Pirmoje dalyje pasakojau apie pasirengimą kelionei ir pirmąsias tris dienas Kipre, o dabar kviečiu į virtualią kelionę po Pafosą, Limasolį, kalnus ir kitas šios nuostabios šalies grožybes!

Pafosas

Nežinau kaip kitiems, bet man kelionėse laikas bėga neįtikėtinai greitai, ir Kipras nebuvo išimtis. Trys nakvynės Larnakoje prabėgo nepastebimai, tad ryte atsikėlus, suvalgius „pusrytį“ ir susidėjus daiktus į vietas vėl sveikinomės su savo ištikimuoju ratuotu riteriu, kuris mūsų klusniai laukė prie viešbučio.

Antroji mūsų kelionės stotelė – Pafosas, kur buvome rezervavę viešbutį. Mūsų naujieji trumpalaikiai namai – visiškai priešingoje salos pusėje, tačiau Kipras nėra didelis ir jokių problemų nekyla. Nors greičiausiai pasiekti Pafosą galima puikiu greitkeliu, toks variantas mums ne visai priimtinas. Nusprendžiame iki Limasolio važiuoti greitkeliu, o vėliau, netoli Pissouri miestelio, pasukti į mažesnį, tačiau gerokai vaizdingesnį B6 kelią.

Autostrados ir keliai Kipre – nuostabūs, tad net nepratus vairuoti dešinėje pusėje jautiesi labai laisvai. Dar vienas pliusas – visos nuomotos mašinos turi raudonus numerius, vietiniai tai mato ir yra ne tik atsargesni, bet ir atlaidesni.

Nors pirminis planas buvo į B6 kelią sukti prie Pissouri miestelio, iki jo likus apie dešimčiai kilometrų pamatome vieną iš daugelio kelio ženklų su vienuolyno ženklu. Juk mes – laisvi paukščiai, kodėl nepasukus anksčiau? Išvažiavus iš autostrados netrukus supratome, jog vienuolynas yra priešingoje pusėje, bet pavažiuoti kelis kilometrus net ir ne ta kryptimi – anokia čia problema. Kelias akimirksniu keičiasi – iš plačios ir nuobodžios autostrados patenkame į gerokai siauresnį, tačiau taip pat puikų B6 keliuką, bet svarbiausia – kokie vaizdai! Į kalną, nuo kalno, prie skardžio, nuo skardžio. Žodžiu, žiaauriai gražu! Ieškodami vienuolyno pravažiavome ir kelias kalnuose esančias Didžiosios Britanijos karines bazes, kol galop pasiekėme „Symvoulas St.George“ vienuolyną. Graži vieta, maža bažnytėle-koplytėle, tačiau nieko ypatingo. Praleidus kelias minutes kulniavome atgal į mašiną. Tokiose vietose labiausiai užburia gamtos jaukumas, kalnai fone ir tyla. Mažutėliai Kipro vienuolynai tuo ir pasižymi.

Iki Pafoso dar buvo likusi nemaža kelio atkarpa, tačiau pakeliui planavome aplankyti garsiąsias Afroditės uolas. Tikrai nepasigailėjome, jog pasirinkome važiuoti senesniu keliu B6. Vaizdų aprašyti tiesiog neįmanoma, sustodavome kas kelias minutes, nes tai buvo kažkas WOW!

Nors teko skaityti, jog daug kam nei Afroditės akmuo, nei uolos įspūdžio nepalieka, mums ši vieta tikrai patiko. Pastatę mašiną kitoje gatvės pusėje prie kavinės, gatvę kirtome siaurutėliu požeminiu tuneliu ir... tuomet atsivėrė vaizdas į tikrą gamtos perlą!

Vaikštinėdami ir braidydami aplink Afroditės uolas praleidome maždaug valandą, o dar po pusvalandžio praleisto kelyje jau sustojome prie savo viešbučio. Po „San Remo“ šalčio košmaro Larnakoje tai buvo tikra atgaiva kūnui ir sielai – Amphora Hotel & Suites išties yra puikus kainos ir kokybės santykis. Už dvi naktis šiame naujame keturių žvaigždučių viešbutyje su vaizdu į jūrą ir pusryčiais paklojome 84 eurus dviem. Sezono metu ši kaina išauga ne vieną kartą.

Atgavę jėgas nusprendėme, jog atėjo laikas artimiau susipažinti su Pafosu. Iki miesto centro – maždaug du kilometrai kelio, tačiau einant pakrante laikas tikrai neprailgo. Visa pakrantė apstatyta prabangiais ir mažiau prabangiais viešbučiais, netrūksta kavinių ir restoranų. Artėjant prie centro žmonių vis daugiau, kavinių skaičius taip pat auga. Tai – įprastas kurortinio miesto vaizdas. Kas stebina, tai paplūdimių stoka. Smėlėtų paplūdimių pačiame Pafose tiesiog nėra. Žmonės iš čia saulės ir vandens malonumais lepintis važiuoja į už miesto esančias vietas. Bene populiariausias paplūdimys – Coral Bay. Tiesa, ir jo su mūsų turimais paplūdimiais Lietuvoje nepalyginsi. Bent jau smėlio prasme.

Pafoso centras – niekuo neypatingas ir neišsiskiriantis. Šarmo šiam miestui, žinoma, suteikia jūra. Kur jūra, ten dažniausiai ir atsipalaidavę žmonės bei didelis kavinių skaičius. Nežinau kaip jums, bet mums labai retai keliaujant pavyksta greitai surasti vietą, kurioje norėsime pietauti/vakarieniauti : ) Ten, kur įkyriai kviečia užeiti į vidų, iš principo beveik niekada neiname, o kitur... tiesiog sunku išsirinkti! Ieškodami jaukios vietos pravaikščiojome kokią valandą, kol galop užsukome į „Adelaida“ restoraną. Juokinga, bet čia mus irgi kvietė užeiti, tačiau tai buvo malonus vyrukas, o ir šiaip kojų nebejautėme. Neliko nieko kito, kaip tik eiti į vidų. Užbėgsiu įvykiams už akių – nepasigailėjome : )

Mūsų amžius tikrai turi daug privalumų, o „Trip Adviser‘is“ su savo patarimais yra didelis gėris. Renkantis valgymo vietą dažnai juo naudojamės. Atsiliepimai retai nuvilia. Pasirinkome turistinį meniu už Pafose populiarią dešimties eurų kainą. Už tai asmuo gauna „starterį“, pagrindinį patiekalą, desertą ir dar vyno butelį (jei tokį meniu užsisako dviese).

Viskas buvo neblogai, išskyrus tai, kad žuvis buvo šaldyta. Bet juk mes – paprasti ir neišrankūs žmonės. Prie sąskaitos dar sulaukiame ir po stipresnio gėrimo taurelės – taip sakant, kavinė vaišina. Gal ir geras dalykas tas internetas (koks dar gal, aišku, kad geras : ) )? Keliaujant tikrai jaučiasi, jog maitinimo įstaigos stengiasi pasitempti ir labai nori gerų atsiliepimų.

Važiuojame, kur akys mato

Penktoji kelionės diena buvo labai produktyvi ir kupina nuotykių. Rytinė dalis aiški – gana ankstyvas kėlimasis, gardūs pusryčiai ir dienos plano susidėliojimas. Apsisprendėme dieną pradėti aplankydami Pafoso archeologinį parką, kuris yra garsus dėl savo senųjų mozaikų. Šis parkas įsikūręs prie pat uosto, tad jį surasti – itin lengva. Tiesa, jeigu galėtume laiką atsukti atgal, šią vietą tikrai aplenktume. Bendras vaizdas kiek priminė Romoje esančius imperijos griuvėsius, tačiau ten jie – gerokai įspūdingesni.

Kato Pafoso archeologinis parkas, kaip ir priklauso, įsikūręs didelėje teritorijoje po giedru dangumi. Mozaikų nėra daug, o ir apskritai jos mums nepaliko išskirtinio įspūdžio. Taip, prisipažinsiu, nesame dideli tokio tipo muziejų fanai, o ir diena pasitaikė išties karšta. Amfiteatras nuotraukose irgi atrodo tikrai geriau, negu realybėje. Čia praleidome valandą, viską greitai apėjome ir „tepėm slides“. Tai buvo turbūt prasčiausiai mūsų išleisti devyni eurai kelionėje. Bet vėlgi – kiekvienam asmeniškai : ) Jeigu esate užkietėję istorijos fanai – neabejoju, patiks.

Įsėdus į mašiną nusprendėme važiuoti laukinio Lara paplūdimio link. Čia peri didieji jūros vėžliai ir nors mūsų vizito metu buvo aišku, jog jų nepamatysime, vis viena norėjome apžiūrėti šią vietą. Pakeliui aplankėme „Coral Bay“ paplūdimį, kuris sezono metu būna tiesiog sausakimšas, o dabar teglaudė kelias vienišas žvejų ir akrobatų sielas.

Deja, mūsų norui pasiekti Lara paplūdimį nebuvo lemta išsipildyti. Nors prieš tai skaitėme internete, nesinorėjo tikėti, jog į šią laukinę vietą patekti galima tik su džipais. Apmaudu, bet tai tiesa. Iki šio paplūdimio daugiau nei dešimt kilometrų reikia dardėti tragišku žvyrkeliu. Yra žmonės, kurie šį maršrutą įveikia lengvuoju išsinuomotu automobiliu (pagarba jiems), tačiau pavažiavę kokį kilometrą nusprendėme, jog nenorime rizikuoti savo ratuoto riterio gyvybe. Kelias išties katastrofiškas – duobė po duobės, mūsų draugui Coltui tai galėjo tapti mirtinu išbandymu : (

Visai prie šio žvyrkelio pradžios yra Avakas Gorge tarpeklis. Tai dar viena žymi Kipro vieta, kurią pasiekti irgi nėra labai paprasta (iš kitos pusės – nėra ir super sudėtinga). Pastačius mašiną tenka daugiau nei kilometrą kulniuoti pėsčiomis tikrai ne pačiais patogiausiais takais. Deja, nors ši vieta buvo ranka pasiekiama, mes jos nepasiekėme ir net nebandėme. Draugė nebuvo pasiėmusi reikiamos avalynės, tad teko šį grožį praleisti ir atidėti kitam kartui. Bus dėl ko grįžti : )

Vis tik esu optimistas ir tikrai pritariu pasakymui, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kitas tikslas – Poli miestelis. Kodėl jis? Pažiūrėjome į žemėlapį ir krito į akį : ) Ir būtent čia prasidėjo jėgiškoji dienos dalis. Tik išvažiavus iš Peyia miestelio (būtent už jo prasideda žvyrkelio malonumai, kur mes ir apsisukome, o aplinkui tematėme galingus visureigius) pradėjome kilti į kalną. Bet tai nebuvo šiaip sau kalnas, tai buvo mega kalnas. Mes kilom, kilom, kilom, tada dar kartą kilom, vėl kilom, kol... galop... pakilom! Artimiausioje mini apžvalgos stotelėje sustojome ir negalėjome patikėti savo akimis – atsivėrė toks kalnų grožis, jog trūksta žodžių visa tai apsakyti.

Kaip ir visada – pirma emocija būna nereali, tačiau po truputį akys pripranta ir tai tampa tarsi natūraliu reiškiniu. Dabar sėdėdamas namuose Lietuvoje ir rašydamas net šypsotis pradedu prisiminęs visus nuostabius Kipro kampelius. Ehhh, kodėl niekas neišranda laiko mašinos??

Pakilus į kalnus keliai buvo ganėtinai geri, o kas svarbiausia – nenuobodūs, nes vingiuoti. Juolab, nežinai, koks grožis už kokio posūkio laukia. Po gerų dešimties minučių vingiavimo (gal ir daugiau) dešinėje pusėje matome tradicinį vienuolyno ženklą. Kodėl gi nepasukus? Rašo, kad važiuoti reikia, jei gerai prisimenu, du kilometrus.

Kelias iš karto tampa gerokai siauresnis, toks, kur net dviem mašinom prasilenkti nėra itin paprasta, bet tai mūsų negąsdina. Važiuojame, važiuojame, bet kaip vienuolyno nėra, taip nėra. Pagaliau matome išsvajotąjį ženklą, tačiau šalia jo – kažkokia mūrinė tvora ir medžiai. Pagalvojome, kad tai negali būti mūsų tikslas, keliaujame toliau. Ir štai šioje vietoje mes vos neprisižaidėme. Patariu visiems, jeigu nublūdijate į kokius nors žvyrkelius kalnuose, kur gyvybės aplinkui nelabai matosi, o kelias veda gana sparčiai žemyn, sukitės ir važiuokite atgal, nes paskui galite įstrigti arba paprasčiausiai su nuomota mašina neužvažiuosite atgal.

Šioje vietoje mes buvome labai arti fiasko – kadangi visada mėgstame pasiekti užsibrėžtą tikslą ir kaip kvaileliai ieškojome savo vienuolyno (kurį iš tikro jau buvome pravažiavę), vos nenulėkėme nuo skardžio. Pravažiavus kažkokią mini gyvenvietę pradėjome važiuoti žvyrkeliu, kuris leidžiasi į apačią. Bet ne tame visas smagumas – siaurutėlis žvyrkelis buvo ant visiško skardžio. Čia jau viduje po truputį prasidėjo panikos priepuolis, bent jau draugei. Aš stengiausi išlikti ramus, nors kur ten išliksi, kai pro langą matai tikrą bedugnę... Baisiausia, kad kelias vedė į apačią, tad nusprendėme, kad reikia apsisukti čia ir dabar. Tai buvo, tikėtina, ekstremaliausias mašinos apsukimas mano gyvenime. Širdis daužėsi kaip patrakusi, bet Coltas nenuvylė – šiaip ne taip, ant visiško krašto apsisukome ir dūmėme atgal.

Po penkių minučių, privažiavę vienuolyno ženklą, vis dar nesuvokėme, kad tai ir yra mūsų tikslas (taip, taip, juokitės, kokie mes dundukai : ) ir patys paskui juokėmės), tad pasukome į dar kitą keliuką. Laimei, šį kartą nuotykių nebuvo, gana greitai susivokėme, kad tai tikrai ne tas kelias. Ir tik grįžtant atgal kažkaip atėjo nušvitimas, jog vienuolynas ir turi būti prie ženklo. Kaip kitaip : )))

Ir ką, pasistatėme mašiną, atlapojome mūrinėje sieloje esančias duris, ir, vuolia! Jauki, maža bažnytėlė, pasislėpusi tarp medžių. Apėjome, apžiūrėjome, paskambinau bažnyčios varpu... Vietiniai gyventojai į kvietimą melstis neatsiliepė, tad nieko kito neliko, kaip važiuoti toliau. Beje, ši vieta vadinasi Georgios Nikoxilitis.

Jeigu skaitote šį aprašymą ir dar nesate apsisprendę, ar verta Kipre nuomotis automobilį, nedvejokite! Tikrai verta! Be mašinos pamatysite tik labai menką dalį Kipro gamtos stebuklų! Maža to, mūsų nedidelis Coltas kuo puikiausiai užkariavo ir aukščiausias viršukalnes, nebuvo jokių bėdų. Tik kuro užsipilkite daugiau prieš važiuodami į kalnus, nes čia kolonėlių yra labai mažai ir tik prie didesnių miestelių.

Tęsiant pasakojimą, iš Pafoso važiuojant į viršų visada galima rinktis tarp kelių kelių. Priminsiu, kad mes pasirinkome kelią per Peyia miestelį ir vengėme B7 kelio, kuris yra geresnis, tačiau su gerokai mažiau įspūdingais vaizdais.

Nors kitas mūsų kelionės tikslas buvo spontaniškai sugalvotas Poli miestelis, jo neprivažiavę pamatėme ženklą su nuoroda į Afroditės vonias. Why not, pagalvojome? Dar šiek tiek laiko kelyje ir mes jau statome mašiną. Ir išties – tai dar viena labai graži vieta. Kiek supratome, čia negalima maudytis. Beje, prie pat Afroditės vonių yra jauki kavinė, įrengta ant šlaito. Nors mes jos siūlomų malonumų neišmėginome, neabejoju, kad vakare išgerti kad ir arbatos ar kavos puodelį turėtų būti labai jauku.

Pasimėgavę dar vienu Kipro gamtos deimantu keliavome į Poli miestelį. Žiemą Kipras ir taip apsnūdęs ir menkai gyvas, tad šis jaukus miestelis nebuvo išimtis – apart kelių pensininkų ir užsidariusių kavinių nieko labai ir nepamatėme. Beje, vietiniai sako, kad būtent Poli galima pasimėgauti skaniausiu vietiniu patiekalu žuvies meze. Labai gaila, jog tai sužinojome tik vėliau, jau apsistoję Limasolyje.

Apsižvalgę po apmirusį Poli patraukėme dar labiau į viršų, nes mus visada traukia vanduo. Po penkiolikos minučių kelio išlipome prie tilto, kažkuo panašaus į Palangos. Paskutinį kartą Poli apylinkėse įkvėpėme gryno oro, pasimėgavome jūros vaizdais ir traukėme atgal į automobilį.

Grįžimui į Pafosą pasirinkome geresnį B7 kelią, kadangi po truputį artėjo vakaras, o ir šiaip jautėsi tam tikras nuovargis, maža to, ir pilvai akivaizdžiai gurgė. Pakeliui dar sustojome jaukiame Sa-Buneri restorane, kur už tris eurus dviese gavome ne tik po skanios arbatos puodelį, bet ir po naminio obuolių pyrago gabalėlį (eh, tas vietinių svetingumas!). Buvome vieninteliai labai gražioje vietoje prie užtvankos įsikūrusios kavinės svečiai, šeimininkė iškeliaujant dar pasiūlė į kelią pasiimti ir kelis šviežutėlius apelsinus. Vėliau grįžę ir pagooglinę supratome, kad šią vietą tiek vietiniai, tiek turistai ganėtinai gerai vertina. Jeigu Kipre užsimanysite vakarienės vaizdingoje vietovėje su itin svetingais šeimininkais – rekomenduojame : )

Čia mūsų diena praktiškai ir baigėsi. Pafose mus pasitiko pikas ir kamščiai, o vakaras buvo tingiai praleistas besimėgaujant ošiančios jūros vaizdais terasoje ir planuojant kitos dienos maršrutą.

Diena kalnuose

Vos įsigijus skrydžio bilietus žinojau vieną dalyką – būtinai važiuosime į kalnus. Tiesa, iš dalies kalnuose buvome ir penktąją kelionės dieną, tačiau šeštoji iš esmės buvo paskirta būtent jiems. Kadangi mūsų laikas Pafose baigėsi, dienos planas buvo papusryčiavus kalnų keliais įveikti nemenką atstumą, apžiūrėti Kykkos vienuolyną ir atvykti tiesiai į Limasolį, kur buvome užsirezervavę viešbutį paskutinėm dviem kelionės naktim.

Kalnai kalnais, bet iš Pafoso juos pasiekti yra ne vienas kelias, juolab ir maršrutų yra įvairiausiu. Šiek tiek paskaitinėję forumus priėmėme sprendimą iš Pafoso važiuoti B7 keliu iki Stroumpi, tada sukti Polemi ir Panagia link.

Nors prieš pat mūsų kelionę oras Kipre buvo labai prastas ir dalis kelių kalnuose buvo netgi nepravažiuojami su lengvuoju automobiliu, mums pasisekė – viso mūsų vizito metu oras buvo nuostabus, įsitikinome, jog Kipras tikrai yra saulėta šalis, o su kelių problemomis neteko susidurti.

Nors atstumas iki Kykkos vienuolyno tikrai nėra didelis (nuo Pafoso vos 70 kilometrų), tačiau realiai kelyje užtrunki dvi valandas. Jeigu dažnai stoviniuoji, kaip mes, viskas dar labiau užsitęsia. Vis tik sunkiai įsivaizduoju, kaip važiuojant tokiu vaizdingu keliu, matant tiek kvapą gniaužiančių panoramų, įmanoma būtų nesustoti. Ne visada nuotraukoms – kartais tiesiog norisi pajausti tą gamtos didybę ir galią.

Viso to grožio apsakyti net nebandysiu, vis viena nesigaus. Eismas buvo labai neintensyvus, galbūt todėl, kad pasirinkome ne patį populiariausią maršrutą. Jeigu pirmą valandą kartas nuo karto dar pamatydavome kokius nors brolius su raudonais numeriais, tai vėliau automobilį sutikdavome kas kokį pusvalandį.

Netoli Cedar Valley kelias išsišakoja – galima ir toliau važiuoti šiek tiek geresniu keliu, tačiau galima sukti link Cedar Valley. Pasirinkome šį variantą ir tikrai nepasigailėjome. Kelias čia gerokai susiaurėjo, dažnai teko važiuoti visai prie pat skardžio, o automobilių visai nesutikome, bet gamtos grožis užburia. Taip pravingiavę itin siauru keliu daugiau nei pusvalandį išvažiavome į prieš tai buvusį kelią ir dar po kokių penkiolikos minučių pasiekėme Kykkos vienuolyną.

Nors ši vieta yra labai gražiai aprašoma ir randama beveik visuose lankstinukuose, mums kažkokio super įspūdžio nepaliko. Taip – vienuolynas didelis ir gražus, pamatyti verta, bet kai užėjus į vienuolyno viduje esančią suvenyrų parduotuvę ten pardavėjai su draugeliais kartu klausosi kažko panašaus į „Russkoje radio“, norom nenorom nusivili : )

Kykkos praleidus pusvalandį tęsėm kelionę Limasolio link. Toliau mūsų maršrutas vedė pro Pedoulas, Troodos ir Platres miestelius-gyvenvietes. Planavome pakeliui kažkur sustoti pavalgyti, deja, viskas buvo uždaryta.

Pedoulas – labai gražus miestelis, įsikūręs kalnų apsuptyje. Stebėjomės, jog tai tarsi miestas, kuris retai mato saulę dėl kalnų aplink. Gyvenimas šešėlyje. Beje, čia yra net keli viešbučiai, sezono metu gyvybės būna kur kas daugiau.

Troodos mus pasitiko su nerealiais kontrastais – kylant link jo apačioje švietė saulė ir buvo apie 18 laipsnių šilumos, o po dešimties minučių aplink stūksojo kalnai sniego, savo ruožtu žmonės slidinėjo ištisus metus veikiančiose slidinėjimo trasose. Keista, bet savotiškai faina : )

Po dar dešimties minučių jau buvome netoli Platres, kur iš sniego ir slidinėjimo malonumų – jokių ženklų. Tęsėme maisto paieškas, deja, vėl teko nusivilti. Absoliučiai visas miestelis buvo miręs – matėme vos kelis žmones. Tavernos taip pat nedirbo, tik aplink miestą ilgesingai ratus suko ne vienas automobilis raudonais numeriais.

Sezono metu Platres turėtų atrodyti gana įspūdingai – kiek pasakojo bičiuliai gyvenantys Kipre, tai yra vietinių pamėgta vieta, kurioje nuo kovo pabaigos verda gyvenimas. Tai nestebina, čia yra itin didelė prabangių vilų, įrengtų kalvų viršūnėse, koncentracija. Net ir žiemos metu visa tai verta pamatyti.

Iš Pano Platres nesiryžome iš karto vykti į Limasolį. Nusprendėme surasti, kur yra Kaledonian krioklys. Radome greitai ir lengvai. Žinojau, kad kaip ir iki praeitą dieną neaplankytų tarpeklių, iki šio krioklio taip pat reikia gerokai paėjėti. Nusprendžiau, kad antrą kartą tokios galimybės praleisti nevalia, draugei truputį pamelavau, kad viskas yra paprasčiau, nei yra iš tikro.

Vis tik žygis vos nesibaigė tik prasidėjęs – prie pat maršruto pradžios buvo uždėta stop juosta (panaši į tą, kokios būna nusikaltimo vietose), tuo tarpu užrašas šalia bylojo, kad dėl prastų oro sąlygų eiti draudžiama, o neklaužados patys prisiima visą atsakomybę.

Po apmąstymo minučių nusprendėme, kad rizikuosime. Taigi, geras pusvalandis praėjo lipant į kalną tikrai ne pačiais patogiausiais takais, jeigu juos taip galima pavadinti. Teko šokinėti per akmenis, kad nusigautume vis į kitą upelio pusę, įveikti ne vieną lieptą ir t.t. Iš tikro buvo visai smagu, jau atrodydavo, kad krioklys tuoj tuoj bus, tačiau vis apsigaudavome. Nors atstumas iki krioklio oficialiai vos vienas kilometras, realiai be pusvalandžio iki jo nenusigausi. Bent jau ne tomis sąlygomis, kokios buvo mūsų vizito dieną.

Galop pasiekus tikslą užplūdo malonus jausmas. Pats krioklys – tikrai ne Niagaros, bet vaizdas gražus. Juolab, kai žinai, kad esi vienut vienas. Grįžti buvo gan nuobodu, o ir šiaip skubėjome, kadangi jau temo. Vieniem likti tokioje vietoje tikrai nesinorėtų. Visas žygis užtruko kiek daugiau nei valandą.

Grįžus į automobilį po kokios valandos jau buvome prie savo viešbučio Limasolyje (labai geras daiktas tas google maps telefone, lengva orientuotis, kai navigacija grybauja). Tiksliau – apartamentų viešbučio, kuris net neturi registratūros. „Anemos Apartments“ – gerai įvertinti apartamentai visose viešbučių rezervavimo sistemose, o ir kainą gavome išties puikią. Už dvi naktis teko pakloti 60 eurų. Turint omenyje, kad Ikea stiliaus numeris turi visus patogumus, terasą ir vaizdą į jūra – tikrai nuostabi kaina.

Gal kiek keista buvo atvykus prie apartamentų skambinti nurodytu numeriu ir laukti, kol gausime raktus, tačiau tos dešimt minučių neprailgo ir netrukus galėjome pelnytai pailsėti.

Tradiciškai be pusryčių ir lengvų užkandžių pilvai gurgė. Nusprendėme išbandyti vietinę virtuvę. „Trip Adviseryje“ susiradome puikiai įvertintą autentišką „Meze Taverna“, pasiskambinau ir pasiteiravau ar norimu laiku bus staliukas. Patikino, kad dviem tikrai atras.

Vienintelis apartamentų minusas – jie tolokai nuo centro, tačiau prie pat jūros ir pagrindinio kelio šalia jos, tad kelias iki centro su automobiliu neprailgsta, nors tenka važiuoti beveik dešimt kilometrų. Mūsų išsirinktas restoranas – pačioje miesto širdyje, randame lengvai.

Maistas buvo skaniausias, kokį tik ragavome kelionės metu, o aptarnavimas – išskirtinai puikus. Ši taverna yra visiškai autentiška, priklauso šeimai. Nors kainos mums, paprastiems mirtingiesiems, ir nebuvo visiškai pigios, kartais tikrai galima sau leisti. Vakarienė kaštavo 50 eurų dviem su desertais ir vyno buteliu. Jeigu kada likimas vėl nuves į Limasolį, tikrai apsilankysime dar kartą : )

Naujoji Limasolio marina

Priešpaskutinė diena Kipre buvo mažiausiai įtempta, kalbant apie važinėjimus. Gerai išsimiegoję apsilankėme už centro esančiame geriausiame Limasolio paplūdimyje „Lady‘s mile“. Vėlgi, išskirtinis paplūdimio bruožas – jį pasiekti galima tik labai duobėtu žvyrkeliu. Tiesa, skirtingai nei iki Lara paplūdimio, čia tenka dardėti tik vieną kitą kilometrą. Mūsų ratuotas riteris išbandymą sėkmingai įveikia, o kol draugė renka kriaukles (jų čia daug ir labai gražių) aš nusprendžiu išsimaudyti jūroje. Bangos – stiprios, vėjas – didelis, tačiau pats vanduo išties šiltas, apie 19 laipsnių šilumos.

Smagiai praleidę popietę užsukame į Lidlą, kuris yra gana netoli paplūdimio ir šį kartą pietaujame apartamentuose. Labai taupant Kipre žiemos metu apskritai būtų įmanoma prasisukti už grašius, o taupantiems apartamentai turėtų tikrai patikti.

Kadangi pasaulis yra mažas ir draugų yra netgi Kipre, vakaras prabėgo dalinantis istorijomis ir įspūdžiais apie keliones naujoje Limasolio marinoje. Tai – išties jauki ir dėmesio verta vieta, į kurią buvo investuoti milžiniški pinigai. Gal kiek nustebino, kad maisto kainos marinos kavinėse visiškai nesikandžiojo, netgi, sakyčiau, buvo visiškai prieinamos. Tikrai ne brangiau nei mūsų paplūdimio miestuose.

Po smagaus vakaro dar laukė vietinio vyno degustacija bičiulių namuose. Prisipažinsiu, netgi užpavydėjau – Kipras tikrai nuostabi šalis, mielai čia pagyvenčiau metus kitus : )

Why do all good things come to an end?

Yra tekę girdėti žmones sakant, kad kelionių pabaigoje jau norėjo grįžti namo. Galvoju ir sunkiai prisimenu savo kelionę, kurios pabaigos laukčiau. Visada norisi pabūti dar, Kipras nebuvo išimtis. Vieni žmonės jaučia milžinišką malonumą įsigydami geresnį automobilį ar daiktą (nepagalvokit, kad nejaučiu aš : ) ), o keliones atideda senatvei, mano filosofija – keliauk kol jaunas, keliauk kol gali! Kelionės praturtina visokeriopai, plečia pasaulėžiūrą ir palieka neišdildomus įspūdžius. Net jeigu grįžus į Lietuvą reikėtų mėnesį graužti makaronus ir kruopas, vis viena keliaučiau : )

Okey, grįžtant prie pasakojimo, paskutinė diena buvo tipiškai keista. Turiu omenyje, mintyse balansuoji tarp šios akimirkos ir namų, tarp atostogų ir laukiančių darbų.

Pirmą dienos pusę praleidome turiningai – aplankėme Kipro vyno muziejų, kuriame buvome vos dviese ir sulaukėme savotiško individualaus turo, o vėliau laukė degustacija. Susiradome ir naują draugą – įkyrią katę, kuri muziejaus vizito metu visur sekiojo iš paskos ir nei akimirkai neleido atsipalaiduoti : D Kaina žmogui su penkių vynų degustacija ir užkandžiais – septyni eurai.

Visai netoli vyno muziejaus yra Kolossi pilis, tad užsukome ir ten. Įėjimas – trys eurai žmogui. Kadangi tokio tipo statiniai mums visada būna įdomūs, nenusivylėme. Nuo pilies viršaus atsiveria ir graži apylinkių panorama.

Kadangi iki vėlyvo skrydžio iš Larnakos dar turėjome laiko, likusią dienos dalį praleidome Limasolio marinoje ir ieškodami lauktuvių draugams. Vėliau keliavome tiesiai į oro uostą Larnakoje ir Kiprą palikome prisiminimuose.

Finansinė ataskaita:

Žinau, jog ši vieta visada būna aktuali tiems, kurie planuoja kelionę. Mes nesame slapukai, skaičiai jūsų dėmesiui. Turėkite omenyje, jog vykome sausio antroje pusėje, taigi – ne sezono metu, kai kainos yra žemesnės nei įprastai.

Skrydis Vilnius-Larnaka-Vilnius dviem asmenims 336Lt/98Eur

Automobilio nuoma savaitei su paėmimu/pridavimu oro uoste: 80Eur (kuro politika šioje kompanijoje – visiškai ideali. Automobilį gauni su pusę bako, su tiek pat ir atiduodi).

Kuro išlaidos: 70Eur

Du bilietai į futbolą Larnakoje: 20Eur

Viešbučiai: Larnakoje 60 (3naktys), Pafose 84 (2 naktys), Limasolyje 60 (2 naktys) = 204Eur

Maisto išlaidos: 210Eur - Maistui tikrai netaupėme, tik kartą valgėme apartamentuose. Kainos, savaime suprantama, skiriasi nuo vietos (išlaidos parašytos dviem). Į šias išlaidas taip pat įskaičiuotos visos lauktuvės.

Kaljanas Larnakoje: 10Eur

Parkingas: 5Eur - Už stovėjimą mokėjome tik Limasolio marinoje.

Nikosija – Kirenija/Girne (važiuojant shared taxi): 10 lyrų (dviem)

Kirenija/Girne – Famagusta (važiuojant shared texi): 20 lyrų (dviem)

Famagusta-Nikosija (važiuojant autobusu): 18 lyrų (dviem)

Kato Paphos archeologinis muziejus: 9Eur (dviem)

Vyno muziejus: 14Eur (dviem)

Kolossi pilis: 6Eur (dviem)

VISO: 750Eur

Kaina asmeniui su viskuo nuo A iki Z: 375Eur/1295Lt

Taigi, keliaukite ir būkite laimingi!

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius

Jeigu pritariate tam, kad nebūtina vykti atostogų į šiltus kraštus, norint tiesiog atsipūsti nuo darbų ar rutinos, mąstote visiškai taip pat, kaip ir aš. Tyrimai rodo, kad net paprasčiausia savaitgalio išvyka į Lietuvos kurortą ar Europos didmiestį prablaško mintis beveik taip pat, kaip savaitės trukmės atostogos! Taigi skubu rekomenduoti vieną iš tunto savaitgalio idėjų – pigi išvyka į Vokietijos sostinę Berlyną.

Kur apsistoti Berlyne? Svečių namai (eng. hostel) ir viešbučiai

Vokietijoje man patinka apsistoti vis kitokiuose svečių namuose. Jų čia daug, jie čia populiarūs ir nebrangūs. Tiesa, galima rasti ir itin garsių, išskirtinių, savo vardą užsitarnavusių, kuriuose lovos kaina didesnė nei 5* viešbutyje! Tačiau atokiau nuo miesto centro rasi ir gerai vertinamų svečių namų už 10 ar 15 eurų nakčiai. Svečių namai – tai bendrabučio tipo namai, siūlantys apgyvendinimą dideliuose aštuonių, dešimties ar net penkiolikos lovų kambariuose. Sumokėjus tam tikrą mokestį už naktį, Jums priklausys lova, rankšluostis ir rakinama spintelė daiktams susidėti. Bendro naudojimo patalpose rasite virtuvę maistui gaminti, poilsio zoną, prieigą prie interneto. Tokią vietą labiau rekomenduočiau jaunimui.

Norintiems daugiau privatumo už nedidelę kainą, rekomenduoju naują viešbutį Berlyno centre – „Titanic Comfort Mitte“. Daugelį lankytinų vietų pėsčiomis pasiekdavome per 15-20 minučių. Nors viešbutis gavo tik tris žvaigždutes, drąsiai su tuo nesutikčiau – kambariai, įrengimas, pusryčiai verti visų keturių! Naktis viešbutyje kainuoja apie 30 eurų asmeniui, perkant iš anksto taikomos nuolaidos.

Kitoks miesto pažinimas

Prisipažinsiu – šiame mieste lankiausi jau trečią kartą, tačiau šis buvo pats įdomiausias ir įsimintiniausias. Jeigu daug keliaujate ir paprasta pažintis su miestu vaikštant pėsčiomis ir grožintis pastatais bei siauromis senamiesčio gatvelėmis (STOP – Berlyne senamiesčio nerasite, nes jis beveik visas buvo nugriautas ir šiuo metu pamažu atstatomas) nežavi, Berlynas gali pasiūlyti išskirtinę pažintį su miestu.

Štai kad ir ekskursija po naktinį miestą, kuris, kaip sako vokietė Klaudija, verda kasdien – tik pirmadieniais žmonės nelabai turi jėgų vakarėliams. Ekskursijos metu apsilankysi ne tik baruose ar mažose užeigose, bet ir keistesnėse vietose: naktiniame klube-pramogų parke suaugusiems arba naktiniame klube, kuriame visus drabužius reikia palikti rūbinėje, o į šokių aikštelę žengi su gražiausiais apatiniais. O ar teko naktiniame klube linksmintis dieną? O afrikietiškame klube? Berlynas – tikra naktinių pramogų oazė. Daugelis čia apsilankiusių sako, kad miestą pažinti įmanoma tik pamačius jo naktinį gyvenimą. Tiesa, liūdina tik leidimas rūkyti klubo patalpose – į viešbutį grįžau kaip gerai išrūkytas viščiukas!

Vyresnieji dar turbūt puikiai prisimena legendinius Rytų Vokietijoje gamintus „Trabant“ automobilius. 1964-1990 metais tokių automobilių buvo pagaminta beveik 3 milijonai. Apie šimtas jų laikomi „Trabi World“ teritorijoje – tai Berlyno centre, visai netoli nuo „Checkpoint Charlie“ įsikūręs muziejus, miniatiūrų parduotuvėlė, kavinė ir šių automobilių stovėjimo aikštelė. Vienas originaliausių būdų pažinti miestą kainuoja 34 eurus – Jūs patys sėdate prie vairo ir riedate Berlyno gatvėmis paskui miesto gidą, kuris apie lankytinus objektus pasakoja per raciją, šniokščiančią iš „Trabant“ automobilio radijo grotuvo. Ekskursijos metu galite pasijusti tikromis žvaigždėmis – Jūsų vairuojamą automobilį nufotografuos mažiausiai šimtas kitų turistų ir net vietinių gyventojų, retai gatvėse išvystančių tiek daug prisiminimų keliančią senieną.

Miesto kruizas upe gali skambėti banaliai, bet tik ne Berlyne. Čia jie nebrangūs ir labai įdomūs – tikrai greičiausias būdas apžvelgti daugelį miesto lankytinų vietų per valandą ar dvi. Modernūs „Stern&Kreis“ laivai, profesionalus gidas – kainos prasideda nuo 11 eurų.

Patogi kelionė iki Berlyno

Ar tvirtai apsisprendei aplankyti Berlyną? Tokia galimybė dažnai nepasitaiko – „Air Lituanica“ sujungė Vilnių ir Vokietijos sostinę tik po daugelio metų pertraukos. Dabar mes ir vėl galime skraidyti tiesiogiai. Ieškant pigių lėktuvo bilietų į Vokietiją, pro akis nereikėtų praleisti mūsų lietuviškosios bendrovės pasiūlymų. Akcijų metu man teko pagriebti bilietą į abi puses už kiek daugiau nei 100 eurų (360 litų). Į kainą įskaičiuotas ir 23 kg registruojamas bagažas – puiki žinia svajojantiems apsipirkti. Skrydis labai tinkamas savaitgalio išvykai: penktadienį popiet kylate Berlyno link, o sekmadienio vakarą grįžtate į Lietuvą. Dviejų nakvynių Berlyne pakaks – na, bent jau pradžiai.

Straipsnis iš žurnalo "Makaliaus kelionės" 2014 m. Nr 3 (8)

Sek naujienas - netrukus pasirodys naujas pavasario-vasaros "Makaliaus kelionių" numeris!!!

Makalius labai džiaugiasi, kad nuolat gauna Jūsų laiškų su kelionės pasakojimais ar video reportažais! Štai neseniai į pašto dėžutę atkeliavo ir Tomo laiškas:

Sveiki, pastebėjau, jog dalinatės keliautojų įspūdžiais. Mes taip pat prieš mėnesį turėjome progą per savaitę pažinti Kipro salą. Išsinomavome mašiną ir apkeliavome ją. Visi įspūdžiai greitu tempu sudėti čia:

Apie Makaliaus kelionę po Filipinus rašo ir portalas www.15min.lt! Visą tiesą apie Filipinus skaityk čia.

Straipsnis iš www.15min.lt

Kelionių organizatorius Rimvydas Širvinskas, žinomas Makaliaus slapyvardžiu, yra aplankęs daugybę šalių skirtinguose žemynuose. Tačiau tik šiemet pirmą kartą buvo Azijoje. „Nežinau, ar gerai padariau, pirmam kartui išsirinkęs Filipinus. Daugelis sako, kad tai – pati gražiausia Azijos šalis, todėl nuvažiavus po jos kitur, gali nebelikti TO įspūdžio", – sakė vaikinas.

Iš Filipinų salų, kur praleido 22 dienas, jis grįžo prieš dvi savaites, tačiau nepaliauja šypsotis, kai pasakoja įspūdžius.

„Tai buvo tikros atostogos – važiavau ne dirbti, megzti kontaktų, tyrinėti, bet ilsėtis. Ir tai dariau iš visos širdies“, – tikino R. Širvinskas-Makalius.

Daugybę pasaulio vietų aplankęs pašnekovas neslėpė, jog ši kelionė pakeitė jo mąstymą: „Į gyvenimą žiūriu kur kas linksmiau. Visa tai – filipiniečių dėka, kurie yra labai draugiški ir linksmi. Nesvarbu, kad daug ko neturi, gyvenimu jie moka džiaugtis.“

Keliauti į Filipinus R.Širvinskui rekomendavo kolegė, kuri šioje šalyje buvo jau du kartus ir lapkritį vėl skrenda.

„Ji susirgusi Filipinais, tačiau ir kiti, čia buvę, tikino, kad man reikia važiuoti būtent čia“, – kaip apsisprendė, kur vykti, pasakojo pašnekovas.

Po savo atostogų R.Širvinskas pats rekomenduoja skristi į Filipinus. Pasak jo, ši šalis yra ideali turistams.

„Skandinavai Filipinuose gali pasijusti turtuoliais, lietuviai gal ne, bet kainos tikrai nedidelės. Brangiausia – Boracay sala, kurioje apsistojau tik atskridęs į Filipinus. Ten daug komercijos, tačiau aplinka primena rojų.

Vėliau ją nuolat lyginau su kitomis salomis, kurios visos turi, ką pasiūlyti, bet Boracay matytam paplūdimiui niekas neprilygo. Kita vertus, mažesnėse salose ir kainos žemesnės“, – kelionės įspūdžiais dalijosi R.Širvinskas.

Optimistai iki kaulų smegenų

Keliones pats organizuojantis vaikinas kitiems keliautojams, kurie lankysis Filipinuose, pataria nekartoti jo klaidos – nemažą kelionės dalį į geranoriškus filipiniečių pasiūlymus jis reagavo, kaip į potencialų bandymą apgauti ir pasipelnyti.

„Žinoma, jie gyvena iš turizmo, tad nori užsidirbti. Bet iš prigimties filipiniečiai labai geranoriški, tad jei kažką rekomenduoja, tai tikrai ne vien tik tikėdamiesi atlygio. Be to, jie visur įžvelgia kažką gero ir šviesaus“, – pasakojo R.Širvinskas.

Ir pasidalino istorija apie tai: „Kartą su draugu nesutarėme, ką veikti. Kai galiausiai nusprendėme, jog darysime ne tai, ko noriu aš, ėjau surūgęs. Tai pamatę vietiniai iš karto ėmė klausinėti, kas nutiko, guodė ir ragino pamatyti, kokia nuostabi diena, eiti pasimaudyti, pasidžiaugti savo atostogomis.

Supratę, kad taip yra iš tiesų (atostogauju tikrai nedažnai), su draugu ėmėme juoktis. Juk iš tiesų gyvenimas puikus. Tokį požiūrį parsivežiau ir į Lietuvą.“

„Galvojau, reikia pradėti rašyti atsisveikinimo žinutes...“

Iš Vilniaus per Stambulą (Turkija) ir Kvala Lumpūrą (Malaizija) į Filipinus atskridęs keliautojas čia aplankė 4 salas. Visas jas pasiekė vietos skrydžiais arba keltais. Tiesa, kartą, norėdami greičiau pasiekti kitą salą, R.Širvinskas ir kartu keliavęs draugas, pasirinko ne maršrutinį laivą, bet privatų laivelį.

Nors kelionė truko trumpiau (keltu būtų užtrukę maždaug 8 val.), tokios klaidos jis tikino niekada daugiau nekartosiąs.

„Tai buvo antras kartas, kai panikavau. Pirmą kartą, kai skendau, dabar – kai vidury vandens laivelį su 8 turistais ir angliškai nekalbančiu vairuotoju – ėmė talžyti audra.

Negana to, kad visas laivelis traškėjo braškėjo, bagažas buvo šlapias, o apie gelbėjimo liemenes užklaustas vietinis liko nesupratęs, ko mes norime, aplink matėme plaukiojančius ryklius. Kai po 4 val. (plaukti turėjome kur kas trumpiau) pasiekėme krantą, buvau be galo laimingas“, – neslėpė pašnekovas.

Pramogų įvairovė – pagal kiekvieno kišenę

Tačiau tokių nemalonių akimirkų Filipinuose daugiau nebuvo. Visi kiti įspūdžiai – patys geriausi. Lankydamas salas keliautojas ne tik gulinėjo paplūdimyje ir degustavo vietos maistą bei gėrimus.

„Bohol saloje už 40 eurų galima dienai išsinuomoti automobilį kartu su vairuotoju, kuris aprodo svarbiausius salos objektus. Vienas jų – šokoladinės kalvos. Nemeluoju – įspūdis išvydus jas toks, lyg tie tūkstančiai kalnelių, kuriuos matai užlipęs ant vieno jų, būtų iš šokolado“, – pasakojo R.Širvinskas.

Šioje saloje keliautoją sužavėjo ir vienais mieliausių pasaulio gyvūnų tituluojami tarsyrai. Jie čia veisiami, tad turistai gali iš arti susipažinti su šiais išskirtiniais gyvūnais.

Atostogaudamas jis nevengė ir ekstremalių pramogų. Viena jų – leidimasis lynu virš upės ir džiunglių, vadinamasis „zip line“.

„Vilniuje buvau skridęs per Nerį, žinojau, kas tai yra. Galvojau, kad čia tikrai nebus nieko baisiau. Klydau.

Maždaug kilometrą virš džiunglių skridau ant lyno užkabintas kaip supermenas – gulom. Vienintelė apsaugos priemonė – kablys.

Skrendu, skrendu, žiūriu kalnai didėja, aukštis žemėja, matosi skardis ir upė apačioje – vėliau sužinojau, kad „skridau“ 120 m aukštyje. Perkant bilietą, kuris kainavo 7 eurus, mūsų klausė, ar norėsime į abi puses, ar grįšime keltuvu. Užtikrinau, kad noriu į abi puses.

Tačiau nusileidęs kitoje pusėje maldavau, kad atgal mane parskraidintų keltuvas. Deja, teko „skristi“ pačiam pusiau užmerktomis akimis“, – prisimindamas kraują kaitinusią pramogą pasakojo pašnekovas.

Pasak R.Širvinsko, jausmas buvo keistas, nes tuo metu suvoki, kad nuo tavęs beveik niekas nepriklauso – jei kas nors nutiktų, tu negalėtum net įsikibęs laikytis – esi gulom pakabintas ant lyno.

Cebu saloje, kuri yra viena iš didžiausių Filipinuose, keliautojas išbandė kitą pramogą – plaukiojimą jūroje su bangininiais rykliais. Jie nėra pavojingi, žmonių nepuola. Vis dėlto nardyti šalia milžiniškų gyvių buvo nejauku.

Be to, turistai buvo įspėti, kad išsižioję ir rydami planktoną šie milžinai gali tave netyčia suvalgyti.

„Nejausti baimės padėjo pramogos laikas – pasiplaukiojimas su rykliais vyko ankstyvą rytą, apie 5 val., kai bangininiai rykliai priplaukia maždaug 30 metrų prie salos krantų. Mes tuo metu dar buvome apsimiegoję, tad instrukcija, kaip elgtis, jei netyčia būtume „ryjami“, neišgąsdino“, – juokėsi keliautojas.

Apsimiegoję turistai laiveliu buvo nuplukdyti į pasiplaukiojimo vietą, jiems duota paviršiniam nardymui skirta įranga. Pusvalandis pasiplaukiojimo greta jūros milžinų žmogui kainavo 20 eurų.

Filipinai – pigi šalis

Planuojantiems kelionę į Filipinus R.Širvinskas rekomenduoja aplenkti sostinę Manilą. Tai visai kitokie Filipinai, megapolis ir tiek, sako jis.

Kur kas vertingesnės atostogos salose. Nors dieną reikėtų praleisti Boracay, kuri yra brangiausia. Mažesnėse salose nakvynę galima rasti už 7–8 eurus žmogui.

Tiesa, rezervuotis iš anksto kažin ar pavyks, – dauguma viešbučių neturi savo interneto puslapių. Tačiau be stogo virš galvos niekas neliks – turistai šalyje labai vertinami ir jais rūpinamasi.

Vis dėlto Filipinų salose nereikėtų tikėtis atostogų Turkijoje – daugelyje viešbučių elektra būna tik tam tikrą laiką (pavyzdžiui, vakarais, kai įjungiamas generatorius), interneto ryšys taip pat nėra lengvai pasiekiamas.

Tačiau, anot R.Širvinsko, tokie dalykai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nepatogumai.

Dėl to Filipinuose gali visiškai pabėgti nuo kasdienybės: kai neturi galimybės nuolat tikrinti savo elektroninio pašto, kas valandą į „Facebook“ kelti naujas nuotraukas, atsijungi ir mėgaujiesi atostogomis.

Sveiki, kelionių gerbėjai! Prieš kurį laiką šauniausiame kelionių puslapyje Makalius.lt dalinausi savo įspūdžiais iš kelionės į Kiprą, o praėjusiais metais išsamiai aprašiau kiek daugiau nei dvi savaites praleistas Maroke. Atėjo metas pasidalinti ir papasakoti apie Dubajų ir Abu Dabį. Šiuose JAE miestuose praleidau vieną įsimintiną vasario savaitę.

Kelionės planavimas

Prieš kiekvieną kelionę visada reikia tinkamai atlikti namų darbus. Jų kiekis, natūralu, priklauso nuo pasirinktos kelionės krypties. Kuo artimesnė ir geriau žinoma šalis, tuo darbų mažiau, kuo šalis mažiau pažįstama, tuo ruoštis tenka daugiau.

Prisipažinsiu, nesu krapštukas ir niekada neplanuoju kiekvieno savo žingsnio, tačiau pasiruošti šiai kelionei skyriau visai nemažai laiko. Tikiuosi, jog šis kelionės aprašymas sutaupys ne tik laiko kitiems, planuojantiems vieną dieną savo akimis pamatyti JAE, bet ir šiek tiek finansinių išteklių.

Apie kelionę į Dubajų galvojau jau seniai – tiesą sakant vietoje Maroko praėjusiais metais vos nepasirinkome JAE, tačiau tuomet atbaidė vizos reikalai. Dabar Lietuvos piliečiams su viza jokių problemų nėra – atvykus į JAE oro uoste prie pasų kontrolės tiesiog uždedami keli antspaudai ir tiek. You‘re free to go.

Lėktuvo bilietų paieškos truko maždaug mėnesį, kol galop radome idealų variantą. Gruodžio antroje pusėje pavyko užgaudyti puikią „Turkish Airlines“ akciją ir žmogui už skrydį pirmyn/atgal iš Vilniaus per Stambulą į Dubajų paklojome 280 eurų. Palyginimui, tuo metu panašiai kainavo ir skrydis per Kijevą su Ukrainos oro linijomis, tačiau, kaip žinia, „Turkish Airlines“ sąlygos yra nepalyginamai geresnės ir skrydis yra labai patogus.

Įsigijus skrydžio bilietus ėmėme ieškoti nakvynės. Iš karto perspėju, viešbučių kainos Dubajuje kandžiojasi, tad pigiai nusipirkus skrydžio bilietus dar neskubėkite džiaugtis. Tačiau mes visa tai žinojome, tiesiog reikėjo atrasti optimalų kainos ir kokybės variantą.

Gerai išnaršius visą booking‘ą (booking.com) ir kitas viešbučių rezervavimo sistemas, nieko gero nesuradome. Arba visiškai netenkindavo viešbučio vieta, arba kaina būdavo, mūsų akimis, neverta to, kas siūloma. Aišku, reikia paminėti ir tai, jog vykome sezono įkarštyje – vasario mėnesio viduryje, tad ir kainos atitinkamos.

Laimei, šiais laikais internetas siūlo daugiau alternatyvų, o puslapis airbnb.co.uk yra išties puikus pasirinkimas, ypatingai tokiuose miestuose. Galiu pasidžiaugti, jog čia atradome tiesiog fantastišką variantą, kurį tikrai drąsiai galime rekomenduoti ir kitiems. Parašę užklausas ne vienam hostui su nedideliu prisistatymu (juk jei gali sutaupyti, kodėl tuo nepasinaudojus), gavome ne vieną malonų atsakymą ir pasiūlymą rezervuotis su nuolaida.

Vienu iš tokių pasiūlymų ir pasinaudojome (https://www.airbnb.co.uk/rooms/1796526?checkin=18-04-2015&checkout=24-04-2015&guests=2). Savaitė šiuose jaukiuose apartamentuose mums su nuolaida kainavo viso labo 400 Eur (200 Eur žmogui). Taip lygioje vietoje sutaupėme beveik šimtą eurų. Šeimininkas Antounas labai maloniai bendravo dar iki mūsų vizito, o atvykus apskritai jautėmės tarsi būtume sutikę seną draugą. Bet nebėgsiu pernelyg įvykiams už akių.

Žengus du svarbiausius žingsnius – įsigijus skrydžio bilietus ir užsitikrinus gyvenamąją vietą, beliko laukti kelionės. Dar iki jos buvome surinkę pakankamai informacijos apie JAE, skaitydami įvairius forumus (tradiciškai – Trip Advisor).

Nereikėtų pamiršti, jog JAE – musulmoniška šalis, kurioje galioja savi įstatymai, o kai kurie iš jų – mums sunkiai suprantami. Tačiau jeigu gerbsite aplinkinius, neišsišoksite kažkokiais kvailais poelgiais ir viešoje vietoje nebūsite apsvaigę, jokių problemų tikrai neturėsite. Taip pat vertėtų įsidėmėti, kad JAE sudaro septyni skirtingi Emyratai, kuriuose įstatymai skiriasi. Dubajus yra liberaliausias iš jų ir turistams čia suteikiama daug laisvės – pradedant norima apranga, baigiant vakarėliais ir prostitučių paslaugomis. Griežčiausi įstatymai – Šardžoje. Čia ne tik nepavyks įsigyti alkoholio, parūkyti šiuose kraštuose taip mėgstamo kaljano, bet ir daug griežčiau žiūrima į aprangą.

Skrydis ir tikra kankynė laukiant dokumentų patikros

Vasario 9 d. sklandžiai iš Vilniaus į Stambulą išskridome po trečios valandos. Stambule nusileidome po kiek daugiau nei dvi valandas trukusio skrydžio. Persėdimas Turkijoje buvo patogus – lėktuvo teko palaukti apie valandą. Nors iki Dubajaus dar teko skristi apie keturias valandas, laikas prabėgo greitai – modernus lėktuvas su įrengtais asmeniniais touchscreen‘ais padėjo prastumti laiką, o kur dar neribotas gėrimų pasirinkimas ir jau antrą kartą per trumpą laiką išmėginamas „Turkish Airlines“ maisto racionas. Prie viso to pridėkime keleiviams išdalintus pledus ir kelionės krepšelius, kuriuose radome netgi šiltas kojines. Malonu!

Tarptautiniame Dubajaus oro uoste nusileidome maždaug antrą valandą nakties vietos laiku, tačiau iš oro uosto išėjome prieš pat keturias. Kodėl? Atsakymas paprastas – labai ilgai trunkanti dokumentų patikra. Nors dirbo praktiškai visi 15 langelių, milžiniška salė buvo sausakimša, o eilės judėjo sraigės greičiu. Tai – įprasta, tad nusileidę apsišarvuokite kantrybe.

Yeah baby, mes jau čia!

Pagaliau praėjus patikrą lengviau atsikvepiame: pagaliau! Mes jau čia, rekordų mieste! Beje, JAE turistai alkoholio parduotuvėse įsigyti negali, o kavinėse ir restoranuose, turinčiuose licenciją, kainos išties didelės, tad bene protingiausias sprendimas tiems, kuriems tai aktualu – įsigyti velnio lašų Duty Free parduotuvėje vos praėjus dokumentų patikrą. Taip tikrai stipriai sutaupysite. Čia pat yra ir valiutos keitykla, kurios paslaugomis pasinaudojame, kadangi dirhamų, savaime suprantama, neturime. Tiesa, keiskitės nedaug – mieste kursas kiek geresnis. Galite pasinaudoti ir bankomatu, rinktis Jums. Už vieną eurą gausite maždaug keturis dirhamus.

Išeinant iš oro uosto apstojo dušmanai, siūlantys taksi paslaugas, tačiau mes apsiskaitę – reikia sėsti į standartinius taksi (dažniausiai tai Toyota Camry automobiliai), kurie turi skaitliukus. Kita taksi rūšis – prabangesni Lexusai, neturintys skaitliuko. Su jais kelionė pabrangsta maždaug dvigubai. Mes tiesiog sekame ženklus taxi ir po kelių minučių jau stovime eilėje. Taip, perskaitėte teisingai – JAE taksi yra bene populiariausia transporto priemonė, juolab, kainos panašios ir netgi pigesnės negu Lietuvoje (brangesnis tik įlipimas, ypač oro uoste), tad populiariose vietose tenka stoti į eilę. Laukti tenka neilgai, vos pora minučių ir darbuotojas-skirstytojas nurodo, į kurį automobilį lipti.

Įlipimo tarifas Dubajaus oro uoste – 25 dirhamai. Galima važiuoti ir metro, tačiau naktį jie nekursuoja. Mieste įlipimas į taksi kainuoja 5 arba 5.50 dirhamų, priklausomai nuo paros meto. Kilometro kaina irgi skiriasi priklausomai nuo laiko, tačiau ganėtinai nežymiai (dažniausiai kilometras kainuos 1,75dh). Venkite piko – kelionių rytais ir po darbų, nes kamščiai Dubajuje nekuklūs, patikėkite manimi!

Dubajus – didelis miestas, išsidėstęs palei paplūdimį. Ne veltui pagrindinė metro linija - daugiau nei 50 kilometrų. Maždaug tokio ilgio ir visas miestas. Mūsų pasirinkta gyvenamoji vieta – Tecom rajone, netoli Dubajaus marinos ir Palm Jumeirah dirbtinės salos. Su taksi – nemenkas gabaliukas, daugiau nei 30 kilometrų, tačiau nuvažiuojame per geras dvidešimt minučių, juk keliai čia – lediniai, o vairuotojui nė motais, kad nuolat mašinoje pypsi greičio viršijimo signalas.

Pakeliui nuolat dairomės į mums neįprastai aukštus pastatus ir tolumoje stūksantį Burj Khalifa. Už kelionę iki savo gyvenamosios vietos paklojame 90 dirhamų, panašiai kaip ir tikėtasi. Dar vienas patarimas – Dubajuje yra nemažai vietų panašiais pavadinimais, taip pat ir viešbučių. Taksistai dažnai susimaišo, tad visada žinokite rajoną/pastatą/įžymią vietą šalia Jūsų gyvenamosios vietos. Taip jiems neteks skambinėti draugams ir aiškintis, kur jus reikia nuvežti. Mūsų atveju buvo labai paprasta – daugiabutis stovi priešais Byblos viešbutį. Pasakai Byblos Tecom ir visi žino.

Iš išorės mūsų namas – kaip eilinis daugiaaukštis. Tik kad aukštų daugokai – berods 27. Antounas iš anksto buvo davęs nurodymus, tad drąsiai užeiname į vidų. Negalvokite, kad laiptinė – kaip eilinio Lietuvos daugiabučio. Apačioje apsaugos postas, apsauginiui paaiškiname, ko norime, pas ką keliaujame, šis nusišypso ir leidžia eiti prie liftų. Kylame į antrą aukštą, surandame reikiamą butą, lenkiame rankeną ir užeiname į vidų. Taip, butai čia retai rakinami – vietiniai sako, kad plėšikus labiau domina šeichai, o ne paprasti, kad ir pasiturintys gyventojai. Juolab, apačioje – visą parą budinti apsauga.

Kadangi tai mūsų pirmas kartas naudojantis airbnb.co.uk, vis tik buvo nerimas, jog kažkas gali būti ne taip, tačiau viskas viršijo bet kokius lūkesčius. Moderniame bute yra įrengti tarsi atskiri apartamentai. Svetainė, virtuvė – visiems buto gyventojams prieinamos vietos, o likę privatūs kambariai – tarsi apartamentai, kur kambarys rakinamas, puikiai įrengtas, turintis atskirą vonios kambarį. Asmeniškai čia jaučiausi geriau negu daugumoje viešbučių ir tikiuosi kada nors pavyks sugrįžti.

Juolab, ar esate matę, kad viešbutyje jus pasitiktų su maloniu pasisveikinimo rašteliu, šokoladu ir mineraliniu vandeniu, jeigu kartais būsite ištroškę? Pirmas įspūdis – super. Tik viena bėda – visą naktį prasikankinau, kadangi po skrydžio kažkodėl įsiskaudėjo vieną ausį. Tada buvo nesmagu, persipynė puikios emocijos ir fizinis skausmas, tačiau nubudus buvo daug geriau.

Airbnb – gėris!

Miegojome ilgai, bet to ir buvo galima laukti, vis tik laikas pasikeitė dviem valandomis, išvargino ir kelionė bei pusantros prastovėtos valandos laukiant dokumentų patikros.

Ryte prižadino saulė – naktį neužtraukėme užuolaidų, tad saulė spigino tiesiai į kambarį, bet tai – malonus kontrastas po lietuviškos žiemos. Išėjus į balkoną iš karto užplūdo šilumos, netgi karščio banga, o už lango pamatėme nemažai vykstančių statybos darbų. Statybos ir Dubajus yra sinonimai, vienas nuo kito neatsiejama. Nesvarbu kaip karšta bebūtų, darbininkai zuja nuo pat ryto.

Atsikėlę pagaliau akis į akį susipažįstame su mūsų naujuoju bičiuliu-šeimininku Antounu. Libanietis, ilgą laiką gyvenantis Dubajuje, mus pasitinka labai šiltai ir sako, jog esame pirmi čia apsistoję lietuviai. Malonu. Netrukus šis dingsta iš akiračio ir po kelių minučių grįžta į butą nešinas pirkinių maišeliu, po dar kelių minučių jau mėgaujamės kvapnia kava. Nuo pat pirmų akimirkų įsitikiname – airbnb.co.uk yra tikrai geras dalykas, o žmonių atsiliepimais galima pasikliauti.

Pasišnekučiavus ir susipažinus netrukus mūsų laukia dar viena puiki staigmena – specialiai dėl mūsų Antounas nupirko „Entertainer Dubai“ kuponų knygą, kuri suteikia nuolaidų visame mieste. Jos kaina – daugiau nei šimtas eurų, tačiau ji turistams visada greitai atsiperka. Būtume pirkę patys, tačiau jis tuo pasirūpina už mus. Super! Šios kuponų knygos esmė – kuponai du už vieno kainą. Pramogos, maistas, įvairiausi bilietai. Galima įsigyti ir mobiliąją aplikaciją.

Laukite tęsinio

Čia pirmą kelionės įspūdžių dalį ir baigsiu. Antrojoje papasakosiu apie aukščiausią pasaulio pastatą Burj Khalifa, visai šalia jo įsikūrusį vieną didžiausių pasaulio prekybos centrų Dubai Mall, įspūdingąją Dubai Mariną, paplūdimius, Wild Wadi vandens atrakcionų parką ir kitas Dubajaus įdomybes. Taip pat praktiniai patarimai ir įdomūs pastebėjimai.

Trečiojoje dalyje planuoju pasidalinti įspūdžiais iš Abu Dabio, pamėginsiu perteikti emocijas patirtas greičiausiame pasaulio rollercoaster‘yje ir tradiciškai pateiksiu detalią išlaidų ataskaitą. Tikiuosi, pravers.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius

Kas pirmiausiai šauna į galvą, kai sprendžiate, kur Lietuvoje smagiai praleisti savaitgalį? Palanga, Nida, Druskininkai, kaimo sodyba... Aha, man irgi tokios pat mintys kyla.

Bet grįžkime į vieną žvarbų sausio savaitgalį, kuomet Vilniuje vyko “Adventur” turizmo ir laisvalaikio paroda. Makaliaus komanda jame dalyvavo ir sulaukė daugybės lankytojų, kad net neturėjo laiko patys parodos apžiūrėti. Todėl sekmadienio rytą, kol žmonių dar nebuvo labai daug, greitai apibėgau parodą. Lietuvos stende, maždaug ties Birštonu sulaukiau nuostabaus pasiūlymo – kvietimo atvykti į šį miestą ir pamatyti, kaip kurortas yra pasikeitęs. Žodžiu, susidaryti savo nuomonę.

Turizmo informacijos centro direktorė Rūta garsiai nusijuokė, kai prasitariau, jog Birštone dar gyvenime nesu buvęs.... Todėl priėmiau jos kvietimą ir šiltą pavasario savaitgalį atvykau į svečius. Visai neseniai gavau vairuotojo pažymėjimą ir įsigijau automobilį, todėl šią kelionę pakrikštijau pirmąja tolimesne išvyka nuosavu automobiliu. Cha!

Birštono “Versmės” sanatorija įsikūrusi ramioje, gražioje vietoje. Visai šalia pilstomas garsusis “Vytauto” mineralinis vanduo. Penktadienio vakarą atvykome į sanatoriją, registratūroje buvome supažindinti su savaitgalio programa: per dieną net po keturias procedūras! Mus pasitikusi Rūta tik nusijuokė: "Savaitgalis Birštone ne poilsiui, o darbui, todėl išvargsite po procedūrų ir net nenorėsite su manimi pasivažinėti dviračiais!". Nepatikėjome.

Beje, į kelialapio kainą (kuri yra labai maža - nuo 32 eurų asmeniui dviviečiame kambaryje) įskaičiuotas ir maitinimas tris kartus per dieną. Bet vos pasidėjus daiktus, sulaukiau kvietimo apsilankyti geriausiame (nemeluoju) Birštono restorane "Kurhauzas".

Gaila, aš ne Užkalnis, todėl gražiai maisto aprašyti nemoku. Bet kaip truputį patyręs ir palepęs klientas galiu pasakyti, kad buvau pritrenktas ir sužavėtas viskuo: restorano įkūrėjos ir savininkės Jūratės šiltu bendravimu, patiekalų skoniu ir pateikimu, aptarnavimu bei interjeru, netgi kainomis, kurios man pasirodė gerokai mažesnės už Vilniaus kavinių (ne restoranų!) kainas. Dešrelių ir blynelių, cepelinų ir kibinų čia nerasite.

Sriuba - trinta burokėlių su sūriu (3 €). Labai įdomus skonis, nepaprastai skanu. Salotos - labai tinkamai apkepinto tuno (apie 6-7 €), nuotraukoje atrodo mažokai, bet realus dydis nesimato - porcija nėra maža.

Karštam patiekalui užsisakiau kalakutieną su vyne brandinta kriauše (apie 8 €) ir risotto, O mano kolegė, portalo redaktorė Rūta čia valgė skaniausią gyvenime baravykų sriubą! Labai sužavėjo desertas, taip vadinamas lava-cake (šokolado suflė, 4 €), kurį šaukteliu pakrapščius, iš vidaus išteka karšto šokolado masė. Mmm...

Po tokios vakarienės tik kristi į lovą ir saldžiai sapnuoti, bet kur tau... Turizmo informacijos centro direktorė Rūta pasiūlė idėją - kopti į Vytauto kalną (Birštono piliakalnį). Naktį! Tamsoje! Ji žadėjo, kad tikrai nenusivilsime. Pilnais pilvais, pasišviesdami savo mobiliaisiais, ropojom ir nesigailėjom. Nuostabi Birštono miesto panorama po žvaigždėtu dangumi. Romantiška!

***

Vanduo gydo viską – unikali sveikatos filosofija, kurią 19 a. sukūrė ir ištobulino vokiečių dvasininkas Sebastianas Kneippas. Sveikatinimas pagal Sebastianą Kneipą  sustiprina visą organizmą, grūdina kūną ir sielą, stiprina imuninę sistemą. Sebastiano Kneipo natūralūs organizmo grūdinimo metodai yra nuodugniai ištirti ir juos sėkmingai naudoja šimtai garsiausių kurortų Vakarų Europos šalyse.

Kneipo filosofija, regis, remiasi visas Birštonas. Miesto centre net įrengti Kneipo vaikščiojimo takeliai - oj, terapija ne silpniesiems! Bet kaip smagu mieste pamatyti tokį įdomų objektą, ar ne?

Kai šeštadienį po sočių pusryčių ir keturių procedūrų "Versmės" sanatorijoje (buvau įvyniotas į purvą, išmaudytas mineralinio vandens vonioje, mėgavausi povandeniniu masažu, kvėpavau druskų kambaryje) oras tiesiog kvieste kvietė į gamtą, pajudėjome į dviračių žygį. Aš, gal trejus ar ketverius metus ant dviračio nesėdėjęs, jaučiausi kiek keistokai, bet nenorėjau apsijuokt prieš visą Lietuvą - myniau kaip įmanydamas.

Nustebino dviračių trasų kiekis mieste ir aplink jį. Popietę numynėme ne tik prie nugriuvusio milžino ąžuolo, bet net iki Prienų! Prieniškiai su birštoniečiais nelabai draugauja, kaip Vilnius ir Kaunas. Bet mus priėmė maloniai (nes mieste nė gyvos dvasios), aplankėm netgi Velniabliūdžio pelkę, bridom per purvus (aš, kvailelis, su baltais konversais į miestą pasivažinėti dviračiu išėjau, spėkit kas iš jų liko).

Dviračius nuomojomės iš "Dviračiai Birštone" - jie net ekskursijas rengia, pasidomėkite, labai įdomu ir turininga.

Vakarieniavau "Royal SPA Residence" viešbutyje. Labai gražus, didelis, daug svečių, skanus maistas, gyva muzika šeštadienio vakarais - jauki atmosfera vakarienei. Net jeigu ir neapsistojate čia, atvažiuokite vakarienės. Valgiau antieną, norėjau dar.

Šiame viešbutyje labai praktikuojama Kneipo filosofija, čia rengiami užsiėmimai ir supažindinama su ligų gydymu vaikštant per aštrius paviršius, mirkant alkūnes arba net braidant lediniame vandenyje. Viešbutis kiek toliau nuo miesto, gražioje vietoje prie Nemuno.

Sekmadienį mūsų laukė dar kelios procedūros - nugaros masažas, burbuliuojanti vonia ir "šrekas" - visą kūną reikėjo išsitrinti purvu, palaukti kol išdžius ir nusiprausti. Kiek juoko! Ir sveika.

Apžiūrėjau naująją Birštono "Eglės" sanatoriją. Likau sužavėtas, būtinai grįšiu čia poilsiauti. Tai naujausia miesto sanatorija, kurioje jaučiausi lyg 4* viešbutyje. Kai paklausiau - "kiek čia žvaigždučių?"- darbuotoja nustebo, sakė, jog žvaigždučių sanatorijos neturi...

O jeigu lankysitės Birštono "Eglėje" vasaros sezono savaitgalį, būtinai pakilkite ant sanatorijos stogo ir apsilankykite dviejų Inetų atidarytoje Saulės terasoje - labai jaukioje kavinukėje, kur paragausite skanių kokteilių ir desertų! O ir vaizdai labai gražūs iš čia atsiveria.

Matot, kiek daug gražių gėlių terasoje? Čia viskas iš Prienų parduotuvės "Ritos gėlės". Garsios floristės Ritos dukra Ineta (kavinukės įkūrėja) man pažadėjo parodyti gražiausią gėlių parduotuvę Lietuvoje. Tuo įsitikinau tik į ją atvažiavęs. Viskas apmąstyta iki smulkmenų. Gražiausios vazoninių gėlių kompozicijos, dekoracijos, įdomios gyvos gėlės, idėjos namams. Kodėl visa tai neatsikrausto į didelius miestus? Viena gėlė jau puošia ir mano namus, ačiū Inetai ir Ritai!

Prieš baigiant įspūdžių kupiną savaitgalį, Birštono direktorė (taip praminiau Rūtą, kuri mus globojo visą savaitgalį) pažadėjo parodyti vietą, kur kepami skaniausi bulviniai blynai. Netikite? Paragaukite - tai padarysite pirmojo Birštone viešbučio "Audenis" restorane. 

Savaitgalis prabėgo labai smagiai ir... greitai. Pailsėjau, pažinau miestą, pabuvau gamtoje. Miesto žmogui to labai reikia, pabandykite ir Jūs. Atraskite Birštoną iš naujo! O mes su Rūta pozuojame prie gyvų gėlių sienos "Eglėje".

O Jūs ar jau lankėtės Birštone?

Su gimimo diena, "Wizz Air"! 2015-ųjų gegužę aviakompanija šventė 11-ąjį savo gimtadienį, į kurio iškilmes 11 kilometrų aukštyje buvo pakviesta po tris asmenis iš kiekvienos Europos šalies. Vienu iš Lietuvos atstovų tapo Makalius! Pasipuošiau ir nuskridau į Varšuvą paspausti rankos generaliniam "Wizz Air" prezidentui Jozsefui. Ar man pavyko? Skaityk straipsnį!

Tą dieną gulėjau Turkijoje išvertęs pilvą (oj, ir vėl prisiminiau pilvą, užsirašysiu į sporto klubą) savo mylimiausiame viešbutyje (nesakysiu, kokiame, nes ir Jūs norėsit), kai netikėtai sulaukiau žinutės jau po poros dienų atvykti į "Wizz Air" gimtadienį su staigmenomis. Kadangi aviakompanija yra didžiausia Centrinėje Europoje, šventė vyks ne bet kur, o būtent virš šios Europos dalies, 11 kilometrų aukštyje! Net nedvejodamas sutikau atvykti, negąsdino netgi tai, kad vos grįžus iš Turkijos, po poros valandų kilsiu Londono link, o iš ten - į Varšuvą pasitikti naujojo lėktuvo. "Kokio naujojo?", - nustebsite, o aš Jums netrukus papasakosiu.

Grįžkime į 2004-ųjų gegužės 19-ą dieną. Tai pirmojo "Wizz Air" skrydžio data. Tąkart purpurinis, ryškus lėktuvas su pašėlusiais ir jaunatviškais orlaivio palydovais kilo iš Katovicų, o žmonės stebėjosi: rožinės avialinijos? Linksmos stiuardesės? Žemos kainos ir ambicijos tapti didžiausiais Centrinėje ir Rytų Europoje? Nebesvaikit gal jau! Bet svajonės tapo realybe - nuo veiklos pradžios aviakompanija pervežė 90 milijonų keleivių, įsigijo 59 lėktuvus, 38-iose šalyse vykdo savo reisus daugiau nei 380 maršrutų.

Mano lėktuvas jau leidžiasi Varšuvos oro uoste. Šiek tiek vėlavome, todėl nematėme svarbaus įvykio.... Naujai perdažytas, atnaujintas "Wizz Air" lėktuvas su būriu kitų žurnalistų jau buvo nusileidęs, pamačiau jį pro langą.

Oro uoste - didelis sujudimas. Balionai, užkandukai, žurnalistų kalnai (beveik 180), visi nerimsta, laukia. Lipam į lėktuvą:

Staiga matau - lietuvis orlaivio palydovas, "Wizz Air" ambasadorius Deividas Ben! Jis aptarnaus šiuo pramoginiu reisu keliaujančius svečius ir demonstruos naujas aviakompanijos uniformas.

Pakylame į 11 km aukštį ir skrendame Slovakijos link. Žodį taria "Wizz Air" prezidentas Jozsef Varadi, vėliau optimistiškai nuteikia vienas aviakompanijos įkūrėjų. Kadangi aviakompanija jau subrendo, pats metas atsinaujinti: pamažu bus atnaujintos lėktuvų spalvos, uniformos, lapkritį netgi bus pakeistas lėktuvo interjeras.

Gera žinia tiems, kas iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų: netrukus bus atnaujinta programėlė, skirta išmaniesiems telefonams, bei mobiliojo interneto puslapis. Jau nuo dabar vietos lėktuve skirstomos, todėl nėra tikslo užsiimti eilę oro uoste tam, kad atsisėstumėte ten, kur Jums patinka. Be to, vietos parinkimas kainuoja vos 1 eurą.

Džiaugsis ir verslininkai, nes galės sutaupyti perkant bilietą su papildomomis paslaugomis: atsirado klasių skirstymas "Basic" ir "Plus" - pastarojoje į bilieto kainą įskaičiuota rezervuota vieta, registruojamas bagažas, didelis orlaivio salono bagažas ir kitos privilegijos.

Šiais metais puslapyje bus įdiegta ir pigiausių skrydžių paieškos sistema, praversianti pigių kelionių (tokiems, kaip mes visi!!!) medžiotojams. Žodžiu, galėsime skraidyti už dešimt ar penkiolika eurų...

Po daugybės naujienų pristatymo, orlaivio palydovai liepė nuleisti langų užuolaidėles - prasideda "Sky party"! Atkeliavo DJ, bagažo lentynose virš mūsų galvų pasirodė galingos kolonėlės. Prigesinamos šviesos, išdalinamos šviečiančios apyrankės ir... vakarėlis prasideda! Orlaivio palydovai demonstruoja naujas uniformas pagal Rihanna "Diamonds" dainą, o iš lėktuvo kabinos galo grįžta su krūva šampano butelių. Metas švęsti gimtadienį!!!

Įdomūs skaičiai:

• "Wizz Air" pervežė 90 milijonų keleivių - lyg vienuolika kartų būtų kažkur išskraidinusi visą Austriją;
• Aviakompanijoje dirba 2311 darbuotojų, o tai yra vienuolika pilnų "Airbus A320" lėktuvų;
• Lėktuvus pilotuoja ir dvidešimt moterų;
• Per vienuolika metų parduota 4 096 396 puodeliai kavos (lyg kiekvienam latviui būtų išdalinta po du puodelius) ir 6 442 436  sumuštinius (tarytum kiekvienam lietuviui duotume po du sumuštinius);
• Vidutinis lėktuvo amžius - vos 3.76 metų.

Ilgiausių, ilgiausių metų, "Wizz Air"!!!

Ar spėjote pasinaudoti aviakompanijos gimtadienio akcija "2 vietos už vienos kainą"?

Madeira - kitaip dar vadinama ugnikalnių sala, artimesnė Afrikos krantams nei Portugalijai. Nuo Afrikos žemyno ją skiria vos 700 km, Lisabonos apie 900 km. Nepaisant to, saloje jaučiamas portugališkas stilius, kultūra, istorija. Madeira yra vulkaninės kilmės sala - būtent dėl to kraštovaizdis yra išskirtinis ir įvairus. Madeiroje yra net 2 iš 5 aukščiausių viršūnių Portugalijoje! Štai tokie faktai apie Madeirą, o dabar pereikim prie to, ką privalai žinoti prieš įsigydamas kelionę :)

Maudynės ir paplūdimiai: ką reikėtų žinoti

Salą smagu pažinti keliaujant dviračiu ar automobiliu - keliai vingiuoti, įspūdingi, galima grožėtis kriokliais, senais tuneliais, kurie yra išlaikę savo istorinę vertę. Tam kad nenusiviltumėt, reikėtų žinoti, kad Madeira tinka aktyviems, mėgstantiems keliauti žmonėms – tai keliautojų sala, ne gulinėtojų! Saloje nerasite galybės smėlio paplūdimių, čia jų vos keletas – vienas tokių Kaletos miestelyje. Verta žinoti, kad šiaurinėje pusėje bangos yra didesnės, pietuose mažesnės, ten platesni paplūdimiai, daugiau turistų. Būtinai įsigykite maudymosi batus – krantas akmenuotas, o ir jūros ežių pasitaiko, nesusigadinkite atostogų!

Madeiroje smagu maudytis pakrantėje esančiuose natūraliuose iš uolų suformuotuose baseinuose, bet jei vandenynas labiau banguoja, tai pastarieji tądien būna uždaryti.

Jei vis dėlto norite pagulėti ant fantastiško geltono smėliuko ir prie to paties dar pažinti naują vietą - iš Madeiros keltu galima persikelti į greta esančias salas, pvz., Porto Santos salą, kuri garsėja puikiu ilgu paplūdimiu. Kelionė keltu truks 2,15 min., kasdien išskyrus antradienį.

Klimatas

Šiaurinėje  Madeiros pusėje dažniau būna vėjuota, neretai apsiniaukę, temperatūra pora laipsnių žemesnė. Pietinė labiau mėgstama turistų, ten šilčiau.  Vandens temperatūra – vasarą apie +22, žiemą +18 (aukštesnė nei oro!). Oro temperatūra vasarą nedažnai pakyla virš +25 laipsnių, o žiemą nekrenta žemiau nei +16 laipsnių šilumos.

Kurortai

Funšalis – turistų traukos centras ir Madeiros sostinė, turinti labai gražų senamiestį. Dauguma viešbučių yra toliau nuo paplūdimių, jie nesiūlo daug pramogų, dauguma orientuoti į ramų poilsį arba keliavimą po salą. Salai nė nereikalingas „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipas - kainos čia nesikandžioja, smagiau pačiam apsilankyti autentiškuose restoranuose bei baruose, išbandyti daug skirtingų, autentiškų vietų. Saloje tėra vienas viešbutis, siūlantis „viskas įskaičiuota“ - Enotel Lido Resort (5*).

Populiariausias akmenuotas paplūdimys Funšalyje - Praia Formosa.

Mašikas – 5 km nutolęs nuo Funšalio oro uosto, 22 km nuo Funšalio miesto. Tai ramus kurortas, jo centre – tik vienas klubas, tačiau veiklos ras mėgstantys vandens pramogas, čia daug nardymo centrų.

Įdomu:

• Madeira garsi savo vynu, tačiau šis yra stipresnis nei mums įprastas, o ir kaina aukštesnė - vynuoges saloje auginti labai sudėtinga. Savo vyną mėgsta ir patys vietiniai.
• Turguje gali rasti visokių įdomybių, pvz., ananaso ir banano hibridą.
• Madeiros gyventojai labai mėgsta švęsti! Saloje vyksta daug karnavalų, gėlių festivalis, vyno festivalis, vietinių švenčių.
• Madeiroje gimęs dabar vienas geriausių futbolinkų – Christiano Ronaldo. Ten yra ir jo muziejus.

Taigi, prieš vykdami į Madeirą, gerai pagalvokite, ko ten vykstate - paplūdimių ir maudynių mėgėjai gali nusivilti. Bet sala išties verta pažinimo! O tam, sako, 7 dienų netgi maža :)

Nori keliauti į Madeirą? Rašyk mums labas@makalius.lt ir mes Tau padėsime susiorganizuoti fantastiškas atostogas. Kol kas galime pasiūlyti keliones iš Varšuvos, bet jau visai netrukus kelionių organizatorius "Novaturas" skraidins tiesiai iš Vilniaus labai geromis kainomis!

Sveiki dar kartą, pagaliau prisiruošiau „iškepti“ ir antrąją pasakojimo dalį. Pirmoje pasakojau apie pasiruošimą kelionei, skrydį ir įsikūrimą jaukiuose apartamentuose, o dabar atėjo metas pasidalinti įspūdžiais iš paties Dubajaus.

Kaip vietoje privataus paplūdimio aplankėme viešą

Kaip jau pasakojau, mūsų pirmasis rytas buvo ne toks jau ir rytas – kol nubudome, susipažinome su Antounu, papusryčiavome ir pasidžiaugėme „Entertainer Dubai“ knyga bei joje esančiais kuponais, laikrodžio rodyklė rodė jau antrą valandą dienos.

Dienos planą, kaip ir daugumoje kelionių, susidėliojome spontaniškai. Nusprendėme pažintį su Dubajumi pradėti nuo paplūdimio, o vakare aplankyti garsiuosius Dubajaus fontanus, esančius prie Burj Khalifos ir Dubai Mall‘o.

Antounas patarė vykti į netoliese esantį privatų Barasti paplūdimį. Taip ir padarėme. Vos išėjus iš mūsų daugiabučio lauke negailestingai smogė karščio banga – tą akimirką buvo sunku suvokti, jog dar visai neseniai su striukėmis klampojome per sniegą... : )

Nors vylėmės, jog taksi automobilį rasime prie šalia esančio viešbučio, teko nusivilti ir paėjėti kelias dešimtis metrų iki gatvės. Čia radome savotišką stotelę, kur automobiliai gali sustoti nesustabdydami eismo. Ilgai laukti taksi netenka, tačiau nei pirmas, nei antras taksistas, ištarus mūsų norą pasiekti Barasti paplūdimį, kažkodėl noru nedega ir nuvažiuoja tolyn.

Jau pradėjome galvoti, negi čia su taksistais teks kariauti kaip kokiame Maroke, tačiau nieko panašaus – kitas vairuotojas sako, kad „no problem“. Ir jis nemeluoja – nuveža sklandžiai ir greitai, jokių aplinkkelių, jokio sukčiavimo. Sumokame 17,50 dirhamų už dešimties minučių kelionę ir keliaujame prie Barasti paplūdimio įėjimo.

Jau atrodė, kad smėlis, vanduo ir poilsis čia pat, tačiau teko susidurti su tuo, kam nebuvome pasiruošę. Kažkodėl nebuvau su savimi pasiėmęs nei teisių, nei ID kortelės, nei kito dokumento (skirtingai nei kur kas sumanesnė mano dama : ) ), maniau, jog paplūdimyje man to tikrai neprireiks, tačiau prireikė. Pasirodo, į privačius paplūdimius be tapatybę įrodančio dokumento nepateksi. Bandymas rasti kompromisą ir kažkaip susitarti kaip į sieną atsimuša į šaltą it ledas apsauginio veidą. „No chance“, - išgirstame.

Oi, nors tu ką, bet nepatinka man tas jausmas, kai lieki kvailio vietoje. Kita vertus, būna, nusisuka fortūna. Kadangi prie vandens vis tiek  norime, pasiteiraujame apie viešą paplūdimį. Apsauginis nurodo kryptį. Deja, taksi automobilis jau išvažiavęs, o priėjus prie netoliese esančios vienos judriausių miesto gatvių (Al Sufouh) suprantame, jog laukti automobilio teks ilgokai, kadangi čia netrūksta kitų žmonių su tuo pačiu tikslu.

Kadangi viešo paplūdimio kryptis kaip ir aiški, nusprendžiame eiti. Čia priminsiu tai, ką sakiau ir pirmoje aprašymo dalyje – Dubajus nėra labai pritaikytas tolimesnių distancijų įveikimui pėstute. Kartais žmonės priversti važiuoti taksi ar kitu transportu vien tam, kad patektų į už vos šimto metrų kitoje judrios gatvės pusėje esantį tikslą.

Tačiau mes užsispyrę – pereiname į kitą gatvės pusę, kur įrengta perėja (ji tarsi koks uždaras kondicionuojamas tiltas) ir pradedame žygiuoti. Viskas tarsi ir gerai, tačiau vis tik patarčiau vengti tolimesnių vaikštinėjimų Dubajuje pietų metu, kadangi išties būna labai karšta.

Savo paplūdimį (Marina beach) pasiekiame po gero pusvalandžio. Nuėjome keturis kilometrus. Taip, karšta, taip, mano brangioji viduje tikrai mane keiksnoja, tačiau pasiektas tikslas džiugina dar labiau! Marina paplūdimys tikrai nepriekaištingas – auksinis smėlis, puikus krantas ir nedaug žmonių. Ko dar galima norėti?

Pakrantėje tvarkingos persirengimo kabinos, viskas sutvarkyta. Kad ir ką skaitėte apie aprangą, Dubajuje renkitės kaip širdis geidžia, tai pats liberaliausias Emyratas. Tiek mieste, tiek paplūdimiuose, bent jau Dubajuje, žmonės rengiasi labai skirtingai – šalia maudosi ir bikiniais apsirengusios turistės, ir juodais apdarais savo kūną slepiančios religingos musulmonės, tačiau dėl to niekam nekyla jokių problemų.

Kiek užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad mums labiausiai patiko būtent vieši paplūdimiai. Kodėl? Į tai atsakysiu paskutinėje aprašymo dalyje.

Valandą pailsėjus ir pasiplaukiojus šiltame, bet labai sūriame vandenyje, keliavome ieškoti taksi. Paieškos neužtruko, tačiau kiek ilgiau užtruko pati kelionė iki mūsų apartamentų, kadangi grįžinėjome per patį piką. Kaip ir kiti turistai, taip pat patarčiau vengti kelionių rytais ir laiko po darbo. Dubajuje spūstys išties milžiniškos. Ypač kelionė prailgs, jei kelionės tikslas – toli.

Jei į priekį važiavome dešimt minučių, tai grįžome per dvigubai tiek. Smulkmena. Sumokėjome 20 Dh, o prieš tai dar užsukome į parduotuvę, kur įsigijome šiek tiek vaisių, vandens ir užkandžių rytojaus pusryčiams (sumokėjome 30 Dh). Parduotuvėse kainos ženkliai aukštesnės už lietuviškas. Ne visų produktų, tačiau daugumos. Ypač brangūs pasirodė vaisiai ir daržovės. Kita vertus, tai nestebina, juk Dubajus – tai tikrai ne derlingoji Lietuva.

Namuose kiek atgavę jėgas nusprendėme apžiūrėti 17-ame aukšte esantį baseiną. Dubajuje praktiškai visi daugiabučiai turi baseiną ir sporto salę, kurie prieinami visiems gyventojams ir namo svečiams. Baseinas – puikus, tik gaila, kad įsikūręs ne ant paties stogo (pastate 27 aukštai). Nepaisant to, jausmas vis viena super. Ir žmonių visai nebuvo, kaip pasakojo Antounas, vietiniai čia užsuka retokai. Dar kartelį pakartosiu tai, ką sakiau pirmoje aprašymo dalyje – ši airbnb patirtis mums buvo išties nuostabi.

„Entertainer Dubai“ privalumai ir pirmoji kelionė metro

Kiek pailsėjus nuo karščio ir vaikščiojimų, pradėjome ruoštis vakaro išvykai į Dubai Mall‘ą. Šokančių fontanų pasirodymai kiekvieną dieną prasideda nuo 18 val. vakaro ir vyksta kas pusvalandį. Priėmėme sprendimą, kad Dubai Mall‘e reikia pirmą kartą išbandyti mūsų gautos kuponų knygos „Entertainer Dubai“ privalumus. Kadangi kuponų skaičius labai įspūdingas, pagoogliname, kokie kuponai galioja Dubai Mall‘o „food courte“. Apsisprendžiame, kad vakarieniausime itin sveikai ir valgysime picas! : )

Įdomu, kodėl iš anksto ieškome, kokius kuponus naudosime konkrečioje vietoje? Ši kuponų knyga yra tikrai didelė ir sunki, tad kur kas praktiškiau tiesiog išsiplėšti planuojamus panaudoti kuponus ir knygą palikti namuose. Maža to, pats Dubai Mall‘as – vienas didžiausių pasaulio prekybos centrų, kuriame pasiklysti yra vieni niekai. Kur kas geriau iš anksto apsižiūrėti, kur randasi planuojama aplankyti kavinė/parduotuvė ir t.t.

Kadangi gyvename susisiekimo prasme puikiame Tecom rajone, kelionei link Dubai Mall‘o renkamės metro. Nuo mūsų apartamentų iki metro stotelės vos dešimt minučių kelio pėstute. Dubajaus metro yra puikus būdas keliauti per miestą, nes tai greita, pigu ir patogu. Tiesa, toli gražu ne visas miesto vietas galima aplankyti važiuojant tokiu būdu, tačiau Dubai Mall‘as ir Burj Khalifa kuo puikiausiai pasiekiami ir metro.

Tam, kad galėtume keliauti, tenka įsigyti kiekvienam po savo „Metro Nol card“. Už vieną tokią kortelę su 19 Dh sąskaita sumokame 25 Dh. Kelionės kaina priklauso nuo įveikiamo maršruto. Kaip ir didžioje pasaulio dalyje, miestas padalintas į tam tikras metro zonas.

Dubajaus metro yra galimybė įsigyti dvigubai brangesnį važiavimą „Gold“ klase. Jos privalumas – atskiras vagonas (dažniausiai metro priekyje) ir kur kas mažiau žmonių. Piko metu tai tikrai praverčia, tačiau mes neišlepę, mums nesunku ir pastovėti. Beje, Dubajaus metro yra ir atskiras vagonas skirtas tik moterims bei vaikams. Čia užėjus vyrui gali būti nužvelgtas piktais žvilgsniais ir paprašytas pasišalinti. Tiesa, vagonai pereinami, tad kartą net ir patys susimaišėme.

Taip pat verta paminėti, jog metro negalima valgyti ir gerti, už tai skiriamos baudos. Taip pat uždrausta kramtyti gumą. Apie tai byloja ryškiai matomi užrašai ir lipdukai. Tačiau yra ir labai malonus dalykas – kadangi Dubajaus metro yra pilnai automatizuotas ir neturi vairuotojų, galima atsistoti pačiame priekyje prie pat lango ir jaustis tarsi amerikietiškuose kalneliuose. Juk čia metro nevažiuoja po žeme, o tik virš žemės.

Išlipame stotelėje Burj Khalifa/Dubai Mall. Nuo čia dar apie 15 minučių tenka eiti iki paties prekybos centro, kuris yra tituluojamas didžiausiu visame pasaulyje. Nors sunku tai suvokti, tačiau Dubai Mall‘e prieglobstį rado net 1200 įvairios parduotuvės. Įspūdinga.

Savaime suprantama, pirmą kartą atvykus į tokio dydžio prekybos centrą susigaudyti kur kas randasi – tiesiog neįmanoma. Tam padeda stendai su savotišku žemėlapiu, esantys praktiškai prie visų įėjimų visuose aukštuose. Prie jų nuolatos budi darbuotojai, kurie atmintinai viską žinodami žaibiškai paaiškina, kur ką rasti.

Kadangi namuose tik lengvai užkandome, o diena buvo pakankamai aktyvi, skubame į „food courtą“ ir čia ieškome „Pizzarito Pastarito“ picerijos, kuriai turime pasiruošę kuponą. Nesunkiai randame ir užsisakome po atskirą picą su gėrimais. Kaip ir priklauso, sumokame tik už vieną kompleksą, iš viso 42 Dh (kuponų esmė du už vieno kainą). Picos fantastiškos, liekame labai patenkinti. Dubajuje dviese skaniai ir sočiai pavalgyti už maždaug 10 eurų? Tikrai įmanoma. Dubajus miestas, kur už kepsnį gali sumokėti ir 800, ir 10 eurų. Priklauso nuo poreikių. „Food courtuose“ prekybos centruose kainos netgi labai normalios.

Po gardžios vakarienės kiek paklaidžioję po prekybos centrą pagaliau radome išėjimą prie fontanų. Vaizdas – žodžiais neapsakomas. Vienoje pusėje driekiasi Dubai Mall‘as, šalia – savotiškas ežeras, o priešais aukščiausias pasaulio pastatas Burj Khalifa. Vaizdas atimantis žadą. Tai vieta, kurią verta pamatyti. Vos po kelių minučių prasidėjo įspūdingas šokančių fontanų šou, skambant Enrique dainai „I can be Your hero“. Tai buvo tiesiog WOW. Kažkas tokio.

Dar pusvalandį pavaikštinėję sulaukėme kito šokančių fontanų pasirodymo. Jis buvo ne mažiau įspūdingas, tačiau šį kartą pagal populiarią vietinę melodiją.

Prieš kelionę namo dar apsilankėme „Gelato divino“ ledainėje, kur su kuponu suvalgėme gardžių ledų (18 Dh). Juokinga, bet jos ieškojome kokį pusvalandį : ) Iš principo norėjosi surasti, o ji pasirodė tokia mažytė ir taip gerai paslėpta!

Atgal į savo apartamentus grįžome su taksi. Čia vėl teko susidurti su tradiciniu vaizdu, kuomet tenka pastovėti eilėje, laukiant automobilio. Tačiau viskas ir čia vyko labai sklandžiai – darbuotojas skirstytojas sparčiai nurodinėjo, į kurį automobilį lipti, tad vos po penkių minučių išjudėjome iš šio prekybos ir pramogų miesto. Už 20 kilometrų kelionę sumokėjome 44 Dh.

Laukite tęsinio

Nors planavau tik tris įspūdžių dalis, matau, kad į tiek neįsiteksiu. Trečioje aprašymo dalyje papasakosiu apie mums labiausiai patikusią vietą Dubajuje – Dubai Mariną, nepamirštamą pasiplaukiojimą laiveliu aplink dirbtinę „Palm Jumeirah“ salą, „Wild Wadi“ vandens parką, taip pat vizitą prestižinėse žirgų lenktynėse, vykstančiose įspūdingame „Meydan“ stadione. Ir tai dar ne viskas!

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius

Niekada nemaniau, kad kils noras rašyti apie kelionės įspūdžius, bet Gruzija... Čia viskas kitaip, ir tikrai norisi pasidalyti įspūdžiais su skaitytojais. Jei pabodo kelionės į Turkiją ar į Graikiją, toks pasirinkimas tikrai gali puikiai pasiteisinti: išleisite dar mažiau pinigų, o įspūdžių užteks tikrai ilgam.

Nepamirškite: vykstant į Gruziją būtinas pasas, nepakaks tik tapatybės kortelės, o jei nuotraukoje neatrodote labai panašus į save, pasų patikra gali užtrukti gana ilgai – taip nutiko ir man. Susirinkę pasų patikros darbuotojai įvertino – taip, nuotraukoje žvelgia tas pats žmogus, tad po keliolikos minučių eilę užleidau kitiems.

Kutaisi-Batumi

Išėjus iš oro uosto pastato, mus iš karto pasivijo taksistas, kuris teigė esantis ne visai tikras taksistas, bet automobilį vairuoti moka. Iki Batumi kurorto pasiūlė nuvežti už 40 €, ir nepaliko mums kito pasirinkimo: vos po kelių akimirkų lagaminai atsidūrė automobilio bagažinėje.

Dviejų valandų kelionė tikrai neužtruko: vairuotojas vardu Karlo įteikė mums litrą naminio vyno ir griežtai pasakė, kad pasiekus viešbutį, butelis turi būti tuščias. Visos kelionės metu kalbos nenutilo, „netikras“ taksistas pasakojo, kad tarnavo kariuomenėje, kad pelnė daugybę apdovanojimų, bet svarbiausia – niekas kitas taip gerai nepažįsta Kutaisio, kaip jis, ir tada, kai apsistosime šiame mieste, būtinai jam paskambintume – jis ir viešbutį žadėjo geresnį pasiūlyti. Čia planavome atvykti tik penktą kelionės dieną, tad paėmėme jo vizitinę kortelę: ši stotelė atrodė dar labai labai tolima.

Gruzijoje svečiavomės balandžio 15-22 dienomis, ir oras čia nebuvo lepinantis: keliaujant į Batumi pūtė labai smarkus vėjas, tačiau tai nuotaikos negadino, o Karlo pažadėjo, kad nuvykus į kurortą oras pasitaisys. Vairuotojas kas trisdešimt minučių siūlė stabtelėti parūkyti, mat savo automobilyje jis nerūko. Vos tik išlipome iš automobilio, pribėgo vietiniai šunys, kuriuos, panašu, šeimininkai ženklina taip pat, kaip ir karves – geltonu „auskaru“. Nustebino tai, kad čia šunys labai draugiški – jie visiškai neloja ir mielai leidžiasi glostomi. Pajuokavau, kad kitą kartą atvykusi į Gruziją išmaudysiu visus šunis, bet tik vėliau supratau, kad ne purvas yra didžiausia problema: kaip ir Lietuvoje prieš 15-20 metų, čia benamių šunų yra tikrai nemažai.

Žvalgantis pro langą nustebome pamatę tiek daug „Žiguliukų“, net taksistai keleivius vežioja šiais automobiliais. Tikra egzotika. Taip pat dėmesį atkreipia laisvai lakstančios karvės ir kiaulės, kurios neretai pastoja kelią. Karlo sakė, kad čia niekas per daug nesirūpina gyvulių šėrimu: nusipirkus karvę ar kiaulę, ji tiesiog paleidžiama ganytis. Išlikimo principas – ne kitaip.

Sunkiai, bet randame rezervuotą viešbutį, kuriame leidžia atsiskaityti ir eurais. Tiesa, registratūroje paprašo duoti lygią sumą, nes neturės grąžos, jei atsiskaitytume ne jų valiuta. Jei nespėtumėte išsikeisti pinigų – ne bėda, nes keityklų (tiksliau – keityklėlių), rasite visur, ir taip pat visada galima išsigryninti pinigų bankomate.

Kambarys atrodo nedidelis, bet čia rasi viską, ko tik reikia: lovą, spintą, vonios kambarį. Nematytas dalykas – gavome ir vienkartines šlepetes.

Išėjus pasivaikščioti pasirodo, kad oras visai ne toks, kokio tikėjomės, ir imu gailėtis, kad nepasiėmiau šiltesnių drabužių – juk visai neseniai sekėme oro prognozę ir džiaugiamės, kad čia vyrauja tikra vasariška šiluma. Pavaikščiojus pajūriu ir pasižvalgius po apylinkes ėmė vis smarkiau lyti, tad užsukome į „HB Batumi“ restoraną, ir, žinoma, užsisakome šašlyką. Niekas nekalba angliškai, meniu pateikiamas rusų kalba, bet galima paprašyti, kad atneštų ir anglišką valgiaraštį, jei, žinoma, paprašysite rusiškai. Patiekalų pavadinimai neretai nieko nesako, nėra išvardyta sudėtis, tad išsirinkti nėra taip paprasta, o garnyrą visada reikia užsisakyti atskirai. Maža bėda – juk čia kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje. Buvome numatę, kokių patiekalų norėtume paragauti kelionės metu, tad išsirinkti nebuvo taip sunku.

Nemaloni staigmena nerūkantiems – vis dar galima rūkyti restoranų viduje, ir, atrodo, kad rūko čia visi. O kaipgi kitaip – juk čia cigarečių kaina tris kartus mažesnė nei Lietuvoje. Teko pastebėti tik kelis restoranus, ant kurių lauko durų buvo ženklas, skelbiantis, kad rūkyti draudžiama. Vis dėlto, norint tikrai galima rasti ir tokių restoranų.

Antrą dieną po tikrai sočių pusryčių (Chačapuri), taxi vykstame į Batumi botanikos sodą, kurį taip giria keliautojai. Nusivilti tikrai netenka: čia pamatome augalų iš įvairių pasaulio šalių, o puikus oras tikrai leidžia mėgautis laiku. Mus lydi tai vienas, tai kitas vietinis šunelis: atrodo, jei mokėtų kalbėti, mums tikrai daug papasakotų apie šį sodą. Nieko jiems daugiau negalime pasiūlyti, tik savo draugiją, bet, atrodo, jiems to visai pakanka.

Grįžti į viešbutį nusprendžiame „mikruške“, ir vairuotojas, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, sako, kad būtų neėmęs iš mūsų pinigų. Sustabdo mikroautobusą, išlipa, ir grįžta su palmės sodinuku – juos teigia dovanojantis visiems lietuviams.

Vakare dar pasivaikštome po Batumi, norime užsukti į zoologijos sodą, bet pamatome tik zebrą ir kengūrą – zoologijos sodas dirba tik iki 18 valandos. Delfinariumas taip pat uždarytas, tad pasivaikštome po parką – čia taip pat labai gražu.

Batumi - Tbilisi

Nuspręsta: į sostinę vyksime traukiniu, ir nusiperkame pirmos klasės bilietus po 25 larius. Kelionė ilga, trunka virš 5 valandų, tad tai gali būti tikru kantrybės išbandymu. Laimei, čia puikiai veikia Wi-fi, tad galima pasiskaityti įvairias naujienas, atsakyti elektroninius laiškus, bei, žinoma, pasidalinti nuotraukomis su draugais.

Nors dar tik ankstus rytas, tačiau visi atrodo puikiai išsimiegoję ir žvalūs: netyla garsios kalbos, ir sklinda rūkytos dešros kvapas: nuojauta neapgauna, ne kas kitas, o lietuviai valgo rytinius sumuštinius. Kad ir kur keliausi, šį kvapą atpažinsi visur.

Nuvykę į sostinę nusprendžiame keliauti metro, ir net nespėjus įsigyti metro kortelės, prie mūsų pribėga 13-14 metų jaunuolis, siūlantis už du larius pasinaudoti jo kortele. Kodėl gi ne – eilėje laukti visai nesinori. Traukinių stotyje nusiperku kavos, ir vėliau iki pat viešbučio ieškau, kur galima būtų išmesti vienkartinį kavos puodelį – kartais šiukšlių dėžės nė su žiburių nerasi.

Nuvykę į viešbutį sužinome, kad mūsų kambarys nėra laisvas, ir neaišku, kada galėsime apsistoti, bet čia pat administrator pasiūlo nuvežti į savo tetos viešbutį, mus tikina, kad ten bus kur kas geriau, o kaina bus ta pati. Deja, po to, kai mus nuvežė į kitą„viešbutį“, kaina kiek pakilo, ir nelikome labai sužavėti, jau vien dėl to, kad vonios kambariu teko dalytis su kaimynais. Nors nuotaika kiek subjuro, tačiau čia atvykome ne viešbutyje kiurksoti, tad iš karto išvykome pasidairyti po sostinę. Pakilome funikulieriumi (kaina – 1 laris), ir čia atsivėrė tikrai nuostabi miesto panorama. Kiek pasivaikščiojome, ir nusprendėme leistis taku – tai netruko labai ilgai.

Nors Tbilisi tikrai judrus miestas, tačiau ir čia galima pasigrožėti gamtos vaizdais, pavyzdžiui, kriokliu: nusileidus laiptais prie upės nebesijauti esantis mieste. Norint nusifotografuoti, tereikia palaukt, kol visi priešaky esantys žmonės pasidarys „selfiuką“: kad ir kur nukeliausi, visi darys tą patį.

Elgetauja ne tik suaugę žmonės, bet ir vaikai: jei paprašo išmaldos, o tu neketini sušelpti, palankiausia gerokai paspartinti žingsnį, kadangi elgetaujantys žmonės čia tikrai pasižymi įžūlumu: tam jau buvome nusiteikę, tad tai nesukėlė didelės nuostabos.

Kelionės metu pirmą kartą pamatome šunų su pavadėliu, o iškabos kviečia apsilankyti šunų veislyne, tik čia vietoj angliško žodžio „breed“ (veislė) vartojamas „bread“ (duona). Na, ką padarysi, reikia bandyti pritraukti ir užsieniečius.

Vakare užsukame į restoraną itin įdomiu pavadinimu – „KGB“. Užsisakau vištienos salotų, kurias Gruzijoje jau tikrai pamėgau: sudėtį nusakyti labai sunku, tačiau skonis tikrai puikus. Taip pat ragaujame pievagrybių, apkeptų su sūriu, ir stebimės žemomis kainomis. Pasivaišinti atkeliauja keletas benamių kačių, bet, tenka pripažinti, kad čia jų kur kas mažiau nei Graikijos salose ar Sicilijoje.

Maistas tikrai labai skanus, tačiau ko gruzinai labiausiai negaili, - tai druskos. Vėliau, ieškodami lauktuvių, įsitikiname, kad ir parduotuvėse galima rasti labai gausų druskos pasirinkimą. Na, ką darysi, sūru, tai sūru – „Borjomi“, kainuojantis vos 70 tetrių, tikrai numalšins troškulį.

Už 98 larius nusiperkame vienos dienos išvyką, ir kitą dieną vykstame į Signaghi vietovę. Mums draugiją palaiko pora iš Maskvos, kurie teiraujasi, kaip Palanga pasikeitė nuo 1990-ųjų, nes čia leisdavo kiekvieną vasarą, ir italas, kuris planuoja vykti į Azerbaidžaną, nes Italijoje neberanda darbo.

Gidė praneša, kad šiandien, balandžio 18-ąją, yra švenčiama Meilės diena, ir, jei norime, galime pasigrožėti koncertu. Čia šoka ir dainuoja vaikai bei paaugliai iš įvairių miestų, o gidė mums pasakoja apie kiekvieno šokio kilmę. Vieną pasirodymą net nufilmuojame – vėliau dar ilgai su draugais ginčijomės, negalėdami priimti sprendimo: linksma ar liūdna vaikų atliekama daina.

Lankomės vyninėje „Old town studios“, kur degustuojame įvairių rūšių vynus. Bandome apsimesti vyno žinovais, tik nelabai sekasi. Mūsų nuostabai, nuomonė apie ragautus vynus visiškai sutapo su italo, tad jaučiamės pakylėti.

Tęsiame kelionę, ir nuvykstame į Bodbe vietovę: čia atsiveria iš tiesų įspūdingi kalnų vaizdai, kuriais, atrodo, galėtum grožėtis visą dieną. Užsukę į kavinę, ragaujame Badridžani – baklažanų suktinukus, įdarytus graikiniais riešutais ir česnaku. Niekada nemėgau baklažanų, bet visiems rekomenduoju šį patiekalą – skonis tikrai puikus. Sužinome, kad ėrienos šašlyko tokiu metų laiku niekur negausime, nes dabar – ne sezonas. Taigi, pagrindinis patiekalas ir vėl – kiaulienos šašlykas. Sočiai pavalgę grįžtame į Tbilisi. Svarstome, kokią transporto priemonę rinktis kelionę į Kutaisi, ir nusprendžiame, kad vėl vyksime traukiniu.

Tbilisi – Kutaisi

Nors atstumas, kurį turime įveikti, šį kartą kur kas mažesnis, tačiau kelionės laikas ne trumpesnis: 5 valandos ir 20 minučių. Kelionė tikrai varginanti, nes stojame jas kelias minutes. Jau žinome, kad kitą kartą rinksimės kitokį transportą. Wi-fi čia neveikia, bet galime džiaugtis tikrai pigiais bilietais: sumokėjome vos po 7,5 lario. Gailiuosi, kad nepasiėmiau knygos – eilinį kartą maniau, kad jos kelionėje tikrai neprireiks.

Vos tik išlipome iš traukinio, prie mūsų pribėgo taksistas, siūlantis nuvežti iki viešbučio, tačiau žinome, kad iki viešbučio kelias tikrai nebus labai ilgas, tad atsisakome. Pasiteiraujame, kurioje pusėje yra miesto centras, ir kulniuojame pėsčiomis. Eidami sutinkame grupelę jaunuolių, kurie šypsosi nuo ausies iki ausies, mat, nori pasisveikinti. Paspaudžia mano vyrui ranką, paspaudžia ir man, ir nieko nesupratę kelionę tęsiame toliau. Stebimės: o ko jie norėjo? Juk Lietuvoje tai – visai nematytas dalykas.

Viešbutį pasiekiame labai greitai, ir įsikuriame kambaryje. Čia iš tiesų jauku, o mus sutinka itin šiltai. Sako, jei tik mums kitą dieną reikės automobilio – sakytume, vairuotojas mus gali nuvežti bet kur, kur tik norime. Kadangi visame miesto centre nepavyko rasti nė vienos kelionių agentūrėlės, sutinkame, ir mums sako kreiptis bet kuriuo metu, kada tik norėsime. Taip pat sako, kad mums negalėjo prisiskambinti – norėjo pasitikti oro uoste, nes manė, kad tik šiandien atvykome į Gruziją.

Kutaisi miesto centras atrodo tikrai niūriai, tad džiaugiamės, kad lauktuvėmis pasirūpinome viešėdami sostinėje. Parduotuvės tikrai labai nedidelės, ir čia ne visada rasi elementarių asmens higienos prekių. Užsukame į turgų, kurį taip gyrė „netikras taksistas“ Karlo: atrodo, čia gali rasti visko, išskyrus tai, ko tau gali prireikti. Pamatau katę, besinešančią pelę, ir nusprendžiu, kad prieskonių čia nenoriu pirkti.

Vakare pasivaikštome po miesto centą, ir aplanko liūdesys: žmonės čia tikrai gyvena prasčiau nei Lietuvoje. Susirinkę vyrai lošia iš pinigų, galima rasti tikrai nemažai loterijos bilietų kioskelių, o mėgstantiems užsukti į Cazino, čia tikrai bus, ką veikti. Darbuotojų, atrodo, visur kur kas daugiau nei reikia: štai, 8 vyrai taiso kelius, tiksliau, du taiso, šeši rūko ir prižiūri darbo eigą. Vidutinis atlyginimas Gruzijoje siekia tik 300-500 larių, o butą naujos statybos name čia galima nusipirkti už 13000 dolerių.

Užsukame į restoraną, užsisakome alaus ir Chinkali – nelabai norime, bet prisimename, kad dar neragavome. Supratome, kad po 10 jų tikrai neįveiksim, sočiai vakarienei vienam žmogui tikrai pakaktų ir 6. Restorano interjeras man tikrai patinka, o padavėjas, išgirdęs, kad kalbame lietuviškai, įjungia lietuvišką dainą.

Kitą dieną vėl lyja, tačiau gaila laiką leisti veltui. Sužinome, kad Prometėjaus urvas pirmadieniais uždarytas, tad mums pasiūlo keliauti į Okatse kanjoną. Kadangi šiai dienai jokių planų neturime, sutinkame. Mums pasiūlo kavinukes, kuriose skaniai ir sočiai papusryčiauti, ir jau po pusvalandžio mūsų laukia vairuotojas. Nuvykę norime nusipirkti bilietus, tačiau mūsų klausia, iš kur mes esame. Kadangi esame iš Lietuvos, iš mūsų pinigų neima, ir palinki smagiai praleisti laiką.

Buvo kiek baisoka eiti tiltu virš kanjono, tačiau įveikėme aukščio baimę. O kaip gi kitaip: juk čia atsiveria tikrai nuostabūs vaizdai, o rūkas suteikia vaizdams dar daugiau žavesio ir paslaptingumo. Grįžę laukiame vairuotojo, ir vietiniai darbuotojai mus sodina prie radiatoriaus, atneša kavos: apgailestauja, kad turi tik vieną puodelį, tačiau esame sužavėti tokiu svetingumu. Mūsų paprašo kiek palaukti, ir neilgai trukus mus ir dar vieną lietuvių porą sodina į „Niva“. Vietos čia nedaug, tačiau mus pasiveja dar vienas vairuotojas – jis taip pat nori važiuoti, tad atsisėda priekyje šalia vairuotojo ir keleivio. Mums tai tikrai neįprasta ir bandome atsiminti, kada paskutinį kartą taip važinėti Lietuvoje. Kelionė gana ekstremali: važiuojame gana dideliu greičiu, ir pervažiuoti per upę – tikrai ne problema. Galvoju, kad Gruzijoje gali nutikti bet kas, tačiau tuo ir žavi ši šalis.

Mus pasitinka du alkani šunys, o mes neturime su savimi maisto, aplinkui jokios parduotuvės. Ši žavi porelė mus lydi visą kelią, ir tikisi, kad galų gale ištrauksime ką nors valgomo iš kuprinės. Laimei, lietuvių pora pasidalija savo pietumis, o vairuotojai šunims žada čia grįžti ir atsivežti maisto.

Pakeliui į vietovę, kurios pavadinimo nežinome (nežinojo ir mūsų vairuotojas), vairuotojai nuperka visai kompanijai gruziniškos duonos, kuria vėliau pasidalijame ir su šunimis, kurie mus lydi visą kelią. Klausiame, kaip vadinasi ši vietovė, gauname atsakymą, kad „mažas kanjonukas“, ir matome, kad ši vieta tikrai nepritaikyta turistams: einame siauru slidžiu takeliu, o pasižiūrėjus žemyn svaigsta galva. Suprantu, kad aukščio baimė niekur nedings, tad laukiu bendražygių vietoje, kur man pasirodo pakankamai saugu. Pastebiu, kad ir vienas mus lydinčių šunų nėra labai drąsus: jis bijo lipti į viršų, tad turime jam pagelbėti.

Grįžtant vairuotojai man ir kitai lietuvei įteikia skintų gėlių, kurios pakvimpa po visą viešbučio kambarį.

Kitą dieną vykstame į Prometėjo urvą, kur einame kiek daugiau nei kilometrą. Urvas įspūdingas, čia galima fotografuoti, ir prisimename, kaip Slovakijoje mūsų grupė gavo baudą dėl nesusilaikymo fotografuoti. Čia gana tamsu, tad nuotraukos nelabai ryškios, ir užtrunkame tik pusvalandį. Pagalvojame, kaip galėtume praleisti likusią dienos dalį, ir mūsų vairuotojas pasiūlo vykti prie Katskhi uolos. Vairuotojas nelabai gerai moka rusiškai, bet bando palaikyti pokalbį, klausdamas, ar Lietuvoje yra darbo bei kalnų.

Kylame į kalną, ir stebimės kalnuose esančiais daugiabučiais: čia taip pat galima įsigyti nekilnojamo turto, ir kainos dar mažesnės. Galvojame, kad puiki vieta viešbučiui, bet visos kelionės metu nepamatome nė vienos parduotuvės.

Katshi uola atrodo tikrai įspūdingai, ir į ją galima pakilti kopėčiomis, tačiau šiandien to daryti neleidžiama. Vairuotojas pasakoja, kad uolos viršūnėje gyvena dvasininkas, kuriam virve yra perduodama maisto ir vandens, o jis pats beveik niekada nenusileidžia žemyn. Tikrai puiki vieta atrasti ryšį su Dievu, tačiau pakilti kopėčiomis į uolos viršūnę tikrai reikia turėti drąsos.

Šiandien – paskutinė diena Gruzijoje, ir ryt ryte jau išvyksime į Vilnių. Vairuotojas pasiūlo nuvežti į Kutaisi Botanikos sodą ir susitariame, kad ryt ryte mus nuveš į oro uostą. Botanikos sodo kasa nedirba, tad drąsiai žengiame į vidų. Čia sėdi šeši vyrai, ir sužinome, kad įėjimas nėra nemokamas: vienas vyriškis nubėgo ieškoti kasininkės, ir tuomet reikėjo nusipirkti bilietus, bei ateiti prie suoliuko, kur sėdi kontrolierius – tik tada bus galima tęsti kelionę. Viskas taip paprasta, bet kartu ir sudėtinga.

Kutaisi botanikos sodas gana nedidelis, ir tikrai nepaliko tokio įspūdžio kaip Batumi sodas. Valandą pavaikštome, ir einame į restoraną. Prisimename, kad dar nevalgėme Charčio sriubos – būtų gėda čia jos neparagauti. Taip pat valgome kebabą, salotas ir vištieną su padažu. Prisimename, kad valgėme tik pusryčius, ir viskas taip skanu!

Vis dar turime šiandien vairuotojo nupirktos duonos, ir svarstome, ar dar sutiksime šunų. Nuojauta neapgauna: prie oro uosto kitą dieną sutinkame jų visą pulką, ir, deja, maisto vėl visiems nepakanka. Pažadame, kad čia dar grįšime.

Galbūt atrodo, kad čia pernelyg daug neigiamų dalykų, tačiau tai netiesa: nepriklausomai nuo esamos situacijos, žmonės moka linksmintis, jie yra labai svetingi ir šilti, o svarbiausia – lietuvius jie tikrai gerbia. Patarimas keliautojams – nesugadinkite lietuvių reputacijos, kol kas čia esame tikrai gerbiami.

Teksto autorė Loreta Puskunigė

Ačiū, Loreta :)

Visuomet žavėjausi egzotinėmis kryptimis, o visai neseniai kolegė grįžusi iš kelionės po Tailandą sužavėjo juo ir mane. Pats metas pasidomėti šia egzotine kryptimis iš arčiau.

Atvykus į Tailandą nebūtina lankyti vien garsiausius objektus. Čia svarbiausia - pajusti dvasią ir mėgautis egzotika! Žmonių nuoširdumas, šypsenos, nuostabi gamta ir be proto gardus maistas. Jei vykčiau į Tailandą (o tiksliau - kai vyksiu:), būtinai aplankysiu šias vietas:

• AJUTAJA. Ajutajos miestas - tai senosios karalystės sostinė. Garsiausi šio miesto objektai: Wat Phra Ram - viena iš seniausių Ajutajos šventyklų, Wat Mahathat - karaliaus vienuolynas, garsėjantis Budos galvos atvaizdu. Istorijos mėgėjams ši vieta tikrai paliks įspūdį!

• EREVANO KRIOKLYS. Kančaburio provincijoje plyti nuostabus nacionalinis Erevano parkas. Čia mėgsta ilsėtis ir patys vietiniai, o turistai siekia išvysti kaskadinį 7 pakopų Erevano krioklį.

• MUANG BORAN. Tai pats didžiausias pasaulyje parkas-muziejus po atviru dangum, dar vadinamas "senuoju Miestu". 116 statinių, kuriuos aplankęs susipažinsi su visu Siamo kultūriniu paveldu.

• SIMILANO SALOS. Tai unikalus jūrinis draustinis, stebinantis nepaprastai turtingu povandeniniu pasauliu. Tačiau čia gražu ne tik po vandeniu - pakeri ir akinančio baltumo paplūdimiai, džiunglės, uolos ir tuneliai.

Tajai - valgytojų tauta

Kai susitinka du tajai, jie pirmiausiai vienas kitą pasveikina žodžiais "kur tu eini"?, o paskui užduoda klausimą "ar jau pavalgei"? Valgytojų tautos mentalitetą išduoda dar ir tai, kad maisto galima įsigyti visur - net gatvėje. Ir čia žmonės nekalba apie jokias dietas... :)

Akivaizdu tai, kad tajai nemėgsta valgyti namuose. Sako, kad jie net normalių virtuvių neturi   O kam - juk skaniai ir nebrangiai galima pavalgyti ir gatvėje (ir indų plaut nereiks).

Ką valgo tajai?

Pakepinti ir prieskoniais apibarstyti kirminai, žiogai, ir tarakonai - sako, skonis gali maloniai nustebinti. Taip pat labai egzotinis vaisius - durijanas. Pamenu, kolegė atvežė lauktuvių šio kvepiančio skanėsto. Kvapas tikrai ne pats maloniausias, skonis taip pat neįprastas gomuriui, bet iš mandagumo visi sukramtėme po gabaliuką :)

Tačiau jei durijanas jums taip pat bus ne prie širdies, neverta nerimauti - kokių tik vaisių nėra Tailande! Daugelį pavadinimų mes net nežinome, bet tikrai verta visko paragauti. Va, pvz., Tailandas užima pirmąją vietą pasaulyje pagal čia užauginamų mangostanų kiekį.

Mėgstamiausi ingredientai:

• kalendros šaknis - naudojama karštų patiekalų gamyboje ir dar kaip marinatų dalis.
• kalendrų lapai - maisto gamybai ir puošybai.
• ryžiai - visada ir visur.
• kokosų pienas - sriubų ir desertų viena svarbiausių sudedamųjų dalių.
• kario pastos - perduodamos iš kartos į kartą.
• citrinžolė - dėl skonio ir spalvos.
• aitriosios pipirų ankštys - pagrindinis nacionalinės virtuvės bruožas.

Įdomu tai, kad Tailande visiškai nenaudojami pieno produktai. Jį pakeičia kokosų pienas, grietinėlė.

Jei nori keliauti į Tailandą, bet nedrįsti ar trūksta informacijos, rašyk mums labas@makalius.lt ir mes Tau padėsime! Mūsų kelionių ekspertai labai mėgsta egzotines kryptis ir visuomet noriai pataria bei pasiūlo geriausius kelionių variantus. 

Važiuojam, važiuojam – apsisukam. Pradedam greitėti, pakankamai įsibėgėjam ir... pakylam! Tos keliolika sekundžių, per kurias atsiplėši nuo žemės, leidžia suprasti bei atsikvėpti – atostogos prasideda. Bet apie viską nuo pradžių.

Šįkart kelionės vieta nebuvo konkreti, ieškojome bet ko pagal tinkamą mums datą. Galiausiai nusipirkome bilietus į Koso salą – dar nelankyta ir nematyta vietovė. Keliauti teko nuo pat mažų dienų, tačiau niekad nedarydavau „namų darbų“ – neplanuodavau iš anksto. Šįkart nusprendžiau apsižiūrėti prieš išvažiuojant, kur būtų galima nuvykti, ką aplankyti – galima sakyti, buvau susipažinusi su sala dar prieš įžengiant į ją. Ir džiaugiuosi. Buvo daug lengviau sugalvoti maršrutą ir susiplanuoti laiką taip, kad netektų visas dienas tik drybsoti saulėje ir „kepti“ ar visur skubėti.

Šįkart atostogauti vykome vasarai dar neįpusėjus, kam kęsti tuos didžiuosius karščius, tiesa? Prieš pat išskrendant (birželiui einant į pabaigą), parašiau draugei, kuri keliomis dienomis anksčiau buvo nuvykusi į Kosą. Juk reik susižinoti, kaip ten oras, ar reikia šiltesnių rūbų – ji mane patikino, jog oras – nuostabus! Jokių kelnių nereikia, nebent plonytį megztuką turėti, kurio, greičiausiai, net neprireiks, nes vakarai išties šilti. Tad įsivaizduokit mūsų reakcijas, kai su draugu įkėlėme kojas į salą, o ten – vėjas pučia, vėsoka tik su suknele. Taip, tuo metu jau buvo vakaras, bet tada supratau, kad gal ir reikėjo bent vienas kelnes įsidėti, o dar toks vėjas... Visgi pasirodo, tuo metu buvo kiek atvėsęs oras ir užtaikėme kaip tik ant vienos vėsiausių dienų saloje.

Mūsų viešbutis buvo maždaug apie 2,5 km (30 min. pėstute) nuo Koso miesto uosto, kuriame pagrinde ir „virė“ visas miestelio gyvenimas. Tik atvykus nepuolėme ilsėtis, o išėjome pasižvalgyti po naktinį Kosą. Kita diena buvo gan rami, tačiau vaikščiodami po Koso miestą aplankėme miesto pilį, į kurią įėjome nemokamai – tereikėjo užklausti, ar yra studentams skirta nuolaida ir parodžius pažymėjimą įeiti. Pagrinde – griuvėsiai, tačiau buvo įdomu apsižvalgyti. Pamatėme Hipokrato medį, mečetę šalia jo, senąją Agorą – yra ką aplankyti Kose. Taip pat tądien visąlaik grožėjomės, nes salos vaizdai – vieni nuostabiausių. Čia ne tik akims grožis, bet ir širdžiai – tie vaizdai ilgam išlieka atminty.

Trečiąją dieną nusprendėme išsinuomoti keturratį ir su juo apkeliauti salą, kadangi tai laisvai galima padaryti per dieną. Tad atsikėlę iš pačio ryto (nuomos punktas buvo prie pat viešbučio, tiksliau – net keli jų) leidomės į nuotykius. Patarimas ateičiai – imkite kiek galingesnę važiavimo priemonę, nes kitaip net į mažus kalniukus kelyje bus sunku užkilti (džiaugiamės, jog išsinuomavom pakankamo galingumo keturratį). Kadangi aplink visą salą yra nutiestas pagrindinis kelias („Main road“), tad paklysti ten tiesiog neįmanoma. Turėjome mažą žemėlapiuką, kur nuomos punkte mums apibrėžė, ką vertą aplankyti (tiesa, ką būtent tose vietovėse galima pamatyti – žinojau ir pati, turėjau susirašiusi viską ant lapuko, kad nieko įdomaus nepraleistume!) – tad orientuotis buvo gana lengva.

Pirmiausia važiavom į Tigaki ir Marmari – tai kurortiniai miesteliai, turintys puikius paplūdimius. Juose ilgai neužtrukom – sustojom, pasigėrėjom vaizdais ir keliavom toliau. Beje, Tigaki mieste draugas nusipirko akinius už 5 eurus, kurie po kelių valandų sulūžo. Taip ėmė ir sulūžo bevažiuojant. Tęsiant pasakojimą toliau, svarbu paminėti, jog skriejant keturračiu vaizdai buvo nuostabūs. Kadangi sėdėjau gale apglėbus draugą, turėjau pakankamai laiko pasigėrėti viskuo.

Tolesnis taškas buvo Mastihari – tai jaukus žvejų miestelis, kuriame taip pat neužsibuvome. Kadangi Koso sala yra mažiausia Graikijos sala, kurios ilgis nesiekia 50 km, tad važiavome į tolimiausią mūsų lankytiną vietą – miestą Kefalos. Pakeliui nusukdavome į neasfaltuotus keliukus, pasiekdavome skardžius ir tiesiog grožėdavomės. Puiki atgaiva mums buvo – pavalgydinome sielą nepakartojamais vaizdais, kaip sakant.

Taip netyčiom pasiekėm visų išgirtą Paradise beach – nuostabų pliažą, kuris tikrai primena rojaus kampelį. Kadangi gultai kone visoje saloje buvo mokami (tik keletą atokesnių vietų, kur galėjai gulėti kada panorėjęs nemokamai, buvau užmačius), tad susimokėję (beje, pigiau netgi nei prie mūsų viešbučio – 5 eurai už du gultus) leidome sau atsikvėpti ir tiesiog ilsėtis, nieko neveikiant ir tarsi ryjant vaizdus akimis. „Galėčiau čia gyventi“ – pamąsčiau. Viskas buvo taip nerealiai gražu! Praleidę kokią valandą ar ilgiau, judėjome toliau. Laukė vis dar nepasiektas Kefalos miestas. Buvome girdėję, kad privalu pasivaikščioti miestelyje ant skardžio su fantastišku vaizdu į jūrą, taip pat lankytina vieta – kalniukas su vėliava, nuo kurio atsiveria graži panaroma bei matosi pliažas su sala. Buvom. Matėm. Grožėjomės. Ką darėme per visas atostogas tikrai – tai grožėjomės vaizdiniais, panoramomis. Nuvykus į vieną aukščiausių Kefalos taškų ir pasilipus ant skardžio – stulbinantis reginys. Nepaliausiu girti gražių vaizdinių, nes jie išties nuostabūs.

Išvažiavus iš Kefalos pasukome į Plaka – giraitę, kurioje povai sugyvena su katėmis. Gaila, neturėjau jokių duonos trupinėlių, tačiau įvažiavus į tą vietą, pasijaučiau, lyg būčiau visai kitur – ši dalis atrodė kitokia nei visa likusi Koso sala – giraitė, kurioje jautėsi gaivuma, vaikštinėjo povai, katės... Tikra tiesa, jog jie kartu ten vaikšto, visokius garsus leidžia. Smagu pamatyti net ir suaugusiajam, o vaikams, manau, dar didesnė atrakcija tai būtų.

Kitas taškas – Pyli. Norėjome pamatyti Old Pyli, kuriame – senos pilies liekanos kalnuose. Dabar mąstau, ar tos liekanos tokios nežymios buvo, ar mums nepavyko jų rasti, nors buvome nusukę lyg pagal ženklą, kaip ir parašyta. Nenusiminėme, nes visa tai atpirko Zia miestelis, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama. Visiems rekomenduojame čia užsukti. Beje, girdėjome, jog čia saulėlydžiai nuostabūs. Nors ir nepavyko užsibūti ir pamatyti pastarojo, tačiau ir dieną vaizdas stulbinantis. Papietavome tavernoje, užsisakiau graikiškų salotų (kaipgi neparagavus tikrų graikiškų salotų?) – kadangi mėgstu jas, tai ir skonis buvo tiesiog mm! Kadangi jau buvo vakaras ir laikas grąžinti keturratį, pasukome link Koso.

Tad šios dienos reziumė: vaizdai nuostabūs, karštis jautėsi, apvažiuota kone visa sala, įspūdžių daug, o.. ir patys nusvilę nuo karščio kiek netyčiom. Atrodo, saugojomės, tačiau saulutė mūsų nepagailėjo, dėl ko naktį teko kęsti odos degimą. Patarimas Jums – nepabijokite važiuojant atvira tranporto priemone apsidengti kokiu rankšluosčiu, jei turite po ranka, kojas, pečius ar kitas saulės pasiekiamas vietas.

Kadangi buvome kiek nusvilę, kitą dieną saugojomės saulės ir pirmiausia, tai leidome sau išsimiegoti, tuomet papietavome ir gulėjome prie baseino po medžiais pavėsyje. Taigi kaip tik su sekmadienio vakaru buvo prabėgę lygiai pusė atostogų. Pirmadienį vėl pusdienį tinginiavom, stengėmės pasisaugoti saulės, tačiau nenorėjom praleisti visų atostogų vien gulint ant gulto, tad į pavakarę toliau leidomės į kelionę.

Kadangi vėl nuomavomės keturratį, tik šįkart kelioms valandoms, ėmėme mažesnio galingumo (pigiau ir labiau apsimoka). Tačiau esminį skirtumą iškart pajutome – vos judėjome su juo, tačiau niekur neskubėjome, šitaip galėjome pasigrožėti kalnais, jūra. Visgi kilome keliu į nediduką kalniuką vos 20 km/h greičiu – buvo savotiškai linksma patirtis. Tiesa, nepaminėjau, jog važiavome visai netoli – į Empros Thermi, kuriame buvo karštųjų versmių sieros baseinas jūroje. Palikę keturratį, iki pat vietos nusileidome ant asilų. Žmogui – 5 eurai. Norėjome išmėginti ir pajausti, ką tai reiškia, nes niekad nebuvome sėdėję ant jų. Gana linksma, galiu pasakyti, tačiau manasis asilas buvo pririštas už pirmojo, tad einant už jų ir matant, jog maniškis asilas juda kairiau, o skardis – visai čia pat, buvo kiek baisoka. Tačiau viskas buvo gerai, likome pakiliomis nuotaikomis. Vėlgi vaizdas pasirodė kiek kitoks nei visa sala. Ožkos ant uolų vaikščiojo, viena prie sieros baseino, taip pat ir antis vaikštinėjo – lyg kokia aplinkos prižiūrėtoja. Kadangi buvome nusvilę prieš kelias dienas, maudytis neišdrįsome, tačiau kojytes vis dėlto įmerkėme – buvo išties karštokas vanduo. Ramus ir atpalaiduojantis vakaras, grįžom pasisėmę gerų emocijų. Beje, viešbutyje vakarienės metu darydavo tradicinį graikišką Gyros – negalėjau atsivalgyti aš jų, kaskart, kai tik gamindavo, pasiimdavau – labai skanus dalykas, reikės ir Lietuvoj kada nors pabandyti tai pasigaminti.

Antradienį nusprendėme plaukti į Turkiją, Bodrumą. Keltas pirmyn ir atgal kainavo 10 eurų + 5 eurų mokestis uostui. Tądien buvo garsusis turkų bazaar – turgus. Nuvykus pamatėme tokį vaizdą: atrodo kaip Kauno bazė, tik kad turkai vieni per kitus šūkauja kas garsiau ir kiekvienas pas save kviečiasi. Beje, kainos tikrai gana žemos, o nusiderėti daugiau nei pusę kainos laisvai galima, tik jokiu būdu neparodykite, jog labai norite to daikto ir nebijokite sakyti žemą galutinę kainą, jei turite valios – išlošite.

Pabuvojus dieną Turkijoje, trečiadienį jau leidome sau ilsėtis. Pirkome lauktuves, vaikščiojome netoli viešbučio, maudėmės baseine – tiesiog atostogavome. Ir štai atėjo paskutinioji diena – ketvirtadienis. Laiko iki išvykimo dar turėjome apie pusdienį, tad atsikėlę iš pačio ryto papusryčiavome ir nuskubėjome iki jūros – išsimaudyti paskutinį kartą per šias atostogas. Tiesa, įdomus pastebėjimas – tik atvykus, jūra buvo skaidri skaidri, iki kaklo įlindus galėdavai matyti savo kojų pirštus, o paskutinę dieną buvo lyg apsinešus kuo, nematydavai nė rankos savo vandeny.

Taigi... greitėjam, įsibėgėjam ir... pakylam. Tik šįkart tai reiškia ne atostogų pradžią, o pabaigą. Laikas namo, grįžtam į Lietuvą! Reziumuojant galėčiau pasakyti, jog atostogos – nuostabios: esame kupini įspūdžių, pailsėję, pamatę stulbinančių vaizdų, pasigrožėję panoramomis ir, manau, kad kažkada dar čia sugrįšime, o toliau laukia likusi vasara Lietuvoje ir ateityje dar nematytos, nelankytos vietovės!

P.S. Tėveliai, jeigu važiuojate atostogauti su mažais vaikais, gerai pagalvokite, ar verta – nei vaikai ką užaugę prisimins, nei Jūs pailsėsite jiems vis klykiant. :)

P.P.S. Neskubėkite pirkti lėktuvų bilietų iškart nusprendę keliauti – pastebėkite juos keletą dienų, pasižiūrėkite šalia artimiausias dienas, nes šitaip mes per du žmones sutaupėme apie 200 eurų.

Už kelionės įspūdžius dėkojame Makaliaus skaitytojai Evelinai Stepšytei!

Spalvingosios Italijos sostinei Romai apibūdinti vargu ar pakaktų žodžių – ten tiesiog privaloma nuvykti ir pamatyti viską savo akimis! Žodžiais sunkiai nusakoma didybė, temperamentingi žmonės ir tikros, itališkos kavos kvapas, sklindantis iš jaukių kavinukių..

Vienas didžiausių miesto privalumų yra tas, kad nors jis yra gana didelis, tačiau per keletą dienų jį tikrai galima apeiti pėsčiomis. Šioks toks iššūkis kojoms, tačiau oj kaip verta! Roma – tarsi muziejus po atviru dangumi. Todėl jeigu norite pamatyti tūkstančius metų menančią didybę, tikrai nebūtina išleisti daugybės pinigų. Žinoma, jeigu lankotės mieste pirmą kartą, nepraleisite progos apsilankyti Koliziejuje ar Šv. Petro bazilikoje, rekomenduoju bilietus į šiuos objektus, ypatingai į Šv. Petro baziliką, nusipirkti internetu – nereikės stovėti eilėse, kurios sezono metu tikrai nebūna trumpiausios.

Nepagalvokite, kad be Koliziejaus ir Šv. Petro bazilikos Romoje nėra daugiau ką aplankyti! Yra, dar ir kaip yra! 

Vienas pagrindinių miesto statinių, sulaukiančių didelio turistų skaičiaus, yra Panteonas. Tai vienintelis iki šių dienų išlikęs senosios Romos istorinis monumentas. Užėję į vidų daugelis nusistebi – kodėl pastato  kupolo viduryje yra didžiulė skylė? Ogi pastatas taip suprojektuotas tikrai neatsitiktinai – mokslininkai įsitikinę, kad tai saulės laikrodis, turintis apšviesti svarbiomis progomis į Panteoną įžengiantį imperatorių. Galų gale, tai vienintelis natūralios šviesos šaltinis 2 tūkst. metų senumo statinyje.

Išėjus iš Panteono ir norint pamatyti daugiau, toli eiti tikrai nereikės. Jeigu norite semtis istorijos žinių ir tuo pačiu ragauti tikrų itališkų gardumynų, nenuklyskite toli – visai šalia Panteono yra įsikūrusi žymioji Della Palma ledainė, kurioje galėsite rinktis net iš 150 skirtingų ledų rūšių! Tikras smaližių rojus!

Išėjus iš Panteono ir pasukus į dešinę, prieisite nepaprastąjį Trevi fontaną. Jis dažnai vadinamas gražiausiu Europos fontanu. Tiesa, būtent šiuo metu neišgirsite vandens čiurlenimo ir nepamatysite nuostabiai apšviesto architektūrinio šedevro – fontanas šiuo metu yra restauruojamas. Kada baigsis restauracijos darbai, pasakyti sunku. Patys italai mėgsta juokauti, kad niekada negali žinoti, kiek užsitęs statybos darbai, dažniausiai jų baigtis – neprognozuojama.

Ne paslaptis, kad italai garsėja puikia kava. Būtent Italijoje atsirado Baristos profesija ir sėkmingai gyvuoja iki šių dienų. Tiesa, čia ji kiek kitokia. Italijoje Barista – visai ne jauna mergina, o vyresnio amžiaus vyras, kuris paklaus ne tik kokios kavos norėtumėt, bet ir pasiteiraus apie jūsų dieną. Viena geriausių kavinių Romoje – Sant‘ Eustachio II Caffe. Šioje jaukioje kavinukėje galėsite ne tik paskanauti puikios kavos, bet ir nusipirkti kavos pupelių ar maltos kavos. Pastebėkite – dažnas italas kavą geria atsitojęs prie aukšto staliuko. Taip yra todėl, kad prisėdus kavinėje ir užsisakius kavos iš padavėjo, mokėsite už ją dvigubai daugiau. Todėl jei nenorite permokėti, užsisakykite prie baro ir ramiai gurkšnodami kvapnų gėrimą, stebėkite skubančius praeivius. Dar vienas faktas apie kavą – italai praktiškai negeria cappuccino bei latte, nors ir meistriškai moka ją paruošti. Todėl jeigu norite pajusti tikrą itališkos kavos kultūrą, siūlau skanauti juodos kavos arba italų pamėgto espresso.

Praėję siaura gatvele nuo Trevi fontano, atsidursite pačiame Ispaniškų laiptų viršuje. Garsūs jie tuo, kad yra plačiausi ir ilgiausi laiptai visoje Europoje. Nuo laiptų atsiveria puikus vaizdas į Fontana della Barcaccia – skęstančio laivo formos fontaną, į kurį būtina per petį įmesti keletą centų, jeigu norite grįžti dar kartą. Ir pabaigai – visai šalia Ispaniškų laiptų rasite stebuklą! Gretimoje gatvelėje yra įsikūrusi konditerijos parduotuvė “Pompi”. Čia PRIVALOMA paragauti tikro, itališko Tiramisu! Net patys italai patvirtina – čia skaniausias Tiramisu visoje Romoje, o gal net visoje Italijoje! Garantuoju, kad šis skanėstas bus viena iš priežasčių grįžti į Romą vėl ir vėl.

Na, jau susigundei nuvykti į vieną gražiausių Europos sostinių? Nieko nelauk, vasaros pabaiga ir rudens pradžia - pats geriausias laikas apsilankyti šiame nuostabiame mieste. Sek Makaliaus pasiūlymus ir tai galėsi padaryti labai pigiai! Arrivederci!

Pradėsiu nuo to, kad nei aš, nei mano vyras tikrai nesame užkietėję keliautojai, nuovokiausi pigiausių šansų radėjai. Man regis, tai buvo pirma tokia tolima kelionė, į kurią leidomės savo jėgomis, t. y. be jokių agentūrų. Ir kaip tai pasiteisino!!! Kokiais 2500 € ir krūva pačių teigiamiausių įspūdžių, kurių, kad ir kaip norėčiau, čia perteikti nepavyks. Tai tikrai nebus pasakojimas, kaip pigiausiai nukeliauti į Seišelius, bet esu tikra, kad bent keletui planuojančių padėsime. Žinau, jog asmeninių patirčių apie šį romantiškai skambantį kraštą mūsų puslapiuose yra mažai. Taigi... pradėkime kelionę.

Keliavome du suaugę, 2015 m. vasario 1 d. – vasario 19 d. Kelionės datą ne maža dalimi įtakojo vyro užimtumas ir tai, kiek kainuos bilietai. Aišku, į oro sąlygas taip pat buvo atsižvelgta :) Kadangi mūsų tikslas buvo įsitekti į tuo metu dar buvusius 12 000 lt., t. y. ~3475 €, o kelionės į tolimus kraštus bilietai dažniausiai apima didžiąją dalį išlaidų, norėjome, kad bilietai nekainuotų daugiau kaip pusę numatytos sumos. Done! Bilietų ieškojau įvairiose paieškos sistemose. Radom neblogų ir tinkamų (kainos, bet tikrai ne patogumo prasme): Dublinas-Abu Dhabis-Mahe-Abu Dhabis-Dublinas. Liko išspręsti klausimą, kaip nusigauti ir grįžti iš Dublino. Čia pasitarnavo mūsų pigios oro linijos – pirmyn iš Kauno, grįžom į Vilnių, kas mums, Vilniuje gyvenantiems, buvo super patogu! Keliavome šauniomis oro linijomis – EtihadAirways. Valgyti duoda ir, beje, visai skaniai. Atsigert ir išgert – taip pat, pagalvėlę, dekutį, ausines, kad pažiūrėti kokį nematytą ar jau legenda tapusį filmą (pvz. „Titanikas“ :)), viską duoda. Nežinau, ko dar galėčiau reikalauti iš oro linijų, jei neskrendu pirma klase. Net įrankiai, kuriais valgėme buvo ne plastikiniai, o normalūs, daugkartinio naudojimo, man tas patiko. Aišku, gal dabar visur taip tolimų skrydžių reisuose, bet kai paskutinį kartą skridau, tą kartą per Atlantą, valgyt reikėjo su lūžinėjančia šakute ir nepjaunančiu peiliu... prasti prisiminimai. Šį kartą viskas buvo daug geriau. Galvoju, kas dar galėtų būti įdomu ir svarbu dėl skrydžių, bet matyt daugiau patirčių šiuo klausimu neturiu. Kaina? 1421,17 € (Kaunas – Dublinas (Ryanair) Dublinas – Abu Dhabi–Mahe – Abu Dhabi - Dublinas (Etihad) Dublinas – Vilnius (Ryanair)). Nežinau, daug tai ar mažai. Net neabejoju, kad buvo galima rasti ir pigiau, bet tuo metu, kai ieškojome, tai mums buvo pigiausias variantas, o ir atitiko mūsų tikslą – ne daugiau pusė numatyto biudžeto.

Na ką – bilietai jau el. pašte! Galvoje šiek tiek tvinksi nuo įtampos, nes nurodant emeil‘o adresą, į kurį turėjo atsiųsti bilietus, sugebėjau nurodyti neteisingą!!! Komentarų nereikia, aš pati sau jau daug prisikomentavau šiuo klausimu, bet viskas baigėsi gerai, greitai klaidą pastebėjau, informavau agentūrą, atsiuntė bilietus teisingu adresu. Tai gi, kitas etapas – kur gyvensim? Naktų numatyta ne taip ir mažai, 15. Ką pirmiausia daro nepatyrę keliautojai? Naudojasi visagaliu „google“ įvesdami ką nors panašaus į „kelionė į Seišelius“, „apartamentai Seišeliuose“ ar dar kaip nors panašiai gudriai. Aš pamenu tą stingdantį jausmą, kai pamačiau, ką mums siūlo „google“, o tiksliau už kiek jis mums siūlo! Dauguma pasiūlymų vienam žmogui buvo brangesni nei visas mūsų kelionės biudžetas. Lengva humoro gaidele su vyru pradėjom svarstyti, kas galėtų mums paskolinti palapines tam laikui. Na, bet pasėdėję pasitarę, ėmėmės rimtesnių paieškų. Trumpai pasakysiu, kad labiausiai pasitarnavo Trip Advisor – ten radom tikrai nemažai puikių ir tikrai įperkamų pasiūlymų. Mūsų pagrindiniai prioritetai buvo – kiek įmanoma arčiau vandenyno, kad galėtume pėstute ryte atsikėlę nueiti išsimaudyti, kad būtų pilnai aprūpinta virtuvė. Dar vienas pliusas buvo dedamas vietoms, kuriose buvo minima galimybė pasikepti maistą lauke ant griliaus. Taip pasidėlioję, kas mums aktualiausia, radome labai puikią vietą miestelyje Beau Vallon. Aš tikrai niekaip negalėčiau čia parašyti visko to gero, bet trumpai: kambarys su balkonu, virtuvė, saugoma teritorija, tvarkoma kasdien, teritorijoj palikus mašiną, apsaugos darbuojas ją išsiurbdavo, nuplaudavo, vos išėjus iš teritorijos – parduotuvė, kita parduotuvė – perėjus gatvę, vandenynas – 7 min. pėsčiomis, iki salos sostinės Viktorijos – 15 min. kalnų keliuku. Atvirai pasakysiu, aš tiek nerimavau, kai pervedėm avansą – ar mus pasitiks, ar tvarkinga ten bus, ar įmanoma bus gyventi ir t.t. ir pan. Bet viskas taip puikiai buvo, kad tikrai, galėčiau drąsiai rekomenduoti tą vietą visiems be išimties, tiek draugams, tiek nedraugams :)

Buto šeimininkas buvo tikrai labai paslaugus žmogus. Pasiėmęs iš oro uosto, pakeliui aprodė esmines vietas, paaiškino, ką ir kaip geriau daryti, ko nedaryti ir pan. Tiesa, kadangi buvom antra para be normalaus miego, tai ne viską ir atsiminėm, bet vis tiek jautėmės dėkingi :) Beje, seišeliečiai dauguma labai puikiai kalba angliškai, tad nerimauti dėl to, ar pavyks gauti atsakymą į klausimą, nereikia, tikrai atsiras ne vienas galintis padėti. Iš buto šeimininko taip pat nuomojome mašiną. Nutarėme, kad taip bus patogiau, nei ieškotis neaišku pas ką. Mašinytė maža, ala Hyundai i10, nei vienas negalėjom prisiminti tikslaus modelio, automatine pavarų dėže (šeimininkas minėjo, kad turistams kitokių net ir nerekomenduoja, nes eismas pas juos kaip Anglijoj – kaire puse). Važiavo kuo puikiausiai, jokių bėdų neturėjom. Pati nesiryžau išmėginti savo sugebėjimų važiuoti kita kelio puse, o vyras prie „atbulo“ eismo įprato per kelias dienas. Net ir kalnų keliukai nebuvo baisus uždavinys. Suma sumarum: gyvenimas 15 parų – 600 €, 11 dienų auto nuoma – 275 €, pasitikimas ir nuvežimas į oro uostą (nutarėm neeksperimentuoti ir neieškoti ten nuvykus autobusų, o geriau ramiai nuvažiuoti tiesiai į vietą) – 60 €. Na štai, pagrindiniai kelionės elementai yra – bilietai, apgyvendinimas, mašina (2356,17 € jau išleista).

Laikui bėgant pradėjom svarstyt, ką reikėtų nuveikti tuose Seišeliuose. Juk negulėsim 15 parų bambas išvertę (tiesą sakant, aš gal ir būčiau gulėjusi, bet reik juk ir vyrui malonumų apturėt). Sala nedidelė, lyg ir nepanašu, kad būtų galima kažką labai nuveikti. Ir vis dėl to, bambų deginimas sudarė mažiausią laiko dalį, nepaisant visų mano pastangų tam priešintis. Be abejo, tos 11 dienų auto nuomos mane jau iš anksto informavo, kad nebus čia pagulinėjimo savaitėlės. Ir vis tik...a woman can dream (moteris turi teisę svajoti). Dar būdami Lietuvoje šiek tiek domėjomės, ką reikėtų pamatyti, kur nuvažiuoti. Juk ir Makalius yra lankęsis šioje egzotiškoje šalyje, tad pas jį ir kreipėmės patarimų. Vieną įsidėmėjau labai gerai „jei buvai Seišeliuose, bet nebuvai La Digue, vadinasi niekur tu ir nebuvai“. Ir vėl mes skanuojam puslapius, ieškom, naršom, o juk aš – nepataisoma „all inclusive“ kelionių svajotoja! Tai gi, nuostabiąją La Digue galima pasiekti keliais būdais: plaukti keltu iš Mahe salos arba iš Mahe salos skristi į Praslin ir tuomet iš jos keltu keltis į La Digue. Mes pasirinkom pastarąjį variantą, nes apie pirmąjį nežinojome, o internete tiesiog nepastebėjome. Ramia širdimi, kaip jau tą patyrusi, galiu duoti pirmąjį patarimą planuojantiems – būtinai susiplanuokite La Digue saloj praleisti bent jau dvi dienas, kad galėtumėte ramiai pasimėgauti jos grožiu, neapsakomais paplūdimiais, ramybe. Per nežinojimą turėjome vos keturias valandas tarp skrydžių, keltų ir visų kitų keliavimų, tad tik paskubomis apskriejome tą rojaus kampelį. Nedarykite tokios klaidos, geriau nusimatykite papildomai kelis šimtus eurų nakvynei toje saloje, bet būtinai pasimėgaukite visu tuo, ką ji turi.

Skrydis irgi vertas dėmesio: skridom tokiu mažu lėktuvuku, kur nėra jokių skrydžio palydovių, o pilotų kabiną gali matyti, nes nėra jokių durų. Toks beveik privatus lėktuvėlis, įdomi ir smagi patirtis. Na, o dabar, protingieji kurmiai, paskaičiuokim: kelionė į šią salą atsiėjo nei daug nei mažai – 244,25 € skrydis Mahe-Praslin-Mahe, 54 € - keltas iš Praslin į La Digue ir atgal, 20 € - dviračių nuoma saloje, ir iš viso gauname: 318,25 €. Bet buvo verta. Nepaisant to, kad Seišeliai jau savaime yra nepaprastai gražūs, ta sala vis tiek yra unikali. Dar pasakysiu tiek, kad būdama pačioje saloje net nesugebėjau žavėtis ja tiek, kiek gal įmanoma, nes mano kuklus žmogiškasis „aš“, paprasčiausiai nesugebėjo rasti tinkamų tam emocijų. Ir visai neperdedu, man iš tiesų tai buvo kažkas, ko aš negaliu net ir papasakoti. Ten yra tiesiog fantastiškai gražu :)

Skrydis į La Digue salą, matyt, ir buvo didžiausias veikimas per visas atostogas. Kita vertus, mes beveik nuolat keliavom. Niekur neskubėdami, sustodami visuose įmanomuose, o kartais ir neįmanomuose paplūdimiuose, pažymėtose vietose, lankytinuose objektuose. Galiu pasakyti tiek, kad Mahe mes apkeliavom, bet nepaisant to grįžę ten rastume dar daug ką nuveikti tuo ramybe alsuojančiu tempu. Mahe saloje galima rasti viską: šilumą, lietų, kalnus, vandenyną (tiek žydrą žydrutėlį, tiek – mums artimesnės Baltijos spalvos), nuostabiausią žalumą, kurios yra tiek daug, kad sunku patikėti, jog ten vyrauja karščiai. Galima rasti net ežerą, šviesaus smėlio ir žvyro paplūdimius, fantastišką povandeninį pasaulį (kas nėra bandęs – būtiniausiai rekomenduoju!! Bent jau tokį, kokį išbandžiau pati – tą paprastą paviršinį nardymą). Nesu vandens pramogų mėgėja, man užtenka, kad vanduo tiesiog būtų horizonte, todėl mintis apie kažkokį nardymą buvo visiškai nepriimtina. Ir vis dėl to vyras įkalbėjo išmėginti. Ir ačiū jam už tai!!!

Be abejo, kaip ir daugelyje šiltų kraštų, žmonės ten mėgsta lengvai užsidirbti, o tai tikrai nėra sunku. Mūsų patirtis, tiesa, nebuvo pati geriausia, bet gal kitiems bus lengvas perspėjimas. Paplūdimiuose nuolat zuja įvairių „pramogų“ siūlytojai – kelionių į kitas salas, kelionių su piknikais, su vaizdais, su šokiais, be jų ir t.t., ir pan. Pasiklausę įvairių pasiūlymų nutarėm, kad be La Digue salos, reiktų nuplaukt į kokią nors dar vieną iš tų „pramogų“ siūlomų gretimų salų. Kaip išsirinkti teisingai – nežinau. Mes negavom nė pusės to, kas buvo žadėta sutariant dėl kelionės, todėl, matyt, reikėtų labai aiškiai kalbėtis – kur, kas, kaip. Į salą mus nuplukdė, bet visos dienos planas buvo visai kitoks, nei žadėta. Todėl rekomenduotume gerai išsiklausinėti. Nors greičiausiai prižadės tiek visko, kad tik jus įtikinti vykti būtent su jais, o ne su kitais, kurių ten pilna. Tiesa, dėl kainos derėtis galima ir reikia, būtinai. Gal ne kaip Turkijoje iki 200 %, bet bent jau 30% kainos, manau, tikrai galima nusiderėti. Mes už dviejų žmonių kelionę (maistas, lengvieji gėrimai, šiek tiek alkoholio, paviršinio nardymo įranga, trumpi paplaukimai iki gretimos salos) mokėjom 150 €, ir čia jau po derybų.

Visai netoli mūsų gyvenamo buto, šalia vandenyno, kartą į savaitę vakare vietiniai gyventojai suvažiuoja į savotišką „kaziuko mugę“. Tik pas juos vyrauja maistas, o pardavinėjamos prekės – suvenyrai turistams. Bet maistas – niam niam. Mums pavyko sudalyvauti dvejuose tokiuose susibūrimuose. Pirmą kartą per nežinojimą atėjome pavalgę, bet antrą kartą tokios klaidos nedarėme ir ragavome vietinių maistų. Tikrai skanu, o ir kainos toje mugėję nesikandžiojo. Tad jei kas apsistosite kažkur Beu Vallon, būtinai pasidomėkit, kada vyksta jų „kaziukas“. O jei ir apsistosite kažkur kitur – atvykti vakarui tikrai galima praktiškai iš bet kurios salos vietos.

Iš tiesų, galėčiau dar daug visko pripasakoti, bet galvoju, kad dar paminėsiu keletą aktualesnių dalykų, o patirtis, kurias galima rasti Mahe saloje, Jūs atrasite patys. Labai rekomenduojame keliaujant, čia jau net nesvarbu į kurią pasaulio vietą, naudotis programėle „maps.me“, į kurią parsisiuntus vietovės, į kurią vykstama, žemėlapį, jai vėliau nereikia interneto – veikia kaip visai neblogas GPS‘as, o ir šiaip parodo visokius užkaboriukus – vaizdinga vieta, vaizdingas suoliukas, šaunus takelis, krioklys, ir pan. Tikrai šauni programėlė. Be jos sunkiai būtų pavykę keliauti ta sala, nes labai daug dalykų ten esančiuose žemėlapiuose tiesiog nesimato.

Mahe saloje tinka turėti tiek eurus, tiek ir dolerius, o keityklos ten – ne taip kaip pas mus, bankai, o labiau primena mūsų vietinės reikšmės lombardus. Kursas, tiesa, keičiasi beveik kas dieną. Mums pakeliui prie vandens buvo trys keityklos, tai visose jose tą pačią dieną gali būti skirtingai kursai, tad pravartu pažiūrėti, kur geriau. Keitimo mokesčio nėra, tad galima keistis nors ir kasdien. Grynų pinigų turėti tikrai reikia, kortele atsikaityti galima palyginus mažai kur, o ir ten, dažniausiai, tik perkant už tam tikrą sumą. Maistą mes daugiausiai pirkdavom turguje, Viktorijos mieste. Vaisiai patys įvairiausi, keistų skonių ir išvaizdos, daržovės gan įprastos, žuvis šviežia. Jūros gėrybių, kad ir kaip būtų keista, nėra. Bet žuvis skani, įvairi, tikrai galima rinktis, ir be abejo – derėtis. Kavinėse, norit tikėkit, norit ne, mes nebuvom! Todėl apie kainas nelabai galiu ir pakomentuoti. Maistą kepėme patys ir valgėme tik namie. Trumpai kelios orientacinės kainos: CocaCola (1,5l) ~2.14 €, kiaušiniai (10 vnt.) ~2.25 € (juos, beje, parduoda vienetais, tad galima nusipirkti ir vieną), 5l vandens ~1.95 €, žuvies dviem žmonėm pavalgyti (deja, nepamenu svoriais) galima nusipirkti už 5 €, vietinis alus (0.33l) (visai neblogas) ~1.55€. Jei norisi atsivežti gėrimų, atsižvelgiant į leistinas normas, labiausiai rekomenduotume pirkti Mahe oro uoste atskridus, nes kainos yra tikrai ženkliai mažesnės nei pačioje saloje, pas mus, ar kituose tarpiniuose oro uostuose.

Apibendrindama šitą skaičiukų magiją galiu pasakyti, kad bendrai sudėjus visas išlaidas (maistas, gėrimai, benzinas, įvairūs skanumynai, lauktuvės (jų vietinė arbata – labai patogu, jei reikia nemažai kam parvežt po smulkmenėlę, MaheKings cigaretės – smulkmenėlė rūkantiems, keletas vietinių vaisių) ir pan.) mums atsiėjo ~ 500 €. Visko gali būti, kad kokiu 100 € ir apsirikau skaičiuodama, nes parsivežiau krūvą sąskaitų, užrašų ir kitų pasižymėtų sumų, tad gal kažkur ir apsižioplinau.

Išvada – į planuotą biudžetą tilpom!! Ir dar šiek tiek liko kitai, kiek paprastesnei, lengviau pasiekiamai šaliai. O mano kuklusis vidinis „aš“ nuo šiol nebe toks jau ir kuklus!

Už įspūdžius dėkojame

Barmenas.lt komandai!

Užsieniečių laiku ir vietoje pavartotas vietinės kalbos žodis dažniausiai maloniai nustebina ir palieka gerą įspūdį. Net jei tų žodžių mokate vos porą, vietiniai žmonės visuomet įvertins Jūsų pastangas ir norą išreikšti pagarbą šalies kultūrai. Dalinuosi keletu stebuklingų bulgariškų žodžių ir frazių, kurie pravers atostogaujantiems ar šiaip turintiems reikalų Bulgarijoje.

Здравейте! Здрасти!

Paprasčiausias būdas pasisveikinti. Tai tiesioginis lietuviškojo „Sveiki!“ atitikmuo. Tariama zdra-vei-te, kirtis ant "i". Zdrasti reiškia tą patį, kirtis ant "a". Priklausomai nuo paros meto, galima sveikintis ir:

Добро утро! (Dobro utro - Labas rytas - kirčiai ant paskutinės "o" ir "u", kuri tariama vos vos ilgiau),

Добър ден! (Dobir den - Laba diena - kirčiai ant "o" ir "e"),

Добър вечер! (Dobir večer - Labas vakaras - kirčiai ant "o" ir pirmosios "e").

Turiu prisipažinti, kad ilgą laiką vengiau vartoti pastaruosius tris pasisveikinimus dėl rusiško akcento. Nors rašomi ir panašiai, bulgariškieji skamba kitaip nei rusiškieji, todėl vengdavau rizikuoti ir visur sakydavau Здравейте. Pamanę, kad esate rusas, bulgarai akimirksiu pradeda (bandyti) kalbėti su jumis rusiškai, o aš to visai nenorėdavau ir nenoriu, nes:

Аз съм от Литва!

Verčiant pažodžiui šis sakinys reiškia „Aš esu iš Lietuvos“ (tariant greitakalbe išeina „Asam ot Litva“). Kadangi mums tiesiogine žodžio prasme ant veidų parašyta, kad esame užsieniečiai, kartais vietiniai gali paklausti: Откъде си? (Otkade si? Iš kur esi?). Taigi jau žinosite, kaip atsakyti. O tuomet jau devyniais atvejais iš dešimties išgirsite: Ооо, Литва, Латвия, Естония! (Ooo, Litva, Latvija, Estonija - Ooo, Lietuva, Latvija, Estija). Aš iki šiol bandau išsiaiškinti, kodėl bulgarams Lietuva negali būti tiesiog Lietuva, o tik šventosios Baltijos sesių trejybės dalis.

Как си (как сте)? Аз съм добре.

Pasisveikinus paprastai domimės, kaip žmogui sekasi. Tai galite padaryti klausdami „Kak si” (kaip tu) arba „Kak ste” (kaip jūs). Jei viskas gerai, atsakome „Asam dobre” (man viskas gerai). Vargu bau, ar mažai pažįstamiems žmonėms imsite pasakoti savo gyvenimo dramas, tuo labiau, kad Bulgarijoje kalbant apie daugybę dalykų galioja principas:

Няма проблем!

Pažodžiui verčiasi „Nėra problemos“ ir atitinka lietuviškąjį „Nieko tokio“), tariama „Njama problem”. Šauktukas čia ne be reikalo, nes bulgarai - tauta aistringa ir emocijos liejasi per kraštus. Didžiausią įspūdį paliksite šią frazę pavartoję bulgarui Jūsų dėl ko nors atsiprašius, pavyzdžiui, jus netyčia eilėje pastūmė ir atsiprašė arba duodant grąžą pardavėjai išsprūdo moneta. Šia fraze parodomas bulgariškas atsipūtimas, nekvaršinimas sau galvos dėl smulkmenų, menkaverčių dalykų.

Благодаря / Мерси

Stebuklingi žodeliai - dėkoju ir ačiū (tariama „Blagodarja”, trumpasis kirtis ant paskutinės a arba paprastasis-prancūziškasis „Mersi”, trumpasis kirtis ant "i").

Благодаря yra sudėtinis žodis. Pirmoji jo dalis nuo žodžio благ, reiškiančio malonus, maloningas. Antroji dalis даря reiškia duoti arba dovanoti. Nors iš pradžių maniau, kad padėkai toks žodis kiek per ilgas (jį ištarti be ilgesnės praktikos nėra taip paprasta), žinant jame užkoduotą informaciją darosi smagu jį vartoti.

Заповядай(те)

Lietuviškai tai reiškia štai, prašau, (pa)imkite, tariama „Zapovjadai” (tu forma) arba „Zavovjadaite” (malonybinė jūs forma). Dažniausiai išgirsite parduotuvėje, turguje arba kavinėje, kuomet Jums paduodama prekė, atnešamas patiekalas. Заповядайте sakoma ir jei jus kas nors pirmą praleidžia pro duris arba tiesiog prašo užeiti į vidų.

Довиждане!

Lietuviškai verčiame į „Iki pasimatymo“, tariame „Doviždane”, kiek stipriau ištardami "i". Niekam nerūpi, kad kur nors lankotės pirmą ir paskutinį kartą gyvenime ir tikrai nepasimatysite. Bet jei pačią pirmąją atostogų dieną taip pasakysite šalia viešbučio dirbančiam ledų pardavėjui, kitą dieną praeinant greičiausiai jis pirmas su jumis pasisveikins ir dar padarys nuolaidą.

Štai tokie pagrindiniai kalbiniai burtažodžiai lankantis Bulgarijoje. Manau, kad gyvenimas žymiai mielesnis, jei dažniau vartojame ir lietuviškuosius jų atitikmenis. Нали? (Ar ne?)

Straipsnio autorė:

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova,

http://prisijaukintibulgarija.weebly.com

Mūsų kelionė į Ameriką prasidėjo birželio 26 dieną, Vilniaus oro uoste. Iš čia, mūsų devynių žmonių kompanija, su "Lufthansa" oro linijomis, pajudėjo link Frankfurto, kur persėdome į kitą lėktuvą ir pradėjome savo skrydį į Niujorką.

Atskridę į Niujorko JFK oro uostą, iš jo į viešbutį keliavome taksi. Niujorkas - miestas, kuriame visada verda gyvenimas, todėl reikia susitaikyti, kad kamščiai čia būna dieną ir naktį. Kelionė taksi truko daugiau nei valandą, todėl, jeigu norite sutaupyti laiko ir pinigų, verta apsvarstyti metro. Jo schema nėra sudėtinga, tiesiog reikia iš anksto pasidomėti kur yra tinkamos stotelės, kad nereikėtų klaidžioti su didžiuliais lagaminais. Autobusiukas mums kainavo 125 dolerius, įskaitant arbatpinigius. Gyvenome netoli Empire State Building.

Atvykus į viešbutį, vietos laiku jau buvo 23 valanda vakaro. Dauguma iš mūsų ėjo užkąsti ir miegoti, o mes dviese nusprendėme pasidairyti po naktinį Niujorką. Nors buvo jau naktis, pakliuvome į garsų, kvapų ir žmonių maišalynę. Greit nuklydome iki Time square aikštės, ten veiksmas verda kiaurą parą, visos parduotuvės, kavinės, užkandinės yra atidarytos, daugybė žmonių ir gatvės atlikėjų. Keliaudami namo pamatėme ir kitą miesto pusę, vos užsidarius kokiai kavinei ar parduotuvei, prie vitrinų įsitaiso benamiai, kurių mieste yra labai daug...

Kitą rytą su visa grupe nusprendėme, kad per vieną dieną viso Niujorko tikrai neapibėgsim ir pasiklausę nuomonių iš anksčiau keliavusių pažįstamų, nusprendėme apžiūrėti miestą su Hop on, Hop off eksursijų autobusu. Jo kaina vienam asmeniui buvo 50 dolerių, į ją įėjo keturi maršrutai autobusu, pasiplaukiojimas laivu aplink Laisvės statulą, su tuo pačiu bilietu buvo galima pasivažinėti dviračiais po Centrinį parką ir kitų pasiūlymų. Hop-on, hop-off buvo tikrai geras pasirinkimas. Niujorkas toks miestas, kad pats važiavimas bestogiu autobusu po judrias miesto gatves yra labai įdomus, be to jame visada galima klausytis gido, kuris labai įdomiai pasakoja apie miestą. Nuo Empire State Building autobusu keliavome link Brooklyn tilto, prie kurio persėdome į laivą, kuris mus plukdė pro Laisvės statulą. Laivu geriausia plaukti anksti ryte, nes plaukiant vėliau, teks laukti eilėje.

Atplaukę pėsčiomis keliavome į Wall street ir pro ją - link rugsėjo 11-osios įvykių vietos bei naujo World Trade Center pastato (norintys gali pakilti į dangoraižio viršų, kaina 30 dolerių). Pietavome kinų kvartale, kuris buvo labai judrus ir pilnas žmonių. Maisto porcijos čia labai didelės, dažniausiai vienos porcijos užtenka dviems žmonėms. Už 12- 15 dolerių galima gauti skanius pietus, tačiau visur prisideda mokesčiai ir arbatpinigiai, todėl už du žmones dažniausiai sumoki apie 20 dolerių.

Po pietų sėdom į City tour autobusą ir keliavom link centrinio parko, kuris yra tikrai didelis - nepalyginsi su Vingio parku. :) Parkas gražus, tačiau tikrai labai didelis. Norint apžiūrėti jį visą, reikia skirti visą dieną, ramiai mėgautis pasirodymais ir iškylauti ar važinėtis dviračiais. Išėję iš Centrinio parko, ėjom link Rockfeler pastato. Pakilimas į jį kainuoja 30 dolerių. Reiktų nusiteikti didelėms eilėms, ypač jei norite pamatyti naktinį miesto vaizdą. Patekus į pastatą, reikia praeiti pro apsaugą, tokią kaip oro uoste. Po šio punkto, reikia dar kartą prastovėti eilėje, todėl į pastato viršų patenki tik po 1,5 valandos.. Tačiau tikrai verta - iš ten atsiveria visas miesto vaizdas, vaikštai po atvirą erdvę, nėra jokių grotų. Žemesnis aukštas yra aptvertas stiklais, bet pats aukščiausias - atviras. Naktinė miesto panorama nepakartojama!

Anksti ryte, apie 4 valandą, išvažiavom į New Jersey oro uostą. Prieš kelionę, ne kartą buvome įspėti, kad į oro uostą visada reikia išvažiuoti labai anksti, todėl, kad gali pasitaikyti kamščiai ir nežinia kas tavęs lauks oro uoste.  Laiku nuvažiavę į New Jersey oro uostą ir praėję patikrą, sėdome į lėktuvą ir su Virgin oro linijomis skridome į San Franciską. Mano asmenine nuomone, Virgin avialinijos nėra pačios geriausios. Nors skrydžių bilietai yra pigesni nei kitų avialinijų, tačiau visa kita yra gana brangu. Jeigu nenorite išleisti pinigų, prieš kelionę pasirūpinkite užkandžiais ir šiltais megztiniais, nes gali būti vėsoka. Birželio mėnesis San Franciske nėra pats šilčiausias. Dienos metu temperatūra siekė 13 - 17 laipsnių, todėl kelnės ir megztinis, keliaujant vasaros pradžioje, tikrai nepamaišys.

Lankydamiesi San Franciske, pirmą dieną  keliavome aplankyti Lombardo gatvės, paskui priėjom vandenyną, kur nuo krantinės matosi Alktraso kalėjimas. Bilietai ekskursijai į kalėjimą būna parduoti mėnesiui į priekį, todėl, jeigu norite jame apsilankyti, reikėtų bilietais pasirūpinti iš anksto. Kadangi į šią ekskursiją bilietų negavome, nusprendėme papietauti Fishermans wraph krantinėje. Valgėme jūros gėrybes, tačiau jos čia brangesnės. Už pusę omaro su krevetėmis sumokėjome apie 20 dolerių. Kažkiek priminė Palangos Basanavičiaus gatvę - pilna muzikantų, barų ir turistų, tik San Francisko stiliumi. :) Antrą dieną kėlėmės anksti ir keliavom į priešingą pusę, link žymiųjų Viktorijos stiliaus namukų ir Tvin pykso kalvos, nuo kur atsiveria visas San Franciskas. Nuo ten sėdom į autobusą, kuris nuvežė iki paplūdimio prie vandenyno. Paplūdimys labai gražus - žmonių mažai, didžiulės bangos, plaukioja banglentininkai. Pasigrožėję paplūdimiu keliavom viešbučio link pro Golden Gate tiltą. Kitą rytą jau sėdėjome lėktuve skrendančiame į Las Vegasą.

Iki Las Vegaso skridom apie 2 valandas. Mus pasitiko didelis, beveik 40 laipsnių karštis. Apsigyvenome viešbutyje Treasure Island, buvom viską užsisakę iš anksto, tačiau turėjome papildomai sumokėti 64 dolerius resort fee, apie kurį nebuvom informuoti iš anksto. Kadangi karštis buvo nežmoniškas, iki vakaro pabuvom prie baseino ir kazino. Viešbučiai čia tokie, kad gali neišeiti visą diena ir vistiek rasi ką veikti.  Sutemus ir atvėsus orui sugalvojome išeiti pasivaikščioti, tačiau grįžome po poros valandų, nes karštis vis dar buvo alinantis. Miestas įdomus, pilnas imitacijų: Eifelio bokštas, Senovės Roma, Mažoji Venecija. Verta pamatyti Fontanų šou. Visas miestas paremtas tik pirkimu ir lošimu, atvažiuoti ir nelošti - neverta. :)

Kitą dieną išvažiavom link Didžiojo Kanjono. Kelionė buvo ilga, tačiau vaizdai gražūs, tolumoje matosi kalvos. Atvykus prie kanjono, įėjimas kainavo 50 dolerių. Visa teritorija priklauso indėnams, kurie dabar verslauja iš turistų. Prie pačio kanjono vaizdai buvo nepakartojami, jokių užtvarų, savo saugumu rūpintis turite patys. Grįžę vakare į viešbutį pailsėjome prie baseino ir vakare ėjome į kazino. Kitą rytą keliavome į oro uostą. Patogiausia iš viešbučių į oro uostą keliauti su taksi. Kadangi į San Diegą keliavome jau tik šešiese, mums pasiūlė važiuoti su limuzinu, nes važiuoti dvejais taksi būtų buvę brangiau.

Iš Las Vegaso skridome į San Diegą, skrydis buvo labai trumpas, apie valandą. Miestas labai gražus, ramus, pakankamai tvarkingas, aišku jaučiasi, kad Meksika netoli. Atvykus į tokią vietą, būtina paskanauti meksikietiško maisto, margaritų. Visos kavinės kasdien siūlo Happy Hour, kurios metu, už kelis dolerius galima gauti margaritą ir nusipirkti gvakamolės su nachos traškučiais. Vakare ėjome į beisbolo varžybas, pigiausi bilietai kainavo 19 dolerių, tačiau verta pamatyti ne pačias varžybas, o sirgalių kultūrą ir atmosferą. Varžybos ten kaip miesto šventė, kur šeimos ir draugų grupės leidžia laisvalaikį, retsykiais pasižiūrėdami daugiau nei 3 valandas trunkančias varžybas. Mes iki galo taip ir neišbuvome. Kadangi žaidimo taisyklių nežinojome, tad visas varžybų procesas prailgo ir nesprendėme pasivaikščioti po stadioną. Iš pradžių, dėl pigesnių bilietų, buvome ne visur įleisti, bet praėjus valandai po varžybų pradžios, niekam nebeįdomu kokį tu bilietą turi ir varžybas buvo galima stebėti iš kur nori.

Kita rytą keliavome link Long Beach. Ten prabuvome 7 dienas. Gyvenome viename didžiausių Long Beach viešbučių Hyatt.  Long Beach - labai graži pakarantė, prieplaukos, kavinukės, suvenyrų parduotuvės. Kiekvieną vakarą galima stebėti gražius, raudonus saulėlydžius. Vaizdas labai gražus, pakrantėje yra prišvartuotas laivas Queen Mary, kuriame dabar įkurtas restoranas. Paplūdimiai irgi gražūs, bet labai gaila, nes daug šiukšlių, todėl maudytis vandenyne nesinorėjo. Su raudonu Long Beach saulėlydžiu ir baigėsi mūsų kelionė po spalvingąją Ameriką..

Keliaudami į Ameriką ir planuodami savo išlaidas, visada turėkite omenyje, kad ten ne tik priimta už paslaugas palikti arbatpinigių, bet ir kainos visur surašytos be mokesčių. Be to skirtingi miestai turi pagalvės mokesčius ar viešbučio mokesčius. Jei pamatote pasiūlymą pavakarieniauti dviems už 20 dolerių, tai reiškia sumokėsite kokius 22 - 23 dolerius + arbatpinigiai. Po kurio laiko tampa įprasta už viską mokėti daugiau nei parašyta. ;) Taip pat keliaujant į JAV, reikėtų turėti kreditinę kortelę, nes ne visur buvo galima atsiskaityti su debeto kortele. O ir visi viešbučiai reikalavo kreditinių kortelių užstato rezervavimui. Kita vertus, patys amerikiečiai labai mėgsta savo grynuosius, todėl turint grynų pinigų, tikrai neprapulsit.

Mūsų kelionės kainos (2015.06.20 - 2015.07.06):

• skrydžių bilietai (Vilnius - Frankfurtas - Niujorkas (JFK), Los Andželas (LAX) – Frankfurtas - Vilnius): 941 Eur/asmeniui;
• kelionė po JAV (Skrydziai: Niujorkas - San Franciskas - Las Vegasas - San Diegas + autobusas nuo San Diego iki Long Beach; Pervežimai į oro uostus; Viešbučiai (3 arba 4 žvaigždučių) – 7 naktys; Kelionė nuo Las Vegaso iki Didžiojo Kanjono užsakytu autobusiuku) - 1300 Eur/asmeniui;
• Viešbutis Long Beach - 8 naktys 660 Eur/asmeniui;

Už išsamius kelionės įspūdžius dėkojame Makaliaus skaitytojui Ignui. :)

Pastaruoju metu gaunu keletą užklausų dėl situacijos Koso saloje: neva per įvairius žinių kanalus sako, kad situacija baisi, daug pabėgėlių, betvarkės. Žinot, akimirką išsigandau - ar tikrai Makaliaus turistai ten praleis savo atostogos??? O siaube... Prisiminiau, kad Makaliaus kelionių ekspertė Diana rugpjūčio savaitgalį keliaus į Koso salą ir pažadėjo man nupasakoti situaciją. Ačiū Dievui, dabar miegosiu ramiai, nes žinau, kad viskas bus gerai - situacija tikrai nėra tokia, kaip sutirština spauda. Įrodymai iš pirmų lūpų.

Štai, ką man papasakojo Diana, grįžusi iš savaitgalio Koso saloje:

Iš pradžių kiek su neramumu laukiau kelionės: visi gąsdino, prisižiūrėjau ne kokių nuotraukų internete. Bet ką gi, bilietai jau buvo nupirkti, viešbutis rezervuotas - reikia pažiūrėti, kaip ten yra iš tikrųjų. Apsistojome Kefalos kurortiniame miestelyje ir galiu drąsiai sakyti, kad ten viskas gerai. Pabėgėlių nei viešbutyje, nei arti jo nemačiau, o viešbučio kambaryje tikrai visą laiką nesislėpėme. Pasak vietinių, keli šimtai pabėgėlių yra susitelkę pačiame Koso mieste, prie Hipokrato medžio esančiame parkelyje. Ten jie yra pasistatę palapines, gyvena, žaidžia kortomis ir kitaip leidžia laiką. Pati juos mačiau, tačiau nei grėsmės, nei baimės nepajutau.

O be to, nėra jų tiek daug, kiek čia visi gąsdina - tikrai ne tūkstančiai... Netgi pasidarė labai jų gaila, atrodo, kad bijo net pakelti akis į tave... jokios agresijos. Apskritai Koso saloje šiuo metu yra ramiau, nei įprasta šiam sezono metui - keletas kavinių ir barų uždaryti, mažiau triukšmingų turistų. Kita vertus, ar tai dėl pabėgėlių? Abejoju, greičiau dėl ekonominės Graikijos situacijos. O mes laiką praleidome labai puikiai - keliavome keturračiais, tikrai rekomenduoju visiems išsinuomoti - diena 15 eurų + benzinas. Aš nė kiek nepasigailėjau, kad savo trumpas atostogas praleidau ten, tikiuosi tai matosi ir iš nuotraukų :)

"Atostogos Maldyvuose tiesiog negali būti pigios", - pagalvojote, kai pamatėte mūsų pasiūlymą. Tačiau Makalius, 2014-ųjų gruodį tapęs kelionių organizatoriumi, pabandys įrodyti, jog pigiai keliauti galima net ir į egzotinius kraštus, tokius, kaip Maldyvai!!!

Jūsų susidomėjimas šia kelione tiesiog fantastiškas - labai greitai išparduodame kiekvieną naujai paskelbtą datą. Sulaukę daugybės laiškų ir pageidavimų, susiderėję su avialinijomis ir viešbučiais, nutarėme suorganizuoti jau jau septintąją grupę į Maldyvus!

Mes išpildysime Tavo svajonę - pirmą kartą istorijoje organizuojame poilsinę kelionę lėktuvu į Maldyvus kartu su lydinčiu Makaliaus komandos nariu, kalbančiu lietuviškai! Jau rugsėjį leiskis į įspūdžių kupiną kelionę kartu su nedidele keliautojų grupele. Tavo atostogomis pasirūpinsime nuo A iki Z - ne tik nuvykimu ir apgyvendinimu, bet ir perplukdymu iš oro uosto iki salos, kurioje praleisi savo atostogų dienas, bei ekskursijomis po kitas Maldyvų salas, pramoginėmis išvykomis. Ko tik panorėsi - viskas įmanoma! Na, o dabar pereikime tiesiai prie kelionės pasiūlymo.

Išskirtinė galimybė Makaliaus keliautojams: 7 skirtingos Maldyvų salos ir viskas vienos kelionės metu! Šios kelionės metu turėsite galimybę aplankyti tiek visiškai negyvenamas salas, tiek salas, kuriose įsikūrę prabangūs 4-5* kategorijos viešbučiai, bei savo akimis pamatyti neįtikėtiną Indijos vandenyno povandeninį pasaulį. Rekomenduojamų aplankyti salų sąrašą pridėsime savo keliautojams ir būnant vietoje padėsime organizuoti vienos dienos išvykas-ekskursijas (už papildomą mokestį). Keliautojai, kurie nenorės vykti į dienos ekskursijas, gali praleisti nuostabią dieną Maafushi salos paplūdimyje.

Kelionės datos (kiekvienai datai yra po 16 vietų):

• Rugsėjo 5-13 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Rugsėjo 12-20 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Rugsėjo 19-27 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Rugsėjo 26-Spalio 4 dienomis - IŠPARDUOTA!!!
• Spalio 3-11 dienomis -IŠPARDUOTA;
• Lapkričio 14-22 dienomis - liko 16 vietų;

Išskirtinės Makaliaus kelionės programa:

1 diena (lapkričio 14).

Mūsų kelionė prasideda:

• Vilnius 10:35 - Maskva, Šerementjevo 13:00
• Maskva, Šerementjevo 22:50 - Male 09:35 (+1D)

2 diena (lapkričio 15).

Atvykus į tarptautinį Ibrahim Nasir (Male) oro uostą ir susitvarkius pasienio formalumus (viza Lietuvos Respublikos piliečiams yra nemokama), mus pasitiks viešbučio atstovas. Plaukimas į viešbutį greitaeigiu kateriu. Atvykus į Maafushi salą, prieplaukoje mus pasitiks viešbučio personalas ir pasirūpins bagažo nugabenimu į viešbutį. Apgyvendinimas viešbutyje ir laisvas laikas po ilgos kelionės. Vakarienė ir nakvynė pasirinktame viešbutyje - galite pasirinkti vieną iš siūlomų variantų. Abu viešbučiai yra vienas šalia kito, todėl keliautojų grupė ir kelionės vadovas visą laiką bus netoliese. Kelionės kaina nesikeičia, nepriklausomai nuo viešbučio. Jūsų laukia nepamirštamas 7 nakvynių poilsis viename iš pasirinktų viešbučių.

Arena Lodge Maldives Maafushi

Šis viešbutis įsikūręs gražioje Mafušio atolo saloje, vienoje didžiausių Maldyvų įlankų, kurią skalauja turkio spalvos vandenys. Iš „Arena Lodge Maldives“ per 10 minučių nueisite iki balto smėlio Mafušio paplūdimio, o vos už 40 metrų pamatysite delfinams ir rajoms skirtus paminklus. Automobilių stovėjimo aikštelė – nemokama.

Svečiai kviečiami apsistoti paprasto interjero numeriuose, kuriuose yra oro kondicionieriai, lubų ventiliatoriai, darbo stalai ir drabužių spintos. Vonios kambariuose rasite dušus ir higienos reikmenis. Už 100 metrų nuo šio priešais žydras įlankas įsikūrusio viešbučio driekiasi garsioji Haveeree Hingun turistų gatvė ir stovi istorinė mečetė.

Visą parą dirbančioje kavinėje „Arena Lodge“ kasdien patiekiami lengvieji savitarnos pusryčiai, ruošiami vietiniai ir tarptautiniai valgiai. Maistą galima užsisakyti į numerius. Paplūdimyje galėsite užsiimti vandens sporto pramogomis, o ekskursijų informacijos punkte susiorganizuosite išvykas. Svečiams taip pat teikiamos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos.

Į apgyvendinimo kainą įskaičiuoti pusryčiai, vakarienės. Apgyvendinimas standartiniuose dviviečiuose kambariuose.

Keliautojų atsiliepimai populiariausiuose pasaulyje Booking.com ir Tripadvisor portaluose.

Summer Villa Guest House Maafushi Island

Fantastiškas pasirinkimas - labai geri keliautojų atsiliepimai apie šį viešbutį. Apsistoję Maafushi saloje įsikūrusiuose svečių namuose „Summer Villa“ galėsite mėgautis vandens sporto malonumais, leistis į išvykas po salą ir delfinų stebėjimo ekskursijas bei naudotis nemokamu belaidžiu internetu.

Standartiniuose „Summer Villa“ numeriuose rasite oro kondicionierius, ventiliatorius. tualetinius stalelius, mini barus ir vonios kambarius su karšto bei šalto vandens dušais.

Popietėmis galėsite ilsėtis įsitaisę gultuose arba pasižvalgyti po salą važinėdami dviračiais. Svečių namuose yra visą parą dirbanti registratūra, ekskursijų informacijos punktas bei ruošiami pietų paketai. „Summer Villa Garden“ svečiams pateikiami šviežių jūros gėrybių, vakarietiški ir Maldyvų salų valgiai. Į apgyvendinimo kainą įskaičiuoti pusryčiai ir vakarienės viso apsistojimo metu. Apgyvendinimas standartiniuose dviviečiuose kambariuose.

Keliautojų atsiliepimai Booking.com portale ir Tripadvisor portale.

9 kelionės diena (lapkričio 22).

• Male 11:15 - Maskva, Šeremetjevo 18:30
• Maskva, Šerementjevo 21:40 - Vilnius 22:20

Kas įskaičiuota į tokią mažą kelionės kainą?

• tarptautinio skrydžio bilietai;
• registruojamas 20 kg ir rankinis 5 kg bagažas;
• maitinimas skrydžio metu;
• plaukimas greitaeigiu kateriu į viešbutį (pirmyn/atgal);
• apgyvendinimas dviviečiuose kambariuose (7 nakvynės);
• maitinimo sistema "pusryčiai ir vakarienės";
• grupę lydintis asmuo, kalbantis lietuviškai;
• kelionės dokumentų sutvarkymas.

Papildomos išlaidos:

• medicininių išlaidų draudimas (rekomenduojamas, neprivaloma, pasiūlysime geriausią variantą);
• ekskursijos;
• asmeninės išlaidos;
• keliaujant vienam arba trise, kainos teirautis labas@makalius.lt

*Dėl besikeičiančių aviabilietų ir viešbučių tarifų, kelionės kaina tikslinama užsakymo metu.

Ką man daryti, jeigu noriu keliauti?

Suprantu - pasiūlymas išties nerealus, todėl išduosiu paslaptį: kiekvienoje grupėje bus ne daugiau, nei 20  keliautojų!!! Laimi greičiausiai apsisprendę vykti. Jeigu turi klausimų, rašyk mūsų egzotinių kelionių ekspertui Sauliui - labas@makalius.lt .

Kelionės paketą gali įsigyti internetu - pasirink kelionės datą, spausk "PERKU" mygtuką ir apmokėk labai paprastai! Na, tai ar lekiam fantastiškų atostogų į svajonių šalį - Maldyvus?

Po didžiulio Jūsų susidomėjimo kelione į Maldyvus, siūlome keliautojams naujas kryptis! Šį kartą - egzotiškoji Šri Lanka! Manau kiekvieno svajonė pamatyti egzotiškus kraštus ir pabėgus nuo šalto lietuviško rudens surasti vasarą. Tad Šri Lanka atitinka abu lūkesčius! Makalius, 2014-ųjų gruodį tapęs kelionių organizatoriumi, pabandys įrodyti, jog pigiai keliauti galima net ir į egzotinius kraštus, tokius kaip Šri Lanka!!!

Nebuvę Šri Lankoje galbūt nusistebės, tačiau Šri Lanka tikrai nėra civilizacijos nepaliestas kraštas. Saloje, kuri kadaise buvo britų kolonija, stipriai jaučiami anglų kolonistų pėdsakai - eismas vyksta kairiąja kelio puse, angliškai šneka tiek jaunas, tiek senas, o britų pasodintų arbatkrūmių dėka, Šri Lanka šiuo metu yra antra pasaulyje pagal užauginamos arbatos kiekį! Šioje saloje žmonės visuomet yra linksmi, besišypsantys ir paslaugūs. Tiesa - to reikalauja budistų tikėjimas. Temperatūra čia visuomet gana aukšta, todėl apsidžiaugsite lietuvišką darganą iškeitę į saulėtą Indijos vandenyno krantą!

Makaliaus patarimai keliaujantiems į Šri Lanką

• Šri Lankoje yra labai daug beždžionių, kurios čia gyvena kaip pas mus katės – jų pilna visur, ypač prie šventyklų. Svarbu to neužmiršti viešbutyje ir nepalikti atidarytų langų, nes dalis daiktų gali iškeliauti į džiungles. :)
• Sigirijos uola – svarbiausia lankytina vieta Šri Lankoje, kurios neaplenkia nė vienas. Tai – didžiulė monolitinė uola, ant kurios slepiasi iš senų laikų išlikusi tvirtovė, puošta senoviniais piešiniais, o nuo uolos atsiveriantys džiunglių vaizdai užburia kiekvieną.
• Nuwara Eliya miesto apylinkėse galima išvysti žaliuojančias arbatos plantacijas, pamatyti kaip auginamos, surenkamos ir apdirbamos arbatžolės. Šalia esančios arbatos gamyklos siūlo vietoje paragauti arbatos, kuri, kaip teigia patys vietiniai, geriausia būtent čia.
• Šri Lankoje galima išvysti daugybę gyvūnų rūšių. Jalos nacionalinis parkas – įspūdinga vieta, be galo traukianti turistus pasigrožėti gamta bei iš arčiau pamatyti dramblius, leopardus, elnius, krokodilus, beždžiones ir povus.
• Vieną nuostabiausių vaizdų Šri Lankoje galima pamatyti užkopus į Adomo viršūnę – šventą vietą ant kalno. Kelionę į šią viršūnę reikėtų pradėti apie 3 valandą ryto, tam, kad suspėtumėt užkopti ir pamatyti pasakišką kylančios saulės vaizdą, nušviečiantį visą salą.
• Norint išvengti apsinuodijimų, nevartokite vandentiekio vandens. Nusipirktus vaisius taip pat plaukite mineraliniu vandeniu ir neleiskite jų pjaustyti. Siūlau nepirkti turgeliuose pardavinėjamų sulčių su ledukais - jos gali būti pagamintos iš vandentiekio vandens.
• Apsipirkinėdami turguose, nepamirškite derėtis. Valgydami kavinėje ar restorane - palikite arbatpinigių. Dažniausiai paliekama apie 50-100 rupijų.

Šri Lanka: lankytinų vietų TOP-20 1 dalis;

Šri Lanka: lankytinų vietų TOP-20 2 dalis;

Kelionės data:

• Lapkričio 22 - gruodžio 1 - liko 6 vietos.

DĖMESIO: rezervuodamas kelionę, įsitikink, kad turi ne trumpiau kaip 6 mėnesius po kelionės pabaigos galiojantį Lietuvos Respublikos pasą!!!

Išskirtinės Makaliaus kelionės programa:

1 diena (lapkričio 22, sekmadienis).

Mūsų kelionė prasideda - skrisime su geriausiomis Europos oro linijomis "Turkish Airlines": net 30 kg registruojamo bagažo, pilnas maitinimas skrydžio metu (užkandžiai, karštas patiekalas iš meniu, salotos, desertas), gaivieji ir alkoholiniai gėrimai (taip pat namų gamybos limonadas, šviežiai spaustos apelsinų sultys), modernūs lėktuvai su asmeniniais monitoriais - pasijusi kaip verslo klasėje! Skrydis tikrai neprailgs: galėsi žiūrėti filmus, žaisti žaidimus, klausytis muzikos, stebėti skrydžio eigą ar užsiimti kita mėgstama veikla. "Turkish Airlines" tave išlepins - niekada nebenorėsi skristi su kitomis oro linijomis!

Viešbučiai pažintinės kelionės dalies metu (paspaudus ant viešbučio pavadinimo rasite kambario nuotraukas ir aprašymą):

• Palm Village, Colombo
• Kassapa Lions Rock, Sigiriya
• Hilltop Hotel​, Kandy

2 diena (lapkričio 23, pirmadienis).

Leidžiamės vidurdienį 15:25 vietos laiku. Atvykus į tarptautinį Kolombas Bandaranayake (Šri Lanka) oro uostą ir susitvarkius pasienio formalumus (viza Lietuvos Respublikos piliečiams kainuoja apie 35 dolerius.), mus pasitiks pažintinės kelionės metu grupę lydėsiantis gidas. Vyksime į viešbutį, kuriame užsiregistruosime, įsikursime kambariuose. Šiek tiek atsipūtę, į pavakarę išvyksime į pažintinį turą po Kolombo miestą. Šis miestas yra greitai besivystantis, senų pastatų vietose sparčiai dygsta dangoraižiai. Aplankysime senąjį laikrodžio bokštą, pastatytą tuo metu, kai Šri Lanka buvo britų kolonija. Taip pat aplankysime žymųjį Pettah bazaar - turgelį, kuriame galima nusipirkti įvairių drabužių, batų, arbatos. Derėtis būtina! Apsilankysime ir budistų šventykloje. Grįžimas į viešbutį Palm Village Kolombo mieste. Vakarienė ir nakvynė.

3 diena (lapkričio 24, antradienis).

Po pusryčių viešbutyje, vyksime į Pinnawala, kur šiuo metu yra priglausti drambliai, kadaise netekę mamos. Dabar šie drambliai stebi, kaip toje pačioje vietoje gimsta jų anūkai. Nors centras buvo atidarytas turistams, tačiau palaipsniui jis tapo vieta, nukreipta švietimo link, siekiant žmones supažindinti su drambliais, tirti jų elgesį su žmonėmis. Šią vietą yra pamėgę įvairūs mokslininkai, apie ją yra parašytos kelios knygos skirtingomis kalbomis. Vėliau vyksime į Sigiriya, kur pamatysime V a. menančią "Lion Rock" uolą, kuri 200 metrų iškilusi virš džiunglių. Taip pat pamatysime pasaulyje žinomas freskas "Heavenly Maidens", kurios yra išpaišytos uolos nišose. Kelionė į viešbutį Kassapa Lions Rock Sigiriya mieste. Vakarienė ir nakvynė.

4 diena (lapkričio 25, trečiadienis).

Po pusryčių išvyksime į Kandy miestą. Pakeliui aplankysime Dambulla Rock Cave Temple -  šventyklą, kuri buvo pastatyta I a. pr. Kr. ir yra Pasaulio paveldo sąraše. Tai viena įspūdingiausių Šri Lankoje šventyklų urve. Penkių urvų kompleksas su daugiau nei 2000 kvadratinių metrų išpieštomis sienomis bei lubomis, yra didžiausia pasaulyje išpiešta vieta. Čia yra daugiau nei 150 Budos piešinių, kurių didžiausias - net 14 metrų! Vėliau aplankysime prieskonių sodą Matale gyvenvietėje ir pamatysime daugybę skirtingų prieskonių, kuriais garsėja Šri Lanka. Susipažinsime su jų auginimu ir gamyba. Atvyksime į Kandy miestą, kuris buvo paskutinė Karalių sostinė ir yra Pasaulio paveldo sąraše. Pamatysime miesto ežerą, apsilankysime miesto turguje, menų ir rankdarbių centre, brangakmenių muziejuje. Taip pat apsilankysime Tooth Relic šventykloje, stebėsime unikalų kultūrinį šou. Kelionė į viešbutį Hilton Hotel Kandy mieste. Vakarienė ir nakvynė.

5 diena (lapkričio 26, ketvirtadienis).

Pusryčiai viešbutyje. Po jų išvyksime į The Royal Botanical Garden botanikos sodą, kuris iš pradžių buvo pastatytas kaip laisvalaikio praleidimo vieta Karaliui ir buvo išplėstas britų. Iš Peradeniya miesto vyksime į Kalutara miestą, atvyksime į viešbutį, kuriame praleisime likusį atostogų laiką. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje.

Likusias atostogų dienas leisime puikiame viešbutyje, mėgausimės puikiu paplūdimiu bei Indijos vandenyno teikiamais malonumais. Jeigu norėsite pamatyti daugiau - tą galėsite padaryti savarankiškai.

Viešbutis, kuriame apsistosime

The Sands (4*) - puikus viešbutis, iš kurio kambariuose esančių privačių balkonų atsiveria vaizdas į paplūdimį. Įsikūręs gražioje, žalumos apsuptoje teritorijoje, keliautojams siūlo lauko baseiną, treniruoklių salę, nemokamą bevielį internetą veikiantį visoje teritorijoje. Valgysite pagrindiniame restorane, taip pat galėsite vaišintis gaivinančiais kokteiliais baseino bare. Kambariai su klasikine medine apdaila yra gana erdvūs, juose yra vonios kambarys su plaukų džiovintuvu, televizorius, mini baras ir seifas, kuriame galėsite laikyti vertingiausius daiktus. Trip Advisor svetainėje galite paskaityti puikius atsiliepimus, kuriuos apie viešbutį palieka keliautojai.

Viešbučio vieta: 6 km iki Kolombo miesto centro, 2 valandos kelio autobusu iki oro uosto.

9 diena (lapkričio 30, pirmadienis).

Pusryčiai viešbutyje. Išsiregistravimas iš viešbučio, kambarių atlaisvinimas. Visa diena pramogoms saloje. Vakare vykstame į tarptautinį Kolombas Bandaranayake (Šri Lanka) oro uostą skrydžiui į Vilnių.

10 kelionės diena (gruodžio 1, antradienis):

Skrydis iš Stambulo į Vilnių. 14:00 leidžiamės Vilniaus oro uoste. Atostogos baigtos, metas kibti į darbus!

Kas įskaičiuota į tokią mažą kelionės kainą?

• tarptautinio skrydžio bilietai;
• registruojamas 30 kg ir rankinis 8 kg bagažas;
• pilnas maitinimas (pietūs, vakarienė, pusryčiai) ir alkoholiniai gėrimai skrydžio metu;
• apgyvendinimas dviviečiuose kambariuose (7 nakvynės);
• maitinimo tipas "pusryčiai ir vakarienės";
• lydintis Makaliaus komandos narys;
• rusiškai kalbančio vietinio gido paslaugos pažintinės kelionės metu;
• kelionės formalumų sutvarkymas.

Papildomos išlaidos:

• Šri lankos viza (apie 35 doleriai);
• medicininių išlaidų draudimas (rekomenduojamas, neprivaloma, pasiūlysime geriausią variantą);
• lankytini objektai (apie 90 dolerių asmeniui)
• asmeninės išlaidos;
• keliaujant vienam arba trise, kainos teirautis labas@makalius.lt

*Dėl besikeičiančių aviabilietų ir viešbučių tarifų, kelionės kaina tikslinama užsakymo metu.

Ką man daryti, jeigu noriu keliauti?

Suprantu - pasiūlymas išties nerealus, todėl laimi greičiausiai apsisprendę vykti! Jeigu turi klausimų, rašyk mūsų egzotinių kelionių ekspertui Sauliui - labas@makalius.lt arba skambink Sauliui +370 686 89382 (gerbiant privatumą, prašome skambinti darbo dienomis iki 19 val.).

Nori pamatyti daugiau vaizdų iš Šri Lankos? Kviečiu pasižiūrėti Makaliaus skaitytojo Dariaus Januškevičiaus sukurtą filmuką! :)

Dažnai pasvajojame, kaip būtų smagu praleisti atostogas ar medaus mėnesį kurioje nors egzotiškoje šalyje Maldyvuose, Seišeliuose, Indijoje arba vienoje iš Karibų jūros šalių, tačiau apsiribodavome Palanga, Neringa arba geriausiu atveju Turkija ar Egiptu. Ir dažniausiai visos svajonės sustodavo priėjus prie kelionės kaštų paskaičiavimo. Sėdėdamas prie šaltos Baltijos jūros kranto 18 metų svajojau ir aš su savo antrąja puse. Laikai keičiasi ir tai, kas atrodė nerealu prieš dešimtį ar daugiau, pasidarė realu šiais laikais.

Į pasakojimą sudėjome dviejų skirtingų žmonių grupių, panašiu metu buvusių Maldyvuose, nuomones ir įspūdžius. Tikimės suteikti kuo daugiau informacijos apie šias salas ir galbūt perteikti skirtingas nuotaikas, pastebėjimus iš dviejų keliautojų Giedrius (buvau su savo antrąja puse) ir Renatos (buvo linksmojo ketvertuko kompanijoje). O jei susigundysi keliauti į Maldyvus, žinok, kad Makalius pats organizuoja kelionę su grupės vadovu! SKAITYK KELIONĖS PROGRAMĄ IR PIRMYN!

Lėktuvo bilietai ir nakvynė Maldyvuose – kainos, patogumai ir patarimai keliaujantiems

Taip jau išėjo, kad šių metų nuo vasario iki balandžio smarkiai padaugėjo lietuvaičių leidžiančių atostogas Maldyvuose. To kaltininkas, turbūt daugelis galėtų sutikti, yra Makalius, kuris vasario pradžioje visus savo gerbėjus pradžiugino žinute jog yra pigių aviabilietų Vilnius-Malė-Vilnius. Kainos svyravo nuo 420 Eur iki 480 Eur už skrydį į abi puses, tereikėjo pasirinkti skrydžio datą.

Giedrius su antra puse – skrydis kovo 19 – 29 dienomis. Už lėktuvo bilietus dviem žmonėms paklojome 900 Eur.

Renata su kompanija – savo nepamirštamus nuotykius pradėjo 28 vasario ir tęsė iki kovo 8 dienos, kurių kaina siekė vos 430 Eur/asmeniui, dar apsidraudė savo brangiąją sveikatą 23 Eur/asm.

Bilietai kišenėje, kitas žingsnis – nakvynės paieška. Čia mums padėjo visagalis booking.com bei agoda.com. Pasiūlymai buvo trys, iš jų vienas „Arena Lodge“ visai naujas, bet be atsiliepimų, surizikavome ir užsisakėme.

Išlaidos viešbutukui už dvivietį kambarį su pusryčiais

Giedrius – 9 naktys su papildomais (15 proc.) aptarnavimo mokesčiais ir turistų dienos mokesčiais (8 doleriai žmogui) viso – 819 dolerių. Para žmogui grubiai – 35 Eur su pusryčiais.

O Renata su kompanija pasirinko kitokį variantą – 8 naktys su All inclusive (viskas įskaičiuota), nors bendrame viešbučio rezervacijos puslapyje nėra nurodytas toks pasirinkimas – rizikavo ir bandė elektroniniu paštu suderinti visas kainas. Patvirtinimas buvo gautas ir bendru susitarimu, už 8 naktis su All inclusive sumokėta 110 dolerių už dvivietį kambarį 1 nakčiai.

Vykstant į Maldyvus nereikia jokių skiepų, o tai tikrai padeda jūsų piniginei, nes kaštai skiepams gan svariai prisideda prie kelionės išlaidų.

Vizos į šią šalį Lietuvos piliečiams nemokamos (būti iki 30 dienų). Draudimas kišenėje, 10 dienų žmogui – 15 Eur.

Informacijos apie salą paieška – geriausias šaltinis www.maafushi.net. Maafushi salą (į kurią skridome), prieš keletą metų pirmieji atrado rusų keliautojai, todėl šiame internetiniame portale gausu informacijos visais dominančiais klausimais. Aišku, nuomonės labai skirtingos todėl aklai vadovautis informacija pateikta šiame internetiniame portale nepatartume, kiekvieno skirtingi poreikiai.

Kelionė Vilnius - Malė

Kelionė prasideda – pirmas skrydis su „Lufthansa“ iš Vilniaus į Frankfurtą trunka porą valandų, dar pora valandų palaukiame savo skrydžio su „Condor“ avialinijomis iš Frankfurto iki Malės. Skrydžio trukmė dar 10 valandų ir mes jau Malėje.

Giedrius – Frankfurte turėjome atrakciją, kuri ačiū dievui mūsų kelionės nesutrukdė. Streikavo oro uosto darbuotojai. Įspūdį paliko streiko forma – it futbolo rungtynėse, visi su švilpukais, trimitais, barškalais – vaizdas labai linksmas.

Malėje pasitiko 32 laipsnių karštis, kuris lepino visos kelionės metu. Oro uostas – mūsų Palangos dydžio, jei ne dar mažesnis. Pats oro uostas įrengtas vienoje iš salų, todėl norint pasiekti Malę ar kitas salas iš čia plaukia laivai, skrenda „vandens“ lėktuvai.

Iš Malės iki Maafushi salos

Oro uoste mus pasitiko “Arena Lodge” viešbutuko įgaliotas žmogus, kuris padėjo nusigauti iki galutinio taško – Maafushi salos. Galima tai padaryti ir savarankiškai, bet kadangi kelionė gana painoka, o ši paslauga yra nemokama, ilgai nesvarstėme ir pasinaudojome viešbutuko pasiūlymu. Vienas minusas – jeigu tai galima laikyti minusu – lėktuvas Malėje leidžiasi 10 valandą ryto, o vietinis laivas išplaukia iš Malės tik 15 valandą. Kelias valandas teko praleisti oro uosto teritorijoje prie laivų prieplaukos, pratinant akis prie vandens žydrumo, egzotinių vaizdų, įvairiausio tipo vandens transporto priemonių – nuo labai prabangių iki visuomeninio tipo vietinių.

Aišku, galima šio lango išvengti, nes viešbutuko savininkas gali jus pasiimti iš karto su savo kateriu, tačiau ši paslauga jums kainuos 150 dolerių už visą laivą, jei keliaujate su kompanija ar pasitaiko norinčių keliauti kartu, paslauga atpinga. Mes pasirinkome ekonominį variantą t.y. su “ferry boat” už 2 dolerius žmogui. Kelionė laivu su vietiniais gyventojais trunka 1,5 valandos, bet tikrai neprailgsta – grožiesi vandenynu ir stebi vietinių įpročius, pvz., mėtyti šiukšles į vandenyną.

Nesuprantu aš jų, nemyli jie visai savo gamtos. Neišsigąskite pamatę vandenyną pilną plastiko butelių ir celofano maišelių, prie viešbučių jūs to nepamatysite.

Nuotraukoje žemiau – Maafushi salos gyventojų šviežiai įsigytas greitasis modernusis “ferry boutas”, kuriame yra kioskelis su įvairaus tipo užkandžiais, tualetas. Kelionė į sostinę trunka vos 1,5 valandos, rašau vos, nes Renata su savo bičiuliais plaukė senesnių “ferry boutas” laivu, kuriame turėjo praleisti 3 valandas.

Pati sala nuo Malės miesto nutolusi apie 35 kilometrus. Gyvena joje 1500 gyventojų. Tikėjimas – islamas. Pačioje saloje yra keletas parduotuvėlių, kuriose galima įsigyti coca-colos, geriamo vandens (litro kainuoja apie 1,3 lito), įvairių vaisių ir kitų dalykėlių, todėl maisto nusipirkti čia nėra problema, o ir kainos lietuviškos. Sala apgyvendinta vietinių, tačiau labai sparčiai kyla nauji viešbutukai, todėl manau, kad per keletą metų ši sala pasikeis ir bijau, jog ne į gerąją pusę, nes tie doleriai daro savo.

Maafushi sala ir jaukaus viešbutuko patogumai

Maafushi salos prieplaukoje mus pasitiko viešbutuko savininkas Mohamedas ir palydėjo iki vietos. Pati sala turbūt yra kokio 1 kilometro ilgio ir kokių 100 metrų pločio su viena smėlėta pagrindine gatve. Yra keli paplūdimiai, tačiau su šiukšlėmis maudytis nenorėjome (vanduo  švarus, tik pakrantė šiukšlina). Įsikūrėme savo trijų žvaigždučių viešbutukyje. Jame yra 6  kambariai, du iš jų su langais, kiti be, tačiau tai nesukelia problemų, nes ši vieta yra skirta tik miegoti, visuose kambariuose yra kondicionierius, todėl labai malonu po karščių įšokti į savo kambarėlį. Kambariai paprasti su kondicionieriumi, atskiru vonios kambariuku ir tualetu. Viskas paprasta, tvarkinga ir patogu.

Į kainą įėjo ir pusryčiai – omletas iš dviejų kiaušinių ir dviejų pieniškų dešrelių, blynai su maltu tunu ir kokoso riešuto drožlėm, kukurūzai su pienu, skrudinta duona su sviestu ir džemu, arbata arba kava, bei natūralios sultys (apelsinų, arbūzų, ananasų arba papajos vaisiaus pasirinktinai).

Pirmą dieną suvalgėme, vėliau jau prašėme, kad kai ko neneštų, nes buvo neįmanoma visko suvalgyti. Vėliau įsigudrinom į kelionę pasiimti iš pusryčių pasidarytus lietinius su žuvimi arba skrudintą duonelę su džemu.

Vakarienė žmogui kainavo 9 dolerius, už sultis jau reikėjo mokėti papildomai po 2 dolerius. Vakarienė – švediškas stalas, paprastai susidedantis iš tikrai gardžios sriubos, dviejų mėsiškų patiekalų (vištiena ir žuvis), ryžių, makaronų ir deserto (pyragėliai ir vaisiai). Valgyk kiek nori, kiekis neribojamas. Vakare dar buvo suorganizuotas vietinių koncertas su būgnais ir šokiais bodu beru, tiems, kas mėgsta pasikratyti – variantas labai neblogas.

Renatos All inclusive į pietų meniu buvo įskaičiuoti gaivieji gėrimai, vanduo, sumuštiniai su tunu, desertui po dėžutę vaisių kiekvienam, šito visiškai užtekdavo pasisotinti karštą dieną pietų metu.

Vienas dalykas prie ko reikėjo priprasti – kvietimas maldai. Kviesti pradedama nuo 5 valandos ryto, kambariuose viskas girdisi. Pirmomis dienomis tai kiek trikdė, bet vėliau pripratom.

Viešbutėlis „Arena Lodge“

Mūsų kambario kiemelis

Keliukas į paplūdimį

Dėl lietuvių antplūdžio pakeitėm viešbutuko pavadinimą.

Visi čia važiuoja pamatyti tuos „tikruosius“ Maldyvus iš atviruko. Tam yra didelis kelionių kateriu į kaimynines salas pasirinkimas. Geriausia yra kooperuotis grupėmis, nes kuo daugiau žmonių plaukia, tuo pigiau nuomotis laivą. Yra trys laivų nuomos variantai – speedboat (iki 8  žmonių grupei), dinghy boat (iki 12 žmonių grupei) ir dhoni (20 ir daugiau žmonių grupei).

 Nurodytos tik laivo kainos. Papildomai kiekviena sala dar turi savo įėjimo mokesčius, kurie svyruoja nuo 11 iki 100 dolerių.

Ekskursijos Maldyvuose

 Maadhoo Finnolhu (picnick island):

Giedrius – į šią negyvenamą salą vykome jau kitą viešnagės dieną, prisiplakę prie didesnės grupės, todėl mums kelionė kainavo 8 dolerius plius įėjimas žmogui – 11 dolerių. Į tą 11 dolerių buvo įskaičiuoti pietūs su ką tik vandenyne pagauta žuvimi.

Pati sala negyvenama ir skirta būtent poilsiui laukinėje gamtoje. Į ją ilsėtis vyksta ir vietiniai su nakvyne, tokia galimybė yra ir jums, nes salelės viduryje stūkso namukas su lovomis. Pati sala turbūt apie 200 metrų ilgio ir 15 metrų pločio. Koralinio rifo čia nėra, tačiau labai gražus vandenynas, pakrantė.

Grįždami sustojame vidury vandenyno prie lagūnų, kad turėtume galimybę panardyti prie koralinių rifų. Žodžiu, pirma diena praėjo fantastiškai – lydimi delfinų grįžome į Maafushi salą.

Biyaadhoo Resort:

Giedrius – ši sala yra arčiausiai Maafushi salos, todėl čia labiausiai apsimoka vykti. Nuplaukimas priklausomai nuo žmonių skaičiaus kainuodavo nuo 5 iki 8 dolerių, įėjimas 11 dolerių. Šioje saloje yra labai daug puikių paplūdimių, vietų kur galima pasislėpti nuo saulės po medžiais prie pat vandenyno. Gultai čia nesunumeruoti, todėl galima pasiimti laisvus, nerizikuojant būti apiburbėtam prancūzo ar vokiečio. Salos viduje jautiesi it džiunglėse, beje, ją juosia nuostabus koralinis rifas. Nardydami matėme gausybę žuvų – rajų, ryklių, murenų, kalmarų ir gyvą velnią visokių kitokių. Ši vieta yra viena iš geresnių, kur smagu gulėti ir nardyti. Yra čia ir nardymo centrai, galima išsinuomoti kanojas, mažus katamaranus ir kitų dalykų.

Biyadhoo sala                    

Schema kur ieškoti žuvies

 Fihalhohi Resort:

Giedrius – ši sala kiek tolėliau, plaukti iki jos reikia apie 50 minučių. Įėjimas į salą 23 doleriai. Ji daug mažesnė už Biyaadhoo Resort, apeiti galima per 5 minutes, nuostabūs paplūdimiai ir koralinis rifas aplink visą salą. Atrakcijos tos pačios – nardymas, plaukiojimas su katamaranu ar kanojomis. Tik ši sala turi vieną nedidelį minusą – sunumeruoti visi gultai, jei užimsi kažkieno vietą, gali sulaukti didelės pasipiktinimo bangos, mus apibumbėjo prancūzai. Pasijutome labai nepatogiai ir nemaloniai. Čia teks ant žemės klotis savo paplūdimio rankšluosčius, kuriuos viešbutukyje kiekvieną ryta gaudavome švarius.

Šioje saloje galite pamatyti namukų vandenyje, nakvynės kainos nuo 500 dolerių už parą. Čia mes radome didžiausią kriauklę su moliusku viduje, matėme kaip pakrantėje medžioja rifinis ryklys.

Karštis jau kelinta dieną žudantis – apie 30-32 laipsniai, visi ieško šešėlio, nes saulė piktoka, be kremo neįmanoma. Nardydami apsivilkdavome marškinėlius ilgomis rankovėmis, nes kitaip buvo galima nudegti odą.

Anantara resort arba Abramovičiaus sala:

Giedrius – vykti į šią salą mus įkalbėjo ukrainietės. Dvejojome, ar vykti, nes pakankamai brangus įėjimas – 100 dolerių, bet vėliau pagalvojome, kad vieną kartą gyvenime verta apsilankyti tokioje vietoje. Visi ją vadina Abramovičiaus sala, nes jos savininkas yra būtent jis. Vietiniai sako, kad tai prabangiausia vieta visuose Maldyvuose. Ji suskirstyta į tris atskiras zonas-salas: 4*, 5* ir 7*. Į septynių žvaigždžių zoną praktiškai nieko neįleidžia, nes ten ilsisi pasaulinės žvaigždės. Para šioje saloje kainuoja nuo 2500 dolerių, bet paskaičiavom, kad norint kasdien lankytis šioje saloje, pigiau yra kasdien lakstyti iš Maafushi salos, nes tuomet su viskuo gautųsi apie 350 dolerių para dviems žmonėms.

Skirtumas nuo kitų salų – įėjimo mokestį (100 dolerių) gali pravalgyti baruose ir restoranuose, todėl sumokėtų pinigų buvo ne taip gaila. Aišku, kainos kosmonautinės – hamburgeris apie 23 Eur, cezario salotos irgi tiek pat, alkoholinis kokteilis apie 11 Eur  litų, alaus bokalas – 7-8 Eur.

Salos vaizdas neišsiskyrė, pasakyčiau, kad buvo turbūt prasčiausias iš visų aplankytų salų (čia aišku kam ko reikia), nes čia nėra jokio koralinio rifo, žalumos ne per daugiausia, na bet servisas aukščiausios klasės. Jei kas nori tiesiai iš baseino šokti į vandenyną, tai ši sala kaip tik jums. Čia tikrai gali pasijusti išskirtiniu.

Vaizdas iš baseino

Namukas su privačiu baseinėliu

Žvejyba Maldyvuose: šį malonumą patyrė Renata su kompanija. Kainavo 5 dolerius, o truko 4 valandas. Plaukiojo iš vienos vietos į kitą, vietiniai vadovavosi dangumi, debesimis ir vandenyno vietomis. Paskutinį kartą pakeitus žvejybos vietą, keliauninkė pagavo vienintelę žuvį, kurią irgi suvalgė – įspūdžiai nepakartojami. Vietiniai praminė Renatą Fisher women.

Fisher woman su savo žuvyte

 O čia vietinių laimikis

Diena Maafushi saloje

Vieną dieną paskyrėme susipažinti su Maafushi sala, pasivaikščioti, pažiūrėti kuom kvėpuoja vietiniai, paragauti vietinių maisto, pasirankioti paplūdimyje kriauklių į namus (klausiau Mohamedo sakė galime išvežti), pasiieškoti suvenyrų.

Pirmą dienos pusę praleidome savo kambarėlyje, nes lauke buvo labai karšta, o ir vietinių visos parduotuvėlės nedirbo. Įdomus jų darbo laikas – maisto prekių parduotuvės dirba ryte ir vakare, bet suvenyrų parduotuvės veikia tik nuo 20 valandos vakaro. Į vakarą veiksmas saloje suaktyvėja, vyrukai žaidžia futbolą, atskirai moterys krepšinį, krepšiai be lentos, tik lankas, bet su teisėjais, švilpukais ir taisyklėmis.

Dauguma prekių yra atvežtinės iš ŠriLankos ir Tailando, pagrindinės pajamos Maldyvuose yra iš turizmo ir žvejybos. Žuvies ten tikrai sočiai pavalgėme. Saloje yra vietinių kavinė, vadinasi „Rocket koffe“, ji yra pagrindinėje gatvėje prie maisto prekių parduotuvių. Ten galima paskanauti vietinių iškeptų pyragėlių – aštrių ir saldžių, su žuvies įdaru ir kopūstais... žodžiu, mmmm skanu.

Vakare lankėmės vietinių paplūdimiuose, rinkome kriaukles. Daugumą labai gražių kriauklių teko palikti ant smėlio, nes jose buvo gyventojų – mažų krabų, kurių ten devynios galybės.

Kitomis dienomis kartojame keliones į jau aplankytas salas, nes kitos arba užimtos (kiekviena poilsiavietė riboja žmonių skaičių savo saloje, todėl ne visada pavyksta nuvykti į norimą salą, nes paprasčiausiai nėra vietos) arba kaina yra gan aukšta, o pamatai tą patį, ką ir anksčiau, todėl apsiribojame nardymu prie koralinių rifų.

Diena cunamio nusiaubtoje saloje

Prieš paskutinę dieną Mohamedo paprašome pasiūlyti ką nors naujo ir nebrangaus. Sulaukėme pasiūlymo vykti į salą, kurią 2004 metais nusiaubė cunamis (anksčiau čia buvo normali poilsiavietė, bet po cunamio iki dabar ji dar neatstatyta). Sala pavirtusi praktiškai laukine, joje gyvena tik du vyrukai iš Bangladešo, kurie po truputį tvarko salą ir taip jau 8 metus.

Atvirai pasakius, pirmas įspūdis kraupokas – šiukšlynas, nors sala yra priešais Biyaadhho salą, praktiškai visai du skirtingi pasauliai. Lankyti leidžia tik vieną salos pusę, į antrą net neleidžia, turbūt patiems gėda dėl netvarkos. Šiaip ne taip suradome vieną (ir turbūt vienintelį) paplūdimį, kur dar galima praleisti dieną.

Saloje mes dviese ir tie du iš Bangladešo. Egzotika... Nardėme tik dviese prie tikrai labai neblogo ir ilgo koralinio rifo, stebėjome, kaip prie pat kranto stambesnės žuvys medžioja pulkus mažesnių žuvų (jas ten taip apdaužo, kad prie kranto žuvis gali rankomis semti), o nuo kranto jas susirenka varnos ir gervės. Pirmą kartą čia paskanavome sulčių iš kokoso riešuto, už servisą reikėjo paaukoti po dolerį. Diena praleista romantiškai, neskaitant pastovios dviejų vyrukų kontrolės.

Kelionė iš Maafushi į Malę ir į Kauną

Atgal į Malę ir oro uostą tenka grįžti su kateriu. Jis brangokas – 150 dolerių, bet nėra išeities, nes su „ferry boutu“ laikas nesutampa, jis išplaukia 7.30 ryto, plaukia 1.5  valandos, yra rizika pavėluoti į skrydį, o mūsų skrydis 10 valandą ryto. Na bet prasinešėm su vėjeliu, lydimi delfinų ir mėlyno Indijos vandenyno.

Malėje nepraleidome nei vienos nakties, nors pradžiai buvome numatę tokį variantą, bet Renata mus įspėjo, kad nėra ten ką veikti. Kelionės pradžioje, viena akim matėme, koks ten šiukšlynas, vietinių žmonių, motorolerių, kurių ten tūkstančiai, triukšmas.

Jeigu kils mintis apsistoti iki skrydžio Malėje, kaip padarė Renata su bičiuliais, nakvojo „Kaani Lodge“ (prastokas viešbutis), už naktį sumokėjo 65 $ už kambarį. Pasilikite Malėje tik vieną naktį, nes be vietinio vaisių bei žuvų turgaus ten nėra ką veikt, nebent vaikščioti be tikslo triukšmingomis, nežmonišku karščiu alsuojančiomis, dulkių bei šiukšlių pilnomis gatvėmis.

Iš Malės iki namų Kaune kelionėje atgal praleidome 16 valandų. Tikėjomės, kad atvyksime į pavasarį, bet mus pasitiko ruduo, bet eilinį kartą supratome, jog visur gerai, bet namuose geriausia.

Kelionės į Maldyvus kaina: skrydžiai, ekskursijos, maitinimas ir suvenyrai vienam žmogui 1160 Eur. Manau, rezultatas neblogas ir tokią sumą už 10 dienų kelionę kiekvienas mylintis vyras gali skirti savo mylimai antrai pusei.

Egzotinės kelionės į Maldyvus akimirkos

Norite į Maldyvus? Kelionė ČIA