Planuojate kelionę į Kretą ir svarstote, ką verta pamatyti? Jau pasakojome apie jėgų pareikalausiantį, bet visam gyvenimui atmintyje išliksiantį Samaria tarpeklį, o šį kartą apie Kretos vandens pramogų parką „Acqua plus water park“.

Parkas įsikūręs vaizdingoje vietoje:

Kaip nuvykti? Iki vandens parko galima nuvykti autobusu iš viešbučio, savo nuomotu automobiliu ar taksi. Taip pat ekskursiją į parką galima įsigyti vietinėse turizmo agentūrose.

Bilietai į parką kainuoja: vaikams iki 13 metų – 16 eurų perkant vietoje, suaugusiems – 24 eurai. Internetu pigiau. Beje, spintelės rūbams – mokamos (kreiptis į parduotuvę, esančią netoli spintelių). Kainuos nuo 3 eurų. Jeigu neturite vertingų daiktų ir nenorite mokėti už spintelės raktą, tuomet galite laikyti savo daiktus prie gulto ar kitoje vietoje. Pasitaiko atvejų, kai bilietus į Kretos „Acqua plus water park“ jums nemokamai pasiūlys vietinės turizmo agentūros, jeigu pirksite iš jų ekskursijas.

Išalkusiems bus kur pavalgyti, kainos nuo maždaug 6-10 eurų už patiekalą. Taip pat veikia ir baras, kur už maždaug 7 eurus gausite skanių kokteilių.

Apie atrakcionus. Atvykę galėsite išbandyti apie 50 skirtingų kalnelių, upelių ir įvairių vandens parkams būdingų atrakcijų. Tiems, kurie ne kartą yra lankęsi lietuviškose vandens parkuose, nauja bus pats pojūtis, jog viskas po atviru saulėtu dangumi, aplink gausu augmenijos, o ore tvyro atostogų atmosfera. Teko lankytis  spalio pradžioje (kuomet sezonas parke jau į pabaigą), drąsiai rekomenduočiau šį laiką, nes oras puikus, ilgų eilių prie atrakcionų jau nebebūna, galima tiek smagiai papramogauti, tiek ramiai pagulėti ant gulto.

Stebuklų nesitikėkite, tačiau parke praleistas laikas tikrai bus įsimintinas tiek jums, tiek jūsų mažiesiems. Personalas čia labai malonus, kalnelių įvairovė pakankama (beje, jau statomi nauji atrakcionai, plečiama parko teritorija).

The post Kretos vandens pramogų parkas „Acqua plus water park“ – pramoga visai šeimai appeared first on Makalius.lt.

Makalius gavo laišką nuo skaitytojo Juliaus, kuris papasakojo apie savo kelionę į Bergamo bei Leko miestelius. Sužinokite, ką per tris dienas galima nuveikti  Italijoje.

Noriu pasidalinti šiltais įspūdžiais – kaip nuostabiai ir pigiai tris dienas praleidau Bergame ir šalia jo esančiame Leko (it. Lecco) miestelyje prie Komo (it. Como) ežero.

Gruodžio 9 d. išskridau į Bergamą, po poros valandų trukusio skrydžio atsidūriau tikroje Italijoje. Pirmąją naktį praleidau oro uoste su daugybe kitų keliautojų. Ankstų rytą, naudodamasis navigacija, apie 5 km pėdinauiki miesto traukinių stoties, kur įsigijau bilietą į Leko, kuris kainavo 3,45 Eur į vieną pusę. Kelionė truko apie valandą.

Leko – tai nedidelis miestelis įsikūręs Komo ežero pakrantėje ir apsuptas žavingų Alpių kalnų. Gyvenau iš anksto rezervuotame kambaryje, kuris kainavo 100 Lt nakčiai.

Pirmąją dieną apvaikštinėjau miestelį, o kitą – kėliausi į kalnus. Iš miesto iki funikulieriaus veža viešasis transportas Nr. 5, kaina 1,5 euro. Funikulieriaus kaina 8,5 euro į abi puses, kelia kas pusvalandį.

Pakilus į 1300 m aukštį galima pasivaikščioti, aplankyti panoramines aikšteles arba kopti savo jėgomis aukščiau į kalnus. Beveik visą savo keliones laiką praleidau kalnuose. Beje, čia yra kelios kavinės, o žiemą veikia slidinėjimo trasos.

Leko, manau, skirtas pasiilgusiems gamtos, sporto, šiek tiek adrenalino… Plaukiojimas po ežerą su valtimi ar baidare, kopimai į kalnus ir slidinėjimas – tai šio miestelio arkliukas. O jeigu norisi kažko romantiškai itališko – vakarais galima vaikštinėti miestelio pakrantėmis ir grožėtis ežero ir kalnų vaizdais. 

Kitą dieną paskyriau lauktuvių pirkimui, porą valandų praleidau Bergamo mieste. Pačiame Bergamo centre žiemą vyksta Kalėdinė mugė, kurioje ir vaikštinėjau laisvu laiku, aplankiau kelis parkus. Kelionę kiek apsunkino kalbos barjeras – anglų kalba čia tikrai nėra populiari ar plačiai naudojama.

Bergamas – tai stotelė, iš kurios visi pajuda susipažinti su Italija. Iš Bergamo važiuoja traukiniai įvairiausiomis kryptimis – Milanas, Leko ir kt. nuo Bergamo nutolę apie 40 km spinduliu.

Labiausiai patiko gamta, kalnai, Leko miestelis ant nuostabaus grožio ežero kranto.

Paskaičiuokim… Skrydžiai – 150 Lt, nakvynė – 100 Lt, transporto išlaidos – apie 70 Lt ir maistas – 80 Lt. Viso išleidau apie 400 Lt. Ačiū, Makaliaus forumui, kuriame gavau nemažai informacijos, bei naudingų patarimų.

Smagių kelionių!

Julius Snudaitis

The post Pigi kelionė į Bergamą ir Leko prie Komo ežero appeared first on Makalius.lt.

Dešimtosios kelionės Australijoje kelionės rytą pamatėme, kad esame labai gražioje vietoje, šalia kalnų upelio. Tiesa, pastebėjome ir informacines lentas, kad aplink – tiek prie vandens, tiek žolėje – yra itin nuodingų gyvačių. Jeigu būtume tai perskaitę vakare, pakuodami daiktus būtume buvę kur kas atsargesni. Bet, kai nežinai – tai ir galvos neskauda. Susiruošėme keliauti toliau.

Pavažiavę dar pusvalandį, privažiavome aukščiausią vietą kelyje, bei kartu ir „Great Dividing Range“ riboskyrą tarp Viktorijos valstijos ir Naujojo Pietų Velso. Ši vieta vadinasi „Dead Horse Gap“ ir aukštis yra 1582 metrai. Beje „Dead Horse Gap“ pavadinimas kilo dėl čia rastų 17 arklių skeletų.

Vėliau privažiavome vietą, kur visi australai, australiškos žiemos metu slidinėja. Ir net vasaros metu matėme snieguotas viršūnes. Didžiausiame kalnų miestelyje šiame regione, pavadintą išsamiu „Snowy Mountains“ pavadinimu, radome ir „Woolworths“ maisto prekių parduotuvę, ir didžiulį ežerą, ir net savo oro uostą jie turėjo. Tad ten papietavę, tęsėme kelionę.

Kanberą pasiekėme apie 5 valandą vakaro. Australijos sostinė yra įsikūrusi apie 600 metrų aukštyje. Tą pačią dieną iškart apžiūrėjome Australijos parlamentą, įsikūrusi kalne, po žolyte, ir turintį milžinišką vėliavą.

Priešais parlamentą yra maždaug 5 kilometrų ilgio parkas/alėja, besitęsiantis ir pat „War Memorial“ karo muziejaus kitame gale, kuris yra tarsi Kapitolijus Vašingtone vienoje pusėje ir Abraomo Linkolno paminklas kitoje pusėje. Parke per vidurį teka pagrindinė Kanberos upė, kuri itin mėgstama irkluotojų, taip pat yra Senojo parlamento muziejus ir Jungtinių tautų būstinė su daugybės šalių vėliavomis.

Po pasivaikščiojimo parke, netikėtai pamatėme daug prabangių ir sportiškų automobilių – „Porsche“, „Ferrari“, „Ford Mustang GT“ ir kitų „American Muscle“ , kostiumuotų žmonių, bei gražiausiomis suknelėmis ir tobulu makiažu pasipuošusių merginų. Galiausiai pamatėme daugybę žmonių prie Senojo parlamento – kažkas išsinuomojo visą „Old Parliament“ muziejų. Prie kilimo automobilių eilėje laukė net ir Kleopatra, kurią nešė keturi vergai. Galiausiai prie mūsų priėjo vienas žmogelis, matyt vienas iš organizatorių, bei papasakojo, kad čia šiandien vyksta Kanberos mokyklų išleistuvės.

Tuomet patraukėme per miestą ir tiltus į centre įsikūrusį „YHA“ hostelį. Čia buvo įrengta pirtis, sūkurinė vonia, baseinas, biliardo stalas ir net lauko BBQ ant pastato stogo. Kambariai su minkštais krėslais ir ir net filmų teatrai įrengti.

Vienuoliktoji diena – apžiūrėkime Kanberą

Antroji Kanberos apžiūros diena. Apžiūrėjome Kanberos „War Memorial“ muziejų, pastatus, tankus, skulptūras ir karo pabūklus. Vėliau patraukėme apžiūrėti Australijos valstybinę monetų kalyklą („Royal Australian Mint“), kur taip pat yra įrengtas ir muziejus, be to per stiklą galima pamatyti kaip dirba mokslininkai ir gaminami pinigai.

Pajudėjome 114 km keliu atgal link vandenyno – link 1-ojo „Princes Hwy“ kelio. Tik prieš tai reikėjo įveikti paskutinius kalnus mūsų roadtrip‘e. Dar sykį perkaito variklis. Ir aušinimo skysčio valgymas padažnėjo. Iššūkis buvo įveikti tuos likusius 70 km be telefono ryšio. Visgi kalnus šiaip ne taip įveikėme ir pasiekėme „Batemans Bay“., važiuojant supylę visą turėtą aušinimo skystį. „Batemans Bay“ buvo parduotuvių, taip pat ir K-Mart, kur nusipirkau 10 litrų aušinimo skysčio.

Aptarėme tolesnį kelionės planą ir po trejeto valandų pajudėjome tolyn. Iki „Jarvis Bay“ buvo likę 150 km. Šiaip ne taip, taikydamiesi su automobilio kaprizais, pasikėme kelionės tikslą. Nakvojom „Jarvis Bay“, prie „caravan parking“ stovėjimo aikštelės, nes taip ir neradome jokio kito kempingo.

Paskutinė kelionės diena – Jarvis Bay ir kelionė iki Sidnėjaus

Šios dienos tikslas – aplankyti „Jarvis bay“ ir įveikti paskutinį 174 km kelionė etapą iki Sidnėjaus. Ryte pasitiko stiprus lietus. Ištaikę progą, apžiūrėjome balto smėlio „Jarvis bay“ pliažus, taip pat ir balčiausio smėlio paplūdimį Naujajame Pietų Velse – „Hayam Beach“.

Pajudėjome link Sidnėjaus. Pagrindinis „Princes Hwy“ kelias pavirto greitkeliu ir vedė per nedidelius, apie 700 metrų aukščio, kalnus. Tiek greitis, tiek kalnai ir vėl buvo išbandymas automobiliui. Bet važiuojant atsargiai, nieko tokio nenutiko. Reguliariai stojome kas 30-40 kilometrų. Sustojus įpildavau po maždaug litrą aušinimo skysčio. 40-ies kilometrų atstumu iki Sidnėjaus pamatėme paskutinę Sidnėjaus metro linijos stotelę. Tuomet ir pradėjom tikėti, kad tikrai pasieksime Sidnėjų penktadienį ir aš nepavėluosiu į kitą dieną prasidedantį „Stereosonic 2013“ festivalį.

Likusius 40 kilometrų įveikti prireikė kone visų 3 valandų. Važiavome per miesto kamščius, laimei į miesto pusę jie buvo mažesni. Bet kelionė per Sidnėjų užtruko. Dar porą sykių stojome papildyti po litrą aušinimo skysčio. Galiausiai pasiekėme Sidnėjaus centrą, atsisveikinau su Ryčiu. Na, o pats patraukiau per „Harbour Bridge“ tiltą į savo naujuosius namus šiaurės Sidnėjuje esančiame Grinvičiaus rajone.

Po savaitės automobilį pardaviau net 100 AUD brangiau nei pirkau, o jeigu automobilis nebūtų turėjęs jokių problemų, tai sprendžiant pagal gautų skambučių kiekį paskelbus skelbimą „GumTree“ skelbimų portale, būčiau lengvai uždirbęs ir visus 500 AUD.

Įsikūrimo Sidnėjuje ypatumai – nuomos kainos

Įsikūriau šiauriniame Sidnėjaus rajone – 3 km nuo centro esančiame Grinvičiuje, studentams skirtuose namuose. Čia yra vidinė stovėjimo aikštelė, baseinas, kino ir mokymosi salės patogiais stalais ir kėdėmis, bei minkštais foteliais, dideliais langais su daug šviesos, taip pat virtuvė ir net dieną dirbantis restoranas. Taip pat WiFi ryšis yra visame pastate ir lauke ant žolynėlio. Taip pat daug žalių parkų aplink pasivaikščioti ar pabėgioti.

Nuomos terminai čia taip pat ilgesni – mėnesis ar daugiau, o pigiausios kainos yra nuomojantis bent 3 mėnesiams. Kainos stabilios – 150-300 AUD per savaitę, priklausomai nuo to, ar gyveni vienas ar daliniesi kambarį. Hosteliuose kainos svyruoja apie 30-70 AUD už parą, plius dar užsakyti reikia prieš daugiau nei mėnesį, kitaip visi savaitgaliai bus užimti. O štai Naujųjų metų išvakarėse ir pora dienų prieš ir po, net ir pigiausiuose hosteliuose, kainos siekia net 120-200 AUD parai. Viešbučiuose – nuo 500 AUD už parą per naujuosius metus. Tad, per porą dienų Naujųjų metų savaitę hostelyje galima sumokėti įprastą mėnesio nuomos kainą nuomojantis ilgalaikį būstą.

STEREOSONIC 2013

Savaitgalį lėkiau į Sidnėjuje ir kituose didmiesčiuose prasidėjusį didžiausią Australijoje muzikos festivalį – STEREOSONIC 2013, šiemet sutraukusį per 200 tūkstančių gerbėjų visoje Australijoje. Kartu su žinomiausiais pasaulio didžėjais – Armin Van Buuren, David Guetta, Empire of The Sun, Calvin Harris, Afrojack, DJ Alesso, Above & Beyond, Axwell ir kitais. 5 scenos 5-iuose Sidnėjaus olimpiniuose stadionuose ir kituose pastatuose.

Prie pagrindinės scenos, į aptvertą zoną, pateikti buvo leidžiama visiems norintiems – matyt 250 AUD už bilietą į renginį kainą buvo užtektinai didelė, kad nebebūtų VIP ir ne VIP skirstymo. Tad, norint pamatyti garsiausius pasaulio DJ‘us iš kelių metrų tereikėjo tik maždaug pusvalandį palūkėti eilutė ir po to su visa minia norinčių grūstis tol vartai lieka atidaryti. Geriausi renginio pasirodymai buvo transliuojami ir internetu visam pasauliui. Aišku, gerbėjai buvę prie scenos ne tik matė garsiausius DJ‘us iš arti, bet pateko ir į „šlapią vakarėlį“, nes vandens žarnos čiurkšlės visi ne kartą buvo atvėsinti.

Aukščiausios klasės garso ir vaizdo aparatūra, kameros, projektoriai, ugnies efektai, lazerių projekcijos per visą stadioną, bei ir nuolatiniai fejerverkai nuo scenos ir nuo stadiono viršaus, sukūrė tikrai įspūdingą reginį.

Netrukus apie kelionės išlaidas, išvadas ir ne tik.

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška

Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti?

Aplink Australiją per 12 dienų (III). Adelaidės zoologijos sodas ir laukiniai delfinai

Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Rožiniai saulėlydžiai, žygis į kalnus ir…

Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Policija, aborigenų urvai, savanos ir neregėto grožio uolos

Aplink Australiją per 12 dienų (V). Spalvingasis Melburnas ir ne tik

The post Aplink Australiją per 12 dienų (VI). Kosciuškos kalnas, slidinėjimas, Sidnėjus ir ne tik appeared first on Makalius.lt.

Nuo kelionės pabaigos jau prabėgo beveik mėnesis, tačiau pagaliau susiėmiau prisėsti ir pasidalinti su jumis paskutine kelionės po Maroką aprašymo dalimi. Tik pradėjus maigyti klaviatūros mygtukus, tiesiog prieš akis, rodos, atsiranda vaizdai ir užplūsta jausmas, jog visa tai vyko vakar. Taigi, trilogijos pabaigoje pasakosiu apie Agadyrą, dykumą Merzougoje bei Marakešą. Apie Ourzazatę usiminsiu tik simboliškai, nes tai tebuvo tarpinė stotelė.

Autobusu iš Essaouiros į Agadyrą

Iš Essaouiros į Agadyrą per dieną važiuoja vos vienas autobusas, tad bilietą riados darbuotoja mums patarė įsigyti diena anksčiau, ką ir padarėme (65 dh/žmogui). Supratours bilietų kasa – prie pat miesto medinos, tad keblumų jos ieškant nekilo. Iš Essaouiros išjudėjome antrą valandą. Autobusas ir vėl komfortabilus ir naujas bei, kas mus labiausiai nudžiugino, pustuštis, tad nepaisant biliete pažymėtų vietų, įsitaisėme pačiame gale.

Nors pagal grafiką turėjome keliauti tris su puse valandos, tradiciškai punktualumu nepasižymintis marokiečių transportas mus iki Agadyro vežė beveik valanda ilgiau. Kelias neprailgo, pakeliui pamatėme ir garsiąsias argano ožkas, kurios sulipusios į medžius valgė lapus, ir įspūdingus vandenyno vaizdus. Turbūt tai buvo viena gražiausių kelio atkarpų mūsų kelionėje. Kalnai, kalneliai, statūs šlaitai ir vandenynas – tai abejingų nepaliko. Tiesa, nepatarčiau prieš šią kelionę rimčiau valgyti, kadangi dažnas atvejis, jog žmonės vingiuojant kalnais autobuse palieka savo skrandžio turinį (tą mums teko pajausti keliaujant iš El Jadidos, kai priekyje sedėjęs vaikas…).

Smėlis, paplūdimys ir visiškai ne marokietiškas Agadyras

Į Agadyrą atvykome jau sutemus, po šeštos valandos. Autobusų stotis įsikūrusi tolokai nuo paplūdimio ir paties centro, visai prie pat pagrindinio Agadyro turgaus. Dar prieš planuodami kelionę žinojome, jog šiame mieste tiesiog ilsėsimės. Norėjome atitrūkti nuo tikrojo Maroko, pasilepinti saule, paplūdimiu ir geru viešbučiu. Tai buvo vienintelis kelionės sustojimas, kuriame sau leidome gerokai daugiau, nei kituose miestuose. Mums visai patiko, rekomenduojame ir jums, nes ilgai keliaujant po Maroką kartais norisi pabėgti nuo skurdo, neveikiančių dušų ir tadžinų bei tiesiog pasimėgauti kokybišku poilsiu, kokį puikiai pažįsta pvz. keliavę į Egiptą, Tunisą ar Turkiją. Mūsų kelionėje Agadyras buvo kaip savotiška oazė.

Vos išėjus iš autobusų stoties užpuolė minia taksistų, siūlančių savo paslaugas. Įdomumo dėlei paklausėme kainos ir mus įtikinėjo, jog 50 dirhamų yra puiki kaina. Žinoma, tik nusijuokėme ir netrukus gatvėje pasigavome seną taksiuką. Skaitliuką jungti atsisakė, bet buvome nusikalę ir 30 dirhamų mums pasirodė gana normali kaina (būtent tiek nusiderėjome).

Mūsų viešbutis Al Moggar Garden Beach įsikūręs prie pat paplūdimio, taksistui ne tik pasakiau tikslų pavadinimą, bet ir parodžiau, kur jis žemėlapyje. Nepaisant to, po penkiolikos minučių kelionės mumis norėjo atsikratyti panašaus pavadinimo Golden Beach Hotel aikštelėje. Išaiškinau, kad žodžiai garden ir golden skiriasi, vairuotojas pripažino savo klaidą, kažkiek paklaidžiojo, bet po dešimties minučių jau išleido prie tikrojo viešbučio.

Po mūsų praėjusių skylių, trijų žvaigždučių viešbutis su nuosavu paplūdimiu ir baseinu pasirodė lyg rojus žemėje. Deja, ir čia greitai teko nusivilti. Tik apsistojus erdviame, bet sename kambaryje su vaizdu į vandenyną netruko paaiškėti, jog kriauklės vonioje vamzdis yra visiškai nesandarus ir visas vanduo bėgo tiesiai ant žemės. Laimei, viešbučio darbuotojai greitai perkėlė mus į kitą kambarį.

Labai daug pasakoti apie Agadyrą prasmės nėra, to ir nedarysiu. Tris dienas mes tiesiog nieko nedarėme. Agadyre oras lapkričio paskutinėmis dienomis buvo nuostabus, kartais siekė arti 30 laipsnių. Išsimaudėme vandenyne, išbandėme kitas vandens pramogas ir valgėme antimarokietišką maistą. Skirtingai nei kituose miestuose, čia visur laisvai prieinamas alkoholis, daug naktinio pasilinksminimo vietų, kurių, tiesa, neišbandėme.

Dvi istorijos

Papasakosiu tik du įdomesnius nutikimus Agadyre. Pirmasis nutiko prie uosto, kuriame galima pasigrožėti gausybe puikių jachtų (palyginčiau tą vietą su Villamora Algarvėje). Ramiai bevaikštinėjant prie mūsų prisitrynė, kaip jis pats sakė, Krokuvos universiteto studentas, fotografas. Aš jau iš karto žinojau, kas jis toks ir ko norės, tačiau mūsų bičiulis Vaidas nusprendė įsitikinti, ar tai tiesa. Vaikinas pradėjo sekti savo pasakas apie Lenkiją, paskui nepastebimai pradėjo dalintis įvairiais istoriniais dalykais, pasisiūlė aprodyti žuvies turgų. Matėsi, jog tai – fake-gidas. Mes nieko neklausinėjome ir su juo nekalbėjome, keletu frazių persimetė draugas Vaidas, bet tik tiek.

Vietinis atsidūrus turguje pradėjo siūlyti įsigyti žuvies, nuvesti mus skaniai pavalgyti, tačiau mes atsisakėme. Tada, kai nusprendėme grįžti atgal, sekė gražioji istorija, jog: „I am student, I need to eat“. Vaidas davė penkis dirhamus, tačiau mūsų „draugas“ dėl to įsižeidė ir rodė didelį nepasitenkinimą. Prašė ir netgi reikalavo didesnės sumos. Tariau jam, jog daugiau negaus ir nelaikytų mūsų kvailiais, į tai gavau atsakymą: „Yes, you are stupid, you are from eastern block“. Tuo viskas ir baigėsi.

Įsidėmėkite, kad ir kaip žmogus atrodytų, Maroke draugų „iš lempos“ gatvėje, viską žinančių nesutiksite. Jiems reikia jūsų „money“. Būkite nagli, nesileiskite į kalbas ir neatsakykite į jokias frazes. Bet koks atsakymas tampa pretekstu kitam klausimui, o taip nepastebimai galima įsisukti į bendravimo karuselę, kuri baigsis patuštinta kišene.

Antras įvykis nutiko tą pačią dieną po geros valandos. Vaikščiojant paplūdimio centrine gatve įsigijome ledų ir tiesiog kažką juokavome. Staiga prisistatė trys tamsūs, labai skurdžios ir net nesveikos išvaizdos vaikai. Ištiesę ranką pradėjo artėti prie Gabijos. Pamanėme, jog reikia tradiciškai nekreipti dėmesio, ir šie netrukus pasuks savo keliais, bet – ne! Vaikai staiga savo šlykščiomis, purvinomis rankomis, nusprendė paliesti mūsų damos kojas. To jau buvo per daug, teko juos išvaikyti. Nuėję toliau jie dar bandė žaisti katę ir pelę, bet ignoras greitai pasiteisino. Aišku, prieš tai sekė daug „I love you“ ir pikantiškesnių žodžių bei gestų.

Žodžiu, šita popietė nebuvo itin jauki ir apskritai Agadyre bent jau vakare nėra labai jauku vaikščioti. Mažiausiai kas dešimt metrų paplūdimio gatvėje jums bus siūloma hašiša, marihuana, arkliai, kupranugariai ir taip toliau. Net einant dešimties metrų atstumu nuo restoranų darbuotojai prie jūsų pribėgs su meniu rankose ir įkyriai kvies užeiti į vidų. Mūsų patarimas būtų toks – jei norite ne sezono metu išvengti tokio įkyrumo, keliaukite smėliuku, palei vandenį. Ten – visiška ramybė. Niekas nieko nesiūlo.

Tarakonai ir trijų žvaigždučių viešbutis be elektros

Agadyre praleidus tris dienas atsisveikinome su Vaidu, kuris į Lietuvą dėl sau vienam žinomų priežasčių turėjo grįžti anksčiau bei persikelėme į dvigubai pigesnį viešbutį dar dviem naktim. Šį kartą nieko iš anksto nesirezervavome ir nusprendėme tiesiog apsistoti ten, kur labiausiai patiks kainos ir kokybės santykis. Įsikūrėme Mabrouk Hotel.

Viešbutis tikrai atrodo solidžiai, puikus, didelis baseinas, gražus foje, trys žvaigždutės. Kambarys senokas su „šilelio“ televizoriumi, bet viešbutį tam ir keitėme, kad sutaupytume. Deja…

Viena naktis kainavo 280 dirhamų su pusryčiais, kas Agadyre trijų žvaigždučių viešbučiui nėra blogai. Vis tik jau visai greitai pajautėme, kodėl šis viešbutis visur taip prastai įvertintas. Kambaryje teko pamatyti kumščio dydžio tarakonus, vanduo buvo labai drumzlinas, o per dieną kokius penkis kartus bent pusvalandžiui būdavo išjungiama elektra taupumo sumetimais. Pusryčiai irgi juokingi, niekam nepatariame čia apsistoti. Pliusas nebent tikrai geras baseinas.

Per paskutines dvi dienas Agadyras jau spėjo atsibosti. Apart saulės ir vandens ten nuobodu. Vieną dieną iš to nuobodulio netgi kojomis ėjome labai daug kilometrų iki pat autobusų stoties, net nežinodami, kur ji tiksliai yra. Radome. Įsigijome iš anksto CTM bilietus į Ourzazatę, pakeliui nusipirkome kalną šviežių vaisių ir netgi įkalbėjome taksistą grįžtant įjungti skaitliuką. Iki viešbučio nuo autobusų stoties mus nuvežė už 14 dirhamų. Planavome ir aplankyti didįjį turgų, esantį prie autobusų stoties, deja, pirmadienį jis nedirba.

Septynios valandos autobuse ir nutrenktas senukas

Kita mūsų kelionės diena buvo tiesiog tragiškai nuobodi. Atsikėlus ir papusryčiavus jau pirmas sustabdytas taksi sutiko įjungti skaitliuką. Man pasirodė, jog jis kažkoks „patobulintas“, nes šįkart prie stoties parodė 20 dirhamų. Tiek to. Autobusas į Ourzazatę iš stoties turėjo išjudėti 9 val. ryto, tačiau kažkiek vėlavo. Per tą laiką spėjome susipažinti su žiauriai faina pagyvenusia porele iš Olandijos. Draugiški senukai pasirodo yra apkeliavę puse pasaulio, tad laiką prastūmėme bendraudami su jais anglų ir žestų bei juoko kalbomis.

Kelionė iki Ourzazates truko beveik septynias valandas. Be nuotykių apsieiti nepavyko, kažkurioje kelio atkarpoje autobusas kliudė kažkokį šamaną. Sustojus vairuotojai jam suteikė visą reikiamą pagalbą, ilgai derėjosi bei galop sutarė ir dėl nedidelės piniginės kompensacijos. Vos ją gavęs senukas pradėjo šypsotis, o toliau nuėjęs apskritai vos ne iš laimės šoko. Kaip supratome, kai kurie jų specialiai šoka po autobusais ir turistų automobiliais, kad imituotų traumą ir išsireikalautų pinigų. Visaip galvojom, bet nesumąstėm, kaip jiems taip pavyksta.

Pusdienis Ourzazatėje

Apie ketvirtą valandą atvažiavus į Ourzazatę netrukome susirasti pigų viešbutį. Nakvynė kambaryje su karštu dušu ir bendru wc kainavo dviem viso labo 130 dirhamų, kas mus labai tenkino. Visi pigūs viešbučiai randasi praktiškai pačioje Ourzazates širdyje, tereikia išsirinkti. Apsistoję pavaikščiojome po šalia įsikūrusį turgų, pavakarieniavome. Daugiau turistų apart mūsų niekur nesimatė. Ourzazatėje kainos po Agadyro visur buvo graudžiai juokingos, o maistas tikrai ne prastesnis. Mes buvome vieninteliai kavinių klientai, tad jautėme malonų dėmesį ir nuoširdumą. Niekur neapgavo, vakaras buvo šaunus.

Turbūt tikėjotės, jog kalbant apie Ourzazatę pasakosiu apie kino pramonę ir taip toliau, tačiau apie tai galite pasiskaityti kituose aprašymuose. Kadangi atsiliepimai apie kino studiją praktiškai tik neigiami, nusprendėme nešvaistyti laiko ir pinigų bei permiegoję jau kitą rytą tęsėme kelionę į dykumą. Į išsvajotąją Merzougą. Taip, Ourzazates apylinkėse yra ir kitų gražių vietų, bet vienas dalykas, mes keliavome autobusais, kitas dalykas – viso Maroko per dvi savaites neapžiūrėsi. Teko dėliotis prioritetus. Mūsų prioritetas – kopos Merzougoje.

Dar viena diena autobuse

Autobusas iš Ourzazates Merzougos link išjudėjo pirmą valandą. Supratours autobusai stoja tolokai nuo miesto centro, tad iki ten teko nusigauti taksi. Kaina – juokinga. Sumokėjome aštuonis dirhamus dviem už dešimties minučių kelionę (ir tai permokėjome du dirhamus, bet who cares). Bilietą įsigyjome valandą prieš išvažiavimą. Jo kaina – 200 dirhamų žmogui. Kelionės trukmė – net aštuonios valandos, tad belaukdami autobuso per laisvą valandą paklaidžiojome po artimiausias gatveles, netgi užsukome į netoliese esančią vietinių autobusų stotį. Ten pajautėme vėl didelę meilę mums. Įsivaizduokite, du lietuviai užeina į blankiai apšviestą seną autobusų stotį. Tiksliau, jos laukimo salę. Tik įžengus pro duris kokie, neperdedu, trisdešimt žmonių garsiai pradeda rėkti skirtingų miestų pavadinimus. Jausmas toks, ką žinau, keistas. Pavadinkime taip. Nėra nei jauku, nei nejauku. Nei labai juokinga, nei nejuokinga. Zis is Maroko.

Autobusas iki Merzougos važiavo pustuštis. Tradiciškai nervino neaiškumas nei kada sustosim, nei kiek laiko stovėsim. Nors kelionė trunka aštuonias valandas, normaliai autobusas sustojo vos kartą dvidešimčiai minučių. Per tą laiką vieni valgė, kiti meldėsi savo dievams. Mes, savo ruožtu, šlamštėme vietinį šokoladą ir kitas gėrybes.

Įtampa, žvaigždės ir arbata

Merzougą pasiekėme devintą valandą vakaro. Įsidėmėkite, visada užsirezervuokite viešbutį Merzougoje iš anksto, skaitykite atsiliepimus ir jei atvažiuojate viešuoju transportu, būtinai susitarkite dėl jūsų pasitikimo, kitaip bus daug problemų.

Autobusui sustojus išlipome paskutiniai. Jau iš anksto per booking.com buvome užsirezervavę dvi nakvynes Auberge Africa viešbutyje/nakvynės namuose bei sutarę dėl mūsų pasitikimo stotelėje. Turbūt išlipus iš autobuso patyriau tokį didžiausią nerimą per visą kelionę. Esi bala žino kur, aplink iš autobuso išlipusius žmones – krūva susispietusių vietinių, siūlančių viešbučius, keliones su nakvyne dykumoje ir t.t. Matėsi, jog kiti turistai gerokai pasimetę. Mes atsistojome šiek tiek nuošaliau. Žmogaus, kuris mus turėtų pasitikti, niekur nematome. Darosi neramu matant kaip kiti turistai kariauja su pasitikėjimo nekeliančiais tarpininkais. Bet jie pasirinkimo neturi, aplink tamsu, visi viešbučiai dykynėse netoli kopų, o kažką surasti tamsoje savarankiškai būtų ir sunku, ir nejauku ir gal net pavojinga.

Prabėgus kokioms penkioms nerimo minutėms prie mūsų prieina malonus senukas su motoroleriu. Paklausia, ar čia yra Gabyža ir sulaukęs teigiamo atsakymo liepia sekti paskui jį. Dar bandau padėti kitiems pasimetusiems turistams ir siūlau eiti kartu į mūsų užsirezervuotą viešbutį bei nepermokėti už tarpininkavimo paslaugas, ką realiai ir siūlo ta gauja juos užsipuolusių vietinių, bet jie kažkokie pasimetę ir nepasirašo.

Ir taip už kokių šimto metrų mes išeiname už miestelio ribų ir aklinoje tamsoje sekame paskui savo seniuką, kuris savo ūgiu nesiekia net Gabijos pečių. Aplink – visiška tyla, pučia malonus, šiltas vėjelis, o kur eiti mums pašviečia tik senuko motorolerio šviesa, kuri tai sekundei užsidega, tai užgęsta. Akimirkai netgi pamąsčiau, kas būtų, jei šis žmogus pasirodytų esąs koks nors nusikaltėlis ir apie mus Lietuvoje niekas niekada daugiau neišgirs, bet tuo pat metu šis senukas kėlė visišką ir besąlygišką pasitikėjimą juo. 

Taip dešimt gerų minučių žygiuojant dykumos prieigomis išsišnekame, jog mūsų palydovas vardu Moka. Jis kartu su broliu Josefu savo rankomis pastatė visą viešbutuką ir atskirą pastatą – kavinę. Šiuo verslu užsiema jau kokius dešimt metų, tačiau 2006 m. per potvynį moliniai pastatai buvo sulyginti su žeme ir viską teko pradėti iš naujo.

Kai priėjome prie viešbučio, įspūdis tik dar labiau padidėjo. Nei į viešbutį, nei į svečių namus tai visiškai nebuvo panašu. Tiesiog kažkoks molinis kvadratas su durimis. Iš karto mums parodė mūsų kambarį. Visame Auberge Africa buvome pirmąją naktį vienui vieni. Apskritai šis vakaras turbūt buvo vienas įsimintiniausių emocine prasme mano gyvenime. To apsakyti žodžiais tiesiog neįmanoma. Tai reikia patirti.

Kai pasidėjome daiktus Moka mums išvirė gardžios arbatos, o kol ją ruošė davė pavartyti penkis metus pildomą knygą. Joje ranka kiekvienas viešbučio svečias užpildo standartinias eilutes: vardas/pavardė/profesija/iš kur/į kur ir t.t. Užpildėme ir mes, pavyko atrasti ir prieš tai čia buvusių lietuvių.

Išgėrus arbatos ir dar pakalbėjus apie Maroką, futbolą, lyg negyvi krentame į lovą ir keliaujame į sapnų pasaulį. Nekantraukame nubudus pamatyti, kur gi tos kopos.

Kodėl verta vykti į Merzouga

Viešbučiai Merzougoje pasižymi itin storomis sienomis. Žiemą juose nebūna šalta, o vasara – nebūna karšta. Langai – dydžio lyg kalėjime, tačiau taip ir turi būti, nebent vasarą kažkas nori pirties. Atsikėlus ir pažvelgus pro langą įspūdis buvo superinis. Už kelių dešimčių metrų prasideda nesibaigianti smėlio jūra. Kai kurios kopos – nesuvokiamo dydžio. Tai buvo WOW! 

Viešbutis nakčiai dviem tekainavo 100 dirhamų. Dušas ir wc bendri, bet kadangi nieko nebuvo, jautemės kaip ponai. Pusryčiai tradiciškai kainavo 35 dirhamus, bet užtat kokie jie buvo gardūs! Dabar, prabėgus mėnesiui po kelionės net seilė nutįsta pagalvojus apie tuos skanumynus, kuriuos valgydamas terasoje žiūri į stūksančius smėlio kalnus. Pirmąją mūsų dienos Merzougoje dalį praleidome kvailiodami – tiesiog ėjome į dykumą, kaip nevispročiai šokinėjome nuo kopų, maudemės ir ko tik nedarėme. Jau iš ryto susitarėme ir dėl išvykos su kupranugariais, taip vadinamo „desert tour“. Juos organizuoja absoliučiai visi viešbučiai. Optimali kaina žmogui 300 dirhamų, būtent tokią mums ir pasiūlė, tad net nebuvo prasmės derėtis. Į tai įskaičiuota pusantros valandos trukmės kelionė pirmyn su kupranugariu, tokio pat ilgumo kelionė atgal (vėlgi ant to juokingo padaro nugaros), nakvynė palapinėje, vakarienė ir pusryčiai.

Nakvynė dykumoje

Kupranugarius prie mūsų viešbučio atvedė lygiai ketvirtą valandą. Pasiėmėme šiek tiek šiltesnių rūbų ir iškeliavome. Gidas pasitaikė labai jaunas, vos 19 m. Visiškai nekalbantis angliškai, bet mes jau buvome įpratę su visais bendrauti gestų kalbą. Pusantros valandos kelio gal ir kiek per daug, turint omenyje, jog tai nėra pats patogiausias keliavimo būdas, ypatingai, kai kupranugaris leidžiasi nuo kopų žemyn.

Stovyklavietė pasirodė įsikūrusi antros pagal dydį Merzougos kopos papėdėje, ten savotiškas palapinių miestelis. Tik atvykus išgirdome patarimą ropštis ant kurios nors gigantiškos kopos ir mėgautis tuo, kaip leidžiasi saulė. Vaizdas buvo išties gražus. Vėliau vakarieniavome valgydami tadžiną, mūsų gidas bandė kažką pagroti būgnais, vėliau savo jėgas būgnininkavime išmėginome ir mes. Dainavome, juokemės, žodžiu, buvo smagu.

Kiek mažiau smagu buvo po geros valandėlės, kai oras visiškai atšalo. Gabija pradėjo drebėti iš šalčio ir ją menkai gelbėjo kokios penkios palapinėje buvusios antklodės. Laimei, šalčio priepuolis kaip staigiai prasidėjęs, taip staigiai ir baigėsi. Dušo ar wc dykumoje nesitikėkite, mūsų gidas tarė, jog wc yra tiesiog everywhere.

Miegoti kažkaip nesinorėjo, tad dėl šalčio ir neįprastų sąlygų praktiškai neužmigome. Užtat koks fantastiškas buvo dangus! Prieš keliaudami labai pergyvenome, jog jis apsiniaukęs. Vakarop debesys, mūsų džiaugsmui, išsisklaidė ir pamatėme turbūt įspūdingiausią dangų per savo gyvenimus. Žvaigždės tokios didelės ir, rodos, ranka pasiekiamos. Jau vien dėl to verta bent vieną gyvenimo naktį praleisti tokioje vietoje.

Ryte gidas pažadino labai anksti, dar buvo tamsu. Ropštemės į šalia esančią didžiąją kopą, bet ji buvo tokia stati, jog tesugebėjome pasiekti jos vidurį. Nepaisant to, saulėtekis buvo tikrai labai gražus. Vėliau buvo patiekti ne itin skanūs pusryčiai ir pusantros valandos ant atitinkamai Bobo Marlio ir Jimio Hendrixo (tokie kupranugarių vardai) nugarų plaukėme namo.

Beje, kai nulipome nuo savo draugų ir jau ruošemės pėdinti į viešbutį, išgirdome viską pasakančią frazę iš mūsų gido: „I help you, you help me“. Vaikinukas sparčiai ant žemės išdėliojo įvairiausias fosilijas ir siūlė pirkti. Jau iš vakaro buvome nusprendę jam palikti kažkiek arbatpinigių, tad jam tą patį pasakiau, jog neadekvačiai brangių akmenukų mums nereikia, bet už pagalbą 20 dirhamų mes tau ir taip duodam. Pinigus su džiaugsmu priėmė ir pasiūlė iškeisti vakare palapinėje užmatytą mūsų mažą buteliuką degtinės (įsigijome kaip dezinfekacinę priemonę, tačiau keletą gurkšnių naudojome šilumai palaikyti) su priemoka į vieną iš akmenukų. Pasakiau, jog galime keisti be priemonės ir jam puikiai tiko. Tiko ir mums.

Grįžus į viešbutį jėgų nebuvo daug, tad dar kažkiek numigome. Vėliau užsisakėme vištienos tadžiną, nupėdinome į miestą ir leidome sau prisiminti, kas yra internetas.

Kitos dienos vakare sumąsčiau, jog reikia užkopti į netoli viešbučio esančią 300 metrų dydžio kopą. Gabija labai spyriojosi, tačiau galop sutiko. Iš viešbučio pasiėmėme beveik nieko nesveriančias kažkokias lyg iš putoplasto roges.

Mano „netoliese“ esanti kopa pasirodė esanti beveik už valandos kelio. Įveikus šią atkarpą jėgų ir taip nebuvo, o pakėlus galva į viršų apskritai atrodė, jog į ją užkopti nėra įmanoma. Vis tik nusprendėme nepasiduoti ir po žiauriai varginančių 45 minučių jau buvome viršuje. Vaizdas – nuostabus. Pažvelgus į apačią netgi buvo baugu, bet planų nučiuožti rogėmis neatsisakėme. Buvo tikrai labai smagu ir kažkiek baisu, bet misiją įvykdėme ir į viešbutį grįžome aukštai pakeltomis galvomis. Tiesa, sugebėjome beveik pasiklysti, tačiau juk beveik nesiskaito!

Visiškai nuobodus kelias į Marakešą

Merzouga buvo paskutinė smagi mūsų kelionės dalis. Ryte aštuntą valandą išdardėjome su Supratours autobusu į Marakešą. Kelionė truko beveik 13 val. Ypatingai nemalonios buvo paskutinės keturios kelionės valandos, nes autobusas važiavo tokiais skardžiais, tokiais greičiais, kad išties buvo baisu. Keliaujant šiuo maršrutu taip pat patarčiau vengti apsiryjimo, nes priešingu atveju autobuse gali pasklisti nemalonus kvapas…

Paskutinis sustojimas – Marakešas

Mums nelabai patinka didmiesčiai, tad Marakešas mūsų visiškai nesužavėjo. Atvykę vėlai vakare nusprendėme prasieiti kojomis ir iki centrinės Djemaa el-Fnaa aikštės. Neturėjome žemėlapio, gal kažkiek nuklydome, tačiau per mažiau nei valandą tikslą pasiekėme. Žmonių masės Marakeše – kosminės. Surasti aikštę nesunku, ji prie pat garsiosios ir vienos didžiausių Marakešo mečečių.

Marakeše, žinoma, viešbučio iš anksto nebuvome užsirezervavę. Patikėkit manimi, po 13 val. praleistų autobuse ieškotis nakvynės su kuprinėmis ant nugarų nėra itin malonu. Ypatingai, kai tai reikia daryti medinoje, kur gatvės fantastiškai siauros ir klaidžios. Tu turi ne tik surasti kainos ir kokybės santykį gerai atitinkantį viešbutį, bet ir ieškodamas nepasiklysti ir visada prisiminti kelią atgal. Tai nėra itin paprasta.

Mes turėjome mano šešių metų senumo Rough Guide gidą, tačiau žemėlapis ten ne itin aiškus ir kol galop supratome, kur yra biudžetiniai viešbučiai, sugaišome valandą, jei ne daugiau. Paskui apžiūrėjome keletą vietų, kol mums patiko kaina/kokybė. Už 150 dirhamų nakčiai gavome kambarį su atskiru wc ir dušu. Tiesa, prieš mums įsikuriant pusvalandį buvo tvarkoma, kad atsirastų karštas vanduo bei ieškoma lemputės, kadangi ji buvo perdegusi.

Čia ir vėl buvome vieninteliai viešbučio gyventojai. Šioje vietoje praleidome dvi naktis. Juokinga, tačiau kiekvieną kartą mums kur nors išeinant ir paliekant raktą registratūros kambarėlyje ten būdavo ne mažiau nei penki žmonės ir kiekvieną kartą jie šlamždavo įvairias bulkas. Tiesiog nepasotinami.

Marakeše praleidome vieną vakarą ir vieną visą dieną. Tai buvo vieta, kur mes pirkome lauktumes, derėjomės ir nesileidome išduriami. Mums šiame chaose patiko du dalykai – už keturis dirhamus prie tavo akių išspaudžiamos šviežios sultys bei maisto stalai, kurie ten atsiranda vakarais. Tai buvo įdomi, savotiška ir juokinga patirtis. Šiaip šiame mieste savęs praleidžiančio ilgesnį laiko tarpą neįsivaizduoju, tačiau galbūt tai dėl to, jog iš esmės didelis chaosas ir kosminės žmonių masės man ne prie širdies. Čia kiekvienam savo.

Berašydamas prisiminiau vieną nemalonų nutikimą Marakeše. Prie centrinės aikštės esančiame kažkokiame mini-skvere iš bankomato pabandžiau nusiimti tam tikrą pinigų sumą. Deja, pinigų bankomatas taip ir nedavė, o kortelę atidavė tik po gerų penkių minučių, kai jau buvau bepradedąs panikuoti. Jei ne kitas bankomatas, kuris suveikė, nežinau, kaip būtume grįžę namo. Apmaudu, bet grįžus į Lietuvą tie pinigai iš sąskaitos buvo nuskaičiuoti ir jų susigrąžinti nepavyko. Mano patarimas toks – prieš išsiimdami pinigus iš bankomatų įsitikinkite, jog tie bankomatai populiarūs ir kitiems žmonėms tikrai išduoda pinigus. Kituose miestuose su tuo problemų nebuvo.

Į oro uostą taksi mus sutiko nuvežti už paskutinius 50 dirhamų, nors bandė įtikinti, jog tarifas fiksuotas ir siekia 70 dirhamų. Taip mūsų kelionė ir baigėsi. Nuovargio – daug, bet įspūdžių ir prisiminimų – dar daugiau. Marokas vertas, kad jį aplankytumėt. Neklausykite kitų nuomonių, apsilankykite patys ir susiformuokite savąją.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius/redaktorius

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ III dalis: Agadyras, dykuma Merzougoje ir Marakešas appeared first on Makalius.lt.

Nuvažiavome 3500 kilometrų Australijos keliais, žvyrkeliais ir bekelėmis. Pamatėme tikrąjį australiškąjį „outback“, važiavome žvyrkeliais, iš greičio su su „Wagon“ tipo automobiliu lakstėme per upelius kertančius kelią, pasitikome raudonus ir geltonus saulėlydžius kalnų fone, 3 dienas buvome be ryšio „Flinders Ranges“, pamatėme „Great Ocean Road“, 12 apaštalų, valgėme steikus firminiame vietiniame Portland miestelyje prie vandenyno, ir žavėjomės vietinės kalbinės kultūros ypatumais.

Su automobiliu įveikėme Kosciuškos nacionalinį parką važiuodami ir pro Tado Kosciuškos viršukalnę. Matėme snieguotas viršūnes šalia, kartu su vieninteliu Australijoje slidinėjimo kurortu. Trumpam sustoję kalnuose sutikome itin nuodingą gyvatę šliaužiančia šalia kelio, pamatėme Australijos sostinę Kanbera ir jos parlamentą. Aplankėme jungtinių tautų vėliavas, monetų kalyklą, parkus ir „War Memorial“ muziejų. Matėme didžiules moksleivių išleistuves Kanberoje su Ford Mustang GT. Na o savaitgalį po kelionės aplankiau apie 200 tūkstančių žmonių Australijoje sutraukusi 2 dienų didžiausią muzikos festivalį – STEREOSONIC 2013. Ir milijonas kitų nuotykių…

Kur geriau ir įdomiau – San Franciske ar Sidnėjuje, skersai JAV ar aplink Australiją?

Be abejonės Sidnėjus yra saugesnis, švaresnis ir ramesnis miestas. O San Franciske yra daugiau judėjimo. Tiesa, veiklos kiekiu ir renginių skaičiumi abu miestai yra maždaug vienodi. Skiriasi žmonių požiūris į darbą. Skiriasi ir požiūris į laisvalaikį – jeigu JAV per dažnos ar per ilgos atostogos nėra sveikintinos, tai čia, Australijoje, žmonės vasarą nenusiteikę labai rimtai dirbti. Tad, nors Sidnėjuje praleidau kol kas per mažai laiko, kad galėčiau nuspręsti tiksliai, atsakymas šiuo metu būtų toks – gyvenimo harmonijai yra būtina gyventi beveik pusę metų San Franciske, beveik pusę metų Sidnėjuje, ir bent mėnesį laiko per metus praleisti Lietuvoje.

Na, o į klausimą – kur įdomiau keliauti ar per JAV, ar aplink Australiją, atsakysiu taip – per JAV antrą sykį vargu ar keliaučiau, net ir kiek kitu maršrutu. O apie Australiją keliaučiau ir antrą sykį. Australija yra tai, ko norisi dar ir dar. Kelionė per JAV – įdomi keliaujant pirmą sykį, bet antrą sykį tiesiog skrisčiau į tam tikrą miestą. Galbūt dėl to kaltos kengūros ir koalos…

12 dienų aplink Australiją kelionės kaina

Neišlaidaujant kelionės kainos yra maždaug tokios:

• Bilietai – 2000 AUD*

• Išlaidos kelionėje per 12 dienų (nakvynė+maistas+pirkiniai+kuras) – 2000 AUD

• Automobilio pirkimas – 1500-2500 AUD.

* Bilietai čia yra su persėdimais ir kelione autobusu, o tada lėktuvu iš Vilniaus į Adelaidę ir atgal iš Sidnėjaus į Vilnių (skrendant savaitės viduryje).

Investuoti reikia bent 6000 dolerių (apie 15 tūkstančių litų), norint 2 savaites pakeliauti aplink Australiją ir perkant taupų automobilį. Tačiau, jeigu automobilis nesuges ir nereikės palikti jo kelyje, jį sėkmingai pardavus, automobilio kaštai pasidengs. Tad, 12 dienų kelionės kaina – tik apie 4000 AUD (apie 10 tūkst. litų).

Valgant smėlį (aš valgiau gerą sveiką maistą) ir miegant tik automobilyje, turbūt įmanoma kelionės išlaidas sumažinti nuo 2000 AUD iki 1000 AUD. Tuomet kelionės bendra kaina taptų jau tik 3000 AUD (apie 7500 Lt). O perkant bilietus į Australiją iš Londono ir ne sezono metu, galima sutaupyti ir sumažinti kelionės kainą iki maždaug 1800-2000 AUD (apie 4500-5000 Lt).

O jeigu pasidalinsite kuro, įvažiavimo į nacionalinius parkus ir kelių mokesčių kainas su 3-4 draugais, tai bendra kelionės kaina nukris net ir iki 500 AUD, kas yra apie 1250 Lt, įveikiant apie 4000 km Australijoje. Tai va už tiek „teoriškai“ įmanoma pakeliauti Australijoje pora savaičių.

Kadangi Australijoje gyvenau jau kurį laiką, bilietų kainos į šio roadtrip‘o išlaidas neįskaičiavau, maistą pirkau sveiką – „Woolworths“, „Coles“ ir panašiose parduotuvėse –   nakvojome kempinguose ir hosteliuose, na o mašiną pardaviau už netgi 100 AUD didesnę nei pirkimo kainą, tad kelionės išlaidos galutiniame rezultate viso gavosi apie 2000 AUD (~5000 Lt). Na o jeigu įtraukčiau ir savo lėktuvo bilietų kainą, tai jie man irgi ne taip ir pigiai atsiėjo – apie 4000 AUD už pirmyn-atgal maršrutą – tokia didelė kaina yra, kadangi keliavau maršrutu Vilnius -> Varšuva -> Ciurichas -> San Franciskas -> Havajai -> Sidnėjus -> Adelaidė -> Sidnėjus -> Havajai -> San Franciskas -> Majamis -> Paryžius -> Varšuva -> Vilnius. Tad sąžiningai skaičiuojant, pilnos kelionės išlaidos man gavosi apie 6000 AUD, kas yra apie 15 tūkst. litų.

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška

Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti?

Aplink Australiją per 12 dienų (III). Adelaidės zoologijos sodas ir laukiniai delfinai

Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Rožiniai saulėlydžiai, žygis į kalnus ir…

Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Policija, aborigenų urvai, savanos ir neregėto grožio uolos

Aplink Australiją per 12 dienų (V). Spalvingasis Melburnas ir ne tik

Aplink Australiją per 12 dienų (VI). Kosciuškos kalnas, slidinėjimas, Sidnėjus ir ne tik

The post Kiek kainuoja 12 dienų kelionė aplink Australiją? appeared first on Makalius.lt.

16 dienų Maroke – nuovargio daug, bet įspūdžių ir prisiminimų – dar daugiau. Marokas vertas, kad jį aplankytumėt. Neklausykite kitų nuomonių, apsilankykite patys ir susiformuokite savąją. O žemiau naudinga informacija visiems, besiruošiantiems patirti vieną geriausių gyvenimo nuotykių.

Praktinė informacija

Visada derėkitės, kitaip tikrai būsite apgauti.

Prieš lipdami į taksi bandykite susitarti dėl skaitliuko. Jei visi taksistai atsisakys tai padaryti, stengitės nusiderėti iki maksimaliai mažos kainos. Mums skaitliuko nei karto neįjungė tik Kasablankoje.

Saugokite savo daiktus, nes ten, kur didelės masės, ypatingai daug kišenvagių. Pagalbos neprisišauksite.

Didžioji dalis biužetinių viešbučių visuose miestuose būna vos ne toje pačioje vietoje. Klauskite dėl kainos, tada eikite apžiūrėti kambarius ir tik vėliau apsispręskite. Jei wc ir dušas kambaryje, kaina visada bus didesnė. Ne sezono metu kainos visuose miestuose gerokai mažesnės ir dar galima pasiderėti.

Prieš kelionę pasirūpinkite kelionės gidu. Turbūt idealiausias variantas – naujasis rough guide. Tai jums sutaupys daugybę planavimo rūpesčių. Yra tekstinis, yra e-book variantas.

Nebijokite naudotis viešuoju transportu – traukiniais ir CTM bei Supratours firmų autobusais. Kainos visur skaičiuojamos už kilometrus, tad nesistebėkite, jei viena kelionė per kalnus trukusi aštuonias valandas bus dvigubai pigesnė nei tokios pačios trukmės kelionė lygumomis. Bilietų kainos pigesnės nei Lietuvoje, tiek traukiniai, tiek autobusai nauji ir modernūs. Jei kelionės metu prispirs reikalas, autobusui sustojus tiesiog informuokit vairuotoją ir jis jūsų palauks, kol susirasite kavinę ar dar ką nors.

Dėl kainų kavinėse Maroke derėtis nepriimtina. Tiesiog iš anksto išsiaiškinkite, kiek viskas kainuos, galite pasitikslinti. Nors prieš kelionę skaitėme, jog jei atneša duoną, už ją būtinai turėsite sumokėti, per visas 16 dienų ant stalo padėta duona ir alyvuogės su kažkokiu padažu mums niekada nieko nekainavo. Kelis kartus netgi buvome pavaišinti nemokamomis sriubomis.

Jei atvykstate į Fesą, rekomenduojame iš anksto pirmai nakčiai užsirezervuoti viešbutį ir susitarti dėl pasitikimo oro uoste. Prarasite ne daugiau nei 50 dirhamų, bet po varginančios kelionės jums tikrai nesinorės kelias valandas ieškoti medinoje nepažymėto viešbučio.

Jei keliausite į dykumą ir ten atvyksite tamsiu paros metu viešuoju transportu, būtinai iš anksto sutarkite dėl pasitikimo stotyje ir užsirezervuokite viešbutį. Dažniausiai pasitikimas nieko nekainuoja. Visi viešbučiai organizuoja keliones į dykumą su nakvynėmis. Tokios kelionės minimali kaina yra 250 dirhamų, tačiau praktiškai visur teks sumokėti 300. Jei prašys daugiau, nesutikite. Nusileis (čia nekalbu apie išvykas keturračiais ir t.t.).

Dykumoje romantikos dienos metu yra gerokai mažiau, nei daugelis įsivaizduoja. Aplink zuja motociklininkai ir krūva keturračių. Tai gali erzinti. Iš kitos pusės, jei esate tokio sporto mėgėjas, tai gali tapti smagiausiu jūsų kelionės įvykiu.

Arbata kavinėse dažniausiai kainuoja 10 dirhamų žmogui. Prastesnėse užeigose kaina gali būti penki ar šeši dirhamai. Agadyre yra kavinių, kur po šeštos valandos maistas ir gėrimai pabrangsta dvigubai. Venkite tokių vietų, tai spąstai turistams. Vietiniai moka tą patį.

Alkoholį įsigykite duty-free dar prieš atvykstant į Maroką. Šioje šalyje galimybės įsigyti velnio lašų labai ribotos. Išimtis – Agadyras.

Dėl visa ko pasiimkite vaistų, ypatingai dažnai žmonės turi problemų su virškinimu. Degtinė pravers kaip dezinfekcinė priemonė. Pravers ir servetėlės. Su higiena ten situacija tragiška. Kai gamina maistą, geriau nežiūrėkite, kaip tai daroma. Rankų ten niekas neplauna (nekalbu apie prabangius restoranus).

Anglų kalba susišnekėti šansų nedaug. Jei mokate prancūziškai, galėsite jaustis kaip namie. Labai populiari ir ispanų kalba.

Jei gatvėje kažkas kalbina, klausia, iš kur esate ir t.t., nekreipkite dėmesio, nieko neatsakykite, nesustokite ir net nepažiūrėkite į jų pusę, nebent norite susirasti draugų.

Jei žmonės prie jūsų prisigretina ir staiga pradeda vaidinti draugus bei nepastebimai ima teikti gido paslaugas, žinokite, jog už tai teks susimokėti. Kuo ilgiau draugystė truks, tuo didesnę sumą turėsite pakloti.

Kainos visur labai skiriasi, priklausomai nuo miesto, priklausomai nuo vietos ir t.t. Prieš kažką pirkdami, aplankykite kokias penkias vietas, taip pat ir fiksuotų kainų parduotuves, kad susidarytumėte vaizdą. Kitaip labai gali būti, kad už auskariukus, kurie kainuoja 5 dirhamus sumokėsite šimtą ir jums tai atrodys pigu.

Keletas kainų pavyzdžių

Kilogramo mandarinų kaina svyruoja nuo 2,5 – 4 dirhamų

Kilogramas bananų kainuos apie 6 – 8 dirhamus

Indelis braškių turėtų kainuoti 4 – 6 dirhamus

 Normali vandens 1,5 L kaina kioske bus 6 dirhamai

Tadžinų kaina ne prabangiausiuose restoranuose svyruos nuo 30 – 60 dirhamų

Pusryčių kaina priklausomai nuo komplektacijos sieks 20 – 35 dirhamus

Pirkome įvairius auskarus ir už juos mokėjome po 5 – 10 dirhamų

Įsigijome neblogos kokybės nedidelį kaljaną, sumokėjome 150 dirhamų po laaabai ilgų derybų

Skarelių normali kaina bus nuo 10 iki 40 dirhamų. Priklauso nuo dydžio ir t.t.

Gerai paieškoję įvairių magnetukų rasite ir už 5 dirhamus

Kaljano rūkymas Kasablankoje kainavo 50, Agadyre 70, Marakeše matėme, bet nebandėme už 100 dirhamų.

Viešbučiai (turėkite omenyje, jog tokios kainos buvo lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje, ne sezono metu)

Fese nakvojome Bab Al Madina viešbutyje, kur kainos ir kokybės santykis buvo puikus, pusryčiai – gardūs. Žmogui kaina buvo dešimt eurų (trims – 330 dirhamų)

Kasablankoje visi biudžetiniai viešbučiai įsikūrę Maarche Central, ten jų apstu. Tiesiog išsirinkite sau idealų variantą. Už nakvynę trims triviečiame kambaryje be pusryčių ir su bendru dušu bei wc sumokėjome 200 dirhamų.

El Jadidoje irgi nemažai biudžetinių viešbučių. Už nakvynę trims be pusryčių ir su bendru vonios kambariu bei wc sumokėjome viso 150 dh. Deja, tikslaus pavadinimo nerandu, tačiau tai vienintelis biudžetinis viešbutis su vaizdu į vandenyną. Prieš tai apėjome dar keturis viešbučius ir kainos svyravo nuo 200 iki 350 dirhamų trims.

Essaouiroje praktiškai visi viešbučiai įsikūrę Medinoje. Tiesiog išsirinkite sau idealiausią. Yra ir nemažai prabangių variantų. Mes už neblogą riadą sumokėjome 500 dirhamų už dvi naktis trims. Jei būtume ėmę vienai nakčiai, kaina būtų buvusi 300 dirhamų, dabar gavosi 250. Čia kambaryje buvo tiek dušas, tiek wc.

Agadyre gyvenome viešbutyje All Moggar garden beach. Tai neblogas trijų žvaigždučių viešbutis su privačiu paplūdimiu ir baseinu, teniso kortais. Patys kambariai senoviški ir viešbučiui reikėtų remonto, bet kainos/kokybės santykis buvo sąlyginai neblogas. Žmogui nakvynė su half/boardu (pusryčiai/vakarienė) švediškas stalas be gėrimų buvo 60 eur. Dėmesio: tai ne biudžetinis variantas ir tai buvo vienintelė vieta, kur pernelyg netaupėme.

Agadyre paskutines dvi naktis dar praleidome trijų žvaigždučių viešbutyje Mabrouk. Dvivietis kambarys parai kainavo 280 dirhamų. Absoliučiai nerekomenduojame šio viešbučio ne tik dėl gigantiškų tarakonų, per dieną nuolat išjungiamos elektros, bet ir šaltoko vandens bei prastų pusryčių. Yra geresnių variantų.

Ourzazatėje visu biudžetiniai viešbučiai – centre (bent jau didžioji dalis jų). Kainos nedidelės, mes už nakvynę prie pat centrinio turgelio sumokėjome 130 dirhamų kambaryje su dušu, bet su bendru wc. Išsirinkite sau geriausią variantą.

Nepamirškite, kad biudžetiniuose viešbučiuose komforto tiesiog negalite tikėtis. Kokia kaina, tokia ir kokybė, bet jei reikia tik permiegoti, tai geri variantai.

Merzougoje tris naktis praleidome jaukiame brolių Mokos ir Jozefo valdomame viešbutyje Auberge Africa. Čia naktis dviviečiame kambaryje kainavo vos 100 dirhamų. Pasitikimas stotyje nieko nekainavo. Už arbatą irgi nieko neteko mokėti. Abu broliai itin malonūs ir nuoširdūs. Pusryčiai kainuoja 35 dirhamus. Merzougoje patartume valgyti viešbučiuose, tai geriausias variantas, nes miestelyje normalesnių kavinių net nelabai ir yra. Tai net ne miestelis, o viena gatvė. Nuo viešbučių iki miesto būna geras gabaliukas kojom. Jei taupote pinigus ir jums nereikia didelio komforto, nuoširdžiai patariame šį Auberge Africa viešbutuką. Pažadame, nenusivilsite. Nuoširdumas, pagalba, skani arbata, įdomūs pokalbiai ir ekskursija į dykumą už labai normalią kainą – tai ką gausite šioje vietoje (ir ne, mums už reklamą niekas nieko nepažadėjo, bet sakė, jei kažkas pas juos atvyks ir pasakys, jog nuo Pauliaus ir Gabijos, bus pasirūpinta maksimaliai gerai).

Marakeše daug biudžetinių viešbučių yra viename El Fnaa aikštės kampe. Kad lengviau įsivaizduotumėte, pasakysiu, jog tas kampas yra prie CTM viešbučio. Tikrai rasite sau tinkamą variantą, kainos visiškai nesikandžioja. Patartume ieškotis kokioje nors siauresnėje gatvelėje, kad būtų mažiau triukšmo. Deja, atrasti mūsų riados internete nepavyko. Mokėjome 150 dirhamų už naktį su wc ir dušu kambaryje.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV redaktorius/komentatorius.

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ Praktinė informacija appeared first on Makalius.lt.

10 dienų tropinėje saloje šalia Žemės pusiaujo per lietaus sezoną. Istorija apie tai, kaip ieškojau gyvenimo harmonijos, kurią Balyje rado filmo „Valgyk, Melskis, Mylėk“ pagrindinė herojė. Apie tai, kaip įgyvendinau svajonę išmokti čiuožti banglente, maistą, kainas ir kitus keliavimo ypatumus. Pirmosios dienos įspūdžiai žemiau.

1-oji diena – oro uostas, viza, kainų palyginimas, prekės, transporto sistema

Pirmą sykį gyvenime registruojant bagažą prisikabino prie turimų laisvų AA baterijų skaičiaus – nesvarbu ar tai registruotas bagažas ar tai rankinis bagažas. Pasirodo, ne kameroje galima turėti tik ne daugiau kaip dvi laisvas baterijas. Daug derėjausi dėl 4-ių supakuotų AA įkraunamų baterijų-akumuliatorių, skirtų blykstei. Galiausiai visgi leido pasiimti jas į rankinį bagažą. Taip pat liepė surasti žiebtuvėlį žvakėms uždegti ir įsidėti į rankinį bagažą– pasirodo, jo negalima turėti registruojamame bagaže, o rankiniame bagaže galima turėti tik vieną vienetą.

Oro uoste sužinojau dar vieną įdomų dalyką – gerai, kad pirkdamas bilietą į Balį iškart įsigijau ir grįžimo bilietą atgal į Australiją. Pasirodo, neturint atgalinio bilieto, ar bilieto į kitą šalį – tarkim JAV ar kažkurią Europos šalį – australai išvis neleidžia apskritai išskristi į Balį. Kaip pasakė skrydžių kompanijos darbuotojas – Indonezija negali būti mano galutinis kelionės tikslas.

Lėktuvas skrido per dykumas esančias netoli Darvino miesto, Šiaurės Australijos teritorijoje

Balio oro uostas ir vizos gavimo procesas

Nors oro uoste mus ir išlaipino iš lėktuvo  greitai, bet gana ilgokai turėjome laukti autobuso, kol mus nuveš iki oro uosto pastato, kadangi  tarptautinis Denpasaro skrydžių terminalas dar tik statomas. Belaukiant autobuso, pamačiau įdomių vaizdų – lėktuvus aptarnaujantis personalas padrikai važinėjasi dviračiais oro uosto teritorijoje, kartais sulipę ir po du ant vieno dviračio. Taip sakant nėra didelės kontrolės oro uoste. Kai mus nuvežė į pastatą, už grynuosius pinigus, nes tik juos ten ir priima, įsigijau 30 dienų galiojančią Indonezijos vizą – tai man kainavo 25 dolerius. Beje, gana populiari paslauga Balio gatvėse yra vizos pratęsimas papildomoms 30 dienų. Tad tie, kas jaučiasi Balio salos fanais, šioje šalyje nesunkiai gali išbūti ir visus 2 mėnesius.

Indonezijos respublikos viza, kurią už 25 JAV dolerius nusipirkau atvykęs į Denpasaro (DPS) oro uostą

Balio transporto sistema. Degalų, maisto, transporto kainos

Oro uoste pasitiko pulkas įkyrių taksistų, siūlančių savo paslaugas. Aš aišku pasakiau, kad atstotų ir kad ten, kur man reikia, nusigausiu viešuoju transporto – autobusu. Tuo metu dar nesuvokiau, kad Balyje neegzistuoja toks dalykas kaip „viešasis transportas“. Na, o taksistai įkyriai sekiojo po oro uostą paskui mane, rodėsi net ir į tualetą su manim užeis.

Galiausiai vienas „pagalbininkas“ mane nuvedė iki „turistų informacijos punkto“. Kur vyko ta pati „chaltūrą“. Paklausiau informacijoje, kiek turėtų kainuoti taksi iki viešbučio, esančio vos už 3 kilometrų nuo oro uosto, o jis, vietoje to, kad imtų ir iškart atsakytų, pradėjo savo baliečių kalba aptarinėti reikalus su „informaciją“ man parodžiusiu taksistu. Ir tai užtruko kokias 5 minutes. Na ir tada skėlė kainą – 25 doleriai (už 3 kilometrus).

Man kilo tokia mintis – nejaugi jis tikrai galvoja, kad aš nieko nesupratau, kas ten vyksta per tas penkias minutes? Tai aš jam ir sakau – pasilaikyk tu tą savo prabangu limuziną sau, o aš iki viešbučio eisiu pėsčias. Bet kur tau – tarsi įkyrus turkas neatstos ir bambėdamas seks tave iš paskos kartodamas, kaip kokia gerai išdresiruota papūgėlė: „how much how much how much“.

Pasakiau, kad mano draugas atostogaudamas čia gavo taksi už 10 dolerių, tad aš daugiau tau irgi nemokėsiu. Taksistui šis pasiūlymas pasirodo tiko, tad kai nuvežė prie viešbučio, sumokėjau jam 100 tūkstančių rupijų. Jis dar kažką paburbuliavo dėl kurso, tačiau mano atsakymas buvo, kad aš skaičiuoju australiškais, o ne JAV doleriais, tad praktiškai kelionė iki viešbučio kainavo 9 JAV dolerius. Tiek pat kainavo kelionė iš viešbučio atgal į oro uostą, kai išvykau iš Balio. Tad sumokėjau gerą kainą.

Apie transportą Balyje tiesa yra ta, kad Balyje iš tikrųjų nėra autobusų. Tad turi, arba  užsisakyti „shuttle“ į kitą miestą, arba važiuoti su taksistu, arba užsisakyti vairuotoją dienai, arba išsinuomoti motorolerį ar automobilį. Beje, internetu tinklapiuose automobilį nuomotis siūlo už 50 dolerių dienai. Kai tuo tarpu vietiniais pakalbėjęs gali išsinuomoti džipą su draudimu už 15-18 dolerių dienai. Tiesa, visą „žalą“ iki 500 dolerių turėsi vis tiek padengti iš savo kišenės, turėdamas tokį draudimą. Man tai priminė automobilio draudimo modelį Kipre, kurį taikė pigios kompanijos. Taip pat reikia būti atsargiems renkantis nuomotoją,  nes šalia įsikūrę už automobilio nuomą norėjo jau 40 dolerių.

Taigi, susitarus džipo nuoma yra žymiai pigesnė nei Havajuose, kur už džipo nuomą su draudimu dienai sumokėsi apie 150-200 dolerių. Tiesa ir patį džipą gausi kur kas padoresnį. Naujų lengvųjų automobilių nuomos kaina yra apie 30 dolerių dienai, kas yra maždaug 2 kartus pigiau nei Havajuose ar Australijos didmiesčiuose, bei tris kartus pigiau nei San Franciske ar Niujorke.

Išsinuomoti motorolerį Balyje – itin pigu – mano „Sari Bali“ viešbutyje man motorolerį išnuomojo vos už 3 dolerius dienai. O tai yra maždaug net 15 kartų pigiau nei pigiausio motorolerio nuoma Havajuose. Tad Balyje tikrai apsimoka nuomotis motorolerį.

Degalų kainos taip pat juokingos – maždaug 60 dolerio centų už litrą (apie 1,50 Lt / litras). Tad nėra gaila važinėti net ir džipu. Kuras čia net 2 kartus pigesnis nei Australijoje, 1,5 karto – nei JAV, bei net 3 kartus pigesnės nei Lietuvoje. Kuras Balio saloje degalinėse beveik visada yra tik vienos rūšies – vadinasi jis „Petrol“ ir daugiau jokios informacijos apie jį. Patį kurą dažnai pardavinėja tiesiog gatvėse, 1 litro talpos buteliuose, palei gatvė esančiose prekyvietėse. Tokio butelio kaina yra 7500 rupijų (apie 70 dolerio centų). Taip kurą perka dauguma motorolerių vairuotojų Balyje. Turint automobilį visgi pilsitės kurą degalinėse, kur litro kaina yra 6500 rupijų (apie 60 dolerio centų)

Maisto kainos Balio restoranuose

Pirmos dienos vakare pasivaikščiojau aplink viešbutį ir susiradau padorų restoraną pagrindinėje Legian gatvėje. Čia grojo gyva muzika, gavau skanų jautienos didkepsnį už 10 dolerių ir išgėriau sulčių už 2 dolerius. Tai buvo maždaug 2 kartus pigiau nei Australijoje, ir kainos panašios kaip Lietuvoje. Beje jautienos didkepsnį atnešė ant metalinės plokštelės su mediniu pagrindu, tad mano jautienos didkepsnis vis dar kepė pora minučių.

Kalbant apie restoranus, tai vėlesnėmis dienomis pora sykių pietavau ir vakarieniavau tiesiog atsitiktiniuose, dažniausiai pigesniuose, restoranuose, besislėpdamas nuo netikėtai užklupusio lietaus. Tai būdavo restoranai, įsikūrę siaurose gatvelėse, kur gali pavakarieniauti, kad ir už 4 dolerius – gauti dvi vištos kulšeles, baltų ryžių ir sulčių. Tačiau, restoranų švara, ir kokybė, bei patiekimas maisto dažnai ir subraižytų lėkščių ar ant lapų, tikrai pasitikėjimo nesukėlė, ir juose valgydamas nesijaučiau maloniai ir jaukiai. O štai prieš paskutinę atostogų dieną vėlgi nuėjus į normalų restoraną, palikus šiek tiek arbatpinigių, bei užsisakius rimtą patiekalą – jautienos didkepsnį, o prieš tai dar ir krabą – už visą vakarienę sumokėjau visus 30 dolerių, o tai tėra tik maždaug 2 kartus pigesnės nei Australijoje, ir yra vienodai brangu lyginant su kainomis lietuviškuose restoranuose.

Reziumė: maistas Balyje yra kartu ir pigus, ir brangus – jeigu užsisakinėsi patiekalus ir pirksi maisto produktus, kuriuos esi įpratęs valgyti bet kur kitur pasaulyje, tai kainos tau bus gal tik 1,5 karto mažesnės. Tačiau jeigu pakeisti savo valgymo ir pirksi Indonezijoj gaminamus produktus – pavyzdžiui vietinį mineralinį vandenį, o ne „Evian“, tai maistas kainuos apie 3 kartus pigiau nei Australijoje.

Prekių, drabužių ir kitos kainos Balyje

Kas Balyje dar pigu – tai firminės prekės. Tarkim, žymieji žirgų mėgėjų „Polo“ marškiniai tiek Sidnėjuje, tiek San Franciske dažniausiai kainuoja 150-200 dolerių, ir į šias parduotuves užsuku retai, nes juk Hugo Boss, Guess ar Calvin Clein gerus marškinius pardavinėja už 50-80 dolerių. O štai Balyje – neįtikėtina –„Polo“ marškinius, su 70 proc. išpardavimu galima nusipirkti vos po 20 dolerių. Niekad nepatikėčiau, jei sakytų, kad pagrindinėje miesto gatvėje, naujose stilingose parduotuvėse prekiautų tokiomis kokybiškomis klastotėmis. Tad, manau, kad parduotuves išlaikyti Balyje kainuoja daug pigiau, o dar prisidėjo ir metų pabaigos išpardavimas. O gal man tiesiog pasisekė.

Magnetukai, suvenyrai, skėčiai, adapteriai – kainuoja panašiai tiek, kiek ir Australijoje ar Lietuvoje – po 2-6 dolerius. Jeigu nori vietinio telefono numerio – tai už maždaug 10 dolerių su įsigyta SIM kortele  galėsi kalbėti 10 valandų vietiniais numeriais. Pati SIM kortelė kainuoja dar apie 10 dolerių.

Dėl magnetukų ir skėčiu rekomenduoju būtinai derėtis. Dažnai už magnetuką pardavėjai paprašydavo manęs NET 20 dolerių vietine valiuta, ir tik tuomet, kai jau norėsi siųsti tą pardavėja eiti rinkti grybų į mišką, tuomet magnetuko kaina nukris iki 3 dolerių.

Ko nepirkti Balyje

Einant gatve gana drąsiai siūlys magiškų grybukų, o kartu kiš ir marihuaną ar hašišą. Per visas 10 dienų Kutos gatvėse sulaukiau gal kokio pusšimčio tokių pasiūlymų. Ir tikrai gana įkyriai siūlo tau šiuos narkotikus. Turint omenyje, kad už bet kokį narkotikų turėjimą, vartojimą ar platinimą Indonezijoje gresia mirties bausmė, reikėtų būti itin dideliu bepročiu, kad sumastytum iš šių pardavėju nusipirkti ko nors. O geriausia išvis neturėti nieko bendro su narkotikais gyvenime. Mano vieno draugo draugas kadaise nepaklausė šių patarimų ir tik dėka ambasados, turtingų tėvų ir europietiško paso, po pusmečio, praleisto vietiniame Indonezijos kalėjime, sugebėjo šią šalį palikti gyvas ir sveikas.

Viešbutis

Pasirinkau viešbutį, esanti netoli Legian gatvės, kurioje yra dauguma restoranų, parduotuvių, kitų viešbučių, naktinių klubų, bei labai arti yra ir Kutos pliažas. Pasirinktame „Sari Bali Cottages“ viešbutyje, atskirą, jaukų „bungalow“ tipo namuką gavau už 30 dolerių parai. Atsiskaityti už kambarį ir kitas paslaugas šiame viešbutyje buvo galima tik grynaisiais pinigais, ir tik Indonezijos rupijomis. Beje, iš bankomato dažniausiai vienu sykiu galima išsiimti ne daugiau kaip 1,2 milijono Indonezijos rupijų, tad būkite nusiteikę papildomoms išlaidoms už valiutos išėmimą.

Džiugu, buvo bent jau tai, kad radau šį viešbutį „booking.com“ ir man neteko su lagaminais vaikščioti Kutos gatvėmis ieškant tinkamo viešbučio apsistoti. Beje, man užteko pasakyti, kad registravausi internetu, ir mane kaip man surado. Taip pat pastebėjau gana didelę nuostabą viešbučio personalo akyse dėl mano registracijos internetu – matyt, buvau vienintelis žmogus per porą savaičių užsisakęs šį viešbutį internetu. Balyje, turbūt įprastą viešbutį susirasti tiesiog vaikštant gatvėje ir klausinėjant vietinių apie geras vietas apsistoti, bet tik ne internetu.

O netoli namuko viešbučio teritorijoje esantis baseinas su žolynėliu ir palmėmis greta, buvo tiesiog saugi ir jauki vieta praleisti laiką, jeigu nenori niekur eiti iš viešbučio, arba jeigu visą dieną turi laukti skrydžio, o savo namuko raktus jau esi atidavęs į viešbučio registratūrą. Viešbučio baseino vanduo dažniausiai būdavo įšilęs iki 32-35 laipsnių šilumos.

Bus daugiau…

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

The post Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (I) appeared first on Makalius.lt.

Antros dienos rytą pasidaviau balietiškai pagundai. Vaikštant Kutos gatvėmis, ant kiekvieno kampo yra po masažo saloną, kur siūlo ne tik masažą padaryti, bet ir pedikiūrą, manikiūrą, nukirpti plaukus ir dar pamasažuos galvą. Pagrindinėje gatvėje masažai brangesni, be to dauguma masažą darančių merginų atrodo tikrai vidutiniškai.

Kainos – po 5 dolerius už masažą arba valandą. Kadangi taip pigu, tai pasiūliau padaryti visų 6 rūšių masažus, kurie buvo sąraše. Dar buvo du papildomi – masažas su uola (karštais akmenimis) bei šiatsu masažas – kuomet masažuotoja vaikšto savo pėdomis per tavo nugarą. Vaikščioti nugara, taip panaudojant visą savo kūno svorį yra būtina todėl, kad tik tokiu atveju yra panaudojama užtektina jėga „aktyvuoti“ ir „deaktyvuoti“ meridianinius taškus. Neišmėginau tik dviejų masažo rūšių. Truputi gąsdinantis buvo „žvakinis ausų“ masažas (angl. „ear candle“), kur jausmas toks, tarsi būtų kriauklė prie ausies pridėta, o iš tiesų deda degančią žvakę prie specialaus smilkalo/popieriaus, ir taip neva išvalo ausis. Kaip sakė pati masažuotoja, ji sau daro šį masažą kartą per mėnesį.

Kiti masažai buvo – pėdų, kur visais išlaužo pirštus, toliau bendras kūno masažas dviejų rūšių – vienas su aromatiniu aliejumi, o kitas yra „kūno valymo“, atitinkamai vadinami „aromatic massage“ ir „body scrubing“. „Kūno valymo“ masažo metu tave tarsi su švitriniu popieriumi nupoliruoja – atliekamas kūno pilingas – tik, kad jis nėra šiurkštus. Penktasis masažas, kaip supratau buvo veido kaukė, nes jeigu neklystu uždėjo tarsi agurkus ant akių, o visą veidą ištepė kažkokiu kremu. Šis masažas mane neva turėjo „atjauninti“. Kaip jauną žmogų, mane matyt nelabai ten daug ir „atjaunino“. Bet, vėlgi, buvo įdomu. Na o paskutinį – šeštąjį – galvos masažą su putomis, masažuotoja man atliko vėliau, nes po 5 masažų ir maždaug 4 valandų masažo be pertraukoss, matyt mano masažuotoja pavargo, ir pasiūlė pavėžėti iki kur man reikia.

O man kaip tik reikėjo apsikirpti. Tad pametėjo mane iki geros kirpyklos, kur kirpėjas buvo vyras, ir už 5 dolerius jis mane apkirpo. Tuomet parvežė atgal į masažo saloną ir padarė paskutinįjį masažą – galvos masažą, kartu su galvos plovimu. Pasakė, tai turėtų veikti tarsi stipri kava ir suteikti energijos. Na gal ir suteikė. Po visų masažų manęs vėl paklausė, gal man kur nors reikia – o man kaip tik reikėjo į kokį nors gražų paplūdimį. Tad sutiko pavežti ir iki ten.

Tiesa, prieš tai dar pasidomėjau koks šios mano bendraamžės masažuotojos uždarbis per dieną, tai kaip supratau – ji uždirba apie 50 dolerių, bet jai į kišenę atitenka vos 15-20 dolerių. Tad pasiūliau jai 25 dolerius jeigu kitą dieną vietoje savo masažų ji sutiks su savo motoroleriu pavežioti mane po gražias salos vietas, o aš sėdėdamas gale filmuosiu ir fotografuosiu, nes man tiesiog labai patiko važiuoti, kai vežė mane iki kirpyklos. Sutarėme susitikti kitos dienos 9 valandą ryto. Tuomet ši mergina mane pametėjo iki „Padma Beach“ pliažo, kuris yra „Jalan Raya“ gatvės gale. Šį pliažą man rekomendavo labiau nei „Kuta Beach“ pliažą, dėl to, kad Kutos pliaže labai daug žmonių ir nėra malonu jame būti.

Paėjau nuo Padmos pliažo dar apie kilometrą tolyn į Vakarus, kol pagaliau radau puikią vietą sustoti priešais prabangų viešbutį su apsauginiais prie kiekvienų laiptelių. Šioje vietoje buvo galima palikti daiktus ant kranto ir žmonių buvo labai retą, tad galėjau smagiai pliuškentis arbatos šilumos Balio jūroje – o šilta čia todėl, kad ši jūra susisiekia su šiltuoju Indijos vandenynu. Vandens šiluma buvo tikrai virš 30 laipsnių, sakyčiau gal net visi 32, tai yra plius minus tiek, kiek ir oro. Oras buvo gana drėgnas, tad atrodė labai karšta, nors oro temperatūra buvo irgi kažkas apie 33 laipsnius saulėje.

Grįžtant į viešbutį, einant paplūdimiu ir besigrožint besileidžiančia saule, man už nugaros, labai greitai susiformavo stipraus lietaus debesys. Jie tapo sunkūs ir mikliai pasipylė smarkus lietus – pamačius spėjau tik ištarti „ojojojojojojoojojojoiiiiiiiiiiiiiiiiiii“, ir nors ir „dėjau į kojas“ prilaikydamas kepurę, vos spėjau pasislėpti prie gelbėtojų bokštelio. Lijo apie valandą, o tuomet nustojo ir vėl pradėjo šviesti saulė.

Apie mano vienos dienos vairuotoją

Ryte susitikau su masažuotoja, kuri turėjo pavežioti mane po salą. Tiesa, dauguma kitų turistų Balyje, vietoje to, kad ieškotų paprasto žmogaus ir jį nusisamdytų, tiesiog sumoka 50 dolerių savo paslaugas įkyriai siūlantiems taksistams/vairuotojams, ir jie juos vežioja po Balio salą savo automobiliu, sustoja tuose restoranuose, kur jie nori sustoti (bei taip pat gauna dividendus iš tų restoranų savininkų už papildomus klientus), nurodo savo keleiviams, kur ir iš ko būtinai reikia pirkti suvenyrus, nurodo tai kas yra „svarbu“ apžiūrėti ir kas nesvarbu.

Kadangi, aš viso to „informacijos brukimo“ nenorėjau patirti – man jo pilnai užteko išgirsti iš kitų draugų pasakotų istorijų, bei patirti šį „pagalbos“ malonumą pirmąją dieną oro uoste. Manau, kad pasirinkau geresnį variantą. Norėjau ir bent kelių gražių nuotraukų, tad kur kas geresnė alternatyva yra tiesiog pasiūlyti padengti dienos pelną kokiai padoriau atrodančiai vietinei merginai. Beje, nesuklydau ir dėl savo pasirinkto žmogaus – merginos, kuri šiaip dirba masažo salone. Kitą dieną šis žmogus buvo visiškai kitaip apsirengęs – atsirado ir odinė rankinė, ir odinė striukė ir mobilusis telefonas. Po pasakojimų apie vakarėlius ir gyvenimą Balyje, galiu pasakytui, kad gyvenimo būdas ne ką skiriasi nuo Australų.

Nors mano vairuotoja, gidė ir vertėja, lakstė savo motoroleriu mieste bei greitai nardė tarp automobilių, bet visgi būdama mergina važiavo atsargiau nei Balio kamikadzės – motociklų ir motorolerių vairuotojai vyrai. Be to manęs net paklausė ar „aš OK“ ir „ar nebijau“.

Dar sykį apsidžiaugiau savo vairuotoja. Bendraudama su vietiniais, ji labai greitai man parodė „užslėptų rojaus vietų“ – vietų, kur eini tarp uolų, kur šlapia, rodos nėra ką žiūrėti, neatrodo saugu ir nėra malonu ir tik staiga imi ir išlendi į nuostabiai žydrą uždarą lagūną, tarsi „The Beach“ filme su Leonardu Di Caprio. Tikrai buvo labai gražu. O šiuose paplūdimiuose dažnai ir beždžionėlių sutikdavau, kurias vietiniai vaikė veidrodžiais, kad jos neprieitų prie vandens ir netrikdytų ten gulinčių kelių banglentininkų bei neliestų jų daiktų. Dauguma šių paplūdimių buvo netoli „Pura Uluwatu“ vietovės.

Taip pat labai puikiai papietavome „Delphi“ restorane šalia Pecatu miestelio. Ten pralindus pro daugybę namų ir siaurų gatvelių pavyko pasiekti ant uolos įsikūrusį restoraną, kur galima grožėtis Balio jūros ir uolų vaizdais, greta matėsi ir banglentininkai begaudantys bangas. Patekimas į smėlėtą pliažą buvo pro uolas esančias restorano apačioje, o tuomet banglentininkams dar reikėjo nuplaukti apie 100 metrų nuo kranto. Beje, bangos ten buvo gana didelės – poros metrų. O turint omenyje tai, kad ką tik buvo nulijęs stiprus 2 valandų trukmės lietus, tai turėjome progą restorane kiek užsibūti ir išdžiūti.

Paliekant šią nuostabiai gražią vietą, atkreipiau dėmesį į ant laiptų prie įėjimų dažnai matomus smilkalus su žolytėmis. Pasak mano gidės – tai tik Balio salos gyventojams būdingas paprotys, kuris, tikėtina atneša sėkmę.

Besilankant šventykloje – geltoni diržai, beždžionės ir nuostabūs vaizdai nuo skardžio

Nuvykome į žinomą „Uluwatu Temple“ šventyklą, esančią netoli „Uluwatu“. Įėjimo kaina žmogui – 2 doleriai. Taip pat reikėjo užsirišti geltoną diržą. Na, o jeigu mano šortai būtų buvę trumpesni nei iki kelių, būtų reikėję užsirišti ir visą sijoną. Kaip sakė mano gidė – taip pagal Baliečių šventas tradicijas, taip yra saugomasi nuo “blogų minčių”.

Pati šventykla yra įsikūrusi kalnuose, šalia skardžio. Tad, ne tik pati šventykla ant kalvos yra graži, bet gražus yra ir iš jos teritorijos į Balio jūrą atsiveriantis vaizdas. Taip pat netoliese esančių skardžių – gamtos, bei kalnų vaizdai, taip pat yra nuostabiai gražūs. Tai buvo įspūdingiausias vaizdas, ką mačiau tą dieną. Taip pat sužavėjo ir pirmą sykį gyvenime natūralioje aplinkoje gyvenančios beždžionės. Tiesa, pastarųjų bananais papirkti nelabai pavyko. Jas domino tik šokoladas ir blizgučiai. O kažkam iš panosės viena beždžionėlė nuo akių nugvelbė akinius. Jeigu nesutinki kažko jai atiduoti, tai rodo dantis ir bando kąsti į pirštą savo bukais dantimis. Protinga visus daiktus nešiotis kuprinėje ir jos neatidarinėt parko lankymo metu.

Bus daugiau…

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

The post Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (II) appeared first on Makalius.lt.

Trečiąją viešnagės Balio saloje dieną apžiūrinėjau vietinį „Gang Sorga“ rajoną Kutoje ir radau netoliese esantį „Akropolį“ – į jį galima įeiti tik pro specialius apsauginius vartus. Čia rasi tik australams, europiečiams ar amerikiečiams įprastą maistą, netgi naujovišką 2D kino teatrą, idealią švarą, karšto šokolado, modernaus meno muziejų ir praktiškai negalėsi pasakyti jog esi Balyje…

Tiesa, kainos čia irgi identiškos Australiškoms. Tad arbatos puodelis už 4 dolerius, ledai už 6 dolerius, daugybė žinomų firminių drabužių parduotuvių. Net „balietiški“ masažai ir tie čia kainuoja 20-40 dolerių. Tad, norintiems grįžti, bent jau kuriam laikui į civilizuočiausią pasaulį – šis „Akropolis“ – idealiausia vieta.

Kaip mokiausi čiuožti banglente

Ankstyvą šeštadienio rytą „Sari Bali Cottages“ viešbučio registratūroje už 3 dolerius dienai išsinuomojau motorolerį ir išlėkiau mokytis čiuožti banglente su profesionaliais instruktoriais į Padmos paplūdimį Kutoje. Su šiuo treneriu dėl čiuožimo banglente pamokų susitariau dar prieš tris dienas. Tuomet sutarėme, kad už 27 dolerius, jis mane pusdienį mokys. O tai yra tikrai pigu, nes net vietiniuose reklaminiuose lankstinukuose už 3 lygių pamokas buvo siūloma susimokėti 120 dolerių. Analogiškas pusdienis Australijoje ar Havajuose, mokantis kartu su profesionaliu banglenčių instruktoriumi ir banglentės nuoma pusdieniui kainuoja apie 400 dolerių. Havajuose vien tik už banglentės nuomą keturioms valandoms reikia sumokėti apie 40 dolerių.

Instruktoriui patiko mano greitas progresas, tad už pusantros valandos plaukėme abu su banglentėmis tolyn nuo kranto, gaudyti didelių bangų. Tiesa, tuo metu lietus vis stiprėjo ir jau pylė kaip iš kibiro, tad mokytis čiuožti banglente buvo dar sunkiau.

“Done” pasakiau tik po maždaug pusketvirtos valandos vandenyje su trumpomis pertraukėlėmis, kai jau visiškai nebeturėjau jėgų, o didelės 1-2 metrų bangos, pro kurias reikėdavo nerti apsiverčiant aukštyn kojom su visa banglente, tikrai skandino ir labai vargino. Ypač jeigu tai būdavo 4-6 bangų serija. Tiesa, po tų beveik 4 valandų vandenyje, instruktorius pagyrė už ištvermę, ir sakė netikėjęs, kad tiek ilgai atsilaikysiu, ir manė, kad man bus gana jau po 2 valandų. Matyt, begalinis noras išmokti čiuožti banglente tuo metu panaikino nuovargio faktorių, bent jau kuriam laikui.

Visgi iki viešbučio teko grįžti per drėgmę, pusiau šlapiam, ir dar su prilijusiu šalmu. Matyt nuovargis, 4 valandos jūroje ir dar šlapias pusnuogis važiavimas motoroleriu per miestą, galiausiai paguldė mane į lovą. Nepadėjo net ir šiltas dušas viešbutyje. Tad kitas tris dienas gydžiausi, gėriau numušamuosius ir nėjau lauk. Laimei, už lango visas tas tris dienas kaip tik be pertraukos žliaugė stiprus lietus, tad gero oro praktiškai „nepraradau“.

Azijietiškai paruošto maisto bandymai ir kūrybinė nirvana

Kaip žinia, Azijoje maistą ruošia aštriai. Užteko vos tik pamirkyti mano krabo mėsos gabaliuką greta patiektame, labai skaniame padaže, tad, aštrumo man jau pakako. Tiesa, patiko, kaip tą mano krabą paruošė ir paskaičiavo – po užsakymo jį atnešė gyvą iš virtuvės, dar judantį, besimaskatuojantį savo žnyplėmis, prie mano stalo, ir pasakė, kad šitas ponas yra 100 gramų sunkesnis nei užsisakiau, ir jie neturi mažesnio, bei paklausė ar tiks paruošti. Įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis rankose laikomas krabas, kai buvo aptariamas jo paties paruošimo būdas – virtas, keptas ar džiovintas – apipiltas aštriu padažu ar padažu patiektu šalia ir kiti su krabo gyvybe susiję klausimai. Niekas net nepasirūpino krabui užkimšti ausų, kad bent jau to negirdėtų ir nesijaudintų, bei galiausiai būtų nesusijaudinęs ir skaniai išvirtų arba iškeptų.

Antrasis patiekalas – pagal juodųjų pipirų vietinį receptą paruoštas jautienos didkepsnis – buvo išbandymas. Atrodė to padažo nebuvo tiek daug, ir jis skaidrus, tik šiek tiek apšlakstytas jautienos didkepsnis. Bet kaip jau davė karštis pro ausis, ir veidą, tai rodės viską bado, net atsimerkti nelabai išėjo. Tuomet žaibišku greičiu išgėriau ne tik visą turėtą arbatą – tris puodelius – bet greitai užsisakiau mineralinio buteliuką, tad papildomai išgėriau dar pusę litro vandens. Bet tiek jautienos didkepsnis, tiek krabas buvo labai skanūs, tikrai rekomenduoju. Į šį restoraną tikrai mielai grįžčiau dar ne kartą! Patį restoraną galima rasti netoli Benasari ir Legian gatvių sankirtos, šiaurinėje kelio pusėje, einant link Balio jūros. Pats restoranas yra erdvus ir turi didelį bambukinį stogą.

Gimęs įkvėpimas rašyti ir Kalėdinės nuotaikos

Taip pat aštuntąją atostogų dieną, po pusryčių „101 Legian” viešbutyje, netikėtai pagavo įkvėpimas rašyti. Greičiausiai pusryčiams patiekė kažkokią specialią arbatą. Tad nė nepastebėjau kaip dingo 5 valandos laiko. O prie švediško stalo ištiko kūrybinė nirvana, tad tinklapių prototipus pradėjau braižyti ant sąskaitos čekių. Pusryčius prie švediško stalo ant „101 Legian” viešbučio stogo galima gauti kiekvieną rytą nuo 6 iki 11 valandos ryto. Kaina ne viešbučio svečiams, yra tik 5 doleriai.

 Maistas „101 Legian” viešbučio restorane, man tikrai kelia pasitikėjimą ir yra išties skanus. Tuo tarp eiliniuose Kutos restoranuose kartais suabejodavau higienos reikalavimų laikymųsi ir maisto patikimumu, visus patiekalus tokias atvejais užsisakydavau itin atsargiai.  Beje, „101 Legian“ jau buvo sėkmingai pasiruošęs Kalėdoms ir visur skambėjo Kalėdinė muzika.

Pigūs automobilio nuomos taškai Kutoje

Šią dieną taip pat radau vietą Popis Lane II gatvėje, kur sutiko išnuomoti automobilį (džipą) kitai dienai už 14 dolerių. Beje, greta esančiuose kituose nuomos punktuose norėjo ir visų 40 dolerių, bei dar dažnai ten dirbantiems sukeldavo nuostabą tai, kodėl aš noriu išsinuomoti automobilį pats, o ne imti su vairuotoju. Matyt tai nėra dažnas reiškinys Balyje. Turbūt dauguma turistų nepasitiki savo jėgomis vairuoti patys, arba nuomojasi motorolerį – o lietaus sezono metu tai nėra pati gudriausia idėja, ypač važiuojant kažkur toli nuo viešbučio.

Kalėdiniai sveikinimai „101 Legian”. Mano pusryčiai nuo švediško stalo „101 Legian“. Tokie pusryčiai ant viešbučio stogo, ne viešbučio svečiams, kainuoja 5 dolerius.  Gali valgyti ką nori ir būti kiek nori nuo 6 iki 11 valandos ryto. O štai čia maistas restorane, kur galima gauti vakarienę kad ir už 4 dolerius. Tiesa, maisto patiekimas ir indų sterilumas bei švarumas kelia abejonių.

Bus daugiau…

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

The post Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (III) appeared first on Makalius.lt.

Kelionės ne sezono metu visuomet turi kitokį atspalvį – galimybė išvysti turistų neužkamšytas gatves, pamatyti šalį ne tokią, kokia yra piešiama atvirukuose, sutaupyti pinigų, o tuo pačiu ir paerzinti draugus likusius Lietuvoje.

Mes – du Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) studentai Mantas ir Paulius nusprendėme dviem savaitėm pabėgti nuo lietuviškų speigų ir išbandyti kitokią – balkanišką žiemą. Mūsų tikslas yra su studentiškai mažu biudžetu aplankyti Kiprą, Atėnus ir Kretą.

Koks biudžetas? 1500 litų. Pridėkime dar 9 litus ir tai bus puiki pamoka, kaip galima išleisti Loretos Graužinienės siūlomą minimalų atlyginimą. Taip, turbūt jau supratote, kad į restoranus nevaikščiosime, 4-5 žvaigždučių viešbučiuose nemiegosime ir savęs brangiomis pramogomis nelepinsime.

Koks mūsų maršrutas? Pirmiausiai rinkomės ne kelionės kryptį, o žiūrėjome pigius lėktuvų bilietus, kurie mums sufleravo į kokį Europos kampelį vyksime atostogauti. Sausio mėnesį buvo galima rasti itin pigių bilietų į Pafosą (Kipras). Bilietą į vieną pusę sausio 30 dienai pagriebėme už 123 litus.

Iš ten mūsų kelionės maršrutas nusidrieks į Kipro šerdį – Nikosiją. Verta pažymėti, kad čia autobusai tikrai nėra brangūs, o su tarptautiniu studento pažymėjimu (ISIC) jiems yra pritaikomos dar ir 50 proc. nuolaidos. Kipre būsime penkias dienas. Iš kito Kipro miesto – Larnako vasario 4 dienai prigriebėme du bilietus po 173 litus į Atėnus (Graikija).

Šurmulingoje Graikijos sostinėje mes apsistosime trims dienoms, po to vasario 7 d. suksime į Kretą. Iš vieno svarbiausių Graikijos uostų Pirėjaus reguliariai kursuoja keltai į didžiausią šalies salą, kurie suaugusiems kainuoja po 100 lt.

Kretos gamta ir vaizdais grožėsimės keturias dienas. Vasario 11 d. mūsų lauks skrydis atgal į Pafosą. Bilietai kainuoja vos po 64 litus, o ir lėktuvai skraido itin dažnai. Paskutines dvi kelionės dienas praleisime Kipre, o vasario 13 d. jau laukia skrydis atgal į Kauną (227 lt).

Kaštai? Taigi iš viso per keturis skrydžius ir keltą iš Pirėjo į Kretą išleidome 687 litus. Ieškant nakvynės vietų mums labai pagelbėjo didžiausias viešbučių ir hostelių tinklas – „booking.com“. Visas pagalvės mokestis mums atsiėjo tik 238 litai. Tad iki mūsų biudžeto limito (1500) liko 575 litai, kuriuos išleisime maistui, autobusams ir muziejams.

Kadangi maistas tiek Kipre, tiek Graikijoje nėra itin pigus, iš karto pasirūpinome, jog pusryčius, pietus ir vakarienes valgytume ne mieste arba ne vien mieste. Tam puikus pasirinkimas yra riešutai, džiovinti vaisiai, rūkyta dešra, lašiniai ar tiesiog greito paruošimo sriubos.

Balkanuose šiuo metu temperatūra svyruoja apie +17-18 laipsnių, tačiau dabar pas juos yra liūčių sezonas, todėl reikia būti nusiteikus ir nemažam kritulių kiekiui.

Šiuo kelionės aprašymu norime paskatinti žmones tapti savo žygių autoriais, nes juk planuoti patiems yra daug įdomiau, nei tiesiog nunešti pinigus kelionių agentūrai ir tiek. Taip pat ir ženkliai pigiau.

Planuojami aplankyti miestai: Pafosas, Nikosija, Famagusta, Kyrenija, Larnaka, Atėnai, Pirėjus, Heraklionas, Retimnas, Kournas, Chanija, Kisamosas, Limasolis.

Laukite tęsinio…

The post Pabėgimas nuo lietuviškų speigų – atostogos Balkanuose (I) appeared first on Makalius.lt.

Kalėdų rytas – automobilio pasiėmimas, dokumentų pildymas ir Kalėdiniai pusryčiai… Tai buvo Kalėdų diena ir, daugelio džiaugsmui, po trijų dienų lietaus, ir savaitės apsiniaukusių rytų, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, visa ši diena buvo saulėta. O prasidėjo ji beldimu į duris – 7 valandą 20 minučių ryto, pažadino ir pranešė apie tai, kad į viešbutį pristatė mano automobilį. Puikus punktualumas – gerokai anksčiau nei žadėjo, o žadėjo 8-9 valandą ryto, bet aš prašiau kuo anksčiau!

Tiesa, prieš gaunant džipo raktelius, sužinojau, kad manęs vietoje laukė dar vienas – neplanuotas papildomų 50 tūkstančių rupijų (4,5 dolerio) mokestis už automobilio draudimą, kuris nebuvo įskaičiuotas į bendrą kainą. Taigi, džipas plius draudimas dienai kainavo 18 dolerių (45 litus). Tai yra maždaug 4 kartus pigiau, nei jaunam žmogui kainuoja pigiausias automobilis Havajuose vienai dienai. O už džipo nuomą su draudimu Havajuose sumokėsi ir visus 180 dolerių už vieną dieną ir dar nežinia ar išvis leis tau tą džipą išsinuomoti.

Pats džipas buvo ne stebuklas. Pamatęs šią transporto priemonę pasijaučiau tarsi iš filmų su Starkumi ir Radzevičiumi, kai jie kiekvienai kelionei pirkdavo seną automobilį. Manasis džipas irgi panašiai atrodė – labai „sudėvėtas“, tik mechaninio valdymo – be jokios elektronikos, su mechanine pavarų dėže, sukamomis langų rankelės, ranka reguliuojamais veidrodžiais, saugos diržas tiesiog kabėjo dėl vaizdo – na nebent su juo ne prisisegtum, bet mazgais prisirištum. Be to džipe nebuvo jokio salono apšvietimo lempučių, apšviestas buvo tik vienintelis elementas – spidometro rodyklė. Taip sakant „būtinasis minimumas“. Odometras irgi buvo savotiškai įdomus – pasak jo – maksimali įmanoma šio džipo rida yra tik 100 tūkstančių. Na galbūt „Suzuki Bandit“ džipai nepasižymi didele rida. Bet kaip nustebau vakare pasižiūrėjęs šio džipo dokumentus ir sužinojęs, kad jo pagaminimo metai yra 1998-ieji. Tikrai atrodė tarsi kokių 1980-ųjų gimimo, bent jau pagal būklę ir technologijų kiekį.

Pasirašiau dokumentus ir pasiėmiau džipo raktelius, išėjau pusryčiauti ant jau pamėgto „101 Legian” viešbučio stogo. Visi ten susirinkę tądien buvo labai linksmi – juk rytas buvo labai saulėtas ir gražus – atrodė tarsi Kalėdų stebuklas įvyko. Buvo pristatyta eglučių, papuoštų Kalėdiniais žaisliukais, prikepta Kalėdinių figūrų, aplink vaikščiojo raudonas Kalėdų senis.

Po pusryčių prie švediško stalo jau buvo pats laikas grįžti į viešbutį ir pajudėti į kelionę aplink Balio salą. Tad pirmyn į kelią.

Pirmoji užduotis kelyje

Išvažiuoti iš „Gang Sorga“ rajono, kuriame buvo įsikūręs mano „Sari Bali“ viešbutis, buvo tikras iššūkis – čia pravažiuojamas gatvių plotis yra toks, kad sunkiai tilptų lovą padėti. O bendrai tai kokie 3 metrai, iš kurių metras užgrūstas visokiais vamzdžiai ar pardavėjų prekėmis, statybų maišais, na ir aišku turistais – juk šaligatvis čia yra retas reiškinys mažesnėse gatvelėse. Dar norėčiau paminėti, kad šiose gatvėse dažniausiai vyksta dvipusis eismas, tad man bevažiuojant teko grūstis tarp priešpriešiais atvažiuojančius motorolerius. Na ir galiausiai – aibė „bičių pilvelių“, kurie čia dažniausiai yra tik 30 centimetrų trikampis tramplinas iš plytų. Labai džiaugiuosi, kad neteko sutikti automobilių kol išvažiavau iš šio rajono, nes priešingu atveju būtų tekę visus šiuos vairavimo gebėjimus atlikti dar ir atbuline eiga. O ypač smagu yra tai, kaip buvo projektuojamos gatvių sankryžos tose mažytėse gatvelėse. Tiksliau – jos buvo visiškai neprojektuojamos, ir matyt vienintelis „projektuotas“ būdas įveikti posūkį yra turėti „Audi“ automobilį su sferos tipo ratais – tokį, kokį turėjo Will‘as Smith‘as filme „Aš – robotas“. Na arba pakviesti Vina Dyzelį, kad driftu „įslystų“ su automobiliu į posūkį.

Laimei, šiaip ne taip išsikabarojau iš šio rajono lauk, į Legian gatvę. Ir net nenukirtau nei vieno reklaminio stendo ir nepervažiavau per niekieno ant gatvės išdėliotus parduodamus suvenyrus.

Nuotykiai kelyje nuo Lake Beratan iki Ubud

Tris valandas „kasiausi“ tuos varganus 65 kilometrus iki “Lake Beratan” – šventyklos ant vandens. Net 2 sykius buvau pasiekęs 70 km/val greitį. Dažniausiai tai greitis buvo artimas „vėžlio greičiui“ ir nuolat teko važiuoti transporto spūstyse. Kitose atkarpose – vidutinis greitis būdavo 40-50 km/val. Ir visiškai nesvarbu kiek kilometrų jau buvau nutolęs nuo didmiesčio ar tai būtų 20 km, ar tai 40 km – vis vien niekuo greičiau nepajudėsi. Tik kalnuose truputi pasitaisė situaciją, nes nebereikėjo vis keisti kelio kas 2-3 kilometrus – bent jau taip teigė mano GPS palydovinės navigacijos sistema. Beje, GPS‘as šioje šalyje atvykėliui turistui tiesiog būtinas: ženklų statymas čia nepopuliarus reiškinys. Juk kam tie ženklai, kai gerai moki savo baliečių kalbą ir važiuodamas motoroleriu tolimesnės krypties  gali paklausti prie kelio sėdinčių vietinių.

Važiuojant kelyje vaizdas greta kelio visą laiką buvo monotoniškas. „Architektūra“ tikrai nesusižavėjau – daug šiukšlių, nutriušusių gatvių, parduotuvių ir namų. Tik kai kurie turi gražesnius namus „balietiškos kepurės“ stogais, dažniausiai viešbučių arba restoranų. Bendras vaizdas – tik truputi geriau nei Denpasaryje ar Kutoje, arba „eiliniame Azijos didmiestyje“.

Keliaujant po Balio salą tikrai nekilo didelis noras sustoti „civilizuotose“ vietose, todėl kelionėje pirmyn-atgal kelyje stojau tik keturiose vietose, kurias išvardijau žemiau.

Pirmoji vieta. Sustojau prie ryžių laukų, kur po vandeniu buvo visas ryžių laukas. Tik daigai kyšojo, o vietiniai darbininkai braidžiojo po šį lauką su savo azijietiškomis kūgio formos kepurėmis.

Antroji vieta. Sustojau prie džiunglių, tikrų tropinių džiunglių, kurias pamačiau šalia kelio – nei praeisi, nei pravažiuosi. Jose buvo itin drėgna ir itin tanku. Medžio lapų dydis ten buvo tikrai fantastiškas. Taip ir norėjosi su mačete išsikirsti sau kelią.

Trečioji vieta. Sustojau degalinėje – pasirodo, kad Azijoje šiam džipui 20 litrų degalų 180-čiai kilometrų buvo per mažai. Tad įpyliau dar 10 litrų degalų – visgi tokiai nedidelei kelionei šiam taupiam džipui bake pasirodo reikėjo visų 30 litrų.

Ketvirtoji vieta. Sustojau kalnų ir ryžių laukų apžvalgos taške. Beje, toks buvo vienintelis. Fotoaparato objektyvo pagalba prisiartinau tolumoje esančius ryžių laukus. Taip pat apsidairiau aplink – reakcija „vau, geras!“ – neištiko, bet buvo gana gražu. Visgi kalnų apžvalgos vaizdai, tiek Australijos Kosciuškos kalnuose ar JAV Yosemite nacionaliniame parke vaizdai – yra kur kas įspūdingesni. Kol dairiausi, pastebėjau, kad greta „ganėsi“ spalvotos papūgos – tad, esant progai, padariau porą nuotraukų.

Įpūdžiai lankant žymųjį „Lake Beratan“ ežerą Balio salos kalnuose

Lake Beratan – tai žymiausias iš trijų ežerų Balio salos kalnuose, esančių greta.  Šio ežero vandenyje yra pastatyta budistų vienuolių šventykla. Taip pat šio ežero šventykla yra pavaizduota galinėje pusėje ant 50 tūkstančių Indonezijos rupijų nominalo banknoto. Lankantis Balyje, tai šią vietą tikrai būtina aplankyti – tai šios salos simbolis.

Kiek kainuoja aplankyti šią vietą? Man kuras su  automobilio nuoma dienai kainavo tik apie 30 dolerių. Tuo tarpu jeigu samdysite vairuotoją, tai kelionė iki „Lake Beratan“ kainuos 90 dolerių.

Šalia „Beratan“ ežero greta yra dar du ežerai, bet jie yra dar labiau eiliniai ežerai kalnuose. Todėl jų net nevažiavau apžiūrėti. „Lake Beratan“ – taip pat eilinis nedidelis ežeras kalnuose, tik vietinių labai sureikšmintas, bei turi ežere pastatytą šventyklą. Be to aplink šį ežerą matosi šiokie tokie nedideli kalnai.

Ir nors tai iš tiesų yra viena gražiausių vietų Balyje, bet šiam ežerui iki Kalifornijoje esančio „Lake Tahoe“ kaip nuo Mėnulio iki Marso. Jeigu domina budizmas ir šventyklos – Lake Beratan – puiki vieta, bet jeigu labiau domina pamatyti nuostabų ežerą kalnuose, tai Lake Tahoe yra kur kas geresnis ir įspūdingesnis pasirinkimas.

Aplink šventyklą vaikšto vietiniai fotografai su profesionaliais fotoaparatais, kurie duos kepurę užsidėti ant galvos, ir iškart vietoje atspausdins nuotrauką su nešiojamu spausdintuvu, ir dar aišku kojas nupjaus vidurį blauzdos tavo nuotraukoj. Bet kaip už 3 dolerius – tai dar visai neblogai. Juk net įrėmina.

Po nuostabių vaizdų fotografavimo galima važiuoti atgal keliu, kuriuo atvykau. Tik šį sykį likus 30 kilometrų iki Kutos, turėjau nusukti į kelią link Ubud miesto. Grįžtant, kalnuose, nutolus 3-5 kilometrus nuo „Beratan“ ežero, pastebėjau, kad šalia kelio yra eilė braškių prekyviečių. Daugiau saloje pardavinėjamų braškių niekur kitur matyti neteko. Taip pat kalnuose šalia kelio radau poilsiaujančius papūgą ir šikšnosparnį.

Beždžionėlių miškas Ubud mieste

Ubud yra tik dar vienas „nėra ką žiūrėti“ kategorijos miestas. Su tokiomis pat parduotuvėm kaip Denpasaras ar Kuta, restoranais ir purve futbolą žaidžiančiais vaikais. Nebent per daug kartų žiūrėjai filmą „Eat, Pray, Love“, tuomet bandydamas atrasti tą patį gyvenimo įkvėpimą, kurį filme atrado Džiulija Roberts., čia gali užsilikti kur kas ilgiau. Aš šiame mieste nepamačiau nieko ypatingo, išskyrus „beždžionių mišką“ (angl. „Monkey Forest“) – tai bene geriausią atvirą beždžionėlių stebėjimo vietą visoje Balio saloje. Ubud miestas taip pat yra per 30 kilometrų nuo vandenyno, tad karštą dieną net į pliažą pasideginti nenueisi. Tačiau šiame mieste visgi labai gausu įvairiausių turistų.

Beždžionės čia laksto ir siautėja ne tik pačiame parke, bet ir aplink jį – tiek namų stogais, tiek skalbinių virvėmis, tiek stovėjimo aikštelėje esančių automobilių stogais.

Įėjimas į parką nebrangus – tik 2 doleriai plius už 1 dolerį galima nusipirkti 4 mažus bananus beždžionėms maitinti. Be beždžionėlių šiame miške yra ir pora šventyklų. Taip pat pažintinis takas vedantis prie dauboje esančiu upelio. Šis upelis teka srauniai ir turi 1-2 metrų aukščio krioklius. O kadangi jis teka siauroje dauboje / tarpeklyje, tai išties nuostabių kadrų pavyko padaryti.

Pažintinio tako pabaigoje yra vandens šaltinėlis, kur vandenį galima tik gerti, nes parašyta, kad griežtai draudžiama tuo vandeniu plautis kojas. Apie veidą ar rankas nebuvo parašyta.

Atiduok mano bananą!

Pačiame parke „ganosi“ šimtai beždžionėlių, kurios viena kitai daro masažus bei guli ant pilvo. Taip pat čia ir mažų beždžioniukų pamatysi, kuriuos mamos nešioja tarsi lipdukus ant pilvo. Vos tik išsiėmiau bananą iš kuprinės, iškart pribėgo viena beždžionėle ir jį tiesiog pasiėmė iš mano rankų –  ir nei ačiū, nei viso gero. Antrą bananą bandžiau laikyti tvirtai suspaudęs rankoje, pamačiusi, kad nepavyksta ištraukti iš rankos, iki pusės jį suvalgė rankoje, o tada parodė dantis, reiškiančius, kad turiu atiduoti tą bananą. Atidaviau.

Trečią bananą iškėliau aukščiau, tai manimi beždžionė užlipo lyg medžiu. Bet bananą atsilupinėjo šalia, ir neprieštaravo glostoma – tam, jos paprastai prieštarauja, nebent „kyšį“ įteiki. Tik jokiu būdu nebandyk bandyti paimti banano atgal. Iškart paims tavo pirštą savo dviem rankomis ir bandys „kąsti“. Gerai, kad dantys ne kaip vampyro, o buki tarsi žmogaus.

Vėliau parko prižiūrėtojas dar davė porą krekerių, parodė kaip aukštai iškelti ranką, kad nebijoti beždžionės, tai užlipo ant manęs net ne viena, o keletas –  viena jų net 3-etui minučių įsitaisė man ant galvos ir papietavo būdama man ant pečių. Sykiu gavosi keletas smagių nuotraukų.

Apie eismą Balyje. Kelionė nuo Ubud iki Kutos viešbučio

Išvažiavus iš Ubud, grįžti į viešbutį Kutoje, vairavimo sąlygos buvo sudėtingos. O dar buvo Kalėdų vakaras. Kamščiai po kamščių, eilės uždarytų kelių – matyt dėl Kalėdų šventės, tad 40 kilometrų važiavau dvi valandas. Ir vienintelis geras dalykas buvo tai, kad radau JAV tipo normalų supermarketą, kur radau ir vaisių pirkti, ir mėsos sumuštiniams ir daugelį kitų dalykų. O lauke, prie parduotuvės, yra stalai pavalgyti, tualetas viduje. Visai kaip Kalifornijos „Safeway“, bet visgi dar toli gražu iki „Whole Foods Market“ parduotuvės lygio.

Paskutiniai 3 kelionės džipu kilometrai buvo patys sunkiausi. Šiuos 3 kilometrus važiavau maždaug pusantros valandos, ir jeigu į viešbutį būčiau ėjęs tiesiai pėsčiomis, tai būtų  likę tik kokie 500 metrų. Tad su automobiliu teko apvažiuoti visą žiedą aplink kvartalą, per kamščius ir siauromis gatvelėmis. Nors baliečiai yra budistai, čia beveik viskas organizuojama visiems tiems, kuriems reikia eglutės, tad Kalėdos yra sukuriamos dirbtinai, kartu su Kalėdų seniu. Tiesą, patį vairavimą dienos metu dar žymiai apsunkino kas kelias sekundes iš visur išlendantys motoroleriai, kitų dalyvių nuolatinis važiavimas prieš eismą, bei “beep” signalo naudojimas, pranešant apie pavojingai kažkur šalia jau esantį motorolerį, ir matant kaip kažkas bando lįsti pro kairę automobilio pusę, kur vietos visai nėra.

Pats eismas Balyje, kaip ir visoje Indonezijoje, vyksta kairiąja kelio puse, o vairas automobiliuose, kaip ir Australijoje ar Anglijoje – yra dešinėje pusėje. Taigi, išvados tokios – 40 km Balyje išvargina lygiai tiek pat kaip 300 km JAV greitkeliais.

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (I)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (II)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (III)

Bus daugiau…

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

The post Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (IV) appeared first on Makalius.lt.

Tai buvo pirmas rytas per visas atostogas, kuomet 7-tą ryto pažadino saulės spinduliai. Dažniausiai rytais būdavo apsiniaukę. Paskutinį sykį apsilankiau ant „101 Legian” viešbučio stogo ir prie švediško stalo užkandau skanių pusryčių už 5 dolerius. Pabaigai – praėjusi Kalėdų proga, už papildomus 5 dolerius užsisakiau ir firminį tiramisu torto gabaliuką su šio viešbučio piešiniu iš šokolado lėkštėje. Atrodė gražiai ir buvo skanu!

Beje, šis viešbučio restoranas buvo viena iš tų retų labai jaukių vietų, kur visada buvo smagu būti – net ir per lietų. Viskas buvo švaru, nauja, nesubyrėję, nesutrupėję. Ten dirbo kvalifikuoti prisižiūrėję darbuotojai ir kiekvieną naują rytą norėdavosi ten sugrįžti pusryčiauti.

Po pusryčių užsukau apsipirkti – Legian gatvėje yra daug firminių parduotuvių, kuriose yra labai daug gražių firminių drabužių. Ir jie čia 10 kartų pigesni nei Lietuvoje ir 2-5 kartus pigesni nei Australijoje ar net JAV. Tačiau, be trejeto marškinių, marškinėlių, džinsų ir šortų, mane taip pat labai sudomino naujo modelio „Rip Curl“ parduotuvėje parduodamas vandeniui atsparus dėklas. Gali būti jog neužilgo jis taps nauja mada. Šis dėklas turi atskirą, vandeniu atsparių ausinių, jungtį – tad gali čiuožti banglente ir kartu per savo iPod‘ą ar telefoną klausytis muzikos.

Likusią dienos dalį, apie 5 valandas, praleidau prie viešbučio baseino – norėjosi pasimaudyti ir pagulėti ant gulto. O kartu ir sudoroti visą vakar parduotuvėje nusipirktą maistą. Itin patiko ananaso paruošimo idėja – jis buvo supjaustytas griežinėliais, prieš tai nulupus visą žievę.

Kelionė į oro uostą

Į oro uostą už 9 dolerius mane nuvežė „Sari Bali“ viešbučio darbuotojas savo asmeniniu automobiliu. Ir vėlgi vežė tomis pačiomis siauromis Kutos pėsčiųjų gatvėmis, kuriomis prieš keletą dienų bandžiau prasibrauti savarankiškai. Tik šį kartą tai vyko naktį ir priešpriešinis eismas buvo daug intensyvesnis. Todėl, dar prieš išvykstant, viešbučio darbuotojas rekomendavo išvykti dar prieš 5 valandas iki skrydžio, nes gali būti kamščių kelyje.

O gavosi visgi taip, kad mano vairuotojas manevruodamas siauromis gatvelėmis tuos kamščius apvažiavo ir oro uoste buvau dar tuo metu, kai vyko registraciją į ankstesnį skrydį į Sidnėjų – vykusį 9 valandą vakaro, o ne vidurnaktį. Teko palaukti.

Nuotykiai oro uoste

Oro uoste, po to kai užsiregistravau skrydžiui, laukė dar viena „balietiška“ staigmena – tai „išvykimo mokestis“. Kaip pasakė, jį skrydžio bendrovė neįtraukia į bilieto kainą, ir šį mokestį vyriausybei turi susimokėti pats keleivis. Sakoma, kad tai – oficialus paslėptas reketas. Džiaugiuosi, kad prieš vykdamas į oro uostą Balyje, neišsikeičiau paskutinio pusės milijono rupijų – buvau nusprendęs jas išsikeisti Australijoje.

Laukdamas lėktuvo tikėjausi, kad nebus dar vieno kokio nors panašaus mokesčio – pavyzdžiui milijono rupijų mokesčio už „įlipimą į lėktuvą“.

Itin griežtai daiktų patikrai jau buvau pasiruošęs, tad žiebtuvėlį žvakėms uždegti, dar prieš važiuojant į oro uostą, persidėjau į rankinį bagažą (kuprinę). O kartu ten įsidėjau ir visas baterijas, prieš tai dar jas sudėjęs ir į pakrovėjus ir dėžutes, kad nebūtų palaidų. Taip, kad nepažeisčiau vadinamos „daugiau nei dviejų laisvai besimėtančių baterijų“ taisyklės.

Pro pirmąją daiktų patikrą neleido prasinešti net ir tuščio vandens buteliuko. O kas dar įdomiau – prieš lipant į lėktuvą daiktus dar sykį apieškojo ir iš manęs atėmė antrąjį vandens buteliuką – šį kartą tą, kurį nusipirkau tranzitinėje zonoje laukiant lėktuvo, manydamas, kad jau nebeatims. Visgi atėmė.

Neatima tik tuo atveju, jei pirki kvepalus ir tau juos specialiai paduos atėjęs specialus žmogus jau praktiškai beveik į lėktuvą.

Įlipus į lėktuvą stiuardas liepė surasti įlaipinimo į lėktuvą bilieto keleiviui skirtą dalį. Atsakiau „I will figure-out“ (turėjau omenyje savo vietos lėktuve suradimą), bet stiuardai greitai atbėgo prie manęs ir liepė surasti bilieto dalį. Gal juos labiau domina ne vieta lėktuve, o tai, ar į tą lėktuvą įlipai ir ar nuskrisi ten, kur reikia. Kad ir kaip bebūtų – patikra yra išties griežta.

Atvykus į Sidnėjų laukė dar viena griežta patikra – pasirodo, net lazeriukai yra draudžiami įsivežti – sulaukiau klausimo ar jų nepirkau.

Po visų patirtų nuotykių atostogų reziumė – nei Azija, nei azijietiškas purvinas gyvenimas, nei Balio sala manęs itin labai nesužavėjo, tiesiog buvo smagu sykį aplankyti. Ir jeigu Džiulija Roberts filme „Valgyk, melskis, mylėk“ būtent Balio saloje surado gyvenimo harmoniją, manau, kad gyvenimo harmoniją taip galima surasti bet kurioje gražesnėje vietoje, kur tau gera būti. Todėl man Havajai, Ibiza, Kipras ir Malta – visos šios vietos – patiko kur kas labiau nei Balis ar apskritai Azija. Ir jeigu vėl kažkur keliaučiau  netoli Australijos, tai matyt tą sykį jau žiūrėčiau į rytų pusę ir jau rinkčiausi kokią Fidžio salą Ramiajame vandenyne.

10 dienų kelionės išlaidos. Ne sezono metu, atostogos Balyje kainavo 1200 dolerių (apie 3000 litų). Tai yra tik maždaug 1,7 karto pigiau nei tokios pat atostogos Havajuose, kuomet, išskridus iš San Francisko 10 dienų atostogos Havajuose man atsiejo apie 2000 dolerių. Be to į Balį aš skridau iš Sidnėjaus, o ne iš Lietuvos. Tad paskutinės minutės bilietai kainavo tik 450 dolerių, vietoje 1500 dolerių, kiek būtų kainavę žmogui, skrendančiam iš Lietuvos.

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (I)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (II)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (III)

Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (IV)

Istorijos pabaiga.

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

The post Balio sala – rojaus Žemėje beieškant (V) appeared first on Makalius.lt.

Sankt Peterburge duris atvėrė naujas lankytinas objektas visai šeimai – 586 metrų ilgio veidrodžių labirintas. Nepamirštamos architektūros mieste galėsite pasijausti pakliuvę į nuotykių pilną vaikystės pasaką.

„Labirintijos šalies“ pramogų kompleksas įsikūrė Nevos prospekto 61 rūsyje. Be veidrodžių labirinto lankytojai čia atras ir juostų labirintą, kuriam sukurti prireikė ne vieno tūkstančio metrų margaspalvių juostų. Keliaujant labirintais lankytojų laukia staigmenos – skrynios su lobiais, kurių paslaptis įmins tik patys drąsiausi.

Įėjimas į pramogų kompleksą mokamas – 350 rublių suaugusiam, vaikams iki 4 metų bilietų nereikia.

Ką dar pamatyti Sankt Peterburge? Skaitykite čia: http://www.makalius.lt/kelioniu-ispudziai/rusija/

The post Sankt Peterburge duris atvėrė naujas lankytinas objektas visai šeimai appeared first on Makalius.lt.

Laisvos dvasios, meilės, svaiginančios romantikos ir meno miestas Paryžius garsus ne tik savo architektūros didybe bei meno paminklų grožiu. Tai – šviesos ir garsų sostinė, viliojanti netikėtais atradimais, kerinčiais žmonėmis ir amžinu judėjimu. Prancūzijos sostinę iš Lietuvos pasiekti galima skrendant tiesioginiu „Air Lituanica“ maršrutu į didžiausią Paryžiaus Charles De Gaulle oro uostą. Lietuvos aviakompanija skrydžius į Paryžių pradeda vasario 14 dieną.

Paryžių lengva pamilti bet kuriuo metų laiku ir visai nesvarbu, ar viešėsite čia tik savaitgalį, ar praleisite kelias savaites. Meilės sostine tituluojamas miestas tokio vardo nusipelno ne tik todėl, kad vilioja įsimylėjėlių poreles iš viso pasaulio. Apsilankęs čia turi sau pripažinti – Paryžius turi kažką tokio, kas net didžiausią skeptiką, nusprendusį jame apsilankyti, privers šį miestą įsimylėti.

1. Žmonės

Laikai, kai vietiniai paryžiečiai su angliškai kalbančiais turistais bendraudavo nenoriai, jau praeityje. Jei jums pavyks išsinuomoti butą šampano gamybos tradicijas turinčio prancūzo namuose, galėsite išgirsti tikrų prancūziškų istorijų. O vietinių paslaugumu neverta abejoti – gatvėse žmonės nuolat šypsosi, sveikinasi, ir kartą kantriai aiškina kelią iki žymiausių miesto objektų. Atrodo, kad jie niekur neskuba ir gyvena ne tik šia diena, bet ir šia akimirka.

2. Maistas

Apie prancūzišką batoną ir raguolius legendos sklando visame pasaulyje. Tačiau net ir didžiausią gurmaną nustebins ne tik geriausiuose restoranuose, bet ir mažose kavinukėse patiekiami gardumynai, pradedant prancūziškais troškiniais, omletais ir baigiant desertais. Paryžiuje tiesiog būtina bent kartą paragauti tikrų prancūziškų lietinių, o ryte gatvės kavinėje pasimėgauti paryžietiškos kavos puodeliu – skoniu ji nenusileidžia itališkai.

3. Atmosfera

Paryžiaus ore tvyro kepamų kaštonų, nuotykių, meilės ir subtilių prancūziškų kvepalų aromatas. Paryžius gražus net apniukusį rudenį, kai pliaupia kaip iš kibiro. Rudens darganą lengvai praskaidrins kavinių šurmulys ar kvapai, sklindantys iš jaukių kepyklėlių.

4. Architektūra

Aplankyti tokius žymius objektus kaip Dievo Motinos katedra ir Luvras – būtina. Tačiau ne mažiau kvapą gniaužia Paryžiaus senamiestis, kuriame gausu įdomiausių architektūrinių statinių. Neįprasti raižiniai, skulptūros ir kiti statybiniai sprendimai tikrai palieka neišdildomą įspūdį ir verčia atsigręžti dar kartą.

Architektūrinių įžymybių medžioklę galite pradėti nuo centrinėje Senamiesčio dalyje esančios Sitė salos. Persikėlę seniausiu Paryžiaus tiltu, kuris vadinamas Naujuoju (Pont Neuf), tęskite kelionę apžiūrėdami Luvro rūmus, už kurių atsiveria nuostabus prancūziško stiliaus Tiuilri sodas ir įspūdingas Konkordo aikštės obeliskas. Jei dar turėsite laiko, būtinai aplankykite ir kitus centrinio Paryžiaus rajonus. Paryžiaus metro – tankiausias pasaulyje, o vienos stotelės nuo kitos neskiria nė kilometras. Štai kodėl per vieną dieną nesunkiai galite suspėti pasigrožėti miesto panorama Monmartre, XX a. Triumfo arkos versija rajone „La Défense“ ir pasimėgauti kavos puodeliu Sen Žermeno bulvare.

5. Mada

Stebėti dailiai su aukštakulniais žengiančią, nepriekaištingos kokybės drabužiais ir subtiliu makiažu išsiskiriančią moterį – vienas malonumas, o garbanas nuo kaktos braukiantį ir it vašku nublizgintais batais gatvę skrodžiantį vyrą – kitas. Norintieji paganyti akis į originaliai ir skoningai atrodančius miestiečius bei pasisemti stiliaus paslapčių, gaudyti įkvėpimo tikrai turėtų vykti į Paryžių. Tam puikiausiai tiks pasivaikščiojimas žemąja Eliziejaus laukų alėja. Vienoje prabangiausių pasaulyje gatvių galite rasti ne tik daugybę ištaigingų parduotuvių, bet ir sutikti pasaulinio garso kino ar muzikos žvaigždžių.

6. Vynas

Prancūziškas vynas vertinamas visų pasaulio ekspertų. Jis ne tik išskirtinio skonio, bet ir kokybės. Prancūziškas vynas turi puikią reputaciją tarp geriausių vyndarystės ūkių pasaulyje. Nepamirškite šampano, kurio paryžietiškose parduotuvėlėse galite įsigyti gerokai pigiau ir rasti tokių rūšių, kokių nerasite kitose pasaulio šalyse.

7. Kalba

Prancūzų kalba, paslaptingai skambantys garsai, kuriuos tiksliai ištarti gali tik vietiniai, vilioja savo unikalumu. Ir net kai šimtąjį kartą bandai taisyklingai prancūziškai ištarti žodį croissant (raguolis), gali būti tikras, kad nors šios kalbos tobulai neišmoksi, niekada visiškai nepamirši.

8. Senos upė

Šalia upės gyvenimas verda ir dieną, ir naktį. Vaikštant pakrantėmis galima pamatyti upe plaukiančius laivus ir juose besilinksminančius turistus, o šalia upės – ramiai užkandžiaujančius prancūzus. Jei Paryžiuje kelsitės anksčiau, praleiskite rytą bėgiodami Senos krantine kartu su miesto gyventojais. 

9. Svetingumas

Paryžiuje tikrai gali pasijusti laukiamas. Turistams čia sudarytos patogiausios sąlygos ne tik apsigyventi, bet ir aplankyti žymiausius miesto objektus. Asmenims iki 25 metų visi muziejai nemokami, daug kur taikomos nuolaidos, darbo laikas vasarą pratęstas iki pat nakties, o eilių klausimas sprendžiamas išankstine registracija. Neįkyrus svetingumas tikrai nuteikia ypač maloniai.

10. Eifelio bokštas

Neįsimylėti šio visos Prancūzijos pasididžiavimo – neįmanoma. Arba priešingai – vien dėl jo galima įsimylėti visą Paryžių. Net keista, kad iš beveik bet kurios miesto vietos matomas nuostabaus grožio simbolis buvo projektuotas kaip laikinas statinys. Nors dabar prie jo gausiai būriuojasi turistai, verta bent trumpam užkilti į patį bokšto viršų ir nužvelgti visą iš 280 m aukščio atsiveriančią Paryžiaus panoramą.

The post 10 priežasčių pamilti Paryžių appeared first on Makalius.lt.

Makalius.lt komanda daro viską, kad pateiktų geriausius pasiūlymus Jūsų atostogoms. Šįkart pateikiame išskirtinį pasiūlymą, kurio neturi NIEKAS KITAS VISOJE LIETUVOJE – tai atostogos puikiame Turkijos viešbutyje už itin mažą kainą! Rinkis iš žemiau esančių datų, o neradęs savosios – rašyk mums laišką.

Ką manai apie savaitės atostogas Turkijoje, Alanijos kurorte (viename gražiausių kurortų su įspūdingu pilies kalnu)  itin gerai vertinamame (Makaliaus komanda buvo, matė, nufotografavo, įvertino ir siūlo Jums) 4**** viešbutyje “Titan Garden” vos nuo 999 Lt asmeniui su “viskas įskaičiuota” maitinimu?

Į kainą įskaičiavome skrydį (skrydžiai kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį, pirmas skrydis balandžio 17 d.) su rankiniu 5 kg bagažu ir apgyvendinimą dviviečiame kambaryje (jeigu keliausite trise ar keturiese arba su vaikais – vaikams bus pigiau!), o kelionių organizatorius “EcoTravel” Jums pasiūlys smagias ir nebrangias ekskursijas, jeigu to panorėsite.

Skrydis pirmyn Vilnius-Antalija 22:50-02:00

Skrydis atgal Antalija-Vilnius 02:50-06:05

Trumpai apie viešbutį

Viešbutis įsikūręs Konakli gyvenvietėje, apie 200 metrų nuo smėlio-žvyro paplūdimio. Viešbutyje yra didelis lauko baseinas, vandens nusileidimo kalneliai, vidaus baseinas.

Gražiai įrengtas viešbutis, animatorių komanda ir puikus maistas – tai pagrindiniai giriamieji žodžiai, kuriuos rašo svečiai atsiliepimuose.

Vieta. Konaklis. Atstumas iki smėlio – žvyro paplūdimio yra apie 200 m. Atstumas iki kurorto centro yra apie 12 km (Alanijos). Atstumas iki oro uosto yra apie 130 km.

Viešbutis. Viešbutis atidarytas 2003 m. Kambarių skaičius – 327. Restoranas. A’la carte restoranas (mokama). Baras prie baseino. Užkandžių baras. TV kambarys. Interneto svetainė (mokama). Bevielis internetas (tam tikrose patalpose). Kirpyklos paslaugos (mokama). Skalbimo paslaugos (mokama). Gydytojo paslaugos (mokama).

Baseinai – 2. Gultai prie baseino. Gultai paplūdimyje. Čiužiniai prie baseino (mokama). Čiužiniai paplūdimyje (mokama). Skėčiai nuo saulės prie baseino. Skėčiai nuo saulės paplūdimyje. Paplūdimio rankšluosčiai prie baseino (mokama). Paplūdimio rankšluosčiai paplūdimyje (mokama).

Aktyvus poilsis. Aerobika. Paplūdimio tinklinis. Smigis. Treniruoklių salė. Stalo tenisas. Vandens sportas (mokama). Vandens gimnastika. Masažas (mokama). Sūkurinis baseinas (mokama). Garinė pirtis. Sauna (mokama). Viešbutyje yra vandens pramogų parkas (mokama). Periodiškai vyksta pramoginiai renginiai.

Vaikams. Baseinai vaikams – 2. Mini klubas. Žaidimų kambarys (mokama). Žaidimų aikštelė. Vaikų diskoteka. Lovelės kūdikiams. Vaikiškos kėdutės restorane. Periodiškai vyksta pramoginiai renginiai vaikams. Yra vandens kalneliai.

O štai taip atrodo kambariai:

Yra ir šeimyninių:

Kiek kainuoja atostogos šiame viešbutyje?

Visai nedaug! Žemiau pateikiame pasiūlymą. Į kainą įskaičiuotas skrydis ir apgyvendinimas dviviečiame kambaryje. Papildomai mokama už pasirinktinas paslaugas (pervežimą, bagažą, ankstyvą registraciją ir vėlyvą išvykimą – jeigu Jums to reikia. Makaliaus komanda rekomenduoja keliaujant dviese imti vieną 20 kg bagažą ir ankstyvą registraciją viešbutyje su pervežimu). Papildomų paslaugų kainos surašytos mūsų straipsnio apačioje, jeigu jas norėsite įsigyti vėliau – bus taikomas 30 Lt mokestis už sutarties keitimą.

• Balandžio 17-24 dienomis 999 Lt asmeniui.
• Balandžio 20-27 dienomis 1159 Lt asmeniui.
• Balandžio 24- gegužės 01 dienomis 1159 Lt asmeniui.
• Balandžio 27- gegužės 4 dienomis 1159 Lt asmeniui.

• Gegužės 1 – 8 dienomis 1389 lt asmeniui.
• Gegužės 4 – 11 dienomis 1409 lt asmeniui.
• Gegužės 8 – 15 dienomis 1449 lt asmeniui.
• Gegužės 11 – 18 dienomis 1509 lt asmeniui.
• Gegužės 15 – 22 dienomis 1509 lt asmeniui.
• Gegužės 18 – 25 dienomis 1449 lt asmeniui.
• Gegužės 22 – 29 dienomis 1389 lt asmeniui.
• Gegužės 25 – birželio 1 dienomis 1369 lt asmeniui.
• Gegužės 29 – birželio 5 dienomis 1449 lt asmeniui.

• Birželio 1-8 dienomis 1739 Lt asmeniui.
• Birželio 5-12 dienomis 1569 Lt asmeniui.
• Birželio 8-15 dienomis 1569 Lt asmeniui.
• Birželio 12-19 dienomis 1509 Lt asmeniui.
• Birželio 19-26 dienomis 1609 Lt asmeniui.
• Birželio 26- birželio 3 dienomis 1409 Lt asmeniui.

•  Liepos 3-10 dienomis 1519 Lt asmeniui.
•  Liepos 10-17 dienomis 1619 Lt asmeniui.
•  Liepos 17-24 dienomis 1549 Lt asmeniui.
•  Liepos 24-31 dienomis 1509 Lt asmeniui.
• Liepos 31-Rugpjūčio 7 dienomis 1509 Lt asmeniui.

• Rugpjūčio  7-14 dienomis 1619 Lt asmeniui.
• Rugpjūčio 14-21 dienomis 1619 Lt asmeniui.
• Rugpjūčio 21-28 dienomis 1439 Lt asmeniui.
• Rugpjūčio 28-Rugsėjo 4 dienomis 1409 Lt asmeniui.

• Rugsėjo 4-11 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 7-14 dienomis 1409 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 11-18 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 14-21 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 18-25 dienomis 1519 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 25-Spalio 2 dienomis 1489 Lt asmeniui.
• Rugsėjo 28-Spalio 5 dienomis 1479 Lt asmeniui.

• Spalio 2-9 dienomis 1479 Lt asmeniui.
• Spalio 5-12 dienomis 1449 Lt asmeniui.
• Spalio 9-16 dienomis 1329 Lt asmeniui.
• Spalio 12-19 dienomis 1129 Lt asmeniui.
• Spalio 16-23 dienomis 1099 Lt asmeniui.
• Spalio 19-26 dienomis 1219 Lt asmeniui.
• Spalio 23-30 dienomis 1249 Lt asmeniui!!!

Papildomos paslaugos (neprivaloma):

1. Pervežimas oro uostas – viešbutis – oro uostas 50 lt/asmeniui.
2. Reg. bagažas 15 kg – 150 lt, 20 kg – 170 lt į abi puses vienas vienetas.
3. Ankstyva registracija viešbutyje (jeigu į kambarį patekti norite vos atvykus – kad nereikėtų laukti ryto) nuo 79 Lt iki 170 Lt.
4. Vėlyvas išvykimas (jeigu paskutinę kelionės dieną norite likti kambaryje iki vėlaus vakaro, kol Jūsų atvažiuos paimti) nuo 45 Lt iki 90 Lt asmeniui (kaina svyruoja nuo mėnesio – gegužę pigiausia, rugpjūčio pabaigoje brangiausia, rugsėjį ir spalį pigiau).

Kaip užsakyti šią kelionę?

Jums tereikia parašyti mums el.paštu labas@makalius.lt. Laiško temoje būtinai nurodykite “Turkija Titan Garden” – taip mes atsakysime skubos tvarka. Laiške nurodykite:

• keliaujančiųjų skaičių ir vaikų amžių (jei keliaujate su vaikais);
• pasirinktą datą;
• papildomas paslaugas.

Makalius su Jumis susisieks paskaičiavęs galutinę kelionės kainą. Jeigu iki kelionės liko daugiau nei 30 dienų – mums reikės pervesti 30proc. avansą, o mes tuo tarpu Jums persiųsime kelionių organizatoriaus sutartį, kurią turėsite pasirašyti ir atsiųsti mums atgal. Jeigu iki kelionės liko mažiau nei 30 dienų, būtinas 100proc. sumos apmokėjimas.

Tai išties puikus pasiūlymas poroms ir šeimoms – patys įsitikinome ir Jums rekomenduojame! Populiariausias pasaulyje kelionių portalas “TripAdvisor” sulaukė 82 atsiliepimų iš klientų, apsistojusiųjų šiame viešbutyje. Net 56 šeimos įvertino šį viešbutį “Labai gerai” ir “Nuostabiai”. Jų atsiliepimus pamatysite paspaudę čia.

The post Išskirtinis Makaliaus pasiūlymas!!! Savaitė Turkijoje 4**** viešbutyje su “viskas įskaičiuota” – 999 Lt!!! appeared first on Makalius.lt.

Anykščių regioniniame parke pradėtas  statyti lajų takas, nusidrieksiantis Anykščių šilelio medžių viršūnėmis. Medžių lajų kompleksą sudarys apžvalgos bokštas,  takai bei informacijos centras. Komplekso architektūros motyvu buvo pasirinkta aukštaitiška tautinė juosta, todėl fasaduose dominuos juostos motyvas.

Planuojama, kad lajų takas turėtų būti pastatytas iki 2015 metų vasaros. Po šio unikalaus objekto įrengimo Anykščių šilelis turėtų būti dar patrauklesnis lankytojams. Aplankę vieną didžiausių Lietuvoje Puntuko akmenį, lankytojui bus įdomu pakilti lajų taku iki medžių viršūnių ir apžvelgti Anykščių šilelį iš viršaus. Paėjus ir pakilus į 35 metrų aukščio apžvalgos bokštą, atsivers puikus Šventosios upės vingių ir slėnio kraštovaizdis.

Lajų take bus įrengti ir informaciniai stendai, kuriuose pateikiama informacija apie medžius, medynų sandarą,  miško augalus ir gyvūnus. Lajų takas bus pritaikytas lankyti neįgaliems, kuriems apžvalgos bokšte bus įrengtas keltuvas.

Kaip pasakojo Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka, netoli lajų tako atsiras informacinis centras lankytojams. Ekspozicijoje bus demonstruojamos Anykščių šilelio gamtos vertybės,  gamtinė informacija susiejama su literatūra, prisimenant poeto Antano Baranausko apdainuotą Anykščių šilelį.

The post Anykščių regioniniame parke pradėtas statyti lajų takas appeared first on Makalius.lt.

Kas svajoja nuvykti į Islandiją? Bent savaitei? Ar nors kelioms dienoms? Kas nori apsilankyti ledo ir ugnies žemėje, saloje, kurioje filmuojami fantastiniai filmai ir serialai? Kur kiekviename žingsnyje laukia netikėtumai? Turbūt daugelis keliautojų. Niekada nesilankiau jokioje Skandinavijos šalyje ir iki šiol atsimenu viešnagę Amerikoje. Islandija – šių dviejų kraštų mixas. Keistas, bet tikrai neblogas!

Skaitydama trumpai Islandijoje viešėjusio Andriaus mintis apie ledo ir ugnies salą (Islandijos žavesio paslaptis – šiaurietiška gamta ir pietietiškas ramumas) ne kartą šyptelėjau. Vykti į Islandiją tik vasarą? Per mažai saulės žiemą? Cha – žiemą saulė išlenda apie 11 val. ryto, sausio mėnesį temsta apie 17 val. Nėra čia taip tamsu – ko ir pati bijojau prisiklausiusi panašių kalbų prieš išvykstant. Iškritęs sniegas prideda šviesos. Jei saulės danguje nematyti, tamsu tikrai nėra. Juk ir Lietuvoje žiemą saulė nežibina nuo pat ankstyvo ryto. Ir gatvės čia nuolat apšviestos, žiemos švenčių periodu žmonės namus dabina lemputėmis – šviesos, kad ir dirbtinės, tikrai užteks.

Taip, verta apsilankyti turistinius objektus, pamatyti geizerius, užuosti sieros kvapą (ar virto/sugedusio kiaušinio). Beje, tas kvapas jaučiamas ir naudojantis dušu – teko įprasti. Kiekvienas renkasi ką nori pamatyti naujoje šalyje – senamiesčius, sėdėti kavinėse ar išsinuomoti automobilį ir tiesiog traukti, kur akys mato. Islandijoje kelioms dienoms išsinuomavus automobilį gaunamas žemėlapis, kuriame (lyg vaikams) yra aiškiai pažymėta, kad į salos vidurį net nemėginti kelti kojos (ar automobilio ratų). Galima tyrinėti pakrantes, juodo smėlio paplūdimius, kopti į kalnus ar kartu su gidu pasivaikščioti ant ledyno.

Vykstantys į Islandiją pasigrožėti gamta tikrai nenusivils, nors nepasivaikščiosite po miškus dėl mažo šalies miškingumo, bet bent jau nepasiklysite. Net pamačius žalius plotus žemėlapyje apsidžiaugti neverta – tai samanų plotai. Pamatyti verta.

„Pūsk, vėjau, pūsk“ – to Islandijoje net nereikia prašyti. Vėjai čia turi kur įsibėgėti, kartais atrodo, kad pučia iš visų keturių pasaulio šalių. Keliaujantys lėktuvais žino, ką reiškia pamėtymai į šalis, o artėjant prie šios salos tokie lėktuvo pamėtymai jaučiami daug stipriau nei leidžiantis kitų šalių oro uostuose. Islandijos pilotų mokykla parengia vienus geriausių lakūnų pasaulyje, todėl skrendantieji šios šalies oro linijomis gali būti ramūs dėl savo saugumo.

Maistas. Islandai sako: mes esame labiausiai „amerikonizuota“ šalis, na neskaitant pačios Amerikos. Todėl suvalgyti sultingą, nuodėmingai didelį mėsainį galite daugelyje kavinių, restoranų ar degalinių. Jie kainuoja apie 30 Lt+, lėkštėje dar būna bulvyčių (gali būti įprastos french fries arba islandiškos pakeptos bulvės su lupenomis), jų ypatingasis padažas (majonezas su kečupu).

Kitas labai amerikietiškas maistas – dešrainiai. Islandai tiesiog pamišę dėl dešrelių bandelėje. Reikjavike 24/7 veikia vienas kioskas, kuriame parduodami geriausi dešrainiai visoje šalyje, net pats B. Clinton‘as ten buvo užsukęs. Kuo jie tokie ypatingi? Pirmiausia – dešrelė yra pagaminta iš ėrienos (sveiki atvykę į Islandiją, šalį, kurioje avių daugiau nei žmonių), galima rinktis iš kelių padažų (garstyčios, kečupas arba rudas islandiškas padažas. Galima paprašyti visų iškart), saldi pašildyta bandelė ir saldūs skrudinti svogūnų traškučiai. Skamba neįprastai? Bet paragauti tikrai verta. Ir tie svogūnai niekuo neprimena mūsiškųjų riebaluose išmirkusių. Kaina apie 7 Lt.

Islandijoje ėriena persekioja kiekviename žingsnyje. Turistams tai pramoga, nusprendusiems čia gyventi ilgėliau tai gali gali tapti skrandžio išbandymu. Nors islandai didžiuojasi sakydami, kad jų ėriena – geriausia pasaulyje (kaip ir daugelis kitų dalykų), įprasti prie neįprasto lietuviams skonio reikia laiko. Tradicinė ėrienos ir daržovių sriuba, du kartus rūkyta ėriena, rūkyta, vėliau išvirta ėriena – sėkmės randant savąjį favoritą.

Apsupta vandenyno Islandija gali pasigirti ir jūros gėrybėmis, įvairia žuvimi. Tiesa, silkė čia saldi (nors ir marinuota su svogūnais), galima rasti ir burokėlių salotų su silke, lašiša visuomet šviežia, o žuvies ir bulvių košė akina baltumu. Jei per Kalėdas mes valgome daug žuvies patiekalų, tai islandams Kalėdos – dienos be žuvies, tuomet ant jų stalų garuoja kiaulienos kepsniai.

Nors dauguma patiekalų saldūs (islandai ant saldžių bulvių košės dar užsiberia cukraus. Juk taip skaniau!), desertai gali nustebinti neįprastumu. Islandiškieji blynai (lietiniai) dažniausiai būna rudi, į tešlą įmaišoma vanilės ekstrakto. Valgomi jie su plakta grietinėle, kuri visai nesaldi, o net kiek sūroka. Jei jau šeimininkė kepa blynus, ji dar ir kakavos išverda – nesaldžios, įmaišo truputį druskos. Panašiai ir su kepamais vafliais (tešla ir skonis primena mūsų širdelių formos blynus), kurie valgomi užtepant nemažai plaktos grietinėlės ir šokolado, mėlynių džemo.

Apie maistą ir atmosferą galima rašyti daug, tačiau reikia paminėti ir salos gyventojus. Kokie jie? Tie, kas lankėsi Amerikoje, nesunkiai supras apie ką aš. Jei gali važiuoti, neik. Būtent taip gyvena islandai. Mažai vaikšto, daug vairuoja, nors ir skundžiasi, kad kuras brangus (kaina panaši kaip ir Lietuvoje), automobiliai dideli, dauguma džipai – suprantama, neretai keliai būna neįveikiami, stiprus snygis ar lietus, ką jau kalbėti apie vėją. Visi galvoja apie saugumą ir, aišku, patogumą. Tvarka automobiliuose paprasta – lyg žiūrkėno narvelyje: rasi visko. Ne tik paliktus automobilio dokumentus, bet ir raktelius, gal net telefoną ar pan. Mažesniuose miesteliuose automobiliai paliekami nerakinami, sostinėje veikia kiek kitokios taisyklės. Islandijoje viskas grįsta pasitikėjimu vienas kitu. Neturėjai pinigų susimokėti už produktus? Ne problema, pardavėjas užsirašo tavo numerį (kenitala – kaip mūsų asmens kodas), sumą, tu pasirašai ir susimoki, kada turi.

Individualius namus puošia kaip kas išmano. Nors būsto išorė dažnai panaši į skandinaviškus spalvotus namukus, vidus gali būti nieko ypatingas (baltos sienos ir keli baldai) arba priešingai – kiekvienas kampas tarytum iš gero interjero žurnalo. Tiesa išpuoselėti gėlynai ar bent jau keli žiedai prie namų – ne islandijos šeimininkėms. Daugiau miestuose, o ne nuošaliose sodybose išvysi sodinukus prie namų.

Didžiuodamiesi savo sena islandų kalba vietiniai ganėtinai laisvai kalba anglų ir danų kalbomis. Net ir senyvo amžiaus piliečiai gali komunikuoti viena kuria užsienio kalba. Tiesa, kiek įdomi situacija yra su paaugliais – vieni tarpusavyje kalbasi angliškai, kiti nesupranta nė žodžio. Yra ir tokių, kurie nemato prasmės mokytis anglų kalbos, ypač, jei moka danų. Nuvykę į Norvegiją islandai greitai „perjungia“ iš vienos kalbos į kitą – giminingos kalbos. Nors šalies ekonomika ir atsigavusi, žmonės turi darbus, tačiau nemažai būtent ir vyksta laimės ieškoti į jau minėtą Norvegiją.

Dėkojame Kristinai Šapytei už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Į Islandiją: Amerikos ir Skandinavijos pamatyti appeared first on Makalius.lt.

Sausio 30-osios rytas. Apie 5 valandą būname Kauno oro uoste, tačiau mintimis jau skrajojame po šiltąjį Pafosą, į kurį ir skleidžiame savo sparnus. Išlipę iš lėktuvo iš karto supratome, jog savo įspūdžiais iš Kipro kankinsime Lietuvoje likusius draugus, kadangi čia termometro stulpelis pakilo iki 20 laipsnių šilumos.

Sulaukę autobuso iš oro uosto judame į miesto šerdį. Bilietas viešuoju transportu studentui kainuoja tik 75 euro centus. Išlipame prie pat savo viešbučio, už kurį dar būdami Lietuvoje sumokėjome vos po 39 litus žmogui. Ne sezono metu kainos čia yra gerokai nuleistos.

Labai daug katinų – toks buvo pirmasis įspūdis apie Pafosą. Jų buvo galima rasti ant kiekvieno kampo, lyg karvių Indijoje. Vakarinėje Kipro dalyje įsikūręs miestas turi apie 33 tūkst. gyventojų, tačiau jis žiemą ir vasarą skiriasi kaip diena ir naktis. Žmonės čia aštuonis mėnesius dirba iš peties, o likusius keturis šis šurmulingas kurortas pavirsta į vietą, kurioje galima filmuoti serialą „The Walking Dead“.

Dauguma kazino, restoranų, užkandinių, viešbučių, mašinų nuomos punktų, naktinių klubų yra užsidarę, apleisti, kai kurių langai išdaužyti. Sunku įsivaizduoti kaip šis miestas kardinaliai pakeičia savo veidą. Bevaikštant pastebėjome ir iškabas, jog Pafosas 2017 metais taps Europos kultūros sostine.

Nors tai yra besiplečiantis kurortas, tačiau panašių paplūdimių kaip Palangoje sunkiai rasi, o geriausi priklauso viešbučiams. Taip pat pastebėjome gana mažai pėsčiųjų perėjų. Norint kirsti gatvę reikia tiesiog naglai eiti ir pereiti.

Kiek daugiau šis miestas atgyja vakarop. Saulė čia leidžiasi labai greitai – apie 17 val. jau būna tamsu. Ieškodami vietos kur būtų galima nebrangiai pavalgyti, radome vietinę kebabinę. Užsisakę kebabą už 3,8 eurus atsisėdome laukti prie vieno senolio, kuris pasirodo savęs tokiu visai nelaiko. Jo vardas Petros, dirba dailininku, jam 61 metai, tačiau moterims prisistato 46 metų.

Užsimezgęs pokalbis su Petros pakrypo link linksmų jo gyvenimo istorijų. Menininkas žinojo kur Lietuva, mūsų sostinę, domėjosi apie pragyvenimo lygį, kainas bei tvirtino, jog visai norėtų nukeliauti į Baltijos šalis. Yra aplankęs tokias šalis kaip Meksika, Argentina, Brazilija, Kuba, o iš pastarosios dar bandė ir parsiplukdyti atgal merginą, tačiau šiam planui neišdegus pačiam buvo uždrausta kuriam laikui išvykti iš šalies.

Atsisveikinę su Petros patraukėme link savo viešbučio, per dieną išleidę tik 6,45 eurus.

 Pirmajame dienoraščio įraše apžvelgiau mūsų pasiruošimą šiai dviejų savaičių kelionei, kurios biudžetas yra 1509 litai (kad būtų aišku, jog daugiau nei 1500). Už keturis lėktuvų bilietus, keltą ir viešbučius dar būdami Lietuvoje išleidome 925 litus, todėl iki skrydžio namo (vasario 13 d.) mūsų kišenėse liko 584 litai, t.y. vidutiniškai po 42 litus (12 eurų) per dieną.

Nikosija – vieta, kur susiduria dvi kultūros

Iš pat ryto, kuomet dar tik saulė ropščiasi į dangų, pėsčiomis pajudame į Pafoso miesto centrą, kur mūsų laukia autobusas į Nikosiją. Bilietas studentui į Kipro sostinę kainuoja vos 3,5 euro. Kipriečiai pasižymi punktualumu – atvažiuoja ir išvažiuoja minučių tikslumu, tad jau per dvi valandas būname vietoje. Vienas iš didžiausių šios kelionės pliusų buvo tai, jog turime kelis draugus Nikosijoje, pas kuriuos ir apsistosime dvi naktis.

Nusimetus kuprines nuo pečių patraukėme pasižvalgyti po miestą. Jau prie kairiapusio eismo Kipre pripratome Pafose, tai britų palikimas, tačiau Lefkosijoje, kaip ją vadina turkai, daug kas primena pietiečių gyvenimo būdą – mašinos statomos ant šaligatvių, eismas kiek chaotiškas, o patraukus į turkų okupuotą miesto dalį šis įspūdis tik dar labiau sustiprėja.

Turkų okupuota? Taip, Nikosija yra vienintelė padalinta sostinė pasaulyje. Po 1974 metų vykusios Turkijos invazijos į salą miestas žaliąja linija buvo padalintas į dvi dalis, tačiau įdomiausia, jog kipriečiai turkų pusę vadina „okupuota teritorija“, o turkai – „Šiaurės Kipru“ (North Cyprus).

Peržengus žaliąją liniją gauname laikiną Turkijos vizą arba štampą į pasą. Prieš mūsų akis vaizdas kardinaliai pasikeičia. Atrodo, jog per kelias akimirkas pabėgome iš Europos. Ant kiekvieno kampo įsikūrusios prestižinių drabužių ženklų parduotuvės. Tokios kaip „Adidas“, „Lacoste“, „Armani Jeans“, „Nike“ ir kt. Tiesa, visi šie daikčiukai kainuoja vos keletą eurų, tačiau, kad ir kaip būtų juokinga, visi prekeiviai tikina, kad tai originalai.

Turkijos pusėje viskas yra daug pigiau, jeigu perki turkiškomis liromis, o ne eurais. Vieno euro kursas yra apie 3,05 liros, tačiau dauguma prekeivių, atsiskaitant eurais, pritaiko sau palankų kursą.

Mūsų draugai lietuviai mums parodė vietinę užeigą, kurią rasti paprastam turistui būtų kiek sunkoka. Čia nėra jokių iškabų, tik virtuvė ir stalai. Užsisakėme tradicišką turkišką patiekalą lahmadžuną (turk. lahmacun). Vienas toks kainuoja vos 2 liras (apie 2,25 lito). Kažkas panašaus į picą, bet be sūrio, patiekiama su citrinų sultimis.

Kipriečiai yra labai ramūs ir mandagūs žmonės. Savo laisvalaikį vyresnio amžiaus žmonės išnaudoja žaisdami stalo žaidimus su savo bičiuliais.

Kokia kelionė be pramogų? Būdami studentais negalėjome nepasinaudoti šia proga – mūsų dvi draugės Vilija ir Justina, studijuojančios Nikosijoje pagal ERASMUS programą, pakvietė mus į vakarėlį naktiniame klube. Įėjimas kainavo net 15 eurų, tačiau viduje galėjome vaišintis kokiais tik nori gėrimais visiškai nemokamai („open bar“). Taip paryčiais ir užbaigėme antrąją kelionės dieną.

Per antrą dieną išleidome 23,15 euro, todėl per likusias turėsime šiek tiek susiveržti diržus.

Laukite tęsinio…

Mantas ir Paulius

The post Pabėgimas nuo lietuviškų speigų – atostogos Balkanuose (II) appeared first on Makalius.lt.

Paryčiais užbaigę antrąją mūsų kelionės dieną neleidžiame sau tinginiauti ir jau vidurdienį pradedame trečiąją bei pajudame link turkiškosios Nikosijos pusės. Dar sykį mano pasą atštampuoja pasienio darbuotojai, Paulius gauna laikinąją vizą, o dar kiek paėjus atsiduriame autobusų stotelėje, iš kurios trauksime į Šiaurės Kipre įsikūrusią Kireniją (turk. Girne).

Iš pradžių nustebome – įlipus į sovietinius laikus primenantį autobusiuką niekas neskubėjo tikrinti ar turi bilietą. Nuvažiavus apie pusę kelio į mūsų mikroautobusą įlipa kasdieniškai apsirengęs vyriškis, kuris ima kažko reikalauti turkiškai. Netrukus supratome, jog tai – kontrolierius. Jis kaip ir įlipo, taip ir išlipo viduryje kelio. Bilieto kaina pirmyn ir atgal kainuoja tik 8 liros (apie 9,1 Lt).

Nuo Nikosijos iki Kirenijos yra viso labo tik apie 30 km. Kelias labai aiškus – visada važiuoti kalnų link, o pervažiavus juos iš karto ir Kirenijos miestas, kuris yra turtingiausias šiaurinėje dalyje. Nors tarptautinė bendruomenė pripažįsta Kirenijos priklausomybę Kiprui, tačiau ji nuo 1974 metų yra valdoma turkų.

Kipro turkiškoji dalis yra politiškai neegzistuojanti valstybė. Turbūt nenuostabu, bet vienintelė šalis pripažįstanti jos egzistavimą yra Turkija. Todėl jokie draudimai ir garantijos ten neegzistuoja – nei sveikatos, nei turto.

Vos įkėlus koją ant Kirenijos žemės mus pasitinka šilumos banga. Tikrai niekada negalvojau, kad žiemą ištarsiu frazę: „Man per karšta“.

Vaikštant palei jūrą mus itin sužavėjo Kirenijos prieplauka. Vaizdas tikrai vertas daugiau nei vieno stabtelėjimo. Čia, kaip ir daugelyje kitų Kipro miestų – po viena ranka nuostabūs vaizdai į jūrą, o po kita – jau tikrasis žmonių gyvenimas.

Leidę sau pasimėgauti keliomis nieko neveikimo ir sėdėjimo ant jūros kranto valandomis nužygiuojame iki miesto pilies (Kyrenia Castle). Studentui bilietas į šį istorinį palikimą kainuoja vos 2 liros (apie 2,3 Lt). Vaizdai nuo pilies mums neleido greitai palikti jos.

Pilis pastatyta VII a. siekiant apsiginti nuo arabų antpuolių. Tvirtovė yra paversta į muziejų, kurio viduje eksponuojamos originalios senovinio Kirenijos laivo liekanos. Tai pirklių laivo liekanos, rastos ir iškeltos iš Viduržemio jūros dugno netoli Kirenijos krantų. Manoma, kad laivas plaukiojęs 300 m. pr. m. e. Tai seniausias iki šiol išlikęs laivas pasaulyje.

Turėdami limituotą biudžetą vietos pietums ieškome ne pagrindinėse miesto gatvėse. Radę jaukų kiemelį, kuriame įsikūrusi vienos šeimos valdoma užeiga nemažą porciją šnicelio suvalgome už 12 lirų (apie 13,7 Lt). Taip ir užbaigiame mūsų trečiąją kelionės dalį, iš viso išleidę 25 liras (28,5 Lt).

Laukite tęsinio…

Mantas ir Paulius

The post Pabėgimas nuo lietuviškų speigų – atostogos Balkanuose (III) appeared first on Makalius.lt.

Vėsokas Vasario 2-osios rytas. Nepaisant kiek subjurusio oro, kaip ir praėjusią dieną, susiruošiame į turkiškąją Kipro pusę. Tik šį kartą vietoj šiaurės suksime į rytus, kur yra įsikūręs Famagusta (turk. Magusa) miestas.

Kuo ši vietovė patraukė mūsų dėmesį? Tai yra šalies pasidalijimo į graigišką ir turkišką dalis simbolis. Įvedus į „Google“ paiešką žodį „Famagusta“ iš karto išmeta galerijas su pavadinimais „Ghost Town“ (Vaiduoklių miestas), „Abandoned“ (Apleistas) ir pan.

Kelionė į abi puses žmogui kainuoja tik 15 turkiškų lirų (apie 17,3 Lt). Per valandą laiko jau būname vietoje. Mus iš karto pasitinka žvarbus vėjas, o, einant link jūros, jis dar labiau sustiprėja. Gatvėse – nė gyvos dvasios.

Pirmas vaizdas, kurį išvydome išlipus iš sovietmetį menančio tarpmiestinio autobusiuko, buvo dar viduramžiais venecijiečių statytos gynybinės miesto sienos. Jų aukštis siekia apie 18-19 metrų.

Vienas iš svarbiausių šios dienos tikslų buvo aplankyti gotikos stiliaus Šventojo Nikolajaus katedrą – pagrindinę viduramžių šventyklą rytinėje Kipro pakrantėje. Po apgulties turkai ją pavertė mečete. Įdomus derinys – iš išorės atrodo lyg tai būtų krikščionių maldos namai, bet viduje galioja musulmonų taisyklės, o ir visos freskos, krucifiksai ar vitražai buvo sunaikinti arba pakeisti. Taip pat, norint įžengti į šią katedrą, reikia prieš tai nusiauti batus.

Netrukus mūsų keliai patraukia į dar keistesnę miesto dalį – Varošą. Ją saugo gausios Turkijos kariuomenės pajėgos ir ne viena eilė spygliuotos vielos. Kiekvieną mūsų žingsnį akylai iš savo budelių stebi ginkluoti kareiviai, o už draudžiamų vietų fotografavimą gavau ne vieną įspėjimą.

Skirtingai nuo kitų teritorijų, kur įsikūrė Turkijos kipriečiai, Varošoje nei turistų, nei vietinių žmonių nėra. Tik – dislokuota karinė technika ir tvarką prižiūrintys kariškiai. Skelbiama, jog Šiaurės Kipro Turkų Respubliką iš viso gina 36 tūkst. Turkijos karių, taip pat 4,5 tūkst. Turkų Kipro karių.

Žvarbus ir vėjuotas oras puikiai leidžia įsijausti į siaubo filmus primenančią atmosferą. Laikas šios vietovės beveik nepalietė – čia pilna apgriuvusių, kulkomis suvarpytų pastatų. Evakuoti graikai vieną dieną tikėjosi sugrįžti į savo namus, bet tai neįvyko.

Sunku suvokti, jog kažkada tai buvo didžiausias Kipro kurortas, veikė apie 70 viešbučių, pležai buvo pilni žmonių, o dabar tiesiog spygliuotomis vielomis aptverta draudžiama zona. Famagusta patenka į dešimt labiausiai apleistų pasaulio miestų sąrašą (šaltinis: http://www.oddee.com/item_96462.aspx).

Pietauti nusprendėme mažoje vietinėje užeigoje ir pirmą kartą šioje kelionėje užsisakėme žuvies. Už keptą menkę paklojome viso labo 10 lirų (apie 11,5 Lt). Per ketvirtą kelionės dieną iš viso išleidome apie 35 liras (apie 40 Lt).

Mantas ir Paulius

The post Pabėgimas nuo lietuviškų speigų – atostogos Balkanuose (IV) appeared first on Makalius.lt.