Mane labai stebina ir net šokiruoja apgyvendinimo ir maitinimo kainos Lietuvos pajūryje. Turbūt ne tik mane vieną? Dėl sumažėjusio turistų iš Rusijos srauto šiemet Turkijos viešbučių kainos krito net apie 30 procentų. Makalius mato ir daugiau privalumų, kurie skatina šiemet atostogoms rinktis būtent šią šalį.

Pigiau tik prie ežero

Tikėtina, kad įsikūrus prie ežero, pačiam gaminantis maistą, savaitę išgyvensite pigiau. Jei nereikės pirkti palapinės ar pripučiamo čiužinio... Tačiau norint kokybiškai pailsėti patogiame viešbutyje su normaliu maitinimu tris kartus per dieną bei įvairiomis pramogomis Turkijai šiemet alternatyvų nėra.

Makalius palygino šių metų kainas su praėjusiųjų metų ir nustatė, kad ir taip pigiu, bet kokybišku poilsiu garsėjusios Turkijos viešbučiai šiemet vidutiniškai atpigino paslaugas dar 29 proc.: balandį savaitės kelionė su nakvynėmis 5* viešbutyje su „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipu kainavo vos 259 eurus žmogui.

Tikėtina, kad už mažesnę kainą gausite ne tik tas pačias paslaugas, kaip ir anksčiau, bet ir dvigubai daugiau dėmesio!

Beje, sumažėjus turistų srautui Turkijos viešbučiai pasiūlė dar vieną naujovę, kuri leidžia aplankyti šią šalį dar pigiau: daugelis viešbučių sutinka poilsiautojus priimti net dviem ar trim nakvynėm, kai anksčiau trumpiausia siūloma viešnagė buvo savaitė, todėl ištrūkimas į Turkiją gali būti puiki savaitgalio idėja tada, kai Lietuvoje orai nebelepins...

Turkija ar Palanga?

Lyginti Turkiją su poilsiu Lietuvos kurortuose šiemet tikrai būtų sunku. Pagal dabar skelbiamas kainas dvivietis viešbučio kambarys Palangoje kainuos nuo 50 eurų už parą (darbo dienomis). Tad per savaitę vien už viešbutį žmogui teks pakloti mažiausiai 175 eurus  (skaičiuoju kainą 2-3* viešbutyje). Į tokią kainą geriausiu atveju bus įtraukti tik kuklūs pusryčiai.

Sakysite – o kam gyventi viešbutyje Palangoje, kai galima gauti kambarėlį “pas bobutę”, kuri prašo naudotis dušu tik kartą per savaitę, o viršijus limitą mokėti po 2 eurus už 15 minučių? Atsakymas paprastas –  noriu palyginti tokio paties lygio viešbučius abejose šalyse.

Tuomet nepamirškime paskaičiuoti pietų kurioje nors iš Palangos kavinių (pigiausia būtų valgyti cepelinus po 3 € ir šaltibarščius po 1,5 €, bet norintieji įvairesnio, sveikesnio maisto – pasiruoškite kaskart atsisveikinti su 7-10 €), vakarienių (kadangi maistas prieš miegą turėtų būti lengvesnis, planuokime skirti ne daugiau 6 € už valgį) kainų.

Nors jau pernai žmonės skundėsi, jog maisto kainos pajūryje beprotiškos, vietos verslininkai sako, kad šiemet jos bus dar bent 15 proc. aukštesnės. Kukliais skaičiavimais, už pietus ir vakarienę per savaitę paliksite bent 90 eurų. Tad vien nakvynė ir maistas Palangoje kainuos mažiausiai 260 eurų, gyvenant labai kukliai.

Už tą pačią ar panašią kainą Turkijoje jūs gyvensite mažiausiai 4 žvaigždučių viešbutyje su nemokamu maitinimu tris kartus per dieną. Į kainą taip pat bus įskaičiuotas alkoholis, baseinas, naktinis klubas, dažname viešbutyje rasime vaikų žaidimo kambarį ar net atrakcionų parką, animatorių programas vakarais. Jei norėsite šias pramogas išbandyti ir Palangoje (o dar jei su alkoholiu!), kelionės kaina išaugs bent dvigubai.

Dar viena svarbi smulkmena - orai. Turkijoje saulėtos dienos dabar praktiškai garantuotos (ir tai tęsis iki spalio vidurio), tuo tarpu Lietuvoje tokių - ne tiek jau daug...

Kad ir kaip ten bebūtų, pats labai mėgstu poilsį Lietuvoje ir vis daugiau laiko stengiuosi praleisti būtent čia. Žinoma, kaskart tenka įdėti nemažai pastangų derantis dėl kainų su pajūrio viešbučiais, kad galėčiau savo skaitytojams pasiūlyti konkurencingą ir patrauklų  pasiūlymą – kol kas man sekasi!

Egzotika už nedidelius pinigus! Afrika! Čia tai bent. Tiesą pasakius, kelionę įsigijome net dorai nepasidomėję, kur vyksime. Vien šalies pavadinimas – Žaliojo Kyšulio salos – skambėjo labai egzotiškai, tad ilgai negalvoję su kolege Elvina griebėm kelionę.

Vėliau susidūrėme su šiokiu tokiu informacijos trūkumu, mat šios salos lietuvių dar mažai numindžiotos, todėl teko paskaitinėti ir užsienio keliautojų forumus. Tikiuosi, šie įspūdžiai bus naudingi besiruošiantiems ten vykti ar net jei ir tokių planų neturite :)

Pradžiai – truputis informacijos, kurią galite rasti ir internete: Žaliojo Kyšulio Respublika įsikūrusi Atlanto vandenyne, šalį sudaro 10 gyvenamų salų bei 8 negyvenamos salelės. Salos yra nutolusios nuo Afrikos krantų apie 500 kilometrų bei maždaug 1600 km į pietus link pusiaujo nuo Kanarų salų, priklausančių Ispanijai.

Tik kelios iš šių salų turi išvystytą viešbučių infrastruktūrą ir yra pritaikytos turistams. Kitose turizmas nėra plačiai išplėtotas, mažai viešbučių ir taip pat turistų. Ten mes nesiruošėme kelti kojų, tad pasirinkome Sal – nedidelę salą (30 km x 12 km), kurioje ir apsistoja daugiausiai atvykėlių (būtent į šią salą skraidina kelionių organizatoriai tiesioginiais skrydžiais iš Varšuvos bei Vilniaus).

Sala Sal – tai nesibaigiantys paplūdimiai, vandens sporto mėgėjų rojus ir salinos, nuo kurių kilęs salos pavadinimas.

Pirmas įspūdis – salų pavadinimas gan klaidinantis, nes žalumos saloje nedaug :) Iš paukščio skrydžio matyti pavieniai medžiai ir krūmai, aplink plyti dykumos ir ugnikalniai.

Apsistojame pajūryje įsikūrusio Santa Marija miestelio centre esančiame viešbutyje „Oasis Atlantico Belorisonte“. Viešbučio teritorija nemaža, gražiai sutvarkyta, apsodinta. Apgyvendinimas bungaluose (atskiruose nameliuose su terasomis).

Pačiame miestelyje nemažai veiklos – barų gatvė, keli naktiniai klubai, turistams skirtos suvenyrų parduotuvės, restoranai, užkandinės. Taip pat čia rasite gražią, nors ir neilgą, pajūrio promenadą vakariniams pasivaikčiojimams, kelis paplūdimio restoranus, nedidelę valčių prieplauką. Vakarais beveik visur groja gyva muzika. Visos pramogos ir atrakcijos sutelktos palei jūrą, toliau prasideda vietinių gyvenamieji namai. Miestelio centre stūkso didelė balta bažnyčia – 97 % gyventojų yra katalikai. Iš vietinių girdėjome, jog verta nueiti į sekmadienio mišias, mat mišios čia afrikietiško stiliaus – jų metu žmonės ne tik meldžiasi, bet ir šoka, dainuoja, bažnyčioje atmosfera laisva ir šventiška.

Miestelis nėra didelis, viską apeisite per gerą valandą, o nemėgstantys pasivaikščiojimų gali išsinuomoti dviračius.

Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, jog visos viešnagės metu saloje jautėmės tikrai saugiai, vakarais drąsiai vaikščiojome už viešbučio ribų. Vietiniai neįkyrūs, nesiveržia pirmi pakalbinti ar susipažinti. Tik suvenyrų pardavėjai šūkauja iš tolo, kad kainos geriausios būtent pas juos.

Apie kainas

Kainos saloje gan aukštos, vakarietiškos. Nors nakvynė kainuoja nedaug, tačiau maitintis nėra pigu – restorane ar užeigoje už antrąjį patiekalą sumokėsite 8-10 Eur, už bokalą alaus – 3 Eur. Labai populiarus braziliškas kokteilis Capirinha – 2,5-3 Eur. Labai brangūs vaisiai ir mėsa, nes šalyje praktiškai neauginami gyvuliai ir netinkama dirva vaismedžiams, viskas gabenama iš žemyninės Afrikos dalies. Ieškantiems pigesnio maitinimo - miesteliuose populiarios vietinės mažos kepyklėlės, kuriose galima nusipirkti įvairių kepinių ir skanios šviežios vietinės duonos (nebrangu). Vis dėlto keliaujant į Žaliojo kyšulio salas apsimoka užsisakyti viešbutį su maitinimu.

Ekskursijos

Saloje populiariausios ekskursijos - turai džipais į dykumas ir prie ugnikalnių, taip pat į druskos gavybos salinas, kur vandeniui garuojant išgaunama druska. Lankytinų vietų nėra daug, paminėsiu tas, kurios labiausiai patiko:

Buracona - nuostabaus grožio pakrantė, kurios pagrindinis akcentas - mėlynoji akis. Tai 11 metrų gylio ola, kurioje tyvuliuoja smaragdo mėlynumo vanduo. Šalia yra įlanka, į kurią galima šokti nuo uolų.

Salos sostinė Espargos – jaukus miestukas su keliomis sutvarkytomis aikštėmis bei kolonijinio stiliaus pastatais. Įdomu tiesiog pasivaikščioti ir pamatyti, kaip gyvena žmonės.

Pedra de Lume - užgesusio vulkano krateris. 1804 metais pastačius dirbtinį tunelį galima patekti į kraterio vidų. Krateris yra jūros lygyje ir nors jūra yra už 1 km, vanduo įstengia prasiskverbti į kraterį.

Ponta Preta – būriuotojų ir kaituotojų mėgstama vieta, 40 min pėsčiomis pajūriu nuo Santa Marijos miestelio. Pučiant palankiam vėjui, čia galite pamatyti vienas didžiausių bangų pasauyje. Esant ne tokiam dideliam bangavimui, smagu pasimaudyti.

Taip pat galima užsisakyti paviršinio nardymo išvykas laivu, tačiau šiose vietose povandeninis pasaulis nėra labai įspūdingas.

Transportas

Saloje paprasta išsinuomoti automobilį, kaina dienai 50-70 Eur. Rekomenduoju rinktis visureigio tipo, kadangi saloje daug bekelių ir neasfaltuotų kelių. Kuro kainos panašios kaip Lietuvoje. Autonuomos biuruose duos ir salos lankytinų vietų žemėlapį.

Idėja drąsesniems:

Su Elvina ir naujai sutiktu draugu Antanu išsinuomavę automobilį lakstėme žemėlapyje nepažymėtais keliukais, dykumomis ir kalnais, iš esmės važiavom ten, kur gražu ir akys vesdavo. Įspūdžiai neišdildomi! Dykuma salos gilumoje keičia spalvas ir veidą: raudona, balta, juoda, pilka. Pilka arba apaugusi krūmais, vietomis smėlėta arba uolėta. Artėjant prie Santa Marija miestelio, dykuma virto stačiomis įkalnėmis ir nuokalnėmis. Čia ir prasidėjo visas smagumas – galvojom, ar atlaikys mūsų vargšas Suzukis šį ekstremalų išbandymą. Tik prie vairo geriau tegu sėda patyrę vairuotojai :)

Nevairuojantiems patogiausia būtų naudotis taksi, kurie saloje nėra brangūs, tik dėl kainos gali tekti pasiderėti. Paprasčiausia būtų viešbučio registratūroje iškart paklausti, kiek kainuos nukeliauti iki vieno ar kito objekto, o tada taksi vairuotojui mandagiai paaiškinti, kad važiuojate ne pirmą kartą ir paskutinį kartą mokėjote būtent tokią kainą :) Dažniausiai šis triukas suveikdavo.

Pinigai

Saloje populiariausia valiuta euras, visur be išimties galima atsiskaityti net ir euro monetomis. Vietinė valiuta – Escudo, 1 Eur ~ 110 eskudų. Išsikeisti valiutą, jei yra poreikis, galima didesnėse parduotuvėse.

Vandens sportas

Ko gero, labiausiai saloje džiaugsis vandens sporto mėgėjai – kaitavimui, būriavimui, banglenčių sportui sąlygos čia idealios. Tam tikrose salos vietose pučia palankus vėjas, vandens temperatūra visus metus nenukrenta žemiau +23 laipsnių. Todėl saloje tikrai pamatysite daug vandens sporto entuziastų, dauguma čia atvyksta būtent dėl to. Vienas populiariausių kaitavimo paplūdimių yra visai netoli Santa Marijos miestelio. Paplūdimyje taip pat yra baras, siūlantis užkandžių, gaiviųjų gėrimų bei alaus, tad čia galima praleisti visą dieną. Norintys išbandyti šią sporto šaką, saloje be vargo ras mokyklų, kur apmokys profesionalūs instruktoriai ir netgi gausite tarptautinį sertifikatą, kad baigėte kursus. Mokyklų pasirinkimas didelis, tačiau rinktis reikia atidžiai – teko matyti atvejų, kai vienas instruktorius moko net 5-7 mokinius vienu metu, tad negali skirti indvidualaus laiko kiekvienam, vadinasi, pamokų teks užsisakyti daugiau. Tokios mokyklos, kaip taisyklė, siūlo geriausias kainas, tačiau ne patį geriausią aptarnavimą. Jeigu norite šaunios ir profesionalios kaitavimo mokyklos rekomendacijų, kreipkitės į Rūta :) (labas@makalius.lt).

Sala ir jos klimatas puikiai tiks ir šeimoms su vaikais, ir pasyvesnio poilsio ieškantiems keliautojams. Puikus pasirinkimas ieškantiems šilumos žiemą. Salos paplūdimiai nuostabūs, švelnaus smėlio, jūra gražios smaragdinės spalvos. Mūsų atostogų metu, gruodžio mėnesį, oro temperatūra buvo +27 - 28 laipsniai šilumos, vandens temperatūra siekė ~+25. Skiepai, vykstant į Žaliojo Kyšulio Respubliką, nereikalingi.

Puiki žinia mėgstantiems komfortą – nuo šiol Žaliojo Kyšulio salas galite pasiekti tiesioginiais skrydžiais iš Vilniaus (skrydžiai vykdomi lapkričio-gruodžio mėnesiais). Taip pat visus metus organizuojamos kelionės iš Varšuvos. Geriausias metas keliauti – spalis-kovas.

Rūta, Makalius.lt komandos narė

Turbūt jau žinai, kad Sankt Peterburgas - Rusijos kultūros ir meno sostinė.  Čia gimė pasaulinio pripažinimo pelnę F. Dostojevskio romanai, gražiausios P. Čaikovskio simfonijos, operos ir baletai. O kur dar prabangi architektūra, išskirtiniai meno kūriniai, turtinga istorija bei kultūros tradicijos, iki šios dienos įkvepiančios daugelį nūdienos menininkų. Tiesiog neįmanoma nesižavėti! Nepaprasta vieta, šiltai ir svetingai pasitinkanti visus svečius. Visada svajojau aplankyti šį miestą, tad džiaugiuosi galintis tokią galimybę suteikti ir Tau!  Straipsnyje pateikiu populiariausias ir, mano nuomone, verčiausius aplankyti objektus, o įsigyti VISĄ ekskursijų paketą gali čia pat, paspaudęs PERKU!

Sankt Peterburgas yra vienas iš nedaugelio miestų, galinčių pasigirti ilgesnėmis ir šviesesnėmis vasaros naktimis nei įprasta. Toks laikas, kuomet dangus būna skaidrus visą naktį, vadinamas baltosiomis naktimis. Per jas mieste rengiama daugybė festivalių bei koncertų, neretai ir po atviru dangumi! Jei nori apie šį nuostabų miestą paskaityti plačiau, rekomenduoju užsukti čia.

Jei jau skaitai šį straipsnį, greičiausiai esi įsigijęs Makaliaus organizuojamą kelionę į Sankt Peterburgą, kurios programą dar kartą gali perskaityti čia>. Visos vietos į šią kelionę jau parduotos, o aš džiaugiuosi, kad būsi vienas tų, kurie turės galimybę susipažinti su nuostabiu Rusijos miestu. Kelionė nenumaldomai artėja, todėl metas pasirūpinti keliomis detalėmis. Greičiausiai matei, kad nemažai lankomų objektų yra mokami, o bendra jų lankymo kaina - 70€. Sankt Peterburgas iš tiesų įspūdingas miestas, todėl net neabejoju, kad norėsi eiti į visus programoje numatytus objektus. Na, o jeigu nori išsirinkti mėgstamiausius, štai daugiau informacijos apie juos:

Ermitažas – tai ne tik visos Rusijos kultūros lobynas, bet ir unikali meno kolekcija, demonstruojanti viso pasaulio meno istorijos raidą. Tai vienas gražiausių ir žinomiausių muziejų pasaulyje. Muziejuje saugoma daugiau nei milijonas eksponatų, išdėstytų keliuose šimtuose unikalių patalpų. Paskaičiuota, kad kasdien lankantis muziejuje ir nagrinėjant kiekvieną eksponatą, susipažinti su visa muziejaus kolekcija užimtų apie 80 metų.

Prisikėlimo bažnyčia – Atpirkėjo krauju dar vadinamas katedra Sankt Peterburge. Ji garsi tuo, kad 1881 m. kovo 13 d. Joje buvo mirtinai sužeistas Rusijos imperatorius Aleksandras II – asis. Bažnyčia buvo naudojama daugiau kaip paminklas, todėl sakraliniams tikslams niekada netarnavo. Iš pradžių buvusi koncertų sale ir muziejumi, vėliau naudota kaip teatras, o XX a. paskutiniame dešimtmetyje, po ilgus metus trukusios renovacijos, buvo atidaryta kaip muziejus.

Izaoko (Isakijaus) soboras – Tai Rusijos širdis ir buvusi pagrindinė jos Katedra. Ši Katedra yra viena didžiausių visame pasaulyje, jos pastatymui buvo sunaudota daugiau nei 400 kg aukso. Katedros-soboro kupolas, tapęs viena pagrindinių miesto panoramos detalių, yra vienas didžiausių kupolų Europoje. Virš žymiosios soboro kolonados yra apžvalgos aikštelė, į kurią galima pakilti ir grožėtis miestu iš viršaus.

Petropavlovsko tvirtovė – XVII a. pabaigoje istoriniame Sankt Peterburgo centre pastatyta tvirtovė. Nevos saloje esančiame tvirtovės pastatų komplekse šiuo metu vyksta parodos bei veikia muziejai, pritraukiantys daugybę turistų ir poilsiaujančių peterburgiečių. Nors tvirtovės funkcija yra apsauginė, tačiau ji  niekada nebuvo naudojama pagal savo karinę paskirtį. Švedai, nuo kurių ji turėjo ginti Šiaurės karo metu, per kelis ateinančius metus buvo sumušti ir po to nebekėlė rimtesnio pavojaus Rusijos imperijai. Iš pradžių šešis bastionus turėjusią tvirtovę daugiau nei 20 000 vurų statė iš žemės sampilų ir medinių įtvirtinimų, o tarp 1706 ir 1740 m. ji buvo visiškai perstatyta iš akmens. Nuo to laiko ji yra netaisyklingo šešiakampio formos.

Petro ir Povilo Soboras – Sankt Peterburge esantis Šv. Petro ir Povilo soboras savo istoriją pradėjo 1704 metais. Jis yra seniausias ir antras pagal aukštį statinys mieste, po televizijos bokšto. Pastate yra palaidota didžioji dalis Romanovų dinastijos valdovų.

Trubeckojaus bastiono kalėjimas – dviejų aukštų pastatas su vidiniu kiemu buvo pastatytas 1872 m. Jis buvo įkurtas kaip slaptas kalėjimas skirtas valstybės išdavikams ir priešams kalinti. Kaliniams buvo draudžiama ne tik bendrauti vieniem su kitais, bet ir su sargais ir kitais kalėjimo darbuotojais. 1924 m. kalėjimas buvo paverstas muziejumi. Čia galima pamatyti įvairius Rusijos Imperijos dokumentus, fotografijas, išgirsti kalinių prisiminimų įrašus.

Carskoje selo - Carskoje selo daug kam yra žinoma kaip žymaus Rusijos poeto Puškino gimtinė ir viena mėgiamiausių jo vietų. Ši vieta taip pat buvo viena mylimiausių Rusijos imperatorienės Jekaterinos II rezidencijų. Jekaterinos dvaras garsėja ne tik prašmatniais parkais, bet ir vidinėmis dvaro patalpomis, tokiomis kaip Gintarinis kambarys ir didingoji barokinė Didžioji salė.

Petergofas - tai imperatoriškų pastatų ansamblis, apsuptas įspūdingų parkų, sodų ir fontanų kompozicijų. Tai viena gražiausių vietovių visame Sankt Peterburge ir jo apylinkėse. Čia galima rasti žymųjį Samsono fontaną, draugiškai pasitinkantį ir džiuginantį lankytojus. Didysis dvaras išsidėstęs aukščiausioje teritorijos dalyje. Tai esminė visos vietovės kompozicijos dalis, esanti 16 metrų aukštyje, iš kur atsiveria nuostabi apylinkių panorama.

Plaukimas laivu - pamatę miestą iš aukštai,  pažvelgsime į jį iš apačios, plaukiodami upėmis ir kanalais.

Na, tikiuosi išsirinkai labiausiai norimus aplankyti objektus. Tačiau labai rekomenduoju aplankyti juos visus (viso ekskursijų paketo kaina 70 €)! 

Ką daryti, jei nori aplankyti visus programoje numatytus objektus?

Viskas labai paprasta – spausk "PERKU!" ir pasirink reikiamą kuponų skaičių. Suvesk keleivių vardus, pavardes ir kitus reikalaujamus duomenis (gimimo datą, kontaktinį telefono numerį) ir pasirinkite apmokėjimo būdą. Jeigu nori aplankyti tik kelis programoje nurodytus objektus, rašyk mums laišką adresu labas@makalius.lt .

Lapkričio mėnesį pigių skrydžių bendrovei "Ryanair" pradėjus organizuoti skrydžius į Izraelio kurortą Eilatą, visi sukluso - kas gi tas Eilatas ir ką jame veikti? Eilatas - garsus Izraelio kurortas prie Raudonosios jūros, netoli Egipto bei Jordanijos, kurį mėgsta ne tik patys Izraelio gyventojai, tačiau pamažu atranda ir turistai iš Europos, Rusijos ir net Amerikos!

Pirmoje straipsnio dalyje aptarėme svarbiausius keliautojams kylančius klausimus - saugumą, maistą bei jo kainas ir, žinoma, visiems rūpintį pervežimą nuo oro uosto iki kurorto centro. O dabar - šiek tiek apie tai, ką galima pamatyti ir ką būtina aplankyti Eilate! :)

Delfinų rifas ir atpalaiduojantys baseinai (Dolphin Reef & Relaxation Pools)

Eilato delfinų rifas yra viena labiausiai lankomų vietų kurorte. Raudonosios jūros krantuose įsikūrusi vieta, laikoma unikalia ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje. Delfinų rifo lankytojai gali grožėtis nuostabiais vaizdais, ilsėtis privačiame paplūdimyje, o svarbiausia - pamatyti natūralioje aplinkoje gyvenančius delfinus, stebėti jų maitinimą ir kartu su jais paplaukioti! Čia galima rinktis dviejų rūšių nardymą: paviršinį su akvalangais ir povandeninį su deguonies balionais. Pastarasis yra daug sudėtingesnis, todėl lankytojai, neturintys jokios nardymo praktikos, dažniausiai renkasi pirmąjį būdą. Parko darbuotojai siekia, kad delfinai jaustųsi kaip namie, todėl lankytojams nėra leidžiama liesti, maitinti, ar, tuo labiau, plaukioti su delfinais juos apsikabinus. Tačiau tikrai nevertėtų nusiminti! Delfinai, pajutę, kad gali pasitikėti žmogumi, būtinai priplauks ir arčiau. Vienas net praplaukė tiesiai po manimi! :) Įėjimas į rifą suaugusiam kainuoja 67 šekelius (16 €), vaikui iki 15 metų - 46 šekelius (11 €). Nardymas prie delfinų su akvalangu suaugusiems ir vaikams kainuoja 290 šekelių (70 €), nardymas su deguonies balionu - 339 šekelius (82 €).

Atpalaiduojantys baseinai yra įsikūrę delfinų rifo teritorijoje. Tai erdvė, kurioje yra įrengti trys baseinai: gėlo vandens, jūros vandens, bei Negyvosios jūros vandens baseinas, kuriame galima plūduriuoti be jokių papildomų pastangų. Viena maloniausių ir labiausiai atpalaiduojančių vizito dalių - procedūra, kurios metu plūduriuojama vandens paviršiuje, po vandeniu groja raminanti muzika, o vienas iš darbuotojų atlieka lengvą masažą. Po precedūrų galima atsigaivinti natūraliai spaustomis apelsinų sultimis, vynu, pasivaišinti užkandžiais. Į teritoriją įleidžiami tik suaugusieji. Norintiems atsipalaiduoti čia tikrai patiks!

Jūrų parkas ir povandeninė observatorija (The Underwater Observatory Marine Park)

Eilato jūrų parkas vilioja turistus ištisus metus. Ypatingai šią vietą mėgsta šeimos su vaikais - parke yra daugybė interaktyvių žaidimų, galima stebėti gyvūnų maitinimus, yra žaidimų aikštelė. Parko teritorijoje neseniai atsirado "Ryklių pasaulis" - didžiausias ryklių baseinas Artimuosiuose Rytuose. Baseine gyvena ne tik 18 ryklių, bet ir rajos bei daugybė spalvingų žuvų. Parkas nėra labai didelis, tačiau spalvingi koralai ir jūros gyvūnija taip sužavi, kad galima praleisti net kelias valandas stebint vienus ar kitus gyvūnus! Parke visą dieną galima stebėti kaip yra šeriami gyvūnai: anksti ryte bei po pietų galima pamatyti kaip narai maitina ryklius akvariume, stebėti jūros vėžlių, rajų bei retų žuvų maitinimus arba sudalyvauti kriauklių, kuriose pasislėpę perlai, atidaryme. Vienas įdomiausių parko objektų - povandeninė observatorija. Metalinė observatorijos konstrukcija yra natūraliai apaugusi koralais, todėl žuvys čia atplaukia pačios. Tai suteikia galimybę iš arti pamatyti jūros gyventojus jiems natūralioje aplinkoje.

Timna parkas (Timna Park & valley)

Timna parkas - nuostabaus grožio vieta, kurioje neaprėpiami slėniai susiduria su didžiulėmis uolomis. Parkas ypatingai svarbus archeoliginiams ir geologiniams kasinėjimams, mat šioje vietoje yra daugybė vario, geležies ir mangano. Timna parkas laikomas pirmąja vario kasykla pasaulyje! Archeologai sako, kad pirmieji kasinėjimai šioje vietovėje prasidėjo dar 5 a. prieš Kristų. Įspūdingiausi parko objektai - Saliamono stulpais vadinami didžiuliai skardžiai, netradicinės formos monolitinė uola vadinama Grybu ir natūraliai, erozijos pagalba susiformavusios didžiulės arkos. Parkas puikiai tinkamas ilgiems žygiams, čia vyksta įvairūs renginiai, yra nedidelė oazė ir suvenyrų parduotuvė, kurioje patys lankytojai gali susikurti suvenyrą iš spalvoto smėlio. Žiemos metu keliautojai parką lanko visą dieną, vasaros - rytais ir vakarais, mat dienos metu čia būna labai karšta. Įėjimas į parką suaugusiems kainuoja 49 šekelius (12 €), vaikams - 39 šekelius (9 €).

Kupranugarių ranča (Camel Ranch Eilat)

Kuprangarių ranča yra įsikūrusi dykumoje, vos už 10 minučių kelio automobiliu nuo Eilato miesto centro. Ranča buvo įkurta 1987 - ais metais ir iki šių dienų yra puikiai klestintis šeimos ir draugų verslas. Rančoje gyvena ne tik kupranugariai, bet ir keletas asilų, yra nedidelis nuotykių parkas, kurio lankytojai gali išbandyti savo jėgas lipant tinklais bei įveikiant kitas kliūtis. Norint pajodinėti kupranugariais, galima rinktis iš kelių variantų: 4 valandų pasijodinėjimą ryte arba vakare, pusantros valandos šeimos išvyką arba 2 valandų pasijodinėjimą vakare, kurio metu kupranugarius lydi gidas pasakojantis apie kupranugarius ir dykumą, o grįžus - paruošiantis skanių užkandžių.

Jordanija - Akaba - Petra (Jordan - Aqaba - Petra)

Eilatas yra įsikūręs labai patogioje vietoje - iš čia paprasta pasiekti kaimyninį Egiptą ir vos už kelių kilometrų esančią Jordaniją. Jeigu ilsitės Eilate ir neketinate gyventi svečioje šalyje, siūlau bent pasinaudoti puikia galimybe jas aplankyti. Jordanijos ir Izraelio sieną galima kirsti Yitzhak Rabin terminale, kuris nuo Eilato miesto centro yra nutolęs per 10 kilometrų. Sieną galima pasiekti taksi, vairuotojai tikrai žinos šią vietą, mat turistai keliauja čia labai dažnai. Prieš keliaujant iki Jordanijos, rekomenduoju išsikeisti Jordanijos dinarų Eilate, nes kursas keičiant pasienyje yra labai nepalankus. Kertant sieną reikės susimokėti 101 šekelio (24 €) išvykimo iš Izraelio mokestį. Sieną kirsti nėra sunku, reikia praeiti keletą punktų, kuriuose į pasą uždės vizos antspaudą, paklaus ką ketinate veikti Jordanijoje ir kiek laiko planuojate joje praleisti. Perėję sieną galėsite sėsti į taksi ir keliauti į Akabą. Tiesa, dėl kelionės kainos susitarkite iš anksto, mat vietiniai linkę apgaudinėti turistus. Na, o ką veiksite Akaboje priklauso jau nuo jūsų. Siūlau paragauti vietinio maisto kavinėje, apsilankyti Sharif Hussein Bin Ali mečetėje, paklaidžioti po miesto gatveles. Grįžtant atgal į Izraelį pasienio punkte reikės susimokėti 10 dinarų (13 €) sienos mokestį bei praeiti pasienio patikrą, kuri labai panaši į patikrą oro uoste. Nepamirškite, kad Jordanijoje vyraujanti religija yra islamas, tad patarčiau gerbti musulmonišką kultūrą ir nevaikščioti per daug išsinuoginus. :)

Petros miestas - Jordanijos karalystės įžymybė. Jis net yra įtrauktas į naujai sudarytą septynių pasaulio stebuklų sąrašą! Sakoma, jog atvykti į Petrą, uolose iškaltą senovinį miestą, reikia ankstyvą rytą. Tiktai auštant 15 minučių būna pilnai apšviestas vienas iš įspūdingiausių miesto statinių – iždo – pastatas. Taigi dalis turistų keliasi su tamsa ir skuba prie įėjimo į Siko tarpeklį, vedantį link kalnuose pasislėpusio miesto. Kelionę į Petrą galima organizuotis patiems arba pasinaudoti vietos organizatorių paslaugomis. Dažniausiai iš Eilato turistų grupė išvyksta apie 9 valandą ryto, o 18 valandą vakare grįžta atgal į Eilatą. Kelionės kainos priklauso nuo pačių organizatorių, tačiau ji gali kainuoti apie 150 -180 € (su transportu ir sienos mokesčiais).

Atnaujinta informacija:

Nuo 2016-ųjų sausio 1 dienos pasikeitė pasienio tvarkos taisyklės keliaujant į Jordaniją iš Izraelio teritorijos. Pagal naują tvarką, visi asmenys kertantys Izralio-Jordanijos sieną iš Izraelio pusės, privalo būti iš anksto pasirūpinę Jordanijos viza. Norint tai padaryti, reikia Lietuvos Respublikos pasą siųsti į artimiausią Jordanijos Hašimitų Karalystės ambasadą, kuri yra Hagoje, Nyderlanduose.

Kitas būdas patekti į Jordaniją iš Eilato, nesiunčiant paso į Jordanijos ambasadą - įsigyti "Jordan pass". Tai turistinė kortelė, kurią parodžius pasienyje, viza bus išduodama nemokamai. Kortelė pravarti ir tuo, kad suteikia galimybę nemokamai aplankyti Petrą bei kitus žymius muziejus ir lankytinas vietas Jordanijoje - sutaupysite nemažai pinigų. Tiesa, įsigydami "Jordan pass" ir su ja keliaudami į Jordaniją iš Izraelio teritorijos, įsipareigojate Jordanijoje praleisti bent 3 naktis. Bet tai tik paįvairins jūsų kelionę! :) "Jordan pass" gali įsigyti čia>

Na, kur keliausi pirmiausia? :)

Makaliaus pašto dėžutę pasiekė mūsų skaitytojos Dianos kelionių įspūdžiai iš nuostabiosios Maljorkos, kur ji atostogavo su visa šeima! Ačiū, kad dalijatės savo įspūdžiais ir linkiu malonaus skaitymo, nes straipsnis išties vertingas ir įdomus!

Maljorka keliautojus užburia ne tik puikiu Viduržemio jūros klimatu, istorija ir architektūra, bet ir pramogomis bei nuostabiais smėlio paplūdimiais. Sala, kuri yra aštuoniolika kartų mažesnė už Lietuvą, turi išskirtinį kraštovaizdį - nuo smėlio paplūdimių rytuose, derlingų centrinės Maljorkos lygumų iki didingų į dangų besistiebiančių Tramuntanos viršukalnių vakaruose.

Maljorka nėra pigi sala. Apartamentų nuomos kaina kinta priklausomai nuo sezono (brangiausia liepos ir rugpjūčio mėnesiais), o maisto kainos panašios kaip Lietuvoje. Vandens temperatūra birželio mėnesį tik apie 20 laipsnių, todėl maloniausia mėgautis žydru Viduržemio vandeniu - vasaros pabaigoje.

Kaip pasirinkti, kur gyventi?

Užuot apsistojus viešbutyje, mes išsinuomavome butą su virtuve rytinėje salos dalyje, netoli paplūdimio. Gaminti kelionės metu ne tik pigiau, bet ir įdomiau. Sužinokite, kur ir kada jūsų miestelyje vyksta ūkininkų turgus, pajuskite tikrąjį vietinių, sezoninių produktų skonį. Nors Lietuvoje artišokus gaminti teko tik keletą kartų, tačiau Maljorkoje tai tapo maloniu vakaro užsiėmimu. Čia vaisiai ir daržovės ne tik pigūs, bet ir visuomet švieži.

Kaip keliauti: viešuoju transportu ar automobiliu?

Ilgai svarstėme, ar verta eiti tradiciniu keliu - nuomotis automobilį visam kelionės laikui. Mes pasirinkome kitą variantą ir neapsirikome. Kelionės metu išbandėme ir taksi, ir autobusą, ir nuomojamą automobilį. Negana to, pinigus, kuriuos sutaupėme nesinuomodami automobiliu oro uoste, galėjome skirti pramogoms.

Iš oro uosto su taksi. Kadangi į Maljorką atskridome naktį, į miestelį vykome taksi (rezervavome iš anksto, kaina už kilometrą - 1,3 eur). Kelionė buvo tikrai puikus sprendimas - sutaupėme marias laiko, naktį nereikėjo patiems rūpintis kelione, ieškoti viešbučio, be to taksistas mielai dalinosi praktiniais patarimais -  kur apsiperka vietiniai, ką verta paragauti bei ką būtina pamatyti.

Kadangi sala nėra didelė automobilį nuomavomės vienai dienai (kaina: 33 eur ir kuras). Per dieną aplankėme vakarinę salos dalį, kalnus.

Viešasis transportas. Nors prieš kelionę skaitėme, kad viešasis transportas saloje nėra patogus ir dažnai vėluoja, tačiau mums keliauti autobusu buvo ne tik patogu, bet ir smagu. Nereikėjo sukti galvos dėl automobilio stovėjimo, žiūrėti į žemėlapį ieškant kelionės tikslo. Autobuso bilietų kainos: nuo 4 iki 7 eur, bilietus reikia pirkti pas autobuso vairuotoją. Paskutinę dieną autobusu vykome iš Porto Colom į Palmą, Palmos autobusų stotyje lagaminus palikome bagažo saugojimo skyriuje.

Saloje populiaru važinėtis dviračiais, motoroleriais, kuriuos, kaip ir automobilius, galima išsinuomoti kurortiniuose miesteliuose.

Ką pamatyti Maljorkoje?

Gamtos stebuklas – Drach urvai (rytinė pusė). Į Porto Cristo miestelį vykome autobusu. Šie natūraliai susiformavę urvai paliko nepakartojamą įspūdį, o pasivaikščiojimas vėsoje ir tamsoje buvo malonus kontrastas viršuje šviečiančiai saulei.

Tramuntana kalnai (vakarinė pusė). Vakarinėje pusėje nusprendėme aplankyti Valdemosą, Deia, Soller miestelius ir Cap de Formentor švyturį. Tramuntana kalnų viršūnės siekia pusantro kilometro, pakelėse įrengta daug apžvalgos aikštelių. Rekomenduojame aplankyti vieną gražiausių salos miestelių – Valdemosą. Tai ramus, kalnuose įsikūręs miestelis (16 km nuo Palmos), kuris grožiu nuolat varžosi su menininkų pamėgta Deia.

Cap de Formentor - šiauriausias salos taškas, kurį pasiekę negalėjome atsigrožėti šiaurės Maljorkos salų grožiu. Iki švyturio važiavome vingiuotu kalnų keliu, kuris ne kartą privertė sustingti ne tik iš baimės (kad esame ant skardžio krašto), bet ir besigrožint nekartojamais peizažais.

Kitokį (dar gražesnį) Maljorkos veidą būtina pamatyti iš jūros. Pasirinkome kelionę laivu rytinėje salos pusėje. Laivas stojo mažuose paplūdimiuose ir miesteliuose, kurie žavėjo ne tik išskirtiniu grožiu ir ramybe, bet ir nepakartojamo grožio smėlio paplūdimiais.

Paskutinę kelionės dieną nusprendėme aplankyti gyvybės ir pramogų kupiną Palmą. Palmoje yra viena gražiausių Ispanijos katedrų, kuri stebina ne tik grakštumu, bet ir lengvumu. Rekomenduojame skirti daugiau laiko (praleisti vieną, dvi dienas) pažinti ne tik istorinę, architektūrinę Palmos pusę, bet ir pasimėgauti kultūriniu gyvenimu bei pramogomis.

Vertingos nuorodos:

Nuolaidų kuponas į Palmos akvariumą http://bit.ly/22Viil4

Nuolaidos pramogoms ir maistui (pasirinkti Maljorką) https://www.groupon.es

Nuolaidos pramogoms ir ekskursijoms http://www.click-mallorca.com/

Pervežimas iš oro uosto http://www.shuttledirect.com/

Bagažo saugojimas Palmos autobusų stotyje http://www.palmalockandgo.com/

Nuotraukų ir teksto autorė Diana Lietuvininkė

Nepatikėsite, bet šiemet ir vėl man kelionių negana – sausį už 12€ gėriau alų Dubajuje, vasarį ganiau Indijos karves, kovą leidau paskutinius dolerius Las Vegase, balandį mirkau gražiausiuose pasaulyje Maldyvuose, paskui – lankiausi gražiausiame Sicilijos Modica mieste, o vos grįžus „Wizz Air“ lėktuvas jau pradėjo laipinimą į Kutaisį Gruzijoje.

„Dėmesio, keleivis Rimvydas Širvinskas kuo skubiau kviečiamas prie patikros punkto“, - kažkas per garsiakalbį šaukia, o visi žmonės mane be eilės užleidžia ir smalsiai stebi, ko prisidirbau. „Jūsų lagamine sprogmuo arba plaukų lakas, parodykit! Nors ne, nelieskit lagamino, duokit pati pasižiūrėsiu, nes turėsite didelių problemų!”. Atrakinau lagamino spynelę ir leidau apsaugos darbuotojai naršyti po mano daiktus.

- Ahaaaa, plaukų lakas, bet koks didelis, kam jums tiek, jis gi degus?, - su nuostaba į mane, mano plaukus ir 500 ml tūrio lako flakoną žiūri moteris.

- Į Gruziją skrendu, avims šukuosenas darysiu!, - juokauju, bet praleidžia ir bėgu prie įlaipinimo vartų.

“Wizz Air” lėktuvas pilnut pilnutėlis. Kartu su manimi skrendančiai Akvilei Kavaliauskaitei iš mano mylimo “Happy365” žurnalo nusistebėjau, kad savaitės viduryje beveik 200 žmonių iš Lietuvos kyla Gruzijos link. Skrydis trunka apie 4 valandas. Na, o kiek kainuoja, visuomet galite patikrinti Makaliaus sistemoje. Pigiausia – nuo spalio iki balandžio, tuomet galima susisukti su 70-80€ į abi puses.

10 valandą ryto jau leidžiamės. Miniatiūriniame Kutaisio oro uoste nėra rankovių, privažiuojančių prie lėktuvo trapo, bet yra gultai, ant kurių laukiant skrydžio galima pamiegoti. Oho!

Ši mano 5 dienų kelionė skirta pažinčiai su Adžarijos regionu ir jos didžiausiu, pagrindiniu miestu Batumiu. Tai jau mano antrasis apsilankymas šiame krašte, todėl jaučiuosi pusiau savas. Atpažįstu miestus pakeliui iš Kutaisio oro uosto į Batumio kurortą.

Apsigyvenau "Radisson Blu" pačiame Batumio centre ir visai netoli pajūrio. Tai labai kokybiškas viešbutis. Kambariai dideli, erdvūs, pusryčiai labai skanūs (galima net pačiam išsispausti šviežių apelsinų sulčių!), pro kambario langus atsiveria miesto arba jūros panorama. Jo lokacija tikrai gera, vieną vakarą lyjant lietui per minutę parbėgau iš pagrindinės miesto aikštės.

Pasidėjau daiktus ir išlėkiau ragauti gruziniškų skanumynų. Adžariškas chačiapuris - būtinybė! Laivelio formos (ne apvalus, kaip visur), o į vidų, į sūrį įmuštas žalias kiaušinis. Kol chačiapuris karštas, viską reikia išmaišytiį vientisą masę ir valgyti. Ar skanu? Man, tiesą pasakius, rieboka, tačiau dabar prisiminus šį patiekalą, neatsisakyčiau paragauti dar kartą.

Taigi, nuo šio momento prasidėjo mano tyrinėjimai: ką veikti atostogų metu, kur apsilankyti viešint Batumyje, kuriuos viešbučius Jums, keliautojai, galiu rekomenduoti, ir kiek tokios atostogos gali kainuoti? Apie viską - iš eilės.

Pasak mūsų gidės, nuo gegužės vidurio kurortas prisipildys tūkstančiais turistų. Kasmet čia apsilanko net pusantro milijono užsieniečių. Daugiausia turkų ir ukrainiečių, nemaža dalis atvyksta atostogų iš Egipto ir Tuniso. Kaip manote, kodėl?

Kazino.

Štai Jums ir atsakymas. Čia jų pilna, rasite kiekviename didesniame viešbutyje dar net neprivažiavus Batumio. Tai beveik antras Las Vegasas, tik lempučių mažiau ir kainos žemesnės. Kai vieną vakarą į savo kambarį grįžau vėlų vakarą, prie viešbutyje esančio "Iveria" kazino įėjimo eilė nusidriekė net iki lauko! Didžiausi vakarėliai savaitgaliais vyksta būtent kazino.

Viešbučiai.

Jeigu nusprendėte pasilankyti Adžarijos regione, labiausiai rekomenduoju apsistoti būtent Batumyje. Galbūt dėl to, kad čia nemaža viešbučių konkurencija – nuo 1* iki 5*, todėl kainos visai nedidelės. Mėgstantiems prabangą:

• Sheraton Hotel & SPA 5*
• Radisson Blu Batumi 5*
• Piazza Boutique Hotel 4*

Kaina asmeniui už savaitgalį sezono metu (3 naktys) – apie 160-250 € su pusryčiais verslo klasės numeryje, apsistojant dviese. Balandžio pabaigoje 4 nakvynės man kainavo 180 €. Paprastesniuose numeriuose prasisuksite pigiau.

Taupiam apsilankymui variantų taip pat nemažai – nuo pigiausių hostelių gyvenamuosiuose rajonuose iki ekonominių viešbučių miesto širdyje, tereikia netingėti išsirinkti: www.makalius.lt/viesbutis

Už 3 naktis galima sumokėti vos 35-50 € asmeniui. Į kainą galbūt netgi įskaičiuotas ir prabangus vaizdas į jūrą. Tiesa, pigūs viešbučiai savo apdailos atnaujinti nelinkę, tad sveiki atvykę 20 metų atgal – savotiška egzotika, bet kokybiška!

Sezono metu į Batumį galite atvykti atostogų, įsigiję visą kelionės paketą iš kelionių organizatoriaus "Itaka": www.makalius.lt/itaka . Už visas atostogas gali sumokėti vos 350 eurų!

Lankytinos vietos.

Ekskursija po Batumį. Miestas pusiau dirbtinas, tikrojo senamiesčio belikusi viena gatvelė, tačiau įdomu pasižvalgyti ir po naujus pastatus. Štai, tarkime, mieste yra įsprausta aikštė, kurioje sėdėdamas ir gurkšnodamas kavą pasijutau lyg būčiau Italijoje. O tris kartus per dieną turistus čia atvilioja įspūdingas laikrodis, išmušus šeštai valandai pro vartelius bokšto viršuje išlenda ir sukasi skulptūros.

Batumio botanikos sodas. Čia gali vaikščioti ir vaikščioti, niekad neatsibos. Na gerai, man, nedideliam augalų mėgėjui greitai pabostų, tačiau panorama nuo kalno, ant kurio sodas įkurtas, tikrai užburia!

Adžarijos apylinkės

Pusdienio pramoga: kelionė į Mirveti apylinkes apžiūrėti krioklio ir netgi dviračiais pasivažinėti kalnų keliukais. Atsiveria nuostabūs upės vaizdai, įspūdingi tiltai, o vėliau Jūsų laukia piknikas gamtoje!

Machakhela tarpeklis yra maždaug už 30 minučių kelio nuo Batumio. Atsiveriantys vaizdai - įspūdingi, tik reikia šiek tiek jėgų užkopti ant kalvos, kad atsivertų šis nuostabus vaizdas:

Gruziniška vakarienė

Gruzinai valgo daug. Na, bent jau taip man pasirodė iš nukrautų stalų. Vakarėlio įkarštyje gali nerasti, kur ant stalo padėti savo šakutę - viskas nukrauta lėkštėmis su gėrybėmis! Patiekalai riebūs, bet labai skanūs. Viskas užgeriama vynu, kuris man pasirodė labai silpnas. Na, ir žinoma, tostai, tostai, tostai. Jeigu nuo stalo pakilsite savomis kojomis - sveikinu!!! O štai, kaip atrodė mūsų vakarienė pas vieną iš šeimų namuose:

Na, ar dar kyla abejonių dėl vykimo į Gruziją? Čia gali ne tik ilsėtis prie Juodosios jūros, pramogauti Batumyje, klausantis gyvos muzikos koncertų (savaitgaliais "Radisson" viešbučio viršutiniame bare gyvai koncertuoja įvairiausios grupės), bet ir aktyviai praleisti laisvalaikį Adžarijos apylinkėse. Susitiksim Gruzijoje! 

Birželio 2 dieną iš Vilniaus oro uosto pakilo pirmasis "Germania" reisas  į Ciurichą. Pasinaudojusios proga Makaliaus redakcijos merginos su Šveicarijos turizmo atstovų pagalba susidėliojo smagų savaitgalio maršrutą, kad Makaliaus skaitytojams galėtų papasakoti, ką įdomaus galima nuveikti Šveicarijoje per 4 dienas. O pasirodo tiek daug, kad net netilpo į vieną straipsnį!

Pagaliau ketvirtadienio vakaras ir po darbingos dienos su kolege esame pakeliui į oro uostą. Laukia daugiau nei 2 valandas truksiantis skrydis su ką tik į Lietuvos rinką įžengusiomis "Germania" oro linijomis. Šveicarijoje ketiname praleisti 4 dienas ir namuose planuojame būti pirmadienio vakarą. Beveik savaitgalio kelionė!

Pasiruošimas kelionei

Maršrutas: sakysit, 4 dienos Šveicarijai mažoka, o aš sakyčiau, kad pirmam kartui -  pats tas! Juolab, reikėtų nepamiršti, kad Šveicarija turbūt brangiausia šalis Europoje, todėl būkim atviri - 4 dienos gali kainuoti kaip 10 dienų Turkijoje atostogaujant gerame viešbutyje. O mes ne pagulėti skrendame, pakeliauti. Apie pragyvenimo lygį kiek vėliau, dabar grįžtu prie maršruto - naktį ir kitą dieną ketiname praleisti Ciuriche, paskui keliom dienom nuvykti į Interlakeno kalnų regioną, apžiūrėti apylinkes, pakvėpuoti kalnų oru ir pakilti į daugiau nei 3 km aukštyje esančią geležinkelio stotį Jungfrau; galiausiai paskutinę dieną užsukti į Liucerną, iš Liucerno grįžti į Ciuricho oro uostą ir namo. Iš pradžių užmojai pasirodė gana optimistiški, ypač kai maršrutą nusibrėžėme ant žemėlapio, tačiau iškart galiu išduoti paslaptį - tai yra tobulas savaitgalio maršrutas!

Transportas: Turbūt nepameluosiu, kad bet kokioje kelionėje svarbiausia nepamiršti dviejų dalykų: piniginės ir paso. O Šveicarijoje - ir transporto paso Swiss Travel Pass. Jį įsigyti tikrai labai rekomenduoju - su pasu galima keliauti traukiniais, tramvajais, autobusais ir netgi laivais! Maloniausia ir patogiausia, žinoma, traukiniais. Nauji, modernūs, erdvūs, vienintelis trūkumas - nėra bevielio interneto, na bet tiek to:) Plačiau apie transporto sistemą ir keliavimą traukiniais, kainas ir maršrutus skaitykite ČIA  - labai daug naudingos informacijos anglų kalba. Pasas yra vardinis, juo gali naudotis tik vienas žmogus tam tikrą dienų skaičių, perkant galima rinktis keliauti pirmąja arba antrąja klase.

Pinigai: valiuta - Šveicarijos frankas. Nebūtina jų keistis Lietuvoje, tiesą sakant Šveicarijoje visur galima atsiskaityt banko kortele, o jei prireiks - eurais. Pravartu prisiminti, kad Šveicarija nėra ES narė, todėl... duomenų perdavimo kaina už 1 MB - 4,3 Eur!!!

Nakvynėmis verta pasirūpinti iš anksto, apie kainas nenoriu kalbėti, skaudi tema, kiekvienas gali rinktis pagal galimybes. Bet, kaip ir minėjau, tai nėra pigi savaitgalio išvyka. Tai yra kelionė į brangiausią Europoje šalį. Susitaikykit su tuo. Verta pasirūpinti ir kelionės draudimu - maža kas, jei dar už gydymą reiktų mokėtis...

Pirma stotelė - Ciurichas

Skrydis neprailgo - kelios valandos su maloniomis stiuardesėmis ir gėrimais bei užkandžiais, ir mes jau Ciuricho oro uoste. Kadangi turėjome Swiss Travel pasą, iškart sėdome į traukinį, kuris per 10 min. mus nuvežė į Ciuricho centrinę traukinių stotį, iš kurios per keliolika minučių pasiekėme savo nakvynės vietą Hotel St Gotthard - labai geroje vietoje įsikūręs, gražus viešbutis, kambariuose - karališko dydžio lovos; puikus pusryčių bufetas, labai rekomenduoju!

Pirma diena - pažintis su Ciurichu! 11 val. viešbučio fojė susitikome su gide Tatjana, kuri mielai sutiko mus pavedžioti po miestą. Čia viskas gana paprasta ir be gido - viena pagrindinė gatvė, besidriekianti nuo stoties ir vedanti iki Ciuricho ežero, iš kurio plaukia kruiziniai laivai ir maži turistiniai laiveliai. Pagrindinė gatvė primena mūsų Gedimino prospektą, tik čia gerokai daugiau parduotuvių ir kostiumuotų brangiais kvepalais dvelkiančių gražių vyrų, keliaujančių iš arba į kurį nors banką. Jei ketinate čia apsipirkti, galioja pagrindinė taisyklė - kuo arčiau centrinės stoties, tuo parduotuvės pigesnės, kuo arčiau ežero - tuo daugiau prabangių dizainerių salonų. Na ir žinoma apstu laikrodžių parduotuvių - Tissot, Candino, Rolex... Mėgstantiems modernų meną čia taip pat patiks - daugybė galerijų, muziejų, parodų. Keista, įsivaizdavau, kad Ciurichas - tiesiog betoninis finansų centras, tačiau iš tiesų yra jaukus, be galo draugiškas ir modernus miestas su daugybe jaukių interjero dizaino ir gėlių parduotuvėlių, butikų ir šiaip.. keistų salonų.

Toliau nuo pagrindinės gatvės - gražus ir jaukus senamiestis. Čia norėjome kur nors papietauti, bet... pasirodo nuo pirmos valandos restoranų virtuvės tiesiog nedirba. Tiesiog. Primena Italiją. Atsidaro tik vakarop. Vis tiek radome kažkokį pakelės sumuštinį - o kas belieka, laikas spaudžia, reikia judėti toliau, nes vakare mūsų laukia plaukimas kruiziniu laivu. Apie miesto istoriją ir galybę lankytinų objektų nepasakosiu, nes čia puikiai padirbėta pačių šveicarų - zuerich.com viskas aprašyta nuo A iki Z.

Vakare laukė kruizas Ciuricho ežeru, o kitaip tariant - aperityvas. Šiuo pomėgiu šveicarai vėlgi labai primena italus: po darbų vietiniai mėgsta praleisti laisvalaikį su draugais prie vyno taurės ir gardžių užkandžių. Kruizinis laisvas tam - puiki vieta, todėl labai nustebome, kad tokių turistų kaip mes mažuma. Iš viso plaukėme 4 valandas ir tas laikas nė kiek neprailgo. Vaizdai fantastiški - aplink žali kalnai, tolumoje snieguoti; žavingi pakrančių nameliai, vilos su baseinais ir pan. Gaila, apsiniaukę. Laivas išplaukia ir atplaukia į tą pačia vietą, tačiau nebūtina plaukti tokį didelį ratą, bet kada galima išlipti bet kurioje stotelėje ir namo grįžti traukiniu. Ir viskas su tuo pačiu Swiss Travel pasu - keliauji laisvai ir dėl nieko nesijaudini. Dienos pabaigoje su bendrakeleive pasidarėme išvadą - čia neįmanoma pasiklysti ar kažko nerasti. Žmonės puikiai kalba angliškai, labai paslaugūs ir visada padės rasti, jei kažko ieškote. Viešojo transporto sistema tiesiog pavydėtina, o jei turi transporto vadinamąjį pasą - išvis pasaka! Kol kas vienintelis trūkumas pasirodė per aukštas pragyvenimo lygis :) Kitą dieną vykstame į kalnus!

Antra stotelė - Interlaken kalnų regionas

Apie šį fantastišką kalnų regioną skaitykite kitoje straipsnio dalyje :)

Kaip bandyti suvalgyti geldos dydžio XXXL chačapurį, kodėl verta Batumio centre servelatu pamaitinti šunį-lokį ir neišnykti nuo šios planetos paviršiaus važiuojant Gruzijoje vietiniu taksi mums papasakojo labiausiai skaitomas lietuviškai rašantis autorius pasaulyje* Andrius Užkalnis, neseniai apsilankęs svetingosios Gruzijos gražiausiame iš gražiausių kurorte Batumyje.

Andriui žengus pirmuosius žingsnius tvankiame subtropiniame Gruzijos Kutaisio oro uosto karštyje negausus būrelis vietinių taksistų saviveiklininkų nors ir bandė įsiūlyti savo paslaugas „pametėti iki Batumio“, daug nepešė. Sunku nuspręsti, ar verta naudotis jų paslaugomis, ypač kai šioje šalyje iš anksto ir nebrangiai galima rezervuoti transporto priemonę, kuri per porą valandų civilizuotai nuveš išsvajotojo kurorto link.

Tiems, kas nežino – Adžarijos žemė plyti Gruzijos pietvakariuose ant Juodosios jūros kranto, koketiškai prisišliejusi prie Turkijos, iš kurios turistų nemažai naudos gaunanti, mat jie pamėgę čia būriais traukti ir lošimų namuose savo sąžiningai uždirbtą algą noriai palikti. Neuždrausi.

Iš tiesų Adžarija – jaukus, kontrastų kupinas regionas. Čia pajūryje palmėmis nusėtas subtropikų kraštovaizdis maišosi su žaliu augmenijos kilimu padengtomis Kaukazo priekalnėmis. Gamtos įvairovę patvirtina garsėjantis Batumio botanikos sodas, kuriame 112-oje hektarų telpa beveik visų žemės klimatinių zonų augmenija – nuo asketiškos Himalajų aukštumų spygliuočių floros iki tropinių bambukynų ir dykumų šabakštynų.

Grįžkime į naujutėlaitį juodą „mersedesą“, kuriuo labiausiai kotiruojamas lietuviškai rašantis rašytojas Andrius Užkalnis buvo gabenamas iš Kutaisio į Batumį. Juodas „mersedesas“ – pagarbos, statuso ir visapusiškos galybės ženklas. Tokiais, daugiau ar mažiau nunešiotais, o kartais ir visai naujais, važinėja didelė dalis prakutusių gruzinų. Jei tave veža tokia mašina – esi karališkai pagerbtas.

Nacionalinė Gruzijos valiuta yra laris, o už 10 eurų gausite 25 larius. Kai kurie bankomatai Batumyje išduoda taip pat ir dolerius, bet geriau „operuoti“ lariais, nes mažesnė tikimybė būti neteisingai apskaičiuotam atsiskaitant gatvėje ar restorane.

O restoranai, kavinės, vyninės ir aludės Batumyje – kaip ir viešbučiai – daugiausiai modernūs, europietiški, užėjęs čia dažnai nesuprasi, ar Berlyne ar kuriame kitame Europos mieste esi. Vienas iš geresnių Batumio boutique, kaip pats rašytojas įvardijo, viešbutis „Divan“ sutiko dosniai „atsuktu“ kondicionieriumi, ištaigingu marmuru, tvarka ir Gruzijai nelabai būdingu stilingumu.

„Tviskančiame turkų investuotojų nupirktame viešbutyje internetas veikia ne visur, greitis 600 kartų lėtesnis, nei Vilniuje, kartais prisijungia po pusvalandžio, o užvis blogiausiai veikia didžiausiuose kampiniuose apartamentuose.

Paprašius išsiųsti atvirukus, viešbučio darbuotoja žiūri su siaubu, lyg būčiau pasiūlęs jai palaidoti mano močiutę. Prie ko čia aš, galvoja ji. Paklausta, kur yra paštas, nežino to, kuris už kampo, ir susiradusi internete rekomenduoja tą, kuris už penkių kilometrų“, - tokie pirmi neišdildomi Andriaus įspūdžiai Batumyje. Tiesa, vėliau jis pripažins, kad viešbučio tikrai būta gero, o gruzinai labai laukia turistų ir juos visaip kaip myli.

Bevielis ryšys jau veikia visose Batumio viešojo maitinimo, apgyvendinimo įstaigose, kai kur – ir viešose erdvėse. Vienur veikia geriau, kitur prasčiau. Bet vienijantis visų wi-fi vietų atributas – painus, sofistikuotas, kaip jau pavadinsite – jūsų reikalas, slaptažodis. Kavinės pavadinimas ir skaičių krūva – vienas geresnių variantų.

Taigi, kur verta nueiti tik atvykus? Taip, teisingai – ragauti vietinių chačapurių. Andrius drąsus ir užsisako XXXL dydžio Adžarijos chačapurį, kuris laivelio formos ir tradiciškai turėtų būti su išleistu vienu kiaušiniu. Bet kadangi šis taip vadinamasis „titanikas“ yra geldos dydžio chačapuris, jame – 4 kiaušiniai. Chačapuriai puikuojasi ant kiekvieno gruziniškų vaišių stalo, jie valgomi vietoje duonos, o gaminant juos panaudojama iki pusės kilogramo įvairaus, skanaus vietinio sūrio. Andrius suvalgo gal tik kokį dešimtadalį šio puikaus patiekalo ir lieka patenkintas. Kažkas sakė ar net yra matęs, kad vietiniai suvalgo visą...

„Gruzinai myli lietuvius, nors mūsų parama buvo seniai ir nelabai didelė. Bet myli ligi šiol labiau už bet ką. Gruzinai puikiai gamina, bet maistas visur gana vienodas. Gruzinai didžiuojasi vynu, bet geras vynas čia kainuoja... 60 laipsnių stiprumo vynuogių „šnapsas“ – čača, kuriuo galėtų didžiuotis, nėra brukamas, nors turėtų būti: jis toks tyras, kad tiesiog tik išvalo kraujagysles ir nekala į smegenis“, - reziumuoja Andrius ir nukreipia kalbą apie turistus.

Iš tiesų gruzinai labai laukia turistų ir juos myli, jei norėsi nusifotografuoti – gruzinas bus tik dar labiau laimingas. Čia niekada nesutiksi kai kuriose kitose pietų šalyse būdingo atsainumo, tad bendraukite drąsiai – jei ir nepavyks, bet vis tiek – gruzinas visaip kaip stengsis jums padėti.

Jau nuo senų laikų Batumyje daugiausia rusų ir turkų turistų, bet gruzinų neblėstanti meilė lietuviams ir kitiems Baltijos šalių atvykėliams – verta atskiros istorijos. Taip pat atskiros istorijos verti ir laisvai po Batumį lakstantys draugiški šunys – visi jie čia paskiepyti, pažymėti, jų sveikata rūpinasi savivaldybė, nors ir neturi jie kur gyventi. Jie turistus irgi mėgsta. Kodėl, klausite?

„Batumyje pakeliui iš restorano priėjo susipažinti benamis kudlius. Murzinas, didelis, praktiškai su dredais. Ėjo paskui. Nuėjom į parduotuvę ir nupirkom jam pusę kilogramo geriausio servelato už 7 larius. Tegu jis irgi myli Lietuvą“, - pasakoja A. Užkalnis. Tai kodėl, sakykite, šie kudliai turėtų nemėgti turistų ir ypač iš Lietuvos? Gal todėl jie ir elgiasi su žmonėmis draugiškai, atveria savo širdį kiekvienam ir niekas čia jų nebijo.

Jei vis dėlto nesate toks drąsus, kaip Andrius, žinokite, kad Batumyje ir visame Adžarijos regione yra dar daug ką nuveikti. Čia tik trumpai užmeskime akį į tai, kas jūsų dar lauks šioje svetingoje Juodosios jūros žemėje:

1. Poilsis kalnuose ir slidinėjimas. Adžarijos kalnų viršūnės kai kur siekia 2000 metrų aukštį, tad šis regionas yra tikras aktyvaus poilsio mėgėjų magnetas. Populiariausios slidinėjimo poilsiavietės žiemą – Goderdzi, Kediebi ir Danisparauli, siūlo gerai išvystytą slidinėjimo infrastruktūrą.
2. Kaimo turizmas – sparčiai besivystanti turizmo kryptis. Kaimuose galėsite mėgautis tyru kalnų oru arba prisidėti prie įvairiausių gyvenimo kaime darbų: prižiūrint gyvulius ir vištas, sodininkystės, nuimant vynuogių derlių, gaminant vyną, kopinėjant medų, medžiojant ir t.t.
3. Vyno degustavimas – keliautojams paruošti vyno degustacijos turai, kurių metu būsite supažindinti su vyno gaminimo procesu, vynuogynais, taip pat sužinosite, kas yra tikra čača ir kuo ji ypatinga.
4. Ekoturizmas – pavargusiems nuo gaudžiančio miesto paruošti specialūs dviračių maršrutai, per kalvotas vietose aplankysite ne vieną kaimelį, kuriuose jus pavaišins vietiniu maistu ir vynu. Dviračių takai gerai pažymėti ir prižiūrėti. Dviračius taip pat galima nuomotis ir jie tikrai bus kokybiški.
5. Paukščių stebėjimas – unikalus Batumio klimatas pritraukia daugiausia migruojančių paukščių pasaulyje. Paukščių stebėjimas galimas ir kitose Adžarijos vietovėse: Sakhalvasho ir Chaisubani kaimuose, Ispani Bog draustinyje, Chorokhi deltoje bei Mtirala nacionaliniame parke.

Šilta Juodoji jūra, skani gruziniška virtuvė, nuo gėrybių lūžtantys Gruzijos turgūs ir draugiški žmonės lietuviams pasiekiami vos 3 valandų skrydžiu su oro skrydžių bendrove „Wizz Air“, kuri jus nuskraidins tiesiogiai iš Vilniaus į Kutaisį dviem reisais per savaitę – trečiadieniais ir sekmadieniais. Iš Kutaisio pasiekti Batumio kurortą labai paprasta – ten nuvyksite per porą valandų nebrangiais maršrutiniais autobusais arba taip pat nebrangiais vietiniais taksi.

* - titulo autorinės teisės priklauso autoriui.

Mes - Milda Dapkevičiūtė ir Agnė Vaitekėnaitė - save jau kuris laikas vadiname jaunosiomis keliautojomis. Būdamos 24 metų esame išmaišę po daugiau nei 30 pasaulio valstybių, nusidriekusių skirtinguose žemynuose. Dalį jų aplankėme po keletą kartų. Turbūt dažnas keliautojas sutiks su mumis, kaip sunku ilgai išbūti vienoje vietoje, kai prigimtis, ar, laikui bėgant, atsiradęs kelionių ir adrenalino poreikis vis lipa ant kulnų primindamas apie save. Būtent taip nutiko ir mums šį kartą, kai net nepagalvojusios spontaniškai nusipirkome lėktuvo bilietus ir išskridome į... Pekiną!

Savita kinų kultūra

Tik išlipus iš lėktuvo mus pasitinka labai didelis karštis, drėgmė ir smogas, kurie, kaip paaiškės vėliau, lydės visos kelionės metu. Metro iš oro uosto į Kinijos sostinę galiausiai sutinkame ir daugybę čia gyvenančių santūrių žmonių veidų. Traukinyje niekas nekalba, niekas nežiūri į akis – tik po to paaiškėja, jog visa tai – kinų kultūros bruožas. Apsižvalgę aplink pastebime, jog esame vienintelės baltosios. Būtent tai mus stebino visą laiką, kol viešėjome Pekine. Prieš išvykstant, buvome įsitikinusios, jog čia sutiksime daug turistų iš Vakarų, tačiau buvo priešingai. Dauguma į Pekiną atvykstančių turistų yra iš Azijos, o baltiesiems sutikus vieniems kitus užgimsta lygiai toks pats brolybės jausmas, kaip keliaujant Europoje lietuviui sutikus lietuvį. Būtent todėl visos kelionės metu čia gyvenantys žmonės nuolat norėdavo su mumis nusifotografuoti ar klausdavo, ar gali mus nufotografuoti ir nuotrauką nusiųsti savo draugams. Buvome dažnai varstomos žvilgsniais, tačiau čionykščiai su mumis buvo itin mandagūs ir paslaugūs, visad stengdavosi padėti. Tiesa, kelionei savitų prieskonių pridėjo ir tai, jog Pekine žmonės nekalba angliškai. Vienintelė vieta, kur pavyko panaudoti šią kalbą buvo keturių žvaigždučių viešbutis. O visą kitą laiką bendravome ženklų kalba arba telefone rodydamos mums reikiamų dalykų paveiksliukus.

Imperatoriškasis miestas

Vienas pirmųjų pamatytų lankytinų objektų atvykus į Pekiną – viena didžiausių pasaulyje aikščių – Tiananmeno aikštė, dar kitaip Dangiškosios taikos vartai. Aikštė taip pat apima Nacionalinį muziejų bei Mao Dzedungo (buvusio Kinijos komunistų partijos ir Kinijos revuliucijos lyderio) mauzoliejų. Pastarojo atvaizdas Kinijoje vaizduojamas visur – muziejuose užima centrines ekspozicijos vietas, puošia kiekvieną jų popierinės valiutos vienetą – juanį bei dažnai pakliūva į akiratį tiesiog vaikščiojant po Pekiną. Dėl tvyrančio smogo kitoje aikštės pusėje esantys pastatai matėsi labai blankiai. Todėl norint viską geriau apžiūrėti reikėjo prieiti arčiau. Praėjus pro Mao Dzedungo mauzoliejų, įžengiame į Uždraustajį miestą – rūmus, kuriuos įkūrė Kiniją ilgai valdžiusi Mingų dinastija. Tai ne paprasti rūmai, o ištisas kompleksas pastatų ir menių riestais stogeliais, daugybė koridorių, bokštų, sodų, vėžlių, liūtų ir drakonų skulptūrų. Uždraustąjį miestą iš viso sudaro 980 pastatai. Kažkada paprastiesiems mirtingiesiems čia įeiti buvo uždrausta, tačiau dabar į šią vietą kas dieną plūsta begalė turistų. Nuo pat įėjimo pradžios iki pabaigos esi priverstas tiesiog plaukti pasroviui su gausia lankytojų minia, tokiu būdų per 3 – 4 val. pereini Uždraustąjį miestą. Nors šie imperatorių rūmai Pekine yra pagrindiniai, tačiau mūsų įspūdį dar labiau prikaustė Vasaros rezidencija – rūmai, kuriuos įkūrė po Mingų į valdžią atėjusi Čingų dinastija. Pastarieji rūmai yra šiek tiek toliau nuo centro, tačiau nė kiek nenusileidžia savo vaizdais – šventyklos, kalnai, ežerai, ilgas arkinis tiltas, jungiatis salą su kitu krantu, milžiniškas marmurinis laivas, kurio statyboms kadaise imperatorė Ciši atidavė visą Kinijos karo laivyno biudžetą. Dabar po dalį Vasaros rezidencijos objektų lankytojai keliauja nedideliais laiveliais ir valtelėmis. Šiems rūmams aplankyti rekomenduotina skirti visą dieną, nes objektų juose labai daug ir jie visi tikrai verti dėmesio ir laiko.

Kinijos tikėjimų sostinė

Pekiną galima drąsiai vadinti ir Kinijos religijų sostine, nes jų čia – tikra gausybė. Nors dauguma kinų oficialiai yra ateistai, tačiau vienas ir tas pats žmogus dažnai laikosi kelių apeigų – konfucionizmo, budizmo ir taoizmo. Būtent todėl šventyklos čia taip pat nėra paprastos, o primena imperatoriškuosius rūmus. Tai dideli pastatų kompleksai, su daug patalpų, skirtų melstis ir aukoti. Kadangi gyvenome netoliese Dangaus šventyklos, nusprendėme ją aplankyti pirmąją. Šventykla apsupta milžiniško nuostabaus parko. Joje išpažįstamas taoizmas. Čia anksčiau meldėsi imperatoriai. Kita didelį įspūdį palikusi šventykla buvo skirta Konfucijui. Šioje šventykloje anksčiau veikė netgi universitetas, kuriame kinai, norėdavę eiti valstybines pareigas, privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą. Dabar šioje šventykloje galima išvysti savotiškas mokymosi patalpas, kuriose anksčiau žmonės studijuodavo, bei memorialinį muziejų, skirtą nupasakoti visą Konfucijaus gyvenimą. Galiausiai patraukėme prie Lama šventyklos – tai vienintelė dar dabar veikianti milžiniška šventykla, kuri kartu yra ir turistų lankoma vieta. Galima stebėti kaip meldžiasi vienuoliai, smilkalus degina budizmą išpažįstantys kinai. Tiesa, tai yra pati didžiausia Tibeto šventykla pasaulyje, esanti už Tibeto ribų. Joje yra ir į Gineso rekordų knygą įtraukta aukščiausia pasaulyje medinė Budos skuptūra (18 metrų virš žemės ir 8 metrai po žeme). Abi sutikome, jog šioje šventykloje tvyro ypatinga energija – galbūt dėl to, jog ji vis dar veikia ir žmonės čia ateina pasimelsti ir ieškoti ramybės.

Hutongai

Tai visiškai neturistinė, tačiau neką mažiau įdomi Pekino dalis. Tai gyvenamieji rajonai su siauromis gatvelėmis, pilkais vienaaukščiais namais, išlikusiais nuo senų laikų. Nors dabar kinai vis dažniau kraustosi į modernius daugiaaukščius namus, tačiau nemažai žmonių dar vis tebegyvena hutonguose. Nepaisant to, kad pašaliniams čia vaikščioti nėra labai malonu – vietiniai į mus žiūri kaip į ateivius, gatvėse dvelkia nemalonus kvapas, aplinkui gana nešvaru, tačiau lendame gilyn apsižvalgyti. Viename kampe sėdi ir panašų į šachmatus žaidimą žaidžia gal šeši vyresnio amžiaus vyrai, prakirptomis kelnėmis laksto maži vaikai (taip, prakirptomis, kad galėtų savo gamtinius reikalus atlikti bet kur ir bet kada), o siaurų gatvelių pakraštyje stovi apdulkėjusios mašinos. Prie kiekvieno hutongo namo prieš įeinant yra po laiptelį ar du. Tai anksčiau rodydavo čia gyvenančio žmogaus socialinę klasę – kuo daugiau laiptelių, tuo aukštesnei klasei priklausydavo šeima. Vyrams vesti buvo galima tik savo klasei priklausančia merginą. Toks neilgas, bet įdomus pasivaikščiojimas po hutongus leido bent trumpam pajusti senąją Kinijos dvasią.

Didžioji Kinų siena

Vieną paskutiniųjų viešnagės Pekine dienų skyrėme Didžiajai Kinų sienai. Kelionės autobusu metu sugaišusios dvi valandas pagaliau ją išvydome – ilgą, galingą, pastatytą aukštai kalnuose ir apsuptą smogo. Tiesa, tai buvo pirmoji diena, kai iš tiesų džiaugėmes esant smogui – mat saulė šioje vietoje kaitina itin stipriai, pasislėptį į pavėsį nėra kur, todėl džiaugėmės, kad esant ir taip milžiniškam karščiui bei drėgmei, į akis bent jau nespigino saulė. Pakilti į Kinų sieną galima dviem būdais – pėsčiomis arba keltuvu. Kalno papėdėje sutikusios turistų grupelę išgirdome jų patarimą: “Taupykite jėgas viršūnei.” Todėl nė nedvejodamos nusprendėme kilti keltuvu ir supratome, jog neapsirikome. Pasiekus sieną čia buvo dar karščiau – galėjome tiesiog stebėti kaip nuo visko kūno bėgo prakaito lašai. Tačiau visus sunkumus nustelbė pasakiškas vaizdais – milžiniško ilgio plytų siena nusidriekusi iki akiai neaprėpiamų tolių, ją supanti žmogaus nepaliesta gamta ir kalnai. Ne veltui aplankyti pasirinkome Muntyanu sienos dalį – ši dalis yra mažiausiai žinoma patiems kinams ir kitiems azijiečiams, todėl joje žymiau mažiau turistų nei kitose dalyse, kurias galima aplankyti. Pasivaikščioję po sieną pora valandų žemyn leidomės amerikietiškus kalnelius primenančiomis transporto priemonėmis, tik čia leidomės ne su grupe žmonių, o kiekvienas atskirai turėjome po savo “mašiniuką”, kurį galėjome vairuoti vis keisdami greitį.

Patarimai keliaujantiems

• Prieš vykstant į Kiniją pasidomėti, koks joje tuo metu yra sesonas. Sezonai ten skirstomi į du: aukštasis “high season” (nuo balandžio 1 iki spalio 31) ir žemasis “low season” (nuo lapkričio 1 iki kovo 31). Aukštojo sezono metu yra ypatingai karšta, klimatas tikrai apsunkina keliavimą. Taip pat visos lankytinos vietos turi dvi oficialias kainas – aukšojo sezono metu, t.y., vasarą, įęjimai į visur kainuoja dvigubai brangiau.
• Kinijoje yra uždrausta “Google” paieškos sistema ir viskas, kas jai priklauso – Gmail, Google žemėlapiai, ir pan., taip pat Facebook. Tačiau šią sistemą galima apeiti į kompiuterį ar telefoną parsisiuntus VPN (virtualų privatų tinklą). Savaitei jo kaina yra vos pora dolerių, o kelionės metu žemėlapių ir panašūs paieškos tinklai tikrai paverčia. Tiesa, kartą mums nutiko labai įdomus dalykas – ieškodamos vieno parko sekėme Google žemėlapių navigacija, ėjome plačia didele gatve, o jie mums rodė, kad tokia gatvė neegzistuoja ir kad vaikštome dideliu ežeru. Parko taip ir neradome, tačiau po to išsiaiškinome, kad tuo metu ėjome pro didelę rezidencinę teritoriją, kurioje gyvena visi komunistų partijos lyderiai, ir ta teritorija sąmoningai yra užslėpta. Į ją įeinant ir iš jos išeinant buvo netgi tikrinami mūsų pasai ir tapatybės.
• Patartina jau Lietuvoje išsikeisti užtektinai jų valiutos – juanių. Europietiškas banko korteles ten priima tik tarptautiniai viešbučių tinklai ir prabangios parduotuvės. Visur kitur galima mokėti tik grynaisiais pinigais.
• Sanitarinės sąlygos mieste nėra pačios geriausios, todėl patartina valgyti geruose. patikimai atrodančiuose restoranuose. Juose kainos tikrai nesikandžioja, vidutiniškai pietūs vienam žmogui – 7-8 eurai.
• Negerkite vendens iš čiaupo. Šis vanduo Kinijoje nešioja hepatitą ir daug kitų ligų, todėl net skalauti burną valantis dantis patartina nusipirktu vandeniu iš parduotuvės.
• Po miestą keliaukite metro. Autobusų sistema yra labai paini, vairuotojai nešneka angliškai. O metro yra labai gerai ir aiškiai išvystytas, apima visus svarbiausius turistinisu taškus.
• Ten, kur kainos nėra fiksuotos, turguje, suvenyrų parduotuvėse – DERĖKITĖS. Kainas numušti galima daugiau nei trigubai. Derėjimosi būdai čia taip pat įdomūs – kadangi kinai nekalba angliškai, o daugelis turistų kiniškai, pardavėjai turi skaičiuotuvus, kuriuose turi įvesti savo norimą kainą. Tuomet jis ją ištrina, įveda kitą, tuomet iš pirmo karto tu niekad nesutinki ir taip dar kartą skaičiuotuvo ekrane įvedi naują kainą, ir t.t.
• Jei oro temperatūra labai aukštai, puiki išeitis keliautojams – muziejai. Visi pagrindiniai miesto muziejai tikrai verti dėmesio ir yra nemokami.
• Rekomenduojame aplankyti Pekino Olimpinį kaimelį. Patartina čia atvykti vakarop, prieš leidžiantis saulei ir sulaukti, kol sutems. Tada atsiveria gražiausias vaizdas – stadionas ir kiti obejktai yra labai gražiai apšviesti.

Teksto ir nuotraukų autorė Agnė Vaitekėnaitė

Savaitgalio išvykos Lietuvoje įgauna pagreitį! O jei trūksta minčių, štai pažvelk - net 30 lankytinų vietovių Lietuvoje, kurias nors kartą tikrai privalai aplankyti!

Nida:

1. Parnidžio kopa – pustoma smėlio kopa Nidos pietuose, Kuršių Nerijoje, apie 50 m virš jūros lygio.

2. Skulptūra V. Kernagiui atminti - skulptoriaus Romo Kvinto iš bronzos išlieta skulptūra surado tinkamiausią vietą - Nidą!

Anykščiai:

3. Medžių lajų takas Anykščiuose – nauja turistams itin patraukli atrakcija, vienintelis toks takas ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje.

4. Anykščių sakralinio meno centras  - čia monsinjoras Albertas Talačka paliko savo sukauptą dailės kūrinių kolekciją, asmeninę biblioteką ir archyvą. Yra į ką pažiūrėti!

5. Apžvalgos aikštelė, esanti Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokšte - bažnyčia išskirtinė ne tik savo aukščiu ir achitekt8riniu paveldu (neogotikinė dvibokštė bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje – 79 m), meno kūriniais, bet ir apžvalgos 33 m. aikštele bokšte.

6. Angelų muziejus - pirmasis ir vienintelis Lietuvoje Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą angelų kolekciją padovanojo kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris.

7. Burbiškio dvaras - įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių.

8. Labirintų parkas -  Anykščiuose esantis karklų labirintų parkas - smagi pramoga visai šeimai. Jis yra šalia kelio į Kurklius, prie Šlavėnų.

9. Apžvalgos bokštas Bijeikiuose - Anykščių regioniniame parke - stovi ant didžiulės kalvos 15 metrų aukštyje, stovi ant kalvos, esančios 163 m virš jūros lygio.

10. Arklio muziejus (Niūronių kaime) - čia galima susipažinti su arklio ir žmogaus draugystės istorija, pamatyti daug neregėtų senovinių daiktų, pajodinėti žirgais ar pasivažinėti karieta.

11. Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Voruta, yra šiauriniame Anykščių pakraštyje. Piliakalnis stūkso aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis.

12. Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį akmuo Lietuvoje, esantis už 6 km į pietus nuo Anykščių, netoli  Šventosios. Šalia yra gražių takų pasivaikščioti.

Druskininkai

13. Velnio akmuo - dar vadinamas Švendubrės akmeniu – yra dešimtas pagal dydį akmuo Lietuvoje, esantis šiauriniame Švendubrės kaimo pakraštyje.

14. Grūto parkas – netoli Druskininkų esantis parkas, kuriame yra gausi tarybinio laikotarpio veikėjų skulptūrų ekspozicija.

Kauno apskritis

 15. Dubravos rezervatinė apyrubė – rezervatas esantis Kauno rajone, įsteigtas retiems miškams ir kitoms vertingoms augalų rūšims išsaugoti, yra gražus pasisvaikšiojimo takas aplink.

16. Kalniškių konglomeratų atodanga – geologinis gamtos paveldas, paskelbtas saugomu 2005 m. Atodanga yra Kauno rajone, Samylų seniūnijoje ties Žiegždriais, Kauno marių kairiajame krante.

17. Kauno botanikos sodas užima 62,5 ha žaliąjį plotą pačiame Kauno centre. Augalų kolekcijas sudaro per 7000 rūšių.

18. Atominis bunkeris Kaune – įkurtas 6 metrai po žeme – sovietmečio civilinės saugos slėptuvėje. Čia galima pamatyti išskirtinius technikos eksponatus: Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario, Antrojo pasaulinio, Šaltojo karo ir dabartinių laikų, veikia civilinės saugos technikos vystymosi raidos ekspozicija.

19. Žaliakalnio funikulierius - pirmas toks įrenginys Lietuvoje, įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą.

20. Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, vienas gražiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje.

21. Pyplių piliakalnis įspūdingas gamtos paminklas, esantis Nemuno kairiojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje.

Vilniaus apskritis

22. Skališkių (Liucionių) uola – Lietuvos Respublikos geologijos paminklas, keli objektai viename: ola arba urvas, konglomerato uola ir šaltinis.

23. Vilniaus katedros varpinė - šis bokštas buvo gynybinės sienos dalis, dabar čia gali užkopti ir turistai pasimėgauti puikia panorama.

24. Vingio parkas − Neries vingyje esantis parkas, kurio plotas − 162 ha. Parko pietrytinėje dalyje, užakusio ežero vietoje, išlikusi maža pelkė.

25. Šv. Jonų bažnyčia (Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia), stovi Vilniaus senamiestyje, Vilniaus universiteto teritorijoje. Vasaros metu galima užkopti į varpinę ir pasigrožėti nuostabia panorama.

26. Aušros Vartai – tai vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentų Vilniuje, religinio turizmo traukos centras, istorijos ir architektūros paminklas.

27. Vilniaus šv. Onos bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje, puikus gotikinės architektūros pavyzdys.

28.  Vilniaus universiteto botanikos sodai Vilniuje yra du: (M. K. Čiurlionio g. 110) ir Vilniaus priemiestyje, Kairėnuose (Kairėnų g. 43, Vilnius).

29. Trys Kryžiai – paminklas Vilniaus mieste ant Plikojo kalno, verta užlipti ir pasigrožėti vaizdais.

30. Gedimino pilis (Aukštutinė pilis) saugo Vilniaus įkūrimo istoriją, o jos viduje yra muziejus, kurį bent kartą tikrai verta aplankyti ir tuo pačiu pakilti iki pilies viršaus, iš kurios atsiveria puiki panorama.

Pamatęs Makalius.lt puslapyje 7 dienų kelionę į Alaniją su viešbučiu ir skrydžiais tik už 100 eurų neatsispyriau pagundai. Greit paskambinau keletui draugų ir jau turėjau 4 žmonių kompaniją. Tiesa, nesitikėjau pamatyti kažko nematyto, bet pasvarsčiau, kad vis pigiau bus nei Nidoje pagulėt, o ir lietaus tikimybė ten ženkliai mažesnė. Taigi buvau vienas tų laimingųjų, spėjusių įsigyti kelionę taip pigiai.

Kaip ir prieš kiekvieną kelionę atlikome „namų darbus“ ir apsižvalgėme, kur dar galėsime nuvykti, nes pati Alanija nepasirodė didelė. Susižymėjome žemėlapyje dominančius objektus, taip pat prieš kelionę trims dienoms išsinuomojome automobilį.

Skrydis Vilnius – Alanija (Gazipaşa Airport) 2016-07-01, pervežimas į viešbutį (Lale Apart). Kambariai erdvūs ir jaukūs, su virtuvėlėm, kondicionieriais, tvarkingi. Viešbutis beveik pačiame centre tad visur vaikščiojom pėsčiomis. Pirmąją kelionės dieną skyrėme pačiai Alanijai apžiūrėti, o tam geriausia vieta – Alanijos pilis. Ji prie pat jūros, ant aukšto kalno, iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai į visas puses – prieplauką, Kizilkule bokštą, Kleopatros paplūdimį, o ir visas miestas kaip ant delno. Tiesa, tik išėjus iš viešbučio pasijautė + 38C, tad kremas nuo saulės – būtinybė. Pirmas užkandis, kaip ir beveik visą likusią kelionę, buvo kebabai :)) Skonis kitoks nei Lietuvoje, bet nieko ypatingo. Kainos svyruoja tarp 5-25 lyrų, už lygiai tokį pat kebabą, tad rekomenduotume pirkti truputį toliau nuo pačio centro. Viską skaičiavome litais, nes vertė labai panaši, bet viską galima pirkti eurais ir doleriais, tiesa, smulkmenos pigiau atsiskaitinėjant vietine valiuta. Keityklų yra labai daug ir jos keičia be jokio komisinio mokesčio, tad problemų tikrai nekils.

Pilies kalnas prie + 37C pasirodė sunkiai įveikiamas, tad pasiėmėme taksi – (10 eurų visiems). Jų tikrai buvo negaila pamačius, kaip toli būtų tekę vingiuoti. Įėjimas į pilį 15 lyrų. Ten likusi tik siena, bet yra keletas apžvalgos aikštelių, nuo kurių puikiai matosi Kleopatros paplūdimys ir uolėta pakrantė, tad mano nuomone – verta. Žemyn leidomės pėsčiomis, akmenuotais takeliais, griuvėsiais, kad būtų kuo tiesiau. Grožėjomės kitos Alanijos pusės panorama, nei matėsi nuo pilies apžvalgos aikštelių. Paplūdimys ilgas, daug gultų, kurių kainos visur vienodos – 5 lyros gultas, 5 lyros skėtis. Smėlis net degino padus, tad nuo gulto iki jūros greit bėgiojom (rekomenduojam prieš einant į paplūdimį įsigyt šlepetes. Vanduo skaidrus, labai sūrus, 28 – 29C, tad kiek per šiltas, bet vis tiek minimaliai vėsina.

Pasiėmę automobilį pajudėjom link Antalijos (130 km nuo Alanijos). Eismas beveik be taisyklių, daug motorolerių, kuriais važinėjamasi kaip dviračiais, šviesoforo spalvos taip pat daugeliui neįdomios - svarbiausia pypsėti: tiek piktai, tiek pasisveikinant su draugu, tiek padėkojant, kad praleido lenkt ir t.t. žodžiu – pypsėk beveik visada ir būsi kaip vietinis. Taigi nuomokitės automobilį tik su kasko draudimu.

Antalijoje pirmasis objektas buvo Duden kriokliai, kurie atrodo tikrai nuostabiai. Pagrindiniai lankytini objektai išsidėstę pačiame senamiestyje, palikę automobilį mokamoje aikštelėje (10 lyrų), keliavom aplink jį. Siauros dailios gatvelės atvedė link pakrantės, nuo kurios tolumoje matosi kalnai, šalimais prieplauka. Toliau buvome pasižymėję miniatiūrų parką, bet jis buvo uždarytas. Paskui aplankėme Sandland‘ą, kuriame daug skulptūrų iš smėlio - pasaulio stebuklai, pasakų herojai ir t.t. (20 lyrų). Grįždami į viešbutį aplankėme Side miestelio krantinę, kurioje likę Apolono šventyklos griuvėsiai ir koliziejus. Kitą dieną patraukėm link Konya miesto, nutolusio 260 km nuo Alanijos. Pakeliui aplankėme Žaliąjį kanjoną (Green Canyon), Taurus kalnus - vaizdai tiesiog nuostabūs. Kalnų keliukai siauri, skardžiai aukšti, bet sutikome tik keletą automobilių ir jautėmės tarsi būtume toli nuo civilizacijos. Sutikome pririštą asiliuką, stovintį vidury kelio, kurį reikėjo patraukt norint tęsti kelionę, taip pat daugelyje vietų ožkų bandos,  tad teko palaukti, kol jos pažais, pasistumdys ragais ir malonės pasitraukti nuo kelio. Gamtos vaizdai tikrai unikalūs, kurių nepamatysite pasirinkę vietines ekskursijas.

Kitą rytą patraukėme atgal link Alanijos, pasirinkę kitą, dar įspūdingesnį kalnų keliuką - vien dėl jų verta nuomotis automobilį. Tiesa, prieš važiuodami į kalnų pusę, nepamirškite įvertinti, ar užteks kuro iki kelionės tikslo, nes kalnuose degalinių nerasite. Grįždami aplankėme nuostabų Sepadere kanjoną (kaina 1.5 eur), pilną kriokliukų, kuriuose galima nusimaudyti. Vandens temperatūra atrodo net deginanti iš šalčio, bet kai saulėje daugiau nei +40, jausmas kaip po pirties įšokus į kubilą. Taip pat aplankėme Dim uolą (kaina 5 eur), kurios ilgis siekia net 360 metrų, viduje drėgna, gerokai vėsiau nei lauke, pilna stalaktitų, stalagmitų ir kitų darinių, kurie gražiai apšviesti. Kitą dieną vykome nardyti (40 eur). Visi nėrėm pirmą kartą, nėrimai vyko mažomis grupelėmis, visada prižiūrint keletui kitų narų, keistas, dar nepatirtas jausmas - vanduo labai skaidrus, viskas puikiai matosi, žuvyčių įvairiausių labai daug, bet žuviuko Nemo taip ir nepamatėme.

Kitą dieną buvome užsisakę raftingo pramogą (29 eur). Kelionė truko virš 3 valandų, rekomenduojame važiuojant pavalgyti ir atsigerti, nes atvykus į vietą aprengia liemenėm, šalmais ir išveža į startą. Vėl galėsite rasti maisto tik dar už 4 valandų. Taigi pirmas etapas buvo apie 2 km pėsčiomis per uolas, sraunią upę, iki kol atvykome iki plaustų įsėdimo vietos. Pasileidom tikrai sraunia upe - buvo tiek nedidelių slenksčiukų, tiek vietų, kur plaustas tikrai nemenkai siūbavo, bet apsiversti tikimybė turbūt artima nuliui. Plaustai labai stabilūs, tad bijantys apsiversti galite nebijoti. Keliose vietose buvome sustoję pašokinėti nuo uolų, taip pat į kainą buvo įskaičiuotas ir čiuožimas lynu per upę (zip line). Parplaukus į stovyklavietę jau buvo paruošta labai laukta vakarienė. Pramoga kainuos visą dieną, bet tikrai verta. Rekomenduoju prieš tai parduotuvėje nusipirkti uždarus arba nardymui skirtus batus, kaina apie 2-3 eur, nes vietoje jie kainuos 6-8 eur. Arba keliauti su sportiniais bateliais, bet turėti pakaitinius. Žygiuojant upe bei uolomis geriau turėti apavą dengiantį kojų pirštus.

Paskutiniąją dieną praleidome paplūdimyje. Visiems rekomenduojame apsilankyti šiame regione, tikrai rasite ir ką veikti, ir kur paganyti akis :) Tilpau į 370 eurų biudžetą įskaitant kelionės bilietus, lauktuves ir keletą pirktų drabužių.

Preliminarus mūsų lankytinų taškų žemėlapis ČIA.

Už tekstą, nuotraukas ir video Makalius dėkoja Tomui Valaičiui! :)

Taivanas, oficialiai – Kinijos Respublika, yra rytų Azijoje įsikūrusi sala, pilna nuostabių gamtos kampelių. Didžiąją dalį salos ploto sudaro kalnai, o vakaruose plyti Ramiojo vandenyno krantas, miškai, džiunglės, nacionaliniai parkai bei įvairių spalvų paplūdimiai – kartais tamsaus vulkaninės kilmės smėlio, kartais auksiniai, o kartais pilni akmenų ir uolų.

Egzotiška gamta mane ir atviliojo į šią salą penkiems mėnesiams. Nieko nežinojau nei apie kultūrą, nei apie žmones ar maistą, o tai ir buvo įdomiausia - ne iš nuogirdų ar kitų pasakojimų susidaryti nuomonę, bet pačiai patirti, pamatyti ir paragauti. Važiavau ne tik keliauti, bet ir mokytis pagal dvišalę VGTU ir Taipėjaus technologijų universiteto sutartį. Taivanas oficialiai pripažįstamas tik 22 valstybėse, tad visiškos nepriklausomybės nuo Kinijos tema šalyje yra labai jautri. Daugelis pasisako už formalų salos nepriklausomybės paskelbimą, tačiau Kinijos valdžia tokį žingsnį laikytų iššūkiu ir yra grasinusi panaudoti karinę jėgą. Kad ir kaip bebūtų, jei esate Taivane, niekada nesakykite, kad tai yra tas pats, kas Kinija.

Lietuvos piliečiams, norintiems Taivane praleisti iki 90 dienų, viza yra nereikalinga. Patarčiau pasidaryti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, nes nuomojantis automobilį, motociklą, ar motorolerį, jo tikrai gali prireikti. Skiepai, kuriuos rekomenduojama pasidaryti prieš kelionę - nuo hepatito B, hepatito A ir stabligės. Šalyje labai prasta situacija su anglų kalba, ypač vidurio ir pietų Taivane. Reikia kantrybės ir kūrybiškumo, norit išgauti naudingą informaciją iš vietinių. Arba tiesiog žodyno (Google translator ar pan.). Keliauti autostopu – labai lengva ir saugu. Kartais žmonės sustoja net ir nestabdant. Tarpmiestiniai traukiniai ir autobusai labai patogūs ir pakankamai pigūs. Šalyje išpažįstamos kelios religijos: daoizmas, budizmas, konfucianizmas. Šį religijų mišinį išpažįsta dauguma šalies gyventojų. Dėl religijų gausos, galima rasti labai daug įspūdingų šventyklų. Jose vyrauja raudona spalva, kuri reiškia laimę.

Taipėjus – Taivano sostinė - labai didelis, bet labai saugus miestas. Metro yra įrengtos aukštos užtvaros, kad nenušoktum ar nenukristum ant bėgių. Labai daug motorolerių ir motociklų. Miesto gatvės ir infrastruktūra yra pakankamai gerai išvystyta. Taip pat mieste yra YouBike sistema, tokia pati kaip ir Vilniuje - labai patogu, daug stotelių, pigu. Nusipirkus ir papildžius viešojo transporto kortelę, galima naudotis metro, autobusais, dviračiais, atsiskaityti parduotuvėse (7/11, Family Mart). Grąžinus kortelę galima atgauti užstatą ir papildytus pinigus.

Taivane beveik niekas negamina maisto namuose, dauguma net virtuvių neturi. Maistas restoranuose yra pigesnis nei gaminimas namie iš atskirai nusipirktų produktų. O ir trumpiau užtrunka. Sočiai pavalgyti galima už 150 Taivano dolerių (apie 4,2 €). Veikia daugybė naktinių turgų, kuriose pilna įvairiausio ir skaniausio maisto bei gėrimų, labai didelė žuvies įvairovė, daugybė arbatos rūšių. Siūlyčiau paragauti bubble tea arbatos - tikrai nepasigailėsite. Yra pora vaisių rūšių, kurios auga tik Taivane – Wax Apples​ ir Buddha Fruit. Siūlyčiau paragauti vaisių durianą bei stinky tofu, tačiau iš karto nusiteikite labai blogam kvapui, galima net ir iš toli užuosti.

Žmonės čia be galo geri ir paslaugūs. Nežinau ar yra saugesnė ir geresnė vieta pasaulyje vietinių gyventojų geranoriškumo atžvilgiu. Ne tik pasakys kada atvažiuos kitas autobusas, bet dar ir palauks jo kartu. Aš keletą kartų išbandžiau apsistoti per Couchsurfing.com puslapį - buvo labai lengva surasti žmones, kurie priimtų nakvynei ir jie buvo tiesiog nuostabūs! Draugiški, malonūs ir svetingi. Vietiniai labai mėgsta dainuoti karaoke. Atrodo tokie kuklūs ir drovūs žmonės, bet kai reikia padainuoti, visas drovumas kažkur išgaruoja! Karaoke vietos labai panašios į viešbučius. Gaunate atskirą kambarį žmonių kompanijai, jame yra televizorius, sofa, stalas, atskiras tualetas, galima užsisakyti gėrimų ir maisto.

Jei keliaujate į Taivaną, nusiteikite sulaukti daug dėmesio iš vietinių. Dažnai prašys su jais nusifotografuoti, visada šypsosis, kalbins ir norės draugauti. Lengva pasijusti žvaigžde! Sutikus kitą šviesios odos žmogų, savaime susižvalgai ir nusišypsai, nes jis atrodo labai panašus į tave ir daug artimesnis.

Taivanas įsikūręs kaip tik toje vietoje, kur kertasi Filipinų ir Ramiojo vandenyno žemės plokštės, todėl žemės drebėjimai šalyje yra labai dažni. Tokių, kuriuos galima pajusti – apie 1000 per metus. Nors nesijaučia, tačiau didelė įvairių stichinių nelaimių tikimybė. Taifūnų (labai stiprus vėjas ir lietus vienu metu) sezonas prasideda birželį ir tęsiasi iki spalio. Būna, kad dėl prasidėjusios audros žmonės užstringa parduotuvėse arba kitose vietose, o ji tuo metu pridaro labai daug žalos. Taigi, geografinė padėtis nėra labai dėkinga, bet viską atperka šalies įdomumas. Atrodo gyveni šalia gamtos, kuri kaip gyvas organizmas, pastoviai keičiasi, nenuspėjama ir nesutramdoma. Skėtis – visada kuprinėje, nes lyti gali pradėti bet kada. Tačiau Taivanas puikiai tvarkosi su visomis gamtos išdaigomis. Stichinių nelaimių prevencija yra aktyviai vykdoma ir visos atsakingos institucijos yra pasiruošę bet kam.

Lankytinus objektus Taivane galima vardyti nesustojant. Miestų architektūra nėra labai įspūdinga. Žinoma, išskyrus Taipei 101 dangoraižį, kuris šiuo metu yra trečias aukščiausias pastatas pasaulyje (509 m). Tačiau pastatai visai neišsiskiria savo architektūriniu stiliumi. Jie pastatyti labiau atsižvelgiant į praktiškumą ir į dažnai vykstančius žemės drebėjimus, didelę drėgmę ir kitas klimato sąlygas.

Gamtos mylėtojams Taivanas - kaip tik ta vieta, kur galima pilnai pasikrauti vidines baterijas. Taivaniečiai itin saugo savo gamtą - tai yra labai puiki praktika, tačiau kiek apsunkinanti turistų patekimą į nacionalinius parkus. Norint eiti tam tikrais takais arba lipti į aukštesnes nei 3000 m. viršukalnes, reikia gauti tam tikrą leidimą. Na, o jeigu žygis yra ilgesnis nei vienos dienos, reikia susirasti vietą nakvynei kalnų namelyje. Žodžiu – daug „popierizmo“. Tačiau, nors prašymą dėl tokios kelionės reikia pateikti mažiausiai mėnesį prieš žygio dieną, verta pasistengti, nes gamta tikrai fantastiška. Pamatyti saulėtekį aukščiausioje Taivano ir visos rytų Azijos viršukalnėje - kažkas nepaprasto (3952 m, Mt. Jade main peak, Yushan nacionalinis parkas). Ten šalta, tad būtina pasirūpinti žieminiais drabužiais. Man tas šaltis labai priminė Lietuvą ir buvo tikra atgaiva nuo karščių mieste. Turėkit omenyje ir tai, kad kalnuose oro sąlygos keičiasi labai dažnai ir greitai, tad visiškai laimės reikalas - pasiseks su oru ar ne, bus leista kopti ar ne.

Vakariniame krante esantis Hualien miestas yra visiškas kurortas. Šalia esantis Taroko nacionalinis parkas yra pilnas natūralios gamtos vaizdų. Motoroleriu važiavau keliukais tarp uolų ir kalnų - buvo nuostabu! Jei bent dvi dienas prieš kelionę pateiksite prašymą dėl ėjimo Zhuilu Old Road taku, tikrai nepasigailėsite. Vienu metu yra ir baisu, ir įdomu, ir kažkas nepaprasto eiti 60-70 cm. pločio takeliu virš 500 m. aukščio skardžio. Na, o važiuojant giliau į Taroko nacionalinį parką, galima užtikti karštų versmių, kuriose labai smagu pasimaudyti.

Sun Moon Lake - didžiausias ežeras Taivane, aplink jį yra įsikūrusi aborigenų Thao gentis. Tam, kad pamatytum ežerą iš visų pusių, rekomenduočiau visą jį apvažiuoti dviračiu arba motoroleriu. Taroko nacionaliniame parke yra Hunters takas, kuriuo einant galima pasiekti seną aborigenų kaimą. Ten stovi bažnyčia, keletas trobelių, kuriose žmonės gyvena iki šiol. Nors ir reikia pavargti kol iki ten užlipi, tačiau vaizdai atperka visus vargus.

Vietos, kurias verta pamatyti - Green Island sala, Alishan miškas ir piečiausiame salos krante esantys Kenting auksiniai paplūdimiai. Kaohsiung, Tainan, Taitung - labai įdomūs miestai, turintys savo istoriją ir kultūrą. Daugybė paplūdimių, kurių kiekviename galima išbandyti banglenčių sportą - nerealiai ekstremali ir smagi pramoga! Lyginant Taivaną su kitomis Azijos šalimis, tai tikrai nėra pati pigiausia šalis. Taivano ekonomika auga, itin išplėtotos įvairių technologijų sritys. Miestuose, palyginus su pietryčių Azijos šalimis, labai tvarkinga, eismas kontroliuojamas, yra labai saugu.

Daug kas gali patarti ką ir kaip kelionėje daryti, bet aš manau, kad geriausia galvoti savo galva ir patirti savo kailiu. Jei planuoji keliauti autostopu arba išsinuomoti motorolerį ir važiuoti aplink salą – taip ir daryk. Nes jei tik kalbėsi apie tai, greičiausiai nepadarysi. Atsiras daugybė nereikalingų aplinkinių klausimų, abejonių ir baimių. Vietiniams viskas atrodo labai pavojinga ir baisu. Jie tikrai daug greičiau pasakys kur yra artimiausia autobusų ar geležinkelio stotis arba net patys nupirks tau bilietą, nei pritars tavo beprotiškai ir, jų akimis, labai pavojingai idėjai. Tačiau taip jie elgiasi tik iš geros širdies. Toks tas Taivanas – pilnas nuostabiausios gamtos, gyvūnų, linksminantis dažnai besikeičiančiu oru ir visada mielais taivaniečiais.

Už tekstą ir nuotraukas dėkoja Indrei Pažūsytei! :)

Anot kone visą Europą išmaišiusio bei ne vieną kartą už Atlanto skridusio žurnalisto ir radijo laidų vedėjo Orijus Gasanovo, lietuviai visai be reikalo ignoruoja tai, kas yra visai šalia mūsų – Talinas ir Ryga primena moderniausius Europos miestus, o pažinčiai su jais užtenka 48 valandų.

„Kelionė po Baltijos šalis yra puikus pavyzdys, paneigiantis nuomonę, jog visoms kelionėms reikia labai daug laiko ir daug pinigų. Kadangi Baltijos šalių sostinės yra šalia viena kitos, per savaitgalį įmanoma suspėti aplankyti tiek turistų mėgstamas, tiek unikalias, tikrą vietinių gyvenimą atskleidžiančias vietas. Nusiperki autobuso bilietą, o pakeliui susidėlioji detalesnį kelionės planą. Norint visur suspėti, labai svarbu susiplanuoti maršrutus iš anksto ir neklaidžioti po senamiestį be žemėlapio ar telefono“,– dalinasi patarimais O. Gasanovas.

3 valandos Rygoje. Jeigu Rygoje lankotės pirmą kartą ir turite vos kelias valandas, pasivaikščiokite po senamiestį. Iki ten labai patogu nueiti – tik 10 minučių kelio nuo Rygos autobusų stoties. Drąsuoliams, norintiems pamatyti, kaip gyvena vietiniai, patariu užsukti į orlaivių angaruose įsikūrusį Rygos turgų. Prieš šį išbandymą, visą auksą ir sidabrą paslėpkit – gali netikėtai dingti. Tiems, kurie niekada nevažinėjo tramvajais, Ryga yra artimiausias miestas tam išbandyti. Tai yra labai patogus ir smagus keliavimo būdas, kurio Lietuvoje, deja, neturime. Ieškantys lauktuvių žinokite, jog „Rygos šprotai“ yra laikomi Latvijos vizitine kortele. Tad norintys nustebinti savo artimuosius, nepamirškite jų nusipirkti prieš sugrįždami į Lietuvą.

Pusdienis Taline. Būtinai aplankykite Tompėjos kalno apžvalgos aikštelę. Talino senamieščio panorama iš čia atrodo ypač žavingai, o čia esantis žymus užrašas „The Times we had“ (liet. laikas, kurį mes turėjome) labai įkvepia. Tiesa, šią apžvalgos aikštelę rasti be žemėlapio pakankamai sunku – gali tekti pasiteirauti vietinių pagalbos. Atvykus į Taliną taip pat privalote aplankyti 17 milijonų eurų kainavųsi ir analogo pasaulyje neturintį Jūrų muziejų. Įspūdingiausias šio muziejaus eksponatas – seniausias pasaulyje išlikęs povandeninis laivas „Lembit“, pastatytas Anglijoje 1935 metais. Kelionių patarimų puslapiuose rašo, jog šiam muziejui reikia skirti 3-4 valandas, bet, jeigu nesate didelis muziejų fanatikas, jums užteks 45 minučių. Taline geriausią priešpiečių meniu rasite viename madingiausių restoranų „Sfäär“, o jeigu ieškote pramogų ar norite išbandyti aukštosios kulinarijos šedevrus, aplankykite drąsių menininkų įrengtą namą „Manna la Roosa“.

Kelionė autobusu. Autobuso bilietai su „Lux Express“ iš Vilniaus į kitas Baltijos sostines yra itin pigūs – nuo 30 eurų į abi puses, o perkant iš anksto, galima rasti dar pigiau, kartais už kelis eurus. Be to, tai yra puikus pasirinkimas norintiems pailsėti nuo vairavimo. Keliauti autobusu yra labai patogu, nes gali žiūrėti įvairius filmus, serialus, klausytis muzikos, naršyti internete, skaityti naujienas bei svarbiausia – miegoti ir kaupti jėgas. Poilsiui reikia išnaudoti kiekvieną laisvą minutę, nes, pasiekus kelionės tikslą, nusimato labai daug vaikščiojimo. Tam, kad miegas būtų saldesnis, nepamirškite kartu su savimi pasiimti kelioninės pagalvėlės. Jeigu jos neturite, įsigykite ją autobuse – miegoti bus daug patogiau. O tam, kad kelionė būtų linksmesnė, nepabijokite pakalbinti šalia sėdinčių žmonių. Patikėkite, laikas tuomet tiesiog ištirps.

Jei kas nors jums pasakys, kad Maldyvuose nuobodu, nes nėra įprasto europietiško kurorto šurmulio, netikėkite. Ir vis dėlto, rengdamiesi kelionei, susitaikykite su mintimi, kad poilsis čia – tai visiškas atsipalaidavimas ir jėgų atgavimas.

Iš oro uosto – į laivelius

Pro lėktuvo iliuminatorių vandenyno mėlis ir po jį išsibarstę smaragdiniai salų intarpai atrodo tarsi didelė reklaminė fotografija. Prieš leisdamasis laineris sparčiai žemėja, bet, visų nuostabai, sausumos neregėti. Lėktuvas kone liečia vandenį, atrodo, tarsi leistumės ant vandenyno bangų! Žemė išnyra paskutinę sekundę. Egzotika prasideda jau nuo oro uosto, kuris įrengtas ant dirbtinai supiltos siauros žemės juostos, vos už kilometro nuo Malė, Maldyvų Respublikos sostinės.

Skrydžio formalumai užtrunka ne ilgiau kaip pusvalandį, ir turistų minia išsisklaido. Kiekviena sala oro uoste turi savo atstovus. Jie pasitinka turistus, įsodina į laivelį ir nuplukdo į vietą.

Valstybė salose

Maldyvų Respublika – salų valstybė, įsikūrusi į vakarus nuo Šri Lankos salos. Ji unikali tuo, kad vanduo sudaro 99,669 proc. jos teritorijos! Valstybėje yra 1 190 salų, bet tik 198 iš jų apgyvendintos. Apie 70 salų, pritaikytų turistams, oficialiai laikomos negyvenamomis: tik tokias salas vyriausybė nuomoja turistinio verslo organizatoriams.
Šis verslas klesti: per metus čia atvyksta apie 300 tūkst. turistų (tai šiek tiek daugiau negu bendras šalies gyventojų skaičius), daugiausia – sausį, kovą ir rugpjūtį (birželį ir liepą – lietaus sezonas).

Sala, kurioje mes apsistosime, turi romantišką Mėnulio pilnaties vardą ir priklauso „A“ klasei. („B“ klasei priklauso keturių žvaigždžių viešbučiai, „C“ klasei – trijų). Kainos priklauso nuo viešbučio kategorijos ir pasirinkto maitinimosi ir siekia nuo keliasdešimties iki kelių šimtų dolerių per parą žmogui. Jau nuo pirmos minutės pradedi jaustis ypač gerbiamas ir saugomas svečias.

Laivelis priplaukia prie prieplaukos, kur mus pasitinka tamsiaodžiai malonūs žmonės sniego baltumo drabužiais. Jie išvaduoja nuo spėjusio įkyrėti bagažo ir įsodina į mikroautobusą su kondicionieriumi. Lyg ir neramu: nejau ir vėl važiuosime? Bet po kelių minučių autobusiukas sustoja prie prašmatnaus lianomis apaugusio viešbučio. Kol tvarkomi dokumentai – nemokamas kokteilis. Priešais teliūskuoja Indijos vandenynas. Peizažo spalvos – kaip ir reklaminiuose bukletuose.

Ausyse – vandenyno bangų mūšos muzika

Visa mūsų „negyvenamoji“ sala – tai ištisas viešbučių kompleksas su nedidele gyvenviete aptarnaujančiajam personalui. Turistai čia apgyvendinami ant polių virš vandens stovinčiuose nameliuose arba dviaukščiuose pastatuose už dešimties metrų nuo kranto, skirtuose keturioms šeimoms. Vandenyno pakrantė atitverta specialiu barjeru, nepraleidžiančiu didelių bangų prie namelių.

Įsikuriame pagrindinėje salos dalyje, antrame namelio aukšte. Šiuolaikinio dizaino kambarys erdvus, su kondicionieriumi, didžiulis vonios kambarys, į sodą išeina balkonas. Vaikui pastatoma papildoma lova, nors galima užsisakyti ir dviejų kambarių numerį. Ant atskiro stalelio – geriamasis vanduo, elektrinis virdulys ir pakeliai su arbata, tirpia kava ir sausu pienu. Atsargos papildomos, jei tik pasibaigia, ir visa tai tvarkoma neįkyriai: susidaro įspūdis, kad aptarnaujantis personalas tyliai slepiasi kažkur po laiptais, kad išsyk sutvarkytų numerį ir pakeistų rankšluosčius bei paklodes, vos tik jūs kur nors išeinate. Apskritai vietos gyventojai labai ramūs ir neskubantys: jei užsukate į kambarį, kai jis tvarkomas, besišypsantis žmogelis tuoj pat išeina ir kantriai laukia apačioje, kol galės tęsti pradėtą darbą.

Už ištaigą tenka mokėti nepigiai

Pagrindinėje salos dalyje įsikūrę penki restoranai, keli barai bet kokiam skoniui ir didelis atviras baseinas. Tai savotiška „sala saloje“, panaši į pasakų miestelį.
Vakare šio komplekso vaizdas pasikeičia dėl neįprasto apšvietimo: ryškiai žydras baseino vanduo būna apsuptas fosforinių restoranų ugnių, takeliai ryškiai apšviesti, visur idealiai apkirptos vejos, baltais, raudonais, oranžiniais ir geltonais žiedais nubarstyti krūmai, kokosinės palmės... Kiekvieno restorano viduje krinta į akis užrašytas telefono numeris, kuriuo paskambinus galima užsisakyti staliuką vakarui. Pasirodo, kai kurie restoranai tokie populiarūs, kad vietų gali pritrūkti. Ypač tomis dienomis, kai restoranuose rengiami nacionalinių virtuvių vakarai.

Yra čia ir diskotekų, ir karaokės barų, ir gyvos muzikos. Tik turėk noro ir, žinoma, pinigų.

Poilsis Maldyvuose – ne tik prašmatnus, bet ir labai nepigus. Paprastai turistai atvyksta čia su kelialapiais, į kurių kainą įeina pusryčiai ir vakarienė, bet kai kurie užsisako tik pusryčius. Mat skrandis ne visada gali sutalpinti ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę tokiais kiekais, kurie čia siūlomi.

Pietūs restorane be gėrimų vienam žmogui atsieina apie 30–35 dolerius. Kavinėje – pigiau: 15–20 dolerių. Tačiau vakare tiesiog neįmanoma praeiti pro ištaigingas vietas, į kurias turistai renkasi apsirengę pabrėžtinai elegantiškai.

Saloje patogiausia atsiskaityti doleriais ir visomis pagrindinėmis tarptautinėmis kredito kortelėmis.

Salų gamta tokia įvairi, kad kiekvienas gali pasirinkti poilsį pagal skonį: nuo paprasto grožėjimosi iki aktyvaus pažintinio stebėjimo. Daugelis turistų tik atvykę pasiima kaukes su kvėpavimo vamzdeliais ir puola tyrinėti vandens gyvūnų. Kad pajustum didelį malonumą, visai nebūtina nerti į didesnį gylį su akvalangu. Atrodo, kad Pasaulio Kūrėjas išnaudojo čia visą savo vaizduotę, kurdamas vis naujas koralų formas ir žuvų spalvas. Žuvų reakcija į žmogų čia primena kačių ir šunų. Štai milžiniška ruda žuvis su geltonomis dėmėmis mėgina iškišti galvą iš vandens, ketindama jus kuo geriau apžiūrėti. Jos išvaizda jums – ne itin, ir bandote pasitraukti toliau, bet ji atkakliai seka paskui jus. O štai nedidelė tamsoka žuvelė nejudėdama kybo tiesiai prieš jus. Tik atkreipsite į ją dėmesį – ji tuoj pat pradės jus atakuoti ir kviesti pažaisti, o kviesdama gali netgi švelniai jums įkasti. Nusisuksite, ir ji vėl kantriai lauks žaidimo pradžios.

Bet kuriame restorane jums išduos nemokamą paketą su duonos gabalėliais. Jei norite suburti prie savo kojų visą Indijos vandenyną, įbriskite iki liemens į vandenį ir įmeskite į jį keletą trupinėlių...

Na, o rimtai besidomintieji povandeniniu plaukiojimu ar jūrine medžiokle turi visas galimybes atsiduoti savo pomėgiui.

Į sostinę? Prašom!

Jei norite apžiūrėti Maldyvų Respublikos sostinę, užteks dvidešimties minučių kelio laiveliu. Išsyk kris į akis mečetės ir keli šiuolaikiniai stikliniai pastatai. Modernių statinių Malė mieste nedaug, beveik visi sostinės pastatai žemi. Čia daugybė suvenyrų krautuvėlių. Prekiautojai siūlo koralus, kriaukles, gaminius iš ryškiai išdažytos palmių medienos, marškinėlius „okeanine“ tematika, Ceilono arbatą. Šalies egzotiką atspindi žuvų ir daržovių turgūs, taip pat musulmonų centras su milžiniška mečete ir vietos kraštotyros muziejus.

Aišku, vietinis gidas parodys ir nedidelę salelę netoli sostinės: tai kalėjimas, kuriame kali narkotikus ar alkoholį vartoję žmonės (šalyje – griežtas sausasis įstatymas, alkoholis parduodamas tik turistams restoranuose). Jeigu į salą bandoma įvežti spiritinių gėrimų, juos atima muitinė.

Dienai baigiantis laivelis iš sostinės bus pasirengęs sugrąžinti jus į jūsų salą, į tą fantastinį pasaulį, kuris per kelias dienas jau tapo įprastas.

Asta Bendoraitė, valstietis.lt

Daugiau apie Maldyvus čia.

Trolltunga (Trolio liežuvis) pristatoma kaip viena įspūdingiausių Norvegijos vietų. Tai apie 700 metrų virš Ringedalsvatnet ežero išsikišusi ola, dažnai matoma Norvegiją pristatančiose nuotraukose. Gal būsiu per daug skeptiškas, o gal per daug tikėjausi, o gal buvau per daug pavargęs... bet, jei klaustumėt, ar ši vieta papuola į mano matytų gražiausių vietų dešimtuką, atsakyčiau - gal NE;  ar verta ten keliauti - TAIP. Vis dėlto šis pasakojimas labiau apie tai, kaip pasiekti „liežuvį“, nei apie jį patį.

Kaip ten patekti?

Trolltunga yra Oddos komunoje. Jums reikės vykti netoli Oddos miestelio esantį Tyssedal, apie 150 km. nuo Bergeno. Iš ten siauriu keliuku kylant aukštyn važiuoti apie 7 km. Šis kelias siauras, prasilenkti su kitu automobiliu pavyks ne visur. Ženklų netrūksta, mums kelią pavyko rasti nesunkiai. Kelio pabaigoje rasite automobilių aikštelę, už kurią teks susimokėti. Nors ruošiantis kelionei daug kur buvo galima rasti, kad tai kainuos 100 NOK, bet mūsų apsilankymo metu už visą dieną teko sumokėti 200 NOK.

Pasirengimas

Prieš planuojant ir svarstant, ar verta aplankyti šią vietą, svarbu žinoti, kad nuo vietos į kur atvykote (arba atvyksite) automobiliu iki Trolltung reikės nueiti 11 km (viso 22 km). Kelionė į abi puses truks 10-12 valandų. Geriausias metų laikas čia lankytis yra gegužės - spalio mėnesiai. Rekomenduojama žygį pradėt iki 10 val. ryto. Pati sunkiausia žygio dalis - pirmas kilometras.

Jei ši informaciją dar Jūsų neišgąsdino...

Tokiam žygiui reikia pasiruošimo ir šiek tiek maisto. Mano mėgstamiausias užkandis į tokius pasivaikščiojimus - riešutų ir įvairių grūdų batonėliai. Praktiška, patogu ir sotu. Taip pat nepamiršti vandens, bet neimkite labai daug, nes jo galėsite pasisemti iš kalnuose esančių upių. Čia vanduo geriamas. Vis dėlto būsite kalnuose, orai čia permainingi. Nors mūsų kelionė vyko liepos mėnesį, bet gerą kelio dalį mus lydėjo lietus ir nešiltas vėjas, tad siūlyčiau pagalvoti ir apie tinkamus drabužius. Rekomenduočiau avėti ir tokiems žygiams tinkamą avalynę, nes teks eiti per įvairias šlapynes. Mūsų žygio metu buvo nemažai purvo. Tad kietesniu padu, kiek aukštesni ir drėgmei atsparūs batai kelionę tik palengvins.

Kelionė

Žygio sudėtingiausia dalis yra pirmas kilometras. Pačioje pradžioje Jus pasitiks statūs akmeniniai „laiptai“, padengti šlapiu purvu. Kai kur kopti padės virvės, kurios nemažiau šlapios ir purvinos. Tokiu taku kilsite 700 metrų. Per šį pirmą kilometrą iš mūsų 8 žmonių kompanijos „iškrito“ trys kolegos (pas kuriuos liko visas mūsų maistas).

Šalia yra neveikiantis funikulierius. Dar neseniai kai kas į kalną kopdavo funikulieriaus bėgiais, bet šiuo metu jais lipti negalima. Jie uždaryti.

Rekomenduojama keturių kilometrų žymę pasiekti iki 13 val. Tuo pačiu įveiksite sudėtingiausią trasos dalį, o likusi trasa bus su nežymiais pakilimais ir nusileidimais. Bet ir toliau bus ir vandens, ir purvo... ir gražių vaizdų.

Trasa kas kilometrą sužymėta stulpeliais. Bet trasą pažymėta raudona spalva ant akmenų pastebėsite kur kas dažniau. Nemaža dalis žygeivių šią trasą eina su nakvyne. Palapinę galima statytis bet kur. Keliaudami tokių palapinių pamatysite ne vieną, ir, manau, kad suprasite, kodėl jie taip daro.

Priėję tikslą galite papulti į eilę norinčių fotografuotis ant Trolio liežuvio galo. Neatrodo, kad reikėtų daug drąsos tam, kad ant jo atsistotum. Ir ko dėl “selfio” nepadarytum... Jei su orais pasiseks, turėsite labai gražių prisiminimų ir nuotraukų. Jei nepasiseks - galėsite į šį žygį pažvelgti filosofiškai.

Kam neteko keliauti kalnuose, žinokite, kad nusileidimas žemyn ne lengvesnė dalis nei kopti aukštyn. Tad jau aprašytas pirmasis kilometras leidžiantis atrodė dar sudėtingesnis: nuovargis, „medinės“ kojos, nuo turistų dar purvinesni ir šlapesni akmenys (kai kur pasislėpę po purvu) ir staigus leidimasis žemyn.

Post factum

Žinoma, tada kai kojų jau neskauda, nuotraukos sutvarkytos ir žygio sunkumai prieš popierių kalną, laukiantį darbe, atrodo kur kas patraukliau, tokie nuotykiai prisimenami su nostalgija. Pirma, tai šioks toks laimėjimas prieš save, nes ne kas dieną tenka 10 valandų eiti kalnuose. Antra, kalnai turi savo žavesio, dėl ko vis norisi ir norisi į juos sugrįžti (na ir kas, kad tik taip mėgėjiškai). Ir kai jau viską sudėlioji į savo vietas, galima pasakyt, kad žygį kartočiau. Jei būtų galimybė - su nakvyne.

Šią vasarą į žygį po Slovakijos Aukštuosius Tatrus su Makaliumi leidosi jau trys keliautojų grupės. Vienas jų, Evaldas Jankauskas, parsivežė ne tik krūvą gerų įspūdžių, bet ir daugybę atvirukams tinkamų nuotraukų! 

Aukštieji Tatrai - tai aukščiausia Karpatų kalnų dalis, priklausanti Slovakijai. Nors Tatrų kalnai yra Slovakijos ir Lenkijos pasienio ruožas, tačiau didžioji kalnų dalis priklauso Slovakijai. Tai didžiulis nacionalinis parkas, kuriame vyrauja kalnai, įvairūs vandens telkiniai, gyvūnija ir augalija. Nesudėtingomis kalnų trasomis sėkmingai keliauti galės tiek vaikai, tiek solidaus amžiaus žmonės - tikrai nereikia būti labai patyrusiam, kad galėtum tvarkingais ir saugiais takais įkopti į viršūnes ar pereiti perėjas!

Keliausime po 5 - 10 valandų per dieną, grupėmis po 10 - 14 žmonių. Pusryčius ir vakarienę virsime patys, pietausime kalnuose. Maršruto sudėtingumas bus parinktas pagal grupės galimybes. Žygio pradžios vietą pasieksime traukinukais arba autobusais. Žygio metu nešimės nedideles kuprines su pietumis, pinigine, šiltesniais rūbais, skraiste nuo lietaus. Kasdien nakvoti grįšime į stovyklavietę. Miegosime palapinėse, nameliuose arba viešbutyje. Kopdami į kalną pabuvosime miške, kalnapušių zonoje, alpinėse pievose, pasieksime sniegynus ir akmenuotas viršūnes. Visą kelią lydės upeliai, kriokliai ir kalnų ežerai. 

Nuotraukų autorius - Evaldas Jankauskas.

Vis daugiau lietuvių pastaruoju metu šaltas žiemas leidžia ne kur kitur, o Azijoje. Kodėl? Apie tai ir šnekėsime su Roku Stankevičiumi, profesionaliu pokerio žaidėju, kuris vienos kelionės metu aplankė net 10 šalių: Prancūziją, Singapūrą, Malaiziją, Vietnamą, Tailandą, Filipinus, Honkongą, Taivaną, Macao ir Jungtinius Arabų Emyratus. Išvykome keturi pokeristai, bet laikui bėgant mūsų mažėjo, teko pabūti ir vienam. Dažniausiai visur keliaudavome motoroleriais, nemažai apėjome ir pėsčiomis. Gyvenome įvairiomis sąlygos - nuo bambukinių namelių ant kranto, be jokių patogumų, iki prabangių viešbučių, - pokalbį pradėjo Rokas. O kuo toliau, pasirodo, tuo įdomiau :)

Kaip sugalvojai keliauti po Aziją?

Iš tiesų labai netikėtai ir spontaniškai. Vieną šiltą žiemos vakarą Kipre rūkėme su draugu kaljaną. Laurynas man pasakojo savo svajones, ir būtent tuo metu supratau, kad noriu pamatyti visą pasaulį. Nauji patyrimai, įsimintini nuotykiai ir nuostabūs vaizdai išlieka atmintyje visą gyvenimą. O ir senatvėje anūkams turėsiu ką papasakoti. Tai teikia daug laimės, o visi materialūs dalykai lieka sąrašo gale.

Kokią didžiausią nuotykį prisimeni iš šios išvykos?

Įsimintiniausias nuotykis įvyko Tailande, vienoje gražiausių ir mažiausiai turistų paliestų salų - Koh Lipe. Sėdėdami paplūdimyje ir gurkšnodami vietinį alų, sugalvojome, kad mums reikia  ekstremalaus išbandymo. Už poros kilometrų nuo mūsų pamatėme negyvenamą, žalią ir įspūdingą salą, kurią norėjosi paliesti ir užkopti į jos viršūnę. Suplanavome, jog vienas iš mūsų plauks iki jos su laivu ir visais daiktais, o kiti fiziškai išbandys savo jėgas plaukdami.
Atsikelėme anksti ryte, draugai išsinuomojo akvalangus, įsidėjome sportbačius, geriamo vandens ir šiek tiek maisto. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad bus nesunku ir viskas pavyks be priekaištų. Nuėjome pas vietinius gyventojus, kurie nuomojo valteles ir papasakojome savo planus. Mūsų visų nuostabai jie pradėjo juoktis, neva užlipti į kalno viršūnę iki sutemų yra tiesiog neįmanoma, o aklinoje tamsoje išgyventi tikrai sudėtinga. Deja, vairuotoją rasti buvo nelengva, kadangi arčiau salos dugne daug koralų ir akmenų, tad sunku priplaukti. Laimei, radome žmogų, o draugai tuo tarpu puolė nerti į paslaptinguosius vandenis. Valtis prie pat kranto nepriplaukė, tad teko šokti į vandenį ir daiktus neštis iškėlus virš galvos. Vairuotojas neatrodė labai laimingas ir trykštantis dideliu noru vėl čia atplaukti mūsų pasiimti, bet susitarėme – 19 val. jis grįš atgal į salą.

Ar tiesa, kad nereikia turėti daug pinigų, norint leisti laiką Azijoje?

Azijos pigiausia šalis – Vietnamas. Teko susipažinti su ten įsikūrusia lietuvių šeima, kuri gyveno trise mėnesį vidutinio lygio viešbutyje už 300 EUR. Važinėjo motoroleriu, kurį įsigijo už 200 EUR (galima ir nuoma, parai apie 6-8 EUR). Vietinėje parduotuvėje nusipirkome Romo butelį, Coca-colos ir laimo už 3 EUR. Azijos šalyse pilna europiečių, kurie be problemų keliauja su mažesniu biudžetu, nei turėjome mes. Turistų lankytinose Tailando ar Filipinų salose kainos panašios, kaip ir Lietuvoje. Singapūre ar Honkonge pragyvenimas brangesnis, kainos ženkliai didesnės nei Lietuvoje.

Papasakok plačiau apie savo kelionę. Kas sudėtingiausia ir lengviausia gyvenant šiame žemyne?

Lengviausia tai, kad 4 mėnesius galėjau keliauti su maža kuprine ant pečių, kurioje be visų reikalingų drabužių dar tilpo mano nešiojamas kompiuteris, higienos priemonės, vaistai ir kiti būtiniausi daiktai.

Oras visada pasakiškas, tad nereikia jaudintis dėl šiltų drabužių ar žieminių batų. Vertinant viską iš finansinės pusės, pinigus kuriuos tuo metu būčiau skyręs būsto priežiūrai ar žieminei aprangai, dabar drąsiai investuoju į savo keliones.
Pamenu keliavome per Paryžių ir ten praleidome 4 dienas. Kadangi buvo vasario mėnuo, spaudė šaltukas, tad teko skristi apsirengus šiltus žieminius drabužius. Kur juos palikome? Prieš išskrendant į Singapūrą išmetėme oro uosto šiukšliadėžėje.

Sudetingiausia turbūt tai, jog atvykstant į šalį reikėjo turėti tikslią gyvenamąją vietą joje ir išvykimo iš tos šalies bilietą. Taip pat dažnai prašydavo įrodyti, ar turime pakankamai pinigų banko sąskaitoje. Mūsų kiekviena diena buvo kupina nuotykių, nes nežinojome, kurioje vietoje ir kokiu laiku atsidursime.

Kokie tų kraštų žmonės? Kaip jie žiūri į europiečius?

Žmonės ir jų nuolatinė energija paliko tikrai gerą įspūdį. Dauguma jų besišypsantys, nepaisant skurdaus gyvenimo gatvėje. Vaikštant naktimis, jau nebestebino žmonės prekiaujantys ir gyvenantys gatvėje. Neretai jausdavomės išskirtiniai, nes vietiniai gyventojai nuolat žiūrėdavo įbedę žvilgsnius, prašydavo nusifotografuoti ar čiupinėdavo odą. Žinoma, kai kuriose šalyse žmonės nekalbėdavo angliškai, tad tekdavo naudoti gestus ir veido mimikas.

Kokius išbandymus patyrei?

Patikrinti ir išbandyti save Azijoje yra būtina. Teko išmėginti galingus vandens motociklus (Europoje tokių nenuomoja), paskraidyti oro balionu, paskraidyti su malūnsparniu aplink Boracay salą, patirti kamuolio šovimą į dangų su 5g apkrova (Boracay G-Max Reverse Bungy), leistis trosu žemyn nuo 56 aukšto Patajoje, Tailande (ZipLine), išmėginome kitą ekstremalią vandens pramogą - Flying Fish (jos metu draugas susilaužė šonkaulius). Bet didžiausia įspūdį paliko gyvūnai.
Aplankėme Beždžionių salą. Jos pripratusios prie turistų, nebijo bendrauti. Jas lengvai galima pamaitinti pasisodinus sau ant peties. Teko žaisti su tigrais, galėjau drąsiai juos apsikabinti ir kutenti jiems pėdas (kaip mažiems kačiukams). Tailande maitinome dramblius, sedėjome jiems ant galvų ir vaikščiojome per pelkes. Taip pat žaidėme su šikšnosparniu, jodinėjome ant kupranugarių. Didelį įspūdi paliko kobrų ferma, esanti Koh Samui, Tailande. Atvykus mus pasitiko darbuotojas, kurio akys skirtingų spalvų, galvoje matėsi įdubimas be plaukų, rankų pirštų jis turėjo gal šešis ir dauguma jų žiūrėjo į skirtingas puses. Viso to kaltininkės - nuodingos gyvatės. Užsidėjome gyvates ir skorpionus ant savo kūno. Prisipažinsiu, vienu metu kūnu nubėgo šiurpuliukai. Darbuotojai žaidė su karališkosiomis kobromis, jas laikydami visiškai šalia savo veidų. Jos purškė nuodus tiesiai jiems į akis. Vietname, net sostinės HoChiMinh centre, nebestebindavo kasdien po kojomis lakstančios žiurkės ir tarakonai. Reikėtų nepamiršti ir apsilankymų aukščiausiuose pasaulio pastatuose, apžvalgos aikštelėse ir restoranuose. Tai tokie įspūdžiai, kuriuos sunku nusakyti žodžiais ir kurie pasiliks atmintyje visą gyvenimą.

Dėmesio verti pasivaikščiojimai naktį Maniloje (Filipinų sostinė, vienas didžiausių pasaulio miestų) ar Patajoje (Tailando kurortinis miestas, pasižymėjęs prostitucija). Maniloje maži vaikai miniomis tave apsupa, tempia už rankų ir prašo pinigų. Patajoje merginos lygiai taip pat neleidžia tau ramiai praeiti pagrindine gatve, kurioje kasdien veikia šimtai skirtingų striptizo barų. Tose gatvėse tūkstančiai merginų kiekvieną dieną bando save parduoti.

Taip pat 2015 metais net tris kartus atšventėme Naujuosius metus. Pirmieji įvyko sausio 1-ąją būnant Lietuvoje, kiti Naujieji – kinų, o patys smagiausi – tajų Naujieji metai (Songkran) švenčiami Tailande, balandžio mėnesį. Be to, pas juos dabar jau 2558-ieji metai. Visą savaitę, diena iš dienos, jie laistosi vandeniu ir išsitepa kreidomis veidus, taip išvalydami savo sielą nuo blogio. Taigi, visą savaitę vaikštai šlapias nuo galvos iki kojų, negali apsirengti jokių tvarkingų drabužių ir visus asmeninius daiktus privalai įsidėti į vandeniui nepralaidžius maišelius. Visi vaikšto su vandeniniais šautuvais ar kibirais, tad teko ir mums kasdien kovoti atsišaudant vandeniu :)

Tarp lietuvių vis labiau populiarėja keliems mėnesiams, kai Lietuvoje šalta, išvykti į tokias šalis kaip Tailandas, Singapūras ar Indonezija. Kaip manai, kodėl?

Manau, užduotame klausime slypi pats atsakymas. Būtent – dėl šiltų orų! Žiemą atostogauti žymiai smagiau nei vasarą. Mane vilioja nuolatinis noras pamatyti įspūdingus paplūdimius, salas, didingus miestus ir patirti dar daugiau nuotykių. Būtent tos šalys gali tai pasiūlyti. Be to, Lietuvoje vasaros trumpos, tai kam dar jas švaistyti keliaujant į kitas šiltas šalis? Lietuvoje vasaros sezonu reikia važiuoti su draugais poilsiauti prie ežero!

Ar norėtum Azijoje pagyventi ne kelis mėnesius, o metus arba net visą likusį gyvenimą?

Vis dažniau apie tai pamąstau. Tačiau nemanau, kad Azijoje yra tokia vieta, kurioje norėčiau praleisti visą savo likusį gyvenimą. Manau, kol kas išvykimas pusmečiui žiemos laikotarpiu - idealiausias variantas.

Ačiū Rokui už įspūdžius, ir visos Makalius.lt komandos vardu linkime sėkmės tolesnėse kelionėse! ;)

Visuomet žavėjausi egzotinėmis kryptimis, o visai neseniai kolegė grįžusi iš kelionės po Tailandą sužavėjo juo ir mane. Pats metas pasidomėti šia egzotine kryptimis iš arčiau.

Atvykus į Tailandą nebūtina lankyti vien garsiausius objektus. Čia svarbiausia - pajusti dvasią ir mėgautis egzotika! Žmonių nuoširdumas, šypsenos, nuostabi gamta ir be proto gardus maistas. Jei vykčiau į Tailandą (o tiksliau - kai vyksiu:), būtinai aplankysiu šias vietas:

• AJUTAJA. Ajutajos miestas - tai senosios karalystės sostinė. Garsiausi šio miesto objektai: Wat Phra Ram - viena iš seniausių Ajutajos šventyklų, Wat Mahathat - karaliaus vienuolynas, garsėjantis Budos galvos atvaizdu. Istorijos mėgėjams ši vieta tikrai paliks įspūdį!

• EREVANO KRIOKLYS. Kančaburio provincijoje plyti nuostabus nacionalinis Erevano parkas. Čia mėgsta ilsėtis ir patys vietiniai, o turistai siekia išvysti kaskadinį 7 pakopų Erevano krioklį.

• MUANG BORAN. Tai pats didžiausias pasaulyje parkas-muziejus po atviru dangum, dar vadinamas "senuoju Miestu". 116 statinių, kuriuos aplankęs susipažinsi su visu Siamo kultūriniu paveldu.

• SIMILANO SALOS. Tai unikalus jūrinis draustinis, stebinantis nepaprastai turtingu povandeniniu pasauliu. Tačiau čia gražu ne tik po vandeniu - pakeri ir akinančio baltumo paplūdimiai, džiunglės, uolos ir tuneliai.

Tajai - valgytojų tauta

Kai susitinka du tajai, jie pirmiausiai vienas kitą pasveikina žodžiais "kur tu eini"?, o paskui užduoda klausimą "ar jau pavalgei"? Valgytojų tautos mentalitetą išduoda dar ir tai, kad maisto galima įsigyti visur - net gatvėje. Ir čia žmonės nekalba apie jokias dietas... :)

Akivaizdu tai, kad tajai nemėgsta valgyti namuose. Sako, kad jie net normalių virtuvių neturi   O kam - juk skaniai ir nebrangiai galima pavalgyti ir gatvėje (ir indų plaut nereiks).

Ką valgo tajai?

Pakepinti ir prieskoniais apibarstyti kirminai, žiogai, ir tarakonai - sako, skonis gali maloniai nustebinti. Taip pat labai egzotinis vaisius - durijanas. Pamenu, kolegė atvežė lauktuvių šio kvepiančio skanėsto. Kvapas tikrai ne pats maloniausias, skonis taip pat neįprastas gomuriui, bet iš mandagumo visi sukramtėme po gabaliuką :)

Tačiau jei durijanas jums taip pat bus ne prie širdies, neverta nerimauti - kokių tik vaisių nėra Tailande! Daugelį pavadinimų mes net nežinome, bet tikrai verta visko paragauti. Va, pvz., Tailandas užima pirmąją vietą pasaulyje pagal čia užauginamų mangostanų kiekį.

Mėgstamiausi ingredientai:

• kalendros šaknis - naudojama karštų patiekalų gamyboje ir dar kaip marinatų dalis.
• kalendrų lapai - maisto gamybai ir puošybai.
• ryžiai - visada ir visur.
• kokosų pienas - sriubų ir desertų viena svarbiausių sudedamųjų dalių.
• kario pastos - perduodamos iš kartos į kartą.
• citrinžolė - dėl skonio ir spalvos.
• aitriosios pipirų ankštys - pagrindinis nacionalinės virtuvės bruožas.

Įdomu tai, kad Tailande visiškai nenaudojami pieno produktai. Jį pakeičia kokosų pienas, grietinėlė.

Jei nori keliauti į Tailandą, bet nedrįsti ar trūksta informacijos, rašyk mums labas@makalius.lt ir mes Tau padėsime! Mūsų kelionių ekspertai labai mėgsta egzotines kryptis ir visuomet noriai pataria bei pasiūlo geriausius kelionių variantus. 

Kelionę pradėjome planuoti žiemą, gavę iš tėvelių dovaną kelionei mūsų dvigubo jubiliejaus proga. Į pagalbą pasitelkėme įvairius internetinius puslapius, kelių lietuvių keliautojų įspūdžiais ir pan. Skrydį užsisakėme vienoje lietuviškoje skrydžių rezervavimo sistemoje. Iš pradžių radome palyginti nebrangius skrydžio bilietus iš Vilniaus su persėdimu Briuselyje ir Abu Dabyje, tačiau šiek tiek padelsus, bilietai pabrango. Už tą pačią sumą pavyko įsigyti bilietus skrydžiui iš Rygos su persėdimu Berlyne ir Abu Dhabyje. Bilieto kaina vienam asmeniui į abi puses kainavo 900 eurų.

Taigi, atėjus mūsų nekantriai lauktai kelionės dienai, anksti ryte sėdome į autobusą ir išvažiavome į Rygos oro uostą. Lėktuvas iš Rygos išskrido laiku,  tačiau mažame Air Baltic lėktuve taip mus mėtė ir purtė, kad net gretimoje eilėje sėdėjusi moteris, galvojome, nualps iš susijaudinimo. Berlyno oro uoste praėjus patikrinimo postą, keista, tačiau veikė tik labai maža duty free parduotuvėlė ir nebuvo interneto. Bet skrydis didžiausiu, beveik 300 keleivius skraidinančiu ir su visais patogumais lėktuvu, viską atpirko. Savo vietose lėktuve radome pledus, pagalves, rinkinuką, kuriame buvo ausų krapštukai, miego akiniai, dantų pasta, dantų šepetėlis. O priešais kiekvieną keleivį esančiame ekrane galima buvo pasirinkti žiūrėti įvairių žanrų filmus, muzikos arba tiesiog stebėti ekrane lėktuvo skrydžio padėtį, greitį, aukštį.

Į Abu Dabį atskridome apie 5 valandą ryto vietos laiku. Mus pasitiko dusinantis karštis. Iki kito skrydžio buvo likę apie 3 valandos.

Įsėdus į lėktuvą, sužinojome, kad skrydis atidėtas ir teks laukti apie 3 valandas, nes lėktuvas negavo leidimo skristi per Saudo Arabiją. Tačiau įgula nuolat teikė keleiviams informaciją apie esamą padėtį, stiuardesės dalino keleiviams vandens. O pradėjus lėktuvo viduje sparčiai kilti temperatūrai, buvo iškviestas oro uosto darbuotojas su specialu aparatu, kuris pūtė lėktuve šaltą orą. Po 6 valandų laukimo ir 4 valandų skrydžio - valio, pagaliau nutūpėme ant Seišelių žemės!

Prieš nuleidžiant lėktuvui, stiuardesės išdalino keleiviams užpildyti anketas, kurias reikia pateikti praeinant muitinės postą. Anketose privaloma nurodyti, iš kokios šalies atvykstate, į kokią šalį toliau keliausite, kiek dienų būsite ir kt. Nepamirškite, kad kontrolės postui reikia pateikti lėktuve užpildytą anketą ir atgalinio skrydžio bilietus.

Maloniai nustebino Victoria oro uoste keleivius maloniai pasitikęs oro uosto personalas, šokėjai ir dainininkai.

Apgyvendinimo vietą Mahės saloje pasiekėme taksi. Už nuvežimą (atstumas 6 km nuo oro uosto) sumokėjome taksi vairuotojui 20 eurų.

Dar važiuodami į nakvynės vietą planavome važiuoti pasivaikščioti po sostinę, tačiau pasirodė, kad visos parduotuvės ir įmonės baigia savo darbą 16 val. ir temti pradeda 18 val., po pusvalandžio būna jau sutemę, todėl patartina su savimi turėti ir žibintuvėlį.

Antrą kelionės dieną išsinuomoję automobilį (kaina 35 eurai parai) iš svečių namų savininko, nuvažiavome apžiūrėti sostinės. Atskreipkite dėmesį, kad vairavimas Seišelių salose vyksta kairiąja eimo skryptimi. Keliaujant po salą autobusu, bilietas keleviui tekainuoja 5 SCR.

Sostinėje aplankėme bažnyčią (šalyje ~90 proc. gyvenojų  yra katalikai). Vėliau užsukome į sostinės turgų. Jame galima įsigyti šviežios žuvies, suvenyrų už mažesnę kainą nei kitose suvenyrų parduotuvėse, galima įsigyti ir natūralios Seišeliuose pagamintų vanilės, citrinų, rožių esencijų, kokosų aliejaus,  vanilės lazdelių, citrininės žolės arbatos.

Užsukę į pakelės užkandinę, paragavome tradicinio kreolų (vietinių gyventojų) maisto, kuris vadinasi “Creole” (65 SCR), t.y. iškeptas blynas su tuno, čederio ir kreolietiško padažo įdaru. Jums tikrai patiks!

Klaidžiodami po sostinės gatves, atsitiktinai užsukome į indų šventyklą. Jos durys yra atviros visiems, tačiau lauke privalu nusiauti batus. Viduje vaizdas labai neįprastas- daug altorėlių su indų dievu Ganieša ir jam priaukotu ilgokai pastovėjusiu maistu.

Nors ir pradėjo smarkiai lyti, nepabūgome ir pastatę mašiną nemokamoje aikštelėje (mokamose aikštelėse kiekviena stovėjimo valanda kainuoja 5 SCR), nužingsniavome į botanikos parką (bilieto kaina vienam žmogui 100 SCR). Jame pamatėme retą palmę “Coco de Mer”,  didžiuosius vėžlius ir įvairių augalų, kuriuos daugelis auginame savo namuose.

Tą pačią dieną suspėjome nuvažiuoti ir į vieną gražiausių salos paplūdimių Beau Vallon.  Jame galima ne tik pasivaikščioti ir pasigrožėti vandenynu, bet šalia paplūdimio veikia ir restoranai, gatvėje prekiaujama vaisiais.

Kol vaikščiojome, sutemo. Kadangi salos gatvės neapšviestos, todėl grįžti namo buvo iššūkis.

Kitą dieną turėjome plaukti į vieną gražiausių Seišelių salų La Digue. Bepusryčiaujant terasoje dangus pradėjo niauktis, pakilo vėjas ir... pradėjo lyti. Susikrovę daiktus per lietų nužingsniavome į autobusų stotelę. Praėjo pusvalandis, o autobuso nėra. Priešinga kryptimi pravažiavo net 6 autobusai. O mums neramu, nes reikėjo spėti į laivą. Tada sukosi tik viena mintis: skridome tūkstančius kilometrų, atvykome mėnesį, kai iškrenta mažiausiai kritulių per metus (150 mm), o jau antra diena kaip lyja.

Laimei, mūsų autobusas atvažiavo, įsirioglinus į siaurą ir sausakimšą autobusą buvo įdomu stebėti pasipuošusias merginas, apkūnias moteris ir suvargusius vyrus.

Į laivą keleiviai pradedami laipinti likus 30 minučių iki išvykimo. Nuoširdžiai dėkojau savo buvusiai kursiokei Linai už patarimą išgerti vaistų nuo pykinimo. Plaukiant ilgai vandenyne siūbuojamame laive, supykino ne vieną keleivį.

Plaukiant į La Digue salą, visuomet reikia persėsti į kitą laivą tarpinėje Praslin saloje. Reikėtų paminėti, kad plaukimas Mahė - Praslin trunka 1 val., o Praslin - La Digue  plaukimas trunka apie 15 min., bilieto kaina vienam keleiviui Mahe- La Digue yra 1600 SCR.

La Digue saloje yra apie 5 taksi automobiliai ir keli senoviniai taksi, t.y. jaučiais varomi vežimai.  Šioje saloje nepriklausomai nuo atstumo, taksi paslauga kainuoja 150 SCR. Taip pat galima išsinuomoti dviratį, kuris kainuoja apie 100 SCR dienai.

Apsigyvenome svečių namuose ”Etoile Labrine”, kuris  gavo apdovanojimą už 2013 metais geriausius lankytojų atsiliepimus. Tuo nesistebėjome, nes aptarnavimas gana aukšto lygio. Tik atvykę buvome pasitikti gaiviu gėrimu taurėse, paslaugusis svečių namų savininkas atspausdino mums žemėlapį su lankytinais salos objektais, suteikė naudingos informacijos. Taip pat rytais gaudavome nuostabius pusryčius su šviežiais vaisiais, šviežių vaisių sultimis, o vakarienės buvo tapusios vienu laukiamiausiu dienos momentu: jauki muzika, šviežia žuvis, padažai, desertai ir aukšto lygio aptarnavimas.

Pirmą atvykimo į La Digue salą dieną aplankėme vienintelę jos gyvenvietę La Passe. O kitą dieną ėjome į Grand Anse paplūdimį. Jame maudytis draudžiama dėl didelių bangų.  Šalia paplūdimio veikia baras, kuriame galima paragauti ką tik sugautos ir iškeptos žuvies.

Tos pačios dienos popietę nusprendėme užsukti ir į aukščiausioje salos vietoje esantį Sunset barą ir pasitikti saulėlydžio. Iš pradžių lipdami į viršų džiaugėmės, kad tik šiek tiek krapnojo, bet neilgai, nes įveikus pusę kelio stipriai apsiniaukė ir užklupo liūtis. Staigiai pasislėpėme po bananų palmės lapais. Kiek pabodus stovėti, bėgome siekdami pasiekti savo maršruto tikslą.

Atėjus baras sudarė nebaigto statyti namo įspūdį, tačiau užlipus į antrą aukštą buvo jaukiai įrengta terasa su šiaudiniu stogu. Įsitaisėme kėdėse, gėrėme šviežiai spaustų vaisių sultis ir matėme... nesibaigiantį lietų ir tirštą rūką. O mūsų rūbai buvo permirkę. Tikėjomės, kad besėdint nors nustos lyti, bet palaukus valandą teko priimti nemalonų sprendimą - teks grįžti namo pėsčiomis, nes net taksi atsisakė atvažiuoti šlapiu ir itin stačiu keliu.

Penktąją savo kelionės dieną džiaugėmės geru oru, nes buvome suplanavę visą dieną praleisti antroje pagal dydį Seišelių saloje Praslin.

Laivo bilietus į šią salą galima įsigyti tiesiog prieš lipant. Praslin saloje galima išsinuomoti automobilį už 40 eurų, o pasiderėjus ir už 35 eurus, arba važiuoti viešuoju transportu, kaina vienam keleiviui - 10 SCR.

Pirmasis mūsų aplankytas objektas buvo Vallee de Mer nacionalinis parkas, kuris dėl jame retų Coco de Mer palmių įrašytas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Įėjimas į šį parką kainuoja 340 SCR. Jame galimi 3 skirtingi maršrutai: 1 valandos, 2 valandų arba 3-4 valandų. Galima užsisakyti gido paslaugas.

Įdomu tai, kad vaikščiojat po Valle der Mer nacionalinį parką galima pasijusti kaip džiunglėse. Malonus jausmas, kai karštą dieną galima atsigaivinti po dideliais ir šlamančiais palmių lapais. Jame augančios Coco de Mer palmės turi labai įdomų dalyką - šių palmių subrandintos sėklos labai primena moterišką lytinį organą. O pradėjus dygti palmės daigui, jis gali, pasak muziejaus gido, pasislinkti į palankesnę augimui vietą net apie 2-3 metrus.

Parke gyvena chameleonai, įvairūs paukščiai ir gyvatės, tačiau jų nereikia bijoti. Jos, anot skelbiančių informacinių stendų, išlenda iš savo urvų tik naktį.

Vėliau važiavome į juodųjų perlų fermą. Užsukome į muziejaus vidų nusipirkti bilietų (bilietas vienam žmogui 50 SCR. Belaukiant gido apžiūrėjome ir muziejaus parduotuvę. Papuošalai nuostabūs, o jų kainos taip ir liko nežinioje, nes jos nebuvo nurodytos).

Juodieji perlai auginami toli vandenyne 7 metrų gylyje apie 2-3 metus. Kas tiek laiko į muziejaus laboratoriją atvykstą mokslininkas iš Japonijos, kuris į tam tikro tipo kriaukles (turinčias tamsaus pigmento) implantuoja iš kriauklės masės pagamintus kamuoliukus. Per trumpą mums parodytą filmuką, pamatėme, koks tai sudėtingas procesas. Nutinka ir taip, kad kriauklė nepriima implanto (iš kriauklės suformuoto rutuliuko) ir jį deformuoja, arba šalia implanto pradeda auginti kitą perlą.

Paskutinis norėtas aplankyti objektas Praslin saloje buvo Cot d’Or gyvenvietė su nuostabiu Anse Volbert paplūdimiu, kuris turistus ir vietinius traukia dėl šilto ir gana seklaus vandens, išsitiesusių palei smėlį palmių, čia pat pardavinėjamų kokoso riešutų su gaivaus skonio sultimis.

Už kelionės įspūdžius dėkojame Ilmai Bingelienei

10 dienų tropinėje saloje šalia Žemės pusiaujo per lietaus sezoną. Istorija apie tai, kaip ieškojau gyvenimo harmonijos, kurią Balyje rado filmo „Valgyk, Melskis, Mylėk“ pagrindinė herojė. Apie tai, kaip įgyvendinau svajonę išmokti čiuožti banglente, maistą, kainas ir kitus keliavimo ypatumus. Pirmosios dienos įspūdžiai žemiau.

1-oji diena - oro uostas, viza, kainų palyginimas, prekės, transporto sistema

Pirmą sykį gyvenime registruojant bagažą prisikabino prie turimų laisvų AA baterijų skaičiaus – nesvarbu ar tai registruotas bagažas, ar tai rankinis bagažas. Pasirodo, ne kameroje galima turėti tik ne daugiau kaip dvi laisvas baterijas. Daug derėjausi dėl keturių supakuotų AA įkraunamų baterijų-akumuliatorių, skirtų blykstei. Galiausiai visgi leido pasiimti jas į rankinį bagažą. Taip pat liepė surasti žiebtuvėlį žvakėms uždegti ir įsidėti į rankinį bagažą – pasirodo, jo negalima turėti registruojamame bagaže, o rankiniame bagaže galima turėti tik vieną vienetą.

Oro uoste sužinojau dar vieną įdomų dalyką – gerai, kad pirkdamas bilietą į Balį iškart įsigijau ir grįžimo bilietą atgal į Australiją. Pasirodo, neturint atgalinio bilieto, ar bilieto į kitą šalį – tarkim JAV ar kažkurią Europos šalį – australai išvis neleidžia apskritai išskristi į Balį. Kaip pasakė skrydžių kompanijos darbuotojas – Indonezija negali būti mano galutinis kelionės tikslas.

Lėktuvas skrido per dykumas esančias netoli Darvino miesto, Šiaurės Australijos teritorijoje

Balio oro uostas ir vizos gavimo procesas

Nors oro uoste mus ir išlaipino iš lėktuvo  greitai, bet gana ilgokai turėjome laukti autobuso, kol mus nuveš iki oro uosto pastato, kadangi  tarptautinis Denpasaro skrydžių terminalas dar tik statomas. Belaukiant autobuso, pamačiau įdomių vaizdų – lėktuvus aptarnaujantis personalas padrikai važinėjasi dviračiais oro uosto teritorijoje, kartais sulipę ir po du ant vieno dviračio. Taip sakant nėra didelės kontrolės oro uoste. Kai mus nuvežė į pastatą, už grynuosius pinigus, nes tik juos ten ir priima, įsigijau 30 dienų galiojančią Indonezijos vizą – tai man kainavo 25 dolerius. Beje, gana populiari paslauga Balio gatvėse yra vizos pratęsimas papildomoms 30 dienų. Tad tie, kas jaučiasi Balio salos fanais, šioje šalyje nesunkiai gali išbūti ir visus 2 mėnesius.

Indonezijos respublikos viza, kurią už 25 JAV dolerius nusipirkau atvykęs į Denpasaro (DPS) oro uostą

Balio transporto sistema. Degalų, maisto, transporto kainos

Oro uoste pasitiko pulkas įkyrių taksistų, siūlančių savo paslaugas. Aš aišku pasakiau, kad atstotų ir kad ten, kur man reikia, nusigausiu viešuoju transportu – autobusu. Tuo metu dar nesuvokiau, kad Balyje neegzistuoja toks dalykas kaip „viešasis transportas“. Na, o taksistai įkyriai sekiojo po oro uostą paskui mane, rodėsi net ir į tualetą su manim užeis.

Galiausiai vienas „pagalbininkas“ mane nuvedė iki „turistų informacijos punkto“. Kur vyko ta pati „chaltūra“. Paklausiau informacijoje, kiek turėtų kainuoti taksi iki viešbučio, esančio vos už 3 kilometrų nuo oro uosto, o jis, vietoje to, kad imtų ir iškart atsakytų, pradėjo savo baliečių kalba aptarinėti reikalus su „informaciją“ man parodžiusiu taksistu. Ir tai užtruko kokias 5 minutes. Na ir tada skėlė kainą – 25 doleriai (už 3 kilometrus).

Man kilo tokia mintis – nejaugi jis tikrai galvoja, kad aš nieko nesupratau, kas ten vyksta per tas penkias minutes? Tai aš jam ir sakau - pasilaikyk tu tą savo prabangų limuziną sau, o aš iki viešbučio eisiu pėsčias. Bet kur tau – tarsi įkyrus turkas neatstos ir bambėdamas seks tave iš paskos kartodamas, kaip kokia gerai išdresiruota papūgėlė: „how much how much how much“.

Pasakiau, kad mano draugas atostogaudamas čia gavo taksi už 10 dolerių, tad aš daugiau irgi nemokėsiu. Taksistui šis pasiūlymas, pasirodo, tiko, tad kai nuvežė prie viešbučio, sumokėjau jam 100 tūkstančių rupijų. Jis dar kažką paburbuliavo dėl kurso, tačiau mano atsakymas buvo, kad aš skaičiuoju australiškais, o ne JAV doleriais, tad praktiškai kelionė iki viešbučio kainavo 9 JAV dolerius. Tiek pat kainavo kelionė iš viešbučio atgal į oro uostą, kai išvykau iš Balio. Tad sumokėjau gerą kainą.

Apie transportą Balyje tiesa yra ta, kad Balyje iš tikrųjų nėra autobusų. Tad turi, arba  užsisakyti „shuttle“ į kitą miestą, arba važiuoti su taksistu, arba užsisakyti vairuotoją dienai, arba išsinuomoti motorolerį ar automobilį. Beje, internetu tinklapiuose automobilį nuomotis siūlo už 50 dolerių dienai. Kai tuo tarpu vietiniais pakalbėjęs gali išsinuomoti džipą su draudimu už 15-18 dolerių dienai. Tiesa, visą „žalą“ iki 500 dolerių turėsi vis tiek padengti iš savo kišenės, turėdamas tokį draudimą. Man tai priminė automobilio draudimo modelį Kipre, kurį taikė pigios kompanijos. Taip pat reikia būti atsargiems renkantis nuomotoją,  nes šalia įsikūrę už automobilio nuomą norėjo jau 40 dolerių.

Taigi susitarus džipo nuoma yra žymiai pigesnė nei Havajuose, kur už nuomą su draudimu dienai tektų sumokėti apie 150-200 dolerių. Tiesa, ir patį džipą gausi kur kas padoresnį. Naujų lengvųjų automobilių nuomos kaina yra apie 30 dolerių dienai, kas yra maždaug 2 kartus pigiau nei Havajuose ar Australijos didmiesčiuose, bei tris kartus pigiau nei San Fransiske ar Niujorke.

Išsinuomoti motorolerį Balyje – itin pigu – mano „Sari Bali“ viešbutyje motorolerį išnuomojo vos už 3 dolerius dienai. O tai yra maždaug net 15 kartų pigiau nei Havajuose. Tad Balyje tikrai apsimoka nuomotis motorolerį.

Degalų kainos taip pat juokingos – maždaug 60 dolerio centų už litrą. Kuras Balio saloje degalinėse beveik visada yra tik vienos rūšies – vadinasi jis „Petrol“ ir daugiau jokios informacijos apie jį. Patį kurą dažnai pardavinėja tiesiog gatvėse, 1 litro talpos buteliuose palei gatvę esančiose prekyvietėse. Tokio butelio kaina yra 7500 rupijų (apie 70 dolerio centų). Taip kurą perka dauguma motorolerių vairuotojų Balyje. Turint automobilį visgi pilsitės kurą degalinėse, kur litro kaina yra 6500 rupijų (apie 60 dolerio centų).

Maisto kainos Balio restoranuose

Pirmos dienos vakare pasivaikščiojau aplink viešbutį ir susiradau padorų restoraną pagrindinėje Legian gatvėje. Čia grojo gyva muzika, gavau skanų jautienos didkepsnį už 10 dolerių ir išgėriau sulčių už 2 dolerius. Tai buvo maždaug 2 kartus pigiau nei Australijoje. Beje, jautienos didkepsnį atnešė ant metalinės plokštelės su mediniu pagrindu, tad šis vis dar kepė pora minučių.

Kalbant apie restoranus, tai vėlesnėmis dienomis pora sykių pietavau ir vakarieniavau tiesiog atsitiktiniuose, dažniausiai pigesniuose restoranuose, besislėpdamas nuo netikėtai užklupusio lietaus. Tai būdavo restoranai, įsikūrę siaurose gatvelėse, kur gali pavakarieniauti ir už 4 dolerius – gauti dvi vištos kulšeles, baltų ryžių ir sulčių. Tačiau restoranų švara ir kokybė bei patiekimas maisto dažnai iš subraižytų lėkščių ar ant lapų, tikrai pasitikėjimo nesukėlė, taigi juose valgydamas nesijaučiau maloniai ir jaukiai. O štai prieš paskutinę atostogų dieną vėlgi nuėjus į normalų restoraną, palikus šiek tiek arbatpinigių bei užsisakius rimtą patiekalą – jautienos didkepsnį, o prieš tai dar ir krabą – už visą vakarienę sumokėjau 30 dolerių, o tai tėra tik maždaug 2 kartus pigiau nei Australijoje.

Prekių, drabužių ir kitos kainos Balyje

Kas Balyje dar pigu – tai firminės prekės. Tarkim, žymieji žirgų mėgėjų „Polo“ marškiniai tiek Sidnėjuje, tiek San Fransiske dažniausiai kainuoja 150-200 dolerių, ir į šias parduotuves užsuku retai, nes juk Hugo Boss, Guess ar Calvin Clein gerus marškinius pardavinėja už 50-80 dolerių. O štai Balyje – neįtikėtina –„Polo“ marškinius su 70 proc. išpardavimu galima nusipirkti vos už 20 dolerių. Niekad nepatikėčiau, jei sakytų, kad pagrindinėje miesto gatvėje, naujose stilingose parduotuvėse prekiautų tokiomis kokybiškomis klastotėmis.

Magnetukai, suvenyrai, skėčiai, adapteriai – kainuoja panašiai tiek, kiek ir Australijoje ar Lietuvoje – po 2-6 dolerius. Jeigu nori vietinio telefono numerio – tai už maždaug 10 dolerių su įsigyta SIM kortele galėsi kalbėti 10 valandų vietiniais numeriais. Pati SIM kortelė kainuoja dar apie 10 dolerių.

Dėl magnetukų ir skėčiu rekomenduoju būtinai derėtis. Dažnai už magnetuką pardavėjai paprašydavo manęs NET 20 dolerių vietine valiuta, ir tik tuomet, kai jau norėsi siųsti tą pardavėja eiti rinkti grybų į mišką, tuomet magnetuko kaina nukris iki 3 dolerių.

Ko nepirkti Balyje

Einant gatve gana drąsiai siūlys magiškų grybukų, o kartu kiš ir marihuaną ar hašišą. Per visas 10 dienų Kutos gatvėse sulaukiau gal kokio pusšimčio tokių pasiūlymų. Ir tikrai gana įkyriai siūlo šiuos narkotikus. Turint omenyje, kad už bet kokį narkotikų turėjimą, vartojimą ar platinimą Indonezijoje gresia mirties bausmė, reikėtų būti itin dideliu bepročiu, kad sumastytum iš šių pardavėju nusipirkti ko nors. O geriausia išvis neturėti nieko bendro su narkotikais gyvenime. Mano vieno draugo draugas kadaise nepaklausė šių patarimų ir tik dėka ambasados, turtingų tėvų ir europietiško paso, po pusmečio, praleisto vietiniame Indonezijos kalėjime, sugebėjo šią šalį palikti gyvas ir sveikas.

Viešbutis

Pasirinkau viešbutį, esanti netoli Legian gatvės, kurioje yra dauguma restoranų, parduotuvių, kitų viešbučių, naktinių klubų, bei labai arti yra ir Kutos paplūdimys. Pasirinktame „Sari Bali Cottages“ viešbutyje, atskirą, jaukų „bungalow“ tipo namuką gavau už 30 dolerių parai. Atsiskaityti už kambarį ir kitas paslaugas šiame viešbutyje buvo galima tik grynaisiais pinigais, ir tik Indonezijos rupijomis. Beje, iš bankomato dažniausiai vienu sykiu galima išsiimti ne daugiau kaip 1,2 milijono Indonezijos rupijų, tad būkite nusiteikę papildomoms išlaidoms už valiutos išėmimą.

Džiugu, buvo bent jau tai, kad radau šį viešbutį „booking.com“ ir man neteko su lagaminais vaikščioti Kutos gatvėmis ieškant tinkamo viešbučio apsistoti. Beje, užteko pasakyti, kad registravausi internetu, ir mane kaipmat surado. Taip pat pastebėjau gana didelę nuostabą viešbučio personalo akyse dėl mano registracijos internetu – matyt, buvau vienintelis žmogus per porą savaičių užsisakęs šį viešbutį internetu. Balyje turbūt įprasta viešbutį susirasti tiesiog vaikštant gatvėje ir klausinėjant vietinių apie geras vietas apsistoti, bet tik ne internetu.

O netoli namuko viešbučio teritorijoje esantis baseinas su žolynėliu ir palmėmis greta buvo tiesiog saugi ir jauki vieta praleisti laiką, jeigu nenori niekur eiti iš viešbučio, arba jeigu visą dieną turi laukti skrydžio, o savo namuko raktus jau esi atidavęs į viešbučio registratūrą. Viešbučio baseino vanduo dažniausiai būdavo įšilęs iki 32-35 laipsnių šilumos.

Bus daugiau...

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt