Tie, kurie mane pažįsta, žino, jog negaliu gyventi be dviejų dalykų – kelionių ir futbolo. Deja, įtemptas darbo grafikas įspraudžia į tam tikrus rėmus ir keliauti savo malonumui galiu tik žiemos mėnesiais. Tačiau tai turi savų privalumų – neturistinio sezono metu daugelį šalių galima aplankyti už kur kas mažesnę kainą.
Bilietai ir pasiruošimas
Skirtingai nei praėjusiais metais, kai dvi su puse savaitės keliavome po Maroką ir vietinio susisiekimo transportu įveikėme daugiau nei du tūkstančius kilometrų (šios kelionės įspūdžius taip pat galite perskaityti Makaliuje), šį kartą nusprendėme surengti dvi trumpesnes, tačiau ne mažiau įdomias keliones.
Kodėl pirmąja kryptimi pasirinkome Kiprą? Visų pirma nei man, nei draugei anksčiau neteko lankytis šioje saloje, o antra priežastis – neįtikėtinai pigūs skrydžio bilietai. Gruodžio mėnesį už tiesioginį skrydį su „Wizzair“ iš Vilniaus į Larnaką sumokėjome viso labo 336 Lt dviem pirmyn ir atgal iš Vilniaus. Sutiksite, kaina – juokinga!
Kelionei pasiruošimas buvo įprastas – forumai, „Trip Adviser‘is“ ir „Lonely planet“ gidas. Sausio mėnesį bene didžiausia loterija yra oro sąlygos – Kipre tai yra lietingiausias mėnuo, tačiau mums pasisekė. Prieš mums atvykstant visą savaitę lijo, tačiau mūsų viešnagės metu vos kelias dienas matėme vieną-kitą debesį, o oro temperatūra būdavo apie 19-20 laipsnių šilumos. Keliavome sausio 18-15 dienomis.
Tradiciškai konkretaus kelionės plano neturėjome – ką darysime kitą dieną sumąstydavome vakare. Nesame iš tų, kurie kruopščiai parengia kelionės maršrutą ir laikosi jo įsikibę, kad ir kas benutiktų. Esame labiau nuotaikos žmonės. Juk niekada negali žinoti, gal ryte atsikėlus paprasčiausiai norėsi tinginiauti ir nieko neveikti? Aišku, plius minus vietas, kurias norėtume pamatyti, buvome įsidėmėję, kaip kitaip!
Pirma diena: sveiki atvykę į Larnaką!
Skrydis buvo be nuotykių – atskridome numatytu laiku, lėktuve praleisdami tris su puse valandos. Iš principo nemėgstame mokėti už papildomą bagažą, tad skridome vien su mažuoju rankiniu bagažu. Tik nusileidus pasitiko malonus šiltas vėjelis, o jausmas, jog prasideda atostogos, visada yra nepakartojamas.
Likus mėnesiui iki kelionės gerai išnaršę forumus buvome susitarę dėl automobilio nuomos. Tai buvo pirmoji tokia mūsų kelionė, nes iki šiol keliaudavome su vietinio susisiekimo priemonėmis. Užbėgsiu įvykiams už akių ir iš karto pasakysiu – jeigu planuojate keliauti, o ne savaitę praleisti vienoje vietoje, būtinai išsinuomokite automobilį. Kipre auto nuoma yra viena pigiausių Europoje, keliai – fantastiški. Vienintelis minusas – mums neįprastas vairas dešinėje pusėje, tačiau prie to priprasti daug laiko nereikia.
Tik išėjus į laukimo salę mus pasitiko mergina su lentele, ant kurios buvo parašyta draugės pavardė. Pasilabinus teko sekti įkandin iki prie oro uosto esančios automobilių aikštelės. Čia mūsų jau laukė automobilis. Greitai pasirašius visus popierius gavome mini instruktažą ir galėjome keliauti. Galime drąsiai rekomenduoti ir kitiems L.P.CYPRUS ECONOMY CAR RENTALS LTD (susisiekti galima: christakis.vrakas@gmail.com) kompaniją, kurią pasirinkome dėka nuostabių komentarų ir įvertinimų „Trip Advisor“ svetainėje. Nors savaitei automobilis turėjo kainuoti 84 eurus, kadangi šeimininkas Christos neturėjo smulkių, sutaupėme keturis eurus. Visos kelionės metu automobilis Mitsubishi Colt tikrai nenuvylė ir veikė tarsi bitė. Be problemų įvažiavome ir į aukščiausius kalnus. Patarimas – jeigu nenorite kankintis, rinkitės automobilį su automatine pavarų dėže.
Gavę automobilį susidūrėme su pirmaisiais nuotykiais – mūsų turėta navigacija nerado viešbučio gatvės, o ir pirmieji vairavimo kilometrai buvo gana sudėtingi, bent jau man. Galimas daiktas, dėl to, jog niekada anksčiau neteko vairuoti mašinos su vairu dešinėje. Nepaisant visko, sustoję adresą susižiūrėjome per telefoną ir google maps bei po gerų dešimties minučių jau statėme naująjį draugą prie viešbučio.
Visus viešbučius buvome „užsibookinę“ dar prieš kelionės pradžią. Pirmas tris naktis nusprendėme praleisti „San Remo“ viešbutyje Larnakoje. Viešbutis šiai vietai gal ir per skambus pavadinimas, tačiau mes nesame išrankūs – po kelionės po Maroką vargu ar mus dar kas nors nustebins. Asmeniškai šio viešbučio niekam nerekomenduotume – lauke buvo dvigubai šilčiau nei viduje, o ir viešbutis savo jau tikrai atgyveno. Kita vertus, jeigu aktualu kaina, pakenčiamas variantas. Viso labo 20 eurų naktis su pusryčiais.
Padarę „check-iną“ (registratūroje dirbo lietuvė, o lietuviai į viešbutį plūdo vienas po kito) iš karto skubėjome susipažinti su naktine Larnaka. Iki centro nuėjome per geras penkiolika minučių, pavakarieniavome gerai pažįstamame „McDonalde“ ir grįžę keliavome ilsėtis. Pati centrinė promenada – visai graži, tačiau kažko stebuklingo tikrai nepamatėme. Vėliau keliaudami po Kiprą supratome, jog Larnaka apskritai yra bene niūriausias iš didžiųjų miestų.
Antra diena: Ayia Napa, Protaras ir Cape Greco
Vos atvykę nusprendėme, jog antrąją kelionės dieną keliausime į gražiausiais paplūdimiais saloje pasižyminčią Ayia Napą ir jos apylinkes. Anksti atsikėlę ir „papusryčiavę“ (pusryčiai buvo klaikūs) sėdome į savo Coltą ir išjudėjome į Ayia Napą. Turime įspėti, Kipre tikrai neišvengsite bėdų su navigacija, kadangi gatvių pavadinimai yra graikų kalba ir navigacija neranda pusės gatvių. Mes iš esmės naudojomės paprasta taktika – suvedi miesto centrą arba ieškai kur nors netoliese esančios gatvės, kurią navigacija, galbūt, suras. Padėjo ir telefono google maps‘as.
Kelionė iki Ayia Napos truko apie pusvalandį – kuo toliau, tuo labiau pamilau Kipro gatves ir jų ženklinimą. Viskas taip aišku, kad net ir navigacijos praktiškai nereikia. Priartėję prie Ayia Napos nusprendėme visų pirma važiuoti apžiūrėti garsiąsias Cape Greco uolas. Viską radome labai lengvai, kadangi visos lankytinos vietos yra aiškiai nurodytos kelio ženkluose. Visas parkas ir pačios uolos išties patiko, juolab, nebuvo jokių turistų.
Vėliau nusprendėme aplankyti Protarą. Kurortą, kuriame vasarą atrasti laisvą viešbutį tikrai nėra pati lengviausia misija. Tačiau žiemos metu tai – tarsi miestas vaiduoklis. Sutvarkytas, gražus, bet viskas uždaryta, žmonių nėra ir aura, sakyčiau, gana keista. Pavaikščioję po kelis paplūdimius patraukėme į Ayia Napą. Žiemos metu patiko tai, jog beveik visame Kipre nėra jokių problemų su parkingu – mašiną gali palikti praktiškai bet kur.
Ayia Napa vasaros metu vadinama antrąja Ibiza, tačiau žiemą ši vieta tampa pensininkų rojumi. Buvome vieninteliai jauni žmonės, tačiau čia, skirtingai nei Protare, bent jau veikė dalis kavinių ir parduotuvių. Prasiėję centrine gatve ir paplūdimiu papietavome neskanioje „kebabinėje“ ir bambėdami, jog veltui išmetėme dešimt eurų, keliavome toliau. Sustojome prie garsiojo „Nissi“ paplūdimio, kuris gerokai skyrėsi nuo to, kurį esame įpratę matyti atvirukuose. Net neabejoju, vasarą tai – kur kas gražesnė vieta, tačiau žiemą gan nyku, netrūksta šiukšlių. Labiau mus nustebino net ne pats paplūdimys, o pelikanas, sutiktas netoli vietos, kurioje pastatėme automobilį. Ką jis ten veikė ir kaip atsidūrė – neturime žalio supratimo, bet buvo juokinga.
Į viešbutį Larnakoje grįžome apie penktą valandą. Vakaras buvo suplanuotas, tad valandėlę pailsėję vėl sėdome į automobilį ir rūkome į GSZ stadioną, kuriame savo namų rungtynes žaidžia Larnakos „AEK“ futbolo klubas. Prie stadiono susitikome su bičiuliu kipriečiu Paniu, įsigijome bilietus (žmogui įėjimas 10 eur) ir skubėjome užsiimti vietas. Čia vyko Kipro aukščiausios futbolo lygos rungtynės tarp „AEK“ ir „Ayia Napos“. Mačas nenuvylė – nors susirinko tik keli tūkstančiai žmonių, šeimininkai ilgai vargo su turnyro autsaideriais, tad išvydome ir tai, kaip vietiniai nušvilpinėja savo komandą, ir pamatėme, kaip iš techninės zonos išvaromas treneris. Žodžiu, buvo visai „fun“.
Po futbolo diena dar toli gražu nesibaigė. Buvome pakviesti pas Panį į namus jaukiame Ormidia miestelyje. Čia mūsų laukė jo šeimos parengta tradicinė vakarienė ir įdomūs vakaro pašnekesiai. Visada būna labai įdomu iš arti pamatyti vietinių gyvenimą. Apturėjome smagų vakarą ir unikalią galimybę pajausti neįtikėtiną vietinių svetingumą. Mums, lietuviams, dar tikrai yra kur tobulėti.
Trečia diena: Nikosija, Kirenija (Girne) ir vaiduoklių miestas Famagusta
Nors vakare atsisveikinant su bičiuliais gavome palinkėjimą nevykti į turkų okupuotą Kipro pusę ir apskritai supratome, kokia skaudi vietiniams yra visa ši tema, žingeidumui atsispirti nepajėgėme ir kitą rytą jau važiavome link Nikosijos. Dienos planas paprastas kaip 2x2 – aplankyti Nikosiją, Kireniją (kitaip vadinamą Girne) ir Famagustą.
Nors su nuomotu automobiliu didžioji dalis agentūrų leidžia kirsti sieną, tai ne tik kainuoja papildomai (draudimo kaina apie dvidešimt eurų), bet ir yra rizikinga. Kodėl? Atsakymas paprastas – turkiškoje pusėje draudimas negalioja tokiu atveju, jei dėl eismo įvykio būsi kaltas pats. Juolab, turkų pusėje ir eismas yra labiau chaotiškas. Pasirinkome populiarų variantą – su automobiliu atvykome į Nikosijos centrą, netoli „Ledra street“ palikome mašiną vienoje iš stovėjimo aikštelių (parai kaina – trys eurai) ir kojomis kirtome pasienį. Jausmas išties savotiškas – palyginimui galiu pateikti tokį pavyzdį: įsivaizduokite, kad Kauno laisvės alėjos viduryje būtų pasienio postas, kurį kirtus iš karto Jūsų lauktų kita šalis, kitokia kultūra ir t.t.
Atsidūrę kitoje sienos pusėje akimirksniu pastebėjome skirtumus, tačiau tai labai nestebino, kadangi kažko panašaus ir tikėjomės iš to, ką skaitėme forumuose. Kebabai, „Efes“ alus ir tipinis turkiškas turgus, štai kas mūsų laukė atsidūrus okupuotoje pusėje. Mūsų užduotis buvo ilgai netempus gumos susirasti autobusą arba autobusiuką ir keliauti į Kireniją.
Dešimt minučių „pablūdiję“ siauromis gatvėmis pagalbos paklausėme vietinių. Nors pirmieji penki į mūsų pagalbos šauksmą nesureagavo, nes nieko nesuprato angliškai, du bičiukai, keliaujantys iš mokyklos, sakė, kad „no problem“ ir tiesiog turime sekti paskui juos. Taip ir padarėme bei po penkių minučių jau stovėjome prie „Mercedes“ aštuonviečių autobusiukų. Sumokėjus dešimt lyrų už du bilietus jau po akimirkos buvome pakeliui į Kireniją. Laukdami, kada išjudėsime, su vairuotoju pradėjome kalbėti apie futbolą. Paminėjus Turkijoje žaidžiantį Žydrūną Karčemarską, iš karto pasijautėme tarsi „savi“.
Iki Kirenijos kelionė truko maždaug pusvalandį. Nors išjudant važiavome tik mes ir vairuotojas, autobusiukas netruko prisipildyti keleiviais. Kaip supratome vėliau, tai buvo vadinamasis „shared-taxi“. Patogi, greita ir pigi transporto priemonė. Turkiškoje pusėje apskritai kainos yra mažesnės.
Atvykę į Kireniją skubėjome apžiūrėti garsiausios šio miesto vietos – uosto. Išties labai graži vieta, kurioje susipina kavinės, architektūra, įvairiausi laivai ir fone stūksanti pilis. Apžiūrėję gražiausią Kirenijos vietą užsukome į turizmo informacijos centrą. Palinkėjome darbuotojui skaniai suvalgyti savo kebabą, o paskui šis mums paaiškino, kaip nusigauti iki Famagustos. Turkiškoje pusėje pavadinimai skiriasi, tarkim, vietoje Famagusta reikėjo ieškoti autobuso su užrašu Gamagusta ar kažkas panašaus.
Išgėrę ledinės kavos vietinėje užeigoje judėjome ieškoti savo autobuso, tačiau jo taip ir neradome, kadangi keliauti pasiūlė vienas iš „shared-taxi“ vairuotojų. Kaina ir vėl nesikandžiojo (žmogui bilietas 10 lyrų), o kelionė tetruko gerą valandą, nors turizmo informacijos centre sakė, jog autobusu kelionė užtruks beveik dvi valandas.
Kelias iki Famagustos buvo įspūdingas – bent jau pirmą pusvalandį. Vingiuoti kalnų keliai, visai šalia – vanduo. Visa tai tiesiog užgniaužė kvapą. Paskui, įveikus kalnų masyvą, kelias buvo nuobodus, tad nuotaiką palaikė gera muzika ausinėse. Taip nepastebimai apie trečią-ketvirtą valandą dienos atvykome į Famagustą.
Tiesą sakant prieš kelionę pernelyg nežiūrėjome, kur randasi žymioji „Varosha“ arba miestas-vaiduoklis. Buvo aišku, jog jis – šalia vandens, tad išlipę iš autobusiuko ir išsiaiškinę, iki kada autobusai važiuoja į Nikosiją (o važiuoja iki pusės septynių) patraukėme vandens link. Kaip paaiškėjo vėliau, mūsų intuicinis kompasas nenuvylė. Po maždaug pusvalandžio jau stovėjome paplūdimyje, nuo kurio atsivėrė įspūdingas miesto-vaiduoklio vaizdas. Nors fotografuoti ir filmuoti čia negalima, taisyklės juk yra tam, kad jas laužytume!
Pasakysiu taip - šį vieta yra ypatinga. Ne veltui Varosha patenka į pasaulio miestų-vaiduoklių top dešimtuką. Kažkada Famagusta buvo didžiausias kurortas Europoje, tačiau vieną rytą kipriečiai viską paliko taip, kaip stovi. Vėliau visa tai buvo išplėšta, o kai nebeliko, ką plėšti, turkai šią vietą paprasčiausiai „įšaldė“. Taip visa tai ir stovi „įšaldyta“ iki pat šių dienų.
Pasižvalgę po įspūdingą vaiduoklių miestą pėdinome atgal į autobusų stotį. Tik šį kartą ėjome pro senamiestį, kuris išties gražus ir vertas dėmesio. Susiradę autobusą maždaug valandą dardėjome į Nikosiją. Kadangi prieš tai važiavome „shared-taxi“, įsitikinome, jog tai yra kur kas geresnė opcija nei vietiniai autobusai, kuriuose komforto mažiau, žmonių daugiau, o bilieto kaina tokia pati. Bilietas į Nikosiją iš Famagustos žmogui kainavo devynias lyras.
Grįžę į Nikosiją jėgų visiškai neturėjome. Per maždaug penkiolika minučių pėstute nuo autobusų stoties pasiekėme sienos kirtimo punktą, eilėje praleidę apie pusvalandį ir prisiklausę įkaušusių ponių iš Rusijos „blezvygų“ pagaliau grįžome į tikrąjį Kiprą. Jausmas grįžus geras. Turbūt kiekvienam asmeniškai, bet mums kur kas labiau patiko kipriečių kultūra ir tvarka, o ne turkiškas balaganas ir chaosas.
Susiradę savo automobilį per pusvalandį pasiekėme Larnaką, kur prieš miegą dar prisivalgėme „All you can eat“ picerijoje „Pizza Hut“ ir labai pasigailėjome. Sakoma, alkio didelės akys... tai jau tikrai J Privalgę kaip kokie sumo imtynininkai grįžome į viešbutį ir tarsi negyvi kritome į lovą.
Antroje pasakojimo dalyje papasakosiu apie Pafosą, Limasolį, kalnus ir... visus metus veikiančias slidinėjimo trasas!
Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius
Tikrai labai maža, palyginti su kokybe!!!
