ir išbandyti save Azijoje yra būtina. Teko išmėginti galingus vandens motociklus (Europoje tokių nenuomoja), paskraidyti oro balionu, paskraidyti su malūnsparniu aplink Boracay salą, patirti kamuolio šovimą į dangų su 5g apkrova (Boracay G-Max Reverse Bungy), leistis trosu žemyn nuo 56 aukšto Patajoje, Tailande (ZipLine), išmėginome kitą ekstremalią vandens pramogą - Flying Fish (jos metu draugas susilaužė šonkaulius). Bet didžiausia įspūdį paliko gyvūnai.
Aplankėme Beždžionių salą. Jos pripratusios prie turistų, nebijo bendrauti. Jas lengvai galima pamaitinti pasisodinus sau ant peties. Teko žaisti su tigrais, galėjau drąsiai juos apsikabinti ir kutenti jiems pėdas (kaip mažiems kačiukams). Tailande maitinome dramblius, sedėjome jiems ant galvų ir vaikščiojome per pelkes. Taip pat žaidėme su šikšnosparniu, jodinėjome ant kupranugarių. Didelį įspūdi paliko kobrų ferma, esanti Koh Samui, Tailande. Atvykus mus pasitiko darbuotojas, kurio akys skirtingų spalvų, galvoje matėsi įdubimas be plaukų, rankų pirštų jis turėjo gal šešis ir dauguma jų žiūrėjo į skirtingas puses. Viso to kaltininkės - nuodingos gyvatės. Užsidėjome gyvates ir skorpionus ant savo kūno. Prisipažinsiu, vienu metu kūnu nubėgo šiurpuliukai. Darbuotojai žaidė su karališkosiomis kobromis, jas laikydami visiškai šalia savo veidų. Jos purškė nuodus tiesiai jiems į akis. Vietname, net sostinės HoChiMinh centre, nebestebindavo kasdien po kojomis lakstančios žiurkės ir tarakonai. Reikėtų nepamiršti ir apsilankymų aukščiausiuose pasaulio pastatuose, apžvalgos aikštelėse ir restoranuose. Tai tokie įspūdžiai, kuriuos sunku nusakyti žodžiais ir kurie pasiliks atmintyje visą gyvenimą.

Dėmesio verti pasivaikščiojimai naktį Maniloje (Filipinų sostinė, vienas didžiausių pasaulio miestų) ar Patajoje (Tailando kurortinis miestas, pasižymėjęs prostitucija). Maniloje maži vaikai miniomis tave apsupa, tempia už rankų ir prašo pinigų. Patajoje merginos lygiai taip pat neleidžia tau ramiai praeiti pagrindine gatve, kurioje kasdien veikia šimtai skirtingų striptizo barų. Tose gatvėse tūkstančiai merginų kiekvieną dieną bando save parduoti.

Taip pat 2015 metais net tris kartus atšventėme Naujuosius metus. Pirmieji įvyko sausio 1-ąją būnant Lietuvoje, kiti Naujieji – kinų, o patys smagiausi – tajų Naujieji metai (Songkran) švenčiami Tailande, balandžio mėnesį. Be to, pas juos dabar jau 2558-ieji metai. Visą savaitę, diena iš dienos, jie laistosi vandeniu ir išsitepa kreidomis veidus, taip išvalydami savo sielą nuo blogio. Taigi, visą savaitę vaikštai šlapias nuo galvos iki kojų, negali apsirengti jokių tvarkingų drabužių ir visus asmeninius daiktus privalai įsidėti į vandeniui nepralaidžius maišelius. Visi vaikšto su vandeniniais šautuvais ar kibirais, tad teko ir mums kasdien kovoti atsišaudant vandeniu :)

Tarp lietuvių vis labiau populiarėja keliems mėnesiams, kai Lietuvoje šalta, išvykti į tokias šalis kaip Tailandas, Singapūras ar Indonezija. Kaip manai, kodėl?

Manau, užduotame klausime slypi pats atsakymas. Būtent – dėl šiltų orų! Žiemą atostogauti žymiai smagiau nei vasarą. Mane vilioja nuolatinis noras pamatyti įspūdingus paplūdimius, salas, didingus miestus ir patirti dar daugiau nuotykių. Būtent tos šalys gali tai pasiūlyti. Be to, Lietuvoje vasaros trumpos, tai kam dar jas švaistyti keliaujant į kitas šiltas šalis? Lietuvoje vasaros sezonu reikia važiuoti su draugais poilsiauti prie ežero!

Ar norėtum Azijoje pagyventi ne kelis mėnesius, o metus arba net visą likusį gyvenimą?

Vis dažniau apie tai pamąstau. Tačiau nemanau, kad Azijoje yra tokia vieta, kurioje norėčiau praleisti visą savo likusį gyvenimą. Manau, kol kas išvykimas pusmečiui žiemos laikotarpiu - idealiausias variantas.

Ačiū Rokui už įspūdžius, ir visos Makalius.lt komandos vardu linkime sėkmės tolesnėse kelionėse! ;)

Sveiki, bičiuliai! Labai noriu pasidalinti su jumis filmuotais vaizdais iš užburiančio Maroko! Šį video man atsiuntė keliautojai Joris ir Paulius. Labai ačiū jiems! Kelionė išties įdomi, tad tikrai siūlau pasižiūrėti

Marokas dažnai vadinamas viena egzotiškiausių šalių visoje Afrikoje. Ir tikrai ne veltui - užburianti dykumų saulė, kraštovaizdis praturtintas kalnais ir oazėmis, ryškūs miestai, kvapni virtuvė, galvą apsukantys turgūs, Atlaso kalnų serpantinai... Bent kartą gyvenime čia būtinai reikia apsilankyti. Pamatysi visko! Netiki? Va, pažiūrėk:

Dar kartą dėkoju Joriui ir Pauliui už vaizdo įrašą iš kelionės! Kviečiu ir jus dalintis savo atostogų įspūdžiais bei siųsti juos el. paštu dalyvauju@makalius.lt!

Norėtum į Maroką ir Tu? Ieškok geriausių kelionių pasiūlymų Makaliaus svetainėje arba rašyk mums elektroninį laišką adresu labas@makalius.lt  O prieš tai dar gali paskaityti labai naudingos informacijos apie šią šalį!

Štai Makaliaus patarimai, planuojantiems keliauti į Maroką

• Norint keliauti po Maroką verta rinktis traukinius.  Traukiniai čia yra vieni geriausių Afrikoje, jais keliauti labai patogu, o ir bilietų kainos yra nedidelės.
• Nepraleisk progos aplankyti Ispanijos! Iki Ispanijos krantų galima nukeliauti keltu. Marokas nuo Ispanijos yra nutolęs vos 14 km, tad greituoju keltu pasieksite tikslą per 30 min.
• Dievini kalnus? Puiku! Nepraleisk progos Maroke užkopti į Atlaso kalnus. Juk žygiai po kalnus – labai smagus ir aktyvus poilsis. Atlaso kalnuose galima keliauti nuo vienos dienos iki mėnesio ir dar daugiau. Susiplanuok maršrutą ir pirmyn!
• Būtinai išmėgink džipų safarį! Tai nėra paprastas pasivažinėjimas po dykumą. Tai greičiau lyg žaidimas, kurio metu turėsi pasiekti galutinį tašką. Kelionės metu laukia daug išbandymų kelyje. Patiks adrenalino ištroškusiems :)
• Ragauk ir dar kartą viską ragauk! Manantiems, kad gera virtuvė yra tik italų ar prancūzų, teks pakeisti savo nuomonę. Nuo labai tirštos ir sočios sriubos „čiorba“ arba avienos sriubos su kalendra bei pupų sriubos „charira“, iki gardžiausių ir įmantriausių mėsos patiekalų! Populiariausi iš mėsos - „pastila“, orkaitėje kepta ėriuko mėsa „mešua“ ir aviena su įmantriausiais priedais.
• Būtina apsilankyti Marakeše. Šis miestas įtraukia jau nuo pirmųjų minučių ir pribloškia savo kultūrine įvairove ir įdomybėmis. Visi keliai Marakeše veda į Jemna El Fna aikštę, kuri vadinama didžiausio pasaulyje ekspromtu vykstančio renginio vieta. Dieną čia karaliauja akrobatai, puošeivos vandens pardavėjai, gyvačių kerėtojai ir būrėjai, o naktį didžiulė aikštė virsta skonių maišalyne. Atidaromi restoranai, kuriuose galima paragauti egzotiško maisto – kaip sraigių sriuba ir labiau įprastų patiekalų.
• Maroko dykumos perlas – Merzouga, vieta, kur monotoniška ir lygi stepė užleidžia vietą vaizduotę kaitinančiai Sacharai. O dykuma čia ne bet kokia smėlio krūva. Dykumos vėjo supilstytos aukštos kopos – lyg gracingi musulmonų minaretai. Kopos raudonos, geltonos, rudos ir pilkos, savo atspalviais ypač pakeri saulei tekant ir leidžiantis.

Slidinėjimo sezonas jau eina į pabaigą, tad nemažai aktyvių žiemos atostogų mėgėjų jau grįžo puikiai pailsėję ir "pasikrovę" teigiamų įspūdžių! O Makalius.lt draugai Paulius ir Mintautas dar ir nuostabų video susuko ir dalinasi juo su mumis! Vaizdai tikrai įspūdingi - būtinai pažiūrėk!

Manau, kad šis siužetas idealiai atskleidžia, kokios fantastiškos yra slidinėjimo kelionės. Jei dar tokioje nebuvai, tikiu, jog dabar tikrai susigundysi :)

Nuoširdžiai dėkoju už vaizdo įrašą! Tikrai norėčiau tokių vaizdelių gauti dar daugiau, todėl kviečiu keliautojus dalintis įspūdžiais bei siųsti juos el. paštu dalyvauju@makalius.lt

Lauksiu Jūsų laiškų!

Buvau viena iš tų skeptikių, kuri Turkijai ir "viskas įskaičiuota" maitinimo tipui kategoriškai sakydavo NE! Bet taip jau nutiko, kad šį balandį atsidūriau ten, kur sakiau niekada nekelsiu kojos. Dabar tapau atlaidesnė ir netgi supratau fenomeną, kodėl lietuvius taip traukia toji Turkija. Norėčiau pasidalinti keliomis įžvalgomis, kurios galbūt pakeis ir jūsų nuomonę.

Atostogas visuomet organizuodavausi savarankiškai: skrydis + viešbutis + pervežimai + automobilio nuoma. Niekada neužsisakinėdavau jokių ekskursijų, pasikliaudavau savo intuicija ir "Trip Advisor" patarimais. Nuolat stebint kelionių paketų (su organizatoriais) kainas, supratau, kad mano keliavimo būdas ne visada išeidavo pigesnis, bet man jis visuomet buvo mielesnis. Ir niekada nesuprasdavau - kodėl??? Bet štai - gyvenimas iškrėtė smagų pokštą ir su kelionių organizatoriumi "ECO Travel" nubloškė mane į Turkijos Alanijos regioną pasimėgauti viešbučio su "viskas įskaičiuota" malonumais. Tikriausiai, kad suprasčiau, kodėl :)

Ir supratau.

• Nes už tokią kainą nieko geriau negausi! Nenoriu ilgai postringauti apie tai, kad ilsėdamiesi prestižiniame Lietuvos kurorte savaitę su maitinimu sumokėsite daugiau, nei už tas pačias atostogas Turkijoje, bet.. na taip yra, ir nieko čia nepakeisi! Ir greičiausiai būsi kartą kitą sulytas, kojos į jūrą neįmerksi. O kitur Europoje taip pat vargiai ar ką geriau rasi... Aš tikrai TIKRAI esu mačiusi savaitės kelionių pasiūlymų į Turkiją ne sezono metu nuo 100 eurų (be maitinimo, kukliuose apartamentuose). Nori atostogauti pigiai, turi NUOLAT sekti pasiūlymus!

• Nes pirkdamas pigią kelionę į Turkiją (paskutinės minutės pasiūlymą arba išankstinių pardavimų metu), likusius pinigus galėsi išleisti ekskursijoms ir pramogoms. O jų daugybę siūlo pats kelionių organizatorius, su kuriuo keliauji. Nes net jeigu tau nepatinka šurmuliuojantis Alanijos kurortas, TIKRAI patiks nuostabūs Turkijos kalnai. Gamta čia nuostabi! Kriokliai, kalnai, kanjonai, žaluma... Rekomenduoju nukeliauti į Sepaderę ir paplaukioti Žaliuoju kanjonu. Man šias ekskursijas pasiūlė "ECO Travel" ir likau labai patenkinta!

• Nes atostogauti Turkijoje ne sezonu metu (pavasarį arba vėlų rudenį) tikrai gera! Nėra daug turistų, triukšmo, viešbučiai dar nenudergti, pasiruošę sezono pradžiai ir kupini etuziazmo!
• Nes tikrai žinai, kad oras bus geresnis nei Lietuvoje tuo pačiu metu (mano atveju Lietuvoje buvo +9 ir lietus, Alanijoje +24, saulė).
• Jei esi pavargęs nuo gyvenimo, atostogomis Turkijoje tikrai nenusivilsi. Labai gera, kai kas nors viskuo pasirūpina - pervežimais, ekskursijomis, maistu, gėrimais. Vienintelis galvos skausmas - ką gersiu ir valgysiu šiandien. Arba, kaip gera užsisakyti ekskursiją ir pamiršti apie vairavimą ir GPS paklydimus. Atostogos nuo gyvenimo ir galvojimo - sako, kartais to reikia.
• Nes Alanijoje už Abibas ir Guchi sumokėsi dvigubai pigiau nei Palangoje.
• Nes Alanijoje niekada nepasijausi vienišas - visada atsiras draugija, kad ir kokio amžiaus būsi! :)
• Nes tik Alanijoje gali išpildyti slapčiausias svajones ir pasijausti tikru vakarėlių liūtu ar superžvaigžde, net jei mokykloje buvai pilka pelyte.

Bet svarbiausia nepamiršti, kad kiek moki - tiek turi! Jei renkiesi kad ir 5 žv., bet ekonominės klasės viešbutį - nesitikėk paauksuotų muiliukų! Bet visada gali tikėtis gero oro, šiltos jūros ir labai LABAI draugiškų turkų :)