Kipre juokaujama, kad jei žavitės amžinu pavasariu, tuomet jums patiks Ispanijos sala Tenerifė, o teikiantys pirmenybę vasarai ją suras Kipre. Vasara į Kiprą ateina bene anksčiausiai Europoje – mėgautis 22-24 laipsniais šilumos ir maudynėmis Viduržemio jūroje galima jau nuo balandžio vidurio. „Kipro kurortai – pasaulyje vieni geriausių ir tai yra faktas. O mitas, kurį tenka nuolat sklaidyti, yra ekonominės krizės padarinių baimė, – sakė Lietuvos Respublikos Garbės konsulas Kipre Christis Christoforou. – Kipro turizmo sektoriaus krizė praktiškai nepalietė. Priešingai, pastebimas nuoseklus turistų srauto augimas, todėl kainos mažėja“.

Kipre poilsiauti galima bet kuriuo metų laiku. Net 340 dienų per metus salos padangė nušviesta saulės, o ir likusios dienos ne mažiau malonios. Saloje vyrauja Viduržemio jūros subtropikų klimatas.

Kipro paplūdimiai pasaulyje – vieni švariausių. Kraštovaizdžio įvairovė nenusileidžia neįkainojamoms kultūrinėms vertybėms, tarp kurių – antikinės helenistinės architektūros pavyzdžiai, bizantiško bei Venecijos stiliaus tvirtovių bei pilių liekanos, turkų valdymo palikimas – išlikusios mečetės, taip pat stačiatikių cerkvės ir vienuolynai. Kai kurie miestai, pvz., Pafosas, įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Antras salos vardas – Meilės sala, legenda byloja, kad būtent prie Kipro krantų iš jūros putos gimė graikų meilės ir grožio deivė Afroditė, tad į salą dažnas keliautojas vyksta ieškoti meilės. Kipre galima pamatyti įspūdingą reginį – būrius migruojančių flamingų.

„Dėl puikaus klimato, kraštovaizdžio, unikalaus architektūros paveldo, galybės pramogų ir, žinoma, didžiulio skanaus vietos maisto asortimento Kipras tapo viena patraukliausių salų svajonių atostogoms“, – sakė Chr. Christoforou.

„Susidomėjimas šia daugelio lietuvių dar neaplankyta šalimi – didžiulis. Šiemet keliones į Kiprą pasiūlėme kaip naujieną ir jau turime dvigubinti šia kryptimi numatytų kelionių skaičių“, – sakė Inga Aukštuolytė, „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė.

Nors Kipro sala padalinta į dvi dalis – pietinė priklauso graikams, o šiaurinė valdoma turkų – abi salos dalys turistams yra saugios. Tad yra galimybė vienos kelionės metu pamatyti dvi kultūras – islamišką bei krikščionišką Kiprą. „Nors graikiškosios Kirpo dalies gyventojai okupantais vadinamų turkų tikrai nemėgsta ir turizmo į turkų dalį neskatina, smalsumo vedini, turistai gali aplankyti ir turkų valdomą Kipro sostinės Nikosijos dalį“, – sakė „Tez Tour“ atstovė. Pereiti į turkišką pusę Europos Sąjungos piliečiams pakanka galiojančio paso. Nikosija yra šiuo metu vienintelė sostinė pasaulyje, kurią valstybinė siena dalija perpus. Jei planuojate kirsti sieną automobiliu, jį reiks papildomai drausti.

Garbės konsulas pastebėjo, kad Kipras – įvairialypė sala ir kiekvienas poilsiautojas joje atranda tai, ko ieško bei pamato tai, ką nori pamatyti. „Man asmeniškai Kipras yra smėlis, jūra ir saulė – šia trijule grožiuosi kasdien ir man tai nepabosta, – sakė Chr. Christoforou. – Kipro žmonės – draugiški ir nuoširdūs. O jei nuklysite į salos gilumą, net rizikuojate patirti tikrą graikišką vaišingumą. Smagu, kad lietuviai turi daug galimybių apsilankyti šioje įstabioje Graikijos saloje. Lietuviai Kipre labai laukiami“.  

Kipro turizmo departamento duomenimis, saloje poilsiautojų daugėja sulig kiekvienais metais. 2010 m. Kiprą aplankė 2,17 mln. turistų, 2011 m. – 2,39 mln., o 2013 m. – 2,41 mln. poilsiautojų. Prognozuojama, jog šiemet saloje ilsėsis dar daugiau žmonių. Į Kiprą daugiausia turistų atvyksta iš Didžiosios Britanijos, Skandinavijos, Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių, taip pat iš Rusijos, Ukrainos. 

The post Europoje vasara anksčiausiai ateina į Kiprą appeared first on Makalius.lt.

Jei jums pabodo standartiniai Europos miestai ir norite patirti aštresnių pojūčių, privalote nukeliauti į Amsterdamą, kurį daugelis vadina nuodėmių sostine, tačiau išties – tai laisvės miestas. Laisvės, kurios metu mes darome nuodėmes. Palyginti nedidelis Amsterdamas slepia daugybę paslapčių, kanalų, į aukštį šokančių namų ir mažyčių gatvelių. „Makalius.lt“ gidas jums padės nepasiklysti ir papasakos, kaip nebrangiai ar netgi nemokamai paatostogauti Amsterdame, aplenkiant standartines ir dėmesio nevertas vietas. Tad kur tikrai neiti ir ko tikrai nedaryti būnant Amsterdame?

Turistiniai kanalų kruizai. Jei esate su draugų kompanija, geriau išsinuomokite atskirą valtį ar laivelį su kapitonu. Jie nėra brangūs, kai kurie – nelegalūs (plaukioja tik sutemus), o kainuos tiek pat, kiek bilietas į turistų ir automatinių gidų prigrūstus kruizinius laivus. Arba keliaukite į centrinę stotį, už kurios rasite nemokamus keltus į šiaurinę Amsterdamo dalį. Sulaukite paties kairiausio NDSM Wharf kelto ir geras 10 minučių plauksite išties įsimintinu maršrutu, kurio metu pamatysite Amsterdamo pakrantes, viešbutį ant vandens ir netgi povandeninį laivą. Atplaukę NDSM irgi turėsite ką veikti – buvusi industrinė Amsterdamo dalis išties fotogeniška, pilna loftų, milžiniškų kranų ir hipiškų autobusų.

Viešasis transportas. Pirmas dalykas, kurį turite padaryti atvykę į Amsterdamą, tai išsinuomoti dviratį. Juo važiuodami pajusite tikrą miesto dvasią, suprasite, kas yra įstrigti dviračių kamščiuose ir greitai nukaksite į bet kurią Amsterdamo vietą. Dviračio nuoma parai svyruoja nuo 7 iki 15 eurų (plius užstatas). Jei nenorite per daug blaškytis, stotyje rasite specialių raudonų dviračių nuomos punktus, tačiau jei norite pigesnio varianto, eikite į prie pat stoties esančią „Recycledrentals“ (Spuistraat 84A), kur už 5 eurus (plius grąžinamas 50 eurų užstatas) parai išsinuomosite neturistinį miesto dviratį. Jei nenorite palikti užstato, netoliese rasite „Discount bike rental“ (Nieuwe Nieuwstraat 19), kur už 8,5 euro parai išsinuomosite pedalais stabdomą dviratį, o vietoj užstato galima palikti ir kreditinės kortelės specialią pasirašytą kopiją. Dviratis sutaupys jums daug pinigų, kuriuos išleistumėte viešojo transporto bilietėliams. Svarbiausias patarimas: važiuodami dviračiu nepamirškite posūkių rodyti rankomis ir saugokitės vagių, kurie dviračius vagia kaip saldainius parduotuvėje. Vakarais juos pamatysite gatvėse, siūlančius pirkti dviratį vos už keliolika eurų.

Beje, kažkas suskaičiavo, kad Amsterdame dviračių yra daugiau nei žmonių ar automobilių. Vienas turistas iš Portugalijos straipsnio autorės paklausė, ar prie stoties esanti triaukštė dviračių stovėjimo aikštelė nėra dviračių muziejus. Vietiniai gyventojai dviračių skaičių didina dėl savo užmaršumo ir tingumo. Ne vienas, po audringos nakties pamiršęs, kur paliko dviratį, paprasčiausiai nusiperka naują, o sprogus dviračio padangai, daugelis taip pat perka naują dviratį.

Hop On Hop autobusai. Nėra nieko nuobodžiau, nei turistiniai miestų autobusai su robotais gidais. Amsterdame vietoj visur kursuojančių Hop On Hop raudonųjų autobusų, geriau rinkitės NEMO technologijų muziejaus stogą. Nuo jo atsiveria nuostabi miesto panorama su miesto kanalais, centrine stotimi, bažnyčių stogais ir dviračių kalnais.

„Buldog“ ženklo barai ir „coffe shopai“. Visi turistai ten eina, tačiau retai pamatysi vietinių. Kainos, kaip galima numanyti, taip pat didesnės nei kituose „coffe shopuose“. Vietoj buldoginių rinkitės, pavyzdžiui, Haarlemmerstraat esantį puikiai dekoruotą „Barney’s“ coffe shopą, o jei apsilankysite „Museumplein“, būtinai užsukite į netoli esantį „Katsu“. Visi Amsterdamo coffe shopai dirba iki 1 valandos nakties, beje, kai kuriuose baruose leidžiama rūkyti ir viduje.

Anne Frank namas-muziejus. Eilėje stovėsite pora valandų, sumokėsite beveik 10 eurų ir pateksite į ne ypač didelį namą, kuriame kažkada gyveno Anne Frank. Kažkas suskaičiavo, kad visame Amsterdame ir jo apylinkėse yra per 60 muziejų. Tad vietoj Anne Frank muziejaus atrasite daugybę kitų, dėmesio vertų vietų. Dauguma jų susitelkę vienoje vietoje – „Museumplein“, kurį su dviračiu važiuodami nuo stoties pasieksite per 15 minučių. Būtent ten yra Van Gogho muziejus, netoli jo – neseniai po remonto atidarytas didžiulis modernaus meno ir dizaino „Stedelijk“ muziejus. Netoli įsikūręs taip pat po ilgo remonto tik šį pavasarį atidarytas Nacionalinis Olandijos muziejus („Rijksmuseum“). Dėmesio vertas ir NEMO – mokslo ir technologijų muziejus, kuris išsiskiria laivo forma ir žalia spalva. NEMO ypač patiks vaikams, kuriems žaidimo forma pateikiama žmonių vystymosi, fizikinių dėsnių schema. Šis muziejus – puikus pavyzdys, kaip tikslusis mokslas gali sudominti net ir didžiausius humanitarus bei mažuosius lankytojus. Jei esate muziejų mėgėjas, patariame už 50 eurų įsigyti metinę kortelę „Museumkaart“, su kuria į daugelį muziejų įėjimas yra nemokamas. Prieš išvykdami į Lietuvą šią kortelę parduokite internetu už perpus mažesnę kainą. Nors ant kortelės bus užrašytas jūsų vardas, jį muziejuose tikrina labai retai.

„Heineken“ muziejus-gamykla. Turistinė atrakcija, kainuojanti beveik 20 eurų, už kuriuos gausite keletą stiklinių alaus ir reklamines ekskursijas. Vietoj to siūlome 15 minučių dviračiu paminti į pietus, kur rasite didžiulio vėjo malūno apačioje įsikūrusį, gausiai lankomą barą-alaus daryklą „Brouwerij’t IJ“, kuri ne tik siūlo gerą alų, jo ragavimą, bet ir rengia trumpas ekskursijas po gamyklą. Už ekskursiją sumokėsite apie 5 eurus, į kainą įeina ir alaus bokalas.

Kalverstraat gatvė. Tai pagrindinė Amsterdamo apsipirkinėjimo vieta (prie pat Damo), pilna drabužių ir įvairių prekių parduotuvių, kurias galite rasti visuose Europos didmiesčiuose. Savaitgaliais ten tiek žmonių, kad kol pereisite visą gatvę, nieko nebenorėsite. Vietoj Kalverstraat apsilankykite žymiausiame Amsterdamo turguje – „Waterlooplein“, kuris veikia kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. „Waterlooplein“ rasite visko – pradedant ant žemės sumestais drabužiais, lietuviškai vadinamu skudurynu, iki dviračių, sendaikčių ir muzikos instrumentų. Jei esate prisiekęs sendaikčių mėgėjas, kiekvieną pirmadienį vykstantis didžiulis sendaikčių turgus Noordermarkt tikrai patiks. Nežinantiems, kokių lauktuvių parvežti iš Amsterdamo, siūlome apsilankyti gėlių turguje, kuriame rasite daugybę nebrangių gėlių daigų ir sėklų.

Turistiniai barai. Beveik visi olandai puikiai kalba angliškai, todėl neikite tik į turistinius barus, kuriuose alaus kainos daug didesnės. Mėgstantieji lengvą roko muziką ir gyvus koncertus, „Leidsepleine“ turi aplankyti „Waterhole“ barą, kuriame gyva muzika skamba kas vakarą, o įėjimas simboliškas – 1 euras. Bliuzo mėgėjai netoli „Leidseplein“ ras legendinį bliuzo barą „Maloe Melo“, kuriame gyvo garso koncertai vyksta beveik kas vakarą. Džiazo mėgėjai tame pačiame „Leidseplein“ eina į seniausią ir garsiausią Amsterdamo džiazo barą – „Jazz Café Alto“. Gero belgiško alaus mėgėjai renkasi „Café Belgique“ (prie pat Damo). Tai turbūt vienas mažiausių barų Amsterdame, siūlantis daugybę belgiško alaus rūšių. Jauki baro atmosfera kas vakarą pritraukia daugybę vietinių, tad jei ieškote naujų pažinčių, eikite ten.

Negerkite alaus iš 0,5 l bokalų. Didžiausias šokas lietuviško alaus mėgėjams yra alaus bokalai. Bare paprašę alaus, dažniausiai gausite 0,25 ml bokalą. Tačiau jei norite pasijusti vietiniu, alų gerkite iš mažų bokalų.

Sekso muziejai. Dauguma atvykusiųjų eina ir į sekso bei erotikos muziejus, kurie prisirūkusius turistus nuteikia išties smagiai. O nenorintiems leisti pinigų, siūlome erotikos muziejų po atviru dangumi – Raudonųjų žibintų kvartalą, kuriame veiksmas vyksta ištisą parą. Raudonieji žibintai dega ne tik šioje gatvėje, bet ir kai kuriose kitose Amsterdamo centrinėse vietose.

Argentinietiški „Steakhouse“ restoranai. Tradicinio olandiško maisto siūlančių vietų Amsterdame lengvai nerasite, nes mieste karaliauja argentinietiškų steikų restoranai (vienoje pagrindinėje gatvėje jų suskaičiavau gal 10), daugumą jų valdo arabai, nieko bendro neturintys su Argentina. Taigi verta išsukti iš centrinių gatvių ir paragauti ko nors olandiško. Olandų virtuvė nėra kuo nors ypatinga, neoficialiai skelbiama, kad esminis jos bruožas – viską apkepti su aliejumi. Todėl privalote paragauti frikandelių, kroketų ir garsiųjų „Bitterbal“ rutuliukų, valgomų su garstyčiomis. Vienas įdomiausių olandiško maisto restoranų yra truputį toliau nuo centro, kanalų ir senovinių namų pilname Jordaan kvartale. „Moeders“ (liet. „mamos“) pateisina savo vardą – restorano viduje ant sienų rasite šimtus mamų nuotraukų, kurias atneša vietiniai (tą galite padaryti ir jūs). Nes geriausias maistas – paruoštas mamos.

Nevalgykite greito maisto restoranuose. Vietoj makdonaldų, KFC ir kitų standartinių greitukų geriau rinkitės amsterdamiškus. Amsterdame ant kiekvieno kampo rasite keptų bulvyčių, kebabų, picų, olandiškų žuvų kioskų ir hogdogų. Kažkas net pajuokavo, kad keptos bulvytės (vadinamos fri) yra Nyderlandų nacionalinis užkandis.

Pabaigoje – Amsterdamas yra tolerantiškas miestas, kurio grožis susideda iš daugybės smulkių detalių. Tad net sumuštinio valgymas sėdint ant kanalo kranto, pasiklydimas klaidžiose gatvėse ir dažnas lietus bei blogas oras – viena iš Amsterdamo mozaikų, kurią kiekvienas sudėlioja savaip.

Straipsnis iš  žurnalo “Makaliaus kelionės”, Rasa Barčaitė

The post Ko neprivalote pamatyti Amsterdame? (Ne) turistinis gidas appeared first on Makalius.lt.

Išaušo paskutinė mūsų diena Nikosijoje. Per keturias dienas aplankius keturis miestus trauksime ir į penktąjį, tačiau šį kartą dienotvarkė bus kiek ramesnė. Vasario 3-oji – apie vidurdienį išlipame iš lovų ir atsisveikinę su mus Kipro sostinėje priėmusiais draugais 17 valandą jau sėdime autobuse, kuris veža į Larnaką. Būtent iš šio kurorto 5:30 val. rytą mūsų laukia skrydis į Atėnus (173 Lt).

Per valandą laiko jau būname vietoje. Už bilietą su studento pažymėjimu sumokame vos du eurus. Su sunkiomis kuprinėmis ir pradėjus leistis saulei nusprendėme pernelyg miesto netyrinėti bei žygiuoti tiesiai link oro uosto. Visiškai šalia jo tyvuliuoja Larnakos druskų ežeras (Larnaca Salt Lake), kuriame žiemoja apie 2-12 tūkst. Didžiųjų flamingų. Deja, jų išvysti tąkart mums nepavyko.

Praleidę naktį oro uoste, 7:15 val. ryto jau nusileidžiame Atėnuose. Įlipame į metro, kuris akimirksniu prisipildo sausakimšai. Per 40 minučių išlipame savo stotelėje ir pradedame hostelio paieškas. Jos šiek tiek užtrunka, tačiau galiausiai randame savo artimiausių dviejų dienų nakvynių vietą (Athens International Youth Hostel). Už dvi naktis sumokame po 14,4 euro (apie 50 Lt).

Po sunkios nakties Larnakos oro uoste prigulėme pietų miego, o vakarop iškišome nosis į miestą. Turime vieną tikslą – surasti ir užkopti į aukščiausią Atėnų vietą – Likabeto kalną. Beveik neklaidžiojus jį lengvai randame. Kalnas iškilęs 277 metrų virš jūros lygio, o atsidurti jo viršūnėje sutemus, kuomet miestas tampa tarsi mažų šviečiančių jonvabalių žaidimų aikštele, yra tikras orgazmas akims.

Iš Likabeto viršūnės atsiveria nuostabi Atėnų panorama. Pats kalnas yra apaugęs pušimis, o taip pat ant jo dviejų smailių stūkso 19-ojo amžiaus ŠV. Jurgio koplyčia. Vaizdas tikrai kerintis. Norint pajusti gąsdinančiai malonų apsvaigimo jausmą, šią vietą aplankyti tiesiog būtina. Taip ir užbaigiame pirmąją dieną Graikijoje.

Išaušo vasario 5-osios rytas ir papusryčiavę hostelyje (apie 3,7 euro) pradedame žygį link svarbiausio viešnagės Atėnuose tikslo – Akropolio. Pakeliui įlendame į nemažą turgų, kur rasi ko tik širdis pageidauja – nuo šviežių jūrų gėrybių ir ką tik papjautos kiaulės iki įvairiausio pasirinkimo sūrių bei vaisių. Kainos pernelyg nesikandžioja, o perkant labai praversti gali ir derybų įgūdžiai.

Pasiekę garsųjį Akropolio kalną sulaukiame džiugios žinios – studentams įėjimas nemokamas, nors įprastai jis kainuoja 12 eurų. Lipant į viršų mūsų žvilgsniai mėtosi tiek į kairę, tiek į dešinę. Po mumis – visas Atėnų skruzdelynas. Vaizdą, kurį dieną prieš matėme naktį, šį kartą išvydome dieną ir jis ne ką prastesnis. Net neįmanoma nupasakoti, reikia pamatyti. Ne veltui sako, kad Akropolio kalnui reikia paaukoti visą dieną. Pats žodis Akropolis reiškia aukštutinį miestą. Daugelis žmonių klysta manydami, jog Akropolis yra ta šventykla, stūksanti ant kalno. Kalno viršūnėje stūkso ne Akropolis, o Partenonas – šventykla baigta statyti 428 m. pr. Kr.

Toliau Atėnų apžvalgą tęsiame apžiūrint Syntagma aikštę, šalies parlamentą, prezidentūrą, centrinį miesto parką ir jau temstant spėjame nukakti iki Panathinaiko olimpinio stadiono. Pažadame, kad į pastarąją vietą grįšime dar rytoj. Šį pažadą išpildome, tik šįsyk jau su sunkiomis kuprinėmis ant pečių.

Sumokėję vos po 1,5 euro už bilietą pasileidžiame į vietą, kurioje 1896 metais buvo surengtos pirmosios moderniosios olimpinės žaidynės. Tai vienintelis pasaulio stadionas, pastatytas tik iš balto marmuro. Visas šis objektas atrodo išties didingai. Vis mintyse sukasi vaizdai kaip čia kadaise olimpiečius palaikydavo dešimtatūkstantinės minios.

Apžiūrėję bene maksimaliai viską, ką galima apeiti pėsčiomis, sėdame į metro ir patraukiame į Atėnų priemiestį Pirėjų. Iš čia mūsų laukia keltas į Kretą, tačiau prieš tai – ilgos laukimo valandos purškiant pirmajam lietui mūsų kelionėje. Laukite tęsinio…

Mantas ir Paulius

The post Atėnai – muziejus po atviru dangumi. Pabėgimas nuo lietuviškų speigų (V) appeared first on Makalius.lt.

Švęsdama dvyliktąsias veiklos metines, viešoji įstaiga „Terra Publica“ tradiciškai paskelbė vietinio turizmo reitingus – lankytinų vietovių trisdešimtuką. Nuo 2007 metų VšĮ „Terra Publica“ renka ir analizuoja informaciją apie Lietuvos turizmo išteklius: miestelius ir kaimus, parkus ir muziejus, kitas patrauklias vietoves. Tyrimui naudojama viešosios įstaigos paruošta originali metodika. Vertinimo kriterijai suskirstyti į tris dideles grupes: paties objekto svarba, jo infrastruktūra, patrauklumas turizmui.

Šie savo ruožtu buvo vertinami pasitelkiant daugiau kriterijų: objekto tematika, ekspozicijos gausa, aktualumas įvairioms visuomenės grupėms, sezoniškumas, sąveika su aplink esančiais objektais, geografinė padėtis, privažiavimo keliai, sanitarinės sąlygos, papildomos paslaugos, savireklama, bendradarbiavimas su žiniasklaidos priemonėmis, informacijos teikimas telefonu ir vietoje. Iš viso pagal VšĮ „Terra Publica“ taikomą metodiką objektui galima skirti 999 balus. Tyrimo pabaigoje suskaičiuoti balai vėl sujungiami į 3 minėtas grupes, priskiriant reitingo raidę A, B arba C. Prie raidžių pridedamas +/- nurodo judėjimą reitingo lentelėje: „+“ (teigiama) reiškia objekto kilimą, neigiama „-“ – kritimą. 

Į reitingo sąrašą neįtrauktos vietovės, gavusios nulį balų bent iš vienos klausimų grupės. Reitingai skirti patiems Lietuvos gyventojams, planuojantiems vienos dienos išvyką, todėl netirtas darbuotojų gebėjimas kalbėti užsienio kalbomis bei nakvynės konkrečioje vietovėje galimybės. 

Iš tyrimo išimti didieji Lietuvos miestai. Jie, be abejonės, atsidurtų sąrašo priekyje. Tačiau Vilniaus senamiesčiui ar visiems Kauno muziejams aplankyti vienos dienos tikrai neužteks. Visgi miesto teritorijoje esantys kompleksai, lankytini kaip atskiri objektai, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas ar Pažaislis Kaune, įtraukti ir įvertinti.

Pateikiame 2013 metų laureatus. Kiekvienas iš jų drąsiai gali tapti neilgos išvykos idėja šią vasarą. Palyginti su 2012 metais, išliko tas pats auksinis penketukas: Trakai, Druskininkai, Neringa, Aukštaitijos nacionalinis parkas, Anykščiai. Tiesa, Neringa antrąją vietą užleido Druskininkams ir liko trečiojoje. Iš 2012 metų sąrašo iškrito Aukštadvario ir Vištyčio regioniniai parkai. Naujai įtraukti objektai – Smiltynė (Lietuvos jūrų muziejus) ir Zarasai. Kaip teigė tyrimą kuruojantis VšĮ „Terra Publica“ projektų vadovas Vytautas Kandrotas, tendencijos aiškios: neužtenka vien palaikyti švarą ir tvarką mieste, kad būtų ramu dėl vietos ir turistų srautų. Žmonės vis aktyviau domisi esama infrastruktūra, papildomomis laisvalaikio praleidimo formomis, maitinimo įstaigų paslaugų kokybe. Daugelis turistinių vietovių itin sparčiai rekonstruoja ne tik pavienius paveldo objektus, bet vykdo kompleksinius urbanistinių erdvių tvarkymo darbus, po kurių vietovė suspindi naujai ir iš karto pritraukia būrius lankytojų. Konkurencija aštrėja, todėl vietas reitinge pradeda lemti ir kultūrinių renginių skaičius vietovėje, aktyvių pramogų įvairovė konkrečiame mieste ar edukacinių užsiėmimų gausa muziejuje. Tad tikimės, kad iš pateikto patraukliausių turizmo vietovių sąrašo kiekvienas ras sau įdomų objektą, kuriame turiningai praleis laisvalaikį.

10 patraukliausių Lietuvos vietinio turizmo vietovių: 

1. Trakai 
2. Druskininkai
3. Neringa
4. Aukštaitijos nacionalinis parkas
5. Anykščiai
6. Palanga
7. Birštonas
8. Kretinga
9. Kėdainiai 
10. Vilniaus universiteto ansamblis

The post Savaitgalio išvykos Lietuvoje – lankytinų vietovių TOP-30 (2014) appeared first on Makalius.lt.

Makalius.lt gavo laišką nuo Dariaus Januškevičiaus, kuris atsiuntė vaizdo įrašą iš savo kelionės. “Sveiki, norėčiau pasidalinti dar vienu savo video, šį karta iš Tenerifės. Keliones data 2013-11-09”.

Įspūdingoji Tenerifė su visomis savo grožybėmis – kalnais, skardžiais, nuostabiomis panoramomis, plačiais paplūdimiais, egzotiniais gyvūnais, milijonus turistų sutraukiančiomis lankytinomis vietomis. Kviečiame bent akies krašteliu pamatyti lietuvaičių itin pamėgtą Kanarų salą.

Tenerife from Darius Januskevicius on Vimeo.

Dėkojame Dariui už vaizdo įrašą iš kelionės, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

Išsamiau apie tai, ką verta pamatyti Tenerifėje, skaitykite čia.

Ar jau teko lankytis Tenerifėje?

The post Tenerifės sala iš arčiau. Skaitytojo video appeared first on Makalius.lt.

Ar žinote, kas yra atostogų iššūkis? Tai – žmogui, dievinančiam saulėtas ir šiltas atostogas ir jau pradėjusiam planuoti savaitės kelionę į Viduržemio jūros pakrantę, pakeisti kryptį Škotijos link. Ypač, kai pažiūrėjęs į meteorologų prognozes pamatai, kad daugiau +15 °C tikėtis neverta, ir tai, jei nesugalvosi keliauti šiauriau, kur klimatas vėsta kas kilometrą. Nekalbant apie lietų, kuris čia toks kasdienis reiškinys, kad meteorologai, prognozių ženklelius dėliojantys ant Škotijos žemėlapio, saulutės turbūt net neturi. Bet, negalėdami atsispirti Škotijos istorijai ir legendoms, nusprendę, kad į turkijas ir graikijas nuvažiuosime tuomet, kai pasensim, netrukus rankose laikėme lėktuvo į Jungtinę Karalystę bilietus.

Planuoti, ar ne – štai kur klausimas

Kaip ir prieš kiekvieną kelionę, sprendėme klausimą, ar planuoti išvyką nuo…iki…, ar palikti daugiau ekspromto? Bijodami likti ant ledo kur nors vidury laukų naktyje nusprendėme rinktis viduriuką – suplanuoti kelionės maršrutą, t. y. kiek maždaug ir kokia kryptimi tikimės nuvažiuoti, taip pat jos pradžią ir pabaigą, t. y. kelias pirmas ir paskutines nakvynes. Keturias dienas (tris naktis) viduryje palikome netikėtumo faktoriui.

Škotija labai palanki (ne)palnuotoms kelionėms – nakvynės vietų tikrai yra nemažai, tiek viešbučių, tiek „Bed & Breakfast“ tipo kambarių. Tiesa, neįvertinome vieno niuanso – savaitgaliais nakvynę gauti gali būti sunkiau ir brangiau, o ypač vasarą, kai pasigrožėti Škotijos apylinkėmis atvyksta nemažai anglų, kurie vietas būna užsisakę iš anksto. Tačiau, nepaisant to, nakvoti automobilyje ar laukuose neteko nė karto, be to, pamatėme vietas, į kurias net ir neplanavome užsukti ir kurios tikrai maloniai nustebino.

Iš Anglijos į Škotijos pakrantę

Kelionę pradėjome nuo Anglijos – atskridome į ir apsistojome viešbutyje Ibis Centre – nebrangus ir geroje vietoje (labai arti centro, be to, beveik iki pat jo priveža autobusas iš oro uosto). Kambariai paprasti, tačiau labai švarūs ir patogūs, viskas naujai suremontuota.

Ryte, išsinuomojus automobilį, prasidėjo mūsų kelionė Škotijos link. Vairas kairėje pusėje, be abejo, kėlė šiokių tokių nepatogumų ir nesusipratimų, tačiau apsipratome ir, lydimi romantiškų užmiesčio peizažų su besiganančiomis avimis, pirmąjį savo kelionės tikslą – Anglijos miestą Jorką – pasiekėme sėkmingai.

Jorke ilgai neužtrukome – aplankėme senamiestį ir pasivaikščiojome jį supančiomis miesto sienomis. Jomis eiti labai smagu, žvalgantis iš viršaus galima apeiti beveik visą senąją miesto dalį. Taip pat labai didelė ir įspūdinga Jorko katedra (York Minister), turint laiko verta joje apsilankyti, pasikelti ant stogo ir pasigrožėti iš aukštai atsiveriančiais miesto vaizdais.

Dienai sukant vakarop pasiekėme Edinburgą – Škotijos sostinę. Čia taip pat apsistojome vienai nakčiai, kad kitą dieną galėtume patraukti Aberdyno kryptimi, pasigrožėti pakrante ir pakeliui sutiktomis pilimis. Edinburgas – iš tiesų įspūdingas miestas, jo šimtmečius menantys mūrai ir didžiulė pilis verti atskiros kelionės.

Išaušus kitam rytui smagią popietę praleidome senamiestyje ir patraukėme medžioti Škotijos pilių. Galiu drąsiai patarti labai šaunią mūsų išbandytą Edinburgo atrakciją – optinių iliuzijų muziejų „Camera Obscura“. Įėjimas kainuoja 12 svarų suaugusiam žmogui (10 svarų studentui, 9 svarai vaikui), už tuos pinigus kelias valandas labai smagiai praleisite laiką: pamatysite, kaip veikia camera obscura (gudriai sukonstruota optinė sistema, leidžianti be filmavimo kamerų stebėti miestą) ir iki soties prisimėgausite įvairiomis interaktyviomis optinėmis iliuzijomis. Gerų emocijų užteks ilgam.

Škotijos pilys ir legendos

Išvažiavus iš Edinburgo ir perlėkus aukštuoju Forth Road tiltu, prieš akis ėmė vertis vis gražesni vaizdai: pamatėme pirmąsias kalvas ir slėnius, kažkur pašonėje vis išnirdavo raibuliuojanti jūra. Labiau ėmėme jausti škotišką dvasią, kurios ieškoti ir važiavome.

Pirmoji mūsų pamatyta pilis – Glamis. Tai didžiulė, daili ir nepriekaištingai išsilaikiusi tvirtovė, po kurios vingrius koridorius ir autentiškai įrengtus kambarius vedžiojo šmaikštus gidas. Įėjimas, kaip ir į visas pilis, – mokamas (kaina suaugusiam žmogui apie 10 svarų). Skųstis negalime, kadangi pamatyti tikrai yra ką: pilis statyta XIV a., tačiau, per daugybę metų vis atnaujinta ir keista, dabar atrodo labiau panaši į grakščias prancūziškas pilis nei amžiną škotišką tvirtovę, o kiekvienas jos kampas slepia kokią nors įdomią istoriją ar legendą, jau šimtmečius perduodamas iš kartos į kartą. Prisiklausę pasakojimų apie kambariuose ir koridoriuose slankiojančias neramias šmėklas, apžiūrėję ten saugomus meno kūrinius ir kolekcijas, pasivaikščioję po prižiūrėtą sodą, patraukėme toliau.

Kitas kelionės tikslas – Dunnottar pilis, įsikūrusi netoli Stonehaven miestelio. Jame susiradome nakvynę (apsistojome „Bed & Breakfast“ paslaugą siūlančio škoto namuose) ir praleidome ramų vakarą, vaikštinėdami jūros pakrante. Miestelis nedidukas, kurortinis, be galo ramus ir tylus. Už dvivietį kambarį mokėjome 60 svarų, tačiau gyvenome ant jūros kranto, kambarys buvo jaukus, o pusryčiai sotūs.

Išaušus nepaprastai saulėtam rytui leidomės į Dunnottar pilį. Ši pilis, o tiksliau, jos griuvėsiai, sužavėjo net labiau nei išpuoselėtoji Glamis. Dunnottar stūkso ant uolos krašto, tarsi būtų neatskiriama jos dalis. Įėjimas į pilį taip pat mokamas, tačiau čia galima vaikščioti be gido ir landžioti po visus užkaborius kiek tik širdis geidžia. Prie visų apgriuvusių menių, kambarių ir sandėlių pridėti aprašymai, kas juose buvo, koks gyvenimas vyko, o sužadinta vaizduotė leidžia pasijusti it kelionėje laiku. Galite nusileisti ir į virtuvės ar arklidės patalpas, užlipti į valdovų kambarius, pro kurių langus atsiveria vaizdas į bekraštę jūrą ir aukštas uolas. Tai vienareikšmiškai yra must-see objektas Škotijoje!

Paskutinė – trečioji pilis, kurią aplankėme, buvo Drumlanrig. Ją pasiekėme kelionės pabaigoje, priešpaskutinę dieną automobiliu riedėdami Lydso link. Jau beveik išvažiavę iš Škotijos šalikelėje pamatėme didžiulį ženklą, siūlantį aplankyti šią pilį, tad nusekėme juo. Ir tikrai nepasigailėjome! Pilis sumūryta iš rausvų plytų ir stūkso ant kalno, nuo kurio atsiveria tolimi, kalvoti, škotiškų miglų apgaubti horizontai. Į pilį vedantis kelias taip pat nudažytas raudonai – taip buvo padaryta laukiant karalienės vizito, kuri paskutinę minutę apsigalvojo ir pasuko kitu keliu, į pilį neužsukdama. Po šią tvirtovę taip pat vedžioja gidai, kurių pasakojimai tikrai įdomūs. Pilyje pamatysite ir autentiškai įrengtus kambarius, ir brangius meno kūrinius, išgirsite filmo scenarijaus vertą vertingo paveikslo pagrobimo istoriją, pasiklausysite pilį valdžiusių giminių legendų ir padavimų, pasigrožėsite preciziškai tvarkomu sodu.

Kalnai, ežerai ir slėniai

Kalnai ir ežerai Škotiją, ko gero, garsina ne ką mažiau nei pilys. Vien ko verta Lochneso legenda, kurią žino visas pasaulis! Nemaža mūsų kelionės dalis buvo skirta apžiūrėti šiems gamtos perlams, tad, po nuostabios dienos Dunnottar pilyje, patraukėme į Cairngorms nacionalinio parko gilumą. Važiuojant lygumas labai greitai pakeitė kalvos ir kalnai, kuriuose vyrauja švelni violetinė spalva, keičiama žalių ir geltonų dirbamų laukų bei ganyklų, su besiganančiomis avimis ar karvėmis, plotų. Taigi keliaudami mėgavomės pačiu važiavimu, nors keliukai tarp kalnų ir nebuvo patys maloniausi vairavimo atžvilgiu, tačiau tikrai nepaprastai gražūs akiai.

Pervažiavę kelis nepaprastai tvarkingus ir žavius, miniatiūrinius kalnų miestelius, viename jų – Braemar – sustojome užkąsti ir pasivaikščioti po apylinkes. Čia daug įvairaus sudėtingumo pasivaikščiojimo takų, vingiuojančių tarp kalnų. Pasirinkę vieną, vedantį į šalia miestelio esančią viršukalnę, užkopėme pasigrožėti vaizdais. Kaip ir buvo galima tikėtis, užlipę nenorėjome nulipti. Net ir pradėjus krapnoti smulkiam lietučiui, norėjosi dar ten sėdėti ir kvėpti tą gaivų, nenusakoma laisve kvepiantį kalnų orą. Šio nacionalinio parko apylinkės tikrai fantastiškai gražios, turint daugiau laiko čia verta pasisukioti ne vieną dieną.

Kadangi laiko daug neturėjome, tą pačią dieną patraukėme Loch Lomond ir Trossachs nacionalinio parko link. Lomondo ežeras, nors ir didžiulis, nėra taip plačiai žinomas kaip šiauriau esantis Nesso ežeras (Loch Ness) su savo žymiąja pabaisa. Naktį praleidę Callander miestelyje, rytą patraukėme aplink ežerą. Apvažiavome jo viršutinę siauresniąją dalį, sustodami vietiniuose miestukuose pasidairyti po ežero krantą ir prieplaukas. Po jį galima paplaukioti laivais, siūloma daug pažintinių ekskursijų. Esant geram orui tais pasiūlymais verta pasinaudoti, kadangi nuo kranto viso ežero grožio ir jame slypinčių salelių nesimato.

Ši kelionės dalis, ko gero, buvo ekstremaliausia, mat keliaujant į mūsų kitą nakvynės vietą – prie Long ežero esantį Dunoon miestelį – teko pasivažinėti siauriausiais ir kada nors matytais labiausiai vingiuotais keliukais. Juose ties posūkiais padarytos savotiškos kišenėlės, į kurias įvažiavus gali praleisti priešais atvažiuojantį automobilį. Kitų būdų prasilenkti nėra, tad važiavome kiek nervindamiesi, kad iš už artimiausio posūkio neišlėktų koks didelis ir greitas automobilis. Viskas baigėsi sėkmingai, o mes pamatėme vienus įstabiausių vaizdų per visą kelionę – keliukas pakyla labai aukštai, tad prieš akis ežeras ir kalnai atsiveria visu gražumu. Tikrai verta surizikuoti ir paklaidžioti užkampiais, ieškant mažyčių, kelionių giduose nepažymėtų miestelių.

Kitą dieną po pusryčių vėl patraukėme į kelią: apvažiavę likusią Lomondo ežero dalį, pasiekėme savo paskutinės nakvynės Škotijoje vietą – Glazgą. Tai didelis, judrus, pramoninis miestas, tačiau jo senamiestis turi savito žavesio, atrodo gyvas ir besikeičiantis. Vaikštant jo gatvėmis galvoje kirba vienintelė mintis, kad the only constant thing here is change (liet. čia vienintelis nuolatinis dalykas – pokyčiai). Jei kada važiuosite į Glazgą, suskaičiuokite, kiek jame tiltų – mums pasirodė, kad jų ten labai daug.

Patarimai keliaujantiems

Išsiruošusiems į Škotiją verta žinoti, kad čia cirkuliuoja ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir Škotijos svarai, kurių į Lietuvą geriau neparsivežti, nes mūsų bankuose jų nekeičia. Taigi, jei gausite grąžos Škotijos svarais, išleiskite juos vietoje arba išsikeiskite į Didžiosios Britanijos svarus.

Taip pat reikia nusiteikti itin permainingiems orams – tą pačią dieną gali lyti, pūsti stiprus vėjas ir staiga atšilti, išlysti saulė, ir atvirkščiai, saulėta ir šilta diena tapti darganota ir vėsi. Todėl keliaujant pravers įvairūs rūbai, ypač reiktų pasirūpinti lietui ir vėjui atsparesnėmis striukėmis ir gera avalyne. Basučių su dirželiu per pirštą čia tikrai neprireiks.

Škotijoje praleidome tik savaitę, tačiau spėjome susižavėti šios šalies savitumu, kultūra, nepaprasto grožio gamta ir pažadėjome ten grįžti, gal net ne kartą. Todėl, jei ir jūs planuojate apsilankyti Škotijoje, negailėkite laiko – čia neprailgs ir dvi, ir net trys savaitės. Škotijos aura – ypatinga ir užburianti, ją tikrai verta pajusti.

Straipsnis iš “Makaliaus kelionės” žurnalo, Aurelija Nemickaitė.

The post Škotija ūkanotoji appeared first on Makalius.lt.

Praleidę ilgą ir sunkią naktį kelte iš Pirėjaus į Heraklioną, šeštą valandą ryte jau pasiekiame Kretos krantą. Saulei dar nespėjus pakilti surengėme trumpą pasivaikščiojimą po šios salos sostinę ir nieko nelaukdami pajudėjome link kito mūsų kelionės taško – Retimno.

Oras idealus. Niekada negalvojau, kad žiemą ištarsiu frazę: „Man per karšta“. Retimnas – tikras pramogų ir turizmo centras vakarų Kretoje. Miestas žavi ir savo unikalia architektūra bei vaizdinga krantine. Pirmą kartą pasinaudojome galimybe išsimaudyti Viduržemio jūroje. Vandens temperatūra buvo apie 17-18 laipsnių, panašiai kaip Palangoje vasarą. Visgi į šią mūsų avantiūrą vietiniai žiūrėjo keistais žvilgsniais, o vienas sugalvojo mus net nufotografuoti, nes graikams matyti tokius vaizdus yra neįprasta. Apart mūsų, daugiau nematėme nė vieno panorusio atsigaivinti nuo žiemiškos šilumos. Itin gražus Retimno paplūdimys driekiasi net 12 km.

Retimnas išsaugojo savo senovinį įvaizdį: išliko senovinės cerkvės, venecijietiški namai, turkų pastatytos mečetės, o miestą ypač puošia XVI a. ant kalvos pastatyta tvirtovė.

Mums pasisekė. Nors šiame nuostabiame mieste praleidome tik vieną dieną, tačiau pataikėme pačiu laiku – turėjome progą paminėti šimtąjį Retimno gimtadienį bei išvysti spalvingą ir triukšmingą karnavalą. Žygiuojant linksmintis nusiteikusiai miniai per senamiesčio gatves visi restoranai žmonėms siūlė nemokamai vaišintis jų maisto asortimentu. Įsitikinome, šitas miestas tikrai moka šėlti. Pasiklausę rokenrolo koncerto patraukėme į savo viešbutį, kuris įsikūręs prie pat jūros kranto, ir einame ilsėtis prieš laukiančią kitą aktyvią dieną.

Rytas. Saulė pradeda spiginti akis, tenka pakuotis daiktus ir ruoštis dar vienam iššūkiui, tiesiogine to žodžio prasme. Paliekame giliai atmintyje įsirėžusį Retimną ir patraukiame link 20 km į vakarus nuo Retimno esančio žvejų kaimelio Georgiopolio. Čia viešpatauja absoliuti ramybė. Gyvenimas tarsi sustojęs. Tačiau čia atvykome ne ilsėtis, o nueiti apie 5 km pėsčiomis su virš 10 kg sveriančiomis, jog pasiektume Kurno ežerą (gr.k. Kournas) – vienintelį gėlo vandens telkinį saloje.

Kulniuodami iki jo akis tenkinome nepaprasto grožio kalvotu kraštovaizdžiu. Kurno ežeras nėra labai didelis ar gilus: jo ilgis siekia vos 1.09 km., plotis – 0,9 km., gylis – 22,5 m., ir užima vos apie 579,000 m2 plotą. Ežerą maitina nuo šalia stūksančių Baltųjų kalnų čiurlenantys šaltinėliai. Kolega Paulius išbandė šį ledinį Kurno vandenį bei įvertino jo skaidrumą.

Ilgai neužsibuvę ir nelaukę kol sutems grįžtame į Georgiopolį. Tiesa, šį kartą nesiryžome pėdinti tokį pat atstumą atgal, tad greitai sutranzavome vietinį gyventoją. Kaip tik spėjame į autobusą, važiuojantį į Chaniją – antrą pagal dydį Kretos miestą.

Vos atvykus į vietą, iš karto didelį žavesį sukelia simpatiška Chanijos įlanka, kurioje yra išsidėstę daugybė jaukių tavernų. Siauros vingrios gatvelės ir susigrūdę spalvoti namai iš dalies primena romantikų pamėgtą Veneciją. Čia tvyro atpalaiduojanti atmosfera – niekas niekur neskuba, mėgaujasi saulėlydžiais ir kitaip leidžia šiltus žiemos vakarus.

Nors Chanijos senamiestis Antrojo pasaulinio karo metu buvo subombarduotas, vis dėlto tai yra gražiausia miesto dalis, o labiausiai išsiskiria ir traukia dėmesį Venecijos uosto griuvėsiai. Deja, venecijietiškos senamiesčio sienos ir įtvirtinimai yra beveik sunaikinti.

Spėjome pamatyti ir naktinį miesto veidą, o kiek pasivaikščioję po siauras gatveles užtikome rusiškų prekių parduotuvę, kurioje radome lietuviškų sūrelių. Negalėjome jų nenusipirkti. Laukite tęsinio…

Mantas ir Paulius

The post Pabėgimas nuo lietuviškų speigų. Kreta – kaip meilė iš pirmo žvilgsnio (VI) appeared first on Makalius.lt.

Makalius.lt komanda daro viską, kad pateiktų geriausius pasiūlymus Jūsų atostogoms. Šįkart pateikiame išskirtinį pasiūlymą, kurio neturi NIEKAS KITAS VISOJE LIETUVOJE – tai atostogos puikiame Turkijos viešbutyje už itin mažą kainą! Rinkis iš žemiau esančių datų, o neradęs savosios – rašyk mums laišką.

Ką manai apie savaitės atostogas Turkijoje, Alanijos kurorte (viename gražiausių kurortų su įspūdingu pilies kalnu)  itin gerai vertinamame (Makaliaus komanda buvo, matė, nufotografavo, įvertino ir siūlo Jums) 4**** viešbutyje “Titan Garden” vos nuo 1099 Lt asmeniui su “viskas įskaičiuota” maitinimu?

Į kainą įskaičiavome skrydį (skrydžiai kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį, pirmas skrydis balandžio 17 d.) su rankiniu 5 kg bagažu ir apgyvendinimą dviviečiame kambaryje (jeigu keliausite trise ar keturiese arba su vaikais – vaikams bus pigiau!), o kelionių organizatorius “EcoTravel” Jums pasiūlys smagias ir nebrangias ekskursijas, jeigu to panorėsite.

Skrydis pirmyn Vilnius-Antalija 22:50-02:00

Skrydis atgal Antalija-Vilnius 02:50-06:05

Trumpai apie viešbutį

Viešbutis įsikūręs Konakli gyvenvietėje, apie 200 metrų nuo smėlio-žvyro paplūdimio. Viešbutyje yra didelis lauko baseinas, vandens nusileidimo kalneliai, vidaus baseinas.

Gražiai įrengtas viešbutis, animatorių komanda ir puikus maistas – tai pagrindiniai giriamieji žodžiai, kuriuos rašo svečiai atsiliepimuose.

Vieta. Konaklis. Atstumas iki smėlio – žvyro paplūdimio yra apie 200 m. Atstumas iki kurorto centro yra apie 12 km (Alanijos). Atstumas iki oro uosto yra apie 130 km.

Viešbutis. Viešbutis atidarytas 2003 m. Kambarių skaičius – 327. Restoranas. A’la carte restoranas (mokama). Baras prie baseino. Užkandžių baras. TV kambarys. Interneto svetainė (mokama). Bevielis internetas (tam tikrose patalpose). Kirpyklos paslaugos (mokama). Skalbimo paslaugos (mokama). Gydytojo paslaugos (mokama).

Baseinai – 2. Gultai prie baseino. Gultai paplūdimyje. Čiužiniai prie baseino (mokama). Čiužiniai paplūdimyje (mokama). Skėčiai nuo saulės prie baseino. Skėčiai nuo saulės paplūdimyje. Paplūdimio rankšluosčiai prie baseino (mokama). Paplūdimio rankšluosčiai paplūdimyje (mokama).

Aktyvus poilsis. Aerobika. Paplūdimio tinklinis. Smigis. Treniruoklių salė. Stalo tenisas. Vandens sportas (mokama). Vandens gimnastika. Masažas (mokama). Sūkurinis baseinas (mokama). Garinė pirtis. Sauna (mokama). Viešbutyje yra vandens pramogų parkas (mokama). Periodiškai vyksta pramoginiai renginiai.

Vaikams. Baseinai vaikams – 2. Mini klubas. Žaidimų kambarys (mokama). Žaidimų aikštelė. Vaikų diskoteka. Lovelės kūdikiams. Vaikiškos kėdutės restorane. Periodiškai vyksta pramoginiai renginiai vaikams. Yra vandens kalneliai.

O štai taip atrodo kambariai:

Yra ir šeimyninių:

Kiek kainuoja atostogos šiame viešbutyje?

Visai nedaug! Žemiau pateikiame pasiūlymą. Į kainą įskaičiuotas skrydis ir apgyvendinimas dviviečiame kambaryje. Papildomai mokama už pasirinktinas paslaugas (pervežimą, bagažą, ankstyvą registraciją ir vėlyvą išvykimą – jeigu Jums to reikia. Makaliaus komanda rekomenduoja keliaujant dviese imti vieną 20 kg bagažą ir ankstyvą registraciją viešbutyje su pervežimu). Papildomų paslaugų kainos surašytos mūsų straipsnio apačioje, jeigu jas norėsite įsigyti vėliau – bus taikomas 30 Lt mokestis už sutarties keitimą.

• Balandžio 17-24 dienomis 1329 Lt asmeniui.
• Balandžio 20-27 dienomis 1099 Lt asmeniui.
• Balandžio 24- gegužės 01 dienomis 1109 Lt asmeniui.
• Balandžio 27- gegužės 4 dienomis 1219 Lt asmeniui.

• Gegužės 1 – 8 dienomis 1389 lt asmeniui.
• Gegužės 4 – 11 dienomis 1409 lt asmeniui.
• Gegužės 8 – 15 dienomis 1449 lt asmeniui.
• Gegužės 11 – 18 dienomis 1509 lt asmeniui.
• Gegužės 15 – 22 dienomis 1509 lt asmeniui.
• Gegužės 18 – 25 dienomis 1449 lt asmeniui.
• Gegužės 22 – 29 dienomis 1389 lt asmeniui.
• Gegužės 25 – birželio 1 dienomis 1369 lt asmeniui.
• Gegužės 29 – birželio 5 dienomis 1449 lt asmeniui.

• Birželio 1-8 dienomis 1739 Lt asmeniui.
• Birželio 5-12 dienomis 1569 Lt asmeniui.
• Birželio 8-15 dienomis 1569 Lt asmeniui.
• Birželio 12-19 dienomis 1509 Lt asmeniui.
• Birželio 19-26 dienomis 1609 Lt asmeniui.
• Birželio 26- birželio 3 dienomis 1409 Lt asmeniui.

•  Liepos 3-10 dienomis 1519 Lt asmeniui.
•  Liepos 10-17 dienomis 1619 Lt asmeniui.
•  Liepos 17-24 dienomis 1549 Lt asmeniui.
•  Liepos 24-31 dienomis 1509 Lt asmeniui.
• Liepos 31-Rugpjūčio 7 dienomis 1509 Lt asmeniui.

• Rugpjūčio  7-14 dienomis 1619 Lt asmeniui.
• Rugpjūčio 14-21 dienomis 1619 Lt asmeniui.
• Rugpjūčio 21-28 dienomis 1439 Lt asmeniui.
• Rugpjūčio 28-Rugsėjo 4 dienomis 1409 Lt asmeniui.

• Rugsėjo 4-11 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 7-14 dienomis 1409 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 11-18 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 14-21 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 18-25 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 25-Spalio 2 dienomis 1489 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 28-Spalio 5 dienomis 1479 Lt asmeniui.

• Spalio 2-9 dienomis 1479 Lt asmeniui.
• Spalio 5-12 dienomis 1449 Lt asmeniui.
• Spalio 9-16 dienomis 1329 Lt asmeniui.
• Spalio 12-19 dienomis 1129 Lt asmeniui.
• Spalio 16-23 dienomis 1099 Lt asmeniui.
• Spalio 19-26 dienomis 1219 Lt asmeniui.
• Spalio 23-30 dienomis 1249 Lt asmeniui!!!

Papildomos paslaugos (neprivaloma):

1. Pervežimas oro uostas – viešbutis – oro uostas 50 lt/asmeniui.
2. Reg. bagažas 15 kg – 150 lt, 20 kg – 170 lt į abi puses vienas vienetas.
3. Ankstyva registracija viešbutyje (jeigu į kambarį patekti norite vos atvykus – kad nereikėtų laukti ryto) nuo 79 Lt iki 170 Lt.
4. Vėlyvas išvykimas (jeigu paskutinę kelionės dieną norite likti kambaryje iki vėlaus vakaro, kol Jūsų atvažiuos paimti) nuo 45 Lt iki 90 Lt asmeniui (kaina svyruoja nuo mėnesio – gegužę pigiausia, rugpjūčio pabaigoje brangiausia, rugsėjį ir spalį pigiau).

Kaip užsakyti šią kelionę?

Jums tereikia parašyti mums el.paštu labas@makalius.lt. Laiško temoje būtinai nurodykite “Turkija Titan Garden” – taip mes atsakysime skubos tvarka. Laiške nurodykite:

• keliaujančiųjų skaičių ir vaikų amžių (jei keliaujate su vaikais);
• pasirinktą datą;
• papildomas paslaugas.

Makalius su Jumis susisieks paskaičiavęs galutinę kelionės kainą. Jeigu iki kelionės liko daugiau nei 30 dienų – mums reikės pervesti 30proc. avansą, o mes tuo tarpu Jums persiųsime kelionių organizatoriaus sutartį, kurią turėsite pasirašyti ir atsiųsti mums atgal. Jeigu iki kelionės liko mažiau nei 30 dienų, būtinas 100proc. sumos apmokėjimas.

Tai išties puikus pasiūlymas poroms ir šeimoms – patys įsitikinome ir Jums rekomenduojame! Populiariausias pasaulyje kelionių portalas “TripAdvisor” sulaukė 82 atsiliepimų iš klientų, apsistojusiųjų šiame viešbutyje. Net 56 šeimos įvertino šį viešbutį “Labai gerai” ir “Nuostabiai”. Jų atsiliepimus pamatysite paspaudę čia.

The post Išskirtinis Makaliaus pasiūlymas!!! Savaitė Turkijoje 4**** viešbutyje su “viskas įskaičiuota” – 1099 Lt!!! appeared first on Makalius.lt.

“Tikiuosi, kad mano įspūdžiai padės kitiems keliautojams, planuojantiems aplankyti šią pietryčių Azijos šalį”, – savo patirtį Makaliaus komandai pasakoja keliautojas Giedrius Zabulionis.

Bilietas maršrutu Roma – Manila – Milanas žmogui kainavo 1350 Lt. Dar 450 Lt (su vienu papildomu lagaminu iki 20 kg) išleidome skrydžiams „Ryanair“ avialinijomis iš Vilniaus į Romą ir per Milaną atgal į Vilnių. Taigi, bendra lėktuvo bilietų kaina žmogui – 1800 Lt.

Keliavome keturiese (dvi, kaip mūsų vaikai pasakytų, jau pagyvenusių keturiasdešimtmečių poros). Kelionės tikslas – pailsėti, pakeliauti, pamatyti Filipinus. Tačiau šį kartą nespraudėme savęs į griežtus finansinius rėmus, tik suplanavome apytikslį biudžetą ir, kaip visi pataria, prie jo pridėjome 15-20 proc. nenumatytoms išlaidoms, kas kelionės metu visiškai pasiteisino.

Kelionės planą ir lankytinas vietas susidėliojome iš anksto, su galimais pakeitimais eigoje. Išvykome 2014 m. vasario 1 dieną. Praleidę parą Romoje, kitos dienos popietę pakilome  „Saudi Arabia Airlines“ avialinijų lėktuvu skrydžiui Roma – Ryadh – Manila. Su persėdimais iki Manilos skridome beveik parą, be to, tarp Filipinų ir Lietuvos 6 valandų skirtumas.

1 diena. Nusileidę Manilos tarptautiniame oro uoste (Terminalas Nr.1) greitai praėjome pasų kontrolę, gavome leidimą šalyje be vizos būti 21 dieną (kiek girdėjau, nuo naujųjų metų pasilikti galima jau 31 dieną). Dolerius į pesus išsikeitėm oro uosto teritorijoje, šioje vietoje santykis geriausias t. y. 1 doleris – 45 pesai arba 1 litas – 17 pesų.

Išėjus iš oro uosto prišoko tarpininkai, siūlantys taksi nuvežti iki viešbučio. Aišku, kaina iš fantastikos srities: prašė 1500 pesų, kišo visokias lenteles, atseit čia viskas oficialu. Internete buvom pasiskaitę, jog kaina iki Ermitos rajono neviršija 500 pesų, su sutikta kita lietuvių grupe užlipome į antrą oro uosto aukštą prie išvykimo vartų – ten taksi žymiai pigesnis, bet irgi pilna tarpininkų. Tarpininkas paprašė 700 pesų, pasiūlėme 500, šis sutiko. Susikrovėme lagaminą bei kuprines ir pajudėjom į Ermitos rajoną, „Best Western la Corona Manila“ viešbutuką.

Internete sužinojome, kad visada reikia reikalauti įjungti skaitliuką, net jeigu ir susitarei dėl kainos. Tai ne visada pavykdavo, tačiau mūsų atkaklumas kartais duodavo vaisių. Viso kelio metu girdėjome taksisto verkšlenimus, kad 500 pesų čia tik vienam (nors aiškiai sutarėm, jog visai grupei), kad turistams kainos kitokios ir t. t. Nekreipėme dėmesio. Atvažiavome į mūsų viešbutį, padavėme 500 pesų ir nuėjom, nors taksisto žvilgsnis žudė. Ir dar viena taisyklė, kuria naudojomės visos kelionės metu – už taksi mokėdavome tik tada, kai pasiimdavom visus daiktus iš  bagažinės, na dėl viso pikto. Vėliau tame pačiame viešbutyje sutikome kitą savarankiškai keliaujančią lietuvių porą, kuri iki to pačio viešbučio atvažiavo už 250 pesų (tiek parodė taksi skaitiklis). Va taip va, gyveni ir mokaisi.

Pirma nakvynė „Best Western la Corona Manila“ viešbutyje. Rezervacija www.booking.com. Kaina už naktį dviviečiame kambaryje  su pusryčiais (tikrai gerais pusryčiais) 2700 pesų (160 Lt). Kadangi atvykome pavakare, spėjome apžiūrėti tik naktinę pakrantę.

Praleisti dienos Maniloje neplanavome, bent taip rekomenduojama internete. Miestas tikras šiukšlynas, labai daug benamių ir nekelia gerų emocijų. Nepaisant to, vienam dalykui jis tinkamas ir netgi labai.

Siūlau visos kelionės metu nepirkti lauktuvių ir suvenyrų, nes tą labai sėkmingai galite padaryti paskutinę kelionės dieną Manilos prekybos centre „Mall of Asia“. Jame yra tokios parduotuvėlės kaip „Kulture Philippines“, kur galite įsigyti įvairių suvenyrų ir lauktuvių už tikrai gerą kainą. Pasirinkimas didelis ir nereikės be reikalo tampyti papildomą svorį lankantis salose, kur kiekvienas gramas turės didelės įtakos. Šis prekybos centras dar naudingas ir tuo, jog galima nusipirkti rūbų kelionei po Filipinus (aukštiems ir stambesniems sunkiau rasti), tokiu būdu vėlgi taupome savo sveikatą, nereikia iš Lietuvos daug vežtis.

Viešbutyje palikome lagaminą su žieminiais rūbais ir kitais nereikalingais daiktais. Grįžimui buvome rezervavę tą patį viešbutį, todėl toks variantas labai patogus ir nieko nekainuoja.

2-3 diena. Skrydis į Bosuangos salą, Coron miestą. Bilietus įsigijome anksčiau internetu per www.cebupacificair.com. Už juos permokėjom – žmogui po 250 Lt (manau, jog galima laisvai surasti ir iki 150 Lt). Kaip visada, pirmą kartą užsakinėjant prisipirkau visokių kuprinių draudimų ir t.t. Skrydis iš to paties oro uosto, bet terminalas jau Nr. 3, todėl nesupainiokite, taksisto prašykite į „local airport terminal 3“.

Pakeliui į oro uostą užsukome į „Mall of Asia“ nusipirkti būtiniausių daiktų. Skrydis iki Corono miesto Bosuangos saloje truko valandą su trupučiu. Pats skrydis vėlavo ir, kaip pastebėjome vėliau, taip atsitikdavo gana dažnai. Nusileidome beveik ryžių laukuose, nes praktiškai oro uostas – tai išbetonuotas vienas takas ir pašiūrė, į kurią rankomis sunešamas bagažas (leidžiamas rankinio bagažo svoris 7 kg, todėl už papildomus 5 litus visiems skrydžiams registravau 15 kg bagažą, dėl viso pikto).

Išėję iš oro uosto nustebome, pamatę vairuotoją, laikantį lentelę su mano pavarde. Vėliau supratome kodėl: iš oro uosto nevažiuoja joks transportas! Savarankiškai pasiekti Corono miestą beveik be šansų, nebent „prisiplakti“ prie kitų turistų ar vietinių. Taigi, kaip bendrakeleivis pasakė – mums žiauriai pasisekė.

Kelionė iš oro uosto iki miesto truko apie pusvalandį. Kaina žmogui – 150 pesų. Buvome rezervavę (per www.booking.com, toliau nesikartosiu) „Kokosnuus Garden Resort“. Nakvynė dviviečiame kambaryje – 2300 pesų (135 Lt) , atsiskaitymas tik grynais. Šioje saloje geriau turėti grynųjų pinigų, nes atsiskaitant kortele gali kilti sunkumų. Čia buvom numatę dvi nakvynes ir išvyką laiveliais po apylinkes. Viešbutis siūlo įvairių ekskursijų, bet iš anksto nepuolėme užsisakinėti, o su triciklu (žmogui 10 pesų) nuvažiavome į miestelio centrą pasižvalgyti. Tai pasiteisino, nes miestelyje ir pasiūla, ir kaina geresnės. Užsisakėme ilgiausią dienos turą. Susimokėjome po 1400 pesų (80 Lt žmogui); pietūs įskaičiuoti į kainą.

Naktį praleidome klausydamiesi  gaidžių choro. Jų ten daug, nes Filipinuose labai populiarios gaidžių peštynės. Ryte su bangka (filipiniečių laivai) išplaukėme į ekskursiją. Vaizdai nerealūs, gamtos grožis neapsakomas. Paviršinis nardymas, plaukiojimas, uolos, paplūdimiai – viskas, ko širdis geidžia. Vandenyno viduryje, tarp uolų, pasislėpę gėlo vandens ežerai Kayangan ir Baracuda bei daug visokių gamtos stebuklų tiesiog užėmė kvapą.

Vakarėjant pilni įspūdžių grįžome namo. Vakarą paskyrėme Corono miesteliui. Pati Bosuanga su Corono miestu dar nėra labai nutrypta turistų. Važiavimas triciklu žmogui kainuoja 10 pesų, kilogramas nerealaus skonio mangų – 120 pesų (7 Lt), kilogramas bananų 60 pesų (3,5 Lt). Kainos kažkuo panašios į lietuviškas, tik mangai tikrai kitokie.

Pats miestas skurdokas, gal dėl to, jog neseniai čia praūžė taifūnas: matėme daug sugriautų pastatų bei šiukšlių. Čia  paragavom „San Miguel“ ir „Red horse“ alaus bei „Tanduay“ romo. Buteliukas alaus kavinėse 50-60 pesų, o va romas nustebino 0,75 l – 90 pesų arba apie 5 litus. Miestelyje  nusipirkome bilietus  kelionei laivu iki Palawano salos, El Nido miesto  už 1800 pesų (105 Lt) žmogui. Gana brangu, tačiau potyris naujas. Iš interneto žinojome, jog tai rizikinga ir varginanti kelionė.

Bus daugiau…

Giedrius Zabulionis

The post Savarankiška egzotinė kelionė į Filipinus – įspūdžiai, patarimai, kainos (I) appeared first on Makalius.lt.

“Taigi mūsų ilgai laukta kelionė prasideda. Vilniuje šiuo metu gili žiema, sausio mėnuo, apie -20 laispnių“, – savo įspūdžius pradeda Makalius.lt skaitytoja ir keliautoja Kamilija T.

8:30 mes jau oro uoste, laukiam lėktuvo. Skrydis Vilnius – Duseldorfas, Duseldorfas – Marakešas. 10 valandų – tiek truko nuvykti į šį egzotinį kraštą.

Atvykus į Marakešą oro uoste teko pildyti viza lapelius (3 minučių darbas).

Pinigus geriausia keistis oro uoste, patikimiausia. Vos išėjus pro oro uosto duris nudžiugina nuostabus oras, šiluma ir saulė – jokio sniego. Patiriam kultūrinį šoką. Nors tiek skaityta, domėtasi ir tikėtasi vistiek nuostaba didžiulė. Prieš tai susipažinę su lietuviais nutarėm važiuoti keturiese vienu taksi.

Pirmosios derybos įvyko nekaip, iki medinos (tai jų senamiestis) buvo pasiūlyta kaina 200 dh (~66 Lt). Nuėjom prie kito taksisto. Pasirodo kitas negali tavęs vežti (nemandagu) kol prieš tave esantis neišvažiuos. Sustojom ir pradėjom mąstyti. Tuo tarpu pirmųjų taksi vairuotojai susikivirčijo, kol jie sprendė savo reikalus prie mūsų priėjo malonus taksistas ir pasiūlė pavežti, pasiūlėm už 150 dh (~50 Lt 4 žmonėm) – sutiko. Brangiai sumokėjom, bet norėjom greičiau i viešbutį. Tiesa, puikiai šnekančių angliškai gatvėje retai, kada sutiksi, bent mum taip pasitaikė. Visi be išimties kalba prancūziškai, suprantama. Mūsų viešbutis buvo senojoj medinoj. Mus paleido prie arkos, kuri ir buvo įėjimas į senąją medina, kadangi į vidų automobiliams negalima važiuoti. Išsigandom, o gal labiau nustebom, nes vaizdas buvo švelniai tariant baisus. Asilai, kupranugariai, katės, šunys, išmatos, turgus, čia pat maistas, vaikai laipiojantys ant sienų…

Išlipusios iš taksi, pagriebėm savo daiktus ir nelabai supratusios kur toliau eiti, nuėjome pro arką ieškoti savo riado. Iškart prisistatė “malonus” gidas parodyti kelią. Pradžioj nenorėjom, bet po to džiaugėmės, kadangi pačios nebūtume jo radusios, nors mūsų riadas buvo visai arti. Medina labai klaidi, net ir su krūva žemėlapių kelią rasti sudėtinga. Davėm jam 3 dh (maždaug litas – jam pasirodė per maža, bet jiems visada per mažai, kad ir kiek beduotum).

Apsistojom riade Dar tuscia vienai nakčiai, nes į Marakešą atvykom gana vėlai. Mus pasitiko labai maloni šeimininkė. Viską pasakė, parodė, kadangi kitą dieną turėjome išvažiuoti labai anksti. Dėl pusryčių neverta pergyveti, nes šeimininkė pati pasakė, kad paruoš pusryčius išsinešti. Įsikūrėm jaukiam kambariuky, vienas minusas, kad dušinė buvo užsikimšusi ir vanduo nenubėgo, bet menkniekis. Nuostabi aplinka, ant stogo yra vieta vakaroti, ką mes ir padarėm. Įsikūrusios kambary nuėjom ieškoti laimės, kur pavalgyti. Ne itin jauku dviem merginom vakare vaikščioti po miestą, bet šeiminininkė mus nuramino ir informavo, kad vakare yra saugiausia, nes Marakešas – turistinis miestas. Turėjom du variantus: likti kambary ir mirti iš bado arba sukaupti visa drąsą ir leistis į maisto paiešką – pasirinkome antrą variant. Moterims dėmesys čia, kas be ko, garantuotas. Visi be išimties vyrai sveikinosi ir šypsojosi. Kaip vėliau buvom išmokintos, jiems tuo pačiu atsakyti nereikia, nebent, žinoma, pati nori, tada turėsi draugų, palydovų ar kaip bepavadintum, daugiau nei gali įsivaizduoti. Įžengusios į viešumą, pasijutom lyg įmestos į zoologijos sodą ar muziejų kaip vertingiausi eksponatai. Na, bet prie visko priprantama ir ilgiau pasivaikščiojus supratom, kad visai čia nėra taip ir baisu. Tereikia priprasti prie vairavimo ypatumų (atrodo, kad kelių eismo taisyklės niekam negalioja arba jie jų visai neturi) na ir perėjos brūkšniukai nieko nereiškia. Vaikščiojant gatvėmis radom kur pavalgyti – mieloje itališkoje kavinukėje. Jų virtuvė puiki, tiesa sakant, neteko čia ragauti konors neskanaus. Pirmoji diena baigėsi sėkmingai.

Antra diena prasidėjo beveik sėkmingai. Vos pabudus 6 ryto buvo keista, kadangi atsibundi tamsoje ir girdi balsus. Tada suvoki, kad šio miesto gyventojai meldžiasi! Kol jie meldėsi mes susiruošem keliauti į autobosų Supertours stotį. Norėjome vykti į Mirleft miestelį (šis miestas buvo mūsų tikslas). Išeinant gavom savo pusryčius ir patarimą, kad geriau važiuoti su taksi iki stoties, nes rytais gatvėse tuščia ir nesaugu. Mes nusprendėm eiti. Išėjom į gatves ir neapsakomas jausmas apėmė – tokia ramybė, grynas šiltas oras nors visiškai tamsu. Bet pasitaikė draugiškas taksistas ir sutarem už 40 dh (~13 litų nuvežąs mus iki stoties). Žinoma, derėtis reikia ir visada, bet to išmokom tik vėliau. Atvykus į stotį turėjom laiko todėl nuėjom į vietinę kavinukę ir pradėjom ragauti pagaminto maisto. Nelabai žinau ką tiksliai valgėm, bet vienas dalykas buvo atpažintas – mandarinai. Nusprendėm paragauti ir mėtinės jų išgirtos arbatos. Tikrai verta! Pamilome šią arbatą – nė dienos neapsėjom be jos.

Tik nuo 8 ryto pradeda dirbti bilietų kasos, tad supratom, kad veltui kėlėmės taip anksti. Mums nosys buvo nušluostytos – ar dėl to, kad buvo sekmadienis, ar čia dėl savo populiarumo Soupratours neturėjo bilietų autobusui į Tiznitą (iš Tiznito mes turėjome važiuoti iki Mirlefto, nes tiesiogiai iš Marakešo ten nukyti nėra kaip) iš ryto, tik po pietų. Teko 7 h mums planuotis veiklos Marakeše…

Na ką, išėjom su savo mylimais draugais lagaminais pasivaikščioti. Pamatėm gražią palmių alėją, kuri vedė link kalnų. Nutarėm ja žygiuoti. Buvo puse 9 ryto, miestas tik budo. Beveik niekas nedirbo, tik kelios kavinukės, kurias matėm aplink. Galvojom ilgam laiką prastumsim eidamos alėja, bet deja alėjai prasieiti užtenka, jei palengva eini, pusvalandžio. Bet atradome gražių ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, optika vidury nežinia kur. Grižome į pradinį tašką – stotį. Sėdome prie fontanų, kur makdonaldo wifi mums padėjo išgyventi dar kažkiek laiko ir pabendrauti su namiškiais. Siūlau nesėdėti, jei kartais likimas pasisuktų mūsų linkme, kadangi vėliau nuėjome pasivaikščioti ir ten tikrai daug įspūdingų bei gražių dalykų yra. Bet lagaminai labai vargina ir daug su jais neprivaikščiosi.

Norėjome važiuoti su turistiniu autobusu, bet pagailėjome 40 Dh (~13 litų). Nuėjome į parkelį kažkokioje žymioje vietoje, bet nežinodamos, kas per vieta, tiesiog mėgavomės oru ir augalų žydėjimu. Beje, pripraskite prie kačių, nes čia kačių karalystė – vaikšto bet kur, miega bet kur. Visada kavinėje rasite ant kėdės arba prie stalo miegančią bent vieną. Priprantama. Grižome į stotį ir nuėjome į kavinukę, daugumoj yra wifi, tuo ir pasinaudojome begerdamos mėtinę arbatą, kurios negalėjom atsiskanauti. Ilgai galvodamos, kur pavalgyti, nuėjom į kavinę esančią stotyje, antrame aukšte. Patariu visiems ten nueiti, tikrai patrauklios kainos ir skanu.

Buvo 24 laipsniai karščio. Stoty sumaistis. Pirkdami bilietą autobusui būtinai nepamirškit nusipirkti dar ir bagažui, nes kitu atveju teks palikti bagažą stoty. Taigi atžingsniavome į Soupratours autobusų stotį ir pradėjome savo autobuso paiešką… Pasibaisėjom, kokia sumaištis ir netikslumas, bet manau, tuom ir žavi, nes ta sumaištis, kas bebūtų keista, virsta į sureguliuotą tvarką ir visada pasireiškia punktualumu. Būtinai klausinėkite ar važiuoja ten, kur reikia, kadangi miestų užrašai ant autobusų lentelių visai kitokie nei parašyta ant bilieto. Sėkmės!

Įsėdome į autobusą ir patraukėme į Tiznitą – 5 valandų kelionę. Vos už 20 min sustojome degalinėje pusvalandžiui. Nelabai supratome, pasirodo pas juos tada įvyksta sustojimas, jei nori pavalgyti ar kitų reikalų turi (nelabai žinau kaip galima užsimanyti valgyti ar į tualetą, kai tu prieš 20 min tik išvykai). Tada ir supratome, kodėl važiuoji 5 h, kai ištiesų važiuoti 3 h. Pats vairavimas tikrai saugus. Todėl jie ir sutaria visi keliuose, ko trūksta mums.

Nežinojome, kur važiuojame ir kas mūsų laukia, bet baisu nebuvo. Kelionė mums paįvairino žmonės sėdėję šalia. Panelės sumąstė, kad reikia savo marokietišką dainą užleisti ir klausyti ją vėl ir vėl iš naujo visu garsu per visa autobusą. Galiausiai neiškentęs kaimynas iš už mūsų paleido savo muziką, o plius dar vairuotojo leidžiama.

Tiznite mus išleido apie 20 val. Paleido mus dvi kažkur kažkokioje gatvėje ir paliko stovėti. Nelabai supratome, kur esame, žinojome tik vieną, kad mums reikia nuvykti į Mirleftą. Pradėjome ieškoti taksi. Nustebome, kad nė vienas taksi nesustojo. Ėjome pačios ieškoti. Radome vairuotoją, kuris pasakė už 200 Dh (~66 litai) nuveš, kadangi buvome prisiskaičiusios, kad reikia mušt kainą, ėmėm derėtis – nepavyko. Nuėjome į viešbutį paklausėme kaip mums atsidurti Mirlefte (jei reikia kokios nors informacijos patariu eiti klausti į viešbutį, ten ir anglų puikiai šneka bei supranta ir pinigų už informacija nereikalauja). Pasakė, kad kainuotų su taksi 400 Dh (~ 133 litai) arba pernakvoti viešbuty ir važiuoti ryte su autobusu. Suvokėme, kad už 200 Dh mus pasiryžęs nuvežti žmogus tikrai neužsikėlė kainos, plius buvo jau vėlu ir reikėjo spėti nuvykti iki 21 val.

Susiradome tą patį taksistą ir su tikruoju marakietišku taksi važiavome į mūsų tikslą (nuo Tiznito iki Mirlefto apie 45 km). Nei kur, nei ką nieko nebežinojome, nes mes non france, o jis – no english (bet tikėjomės, kad jis suprato kur mus vežti, nes perklausėm bent 5 kartus). Kažkur per kažkokius kalnus, vingiuotus kelius, su marokietiška muzika garsiai ir tamsiu keliu riedėjome.

Prie pat Mirlefto jau pamatėme bangas ir iškart atsirado šypsenos veiduose, nes supratome, kad esame kažkur, kur yra bent jau vandenynas (prieš tai Apartamentų šeimininkas buvo parašęs laiškutį, kad lauks Mirlefto degalinėj ir reikės teirautis Brahimo. Sunku rasti nebus, nes ji tokia tame miestely vienintelė).

Tada taksistas sako hotel name sakau no no gas station sako hotel name sakome gasen statione sako hotel name sakome fuel car gasen. Jis vistiek nieko nesuprato, bet laimėj pačios tą degalinę pamatėm.

O pražiopsoti, ypač naktį, labai lengva, nes ji toli gražu į mum įprastas nebuvo panaši. Vos išlipus iš taksi prisistatė kruvelė vyrukų ir visi siūlę apartamentus – pasimetėm. Visiškas chaosas, vieni per kitus rėkia, siūlo, neleidžia nė žodžio pratarti. Sakom who is brahim ir padarėme didelę klaidą pasakę vardą, kadangi visi ten esantys prisistatė kaip Brahim. Galiausiai vienas iš jų pradėjo sakyti mūsų informaciją, kuria pateikėme užsisakinėjant apartamentus ir patikslino, kad tikrai jis yra tas, kurio mes ieškom.

O pabaigoje dar ir prisiminė mūsų vardus – tikrai pataikėm čia – pagalvojom. Pagaliau atvykusios į vietą sekėme iš paskos. Iėjome į vidų ir nelabai suvokėme, kas čia per vieta, kadangi buvo didelė erdvi svetainė sujungta su virtuve, kurioje buvo viskas: orkaitė, kokteilinė, kavos aparatas, blynų ir sumuštinių keptuvė ir visa kita reikalinga įranga, du kambariai, vonia didžiulė, kiemas/terasa – visa tai mūsų. Negalėjome patikėti. Tikėjomės kažko mažesnio ir kuklesnio.

Tada greit pasidėjome daiktus ir pasakėm, kad tikrąja to žodžio prasme, mirštam iš bado. Jis mus nuvedė vakarieniauti į restoranėlį (restaurant Ayour), labai mažą ir labai jaukų. Padavėjas, kuris ten dirba vienas, tikriausiai pats maloniausias sutiktas per visą gyvenimą. Maistas nuostabus. Kol laukiama maisto atneša alyvuogių ir savo duonos, kuri beprotiškai skani. Jei viską suvalgai, o maisto dar nėra – atneša dar. Negalėjom patikėti, kad tiek atkentėjusios varginančioje kelionėje mes atvykome į vieną iš pasaulio rojų.

Bendrai pasakojant apie miestelį Mirleft: sužinojome, kad duoną apsimoka pirkti tik jų – tokia apskrita, dažniausiai būna lauke prie parduotuvių pastatytose vitrinose, kuri kainuoja 2 Dh (~0,60 ct), vaisiai ir daržovės pigūs. Turguje viską dedi bendrai į tokį, kaip čia pavadinti, indą ir sumoki už svorį. Iš parduotuvės maisto pirkti neapsimoka, nes atvežtiniai produktai palyginti brangūs (kvadratinė duona kainavo 7 Lt). Būtinai paragaukite jų salotų marocaine, tajine, couscous, jų rūgpienio, msaman ir chfanj. Taip pat jų kiaušinių, kurie yra kitokio skonio, namų gamybos sviesto. Patariu, jei yra laisvų vietų apsistoti pas Brahim, vadinasi Mirleft apartaments (yra booking.com) – tikrai nenusivilsite. Visame name, kuriame yra taip pat ir gultai ant stogo, yra 4 apartamentai. Kiekvieną svečią vedasi pas save namo papietauti su jo šeima. Idomi patirtis, tikrai daug ką sužinote ir paragaujate. Taip pat siūlau aplankyti Lagzirą (įspūdingo grožio paplūdymiai), nepatingėkite pasivaikščioti pakrante, mums teko net išsimaudyti su rūbais, kadangi buvo didelės bangos. Taip pat pakeliui užsukti ir į Sidi Ifnį, kuris yra iš dviejų miestų. Ten ir paragavome lauke keptų msaman ir chfanj! Valgykite tik karštus, kaip mums Brahim pasakė, kuo karščiau, tuo geriau. Maudytis laisvai galima sausį ir gruodį, tačiau gruodį ir sausį yra didžiausia tikimybė lietaus ir būna apie 20 laipsnių – čia vidutinė tokia temperatūra. Bet nuo vasario karšta ir jokio lietaus.

Atgal kelionė buvo ne tokia sudėtinga. Iš Mirlefto važiuoja autobusas jų vietinis, kuris veža į Tiznitą. Kadangi mus paleido vidury nežinia kur, reikėjo nusigauti iki vietos, nuo kur važiuoja autobusai iki Marakešo. Šiaip galima pėsčiom nueiti iki ten arba pasiimti petit taksį, ką mes ir padarėme (jie kainos nesakė, bet mus informavo, kad duoti ne daugiau 7 dh). Šį kartą mes važiavome ne su Supratours autobusu, o su jų vietiniu – CTM. Kaip visada, istorija ta pati. Vos išvažiavom, 20 minučių praėjo, ir mes jau stojom pailsėti.

Oras tą dieną maišėsi su žeme. Priminė mūsų vasaros orus. Tai pila kaip iš kibiro su ledukais, tai saulė šviečia – karšta. Galų gale atvykome į Marakešą, vėl šurmulys, taksi taksi… Paprašėm, kad nuvežtų iki viešbučio, kadangi vėl apsistojome tame, kur pirmą dieną, tai žinojome,kur jis randasi todėl paaiškinom, kur mus paleisti, bet ir čia mus nustebino. Nuvežė mus į senąją Mediną ir paleido vidury nežinia kur. Kaip visada prisistatė vaikinukas palydėti mus iki riado. Vedė mus gatvelėmis, net nežinojome kur esame, galiausiai mūsų palydą sudarė 4 vaikinukai ir visi, kiek supratom, pešėsi su pagrindiniu, kad jis pasidalintų su jais pinigais. Jausmas buvo neapsakomas, buvom praradusios viltį, kad mes dar pamatysime išėjimą iš šio labirinto, nes ir pats palydovas ne kartą buvo pasukęs ne į tą pusę. Tikslą pasiekėm, nors lijo, bet bent nereikėjo tempti tų lagaminų. Nusprendėm duoti 15 Dh (apie 5 litus), bet čia vaikinas parodė didelį nepasitenkinimą, nes pono vedlio atžvilgiu mes jam turėjom duoti 100 Dh (apie 35 litus). Kaip ir minėjau jiems niekad negana. Deja, nieko jis neišpešė iš mūsų ir teko jam džiaugtis 15 Dh.

Pagaliau patekome į saugią ir ramią erdvę – savo riadą. Mus pasitiko pažįstamas veidas, buvo begalo malonu. Nuvedė į kambarį, šį kartą apgyvendino ne tame pačiame, o geresniame. Mūsų vakaro tikslas buvo susirasti parduotuvę – nelabai sekėsi. Pas juos nėra tokių pastatų su pavadinimu prekybos centras ir panašiai, bent pakeliui tokio nesutikom. Tiesa, vieną matėm. Užėjom ir apėjom jį per 10 min. Čia sutiksit tik mažas vietines parduotuvėles. Bet galiausiai radome europietišką parduotuvėlę ir apsiprekinome. Pavakarieniauti pasirinkome tą patį itališką restoranėlį kaip ir pirmąsyk. Grįžome, užsidarėme į kambarį ir mėgavomes ramybe.

Kitą dieną, paskutinę dieną prieš grįžtant namo, apsidžiaugėm, nes nustojo lyti ir ėmė šviesti saulė, buvo vėl labai šilta. Išėjome pasivaikšcioti. Pagrindinėje gatvėje radome kažką panašaus į supermarketą. Alkoholio rasti sunku. Tik vienoje parduotuvėje matėm nedidelį jo skyrių, o antrą kartą vaikščiodamos aptikom ir atskirą parduotuvėlę. Apsipirkome vakarui. Nors atrodo alkoholio rasti čia sudėtinga, bet vėliau sužinojom, jie tikrai mėgsta alkoholį, jį geria ir geria viską. Mėgsta ir prie kavos ir prie arbatos. Patariu visiems paragauti jų vietinių vafliukų, kainuoja jie apie 30 ct, bet skanūs tai nėra žodžių. Paragaukite jų pieno – skanus. Taip pats patariame būtinai nusipirkti jų kepyklėlėje bandelių skirtingų paragavimui (galėtume kiekvieną dieną jas valgyti). Na ką, šį kartą pakeitėme valgymo vietą ir nuėjome į šalia mūsų riado esančią kavinukę. Jų vietinės kavinės mums padarė labai gerą ispūdį. Kiekvienoje jums atneš kažką vietinio paragauti nemokamai. Šį kartą gavome jų mandarinų ir datulių. Likęs vakaras buvo praleistas ant Riado stogo – mėgavomės paskutinėm atostogų akimirkom.

Į oro uostą iš medinos galima nusigauti pėsčiom (apie 40 min), su vietiniu autobusu (apie 15 min) arba su taksi (10 min), ką mes ir padarėm. Atvykome į oro uostą. Štai atostogos ir baigėsi, laikas keliauti atgal namo, į šaltį.

Daugiau apie Maroką čia.

The post Savarankiška kelionė į Maroką – skrydžiai, lankytinos vietos, kainos appeared first on Makalius.lt.

4-6 diena Filipinuose. Ryte, prieš 8 val., mus turėjo paimti iš viešbučio ir nuvežti į prieplauką. Spėkite ar atvažiavo? Kiek palaukę pasigavom triciklą ir nulėkėm iki agentūros, o ten ramūs kaip belgai: neatvažiavo, na ir …? Nors buvo jau po 8 val., į laivą spėjome. Į El Nidą išplaukėme apie 9 val. ryto, nes, keleiviams jau sėdint laive, įgula pylė degalus, tikrino variklį. Pastarąjį stebėjo visos kelionės metu: tai pridėję ausį prie grindų klausėsi jo kriokimo, tai pakėlę dangtį į jį spoksojo.

El Nido miestelis įsikūręs labai gražioje įlankoje. Išlipus prieplaukoj triciklo vairuotojai iškart pasisiūlė pavėžėti, bet mes nusprendėme paėjėti. Prieš atvykdami manėme, kad miestelis didesnis, tačiau pasirodė, kad tai dvi lygiagrečios gatvelės su čia išsidėsčiusiais pagrindiniais viešbučiais, kavinėm, turizmo agentūrom ir parduotuvėlėm. Kadangi šioje vietoje nebuvome rezervavę nakvynės (tikėjomės ją nesunkiai susirasti), patraukėme į turizmo informacijos centrą pasirinkti informacijos apie miestą, apgyvendinimą ir ekskursijas.

Namuose buvome pasižymėję keletą viešbutukų, kuriuose planavome apsistoti, todėl nutarėme jų paieškoti. Pati pradžia nieko gero nežadėjo, kur ėjom – viskas užimta, o jei ir buvo kokia laisva vietelė, tai kainos kosminės – nuo 2000 pesų. Perėjome visus pakrantės viešbučius ir nė viename neradome laisvos vietos. Jau pradėjome nervintis, bet paėjėję tolėliau nuo centro link miesto pakraščio, ant stulpo radome nuomojamų namelių ant kalno reklamą. Kad visi be reikalo nevargtų kopdami į kalną, užbėgau, na gerai, užropojau pas šeimininkus paklausti, ar turi laisvų kambarių. Mūsų džiaugsmui visi kambariai buvo laisvi (iš viso buvo 4 nameliai), todėl pasirinkome, mūsų manymu, geriausią variantą. Iš pradžių užsisakėme vienai nakčiai, tačiau, pavaikščioję po miestą ir neradę geresnio varianto, prasitęsėm atostogas šiame nuostabiame kampelyje dar dviem naktim. Vienintelė problema – lipimas į kalną laipteliais, bet vaizdai ir kaina už nakvynę atpirko viską. Viešbučio pavadinimas „Sea & Jungle Panorama Cottages“. Nakvynė namuke 1300 pesų (77 Lt).

Kad tai turistų lankomas miestelis, pastebėjome jau vakare išėję pasivaikščioti. Miestas šurmuliavo, skambėjo muzika, buvo siūlomi masažai, prie kai kurių kavinukių rikiavosi žmonių eilės. Neskubėdami visą vakarą skyrėme pasivaikščiojimui pakrante, jūros gėrybių testavimui ir tolimesnės kelionės planavimui. Ant jūros kranto ragavome įvairios žuvies (patiekalų kainos svyruoja kažkur nuo 250 iki 400 pesų už žuvį), užgerdami „San Miguelio“ ar „Red Horse“ alumi.

Vienoje iš turizmo firmelių rytojui užsisakėme išvyką laiveliu po aplinkines saleles. Kaip ir Bosuangoje, čia yra keletas turų (A,B,C…visiems skoniams). Kainos visose vietose daugmaž vienodos ir svyruoja nuo 1200 iki 1800 pesų, priklausomai nuo pasirinkto varianto. Kuo mums išskirtinis pasirodė El Nido miestelis? Čia labai daug jūros gėrybių restoranų, siūlančių šviežią žuvį, krabus, omarus, tigrines krevetes ir t.t. Kitose vietose tokio didelio pasirinkimo, gal išskyrus Puerto Princesą, nematėme.

Kitą dieną keliavome bangkomis po salas. Jūra šį kartą nerami, kartas nuo karto laivelį pakilnodavo. Aplankėme labai daug skirtingų ir įdomių vietovių, kelionė gan intensyvi. Lindome į tarp uolų pasislėpusį paplūdimį, vaikščiojome po buvusius krikščionių misionierių namų griuvėsius, pietavome įlankėlėje, nardėme, stebėjome plaukiančius vėžlius, buvom nudilginti medūzų, deginomės paplūdimiuose . Taip ir prabėgo visa diena.

Paskutinę dieną El Nide pasilikome „drybsojimui“: aplankėme „Los Kabanos“ paplūdimį (300 pesu su triciklu), vaikštinėjome po miestelį, sulošėme krepšinio partiją su vietiniais. Iš kitų keliauninkų vėliau sužinojome, jog čia yra dar vienas labai gražus paplūdimys ir karštosios versmės. Kaip minėjau, daug rūbų vežtis neverta, nes  visose vietose, kuriose lankėmės, yra skalbimo paslauga. 60-80 pesų (3,5-5 Lt) už kilogramą ir po dviejų dienų vėl turi švarius rūbus.

Kitas tikslas – Cagnipos sala. Makaliaus puslapyje skaitydami lietuvių keliautojų įspūdžius apie Filipinus, atkreipėme dėmesį į pasiūlymą apsilankyti laukinėje Cagnipos saloje, „Coconut Garden Island Resort“ viešbutuke. Tad buvome numatę važiuoti, jei bus laisvų namukų. Visą informaciją, kaip patekti į šią salą, susirinkome jų internetiniame puslapyje www.coconutgardenislandresort.com. O būdų yra keletas, todėl kiekvieno iš jų neaprašinėsiu, galite patys pasiskaityti jų puslapyje. Mes pasirinkome komfortiškiausią, tačiau brangiausią būdą – plaukti privačiu laivu. Šešiaviečio laivo kaina 7500 pesų (440 litų), bet šią sumą reikia dalinti iš  keleivių skaičiaus (mes buvome keturiese). Kelionės trukmė – 5 valandos. Kiek domėjomės, keliauti iš Port Bartono  yra pigiau, tačiau trunka dar ilgiau: autobusu tenka važiuoti aplinkkeliu, kalnais ir po to dar valandą plaukti. Visą patekimo operaciją į salą susitvarkėme El Nido mieste esančioje turizmo agentūrėlėje, antrajame „El Nido Boutique and art shop“ aukšte.

7-10 diena. Poilsis Cagnipa saloje, kurią pasiekiame bangka (laiveliu). Su šeimininkais buvome susitarę dėl trijų nakvynių. Kambariukas nakčiai kaštuoja 950 pesų (56 Lt). Jei norite atskiro namuko, kaina – 1350 pesų (79 Lt).

Saloje yra viskas, ko reikia geram poilsiui: restoranėlis, baidarių nuoma (150 pesų valanda), stalo tenisas, paplūdimio tinklinis ir kitos malonios smulkmenos. Tačiau yra ir keli minusai: nėra interneto ir negalima atsiskaityti kortele. Bet iš kitos pusės gal ir gerai, trys dienos poilsio be jokių trukdžių ir noro kas valandą tikrintis el. paštą. Maisto ir alaus kainos kaip ir visur, šeimininkai nepiktnaudžiauja tuo. Viešbučio savininkai iš kažkur ištraukė Lietuvos trispalvę – kol buvome saloje ji kiekvieną dieną plevėsuodavo. Bibliotekėlėje radome ir keletą lietuviškų knygų (ten buvo ir Čekuolio knyga, tai su ja ir draugavome) su buvusių šioje saloje lietuvaičių palinkėjimais. Porą žodžių palikome ir mes. Čekuolis liko ten toliau džiuginti lietuvių turistus. Šioje saloje jau teko pasinaudoti ir kelioniniu adapteriu, nes ne visose vietose yra europinių rozečių.

11-12 diena. Sabangos miestelis, požeminė upė. Pasiekti šią vietą vėlgi pasirinkome ne pigiausią būdą, tačiau patogiausią – plaukimą su bangka. Šešiaviečio laivo kaina 4800 pesų (280 lt), plaukimo laikas – 2 valandos. Gal pasisekė, o gal taip visada būna, bet tik atplaukus laiveliu mus pasitiko vietinis žmogelis ir pasiūlė viešbutuką. Nakvojome ant jūros kranto esančiuose bambukiniuose nameliuose, kurio nuoma nakčiai – 800 pesų (47 Lt). Kaina labai gera, vieta puiki, nameliai normalūs. Pavalgyti eidavome į vietinę užeigėlę: susimoki 200 pesų (12 Lt) ir valgai kiek nori. Maistas skanus ir geras. Turėjome galimybę paragauti ir tamiloko (palmių) kirminų, bet neišdrįsom. Kadangi atvykome pirmoje dienos pusėje ir, kaip mums sakė, nebuvo galimybės vykti į požeminės upės ekskursiją, nusprendėme nusileisti virš vandenyno ištemptu lynu (800 metrų). Buvo smagu… Kaina – 550 pesų (32 Lt),o jei norit įsiamžinti, už nuotrauką teks paaukoti dar 250 pesų. Geriau viršuje prieš nusileidžiant lynu patiems jas pasidaryti nemokamai. Vakare išbandėme masažą. Už 1-1,5 valandos seansą  300-450 pesų (17-26 Lt).

Kitą rytą – ekskursija požemine Sabangos upe. Kaina 1000 pesų (59 Lt). Trukmė 1-1,5 val. Įspūdžiai: na, vieną kartą gal ir įdomu pamatyti šimtus šikšnosparnių, stalaktitus, o labiausiai patiko  juokingi gido komentarai.

Miestelis – viena gatvė, kurioje vyksta pagrindinė prekyba. Po 17 valandos ji ištuštėja ir mūsų vakaro leidimo būdas – sėdėjimas restoranėlyje ant jūros kranto ir bangų mūšos stebėjimas. Šioje vietoje didelės bangos, todėl  buvo galimybė nuomotis banglentes.

13-14 diena. Tarpinis taškas keliantis iš Palawano salos į Cebu salą – Puerto Princesa. Iš Sabangos miestelio važiavom mikroautobusiuku. Kaina 200 pesų žmogui (12 Lt), kelionės trukmė 1,5 h. Viešbučio ieškojome arčiau oro uosto, kad nereikėtų blaškytis po miestą. Susiradom viešbutuką „Rovels guest hauz“ už 900 pesų (53 Lt) nakčiai su pusryčiais (be išankstinės rezervacijos). Labai paslaugi šeimininkė, paprasti pusryčiai ir nemokamas nuvežimas iki oro uosto. Kadangi į Puerto Princesą atvykome popietę, tad pusdienį skyrėme pasižvalgymui po miestą. Pasisamdėme triciklo vairuotoją ir paprašėme aprodyti apylinkes. Pasitaikė labai neblogas miesto gidas, kuris parodė miestą, nuvežė į turgų, į tvarkingą švarią krantinę, kur renkasi ir vakarieniauja miestiečiai. Čia paragavom žalios marinuotos žuvies (kažkas panašaus į mūsų silkutę). Žodžiu, neplanuotai labai gerai praleidome pusdienį. Už ekskursiją paprašė 200 pesų, davėm 500, nes tikrai užsidirbo.

14-17 diena. Cebu ir Boholio salos. Iš Puerto Princesos pakėlėme sparnus į Cebu salos Cebu miestą. Lėktuvo bilietai pirkti iš anksto, kaina žmogui 170 Lt (pasikartosiu, jog sutikti lietuviai sakė, kad jie gavo bilietus pigiau). Puerto Princesos oro uoste  patyrėme nuotykį: pasirodo, keliantis iš Palawano į Cebu salą, negalima bagaže turėti mango vaisių dėl karantino. Aišku, mes to nežinojome, teko atiduoti pareigūnams ir pasirašyti. Knygoje paskutinis įrašas – „Nijolė Oželytė – 2 mango“. Va taip ir susipažinom. išsiaiškinom, kad skrisim tuo pačiu lėktuvu, tai  per pusvalandį, kol buvome laukimo salėje, spėjome pasidalinti kelionių įspūdžiais.

Skrydis truko neilgai, truputį virš valandos. Išėję iš Cebu oro uosto įsėdome į geltoną taksi ir sutarėme, kad už 500 pesų mus nuveš iki laivų prieplaukos. Mums labai pasisekė, nes gavome tokį taksį vairuotoją, kuris savo patarimais pakoregavo likusios kelionės maršrutą. Kaip jis vėliau sakė – moki tik už taksi, o gido paslaugos nemokamos. Taksistas mus pristatė į greitaeigių katerių prieplauką ir rekomendavo kaip greičiau ir pigiau pasiekti Boholo salos Tagbilarano miestą. Plaukėme su „Ocean Jet“. Kelionė truko 2 valandas. Už bilietus maršrutu Cebu – Tagbilaran – Cebu susimokėjome 800 pesų žmogui (47 Lt). Jei perki bilietus į abi puses, sutaupai  200 pesų, nes į vieną pusę bilietukas kainuoja 500 pesų. Iki mūsų rezervuoto viešbutuko Loboce dar valanda kelio. Planas –  permiegoti ir ryte važiuoti į šokoladines kalvas, tarsyrų rezervatą ir tos pačios dienos vakare  paskutiniu laivu (18.30 val.) grįžti atgal į Cebu.

Atplaukėm į Tagbilaraną vėlai vakare, kai jau visiškai sutemę (apie 18.30 val.).  Neturėdami žalio supratimo kaip nusigauti iki mūsų viešbutuko „Nipa hut village“ Loboce, 30 km nuo Tagbilarano, išėjome iš terminalo. Na, o čia kaip visada – yra paklausa, bus ir pasiūla. Išsinuomojom miniveną už 700 pesų (41 Lt), kad nuvežtų mus iki Loboco miestelio. Aišku, pirminė kaina su jų „firminėmis“ atspausdintomis lentelėmis buvo virš tūkstančio pesų, bet kadangi yra daug siūlančiųjų paslaugą, nesikuklinom mušti kainą ir suderėjom mums priimtiną.

Po valandos pasiekėme „Nipa hut village“. „Bookinge“ buvome rezervavę dviem nakvynėm, bet po taksisto iš Cebu patarimų nutarėm  nakvoti tik vieną. Namuko dviem kaina už naktį 750 pesų (44 Lt). Vieta nereali, autentiška, ant upės kranto. Šeimininkai paruošė sočią vakarienę dviem žmonėms už 450 pesų (27 Lt).  Tiesa, važiuojant mikroautobuso vairuotojas, kaip ir dera, vykdė ekskursijų pardavimo marketingą. Variantų begalė, bet pagalvojom, kad nuvažiuosime į vietą, pasiklausinėsime kas, kaip ir nuspręsim, kur pirksim ekskursijas. Viešbutuko savininkai už ekskursiją po Loboco apylinkes, aplankant šokoladines kalvas, tarsyrų (ilgakulnių) draustinį ir laivą – restoraną, paprašė 3500 pesų. Su mūsų vairuotoju suderėjom  2500 pesų visiems  (147 Lt). Paprašė avanso, nes suabejojo, ar nepersigalvosime. Mes nedavėm, o gal  neatvažiuos.

Žodžiu, sutarėm, kad jis bus 10 ryto. Devintą taksi jau laukė. Ryte pamatėm, kokioje vietoje esame, o vaizdai pasakiški: ant upės kranto, tarp medžių stovi keturi bambukiniai nameliai kaip ant vištos kojelės. Kieme dideliame narve smauglys albinosas, kuriam dėl mūsų bandė sušerti gyvą vištą, bet šis pasirodė esąs sotus ir nelabai kreipė dėmesį į auką. Čia nepatariu važiuoti tiems, kas mėgsta patogumus, bet bent vieną naktį praleisti tokioje pasakiškoje vietoje tikrai verta. Ryte po sočių pusryčių, susikrovę kuprines į autobusiuką, pajudėjom lankyti Loboco apylinkes. Aplankėme keturis objektus:

1. Šokoladines kalvas. Įėjimas 50 pesų (3 Lt). Gražu, bet alpti nėra dėl ko. Mano vertinimu, vien dėl jų specialiai  važiuoti iš kito šalies krašto neapsimoka.

2. Drugelių fermą. Įėjimas 40 pesų (2,5 Lt). Gyvi drugeliai tik du ar trys, bet jei norite geros humoro dozės ir šmaikščių nuotraukų, vertas dėmesio, juolab pakeliui į tarsyrų rezervatą.

3. Tarsyrų(ilgakulnių) rezervatą. Įėjimas 60 pesų (3,5 Lt). Nematyti  mieli gyvūnėliai didelėmis akimis, kurie dieną miega, uždaryti rezervate.

4. Laivą – restoraną. Įėjimas 400 pesų (23,5 Lt). Pasiplaukiojimas upe su „švediško stalo“ restoranu ir „čiabuvių“ kaimelio aplankymas.

Visos ekskursijos trukmė 4-5 valandos. Matėme, kad šioje saloje yra ir daugiau visokių turų:  leidimasis džiunglėse lynu, raftingas ir t.t., bet giliau į salą lįsti neplanavome, todėl po pietų įsėdome į greitaeigį laivą ir sugrįžome atgal į Cebu miestą. Čia mus pasitiko mūsų patarėjas, nemokamas gidas – taksistas su džipniu (buvom prasitarę, kad norėtumėm pavažiuoti ir  šia transporto priemone) ir pristatė į jo rekomenduotą viešbutį „Richmond plaza hotel“. Dvivietis kambarys su pusryčiais – 1250 pesų (74 Lt) (valio – duše karštas vanduo). Netoli miesto centras, geras susisiekimas tiek motorizuotu transportu, tiek pėsčiomis. Šiuo viešbučiu naudojomės ir vėliau kaip tarpine stotele, keliaujant į kitas šios salos vietas. Užsiminėm mūsų gidui – taksistui, kad norime pamatyti gaidžių peštynes,  ir štai kitą rytą moterys ėjo pasidžiaugti į „Metro“ prekybos centrą, o kraujo ištroškę vyrai –į areną pažiūrėti, kuo vietiniai kvėpuoja.

Kitas mūsų tikslas – pamatyti bangininius ryklius. Buvome suplanavę važiuoti į Moalboal miestelį, bet „gidas“ patarė kitaip. . Aišku, jis tikėjosi, kad mes pasinaudosime jo paslaugomis ir važiuosime taksi. Už nuvežimą iki ryklių maitinimosi vietos ir parvežimą atgal į Cebu miestą , aplankant krioklius, jis užsiprašė 5500 pesų (320 Lt). Bet mes, kantriai išsiklausinėję, kaip ir kur reikia važiuoti, nusprendėme keliauti vietiniu autobusu. Paprašėme mus nuvežti iki pietinės autobusų stoties. Už savo sugaištą laiką ( keturių valandų ekskursiją po Cebu miestą ir gaidžių peštynes)  paėmė 1600 pesų (94 Lt). Supratome , kad  permokėjome, bet jo patarimai mums leido sutaupyti žymiai daugiau.

Taigi, kaip pasiekti bangininius ryklius? Juos galima stebėti Tan-Awan miestelyje (10 km nuo Oslob) rytais nuo 6 iki 12 val. Geriausia būti pirmiems, kol mažai turistų. Todėl mes važiuojame į Tan-Awaną iš vakaro,kad nereikėtų be proto anksti keltis.

Maršrutas: iš bet kurios Cebu miesto vietos vykti į „South bus terminal“ ( taksi kaina 150-200 pesų), sėsti į geltoną „Ceres buses“ autobusą Oslob miesto kryptimi; bilietus pirkti autobuse į Tan-Awan village arba ,jei pamiršot pavadinimą, „to whale shark village“. Konduktoriaus paprašyti, kad praneštų, kur išlipti. Autobuso bilietas kainuoja 155 pesus (9 Lt). Kelionė trunka 4 valandas. Autobusai važiuoja ne pagal tvarkaraštį, o tuomet ,kai prisipildo, bet ten jie kursuoja maždaug kas pusvalandį.

Į Tan-awano miestelį atvažiavome po pietų, bet dar su šviesa. Išlipus iš autobuso iš karto prišoko įvairūs tarpininkai, siūlantys pavėžėti ar nakvynę, bet mes neskubėjom, ėjom  apsidairyti, paklausinėti. Už kokio šimto metrų radome pakenčiamą, už 800 pesų (47 Lt) nakčiai(tualetas bendras, o dušai lauke). Kadangi planavome nakvoti tik vieną naktį, tai didelio komforto neieškojome. Visi viešbutukai yra ant jūros kranto, tai vaizdas pro langus nepakartojamas. Nusimetę kuprines ,džipniu dar palėkėm pasižvalgyti po netoliese esantį Oslob miestelį. Tai nedidelis miestelis su didele bažnyčia ir gražia krantine. Vakare šurmuliuoja turgus, pagrindinėj gatvėj išsirikiavę prekeiviai siūlo įvairiausių skanumynų. Pasivaikščiojome, užkandome ir vėlai vakare sugrįžome atgal į viešbutuką, nes ryt laukė intensyvi diena. Atsikėlėm 5 valandą ryto ir pasiruošėme nardymui su bangininiais rykliais. Ekskursijos kaina 1000 pesų (59 Lt). Išklausėme instruktažą kaip elgtis,  ko negalima daryti. Gavome plaukmenis ir akinius su vamzdeliu paviršiniam nardymui. Pasirodo, visas veiksmas vyksta praktiškai po  šio viešbučio langais 50m nuo kranto. Vietiniai žvejai su mažomis valtelėmis šeria atplaukusius bangininius ryklius, o turistai nardo tarp jų. Instruktažo metu buvome informuoti, kad reikia laikytis atstumo, tačiau jaukas specialiai metamas arčiau turistų,  tad ryklius galima net ranka pasiekti.

Patarimas iš šios ekskursijos – plaukmenys nebūtini, nes viskas vietoje ir nardyti ar plaukti kažkur toli nereikia. Neimkite jokių rūbų persirengimui ,rankšluosčių ar kitų daiktų, tik  povandeninį fotoaparatą ar kamerą; maudymosi kostiumą apsirenkit , nes viskas vietoje ir persirengti nebus kur; plukdo labai mažais laiveliais, užpakalis vos telpa, daiktai lieka kiaurai šlapi Nardymas su bangininiais rykliais tikrai palieka didelį įspūdį, ne kasdien gyvenime pamatai šalia savęs tris keturis tokius gražius ir didelius 4-5m ilgio sutvėrimus. Pats nardymas trunka 30 min, todėl 8 valandą mes jau pasiruošę palėkti prie Kawasano krioklių. Viešbutuko šeimininkė patarė kaip juos lengviau pasiekti. Iš Tan-awano važiavome autobusu Bato miesto kryptimi. Atvykus į Bato autobusų stotį, persėdome į kitą autobusą Badian kryptimi ir konduktoriaus paprašėme pranešti, kada išlipti prie „Kawasan falls“. Kelionė trunka apie 2 valandas į vieną pusę, kaina 70 pesų. Išlipus iš autobuso, iki krioklių dar reikia paeiti apie 1,5 km, bet kelias labai gražus, todėl ėjimas neprailgo. Maudytis galima nemokamai, tik jei norite paplaukioti plaustu, tai jums kainuos 300 pesų , bet galite mestis su keliais keliauninkais, gausis visai pigiai. Mes nepasinaudojome šia paslauga, o paprasčiausiai paplaukiojome aplink ir po pietų grįžome į savo viešbutuką Tan-awano miestelyje.. Atsiskaitėme už nakvynę ir autobusu vakare grįžome atgal į Cebu miestą. Kaip visada, nakvojome „Richmond palaza hotel“. Netoli šio viešbučio (kokie 200-300 metrų) yra maitinimo įstaiga „Super buffet“ ( tiesa, savaitgaliais nedirba), kurioje už 209 pesus (12 lt) gali valgyti ir gerti sulčių kiek nori. Būdami Cebu mieste visą laiką čia ir valgėme, nes pasirinkimas didelis ir labai skanu.

18-22 diena. Poilsis Malapscua saloje. Šioje saloje per www.agoda.com buvom rezervavę 4 nakvynes su pusryčiais viešbutyje „Ocean Vida Beach Dive resort“. Kaina už dvivietį tikrai aukšto lygio viešbutuko kambarį (2013 metų TripAdvisor nugalėtojas) už 4 naktis – 700 lt. Galima atsiskaityti kortele. Šį viešbutuką rezervavome dar rudenio pradžioje, prieš taifūną Jolandą. Kaip vėliau paaiškėjo, sala pajuto maksimalią taifūno galią, daugelis pastatų buvo sulyginti su žeme. Diskutavome ką daryti: ar atšaukti rezervaciją (nes tą buvo galima padaryti be nuostolių), ar vis dėlto solidarizuotis su salos gyventojais ir neatšaukti rezervacijos ir bent tokiu būdu prisidėti prie salos atstatymo. Pasirinkome antrą variantą, juolab kad Facebook‘e viešbutis nuolat informuodavo apie situaciją saloje ir artėjant mūsų kelionės datai, bent jau viešbučio aplinka buvo atstatyta.

Kaip geriausia ir lengviausia pasiekti Malapascua salą pasiskaitėme internetiniame puslapyje www.malapascua.com.ph. Pasirinkom kelionę autobusu. Iš viešbučio Cebu mieste taksi (150 pesų) nuvykome į „Northern bus terminal“ (čia jau kita autobusų stotis), įsėdome į geltoną „Ceres bus“ autobusą ( jame buvo geras internetinis ryšys) Maya miesto kryptimi, už kelionę susimokėjome po 180 pesų žmogui (11 lt). Važiuoti reikia iki paskutinės autobusų stotelės „Maya port“, esančios prie pat laivų prieplaukos. Kelionė autobusu trunka 4,5 valandos. Vaizdai šiaurinėje Cebu salos pusėje skiriasi nuo pietinės: čia daugiau dirbamų laukų, palmių. Šiaurinėje dalyje ir truputį vėsiau, bet mums +29 laipsniai pats tas. Kaip visada, išlipus iš autobuso gavome pasiūlymų už 200 pesų persikelti į salą. Internete buvome skaitę, kad su „public boat“ kelionė kainuoja 80 pesų asmeniui. Derėjomės ir sutarėme, jog perkels būtent už šią kainą.

Atplaukėme į salą, bet laivas sustojo įlankoje – papildomai  valtele dar reikia persikelti į krantą, tai kainuoja 20 pesų žmogui. Kainas reikia žinoti, nes čia valtininkai bando palupikauti, nesileiskite apgaunami. Apsistojome  „Bounty beach“ paplūdimyje,  viešbučių pasirinkimas didelis, manau, jog galima važiuoti ir nerezervavus vietų, nes ši sala nėra labai lankoma turistų. Pagrindiniai poilsiautojai-nardytojai, nes yra puiki galimybė panardyti su tikrais rykliais( alopias pelagicus) ir didžiosiomis  mantomis. Taip kad jei turite PAD licenciją,  čia galima rasti tikrai įdomios veiklos. Mūsų tikslas šioje saloje – pailsėti, todėl beveik visas dienas leidome gulėdami paplūdimyje, maudydamiesi,  skaitydami knygas ir vaikštinėdami po miestelį, na ir aišku, „laimingų valandų“ metu gerdami įvairius alkoholinius kokteilius. Kas yra ta laiminga valanda? Mūsų viešbutyje tai buvo laikas tarp 16-18 valandos, kai pirkdamas kokį nors kokteilį, antrą gaudavai už dyką. Tokiu būdu vieno kokteilio kaina apie 70-80 pesų (apie 4 Lt). Taip ir migruodavo turistai tarp viešbučių, nes skirtinguose viešbučiuose „laimingų valandų“ laikas skiriasi. Vaikštinėjant po salą matėsi taifūno padariniai: labai daug sugriautų namų, nuvirtusių palmių, bet intensyviai vyksta atstatymo darbai, niekas nesiskundžia, gyvenimas verda. Pastebėjome, jog šioje  mažoje saloje labai daug vaikų, šeimos didelės, žmonės gyvena vargingai, bet visi laimingi laksto, kažką daro. Taip ir prabėgo mūsų paskutinės keturios dienos šioje saloje. Tikrai gerai pailsėjome prieš ilgą kelionę namo.

23-24 diena. Kelionė namo. Iš Malapascua salos autobusu grįžome į Cebu miestą. Vakarinis skrydis Cebu – Manila, (visur vietiniai skrydžiai buvo vykdomi su Cebupacific avialinijomis) bilieto kaina 100 Lt žmogui. Kaip minėjau straipsnio pradžioje, paskutinei dienai Maniloje buvom rezervavę viešbutį „Best Western la Corona Manila“. Čia buvo ir mūsų paliktas didysis lagaminas su žieminiais rūbais. Šį kartą taksistui sumokėjome tik 250 pesų, esame jau „patyrę“ J. Kadangi namo iš Manilos skridome vakare, todėl pirmą dienos pusę skyrėme lauktuvių pirkimui „Mall of Asia“ prekybos centre. Paskutinį kartą papietavę Filipinuose, pailsėję ir pasiilgę namų, išvykome į tarptautinį Manilos oro uostą skrydžiui namolio, aplankant  Milaną Italijoje (turėjome 10 valandų langą tarp skrydžių).

Taip baigėsi mūsų daugiau nei trijų savaičių kelionė po su Filipinus, kuri su kaupu pateisino lūkesčius. Buvo ir intensyvaus darbo, ir gulėjimo po palmėm. Šalis tikrai turi ką parodyti ir manau, jog ją verta aplankyti ne vieną kartą, nes per tris savaites pamatėm tik mažą šios nuostabios valstybės dalį. O kad drąsiai galima savarankiškai susiplanuoti kelionę į šią šalį ir joje keliauti, eilinį kartą galiu patvirtinti, kad tikrai TAIP.

Dabar skaičiai. Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, neplanavome keliauti kuo pigiau, bet galiu pasakyti, kad įmanoma įsipaišyti ir į 10-15 proc. mažesnį biudžetą, neprarandant per daug komforto. Išlaidos vienam žmogui:

1. Tarptautinių skrydžių bilietai (Saudia ir Ryanair) – 1800 Lt.

2. Vietiniai skrydžiai (3 skrydžiai) – 520 Lt. Bet, pasinaudojus akcijomis, galima nemažai sutaupyti.

3. Vietiniai perkėlimai laivais (apie 5 perkėlimai) – 350 Lt. Kelionės autobusais kainuoja mažiau.

4. Vietiniai autobusų maršrutai – 60 Lt. Pats pigiausias būdas keliauti.

5. Nakvynės – 1000 Lt.

6. Ekskursijos, maistas, lauktuvės ir alus – 1750 Lt.

Trijų su trupučiu savaičių kelionės kaina žmogui apie 5500 Lt.

Ir dar kelios pastabėlės: 1. Mažesniuose miesteliuose elektra būna nuo 18 iki 22val., pravartu turėti žibintuvėlį. 2. Internetas tik didžiuosiuose viešbučiuose ir kavinėse, kartais autobusuose, be to lėtas ,o kai prisijungia daugiau žmonių, iš viso užstringa. Kai kur nėra ir mobiliojo ryšio. 3. Bangkos retai priplaukia prie pat kranto, todėl beveik visada reikia bristi. 4. Pigesnių viešbutukų dušuose tik šaltas vanduo. 5. Uodų yra visur, todėl vežkitės atbaidantį purškiklį (mums patiko „Margaritos“ ekologiškas). Tinklelis nuo uodų yra ne visuose viešbučiuose, kartais naudojome savo. 6.Pasak vieno keliautojo, durijų geriausia pirkti „Robinsons“ prekybos centre, Puerto Princesos mieste-gausite jau paruoštą valgyti.

Gerų visiems kelionių!

Giedrius Zabulionis

The post Savarankiška egzotinė kelionė į Filipinus – įspūdžiai, patarimai, kainos (II) appeared first on Makalius.lt.

Į Maljorką išsiruošiau 2012 metais, www.makalius.lt interneto svetainėje paskaičiusi, kad būtent šią salą Makalius įtraukė į geriausiųjų sąrašą, ir dėl to, kad „Ryanair“ kompanija į ją pradėjo skraidinti tiesiogiai.

Pradėjus ieškotis informacijos apie salą, teko perskaityti ne vieną internetinį puslapį ir bandyti susidėlioti informaciją tiek anglų, tiek lietuvių kalba (tuo metu jos buvo ne itin daug). Kadangi ne kiekvienas tam turi pakankamai laiko ir noro, pabandysiu trumpai pasidalinti savo pastebėjimais ir patirtimi.

Oras, kurortas ir viešbutis

 Į kelionę su vaikinu leidomės 2012 m. rugpjūčio 11–18 dienomis, oras buvo puikus – 26–30 °C laipsnių šilumos. Lėktuvo bilietus įsigijome birželio mėn., mokėjome apie 600 Lt žmogui. Ilgai neapsisprendžiau, kuriame kurorte apsistoti, o viešbučių pasirinkimas tirpo akimirksniu, dėl to, esant galimybei, siūlyčiau tuo pasirūpinti bent mėnesiu anksčiau.

Pasirinkome Magalufo kurortą (svarstymai buvo tarp šio kurorto, kuriame daug anglų jaunimo, ir El Arenalio, kuriame daug vokiečių jaunimo). Vyresnio amžiaus žmonėms arba nemėgstantiems jaunimo keliamo triukšmo, siūlyčiau rinktis kitus kurortus.

Apsistojome trijų žvaigždučių viešbutyje „Hotel Florida“ su maitinimo tipu pusryčiai ir vakarienė. Už 6 naktis dviem asmenims sumokėjome apie 2000 Lt. Viešbutis labai patiko: puikus, nors nedidelis baseinas, vakare vykdavo smagi programa, skanus maistas, galimybė iš karto nusileisti į jūra (ne į paplūdimį, bet nuo uolos, 3 min. iki pagrindinės gatvės, ko pritrūko – tai kondicionieriaus, buvo tik vėjo malūnėlis. Viešbutis įsikūręs ant kalvos, todėl nesigirdi triukšmo iš pagrindinės gatvės. Man kondicionieriai nepatinka, todėl nejaučiau didelio diskomforto, miegoti buvo karšta, bet pakenčiama.

Pervežimas iš oro uosto ir pirmoji naktis

Kadangi į Maljorką atskrendama naktį (apie vidurnaktį) ir viešasis transportas nebevažiuoja, užsisakiau pervežimą iš oro uosto į viešbutį per www.shuttledirect.com, į vieną pusę žmogui kainavo 6 eurus, nuvažiavom per 20 min. (pervežimą galima užsisakyti ir www.makalius.lt puslapyje, parašius laišką į labas@makalius.lt). Viešuoju transportu kelionė truktų apie 2 val. ir kainuotų 5 eurus žmogui.

Pirmai nakčiai viešbučio nebuvau užsisakiusi – „Hotel Florida“ buvo užimtas, todėl pamaniau, jog naktį galima praleisti mieste arba apsistoti kur kitur. Nuvykus į viešbutį mums maloniai pasiūlė lagaminus palikti rakinamame kambarėlyje ir sakė, kad vargu ar rasime kur apsistoti, todėl išėjome nakties leisti mieste. Daugiausiai laiko buvome paplūdimyje, nes pirmą naktį miestas pasirodė labai triukšmingas. Paplūdimyje prisižiūrėjome nuo girtų anglų nuogų maudynių, iki… žodžiu, įdomi patirtis J. Nors ir buvo laisvų gultų, nemiegojome, nes aplinkui sukosi kišenvagiai (neagresyvūs).

Automobilio nuoma, transportas

Trims dienoms išsinuomojome automobilį, kurį buvome užsisakę iš anksto su galimybę rezervaciją nemokamai atšaukti. Kadangi kurorte nuoma brangesnė, tai padariau oro uoste.

Oro uoste „Opel Corsa“ (2011 m.) kainavo 112 eurų nuoma + 30 eurų draudimas + 28 eurų GPS. Benzino „pravažinėjom“ už 70 eurų. Papildomai kainavo kelionė iki oro uosto (iš Magalufo nėra tiesioginio autobuso, reikia vieną kartą persėsti). Dviem asmenims nuvykimas ir parvykimas kainavo 20 eurų. Nuo Magalufo viešuoju transportu nusigauti iki oro uosto užtruko 2 val.

Kurorte tokio automobilio nuoma trims dienoms kainuotų 190 eurų + 30 eurų draudimas + 28 eurų GPS. Čia jau pasirinkimo reikalas – ar prarasti 2 valandas, ar nuomotis kurorte. Atsukus laiką atgal – vis tiek nuomočiausi oro uoste, nes kelionė iki ten neprailgo.

Viešbutyje stovėjimo aikštelės nebuvo, bet gatvėje, šalia viešbučio, vietą pasistatyti nesunkiai surasdavome.  

Pastaba! Būtinai rekomenduočiau imti 30 eurų kainuojantį automobilio draudimą (stiklų, padangų ir t.t.), nes eidami matėme išdaužytus langus, be to, patys įbrėžėme automobilio šonus medžių šakomis siauruose keliukuose.

Lankytinos vietos

Kadangi automobilį nuomojomės trims dienoms – visas tris dienas važinėjome skirtingomis kryptimis.

Pirmą dieną važiavome iki Formentono švyturio (mano manymu, ten nuvažiuoti būtina), o likusį laiką praleidome Cami de Cala Figuera paplūdimyje (važiuojant nuo Formentono švyturio link). Iš matytų paplūdimių ko gero  pats gražiausias, bet sunkoka nusileisti (statokas, aukštas kalnas). Krantas – dideli akmenys, o vandenyje daug jūros ežių (reiktų turėti maudymosi batus).

Antrą dieną važiavome į Valdemosą ir Deia (irgi verta!) bei leidomės serpantinais į Sa Calobrą.  Netoli Sa Calobros vėl užsukome į paplūdimį. Tiems, kuriems nepatinka serpantinai – geriau į Sa Calobrą nevažiuoti, ten kelias ypač vingiuotas.

Trečią dieną vykome į paplūdimį Cala Llombards (taip pat privalu apsilankyti), tuomet į Drakono urvus (kas buvę stalagtitų, stalagmintų urvuose Čekijoje, Slovakijoje neprivalomaJ). Grįždami užsukome dar į kelis paplūdimius (rekomenduočiau Cala Anguila, bent jau tuo metu buvo labai didelės bangos).

Prieš grąžindami automobilį dar užsukome į Palmos katedrą – aplinkui gražu, bet viduje nieko ypatingo nepamačiau (čia jau pagal skonį). Antrą kartą 6 eurų nemokėčiau.  

Ir dar…

Nepamirškite prieš vykstant įsigyti plaukimo kaukės, o silpnesni plaukikai ir pripučiamo rato.
Kaukė kurortuose kainuoja 6–8 eurus, padangos nuo 4 eurų (mažytės) iki 15 eurų.

Reikėtų turėti nemažai grynų pinigų, nes net Drakono urvuose kortele nebuvo galima atsiskaityti, suvenyruose irgi retai.

Alaus kainos dienos metu apie 1,5–2 eurai už bokalą, vakare 2–4 eurai.

P.S. Mes Maljorką tiesiog įsimylėjome ir tikriausiai grįšime ten dar ne kartą, nes nė vienas pasaulio kraštas mums nebeprilygsta šiai salai…

Keliautoja,

Viktorija Norušytė

The post Maljorka – trumpai apie viską appeared first on Makalius.lt.

Norime pasidalinti puikia vietele Sicilijoje, kuria su mumis pasidalino ten gyvenanti lietuvė. Lietuviškai “Le Giare” – ąsočiai. Šio pavadinimo kilmė – restorano patalpose saugoti moliniai ąsočiai, kuriuose Crisafulli šeima laikė savo pačių gamintą aliejų ir vyną.

Le Giare - nedidelis šeimos viešbutis ir restoranas – picerija Sicilijos rytuose – Mesinos rajone, Italoje (20 km nuo Messina miesto).

Šis viešbutis tinka visiems keliautojams:

1) kurie, atvykę į Siciliją, nori atostogauti vienoje vietoje (ir iš jos keliauti po salą),

2) keliautojams, kurie yra pasiryžę salą apvažiuoti, todėl ieško nakvynės vos keletai dienų.  

Le Giare   - patogioje geografinėje vietoje, norintiems keliauti po rytų, centrinę ir pietų Siciliją. Netoli – Messina ir Taormina, Savoca ir Forza D’Agro miesteliai (juose filmuotas “Krikštatėvis“), Castelmola, Letojanni, Tindari, Millazzo, iš kur galima nusikelti į (Eolių/ Ajolų) Eolian salas. Iš Mesinos labai paprasta keltu persikelti į Reggio Calabria ir praeiti ,,gražiausią Italijos kilometrą pajūriu“. Netoli iki Etnos ir Katanijos. Viešbučio svečiai be vargo aplanko Sirakūzus ir Palermo.

Le Giare idealiai tinka tiems, kurie nori per trumpą laiką pagyventi sicilietiškai – patys pajusti ir išbandyti (be streso, kas Sicilijoje dažnai nutinka turistams) sicilietišką, lėtą gyvenimo būdą. Galima gauti pagalbos lietuvių kalba.

Le Giare viešbutukas – 9 kambarių, sename Crisafulli šeimos name, statytame dar 17 a. Jame įrengti tai, kas yra dabar, buvo sena Antonino Crisafulli  svajonė: prieš 17 metų jis nusprendė savo šeimos name įrengti viešbutį ir sicilietiško maisto restoraną. Viešbutyje paliko antikvarinius šeimos baldus, nes norėjo, jog besisvečiuojantys žmonės nors trumpam pasijaustų esantys namuose, kuriuose jie – laukiami ir labai brangūs. Le Giare - išskirtinės auros namai, pasakojantys Italai svarbios šeimos istoriją (daugiau apie mus – www.facebook.com/www.legiare.org)

Le Giare - sicilietiško kaimo realybės atspindys. Rustic tipo. Restorano virtuvė – tikra sicilietiška (dirba sertifikuota sicilietiškos virtuvės šefė), kainos – padorios ir visiems prieinamos. Kartais užsieniečiai klientai stebisi, kad ,,palyginus su kitomis vietomis“, nedaug sumokėjo, bet mūsų koncepcija yra ,,šeiminė” – personalas asmeniškai rūpinasi kiekvienu svečiu lyg savo šeimos nariu. Turime puikų, nuoširdų ir profesionalų personalą, kuriuo absoliučiai pasitikime. Dėl kepėjo Sergio kepamų picų, klientai atvyksta iš labai toli. Jos išties – gardžios!

Viskas Le Giare – tikra ir, kaip sako mūsų svečiai, čia jautiesi lyg namie. Yra jaukus sodelis-terasa, kuris vasarą visada veikia, ir iš kurio atsiveria jaukus vaizdas į Italos miestelį.

Paplūdimys. Nuo kalnuose esančio „Le Giare“ iki paplūdimio Itala Marina – vos 5 minutės automobiliu (mėgstantiems keliones pėstute – ne daugiau 15 minučių). 

Ką Le Giare galima veikti?

• Atostogauti
• Apsistoti trumpam, keliaujant aplink Sicilijos salą
• Švęsti šventes (vestuves, krikštynas, gimtadienius ir kt.)
• Organizuoti susitikimus ir renginius
• Keliauti grupėmis
• Vykti į piligrimines keliones
• Pasimokyti italų kalbos
• Išmokti kepti picą ar gaminti sicilietiškai (italų kalbos, sicilietiškos virtuvės ir picų kepimo kursai)
• Išmokti gyventi lėtai, neskubant (Slow Life Therapy programa)

Nakvynės su sočiais pusryčiais kainos – nuo 40 eurų/ naktį: vienvietis kambarys su pusryčiais – nuo 40 eurų/ naktį, dvivietis – nuo 60 eurų /naktį, trivietis – nuo 85 eurų / naktis (kainos – ,,žemojo” sezono).

Nuolaidos: vaikams iki 4 m. nakvynė nekainuoja. Pastoviems klientams – speciali nuolaida. Didesnėms grupėms ir ilgesnės trukmės viešnagei – išskirtiniai pasiūlymai. 

Kaip rasti „Le Giare“?

Iš Messina miesto (Messina – Catania A18 greitkelis): važiuoti 114 keliu iki Itala Marina, čia bus nuorodos kaip pasiekti Itala.

Iš Catania miesto (Catania – Messina greitkelis) : važiuoti A18 greitkeliu, rinktis išvažiavimą Roccalumera, važiuoti Messina kryptimi iki miestelio Itala Marina ir stebėti nuorodas į Itala.

Oro uostai. Artimiausi: Katanijos (Catania), Komiso (Comiso), Redžio Kalabrijos (Reggio Calabria), greitkeliu patogu atvykti iš Palermo ir Trapani. Šiuo metu tiesioginius skrydžius iš Kauno į Comiso ir Trapani organizuoja Ryanair. 

Transportas. Sicilijoje geriausia nuomotis automobilį jau oro uoste (dar geriau – kuo anksčiau, vos įsigijus lėktuvo bilietus). Yra viešasis transportas – traukiniai ir autobusai. Viešbutyje teikiama pervežimo paslauga.

Kontaktai informacijai:

 (Lietuvių k., rusų k.) +39 366 2449043 (darbo dienomis nuo 18.00 val., savaitgaliais – bet kuriuo metu)

  (Anglų k., italų k.) +39 333 3808903

  info@legiare.org arba domcris@gmail.com (LT, EN, IT, RU).

The post “Le Giare” Sicilijoje – jauki, šilta ir skani… appeared first on Makalius.lt.

Kad vasaros malonumai nesibaigtų vasarą, Dievas sukūrė Sardiniją… Noras paankstinti vasarą pavasario sąskaita arba pratęsti ją į rudenį būdingas daugeliui lietuvių, kuriems trijų vasaros mėnesių, ir dar dažnai lietingų, su link rudens įšylančia Baltijos jūra, būna per maža. Apie Sardiniją kaip vasaros atostogų kraštą rudenį bei galimybę prailginti šiltojo sezono malonumus pasakoja Inga Aukštuolytė, „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė. Ir įvardija 7 priežastis, dėl kurių lietuviai veržte veržiasi į Sardiniją ir jau dabar tirpdo rudenines „Tez Tour“ kelionių į šią salą atsargas.   

1. Išlepintiems tobulų lietuviškų paplūdimių. Taip, mes tokie, ir uolos ar žvyras, kur nėra kur patogiai išsitiesti, mums netinka. Sardinijos paplūdimiai erdvūs, platūs, tobulo balto smėlio – salos pakrantės patenka į kasmet sudaromų geriausių pasaulio paplūdimių sąrašus. O jūra ten tokia skaidri, kad, iš aukščiau žiūrint į jachtas, atrodo, tarsi jos kabėtų ore – tokio švarumo, skaidrumo yra vanduo. Prie Sardinijos krantų atplaukia daugybė jachtų. Populiari pramoga poilsiautojams – iš laivų grožėtis jūros dugno gyvenimu ar vykti prie iškyšulių, kur atplaukia delfinų. Sardinija turi 1849 km paplūdimių, daugelis jų – labai skirtingi. Tad tikrai galima išsirinkti tokią vietelę prie jūros, kuri bus ir prie širdies, ir kur džiaugsitės tik sava kompanija.

2. Mėgstantiems valgyti skaniai. Dažnas, pakeliavęs po užsienius, pamato, koks skanus ir natūralus yra Lietuvos gamintojų maistas, taip pat ir restoranų, kavinių patiekalai. Patys italai pripažįsta, jog geriausia jų virtuvė – Sardinijoje. Maistas ten paprastas, šviežias ir natūralus. Dažnas patiekalas ant sardiniečio stalo ar restorane – jūros gėrybės. Kuo tą dieną apdovanos jūra, negali nuspėti, tad kai kuriuose restoranuose nerasite valgiaraščio – stiprinsitės tuo, ką tą rytą sugavo žvejai. 

Kadangi saloje klesti avininkystė, paplitę ir avienos, ėrienos patiekalai, ypač – salos viduje. Sardiniečiai didžiuojasi savo tradiciniu, daugiau nei 2 tūkstančius metų gaminamu, sūriu „Pecorino Sardo“, daromu tik iš Sardinijos avių pieno. Šio sūrio dedama į daugelį Sardinijos patiekalų, todėl salos virtuvės skonis yra „Pecorino Sardo“ skonis.

3. Gamtos mylėtojams. Sardinijoje galima pamatyti laisvėje gyvenančių arklių ir elnių, vaikai bus sužavėti išvydę ponius albinosus. Prie salos iškyšulių būriuojasi gyvenimo džiaugsmu trykštantys delfinai, saloje apsistoja migruojantys flamingai. Sardinija – subtropikai, todėl ten nuolat žydi kokie nors medžiai, krūmai, gėlės. Pavyzdžiui, mimozos, palmės, rausvais žiedeliais apsipila migdolmedžiai, žydi ir noksta mandarinai, apelsinai… Salos pakrantėse yra grotų – galima eiti pėsčiųjų takais. Šiaurės vakarų pakrantės įlankoje, Kačijos kyšulyje, yra Neptūno grota (Grotta di Nettuno) – po ją turistams siūlomos ekskursijos valtimi.

4. Besiilgintiems žagrės. „Sardinija gyvena ne tik iš jūros. Oficialiais duomenimis, saloje ganosi apie 3 mln. avių, tačiau manoma, kad iš tikrųjų jų – daugiau, net apie 5 mln. Avys – neatskiriama salos dalis. Jos ganosi laisvai ir labai didelė tikimybė, kad, išvažiavus iš miesto, avys užtvers jums kelią. Stovėsite su automobiliu ar autobusu, nė krustelti negalėsite iki avių jūra nenubanguos ten, kur jai reikia, – juokėsi „Tez Tour“ atstovė. –  Kur bevažiuotumėte, visur – ar arčiau, ar toliau – matai tuos besiganančius vilnos kamuoliukus…“

5. Vertinantiems nenusaldintas šypsenas. Sardinijos žmonės, o ypač – vyresni, dar nesugadinti nei euro, nei turizmo apskritai. Jie nuoširdūs ir gana atviri – nepabijos ne tik gerą, bet ir tiesesnį žodį pasakyti. Sardinijoje, o ypač – kaimuose, gyvenimas itin natūralus – jis teka ta pačia gyvenimo ant žemės, kurią iš visų pusių supa jūra, vaga, taip, kaip ir prieš tūkstančius metų. Todėl gyvenimo tempas ten – lėtas. O gyvenimo būdas – išvien su gamta. Žmonės ten negadina gamtos, o išmokę su ja darniai sugyventi.

6. Visiems poilsiautojų tipams. Pasak „Tez Tour“ atstovės, lietuvių poilsiautojus galima skirti į dvi grupes: mėgstančius, kad jais būtų pasirūpinta nuo… iki… ir atradėjus-individualistus, kurie atostogas nori susikurti iš pačių atrastų dalykų. Sardinija – ideali sala ilsėtis šioms abiem poilsiautojų grupėms. Taip pat saloje paprasta derinti organizuotas keliones su spontanišku noru pakeliauti savarankiškai.

„Kai nuskrendama ilsėtis su kelionių organizatoriumi, juk neprivalu visą savaitę praleisti paplūdimyje – kad ir kokie nuostabūs jie būtų. Sardinijoje lengva išsinuomoti automobilį ar net keliauti po salą autobusu. O va po dienos kelionės sugrįžti į viešbutį kaip į namus – išties patogu. Ypač tai aktualu šeimoms, keliaujančioms su vaikais, – sakė I. Aukštuolytė. – Natūralu, kad tokiu atveju norisi daugiau patogumo, saugumo ir garantijų, kuomet viskuo pasirūpinta iš anksto: ir skrydžiu, ir apgyvendinimu, ir nuvežimu iš oro uosto iki viešbučio ir atgal. „Tez Tour“ atstovai patars, ką saloje verta pamatyti ar į kokį restoranėlį užsukti pietų, o kokį – verčiau aplenkti“.

Sardinijoje paprasta išsinuomoti automobilį, taip pat rekomenduojama rinktis į salos gilumą nusigauti padėsiančiu vietos transportu. „Pati po salą keliavau autobusais ir likau sužavėta patogumu – autobuse nusiperki bilietą ir važiuoji, o pamatyti ir per autobuso langą, ir jau nuvykus į pasirinktą vietą, galima išties daug, – sakė I. Aukštuolytė. – Sardinijos kraštovaizdis įstabus ir kontrastingas, ten nėra autostradų, todėl vien važiavimas vietos keliuku bei žiūrėjimas pro langą yra tikra ekskursija: kalnai ir lygumos, jaukios giraitės ir kokioje aukštesnėje vietoje atsiveriantys vaizdai į Viduržemio jūrą, pro šalį bėgantys vietos gyventojų kaimai… Taip keliaujant, iš patirtų įspūdžių ir vaizdų, galima susidėlioti savos Sardinijos mozaiką“.   

7. Svajojantiems apie vasarą rudenį. Nors lietuviai per 9 mėnesius išsiilgsta saulės, daugelis mūsų svilinančio karščio nepageidaujame. „Todėl Sardinijoje geriausia ilsėtis rudenį, kuomet atslūgsta karščiai (vasarą būna apie 35°C) ir oras tampa ypač malonus poilsiui, vidutinė temperatūra – apie 25°C, – sakė I. Aukštuolytė. – Sardinijoje vasara tęsiasi iki lapkričio, vanduo būna kaip reikiant įšilęs, vietos turgeliuose – gausų įvairiausių nunokusių vaisių. Puiki sala mūsų kraštiečiams, besidairantiems, kur prailginti trumpą lietuvišką vasarą“.

The post 7 priežastys, dėl kurių lietuviai Sardinijoje pasijus kaip namie appeared first on Makalius.lt.

Po aktyvios dešimtosios kelionės dienos, vienuoliktąją skyrėme poilsiui. Jo mums tikrai reikėjo, kadangi kiekvieną dieną lankėme vis kitą miestą, o tai pakankamai vargina. Leidžiame sau pradrybsoti minkštose Chanijos viešbučio lovose iki vidurdienio, o susikrovus daiktus keliaujame į autobusų stotį, kur važiuojame link Kissamos miesto.

Šiaip ne taip susirandame savo viešbutį, kuriame vos už 33 litus žmogui praleisime vieną naktį. Trijų aukštų pastate – nė gyvos dvasios, išskyrus mus du. Štai taip žiemos sezonu atrodo tikroji Kreta.

Mūsų tikslas, atvykus į Kissamos, vienareikšmiškai buvo Balos lagūna. Tai Kretos perliukas, kur jūros vandens grožis atsiskleidžia begalybėje žydros spalvos atspalvių, kur jautiesi tarsi radęs rojų žemėje.

Visgi, žygį į Gramvousa pusiasalį atidedame kitai dienai, kadangi iki jo žiemos sezonu jokie laivai neplaukia, o kitas transportas taip pat nekursuoja. Mūsų mintis eiti ten pėsčiomis iš karto nuvija viešbučio savininkas bei pasiūlo už 5 eurus išsinuomoti dviračius.

Saulei aukštai pakilus į dangų paliekame viešbutį ir sėdame ant rekomenduotų dviračių. Tikra atgaiva po ilgų žygių pėščiomis skrieti lygiais Kretos keliais lyg ant sparnų. Vietomis kelias tai išplatėja, tai susiaurėja. Vienoje kelio pusėje – milžiniškas kalnas, kitoje – skardis be atitvarų žemyn.

Važiuojant visas kelias kyla į kalną, tad paprakaituoti ir stumtis dviračius teko ne kartą. Bet, pamačius Balos lagūną, pasimiršo visas tas vargas ir tai, kad mūsų burnos buvo nuo karščio idžiūvusios. Prisimenu, kaip stovėjau ant kalvos išsižiojęs. Skaičiau, kad per savo medaus mėnesį čia lankėsi gražuolė princesė Diana su princu Čarlzu.

Gaila, neturėjome daug laiko grožėtis šiuo gamtos stebuklu, kurį skalauja net trys jūros – Egėjo, Libijos ir Jonijos, nes jau vakare mūsų laukė autobusas atgal į Chaniją. Grįžimas atgal su dviračiais užtruko dvigubai trumpiau, o leistis nuo kalno apie 70-80 km/val greičiu buvo puiki pramoga.

Grįžome į Chaniją, iš kurios kitą dieną 14:15 val. turėjome skrydį atgal į Kiprą, Pafosą. Naktį nusprendėme praleisti, kaip jau mums įprasta, oro uoste. Kitą dieną, nusileidus jau mums pažįstamame Pafose, iš karto sėdame į autobusą keliaujantį į Limasolį – paskutinę mūsų kelionės stotelę.

Pietinėje Kipro pakrantėje įsikūrusiame mieste atsiduriame tik saulei nusileidus, tad iš karto ieškome būdų kaip nusigauti iki viešbučio. Tiesa, mūsų nakvynės vieta yra visai kitame didmiesčio gale, nei esame mes. Autobusai jau nebevažiuoja, bet pamatome dar vieną iš toli atvažiuojantį į mums reikiamą pusę. Bandau iš karto jį stabdyti. Sustojo.

Už vairo sėdi linksmas vyrukas. Paklausėme jo, ar važiuos link mūsų viešbučio pusės, tačiau atkirto, jog savo pamainą jau baigė, bet jeigu palauksime 20-30 minučių, nuveš mus iki pat reikiamo taško. Jis paliko savo autobusą šalia mūsų, išlipo ir nuėjo į gretimai stovintį pastatą. Kaip ir sakė, po 20 minučių grįžo ir lyg koks taksistas mus nemokamai nuvežė iki pat viešbučio. Iki šiol galvoju, ką būtų reikėję daryt, jeigu nebūtume sutikę tokio malonaus ir rūpestingo kipriečio.

Už 38 litus žmogui naktį praleidžiame trijų žvaigždučių viešbutyje, o kitą dieną neskubant pereiname per pagrindinę Limasolio arteriją – Georgiou A gatvę, kuri tęsiasi apie 20 km. Sėdame vėl į autobusą, ant kurio lango kaba užrašas „Paphos“. Būtent šiame jau trečią kartą lankytame mieste ir baigėsi mūsų žiemos kelionė po Balkanus.

Prieš išvažiuojant išsikėlėme sau tikslą – išleisti ne daugiau 1509 litų. Tai tiesiog simbolinis skaičius, niekaip nesusijęs su Darbo partijos siūlomu minimaliu atlyginimu. Taigi truputis skaičių:

Už keturis skrydžių bilietus iš viso paklojome po 587 litus.

Už keltą iš Pirėjo (Graikija) į Kretą sumokėjome po 100 litų.

Už penkias naktis skirtinguose viešbučiuose sumokėjome po 187 litų (apie 54,3 euro).

Už dvi naktis Atėnų hostelyje pinginę suploninome po 50 litų (14,4 euro).

Už autobusus Kretoje ir Kipre sumokėjome po 142 litus.

Už įėjimą į naktinį klubą Nikosijoje teko sukrapštyti po 52 litus (15 eurai).

Už bilietą į Kirenijos pilį sumokėjome vos po 2,3 lito.

Už dviračių nuomą paklojome po 17 litų (5 eurai).

Už metro Atėnuose sumokėjome po 5 litus (1,4 euro).

Summa summarum gaunasi maždaug 1142 litų. Taigi maistui dviem savaitėms ir suvenyrams liko apie 367 litus. Aišku, savęs gurmaniškais patiekalais nelepinome, o ir iš Lietuvos nemažai buvome įsidėję negendančio maisto (riešutai, greito paruošimo sriubos, džiovinti ananasai, rūkyta dešra, lašiniai).

Taip pat nemažai pinigų sutaupėme, kadangi tris naktis buvome apsistoję pas mūsų draugus Nikosijoje, o visas tris naktis prieš skrydžius miegodavome oro uostuose. Tad mūsų tikslas neviršyti nustatyto biudžeto – įgyvendintas!

Mūsų trumpą filmuką gali pamatyti čia.

Atsisveikinam,

Mantas ir Paulius

Kodėl Bulgarija?

Ar pastebėjai, kiek gerų pasiūlymų pateikiam tau atostogoms Bulgarijoje? O pastaruoju metu lietuviai ją ypač pamėgo. Šią atostogų kryptį poilsiautojai renkasi dėl trijų priežasčių: optimalaus kainos ir kokybės santykio, puikaus oro ir netolimo skrydžio. Bulgarija ypač tinka ir šeimoms su vaikais – trumpas skrydis, žemos kainos, geras šviežias maistas, daug prinokusių vaisių ir daržovių, švelnus klimatas, nėra svilinančios kaitros – ko daugiau gali reikėti tobuloms šeimos atostogoms? Negana to, Bulgarijoje patogu ilsėtis ir dėl to, kad su vietiniais laisvai galima susišnekėti rusų ir anglų kalbomis.

Bulgarijos kurortai

Bulgarijos kurortai nuolat auga ir plečiasi – prie Juodosios jūros statomi nauji viešbučiai, gyvenamieji namai. Populiariausi kurortai, kuriuose siūloma apsistoti yra Auksinės Kopos, Saulėtasis krantas, Obzoras, Saulėtos dienos ir kt. Bulgarijoje vasara tarsi užsitęsusi: joje galima ilsėtis nuo gegužės vidurio iki pat rudens, o iš Lietuvos skrydžius į Bulgariją kelionių organizatorius siūlo iki rugsėjo mėnesio.

Įdomūs faktai

• Bulgarijoje natūralaus smėlio pajūris tęsiasi net 380 km.
• Vasara Bulgarijoje trunka penkis mėnesius – nuo gegužės iki spalio vidurio, kuomet vandens temperatūra retai kada nukrinta žemiau 25 laipsnių.
• Kalnai užima apie 60 proc. visos Bulgarijos teritorijos.
• Kažkam pritardamas bulgaras purto galvą, o neigdamas – linksi.
• Rožė – Bulgarijos simbolis, todėl turistams siūloma įvairių gaminių su rožių aliejumi ir kvapais.
• Devyni Bulgarijos kurortai yra įtraukti į ekologiškai švarių kurortų katalogą.
• Privalu aplankyti Aladžos vienuolyną – vienuoliai aukštai įrengtas patalpas pasiekdavo lipdami iš vijoklinių augalų nupintomis kopėčiomis.

Taigi, jei ieškai gero oro, skanaus maisto ir nenori išleisti visų santaupų, o pasilikti jų dar ir kitoms kelionėms, siūlau rinktis Bulgariją! Kelionės kainos prasideda nuo 585 litų! 

_{Tez tour info}

Su didžiausia pigių skrydžių bendrove Centrinėje ir Rytų Europoje „Wizz Air” Gruzija tapo dar atviresnė bei lengviau pasiekiama keliautojams iš Lietuvos. Norintys pamatyti Gruziją kaip iš Leonido Gaidajaus filmo „Kaukazo belaisvė“, neturėtų nusivilti, mat tamados (tostų sakytojai) ir toliau kelia taures į protėvių sveikatą, kai kurie vietiniai gyventojai vis dar keliauja asilais ir verčiasi avininkyste, kalnai ir upės tebėra ten pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Tik nuotakas džigitams grobti uždrausta įstatymu, o šalia archajinės architektūros per pastarąjį dešimtmetį iškilo nauji modernūs pastatai.

Jūros ir kalnų oro derinys lemia tai, kad Gruzijoje, pasak Pasaulinės Sveikatos Organizacijos, gyvena dvigubai daugiau šimtamečių, palyginus su pasauliniu vidurkiu. Pietvakarių Gruzijoje, Adžarijos regione prie Juodosios jūros įsikūręs Batumio kurortas miesto svečius vilioja švelniu klimatu, kalnais apsupta pakrante ir 16 km ilgio bulvaru. Tai buvusi senovės graikų kolonija, reiškusi „gilųjį uostą“, todėl net šiandien Batumis – pagrindinis Gruzijos uostas ir svarbiausias kurortas, į kurį per atostogų sezoną aplanko beveik 2,5 mln turistų iš viso pasaulio.

Tai dvilypis miestas, kuriame norintys gali ištirpti sukultūrinto paplūdimio turistų minioje arba klaidžioti toliau nuo miesto centro nutolusiuose gyvenamuosiuose rajonuose ir ieškoti gruziniškos autentikos. Tai gyvas miestas, alsuojantis nuolatiniu šurmuliu, nekantrumu ir temperamentu, o kartu ramybės uostas, užliūliuojantis magnolijų žiedais, jūros ošimu ir apelsinmedžių aromatu. Pateikiame 10 priežasčių, kodėl atostogoms reikėtų pasirinkti Gruzijos pajūrio perlą – Batumio miestą.

1. Svetingumas. Kaukazo kalnuose, o ypač Gruzijoje, svetimšalis nuo seniausių laikų priimamas kaip laukiamas svečias, kuriuo nepasirūpinti – didžiausia gėda. Užsukus pas ką nors į namus, ant stalo bus sukrautos visos įmanomos vaišės, pilstomas namų vynas, sakomi tostai ir šokami tradiciniai gruziniški šokiai. Nukrauti stalą ir pasirūpinti linksmybėmis – gruzino garbės reikalas, todėl atvykėliai šalį visada paliks su pačiais geriausiais atsiminimais.
2. Gruziniška Supra ir Tamada kultūra neturi analogų pasaulyje. Daugelyje šalių egzistuoja tostų prie stalo paprotys, bet Tamados fenomenas stipriausias Gruzijoje.Tamada – tostų sakytojas, atsakingas už supros (šventės) tostus, šventės eigą, todėl yra gerbiamiausias puotos narys. Ne bet kas gali juo tapti: žmogus, išrinktas būti tamada, turi būti išsilavinęs, gerai mokėti istoriją ir žinoti Gruzijos kultūrą, būti socialus, iškalbingas, turintis humoro jausmą ir muzikalus. Toks įvairiapusiškumas būtinas todėl, kad tamada ne tik sako tostus, bet linksmina svečius, pasakodamas istorijas, deklamuodamas eilėraščius bei dainuodamas. Supra ir jos eiga – Gruzijos istorijos ir kultūros atspindys, todėl jos taisyklių ir papročių laikomąsi net šiuolaikinėje modernioje visuomenėje. Yra apie 300 skirtingų tostų, pritaikomų skirtingoms suproms, priklausomai nuo jų paskirties ir trukmės.
3. Adžarijos virtuvė ir vynas. Tradicinė gruziniška maisto fiesta – tikras produktų, gaminimo technologijų ir stalo papročių šou. Adžarijos patiekalai, su kaimynės Turkijos prieskoniu – neatskiriama Gruzijos dalis: kalnuotoje Adžarijoje vyrauja brandinti sūriai ir kiti pieniški produktai, iš vietinių vynuogių sulčių ir soduose auginamų graikinių riešutų gaminami saldėsiai, o laivelio formos krosnyje kepamas adžariškas chačapuri – šio regiono pažiba. Tradiciniai pietūs ar vakarienė tiesiog neįmanomi be vietinio vyno, kurio iki šių dienų suskaičiuojama net 50 skirtingų rūšių, tad tiks visiems skoniams.
4. Vienas ilgiausių pasaulyje bulvarų. 1881 metais prancūzų sodininko pradėtas bulvaras šiandien yra viena lankomiausių Batumio svečių vietų. Čia gausu fontanų, modernių skulptūrų, suformuotų floristinių salelių, kvepiančių magnolijų, palmių jaukių kavinukių ir dviračio takų.Bulvaro pradžioje pastatyta metalinė gruzinų menininkės Tamaros Kvesitadzės skulptūra „Meilė“, sudaryta iš moters ir vyro metalinių siluetų, kurie kas 10 minučių keičia savo poziciją, kol galų gale susilieja į vieną.
5. Juodoji jūra ir beveik visus metus atostogoms tinkamas klimatas. Ilgas paplūdimio ruožas vilioja prigulti, o vakare – „paskandinti“ saulę vandenyje. Maudytis jūroje galima jau gegužės pradžioje, o pati maloniausia ji – rudenį, kada prasideda „bobų vasara“.
6. Botanikos sodas. Tiems, kurie mėgsta gamtos įvairovę, Batumio botanikos sodas – tikra vertybė. Šis parkas neturi analogų pasaulyje, nes jame kartu auga skirtingų klimatinių zonų augalai – japonų sakuros ir Kanarų salų palmės auga tomis pačiomis sąlygomis, o kur dar nesuskaičiuojama galybė žydinčių augalų.
7. Kalnų Adžarija laikoma viena gražiausių vietų pasaulyje. Gamta čia sukūrė įspūdingus reljefus, vešlią augmeniją, nuostabius krioklius, šniokščiančias kalnų upes, čia jūros ir pakrančių peizažas susilieja su 2500 m aukščio kalnų viršūnėmis, kurios sulaiko šalto oro mases, todėl kloniuose vyrauja švelnus klimatas.
8. Autentiškas rytų turgus. Nuolatinis šurmulys, rytietiškos derybos, galybė kvapų sukuria nepakartojamą atmosferą. Miesto svečiai namo parsiveš ne vieną žiupsnį prieskonių, kurių pavadinimo galbūt neatsimins, bet žinos pardavėjo draugiškai papasakotą receptą.
9. Turkija vos už 18 km. Autobuso bilietas iki Turkijos kainuoja beveik 20 litų, tad bet kada galimapasimėgauti kitokia rytietiška kultūra.
10. Gruzinams patinka lietuviai. Čia neišgirsite klausimo, ar esate iš Rusijos: vietiniai ne tik atpažįsta lietuvius gatvėje, bet ir rodo akivaizdžią simpatiją, noriai bendrauja, tuoj pat atneša vyno ir pažada draugystę visam likusiam gyvenimui.

Tiesioginiai skrydžiai, pirmą kartą sujungę Lietuvą su Gruzija, iš Vilniaus į Kutaisį vyksta du kartus per savaitę – pirmadienį ir penktadienį. Skrydžio bilieto kaina į vieną pusę prasideda nuo 139 Lt (40,26 EUR).

Pastaruosius porą metų keliauju daugiau, nei būnu namuose. Iš namų į oro uostą, kelios dienos klajonių po Europą (ir ne tik), kelionė atgal namo, staigiai sumetami drabužiai porai skalbimų – juk poryt manęs ir vėl laukia skrydis, o Lietuvoje dar tiek darbų nenudirbtų! Galbūt todėl pamažu visos kelionės ėmė vienodėti, stebinantys dalykai – nebestebinti, o miestų senamiesčiai staiga ėmė ir supanašėjo.

Tik ne Gruzijoje! Čia viskas kitaip. Vos gavęs progą išvykti į šią, kaip patys gruzinai sako – mūsų brolių ir seserų šalį – ėmiau ja ir pasinaudojau. Dėkoti čia reikėtų „Wizz Air“ aviakompanijai, kuri iš Vilniaus pradėjo itin pigius skrydžius į antrą pagal dydį miestą Gruzijoje – Kutaisį. Lėktuvai kyla ir leidžiasi kiekvieną pirmadienį ir penktadienį, todėl drįsčiau sakyti, kad tai ir puiki savaitgalio kryptis. Būtent savaitgaliui čia atvykti ir nusprendžiau.

Lėktuvo bilietai man kainavo po 139 litus į vieną pusę. Taigi su visais mokesčiais ir rankiniu bagažu į abi puses sumokėjau 278 litus. Žinoma, sezono metu (nuo birželio iki rugsėjo), kainos gali išaugti ir dvigubai, tai normalu. Tačiau kas įdomiausia, šiandien radau dar pigesnius bilietus – vos po 99 litus į vieną pusę su mokesčiais – lapkričiui, gruodžiui. Savaitgalis už 200 litų? Įmanoma! Tik netingėk ieškoti.

Pirmoji mano kelionė į Gruziją buvo skirta pažinčiai su Adžarijos regionu ir jo sostine Batumiu. Kutaisyje leidžiamės šalia Kaukazo kalnų, kurių viršūnėse dar baltuoja sniegas, o gruzinai žada čia įrengti didelius slidinėjimo kurortus. Kelionė iš Kutaisio į Batumį mikroautobusiuku trunka apie 2 valandas. Kelionės metu pravažiuojama vargingiausia visos šalies dalis. Aptriušę namai ne tiek stebino, kiek laisvai plente besiganančios karvės, ožkos, avys, ir – dėmesio – kiaulės. Miegoti kelionės metu niekas neleidžia, nes traukte traukia paspoksoti per langą ir dar kartą pamąstyti, ar turėčiau liūdėti dėl savo gyvenimo nelaimių, kaip antai prieš metus sudaužyto iPhone…

Gruzinų užmojai visai nemaži – maždaug už 130 km nuo Kutaisio esantis Juodosios jūros kurortas Batumis žada tapti antruoju Dubajumi ir Las Vegasu kartu sudėjus. Prieš kelerius metus valstybė nusprendė investuoti 450 milijonų eurų į miesto infrastruktūrą. Staiga čia išaugo nematyti neregėti viešbučiai, jaukus senamiestis, Romos koliziejus ir daugybė kitų keistenybių, be kurių, man regis, tikrai būtų galėję išsiversti. Štai, kad ir bokštas, skirtas gruzinų abėcėlei pažymėti.  Aukštas aukštas pastatas su visomis abėcėlės raidėmis, prilipdytomis ant šono. Pastatas kol kas be paskirties, bet, matyt, ten bus įrengta apžvalgos aikštelė – štai matau, kaip jau stato liftą. O gal Jus sudomins gražiausiu pasaulyje pripažintas “McDonald‘s” greito maisto restoranas – kaip tik lėktuve apie jį skaičiau „Wizz Air“ žurnale, o čia staiga jis man išniro prieš akis. Keista ir labai įdomu.

Atvykti iki Batumio nėra sudėtinga – Kutaisio oro uosto aikštelėje Jus pasitiks daugybė mikroautobusiukų ir taksi vairuotojų, siūlančių kainą už kelionę iki Tbilisio, Kutaisio ar Batumio. Derėkitės, tarkitės su kitais pakeleiviais, susiburkite į grupelę ir reikalaukite geros kainos. Neturintiems nuotaikos deryboms, sėskite į vietinį autobusą, vežantį iki Kutaisio stoties. Iš ten už keliolika larių nuvyksite iki Batumio.

Balandžio pabaigoje Adžarijos regionas ruošiasi sezono pradžiai. Batumis, viso regiono sostinė ir didžiausias kurortas, šluoja šiukšles nuo promenadų, viešbučiai vėdina savo kambarius, kavinės jau pamažu įrenginėja lauko terasas, o čigonų vaikai jau miklina rankas turistų kišenėse. Va tai tau – ir pas mane pamiklino. Larių ieškojo. Laris – Gruzijos piniginis vienetas, prilygstantis maždaug 1.40 lito (geriausia atsivežti dolerius arba eurus ir išsikeisti vietinėse keityklose, nepamirškite dokumento su savimi). Nerado larių, bet norėjo pasiimti telefoną. Kai bandžiau jį pasiimti atgal, keturi vaikai iš galo pribėgo ir čiupo plėšyti marškinėlių. Matyt, kad savo telefono nebeprašinėčiau, na negi man jo gaila? Bet vaikai suklydo – telefonas man brangesnis už paprastus marškinėlius. Viešint Batumyje, į čigonų vaikus stenkitės nereaguoti ir nė vieno lario neduoti – kitą dieną jie Jus atsimins ir prašys jau dviejų larių. Neduosit – aprėks, atsiguls ant žemės ir verks, raitysis ir klyks, bėgs po mašinų ratais. Nereaguokite. Tai vienintelė Batumio problema, kurios niekas negali išspręsti. Tiesa, kai šiuo nutikimu pasidalinau su žurnalo „Žmonės“ skaitytojais, mane užpuolė skaitytoja gruziniška pavarde. Patikino, kad žmonės už vagystes ir nusikaltimus Gruzijoje labai griežtai baudžiami, o aš išsigalvoju nesąmones. Na, bet juk sakau kaip buvo…

Pasak mano gidės Majos, nuo gegužės vidurio kurortas prisipildys tūkstančiais turistų. Kasmet čia apsilanko net pusantro milijono užsieniečių. Daugiausia turkų ir ukrainiečių, nemaža dalis atvyksta atostogų iš Egipto ir Tuniso. Kaip manote, kodėl?

Kazino.

Štai Jums ir atsakymas. Čia jų pilna, rasite kiekviename didesniame viešbutyje dar net neprivažiavus Batumio. Pamenate, juk minėjau, kad beveik antras Las Vegasas čia. Pirmąjį kelionės vakarą apsilankiau savo viešbučio „Radisson Blu Batumi“ (rekomenduoju įnoringiems keliautojams, tai 5* viešbutis miesto centre su nuostabia panorama pro kambario langus, kurie, beje, nuo grindų iki lubų) teritorijoje esančiame kazino „Iveria“. Nemokami gėrimai ir užkandžiai tiekiami pralošus 50 dolerio centų, todėl neturintiems potraukio lošimams tai gali būti smagus vakaro praleidimo būdas. Ir galbūt net pavyktų sutaupyti, jeigu išsiruošėte į taupią kelionę?

Viešbučiai.

Jeigu nusprendėte pasilankyti Adžarijos regione, labiausiai rekomenduoju apsistoti būtent Batumyje. Galbūt dėl to, kad čia nemaža viešbučių konkurencija – nuo 1* iki 5*, todėl kainos visai nedidelės. Mėgstantiems prabangą:

• Sheraton Hotel & SPA 5*
• Radisson Blu Batumi 5*
• Piazza Boutique Hotel 4*

Kaina asmeniui už savaitgalį sezono metu (3 naktys) – apie 600-800 litų su pusryčiais verslo klasės numeryje, apsistojant dviese. Balandžio pabaigoje 3 nakvynės man kainavo 550 litų. Paprastesniuose numeriuose prasisuksite pigiau.

Taupiam apsilankymui variantų taip pat nemažai – nuo pigiausių hostelių gyvenamuosiuose rajonuose iki ekonominių viešbučių miesto širdyje, tereikia netingėti išsirinkti:

• Rock Hotel First Line
• Avrasya
• Hotel Leon
• Crystal Hotel

Už 3 naktis galima sumokėti vos 130-150 lt asmeniui. Į kainą galbūt netgi įskaičiuotas ir prabangus vaizdas į jūrą. Tiesa, pigūs viešbučiai savo apdailos atnaujinti nelinkę, tad sveiki atvykę 20 metų atgal – savotiška egzotika, bet kokybiška.
Sezono metu už visą savaitę sumokėsite apie 500-600 litų asmeniui 2-3* viešbutyje, kurį rekomenduoju dėl kainos ir kokybės santykio.

Aplankyti Gruziją rekomenduoju visiems. Kai kam Kutaisis bus galutinė stotelė, kai kam – kelionės į Adžarijos regioną pradžia, o taip pat atsiras ir tokių, kurie trauks visai į kitą šalies pusę ir tai bus tik kelionės pradžios ir pabaigos taškas. Negaliu pasakyti, kad Gruziją pažinau. Kadangi ruošiuosi gyventi ilgą gyvenimą, spėsiu joje apsilankyti dar ne vieną kartą – ji man paliko teigiamą įspūdį. Kitą kartą ruošiuosi į Tbilisį, o tu?

Pirmasis mano kartas Gruzijoje buvo būtent Adžarijos regiono kurorto Batumio aplankymas. Savo bendrus įspūdžius ir nuotykius išdėsčiau pirmąjame pasakojimo įraše, kurį rasi paspaudus čia. Šiandien skaitykite apie lankytinas vietas, maisto produktų kainas.

Trijų dienų pilnai pakanka pažinčiai su pačiu Batumiu, pramogoms vakare (naktiniai klubai dirba tik sezono metu, o tokio dalyko kaip kokteilių baras gruzinai nematė, nebent viešbučių viršutiniuose aukštuose su siaubingomis kainomis turistams) ir pasigulinėjimui prie jūros. Prisipažinsiu, išbandžiau beveik viską, ką siūlo Batumis, todėl drąsiai rekomenduoju nuveikti būtent tai:

• Velnio ratas Senajame bulvare, netoli uosto – vienas iš miesto simbolių. Įėjimo kaina 3 lariai (apie 4,20 lito) už vieną apsuktą ratą atrakcionu. Supantis atsiveria labai graži panorama į Juodąją jūrą, uostą, senąjį bulvarą. Pramogos trukmė – apie 20 minučių. Labai gražu ir dieną, ir vakare.
• Keltuvas iki apžvalgos aikštelės kalnuose – kaina į abi puses vėlgi tik 3 lariai. Malonumas su fotografavimusi apžvalgos aikštelėje trunka apie valandą, prieš kylant į kalną galima stebėti vietinių rajonų gyvenimą iš viršaus. Labai rekomenduoju dienos metu. Keltuvą rasti paprasta – jis yra uosto pradžioje.
• Apsilankymas vietiniame restorane – būtinai tai padarykite! Galbūt pirmą ir paskutinį kartą gyvenime pamatysite, ką reiškia pilnas vaišių stalas, nukrautas lėkštėmis trimis aukštais. Gidė Maja man išdavė paslaptį: jeigu po pietų ar vakarienės pakyli nuo tuščio stalo, vadinasi, maisto nepakako. Normalu gruzinams atrodo, kai mažiau nei pusė atnešto maisto lieka savo lėkštėse – neva viskas buvo labai skanu, bet nebetilpo. Kai pasiguodžiau, jog man gaila mesti tiek maisto lauk, gidė nusijuokė – viskas yra suvartojama ir tuo pasirūpina restorano darbuotojai, taip pat mėgstantys pavalgyti ir dar savo šeimas pamaitinti. Beje, kainos visai nesikandžioja.
• Ekskursija laivu palei Juodosios jūros pakrantę – palyginus su kitų šalių ekskursijų kainomis, šios irgi juokingos. Už 15-30 larių galima gauti ne tik pasiplaukiojimą laivu, bet ir vakarienę jame. Nepraleiskite progos, juk Juodąją jūrą visi matome gerokai rečiau nei Viduržemio.
• Kelionė į Turkiją – nuo Batumio iki artimiausio Turkijos kaimelio – tik 18 kilometrų, arba 5 lariai už autobuso bilietą. Nepamirškite paso, jis būtinas patekti į šalį. Čia gruzinai vykti mėgsta savaitgaliais, norėdami apsipirkti. Jeigu išleidžia mažiau nei 500 larių, pirkinių deklaruoti nereikia.
• Batumio Botanikos sodas – čia aš pirmą kartą pamačiau augantį bambuką ir išgirdau įdomiausias istorijas apie kiekvieną augalą. Ar matėte pipiro medį? Ar lankėtės japoniškame sodelyje? Gražiai sutvarkyta aplinka, giedrą dieną atsiveriantys vaizdai į jūrą tikrai ilgam išlieka atmintyje.
• Dviračių nuoma – panašiai kaip Vilniuje, tik čia galima važinėti visą dieną. Kaina apie 20 larių. Smagu palei jūrą prasilėkti promenada ir uostu. Galima sakyti, kad ji tam ir pritaikyta – dviračių tiek, kad pėstieji atrodo ir jaučiasi, lyg būtų kliūtys.
• Batumio turgus – ko gero didžiausia egzotika, kokią tik teko patirti per pastaruosius porą metų. Užsukite bent pasižvalgyti, tačiau garantuoju, kad iš turgaus išeisite bent su maišeliu prieskonių (1 laris) arba didžiausiu pakeliu juodos arbatos (2 lariai). O prasitarus, kad atvykote iš Lietuvos, dar ir dovanų gausite. Beje, mama sakė, kad Kalvarijų turgus Vilniuje ne ką prastesnė egzotika. Gal reikės apsilankyti ir ten :)

Kainos Batumyje

Apie kainas vienos nuomonės susidaryti negaliu. Jos labai priklauso nuo to, ar prekybos vietoje turistai laikomi kvaileliais, galinčiais mokėti 5 kartus daugiau, ar ne. Štai vieną dieną plikytas pyragaitis su grietinėlės įdaru kainuoja 1 larį, o kitą (nužvelgus mane nuo galvos iki kojų) – 5 larius.

Arba alus. Už bokalą vietinio alaus paprašys 6 larių, juk vis tiek sutiksite mokėti, ir tai mums, turistams, pasirodys priimtina kaina. Deja deja, kitą dieną, atėjus į barą su vietiniais, už alų galima mokėti vos 1,30 lario (apie 1,80 lt).

Litras vyno bare kainuoja 3,5 lario (apie 5 lt). Trys litrai stalo vyno parduotuvėje Batumio centre 9-10 larių. Jack Daniels viskio 0,7 buteliukas – 39 lariai. Bet man paprašius paduoti būtent tą viskį, pardavėjas nustebo – negi nenoriu išbandyti vietinio viskio (naminukės)? Mane patikino, kad kitą rytą nubūsiu kaip naujai gimęs, o skonio skirtumo nepajusiu. O viso to malonumo kaina – 6 lariai už puslitrį. Spėkite, ar skonis kaip “Jack Daniel’s”…

Taksi. Kilometro kaina tik 80 vietinių centų, bet reikia labai stebėti skaitliuką. Turistus taksistai mėgsta mulkinti ir dėl to sąžinės graužaties visai nejaučia. Aš jų vietoje jausčiau…

Maistas. Populiariausias (ir įtrauktas į kaloringiausių pasaulio patiekalų dešimtuką) patiekalas „Chačiapuri“, kurio aš vienas įveikti nesugebu, kainuoja nuo 6 larių. Mėsainiai, bulvytės, kiti pigiausi patiekalai greito maisto restorane „McDonald‘s“ – nuo 2,8 lario. Beliašai, čeburekai, bandelės su bulvėmis (tarp kitko, labai skanios) iš vietinių pardavėjų miesto gatvėse – 80 centų – 1 laris. Ledai vafliniuose puodeliuose – 50 centų (braškiniai – mano favoritas).

Neseniai su nauju kelionių organizatoriumi „Bo Tours“ buvau labai savotiškoje, gana neįprastoje kelionėje – Stambulas-Šiaurės Kipras. Kelionės tikslas – pamatyti tai, kas dar nenuvalkiota, ir pasilinksminti. Pirmiausia norėčiau pasidalyti įspūdžiais iš Stambulo, kitame straipsnyje papasakosiu apie Šiaurės Kiprą.

Turkija greičiausiai asocijuojasi su puikiais viešbučiais, geru aptarnavimu ir jūra. Šįkart noriu papasakoti apie kitokią Turkiją – pilną kvapų, atsipalaidavusių žmonių ir daugybę spalvų. Tokią, kurioje yra ką veikti ir ką pamatyti.

Į Stambulą tiesiogiai atskrendu su „Turkish Airlines“, kurie kaip visada pasirūpina maloniu skrydžiu. Gana vėlu, bet visgi nusprendžiam su grupe susipažinti su naktiniu Stambulo gyvenimu, kuris mane nustebino – darbo savaitės vidurys, o žmonių kaip per Kaziuko mugę. Aplink vien kavinės ir barai, žmonės sėdi lauke, triukšmingai bendrauja, atrodo, nerasčiau nė vieno laisvo staliuko. Toliau keliaujam į Taksim aikštę, kuri yra pagrindinis turistų, susitikimų ir mitingų centras. Užuodžiu keistai malonų kvapą ir nusprendžiu sekti paskui jį… Vidury gatvės kepti kaštonai. Perku – 150 gr 10 lirų. Paskui kitose vietose tuos pačius kaštonus mačiau geroookai pigiau. Skonis neypatingas, bet kvapas geras. Keliaujam toliau, metas rimčiau pavalgyti. Restorane kainos nesikandžioja, užėjom į gido rekomenduotą vietą, pavalgiau už maždaug 25 lirų (1 lira – 1,20 lt). Pastebėjau, kad turkai mėgsta baklažanus ir moka iš jų padaryti įvairiausių ir skaniausių dalykų, receptais pasidalinsiu ateityje.

Kitas rytas prasideda ekskursijomis. Kaip minėjau, šalis turtinga savo istorija. Pradedame nuo hipodromo, obelisko ir The Blue Mosque (mėlynąja mečete), kurią taip vadina dėl viduje esančių mėlynų plytelių. Prie įėjimo į mečetės vidinį kiemą kabo grandinės. Žinot kodėl? Jos kabo nuo senų laikų, kai į šią aikštę įjodavo sultonas. Kam? Kad įjodamas būtų priverstas nusilenkti, nes nors ir valdovas, bet Alachas už jį vis tiek aukščiau. Tradiciškai prie įėjimo merginos apsigaubia plaukus skarelėmis, visi nusiimame batus ir einame į vidų. Erdvė didelė, bet prabangos nedaug.
Perėję gatvę ir parkelį, atsiduriame prie Hagia Sofia muziejaus. Taip pat labai erdvus, gražus pastatas, kiemas, rožynai. Kylame į antrą aukštą vingiuotu keliuku. Kur laiptai? Nėra, nes seniau čia damas į viršų užnešdavo. Ot tinginės, pamaniau.

Kaipgi būti Stambule ir neužsukti į turgų. Aplankėm net du – Grand Bazaar ir Spice Market. Išvada viena – visur reikia derėtis ir akylai sekti kainas, nes vos už keliasdešimties metrų ta pati prekė gali kainuoti jau dvigubai pigiau. Negaliu sakyti, kad nusiderėsite perpus, bet bent 20-30 proc. nuo sumos tikrai. Man labiau patiko Spice Market, ten radau nuostabiai kvepiančios turkiškos kavos (250 gr – 7,50 lirų) prie kurios eilė kaip sovietiniais laikais, saldumynų su medumi (jie gerokai brangesni, 1kg nuo 40 lirų, kiti, paprastesni, nuo 15 lirų). Mano bendrakeleiviai ne ką prasčiau prašlavė lentynas – prieskoniai, arbatos, džiovinti vaisiai, merginos puolė prie skarų, avalynės, žodžiu, visko daug daug ir už įperkamas kainas. Pavalgome restorane „Galata Bridge“ – žuvis nuostabi, ką tik iš vandens, vėlgi baklažanai ir įvairūs užtepukai. Turiu pripažinti, mano skrandis Stambule džiaugėsi J

Pailsėje ir pavalgę plaukiame laivu per Bosforo sąsiaurį, kuris skiria Europą ir Aziją. Sąsiauris yra maždaug 30 km ilgio. Vaizdai išties nuostabūs. Per sąsiaurį nutiesti du tiltai:  Bosforo ir Sultono Mehmeto. Manoma, bus ir trečias.

Vakare turkiškos pramogos „Gar night Club“ – pilvo ir kiti tradiciniai šokiai, skanus maistas, laimingi ir švytintys žmonės. Visko tiek daug per tokį trumpą laiką, bet juk kelionės tikslas ir nebuvo išmokti šalies istorijos, o pamatyti, užuosti ir patirti. Viskas pavyko puikiai. Dabar skrendu į Šiaurės Kiprą. Sako, ten įdomu. Ten dar kitaip. Laukite tęsinio.

Jei ir tu nori aplankyti Stambulą ir Šiaurės Kiprą, gali tai padaryti su „Bo Tours“.

Rašyk jiems el. paštu booking@botours.eu arba skambink +37069555563