Nors dauguma mūsų prekybos centrų, gatvių ir vitrinų žiba kalėdiniais blizgučiais, tačiau lietuvių širdyse šventinės nuotaikos – nė ženklo. Tuo tarpu mūsų kaimynai estai jau švenčia Kalėdas. Kodėl Estijoje kalėdinė nuotaika plinta tarsi virusas? Ką mūsų kaimynai daro kitaip?

Pirmoji Kalėdų eglė

Nedaug kas žino, bet pati pirmoji Kalėdų eglutė pasaulyje buvo papuošta būtent Taline, tai įvyko prieš daugiau nei 570 metų. Tada obuoliais, riešutais, datulėmis ir riestainiais nukabinėta eglė didžiausią džiaugsmą kėlė vaikams, šie Kalėdų dieną galėjo vaišintis eglės šakas nusvėrusiais gardumynais.

Šiuo metu pagrindinė Estijos sostinės eglė stovi Rotušės aikštėje. Kalėdų eglutė šventiniu laikotarpiu tampa populiariausia pažinčių ir susitikimų vieta. Iš pirmo žvilgsnio santūrūs estai, susibūrę prie miesto eglės, temperamentu tampa panašesni į italus: šypsosi, juokauja, šoka. Taip gimsta šilti jausmai šalčiausiu metų laiku.

Tad jei ieškote meilės, žiemą ją rasite Estijoje, kur pasidžiaugti Kalėdomis traukia turistai iš viso pasaulio. Nenustebkite, jei grožintis eglute jus pakvies išgerti karšto vyno – tai įprastas elgesys Estijoje šventiniu laikotarpiu.

Kalėdų zoologijos sodas ir kvapų muziejai

Kalėdų laikotarpiu ne vien tik miesto eglė tampa Talino lankytojų traukos centru – aplink eglutę pastatomas pasakiškai gražus kalėdinis turgus. Širdis apsąla nuo visko, ką čia galima pamatyti: Kalėdų senelį ir jo elnius, mažas trobeles, laikinai tapusias tautodailininkų dirbtuvėmis, skonių, garsų ir kvapų muziejus, kurie pasitinka kiekvieną atvykstantį iš toli.

Akys čia raibsta nuo ledo skulptūrų didybės, vaikai mokosi dosnumo šerdami mažojo zoologijos sodo gyventojus – triušius, ožkas, avis, ponius bei žąsis. Kiekvieną savaitgalį mugėje vyksta specialios programos: pasirodymus atlieka šokėjai, dainininkai bei chorai iš įvairių pasaulio šalių.

Pagrindinis Kalėdų turgus Talino Rotušės aikštėje prasidėjo lapkričio 22–ąją dieną. Šventinės pramogos Estijos sostinėje tęsis ik sausio 8 dienos.

Nuogi pirtyje

Kalėdos be pirties estams – ne Kalėdos. Maudynės pirtyje Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse padeda išvengti ne tik ligų, bet ir pakursto aistrą šeimoje visiems ateinantiems metams. Estai tiki, kad prieš didžiąsias šventes į pirtį dera eiti nuogiems, nes tai ne tik garantuoja gerą lytinį gyvenimą, bet ir prišaukia turtą, sveikatą.

Kalėdų susitaikymo malda

Estai laikosi skandinaviškos tradicijos prieš kiekvienas Kalėdas skaityti susitaikymo maldą. Tokia tradicija atsirado dar viduramžiais, kai Bažnyčia stengėsi bent jau prieš svarbiausią krikščionims šventę sutaikyti besivaidijančius feodalus ir įveikti gyventojų tarpusavio nesantaiką.

Nors pats dokumentas sudegė per 1827 metais kilusį didžiulį gaisrą, visą jo tekstą pavyko atkurti. Susitaikymo pagrindu tapusi malda  skatina šventiniu laikotarpiu neskriausti ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, būti atidesniems, globoti, atleisti. Rūpintis ne tik savais, bet ir kitais, ypač senyvo amžiaus žmonėmis. Nepaklusti susitaikymo  tradicijai Estijoje laikoma nuodėme.

The post Kalėdinės tradicijos Estijoje appeared first on Makalius.lt.

Tel Avivo kryptis – kol kas ne pats populiariausias variantas ilgajam savaitgaliui, bet, jei „Wizz Air“ palaikys kainų politiką, manau, turi šansų pasivyti senąją Europą. Po kelių dienų aname krašte galiu drąsiai raginti visus nebevažiuoti penktą kartą į Berlyną ar Londoną, o verčiau pamatyti kai ką galvą jaukiančiai naujo. Ir seno.

Europietiška ir ne, džiaugsminga ir viltinga, hipsteriai ir ortodoksai. Tūkstančiai kačių ir dieną skraidantys šikšnosparniai. Jei niekuomet nemiegantis Tel Avivas – sąlyginai jaunas miestas (nors ir iškilęs greta tūkstantmečius skaičiuojančių gyvenviečių, ir turintis puikų labai seną – Jafą), tai Jeruzalė – šimtai istorijos sluoksnių, perteptų labai skirtingų kultūrų normomis. Jei vieni mini šabą už uždarų durų, kiti rikiuojasi prie Jėzaus gimimo vietos vos už kelių kilometrų nuo Raudų sienos. „Geresni nei Italijoje“ (ne mano frazė, tad kabutėse) itališki restoranai ir falafeliai po septym centų. Žiauriai brangus alus ir žiauriai pigūs autobusų bilietai.

Grįžtant prie Jėzaus, tai Betliejuje (kuris, beje, šiandien yra Palestinos teritorijoje, bet patekti į jį iš Rytų Jeruzalės stoties – taip pat paprasta, kaip iš Vilniaus į Trakus) vidiniai kontrastai ir labai draugiški vietiniai lipa ant kojų nelabai gausiam turistų būriui. Nuo tikriausios Kalėdų eglutės pasaulyje iki Banksy ir jo pasekėjų, Vakarų sieną lyginančių su jau nuvirtusia berlynietiška. Nėra ko šiame bloge daugžodžiauti apie politikas ir pasirinkimus, bet minčių sukasi daug. Apie tai, kad nėra logiško atsakymo, kuri pusė teisi, ir ar išvis jos teisios, ir niekaip žmogus negali suprasti, ar bus ten kada nors šventa ramybė. Bet pamatyti savo akimis tai būtina, jau vien dėl to, kad kiek palygintum savo turistinių išlaidų, remiančių abi puses, balansą.

Naktinis gyvenimas yra labiau Tel Avive, kuris, kaip minėjau, nemiega niekada, čia laisvalaikis didelis, triukšmingas ir nelabai pigus. Kadangi savaitgaliauja Izraelis diena anksčiau nei visi kiti, didžiausi tūsai čia ketvirtadieniais. Rinkomės tarp Jamie Jones, Robert Hood ir Anja Schneider, taip pat tarp „geriausio garso regione“ ir požeminės perėjos. Pastaroji skambėjo kažkaip nepažinčiau, o dar ir Robert Hood bei visai greta namų (gyvenom prie skaniausio Tel Avivo turgaus Carmel).

„Guys, we have a rave tonight so the entrance is 80 NIS“, – draugiškai informavo mergaitė prie įėjimo, kuris yra labiau nusileidimas į jau minėtą požeminę perėją. „Pasáž“ būtent tą ir reiškia. Nei vidus, nei laukas, dieną čia valgykla, naktį – šokių aikštelė. Dar ir pašto ženklų bei kitokių senienų paroda, o ir maistas niekur nedingsta.

(nuotrauka iš čia)

Publika – nei technačiai, nei atsitiktiniai, labai mišri, bet nusiteikusi jau vos po vidurnakčio. Didysis svečias stojo tik apie antrą, iki tol savą, šokamą atmosferą pakūrinėjo du smagūs vietiniai splitpulsai. Manau, pasirinkimas buvo geras dar ir lietuviško biudžeto prasme, nes Jamie Jones vakarėlis grasinosi dvigubai didesnėmis išlaidomis, tai yra, 120 Lt už įėjimą. O vardas dar ne toks klasikinis.

Jeruzalėje pirmą vakarą nieko labai didelio neradom ir neieškojom – įdomiau buvo pasinerti į beveik absoliučią miestą užtvindžiusią šabo tylą, kurią retkarčiais drumstė tik taksistai. Šeštadienį, po kelionės į Betliejų, buvo nedidelis baras „Uganda“, stiliumi ir atmosfera balansuojantis tarp „Vietos“ ir „XI20“. „Foursquare“ rašo, kad hipsteriškiausia Jeruzalės vieta, sunku komentuoti daugiau jų neaplankius. Bet gyvas kompiuterio, gitaros ir nenusakomo instrumento trio pasirodymas buvo tikrai… kitoks.

Maistas. Negalima apie jį nekalbėti kalbant apie Izraelį, nes valgymas – viena jų sporto šakų ir religijų. Restoranų Tel Avive yra dirbančių visą parą, taip pat – visą parą siūlančių tobulus pusryčius. Jau minėjau vakarietiškų ir vietinių virtuvių įvairovę, kainos irgi arba kaip vilniečiams aukštokos, arba regioninės. Daug visko šviežio ir gausaus. Labai skanu. Nuo labai mėsos iki labai vegan. Ir kosher, ir not so much. Burgeriai gali būti visokie!

Streetartas. Labai daug! Ir man tai patinka, manau, tai neatsiejama gyvo miesto dalis. Klasikiniai graffiti, trafaretai, klijuoti piešiniai, galingi, maži, mikroskopiniai ar namo dydžio. Nuo net neperskaitant rašto ryškiai politizuotų iki „šiaip fainų“ aktualijų, aišku, ir Solomonų čia sočiai, bet jie nevargina. Palestina nemažai išlošė aplankyta Banksy, jo palikimas neša pelną iki šiol. Kažkodėl manau, kad anonimas į vietinių inicijuotą savo vardo parduotuvę ir jos apyvartą turėtų žiūrėti labai atlaidžiai.

Kalbant apie kiek ilgiau nei graffiti trunkantį meną čia irgi yra ką veikti. Mes spėjom tik į Tel Avivo meno muziejų, bet tas „tik“ labai sąlyginis. Andy Warholas ir Jean-Michel Basquiat, Picasso, Klimtas ir labai smagūs vietiniai artistai. Ketvirtadieniais įstaiga dirba net iki dešimtos vakaro, ir tai labai sveikintina. O apskritai šioje šalyje yra daugiausiai muziejų pagal gyventojų skaičių. Dar būtina paminėti ir didžiausią pasaulyje Bauhaus architektūros koncentraciją, globojamą UNESCO. Visur klaidžiojant po Tel Avivą.

(Ron Gilad)

Nuo trečiadienio iki sekmadienio – toks „Wizz Air“ tvarkaraštis, aišku, galima skristi ir savaitei ar net dviem, laiko ir kišenės reikalas – labai daug nepamatysi, tad norėtinų aplankyti vietų krašto žemėlapyje dar liko. Negyvoji jūra, Haifa, Nazaretas, toje pačioje Jeruzalėje mielai dar pašmirinėčiau, o ir Jordanas greta. Nors ir taip galva pailsėjo, kojos kentėjo.

Namo grįžti šįkart buvo kažkaip sunku, ypač po mielo sekmadienio ryto buvusioje vokiečių tamplierių kolonijoje, o dabar kavinaičių ir dailios architektūros gatvėje Emek Rafaim. Bet įspūdžių ir įkvėpimo – kaip po mėnesio. Jei yra galimybė, ilgai nesvarstykit, atsakau.

Daina Dubauskaitė, http://dubauskaite.lt

The post Izraelis (ir ne tik): Go go go! appeared first on Makalius.lt.

„Saulė plieskia kaip pamišusi. Ant pečių sunkiai sveriančios kuprinės. Keliaujame Indijos miestu, pavadinimu – Rishikesh. Šis šventas dievo Šivos miestas vadinamas pasaulio jogų ir ašramų sostine, knibžda įvairaus plauko guru, babu, sadu.“, – savo pasakojimą pradeda Makalius.lt skaitytoja ir keliautoja Aistė.

Šventieji sadu- vadinamieji holly man, įsikūrę miesto gatvėse arba atokiau nuo jo, miškuose, toliau nuo šurmulio. Tai žmones atlikinėjantys dvasines praktikas, vilkintys oranžinius drabužius, gyvenantys iš vietinių aukų. Taip pat juos remia ir ašramai, hinduistiniai vienuolynai, kuriuose gyvena dvasiniai mokytojai, juose laikinai apsistoja dvasinių praktikų ieškantys žmonės. Ašramų, Rishikesh mieste, daugybė šventyklų, kurios įsikūrusios šalia šventų Bodžio medžių. Miestas įsikūręs šalia upės Gangos.

Einame ieškoti nakvynės. Pereiname tiltą ir atsiduriame centrinėje miesto gatvėje. Pėdiname tiksliai nežinodamos kur, pasukame siaura gatvele, vedančia į parko keliuką. Čia mus pasitinka tikra gyvenimo šventė, tarytum pakliuvome į pasakų parką, kuriame pilna visko, ko tik širdis geidžia.

Gamta Indijoje įspūdinga, tarsi kiekvienas kampelis šnabždėtų: „ei, pažiūrėk į mane!” Medžiuose augantys mangai krenta ant šaligatvių, juos pastveria vaikai arba įspūdingų uodegų savininkės – beždžionės. Jos tupi ant tvorų, blusinėja viena kitą, miega, arba tiesiog dūksta. Dairausi negalėdama patikėti, juk tokių vaizdų mūsų lietuviškos akelės gali pamatyti nebent zoologijos sode. Stebiuosi viskuo aplinkui ir keliauju toliau, kur nuves šis pasakų takelis. Į mus nukreipti žvilgsniai byloja, kad esame vietiniams kažkas labai įdomaus ir nematyto.

Namaste! (laba diena) – šaukia vietinis indukas. Kuo labiau artėjame prie miesto centro, tuo daugiau oranžinės spalvos, vis daugiau sadu. Jie tarsi egzotiški augalai, visur: pakelėse, ant suoliukų, šalia lauko užkandinių ir parduotuvėlių. Sadu akys tiesiog įtraukia, magnetiškai spinduliuoja nenusakomą gyvenimo džiaugsmą, neretai įsistebeilija į mus ir pašaipiai šypsosi, lyg saugodami tik jiems vieniems žinomą paslaptį.  

Jaučiuosi įžengusi į visai kitokį pasaulį, kuriame esu čia ir dabar. Pasaulį, kurio nevalia vertinti europietiško pasaulio normomis, čia galioja kitos taisyklės ir du kart du tikrai nėra keturi.

Kad skaičiavimo sistema čia kitokia, įsitikiname labai greitai, jau perkant vandenį. Grąža vis neatitinka, et, tas smulkus sukčiavimas turistų atžvilgiu, plačiai paplitęs Indijoje. Bet pykti neverta, verčiau žiūrėti su humoru, o jo Indijoje tikrai prireiks. Kur susiduria mūsų europietiškas Ego su azijietišku Dzenu, gali kilti kraujosrūva mūsų pilkosiose ląstelėse. Todėl atsipalaiduoju ir stengiuosi ne vertinti, bet stebėti. Jei tik pavyks išmokti šio meno, atsidursi pasaulyje kuriame nuotykiai liejasi laisvai. Jei tik išmoksi savo išdidųjį, viską žinantį Ego palikti prie šio stebuklingo pasaulio durų, tau atsiskleis tai, apie ką net nesapnavai. Todėl palieku savąjį Aš, kartu su batais, kuriuos nusiimu įžengdama į hinduistų šventyklą ir tikiuosi, kad kai grįšiu, jo jau ten nebebus.

Į šventyklą turi eiti basas, kaip tiki hinduistai ir palikti netikras žinias už durų. Kalbant mantrą ant riešo užrišamas sėkmės raištelis, saugantis nuo piktųjų dvasių… Už tai tikimasi aukos. O aukos dėžučių sunku nepastebėti, jos pūpso pačioje  matomiausioje vietoje. Todėl nusišypsok ir mesk mylimam dievukui rupiją, kitą.

Šventyklose savo paslaugas siūlo vadinamieji „gidai“, dažnai tikisi užmokesčio arba tiesiog iš draugiškumo siūlo papasakoti dievų mitus, kurių čia tokia gausybė, kad galva svaigsta. Užsukusios į vieną, kitą šventyklą keliaujame toliau, visgi reikia susirasti nakvynę. Apsistojame nedideliame, jaukiame viešbutukyje, pavadinimu – Pink. Nakvynė pigi – 150 rupijų (4 Lt). Viešbutukas visiškai tuščias, nes atvykome ne sezono metu. Tampame vienintelėmis jo gyventojomis, neskaitant mažų driežiukų ir kartais pasisvečiuoti užsukančių bezdžionių, kurios taip ir taikosi ką nors nugvelbti. Įsikuriam, nusiprausiam kelionių dulkes ir patraukiame į miestelį apsižvalgyti.

19 val. vakaro nueiname į Puja – vakarinę ceremoniją, į kurią susirenka miestelio gyventojai ir svečiai. Ceremonija vyksta kiekvieną vakarą. Pirmoji mano gyvenime Puja – ypatinga. Žmonės susirenka pagrindinėje miesto aikštėje, susėda ant laiptų, priešais tekančią Gangos upę, skambant muzikai, giedamos nuostabaus grožio džiaugsmingos maldos, smilkomi smilkalai, besimeldžiantieji vilgo delnus upės vandenyje ir liečia trečiąją akį. Taip dėkojama dievui Šivai ir Motinai Gangai už dar vieną dovanotą dieną.

O vandenyje šio garbingo dievo statula, dėl nesenai praūžusio potvynio, netekusi dalies savo biusto, tyliai stūgso stebėdama šią magišką garsų, kvapų ir spalvų šventę. Pajuntu tikrą džiaugsmą, muzikos skambėjimas vis stiprėja, stebiu besimeldžiančiųjų susikaupusius veidus, primerktas akis, nesuvaidintą ir tikrą jų buvimą. Įtraukia, tu jau nesi tik prašalaitis stebėtojas, tik keliautojas, turistas, tu tampi šios vakarinės šventės dalele. Tampi vienas iš besidžiaugiančių čia ir dabar, dėkojančiu už šią dieną, šią akimirką. Saulė taip pat stebi, kai ji nusileidžia, ceremonija pasibaigia. Žmonės gurkšteli iš rieškučių Gangos vandens ir tyliai skirstosi…

Kitą rytą išskubame į gatvę. Ieškome kavinukės, kurioje galėtume papusryčiauti. Centinėje gatvėje sulaukiame daugybę pasiūlymų užeiti į kavinę ir iki smulkmenų klausinėjama kokių pusryčių ieškome. Su sese susižvalgome ir pasakome, kad ieškome kiaušinienės su salotomis. Tuomet įvyksta keistas dalykas – visi kavinių šeimininkai tiesiog nuščiūva išgirdę šį  “nepaprastą” mūsų norą. Nesuprantame kas čia įvyko, bet greit paaiškėja kad šiame mieste uždrausti kiaušiniai, žuvis ir mėsa, taigi įsigalėjęs visiškas veganizmas.

Na, gal kažkur ir galime gauti nelegalios kiaušinienės, tačiau reikės eiti už miestelio ribų. Nusprendėme neieškoti kiaušinių už jūrų marių ir užsukome į vieną iš pasiūlytų kavinukių. Užsisakėme tradicinius indiškus pusryčius – „dali“ (indiška duona – „čapati“, įdaryta bulvėmis ir svogūnais, patiekiama su troškintais avinžirniais). Skanu, sotu ir baisiai aštru. Lietuvoje tokį sotų patiekalą krimsčiau nebent pietums. Užsigeriu tirpia kava, pupelių juodąją tenka pamiršti, nes jos čia su žiburiu nerasi.

Bus daugiau…

The post Indijos Rishikesh arba Alisa stebuklų šalyje (I) appeared first on Makalius.lt.

“Pasistiprinusios traukiame aplankyti šventyklas, kurių čia gausybė. Visos jos  turi savo sergėtoją, kurio tėvas, senelis, prosenelis iš kartos į kartą uoliai saugojo šventyklą. Eidama gatve viena tikrai nebūsi, tuoj sulauksi įvairiausių pasiūlymų”, – Aistė tęsia savo pasakojimą iš kelionės į Indiją.

Namaste! – girdžiu iš gatvėje stovinčio prekeivio, kuris mojuodamas įvairiaspalve povo vėduokle vilioja ją nusipirkti. Henos (natūralių dažų) tatuiruočių meistrė, pasiūlys tiesiog gatvėje tau nupiešti pasirinkto dizaino meno kūrinį. Kai piešinys būna baigtas, reikia po pusvalandžio nusiplauti henos dažus, o po dažais įsigėręs smulkus raštas liks puikuotis ant odos kokį mėnesį. Henos piešinėliai labai paplitę visoje indijoje, dažniausiai šio meno stebuklėlius galima pamatyti išpieštus ant vietinių moterų delnų.

Neretai išgirstame prašymų nusifotografuoti, nes mes, europiečiai, vietiniams esame tikra egzotika, būtent dėl šviesios odos, kurią jie be galo vertina ir žavisi. Jei ilgiau sustosi prie šilko ir pašminų parduotuvės, tuojau būsi pakviesta išgerti tradicinės indiškos arbatos – masala chai. Tai labai saldi arbatėlė su pienu, pagardinta juodaisiais pipirais, cinamonu, kardamonu, anyžiais, žiupsneliu imbiero, 2-4 gvazdikėliais ir ruduoju cukrumi. Po jos, karštą vasaros dieną tikrai atsigausi. Ši arbata tapusi svarbia Indijos kultūros dalimi ir geriama visur ir visada. Kaip Alisos stebuklų šalyje pasaulyje, niekad nesibaigianti arbatėlė. Neatsisakyk, nes pasirodysi nedraugiškas. Gurkšnoju saldžiąją arbatėlę, o tuo metu pardavėjas vieną po kitos traukia šilko ir pašminos šalikėlius. Ypač vilioja pastarosios, pagamintos iš ypatingos vilnos, kuri gaunama tik iš ožkos pakaklės. Pašmina – tai ožkos vilnos ir šilko mišinio audinys, ypatingo švelnumo, įvairiausių spalvų ir raštų. Et, sunku atsispirti…

Ir tai ne paskutinė pagunda, kuri laukia Rishikesh gatvėje. Įvairiaspalviai bindi (trečiąją akį simbolizuojantis smulkus raštelis kaktoje), kurį tau pasiūlys išpiešti meistras. O gatvė  kvepia spragintais kukurūzais, šokaladu apibarstytais keptais riešutais ir avinžirniais. Tačiau nekaltas noras užkrimsti gatvėje, gali tapti ne toks jau paprastas. Ilgai klaidžiojusios, nusprendėme užkąsti. Nusipirkome kukurūzų, pomidorų ir mangų.

Susiradome vietelę Gangos krantinėje. Neapraėjus minutėlei, prie mūsų priėjo mergaitė, nešina gėlytėmis, pasiūlė vieną nusipirkti ir paleisti į Gangą, beabejo už tai paprašė rupijų. Nupirkau vieną gėlytę, uždegiau jos viduje esančią žvakutę ir paleidau į upę.

Tuo metu, kuomet stebėjome šį gležną ir sakralų gėlytės lingavimą upėje, įžūli bezdžionė pastvėrė ir nusinešė pomidorus ir mangus kartu su visu maišiuku. Na, pietums liko spragintos kukurūzų burbuolės. Įsitaisėme ant suoliuko. Tačiau neužilgo pasigirdo tylus šnopavimas į nugarą, atsisukusi pamačiau didžiulį karvės snukį, kuris jau gviešėsi mano kukurūzo. Tenka kukurūzu dalintis su šventąja karve.

Kaip tikima, tai puiki proga pagerinti savo karmos būklę. Todėl išėję į gatvę, vietiniai visada nešasi maisto, lauke gyvenantiems gyvūnams: karvėms,veršiukams, šunims, bezdžionėms, jakams. Visi jie šventi ir šiukštu negalima nei vieno jų nuskriausti, už tai gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė. Šalia šventyklų sulauksi pasiūlymo nusipirkti pluoštelį žolės, kuria galėsi pamaitinti šventąją karvutę.

Keliaujame toliau nuo miesto šurmulio, ieškoti ašramo, kuriame 1960-aisiais, gyveno ir kūrė grupės The Beatles muzikantai. Saulė kepina, jau senokai nebuvo lietaus. Pasukame miško takeliu, vedančiu į proskyną. Tolimoje pasigirsta smagi indiška muzikėlė. Šmėžteli oranžinis kostiumas. Mūsų link, lėtu žingsniu tipena nedidelis seneliukas apsitaisęs oranžiniu audiniu, viršugalvyje į didelį kuodą susuktais plaukais ir žolės suktinuke rankoje. Namaste! – pasisveikinu. Seneliukas greitai visko išsiklausinėja: kas mes, iš kur, ko ieškome ir kuo mums gali būti naudingas. Tuoj pažeria visą puokštę įvairiausių pasiūlymų – nusifotografuoti, nusipirkti iš jo suktinę, parodyti kelią į paslaptingąjį ašramą. Neatsisakome pastarojo pasiūlymo ir seneliukas mus ima vesti apžėlusiu takeliu. Paskui nusišypso ir dingsta.

Keliaujame vienos ir neužilgo prieiname ašramų kompleksą. Neįprastos piltuvėlio formos pastatai – urvai, apsamanoję ir visiškai susilieję su miško aplinka, tapę organiška jo dalimi. „All you need is love“, perskaitau  ant vienos ašramo sienos… Kažkada legendinės grupės muzikantai ieškodami dvasinės laisvės ir įkvėpimo, atvyko čia, į šį dievo Šivos miestą. Gyveno ir kūrė juose, dabar jau apsamanojusiuose pastatuose, kurie karts nuo karto sulaukia žioplinėtojų dėmesio.

Takeliu leidžiamės žemyn į proskyną iš kurios atėjome. Atsisveikinusios su sadu keliaujame į lauko kavinukę išgerti Tulsio arbatos. Maža lauko kavinukė, netoli upės pakrantės, linksmai nusiteikusi laukia lankytojų. Nedidelis stogelis, katiliukas, viryklė, išblizgintos stiklinės ir šventasis augalas Tulsis laukia lankytojų.

Įsitaisome bambukinėse kėdėse ir laukiam gaiviosios arbatėlės. Tulsis, dar kitaip vadinamas Žolių karaliene arba Šventuoju baziliku, naudojamas Indijoje jau 500 metų, turintis ypatingų gydomųjų savybių, veikia paties žmogaus organizmo gebėjimą gintis nuo kenksmingų veiksnių. Kavinės šeimininkas kažkur dingsta ir grįžta nešinas kvapniais augalėliais. Suburbuliuoja katiliukas. Iš spintelės ištraukiamos dvi stiklinės.

Linksmuolis kavinės šeimininkas paduoda mums dvi stiklines kvepiančio, karšto gėrimo. Gurkšnis ir gaivioji Tulsio arbata mus pažadina ir atgaivina. Kapt, kapt… Iš dangaus dideliais retais lašais ima krapnoti.

Musoninis lietus po truputį įsismagina. Po kavinės stogeliu susispiečia visi tuo metu esantys netoli kavinės. Stogelis tampa priebėga nuo lietaus, o dručkis kavinės šeiminkas šypsodamasis trina delnais ir užverda katiliuką. Traukia iš spintelės cukrų ir stiklines. Visi saugiai tupėdami po kavinės stogeliu stebi milžiniškus musono lašus. Saugi kavinės priebėga tampa ne toki jau saugi. Lietus taip įsišėlsta, kad pro stogą ima varvėti, o paskui tiesiog bėgti vanduo. Esu permirkusi nuo galvos iki kojų.

Kavinės šeimininkas bando gelbėti situaciją, nuo stogo liedamas vandenį, kartais tiesiog ant kavinės lankytojų. Po stogeliu susispietę įvairaus plauko svečiai. Daugiausia oranžinių miestelio gyventojų, mąsliai stebinčių musono šėlsmą ir kartais smalsiai apžiūrinėjančių mus – ateivius. Tarp lankytojų pastebiu neįprastą Indijai veidą. Senukas, kuris patraukia dėmesį apsirengęs panašiais į sadu drabužiais, tačiau neįprastos, raudonos spalvos, europietišku veidu. Pasiteirauju iš kur jis. Atvykėlis iš Amerikos nusivylęs savo krašto kultūra atvažiavo į Rishikesh prieš dešimt metų ir pasiliko čia gyventi. Jo gyvenime netrūko ir mistinių patirčių. Vėliau sutikome ne vieną tokį keliautoją, kurie įvarių tikslų, dažniausiai dvasinių,  vedami atvyko į šį neprijaukinamą kraštą.

Lietus  pliaupia net nesiruošdamas nurimti. Musoniniai lietūs vietiniams nėra tik smagus nuotykis. Jie bijo šio pavojingo galiūno, nes kartais jis sukelia didžiulius potvynius, nusinešančius nemažai gyvybių. Pastarasis toks potvynis įvyko visai nesenai, prieš mums atvykstant į Rishikesh, jo metu žuvo keletas tūkstančių žmonių ir buvo suniokota didelė dalis Indijos gyvenvietės.

Tačiau šiandien lietus mus įtraukia į pažinčių ir „Šventojo baziliko“ gėrimo ceremoniją. Vietiniai primygtinai nori mus išgelbėti nuo musono bėdos ir ieško mopedo, nugabensiančio  į „Pink“. Pagaliau randama transporto priemonė ir mūsų „gelbėtojas“ saugiai nuveža mus į laikinus namus. Na, paslaugumo ir draugiškumo indams galime tik pavydėti.

Sutemęs Rishikesh. Gatvėje skilnda skrudintų riešutų kvapas. Knibžda miestelio gyventojai, geriama įprastoji masala chai, bendraujama, ar tiesiog medituojama ant suoliukų, kur ne kur slampinėja atvykę ieškotojai, smalsuoliai. Šventyklose vakarinių maldų metas. Sklinda smilkalų kvapas, užuodžiu jangą – miško kvapo masalą, juose jaučiamas įvairių prieskonių mišinys (lainamono, kardamono, gvazdikėlių, santalo, masalos). Jaučiama ir candana/ santalo masala – ramus, iškilmingas kvapas, susidaro degant įvairioms aromatinėms medienoms. Indijoje labai paplitusios dhupos. Tai seniausias Indijos smilkalų pavadinimas. Šios  kvapnios, paslaptingus aromatus skleidžiančios lazdelės, svarbi Indijos kultūros dalis, jų dvelksmą vakare gali užuosti visur: šalia gatvės pardavėjų vežimaičių, šilko parduotuovėlėse, šalia šventų Bodžio medžių. Smilkalai tarsi nematomas rūkas apgaubia vakarėjantį miestą.

Nusileidus saulei, šunys bėgioja gaujomis, karvės atvirkščiai, nurimsta ir suminga gatvėse. Kadangi skersgatviai neapšviesti reikia būti labai akylam, kad patamsy neužmintum kokiai šventai galiūnei ant uodegos.

Pasigirsta varpelių garsai, murmėjimai, giedojimai, susilieja į egzotišką garsų ir kvapų raizgalynę. Vakare miestelis šaukia dievus… Esu čia ir dabar, stengiuosi sugerti miesto kvapus, garsus, viską, ką matau aplinkui. Paskutinis vakaras.

Išvykstame labai anksti ryte. Dar snaudžiančios gatvės. Einame tiltu, po kuriuo tamsoje raibuliuoja Ganga. Nepastebimai lėtinu žingsnius. Kiek keliautojų ėjo šiuo tiltu, kaip dabar einu juo aš. Kiekvienas išsinešdamas savyje unikalią šios žemės dalelę… O paslaptingosios upės amžina tekmė žvelgė į juos…

 Dėkojame Aistei už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Indijos Rishikesh arba Alisa stebuklų šalyje (II) appeared first on Makalius.lt.

Į Fuerteventurą, apie kurią svaigstu kiekvieną dieną ir kviečiu visus Makaliaus skaitytojus ten keliauti, aš vykau ne vienas – bendrakeleivių tarpe buvo ir tinklaraštininkė, blogo apie madą kurmanoraktai.lt autorė Sandra, kuri sutiko pasidalinti savo įspūdžiais ir išvardinti, kas jai labiausiai įsiminė nuostabioje Kanarų saloje. Skaitom!

I LOVE MY JOB : FUERTEVENTURA DIARY

Pasakoti apie kelionę pačiu kelionės/atostogų metų ir šiek tiek sudėtinga, ir manau ne taip efektinga. Be to, būnant ten, mažiausiai norisi sėdėti prie kompiuterio redaguojant ir atrinkinėjant krūvas nuotraukų, ir rašant visus įspūdžius. Dabar, kai praėjo beveik savaitė po grįžimo iš Fuerteventūros, galiu pasidalinti vaizdais ir maloniai viską prisiminus padalinti patarimus ką būtina Fuerteventūroje aplankyti.

Cofete paplūdimio link veda vingiuoti ir neasfaltuoti keliai, kuriais keliavome su džipais (daugelyje viešbučių galima užsakyti Jeep Safari pramogas). Vaizdai nerealūs, vėjas taip nerealaus stiprumo. Padariau klaidą neapsirengusi tinkamai, drebėjau paskui visą dieną negalėdama sušilti. Rekomenduoju tokią pramogą, ir būtinai rekomenduoju aplankyti Cofete paplūdimį – nerealaus grožio vieta. 

Čia pat galite pamatyti ir įsigyti natūralios jūros druskos, kuri išgaunama vat štai taip, kaip antroje nuotraukoje. Ši jūros druska turi labai didelę jodo koncentraciją ir gali būti sėkminga naudojama skalauti gerklę susirgus (kas man labai aktualu žiemą), galima naudoti maistui, darytis šveitiklius ir atpalaiduojamąsias voneles kojoms. Kaina už 500 gr. tik 0.35 EUR. 

 

Achui miestelis / Ajuj

 

 

 

Gana juokingo pavadinimo miestelyje galite atrasti nuostabų tamsaus smėlio paplūdimį, ir nerealias uolas. Šios uolos turėtų būti tikras džiaugsmas geologams – pilną įvairių skirtingų uolienų. Paėjus siauru takeliu palei skardį, prieisite didelį urvą, ir toliau atsitraukus žiūrint į lauką iš vidaus galėsite pastebėti Lietuvos žemėlapio kontūrus :) Bent jau man taip pasirodė? 

 

 

 

 

Betancuria miestelis

 

Būtinai aplankykite Betancuria istorinį miestelį. Miestelis labai žavus, yra labai gerų suvenyrų parduotuvėlių. Dėl šios priežasties būtent nuotraukų iš ten ir neturiu, nes buvau užsiėmusi piniginės turinio kratymu :D Įvažiuojant į miestelio rajoną, galima sustoti apžiūrėti nuostabių peizažų. Pasiimkite ir kokios duonos ar riešutukų (nepaisant įspėjimo) galima pamaitinti voverytes, kurių saloje tikrai daug. Kaip ir ožkų ir asilų pakelėje. 

 

 

 

Saulėlydžiai ir saulėtekiai

 

Rekomenduoju susižinoti valandas kada saulė teka ir leidžiasi, kad nepražiopsutumėt tokių vaizdų. Labai gražu.

 

 

 

Oasis park zoologijos sodas

 

 

 

Atvykus į salą gana nustebina augalų ir žalumos kiekis – apart viešbučių teritorijų jų nematyti. Po kelių apsiprantama su sausais laukais ir kalnais, tačiau jeigu vistiek trūksta žalumos – rekomenduoju visai dienai išvažiuoti į Oasis Park zoologijos sodą. Jis labai didelis, ten rasite turgelį su vietiniais produktais, taip pat galėsite apžiūrėti daugybę gyvūnų bei specialių jų pasirodymų. Parkas didžiulis ir tikrai vertas aplankyti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vakarėliai Fuerteventūroje

 

 

 

Prisipažinsiu – Fuerteventūra tikrai ne Ibiza, ir net toli gražu nepanašu. Čia – vakarėlių ir klubų nerasite. Linksmintis tenka viešbučiuose, arba tiesiog belenkur. Kaip ten bebūtų, važiuojant su smagia kompanija netrūks tikrai nieko – nei vakarėlių, nei juoko, nei veiklos, nei gerų įspūdžių. 

 

Ir vos nepamiršau : aplankykite Sotovento paplūdimį ir išmėginkite vandens sporto pramogas! Aš galiu prisiminti tik savo gana nevykusį bandymą būriuoti (windsurfing), bet buvo nerealiai smagu! Dabar pradėsiu sportuoti, sustiprinsiu kojas ir grįšiu į Fuertę antram dubliui windsurfingo (gal nebedrebės kojytės ir bus lengviau išsilaikyti ant lentos) :)

 

 

 

O kokias atostogas mėgstate Jūs – aktyvias ar pasyvias? 

 

Sandros blogą apie madą skaityk čia: www.kurmanoraktai.lt

The post Mados blogerės Sandros įspūdžiai iš Fuerteventuros: mėgstamiausios lankytinos vietos saloje appeared first on Makalius.lt.

Keliaujate Lietuvoje, o ar žinote, ką slepia jau daug kartų matytas, bet visada stebinantis ir kerintis pajūris? Idėjomis, ką pamatyti ir nuveikti Nidoje, dalinasi visitneringa.com.

1 – Ryte prisėskite ant suolelio ir pasigrožėkite Itališku vaizdeliu.  Gležna pušelė, išlinkusiu kamienu, žemiau stovintys žvejų namai, dešinėje pusėje atsiveriantis Kuršių marių vaizdas ir tolumoje matomas Bulvikio ragas – toks Nidos gamtovaizdžio motyvas, atsiveriantis nuo Uošvės kalno Skruzdynėje, XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje dailininkų ir fotografų pradėtas vadinti „Itališku vaizdu“. Nors iki šiol negalima tiksliai pasakyti, kada ir kodėl jam prigijo šitas vardas, pamėgtą Nidos gamtovaizdžio motyvą savo paveiksluose tapė daugelis čia dirbusių dailininkų, iš jų: B.F.Behrendt, E. Wirth, W. Riemann, M. Pechstein, E. Mollenhauer ir kiti. 1930 m., Thomui Mannui pasistačius vasarnamį ant Uošvės  kalno, „Itališkas vaizdas“ pradėtas sieti su rašytojo vardu. Tad nepraleiskite progos pasigrožėti šiuo vaizdeliu, kuris atmintyje išliks dar ilgai… (Skruzdynės g. 17).

2 – Užsukite rytinio puodelio į vietinę kepyklėlę. Koks gi poilsis be atokvėpio prie kavos puodelio? Būtinai apsilankykite vietinėje kepyklėlėje. Čia rasite įvairiausių saldumynų, skanumynų… ir morkų saldainių, ir pilno grūdo duonelės… Taigi, suvalgykite gardžiausią pyragaitį, kuris iškeptas pagal senovinius receptus bei išgerkite puodelį kvapnios kavos…

3 – Įsiamžinkite nuotraukoje su legendiniu Benu. V. Kernagis (1951-2008) – aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje. Neužmirštamas Beno vaidmuo kino filme „Maža išpažintis“ netikėtai visam laikui V. Kernagį susiejo su Nida, todėl 2009 m. marių krantinėje atidengta skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurta skulptūra V. Kernagiui. Jis visuomet labai laukia draugų, norinčių prisėsti šalia ir pasidaryti nuotrauką atminčiai. (Pastaba: šiuo metu skveras rekonstruojamas, V.Kernagis sėdi ne kasdien).

4 – Pamatykite priešistorinį vabzdį, „įkalintą“ gintaro gabalėlyje. Kazimiero ir Virginijos Mizgirių gintaro galerijoje-muziejuje, kuris įsikūręs adresu: Pamario g. 20, sukaupta unikalių gintaro eksponatų kolekcija. Ten galėsite susipažinti su Baltijos gintaro rūšimis, susiformavimo istorija, spalvų įvairove. Demonstruojami inkliuzai, rekonstruota Juodkrantės gintaro lobio kolekcija, šiuolaikinių menininkų sukurti dirbiniai. Galerijos kiemelyje galėsite susipažinti su „Gintaro kelio“ ekspozicija ir pamatyti priešistorinį vabzdį, „įkalintą“ gintaro gabalėlyje. 

5 – Pasimatuokite tikro žvejo batus. Etnografinėje žvejo sodyboje (Naglių g. 4) Jūs galėsite apžiūrėti autentišką žvejo namą, senovinius baldus, buityje naudotus daiktus. Ekspozicijos akcentas – poledinei žūklei skirti žvejo batai, su kuriais eidavo ant Kuršmarių ledo. Kieme eksponuojami plokščiadugniai žvejų laivai – kurėnai. Tad užsukite susipažinti su senųjų vietinių žvejų gyvenimo ypatumais. 

6 – Atsikvėpkite ir įkvėpkite. Tylos slėnyje prasideda Parnidžio pažintinis takas, kuris driekiasi per kalnapušių mišką. Vaikščiodami taku Jūs pakvėpuosite grynu oru, pamatysite įvairiausių augalų ir gyvūnų. Taip pat susipažinsite su kalnine pušimi (lot. pinus montana), kuri į Kuršių neriją atkeliavo XIX a. vid. iš Danijos. Ja imtos želdinti didžiosios, link gyvenviečių keliavusios kopos. Gerai išsivysčiusi, paviršiniuose sluoksniuose išsidėsčiusi šios pušies šaknų sistema puikiai sutvirtina judrų smėlį. Kalninės pušies aukštis tik 2 m, kamieno skersmuo – 8 – 10 cm. Vaikštant kalnapušių mišku, Jūs kvėpuosite švariu, fitoncidų prisotintu oru, šios medžiagos ne tik gerina nuotaiką, bet ir gydo įvairias kvėpavimo takų ligas.

7 –  Pasitikrinkite laiką ant Parnidžio kopos. Nuo Parnidžio kopos, kurios aukštis siekia 52 m, atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios galima gerėtis nuostabiais atvirų kopų, marių, jūros, miškų vaizdais, Nidos panorama, todėl čia būtina įamžinti nuostabų peizažą. Be to, tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima stebėti kaip saulė teka nuo vandens paviršiaus ir leidžiasi į vandenį. 1995 m. metais kopos viršūnėje pastatytas saulės laikrodis – kalendorius, kuris rodo tikslų šios vietos laiką. Patikrinkite ar Jūsų laikrodis eina Nidos ritmu. 

8 – Paragaukite šviežiai rūkytos žuvies. Žvejyba Kuršių nerijoje nuo seno buvo ne vien tik verslas, bet ir gyvenimo būdas. Tad, aišku, jog pagrindinis maistas – žuvis. Ją valgydavo kaip mėsą, taip pat vietoj duonos ir daržovių. Rūkyta žuvis skirta šventiniam stalui. Ir šiandien vaikštant Neringos gyvenviečių gatvėmis nosį maloniai sukutena rūkomos žuvies kvapas. Rūkyto ungurio, karšio, ešerio, stintos galėsite paskanauti kavinėse, restoranuose ar įsigyti tiesiai iš vietinių rūkyklų.

9 – Išmėginkite „step“ aerobiką. Užlipkite 200 laiptelių ant Urbo kalno ir apžiūrėkite Nidos švyturį.Šio kalno pavadinimas kilęs nuo žodžio “urbti” – t.y. smėlyje “gręžti” duobes sodinukams. Tai viena iš pirmųjų apželdintų kopų. Ant kalno stovi Nidos švyturys – 29,3 m aukščio gelžbetonio bokštas, kurio link veda akmenimis grįstas takas iš 200 pakopų. Švyturys siunčia baltos šviesos signalus, kurie matomi jūroje už 41 km (22 jūrmylių). Aplankykite Nidos švyturį tiek dieną, tiek naktį, nustebsite – kokią nepakartojamą atmosferą jis sukuria, stūksodamas miške… 

10 – Pasinaudokite nemokamu SPA ir pasisemkite geros energijos. Atvykę į Kuršių neriją būtinai turite nueiti prie Baltijos jūros, vaikščiodami krantine, stebėdami šėlstančias bangas, Jūs tikrai pamiršite rūpesčius. Be to, galite surengti smagią fotosesiją ar pabandyti atrasti savo „suvenyrą“ – akmenėlį, gintaro gabalėlį ar nugludintą stikliuką. Drąsesniems siūlome išsimaudyti vėsiame mineralinėmis druskomis prisotintame jūros vandenyje, neabejojame teigiamu jūros terapijos poveikiu. Pajūris – tai  didžiausias SPA po atviru dangumi, tad nepraleiskite progos atgauti jėgas ir pasisemti geros energijos.

The post Ką nuveikti Nidoje? TOP 10 appeared first on Makalius.lt.

Jau rašėme, kad pigių skrydžių aviakompanija „Ryanair“ nuo pavasario iš Kauno pasiūlys dar vieną naują maršrutą į Sicilijos pietuose esantį miestą Komisą. Trumpai apžvelgsime, ką pamatyti Komiso mieste?

Komisas – senovinis miestas, esantis Sicilijos pietuose (Ragusos provincijoje). Miestas įkurtas Monti Iblei kalnų papėdėje. Šiandien čia gyvena apie 30 tūkst. gyventojų. Aplink Komisą driekiasi kalvos, o miestas buvo įkurtas vietovėje tarp Kamarina ir Akrai, ant graikų ir romėnų griuvėsių.

Ką veikti nuskridus?

Komisas – barokinio stiliaus miestas, kuris buvo atstatytas po 1693 m. žemės drebėjimo. Jei nuspręsite praleisti čia bent dieną, nueikite apžiūrėti Naselli, kuri vienas iš nedaugelio išlikusių gotikinių pastatų. Pilį sudaro ansamblis, kuriame galima pasigrožėti 14 amžiaus tapybos darbais. Įspūdinga grindų mozaika puošia visą pastatą, dabar ji saugoma miesto bibiliotekoje. Į Dianos fontaną, trykštantį centrinėje aikštėje Piazza del Municipio, suteka vanduo, kažkada tekėjęs į viešas romėnų pirtis. Jų liekanos šiandien slepiasi po miesto rotuše.

Piazza yra nemažai akį traukiančių statinių, tarp kurių – Palazzo Comunale (miesto rotušė), Palazzo Iacono-Ciarcià ir Palazzo Occhipinti – vieni gražiausių mieste, su elegantiškais barokiniais fasadais. Beje, prie kelio, jungiančio Piazza Fonte Diana ir Piazza delle Erbe, galima pamatyti grindinio mozaikų bei terminių vonių.

Mieste taip pat atrasite stogu dengtą turgų, savo amžių skaičiuojantį nuo 1871 m., kuriame įsikūręs ir Kasmeneo muziejus, kur eksponuojami sausumos gyvūnai ir jūros vėžliai. Netoliese Biblioteca di Bufalino, įkurta žymaus vietos rašytojo. Apsilankykite ir Chiesa di San Francesco – pastatyta maždaug 12 amžiuje, kiek vėliau pristatyta Naselli koplyčia, kuri dažnai minima kaip įspūdingas Sicilijos architektūros pavyzdys.

Jei mėgstate tapybą, apžiūrėkite Santissima Annunziata baziliką. Bazilikos viduje pamatysite 16 amžiaus Šv. Nikolo skulptūrą ir Salvatore Fiume paveikslus. Taip pat nepalikit be dėmesio San Biagio bažnyčios, pastatytos 15 amžiuje ant 4 amžiaus bažnyčios griuvėsių. Bažnyčią supa išvaizdūs namai.

Pagoda della Pace. Daugiau nei dešimtmetį japonų vienuolis Gyosho Morishita dirbo prie šio taikos projekto. Vieta yra visai netoli NATO bazės, kažkada čia buvo apstu branduolinių ginklų. Pagoda yra 16 m aukščio, 15 m. pločio statinys su kupolu. Viduje 70 tūkst. mažų akmenukų, ant kiekvieno iš jų nutapyta Sutra lotusas.

Turizmas – ne pagrindinis pajamų šaltinis

Aplink Komiso miestą vietovės yra tankiai apgyvendintos, daug gamyklų ir šiltnamių plantacijų. Kadangi apylinkėse apstu gėlo vandens, Komiso yra vienas didžiausių agrokultūros augintojų visoje Sicilijoje. Svarbią dalį užima statybų sektorius, kur naudojamas Komiso akmuo, kuris eksportuojamas į visą pasaulį. Veikia popieriaus ir muilo fabrikai.

Komisas – vartai į įspūdingiausią Sicilijos dalį: Taormina, Sirakūzai, Etnos ugnikalnis, Katanija – tai tik dalis lankomiausių salos vietų, esančių būtent pietinėje salos dalyje, kurioje leisis “Ryanair” lėktuvai iš Kauno.

Beje, miesto oro uostas (CIY) yra naujausias Sicilijos komercinis oro uostas. Komisas nuo 1930 m. buvo karinė bazė, ją naudojo Vokietijos ir JAV kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metu. 1954 buvo pradėti vykdyti ir komerciniai skrydžiai. Tačiau nepaisant atliktų pagerinimo darbų, oro uostas buvo naudojamas ypač mažai.

1981 m. Komisas buvo pasirinktas kaip antroji Europos bazė branduolinėms žemė – oras raketoms. Šis veiksmas susilaukė didelių protestų 1983 m. Tuo metu Komiso buvo didžiausia NATO bazė Pietų Europoje. 1991 m. pasibaigus šaltajam karui bazė buvo uždaryta, protestai liovėsi. Džiugu, jog investicijos nebuvo iššvaistytos, ir 2013 m. gegužės mėn. Komiso buvo atidarytas reguliariems skrydžiams.

The post (Ne)turistinis Sicilijos Komiso miestas – ką pamatyti ir kuo jis žymus? appeared first on Makalius.lt.

Maspalomo kopų viduryje galima pasijusti tarsi Sacharoje. Autoriaus nuotr.

Ilgų kelnių neprireiks

Trečia pagal dydį Kanarų salyne, nuo Lietuvos nutolusi beveik 5 tūkst. km, Gran Kanarijos sala, kadaise apdainuota (apie pilnas gatves kačių) vienos Lietuvos senolės, yra tarsi didelis parkas. Uolėti skardžiai šiaurėje, 2 km siekiančios kalnų viršūnės ir krateriai centrinėje dalyje, subtropiniai miškai ir parkai pietvakariuose bei vėjo pustomos kopos ir saulėti paplūdimiai pietuose.

Tie skurdūs šalies pietūs ir traukia sužvarbusius skandinavus, vėjo ir lietaus išmaudytus britus ir Europą iš krizės vedančius vokiečius. Čia įsikūrę populiariausi salos kurortai: San Augustinas, Plaja del Inglesas, Maspalomas, Puerto Rikas. Čia itin švelnus klimatas, nedideli temperatūrų svyravimai tiek per parą, tiek ir keičiantis metų laikams.

Ištisus metus salos pietuose galima mėgautis puikiais pliažais, vandens sporto pramogomis, linksmintis naktiniuose klubuose. Apie ilgas kelnes ir po skrydžio nusiautus batus prisimenama tik atostogoms pasibaigus arba išsiruošus į kalnus.

Rūke paskendusi uola

Sunku patikėti, kad pavažiavus vos 20 km į salos gilumą, kaitrią saulę ima temdyti debesys, o oras atvėsta. Pasiekus daugiau kaip 2 km aukščio Rūko uolą, galima ir visai į ožio ragą sulįsti, mat vos prieš valandą salos pietuose kūną glostė 35 laipsnių kaitra, o čia, pučiant stiprokam vėjui, – vos iki keliolikos laipsnių vėsuma. Vietiniai sakė, kad žiemos mėnesiais ir sniego sulaukia. Nuo Rūko uolos giedrą dieną (o tokių kalnuose būna ne taip jau dažnai) atsiveria nuostabus vaizdas į visą Gran Kanariją ir į šalimais esančią Tenerifės salos Teidės ugnikalnio viršukalnę.

Vingiuotais keliais ištrūkę iš kalnų masyvo, salos šiaurrytinėje dalyje esančioje sostinėje Las Palmase, kuri kas ketverius metus tampa ir viso Kanarų salyno sostine (nuo senų laikų dėl sostinės vardo jis vis varžosi su didžiausiu Tenerifės miestu Santa Kruzu), sušilti nesitikėkite. Čia, kaip ir kalnuose, dažnai lyja, būna apsiniaukę, tačiau net ir vėsiausi žiemos mėnesiai čia yra kiek šiltesni nei septynių miegančių brolių išmaudytos mūsiškės Palangos orai liepą.

Beveik 400 tūkst. gyventojų turintis Las Palmasas, sužavėjęs ne vieną savo senamiesčiu ir jaukiais parkais, yra tarsi benzino kolonėlė Atlanto vandenyną skrodžiantiems laivams. Ir ne veltui, mat degalų kainos saloje stebėtinai žemos. Pigūs degalai maloniai nustebina ir automobilius išsinuomojusius turistus – populiariausio A95 benzino litras kainuoja vos eurą, taigi vos 3,45 Lt!

Amžinas pavasaris

Leidžiantis rytine pakrante nuo sostinės į pietus, debesų miškas retėja, o vos už 50 km atsiveria visai kitas pasaulis – žalius Las Palmaso parkus keičia dykvietės. Viena didžiausių, o ir įspūdingiausių yra Maspalomo kopos. Tai milžiniško dydžio vėjo supustytos kopos, kurių švelnus smėlis privilioja ne vieną norintį pasimėgauti čiuožinėjimu nuo kopų. 400 ha Kanarų nerija yra ir migruojančių paukščių stotelė – čia ilsisi į Pietų Afriką skrendantys sparnuočiai.

Skurdžiuose pietuose, kalnų slėnyje, galima atrasti ir labai turtingą Afrikai ir Europai būdingos floros ir faunos Palmitos parką. Čia vyksta plėšriųjų paukščių ir delfinų pasirodymai. Kai kurie iš 200 rūšių paukščių parke gyvena laisvai. Žiūrovų dėmesį traukia ne tik delfinų šou, bet ir drugelių namas bei kaktusų sodas.

Savaitgalių Gran Kanarijoje nėra – šeštadienio nuotaikos ir naktinis šurmulys toks pat ir pirmadienį ar kitą darbo dieną. Rytai čia labai ramūs, tik kurortų bažnyčios kviečia į mišias vokiečių, norvegų, švedų, suomių ir danų kalbomis. Amžino pavasario saloje bent kelioms savaitėms europiečiai gali pamiršti šiltus drabužius – oro temperatūra visus metus čia svyruoja nuo 20 iki 35, o vandenyno – nuo 18 iki 25 laipsnių šilumos. Oro uoste besišypsančius atvykėlius pasitinka nosis nukabinę išvykstantieji – anksčiau ar vėliau tenka grįžti į šaltą, saulės spindulių stokojančią gimtinę.

Vismantas Žuklevičius, valstiestis.lt

The post Gran Kanarijos viliotinis appeared first on Makalius.lt.

3500 kilometrų Australijos keliais, žvyrkeliais ir bekelėmis, per „Flinders Ranges“ nacionalinį parką, bei 10 km žygis į kilometro aukščio kalnus. Aplankėme Adelaidės zoologijos sodą ir pamatėme didžiąsias pandas ir kaip jos bandė ropštis į medį ne pagal savo svorį, flamingus, begemotus, gyvates, krokodilus, australiškuosius stručius – Emu ir kitus gyvūnus. Plaukiojome jachta su laukiniais delfinais. „Cleland Wildlife“ parke laikiau rankose apkabinęs koalą, bendravome ir maitinome kengūras ir tai dar toli gražu, ne viskas, bet apie viską nuo pradžių.

Kodėl Australija?

Į Australiją išvažiuoti sugalvojau dėl keturių pagrindinių priežasčių.

Pirmoji – labai myliu koalas ir kengūras, ir nebenorėjau jų matyti tik per TV. Labai norėjau praleisti bent dieną su šiais gyvūnais jų aplinkoje, be jokių tvorų tarp manęs ir jų – o tai lengviausia padaryti tik Australijoje.

Antroji – praleidus beveik 3 metus JAV, San Francisko mieste, norėjosi naujų iššūkių, bei atsakymo gyvenime – kur norėčiau gyventi labiau – San Franciske ar Sidnėjuje.

Trečioji – norėjau sužinoti, kuri šalis vietiniams gyventojams turi geresnius pasiūlymus netolimoms atostogoms – JAV ar Australija. JAV pasiūlys Havajus, Majamį ar Aliaską, bei kaimynines šalis – Kubą, Bahamų salas ir Meksiką. Australija turi – „Gold Coast“, Darwin‘ą, Tasmaniją, Kosciuškos Nacionalinį parką, bei kaimynines šalis – Naująją Zelandiją ir Indoneziją (Malaiziją, Balį ar Gvinėją).

Ketvirtoji – paskutinis ilgesnis roadtripas labai seniai – net prieš 3 metus. Per tą laiką labai patobulėjau – tiek fotografuodamas, tiek kurdamas filmus, tiek organizuodamas keliones – tad norėjau išbandyti savo įgūdžius „ilgoje kelionėse ant ratų“.

Na ir galiausiai penktoji priežastis buvo ta, kad norėjau palyginti bene dviejų populiariausių pasaulyje roadtripų įdomumą  – ar visgi įdomiau yra keliauti per JAV ar aplink Australiją. Kadangi 10 tūkstančių kilometrų per JAV kelionę jau buvau įvykdęs, tai teliko tą patį padaryti ir Australijoje. Tiesa, čia laiko turėjau savaite mažiau – tik 2 savaites.

Kelionės planas

Taigi, kelionės planas – per 12 dienų apkeliauti pietų ir rytų Australiją. Apkeliauti 3 valstijas: Pietų Australiją, Viktoriją ir Naująjį Pietų Velsą ir vieną teritorinį vienetą – Australijos Sostinės Teritoriją.

Kelionės tikslai – aplankyti 4 didžiuosius Australijos miestus: Adelaidę, Melburną, Kanberą ir Sidnėjų. Tada paplaukioti laukiniais su delfinais vandenyne, apsilankyti Adelaidės zoologijos sode (ir gyvai pamatyti didžiąsias pandas), apsilankyti „wildlife“ tipo parke („Cleland Wildlife Park“ ir palaikyti rankose koalą bei pamaitinti kengūras), pervažiuoti apie 300 km žymiuoju vandenyno keliu („Great Ocean Road“), išvažiuoti su automobiliu į dykumas ir savanas, įveikinėjant maršrutą ir žvyrkeliais, savanų kempinguose be telefono ryšio smagiai pasisėdėti prie laužo kepant kepsnius ir bulves, pamatyti ir pavaikščioti po didžiules smėlio kopas, pamatyti Australijos parlamentą ir kur gaminami pinigai, pamatyti balto smėlio „Hayam Beach“, pervažiuoti automibiliu Sidnėjaus „Harbour Bridge“, įkopti į Australijos kalnus automobiliu ir pamatyti vienintelį slidinėjimo kurortą visoje Australijoje.

Taip pat nutarėme aplankyti 5 nacionalinius parkus Australijoje:

1)  „Flinders Ranges National Park” (Pietų Australijoje) – patirti vadinamąjį TIKRĄJĮ „Aussie Outback” keliavimą bekelėmis, stebint laukinius gyvūnus, savanas ir dykumomis

2)  „Coorong National Park” (Viktorijoje) – pakopinėti po kopas

3) „Port Campbell National Park” (Viktorijoje) – pamatyti dvylika apaštalų (12 uolų vandenyje) bei „London Bridge“ (gamtos suformuota Londono tilto kopiją)

4)  „Kostiuszko National Park“ (Viktorijoje ir Naujajame Pietiniame Velse) – pamatyti dviejų valstijų ribą einančią aukščiausių kalnų viršūnėmis, bei žymiąją Kosciuškos viršukalnę, esančią 2 km 228 metrų aukštyje, 1840 metais pavadintą lietuvių kilmės lenkų generolo Tado Kosciuškos garbei. Nors po vėliau atliktų matavimų paaiškėjo jog Kosciuškos kalnas buvo žemesnis už gretą esančią Taunsendo viršukalnę, bet Australijos vyriausybė tuomet tiesiog sukeitė šių dviejų kalnų pavadinimus, kad Kosciuškos kalnas išliktų aukščiausiu kalnu Australijoje.

„Jarvis Bay National Park“ (Naujajame Pietiniame Velse) – pamatyti nuostabius paplūdimus ir „balčiausio smėlio“ pliažu tituluojama „Hayam Beach“ paplūdimį ir pusmėnulio formos lagūną.

Kelionės draugų paieška

Jau kurį laiką gyvenau Adelaidėje, kai dėl naujų galimybių gyvenime, turėjau per dvi savaites persikraustyti į Sidnėjų. Kad persikraustymas nebūtų tik 3 dienų važiavimas tiesiai iš Adelaidės į Sidnėjų, sugalvojau surengti 12 dienų roadtrip‘ą aplink Australiją, bei vietoje 1800 kilometrų tiesiai, įveikti dvigubai ilgesnę distanciją – apie 3600 kilometrų.

Kad kelionė būtų įdomesnė ir su daugiau nuotykių, „Facebook“ tinkle paskelbiau viešą skelbimą kvietimą prisijungti NEMOKAMAI prie kelionės aplink Australiją. Na, o kad skelbimas tikrai „pasisektų“, prie progos nupirkau jam ir reklamos už pora šimtų dolerių.

Tai davė rezultatų – paskelbus apie kelionę, per dvi savaites iki jos pradžios viso susisiekė per 100 žmogučių. Dauguma jų gyveno Lietuvoje ir tikėjosi, ne tik nemokamos kelionės aplink Australiją, bet dar ir bilieto dovanų iš Lietuvos į Australiją – na galbūt kitą kartą.

Tad susisiekiau su 24-ias gyvenusiais Australijoje, bei pora žmonių iš Lietuvos, greitu laiku planavusius kelionę į Australiją. 6-ių panorėjusius prisijungti – neišleido iš darbo, 3 – negalėjo patikėti, kad kažkas gali būti nemokamo, dar 4 tikėjosi, kad galėsiu atidėti savo kelionę savaitei ir jie galės prisijungti iškart po egzaminų sesijos Australijos universitetuose. Pora lietuvių iš Norvegijos nutarė, kad turėjau pranešti apie savo roadtrip‘ą prieš pusę metų, kad jie galėtų susiplanuoti atostogas darbe, dar penketas sakė gaunantys tik savaitės atostogas ir pasiūlė sutrumpinti roadtrip‘ą iki savaitės. Viena porelė nusprendė, kad aplink Australiją keliauti 12 dienų neįmanoma, reikia bent 2 mėnesių ir džipo. Dar vienai merginai iš Lietuvos viskas kaip ir tiko, bet paskutinę minutę jos fotografas ją išsiuntė į Maskvą, tad likus savaitei iki kelionės atkrito ir ji.

Pirmiausiai į kelionę pakviečiau bendramintį vaikiną, anksčiau studijavusį tą pačią IT krypties specialybę Vilniaus Universitete, Lietuvoje. O vietoje atkritusios merginos, rinkau atsitiktinį įdomų žmogų su nestandartiniu charakteriu – pasirinkau tą, kuris pasirodė įdomus kaip pasakų personažas. Vėliau sužinojau, kad ta mergina yra ištekėjusi ir į kelionę „įtraukė“ ir savo vyrą, tad vietoje keliavimo trise, nors ir ankštokai, nusprendžiau keliauti keturiese –  visgi kaip personažas labai sudomino jos vyras – pagal charakterį, pasisakymus ir būdą – tarsi „SEL“o kopija (tad toliau jį vadinsiu – EL‘u).  Taigi kelionė nusimatė su nuotykiais. Ir taip manydamas – nesuklydau: jų tikrai buvo, ir šie du žmonės mano istoriją pagyvino daugybę juokingų situacijų apie tai, kaip reikėtų „nekeliauti“.

Bus daugiau…

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

The post Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška appeared first on Makalius.lt.

„Labas, jei reiktų fotoakimirkų iš Koso salos“ – tokį trumpą laiškutį Makalius gavo iš skaitytojo, keliautojo ir žavingas akimirkas fotoaparatu fiksuojančio Aliaus Levinsko. Dalinamės su Jumis Aliaus nuotraukomis iš atostogų mažoje, tačiau stebinančiai gražioje saloje.

Ką veikti Koso saloje, skaitykite čia:

• Graikijos Koso salos lankytini objektai
• Graikijos Koso salos paplūdimiai. Ką verta žinoti?
• Keliaujam į Graikijos Koso salą: lankytini Koso miesto objektai
• Savaitės interviu: į Koso salą rudenį – pailsėti ir palesinti povų
• Užsienio šalių virtuvės receptai: tikros graikiškos salotos iš Kos salos! Linkėjimai nuo vasaros!
• “Makaliaus kelionės”: 8-oji serija. Keliaujame atostogų į Koso salą Graikijoje!
• Pramogaujame Kos saloje – daugybė lietuvių jau turi savo bilietus į šį rojaus kampelį, o tu?
• Susipažinkime: Kos (Koso) sala. Naktinis gyvenimas, orai, apgyvendinimas, skrydžiai.

KELIAUJAM PAS SAULĘ!!!

The post Žavingoji Koso sala – skaitytojo nuotraukos appeared first on Makalius.lt.

Pamatėme tikrąjį australiškąjį „outback“, važiavome žvyrkeliais, su „Wagon“ tipo automobiliu lakstėme per upelius kertančius kelią, pasitikome raudonus ir geltonus saulėlydžius kalnų fone… O šioje dalyje apie tai, ar verta nuomotis automobilį, o gal tiesiog jį nusipirkti? Ar lengva įsigyti automobilį, kokios kuro kainos ir daug naudingų patarimų besiruošiantiems keliauti Australijoje.

Adelaidės viešasis transportas, kainos

Kai turėjau nuvykti apžiūrėti automobilio, kurį galiausiai ir nusipirkau – teko net pusantros valandos vykti greituoju (beveik niekur nestojančiu) T3 / T4 autobusu iki paskutinės stotelės „Noarlunga Centre“ – tai vienas tolimiausių Adelaidės „suburbas“. Iki šios vietos važiuoja ir tramvajus, deja nors „Here Maps“ sakė, kad juo nukeliausiu, tačiau nuvykus į traukinių stotį pranešė, kad tramvajaus linija rekonstruojama ir jau mėnuo kaip uždaryta. Tad teko keliauti autobusu. Kuris buvo padarytas nemokamu, tuo laiku kai tramvajaus linija uždaryta. O tai gana naudinga vietiniams gyventojams, nes vienkartinis autobuso bilietas Adelaidėje kainuoja net 5 dolerius. Nebent naudojamasi specialiomis miesto kortelėmis, kurias reikia įsigyti specializuotose prekyvietėse.

Dar vienas unikalus dalykas apie viešąjį transportą Adelaidėje yra tai, kad čia Autobusai laksto atskirai jiems įrengtais keliais, palei upę, ir juose yra betonuotos tik vėžės, t.y. į šiuos kelius įvažiavęs autobusas tampa tarsi traukiniu. Šis 12,5 km kelias net turi specialų pavadinimą „O-Bahn busway“ (žr. Pav 3). Ir važiuoja greitai – per miestą lekia net 100 km/val greičiu, stoja kas 5 km ir pasiekia tolimiausius šiaurinius ir vakarinius Adelaidės „suburbus“ vos per valandą. Kai tuo tarpu automobiliai pūškuoja kartais ir kamščiuose, stoja prie šviesoforų ir dažnai juda tik 60-80 km/val greičiu miesto rajonuose.

Pav. Autobusas, važiuojantis „O-Bahn busway“

Kaip įsigyti automobilį Australijoje?

Kalbant apie automobilio įsigijimo Pietų Australijos valstijoje procesą jis yra itin paprastas – ir amerikiečiams Kalifornijoje su savo DMV reikėtų tikrai pasimokyti iš Australų. Čia, Australijoje automobilio registracijos dokumentą (australų vadinamą „REGO“), išdavė iškart Adelaidėje nuėjus į „Motor Department of South Australia“ (toliau – MDSA, adresas beje – 108 North Ten, Adelaide, SA 5000). Iš dokumentų reikėjo pateikti tik buvusio savininko pasirašytą automobilio „REGO“ (žr. Pav 4) ir gyvenamosios vietos įrodymą. Taip pat reikėjo pateikti tris identifikacijos dokumentus – banko kortelę (pateikiau australišką), pasą ir lietuviškas vairuotojo teises (vertimo pateikti nereikėjo, paklausė tik kur yra teisių numeris). Visi šie dokumentai buvo būtini tam, kad galėtų išduoti man australišką „Client ID“, kuris yra kažkas panašaus kaip „Social Security Number“ JAV. Ir išduodamas kiekvienam vairuotojui individualiai visam gyvenimui.

Pav. Automobilio registracijos dokumentas, australų vadinamas “REGO”

Taigi visi nusižengimai, taškai kaupsis prie Jūsų „Client ID“ numerio, ir jeigu ateityje išvyksite į Australiją ilgam ir sugalvosite pasikeisti lietuviškas teises į australiškas, ir jau būsite „prikaupę“ daugiau nei 100 taškų, tai vos išdavus australiškas teises, jas iš Jūsų atims :). Čia perpasakojau tikrą istoriją nutikusią vienam lietuviui, pragyvenusiam Australijoje 5 metus su lietuviškomis teisėmis, o tuomet sumaniusiam gauti australišką ID ir pasikeisti teises į Australiškas. Beje, pasikeisti lietuviškas teises į australiškas yra itin paprasta, nes Lietuva įtrauka į partnerystės šalių sąrašą. Tad, turint daugiau nei 25 metus amžiaus, teises pakeis be jokių reikalavimų perlaikyti vairavimo egzaminą (teorijos ar praktikos). Tuo tarpu neturint 25-erių, reikėtų perlaikyti vairavimo egzaminą. Kalifornijoje, JAV tuo tarpu amžius nesvarbus, ir visiems be išimties reikia perlaikyti tiek praktikos tiek teorijos egzaminą. Tad Australija yra kur kas liberalesnė šalis nei JAV.

Pats automobilio perregistravimas MDSA kainavo mažiau nei 100 dolerių! Perregistravimo kaina čia skirstomas pagal automobilio kainą sutartyje – jei kaina 500 AUD, tai mokestis bus 45 AUD, jeigu kaina 2500 AUD, tai mokestis bus apie 200 AUD. Be buvusio “Title” reikėjo pateikti ir savo gyvenamosios vietos įrodymą Pietų Australijoje (toliau – SA) – tai galima padaryti arba pateikiant būsto nuomos sutarties kopiją (sudėtingiau) arba (paprasčiau) pateikiant MDSA paruoštą pažymą pasirašymui banke (tam būtina turėti atsidarius banko sąskaitą pvz. „Westpac” Australijos banke ir nurodžius adresą pvz. Adelaidėje). Ir naujasis “Title” atspausdinamas iškart. Eilių beje irgi nėra – pakviečia iškart. Kai tuo tarpu JAV, Kalifornijoje, perkant automobilį DMV („Department of Motor Vehicles“) reikia eilėse laukti apie 4-6 valandas, ir naują „Title“ atsiunčia tik po mėnesio (3-6 savaičių) į namus.

Beje, SA išskirtinai į automobilio registraciją yra įtraukiamas ir automobilio minimalus privalomas draudimas, o registracijos galiojimas persikelia iš buvusio savininko. Pačią registraciją SA pratęsti galima net ir internetu, atitinkamai 3 mėnesiams, pusmečiui arba metams. Paprastam „Wagonui“ pratęsti registraciją (su draudimu) 3 mėnesiams kainuoja apie 140 dolerių. Kas yra kur kas pigiau nei Sidnėjuje, ar Melburne, kur būtinos papildomos draudimo ekspertizės, ir vien draudimas metams kainuoti gali virš 1000 dolerių kartu su dar beveik 1000 dolerių kainuočiau draudimo ekspertizę. Tad mašiną pirkti ir registruoti Australijoje labiausiai apsimoka būtent Pietų Australijos valstijoje. Ir tuomet jau keliauti į kitas valstijas. Kiek teko domėtis prieš kelionę – SA draudimas galioja visose valstijose. Tik tiek, kad persikėlus į kitą miestą jau reikėtų būti sąžiningu ir perregistruoti automobilį į naująją valstiją.

Kalbant apie adresus Australijoje, tai čia net tokia vieta kaip “hostelis” yra vadinami “Backpackerių namais”, t.y. studijuojantys žmonės ar keliaujantys aplink šalį hosteliuose gyvena ir pora mėnesių ir ilgiau, ir yra gana įprasta gauti paštą į hostelius.

  ← Pav. Adreso patvirtinimo SA dokumentas išduotas MDSA, kurį turi užpildyti banko darbuotojas

Nuomotis automobilį ar pirkti?

Variantą nuomotis automobilį atmečiau dėl 4 priežasčių:

1)   didelės rizikos nesuspėti įveikti kelionės maršrutą per 12 dienų,

2)   didelio antkainio už automobilio grąžinimą ne tik į kitą miestą, bet ir į kitą valstiją,

3)   didelių antkainių jauniems žmonėms nuomojantis automobilį;

4)   ir svarbiausia – nebuvo pasirinkimo iš „Wagon“ tipo automobilių. Buvo tik sedanai, o juose 4 žmonių daiktai sunkiai tilptų, būtų beveik neįmanoma miegoti automobilyje.

Kalbant apie kainas – tai vadinamieji „dyleriai“ padorų automobilį – nedidelį miniveną ar „wagon‘ą“ parduos už 2500 – 3500 AUD, kai tuo tarpu privatus asmuo gali turėti padorų „wagon“ą ir už 1500 AUD. Be to gal pavyks nusiderėti ir dar porą šimtų dolerių. Tačiau perkant iš privataus asmens reikia itin žiūrėti ką perki, nes visi trys mano apžiūrėti automobiliai, apibūdinti pardavėjų kaip „nothing wrong with this car, just some scratches“, visi buvo “nuvažinėti lavonai”, geriausiu atveju išlaikysią 500 km, o ne 5000 km. O čia juk reikia transporto kuris atlaikytų bent 5000 km.

Dar vienas svarbus faktorius – kuo toliau nuo miesto centro, tuo automobiliai vis gerėjo. Beje australiškas pardavėjų akcentas tolyn nuo miesto centro taip pat vis labiau ryškėjo ir buvo vis sunkiau suprasti ką jie nori pasakyti.

Pav. Adelaidės “suburbai”, kuriuose apžiūrinėjau automobilius

Nuomotis automobilį 12-ai dienų, plius grąžinant jį kitoje valstijoje, plius neribotu kilometrų skaičiumi už valstijos ribų, jaunam žmogui, ir galiausiai – norint, kad automobilis būtų didelis – „wagon‘as“ ar „minivenas“, kainuoja apie 1200 dolerių, t.y. parai apie 100 AUD. Be to automobilį būtų reikėję važiuoti pasiimti iš Adelaidės oro uosto, taip pat grąžinti į Sidnėjaus oro uostą. O tai papildomai pareikalautų dar dviejų pusdienių laiko (jei ne dienų), nes vien daiktų dėjimas į automobilį užtruko virš 4 valandų, kol supakavome taip, kad ir žmonės tilptų ir daiktai tilptų.

Tad gal ir būtų susitaupę pora šimtų dolerių, bet realiai pardavus pirktą automibilį net ir keliais šimtais dolerių pigiau, perkant automobilį iš privataus asmens pavyks sutaupyti bent apie 800 dolerių kelionės išlaidų. O galbūt net ir daugiau, jeigu automobilį pavyks parduoti už tą pačią ar net didesnę kainą nei pirkote. Aišku, čia kalbu apie atveji, kai tiek perkamas automobilis, tiek nuomotas naudota panašų degalų kiekį – apie 6-7 litrus 100 kilometrų.

Automiobilį Australijoje verta nuomotis šiais atvejais:

a)    Jeigu kelionė užtruks savaitę ar trumpiau.

b)   Jeigu ketinate važiuoti į bekeles ilgiau kaip dienai, t.y. kirsti vidurio Australiją dykumomis, kur būtinas džipas. Naudoto, nebrangaus, patikimo, 10-15 metų amžiaus, džipo kaina Australijoje – 5000-8000 dolerių, ir jį parduoti užtruks net porą mėnesių, nebent atiduosite už pusę kainos. Be to didelio pravažumo džipai miestuose užima daug vietos, naudoja daug degalų ir miestų gyventojams tokių automobilių nelabai reikia – domina labiausiai kitus „outback roadtriperius“, tad dažnai tokių džipų skelbimų prikabinėti būna „backpackerių“ hosteliai.

c)    Jeigu esate vyresnis nei 25 metų ir planuojate grąžinti automobilį į tą patį miestą. Tuomet apsimoka nuomotis ne tik 1 savaitei, bet 2 ar net 3 savaitėms. Planuojantiems keliauti daugiau kaip 3 savaites BET KURIUO atveju yra pigiau yra automobilį tiesiog nusipirkti, nes „full-size“ ar didesnio dydžio automobilio nuomos kaina mėnesiui bus bent 1000 dolerių. O tikėtina ir visi 1500 dolerių.

d)   Beveik nieko nežinote apie automobilius, ir nuleidus padangai kelyje skambinate „road assistance“ pagalbos tarnyboms.

Galvojantiems keliauti džipu ne tik per dykumas ir bekeles, bet ir aplink Australiją greitkeliais ir asfaltuotais keliais, pabrėžiu, kad su tokiu džipu keliauti APLINK Australija yra labai netaupu, o atstumai tarp miestų Australijoje – milžiniški. Kuro sąnaudos gali būti ir 20 litrų / 100 km, o dažnoje miesto stovėjimo aikštelėje po stogu, automobilių aukštis ribojamas iki 2,2 metro – pavyzdžiui tai yra prie Kanberos parlamento. Taip pat atkreipsite nereikalingą dėmesį, tame tarpe ir ilgapirščių, pvz., Australijos aborigenų, kurie mėgsta apšvarinti keliautojų džipus atokiuose miesteliuose ar rajonuose. Tai tikra istorija, tokioje situacijoje nukentėjo ir vienas mano draugas.

Kiti keliavimo būdai aplink Australiją

Dar vienas populiarus keliavimo aplink Australiją būdas yra nuomotis vadinamąjį „hipių automobilių“ (Wicked Campers – http://www.wickedcampers.com.au/ ), bet jų nebuvo nei vieno laisvo Adelaidėje, ir šios įmonės verslas labiau bazuojasi Sidnėjuje ir Melburne. O kaina tokių autobusiukų svyruoja nuo 60 iki 150 dolerių parai. Minėta įmonė, bei keletas kitų, teikia ir dar vieną įdomią paslaugą – nuomoja autobusiukus 3 dienoms nemokamai, jeigu vairuotojas sutinka juos pervaryti iš vieno miesto į kitą – tarkim iš Adelaidės į Melburną. Ši paslauga vadinasi „Relocation Specials“. Bet tai dažniausiai 1000-1500 km kelionė ir tokiu greičiu keliaujant nieko nepamatysi. Tad, matyt, tai naudinga tik persikraustantiems. Tokiu atveju tereikia rūpintis tik kuru.

Pav. Spalvingi hipių kemperiai

Kelionės transporto priemonė Daewoo Nubir

Galiausiai nusipirkau „Daewoo Nubira Eurowagon“ automobilį. Pirkinys neatitiko Australų pirkimo standartų:

1)   turėjo europietišką 1,6 litro variklį, kai tuo tarpu senesni Holden turi čia 3-5 litrų variklius

2)   mechaninę pavarų dėžę

3)   pirkau iš privataus asmens

4)   Buvo itin toli nuo miesto centro – Noarlunga „suburbe“, nutolusiame nuo centro apie 40 km.

Degalų kainos Australijoje

Užmiestyje ir kaimeliuose dažnai 15-30 australiškų centų didesnės nei miesto degalinės, pavertus į litus, tai būtų apie 40-80 lietuviškų centų daugiau už litrą. Tiek Pietų Australijoje (Adelaidė), tiek Viktorijos valstijoje (Melburnas), tiek Naujajame Pietiniame Velse (Sidnėjuje), jos yra panašios ir yra tokios:

·      Benzinas – 3,15 Lt / L

·      Dujos – 1,88 Lt / L

·      Dyzelinas – 3,80 Lt / L

Oktaninis skaičius čia skaičiuojamas kitaip nei Europoje, ir 91 oktanas Australijoje atitinka E95 bešvinį benziną Europoje. O JAV yra dar kitaip – ten Unleaded 87 oktanų benzinas atitinka E95 bešvinį benziną Europoje. Kaip bebūtų keisti, skirtingai nei JAV, kur net dyzelino degalinėse sunku rasti, čia Australijoje degalinėse populiaru pardavinėti tiek dujas tiek dyzeliną. Tad ekonomiškiausia kelionė aplink Australiją yra su automobiliu, turinčiu dujų įrangą. Australijoje gana dažnas reiškinys – minivenai su dujų įranga. Tik tiek, kad automobiliai su dujų įranga vidutiniškai apie 600-800 dolerių brangesni.

Pav. Dujos Australijos degalinės  žymimos „LPG“, o benzinas – „ULP“ (Unleaded Petrol, Octane Rating 91).

Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

Bus daugiau…

The post Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti? appeared first on Makalius.lt.

Tikriausiai kiekvienas iš jūsų kažkada esate pastebėję lipdukus su užrašu „Morocco“ ant į Lietuvą gausiai vežamų mandarinų. Kai buvau mažas, ši šalis man atrodė esanti taip toli ir tokia nepasiekiama, tačiau laikas bėga, keliauti darosi vis paprasčiau, o tai, kas vieną dieną buvo, rodos, neįgyvendinamos svajonės, dabar tėra kelių valandų skrydis už kainą, kurią per vieną naktį nesunku išleisti draugų apsuptyje tiesiog vakarojant prie vandens ar kitokio bokalo.

Įžanga

Keliauti man patinka, turbūt tai didžiausia aistra po futbolo mano gyvenime,  tad esant menkiausiai progai nepraleidžiu galimybės kur nors „pakelti sparnus“. Kadangi darbo grafikas toks, jog atostogauju dažniausiai žiemos metu, šį kartą norėjosi išvykti ten, kur šilčiau. Dažniausiai mano pasirinkimai apsiriboja ties pigių skrydžių bendrovėmis ir maršrutais, kuriuos įmanoma įveikti už puikų kainos/įdomumo/futbolo santykį, tad ir šis kartas nebuvo išimtis. Europoje jau nemažai kas matyta ir norėjosi kažko naujo. Akį patraukė Ryanair‘as su savo plačiomis galimybėmis aplankyti Maroką. Mandarinų šalis? Afrika? Skamba puikiai!

Prisipažinsiu, esu spontaniškumo mėgėjas ir detaliai kažką planuoti man nepatinka. Vis tik tam tikra prasme Marokas buvo išimtis – tai ne Europa, tai kitoks pasaulis (gal ne pati tikriausia Afrika, bet) ir geriau prieš ten vykstant žinoti, ko tikėtis. Informacijos surinkau nemažai – perskaičiau kitus lietuviškus kelionių į Maroką aprašymus, taip pat visada naudinga pasiskaityti informaciją Trip Advisor puslapyje. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau mane viskas „kabliavo“ ir neilgai trukus kibau į lėktuvo bilietų paieškas.

Ieškoti bilietų tikrai rekomenduoju per Makaliaus puslapį, nes čia viskas „žiauriai“ paprasta ir aišku. Į priekį bilietus „užsibookinom“ su Ryanair kompanija ir kelių valandų persėdimu Briuselyje bei startiniu tašku Maroke Fes mieste, garsėjančiu seniausia Medina planetoje ir tūkstantiniais siaurų gatvelių labirintais. Atgal nusprendėme grįžti  per Romą. Ne todėl, kad pigiausia, o dėl to, jog šis Italijos miestas yra vertas jį kartas nuo karto aplankyti. Į Romą rinkomės tą patį akis badantį, bet puikų kainos/kokybės santykį siūlantį Ryanair‘ą, o iš Romos įsigijome bilietus su Wizzair‘u, kuris siūlo labai patogų skrydį iš FCO oro uosto vakare, taip suteikdamas dar papildomą pusdienį „pablūdyti“ Italijos sostinėje.

Perfrazuojant serialo „Kobra-11“ intro tikslinga būtų sakyti taip: Jų apylinkė – Marokas, jie keliaus 16 dienų, jų priešai – įkyrūs prekiautojai, sukčiai ir kobrų užkerėtojai. Lietuviai visada įgyvendina savo tikslą, Maroko žemėlapis – jų rankose.

Deja, iki kelionės dienos likus maždaug mėnesiui gavau nemalonią staigmeną iš airių Ryanair‘o, kuris pranešė, jog reiso Vilnius-Briuselis laikas kardinaliai keičiasi iš vietoje ryto (persėdimas Briuselyje buvo suplanuotas popietę), lėktuvas iš mūsų sostinės pakils tik vakare. Aišku, nuotaikos tai nepakėlė. Teko ieškoti alternatyvų ir čia puiki išeitis pasirodė „Air Lituanica“, kuri buvo paskelbusi akciją skrydžiui į Briuselį. Vienintelė bėda, jog skrydis iš vakaro, tad teko susiplanuoti papildomą nakvynę Belgijoje.

Pirmas įspūdis

Lapkričio 23 d., vakarop nusileidžiama Feso oro uoste. Dar lėktuve išdalino korteles, kurias privalome užpildyti ir vėliau tenka gerą pusvalandį stovėti eilėje prie patikros posto, kol galop esame oficialiai įleidžiami į Maroką. Oro uostas nedidukas, bet tvarkingas ir jaukus. Vietoje išsikeičiame pinigus. Vietinė valiuta – dirhamai, 1LT=3,2DH; 1EUR=11DH. Orientuotis kainose nėra sudėtinga, belieka viską visada dalinti iš trijų ir gauti gana tikslią kainą litais.

Fesas buvo vienintelė vieta, kur jau iš anksto buvome užsirezervavę viešbutį, tam, kad po kelionės nereikėtų kankintis ieškant, kur apsistoti. Taip pat pasiskaitę forumus iš anksto sutarėme ir dėl pasitikimo oro uoste ir pervežimo tiesiai į viešbutį (labai skambiai pasakyta „viešbutį“). Oro uosto kampe vyrukas stovėjo su lentelėje užrašytu ne Paulius, o Pirko vardu, bet pasiteisino įtarimas, jog tai skirta man/mums.

Išėjus į lauką lijo, nebuvo pernelyg karšta ir iš karto turėjome progą pajausti Maroko vairavimo ypatumus. Mus pasitikusio senuko automobilio kai kurios durys sunkiai užsidarė, nelabai veikė valytuvai, dabar net juokinga pasidaro prisiminus, jog iš įpratimo bandžiau priekyje užsisegti saugos diržą. Ten tokio, žinoma, nebuvo.

Ir ką, mes jau dardame Feso priemesčių gatvėmis, žinoma, stebimės vairuotojo „pypsėjimais“ net tada, kai aplinkui nesimato nei vieno kito automobilio ar pėsčiojo, taip pat mums siurprizas per gatves „belekaip“ vaikštantys žmonės, kurie išvaikomi, vėlgi, „pypsint“.

Važiuoti teko gal pusvalandį, o mūsų užsirezervuotas Bob Al Madina viešbutis yra prie pat Medinos. Iš karto atsiskaitome su vairuotoju (150 DH, gana standartinė kaina Fese iš oro uosto į viešbutį. Aišku, tai ne pats pigiausias variantas, bet ir permokėjimas nėra labai didelis, juolab, mes esame trys). Žygiuojame įsikurti.

Booking.com viešbutis įvertintas gana gerai, o už nakvynę trims su pusryčiais sumokėjome 330 DH. Maroke tarp biudžetinių viešbučių tai nėra labai mažai, tačiau pirmai nakčiai to ir norėjome. Vos įsikūrus buvome nemokamai pavaišinti berberų viskiu, taip vadinama jų mėtų arbata, kurią marokiečiai geria visur ir visada. Norėjome iš karto išbandyti, koks jos tikrasis skonis, tad paprašėme su cukrumi. Buvo saldu, laaabai saldu!

Viešbutyje buvo ir karštas dušas, funkcionavęs visiškai normaliai, radome netgi tris rankšluosčius ir kažkokį pigų šampūną. Kaip supratome jau artimiausiomis dienomis, tai buvo tikra prabanga, kurios iš karto neįvertinome. Biudžetiniuose viešbučiuose apie šampūnus, muilus ir juolab rankšluosčius Maroke dažniausiai lieka tik pasvajoti, o ir tualetinis popierius retai būna. Tiesa, pastaruoju metu vis daugiau vietų turi karštą dušą, kas prieš kokius šešis metus buvo retenybė.

Savaime suprantama, atvykus, paragavus arbatos ir nusimetus kuprines (keliavome su rankiniu bagažu) reikėjo atrasti, kur pavalgyti. Angliškai neblogai kalbantis vienas viešbučio darbuotojas rekomendavo du variantus – užsisakyti tadžiną (turbūt populiariausias valgis Maroke) viešbučio kavinėje (už 50 DH žmogui) arba parodyti netoliese esantį restoranėlį, kuriame už 70 DH gausime ne tik tadžiną arba kuskusą pasirinktinai, bet ir šviežias salotas bei desertą. Renkamės antrą variantą. Kavinukė visai šalia, jos savininkas – amerikietis, tad nekyla bėdų dėl kalbos barjero.

Mažose lėkštutėse gauname daug įvairiausių salotų, kai kurios iš jų nelabai aiškios, bet ragaujame viską. Mums atėjus savininko dukra pasiunčiama į parduotuvę ir parneša produktus tadžinui. Tiesa, jis čia buvo gaminamas mikrobangėje, nes tikrojo paruošimui ant ugnies prireiktų trijų valandų. Mūsų tai nestebina, nes internete jau skaitėme ir to tikėjomės.

Įtariai žiūrėjome į ant stalo padėtą marokiečių duoną, nes teko skaityti, jog už ją tenka susimokėti papildomai. Papildomai sumokėjome už gėrimus, bet apie tai šeimininkas perspėjo. Maistas nebuvo blogas, o pirmą vakarą ir įspūdis būna trigubas. Žinojome, jog neieškodami kavinės patys kažkiek permokėsime, nes veikiausiai mus atvedęs viešbučio darbuotojas gaus kelis dirhamus, bet jau buvo vakaras, o ir nuovargis po kelionės jautėsi. Beveik pamiršau paminėti, jog kol laukėme tadžinų ir kuskusų, šeimininkas parodė prieš kurį laiką darytą nuotrauką, kurioje jis su aktoriumi Michaelu Douglasu. Matėsi, jog labai ja didžiuojasi.

Desertui gavome šešis vietinius mandarinus, kurie mieste kainuoja 2,5-5 DH/kg. Sumokėti teko daugiau nei buvome apskaičiavę, kadangi į sąskaitą įtraukė 10 proc. aptarnavimo mokestį. Nieko baisaus, atsiskaitėme, bet vėliau per visą kelionę Maroke niekur nematėme serviso mokesčio. Tiesa, dažniausiai arbatos vis viena palikdavome. Beje, čekiai čia išrašomi tušinuku ant servetėlės ir tikrus čekius pamatysite tikrai nedažnai. Dėl maisto Maroke nepriimta derėtis, bet dėl visa ko, ypač jei nėra meniu, iš anksto tarkitės dėl kainos.

Medina

Sakoma, jog pavalgęs žmogus tampa laimingesnis. Nors ir kažkiek apsunkę, bet pasikrovę teigiamos energijos nusprendėme dar truputį pasižvalgyti. Viešbutyje mums pasakė, jog naktį Medina uždaryta, bet nenorėjome tuo tikėti. Kaip supratome vėliau, taip turistams sako tam, jog šie naktį „neblūdytų“ ir neprisidarytų nemalonumų. Mes, kadangi save laikome neeiliniais turistais, nusprendėme neklausyti ir įsitikinti, kas per vienas ta medina tuojau pat.

Įspūdis buvo „kosminis“, kadangi medina visai netoli viešbučio tikrai nustebome – gatvytės neišpasakyto siaurumo, gyvenimas verda, o į mus visi žiūri stipriai išplėstom akim ir vis bando užkalbinti. Dėmesio nekreipiame, paeiname kelis šimtus metrų į priekį ir maunam atgal. Suprantam, jog naktį čia pasiklysti būtų labai nekažką. Kai ruošiesi kelionei ir apie Feso mediną skaitai, viskas atrodo vienaip. Kai naktį ten atsiduri, jausmas būna visai kitoks. Sunku tai aprašyti, tai reikia pajausti. Viduje maišosi šypsena, nuostaba ir pasišlykštėjimas. Neįmanoma suvokti, kaip žmonės ten gyvena. Vienoje vietoje gali būti iškabinta mėsa, šalia gali būti pardavinėjami sausainiai, o už metro – padirbtos Dr.Dre ausinės ir Iphone‘ai.

Kelionės planas

Grįžę į viešbutį preliminariai susigalvojome kelionės planą. Kadangi esame du vaikinai futbolo fanatikai ir mergina, o jau kitą dieną Kasablankoje vyks vienas didžiausių pasaulio futbolo derbių, norime būtinai bent jau pamėginti tai pamatyti. Tai reiškia, jog kitą rytą traukiniu keliausime į Kasą ir Fesas liks tik labai simboliškai apžiūrėtas. Viešbučio darbuotojas mus išvadina bepročiais ir bando atkalbėti nuo minties apsilankyti Kasablankos derbyje, sakydamas, jog tikimybė ten įsivelti į konfliktus yra ne mažesnė nei 50 proc., tačiau mes, žinome, neklausome.

Preliminarus mūsų 16 d. planas, kurį susigalvojome tiesiog sedėdami ant lovos, atrodo taip: Fesas-Kasablanka-El Jadida-Essaouira-Agadyras-Ourzazate-Merzouga-Marakešas. Beveik 2000 km. autobusais per maždaug dvi savaites. Skamba smagiai. Keliaujame snausti.

Off Topic

Žinau, kad galbūt kažkam neaktualu kainos ir smulkūs niuansai, bet kadangi planuojant kelionę pačiam tikrai trūko informacijos, ypatingai lietuviškai, stengsiuos viso aprašymo metu pateikti kuo detalesnę informaciją. Taip pat keliaudami į Maroką turėkite kelionių gidą, rekomenduoju elektroninę e-book versiją, kuri neužims papildomos vietos. Tiesa, mes naudojomės senu 2007 m. leidimo Rough Guide, tačiau kelionėje pilnai ir to pakako. Alkoholį Maroke įsigyti lengvai galima praktiškai tik Agadyre, tad rekomenduojame, jei tai aktualu, tuo pasirūpinti dar prieš atvykstant į Maroką oro uoste. Stipraus alkoholio žmogus gali įsivežti vieną litrą.

Tolimesnį kelionės aprašymą Makaliuje skaitykite jau artimiausiu metu.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV redaktorius/komentatorius

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ (I dalis) appeared first on Makalius.lt.

Diena iki kelionės. Nulinę kelionės dieną atskrido mano pirmasis kompanionas Rytis, kaip ir aš, studijavęs tą pačią specialybę VU. Šią dieną daugiausia tik apsipirkinėjome kelionei – stengiantis pirkti tik tai, kas būtina, visa kempingo įrangai, automobilio atsarginiams skysčiams ir įrankiams taisyti galimus gedimus, jei kas kelyje nutiktų, išleidau dar papildomus 450 dolerių. Daiktus pirkau „Supercheap Auto“ parduotuvėje.

Iš įsigytų kempingo daiktų paminėčiau – BBQ groteles, presuotas anglis (dėl ko vėliau teko labai vargti) ir jų uždegimo kubelis (degaus skysčio čia nėra linkę pardavinėti), žvakei nuo uodų ir purškalams, lėkštėms, peiliams, šakutėms, dubenėliams ir puodeliams, maišus atidarytiems langams uždengti, mini pagalvę, „sleeping pad“ą, miegmaišį ir sulankstoma kėdę. Palapinę, puodą, bei mažą viryklę su savimi atsivežė EL‘as.

Iš daiktų automobiliui paminėčiau – parduotuvę 10 litrų atsarginį kuro baką, kurį iškart užpildžiau kuru, piltuvą skysčiams, atsarginį litrą tepalo ir aušinimo skysčio 5 litrų bakelį, tempimo virvę su kabliu (beje kablį reikia pirkti atskirai), pirštines, kastuvą, skirtą išsikasti smėlyje užklimpusią mašiną, pradurtų padangų taisymo rinkinį (gumos grąžtą ir užkišėjus), raktų su galvutėmis rinkinį, taip pat atsuktuvo su pora galvučių rinkinį, krabus. Voltmetrą, reples, pora atsuktuvų ir šviesą atspindinčią liemenę atsivežiau iš Lietuvos.

Kelionė pradžia – Adelaidės zoologijos sodas (pirmoji diena)

Pirmosios kelionės dienos ryte atskrido paskutiniai du kompanionai į prisijungti į kelionę aplink Australiją – EL’as su žmonele. Susirinkome visi. Be to aš, ir visi jau buvome nemiegoję po 2-3 paras! Vieni pakavosi daiktus, na o aš ruošiau kelionės planą ir domėjausi Australijos nacionaliniais parkais, miestais, maršrutais ir lankytinomis vietomis.

Tiesa, jeigu Rytis atskrido tik su kuprine, nes žinojo, kad automobilio bagažinė bus pilna mano daiktų, kadangi aš persikraustau į kitą miestą. EL‘ą su žmonele to neišgirdo, ir juos reikėjo važiuoti pasiimti nuo autobuso stotelės, kadangi turėjo dvigubai daugiau tašių nei galėjo panešti. Ką gi – Rytis gavo komfortišką vietą priekyje, o EL‘ui su žmonele teko susipakuoti gale, kartu su visais daiktais.

Įdienojus oras įkaito iki daugiau nei 40 laipsnių Saulėje. O mes per pietus išvykome į pirmąjį kelionės tikslą – Adelaidės Zoologijos sodą. Čia apžiūrėjome vieninteles Australijoje didžiąsias pandas. Jos pasirodo pagal tvarkaraštį, po to kai prižiūrėtojai joms kasdien patikrina kraujospūdį ir paima kraujo tyrimus. Tad mums teko pora valandų palaukti ir pavaikščioti zoologijos sode stebint kitus gyvūnus. Bet sugrįžus prie pandų, ir jas pamačius, buvo išties juokinga iš arti stebėti kaip sunkiai viena jų rąstu bandė ropštis į medį. Abi didžiosios pandos – berniukas ir mergaitė – turi vardus, charakterių aprašymus ir gimtadienį.

Belaukiant pandų, per atstumą pamatėme koalas – jos kaip žinia yra aktyvios tik apie 4 valandas per parą – likusias apie 20 valandų jos „sėkmingai pučia į ragą“ –  tikrai turi laiko šie gyvūnėliai gyvenime sapnams. Na ir dar vienas įdomus faktas apie koalas yra tai, kad jos negeria vandens, ir minta tik eukalipto lapais, su kuriais ir gauna joms reikiamą vandens kiekį. Vandenį jos geria tik itin didelės sausros metu. Taip pat įdomu buvo stebėti, kad koalų nakvynė – tai medis po stogu, o nuo to stogo per visas puses bėga vanduo – matyt koaloms lengviausia užmigti galvojant kad aplink lyja lietus.

Toliau bekeliaudami zoologijos sodu pasisveikinome vandens baseinu karštą dieną itin besimėgaujantį jūrų liūtą – jam buvo taip linksma, kad aš sykiu net reportažą nufilmavau, kaip jam ten sekasi tame baseine. O greta jūrų liūto pamatėme savo teritorijoje ir protingąsias beždžiones – orangutangus, besimaudančius begemotus, krokodilus, kurie iškart užmiega uždengus jiems akis, kad ir ranka.

Matėme, didžiąsias kengūras bei mažąsias kengūras – valabius, australiškus stručius emu, Tasmanijos velnią gyvai sutinkamą Australijos Tasmanijos valstijoje. Pastebėjome ir nuo karščio beveik iškepusius vėžlius, gyvates, milžinišką pitoną. Narvuose skraidė daugybė spalvotų papūgų, garduose vaikštinėjo milžiniški paukščiai pakirptais sparnais su metro ilgio snapais – flamingai. O visur maklinėjo antys.

Zoologijos sodas buvo kupinas įvairiausios floros ir faunos. Artėjant prie didžiųjų pandų, buvo įrengtas visas bambukų miškas.

Po zoologijos sodo, nuvežiau ir palikau kolegas apsipirkinėti Adelaidės miesto centre, o pats iškeliavau 20 km už miesto į vynuogynus, kur vietinis „A/C Regassing“ specialistas savo garaže už 110 AUD sutiko užpildyti mano automobilio oro kondicionierių nebeturintį freono savo sistemoje. Kaip po to sužinojau – jo ten išvis beveik nebuvo – freono slėgis šaldymo sistemoje buvo vos apie 10 bar’ų, kai nominaliai turi būti apie 80 bar’ų, iki kiek ir užpildė. Beje įprastame automobilių aptarnavimo servise A/C užpildymas „Daewoo Nubira“ Australijoje kainuoja apie 250-300 dolerių, tad gavau paslaugas už tikrai labai gerą kainą. Be A/C pildymo šis žmogus turi dar ir savo vynuogyną ir užsiima vyno gamyba.

Grįžus į miestą vakarop visiems pavyko pabaigti apsipirkinėjimus. Nutarėme apsistoti vietiniame Adelaidės hostelyje po 26 AUD žmogui, o ne važiuoti į „Innes National Park“ kempingą už 150 km, ir išvykti tik antradienį ryte. Dar prieš tai rezervavau Delfinų turą mums su Ryčiu.

EL‘ui su žmonelei delfinų turas pasirodė per brangus ir nevertas dalyvauti, nes „jie jau matė gyvenime delfinų“. Na ką gi, matė tai matė. O mes pamatysime dar sykį, nors ir matėm.

Antroji diena – laukiniai delfinai, koalos laikymas ir kengūrų maitinimas

Delfinų turai, kuriuose gali ir plaukioti pats su laukiniais delfinais, vyksta iš Adelaidės kurorto prie vandens – Glenelg. Turai prasideda anksti – 8 val. ryto. Matyt, tuo laiku delfinai mėgsta plaukioti netoli kranto. Todėl ryte kėlėmės labai anksti – 5:30 ryto, ir įmetę kambario raktus į tam skirtą dėžutę, Adelaidės “Traveller Inn Backpackers” hostelį palikome apie 6:30 ryto.

Priparkavę Glenelg’e apie pusę 8 ryto palikau EL‘ą su žmonele vaikščioti po kurortą ir paplūdimį, o mes su Ryčiu pasileidom iki „Temptation Sailing“ ofiso, kuris, kaip minėjo telefonu, turėjo būti „Anzac Hwy“ ties „Boat Harbour“. Jų jachtą radome nesunkiai. Tada visi tie, kurie pirko 100 AUD kruizo paketą – leidžiantį ir pamatyti ir paplaukioti su delfinais – gavome naro kostiumus. Likę žmonės pirko tik delfinų stebėjimo iš jachtos kruizą už 70 AUD. Taip pat pasirašėme sutartį, su tokiu smagiu punktu: „suprantu, kad delfinų kruizo metu galiu mirti, ir dėl to sutinku niekam neturėti pretenzijų“.

Taigi pasileidome ieškoti delfinų. Švietė saulė, tad ant jachtos denio buvo smagu prigulti ir nusnūsti. Jachta kartais stodavo. Tuomet, įsikibus į maždaug 20 metrų ilgio už valties galo nutiestas 3 virves su mazgais, visus norinčius paplaukioti su delfinais, leisdavo lipti į vandenį (nepaleidžiant virvės). Pati jachta tuo metu judėdavo, nedideliu, gal 5km/val greičiu. Įlipti į vandenį buvo liepiama itin ramiai, nešokant, nes laukiniai delfinai tuoj pat pasibaidys ir nebepriplauks prie valties. Į vandenį lipau du sykius, truputi sušalau net ir su naro kostiumu.

Nutiko ir vienas įvykis – vienai moteriškei padėjau išgelbėti gyvybę – tikrai ne tam amžiui jai ir ne tokiam antsvoriui esant reikia užsiiminėti ekstremaliu sportu – atitempiau ją iki jachtos galo, nes tik aš pastebėjau, kad ji tyliai šaukiasi pagalbos, o po to ir sąmonę greitai prarado. Iš valties visi tuo tarpu galvojo, kad ji tiesiog mėgaujasi delfinais. Praradusi sąmonę apsivertė veidu į vandenį. Bet prie valties atitempiau ją gana greitai. Tuomet 3 vyrukai šią, manau, virš 100 kilogramų svorio moteriškę, įtraukė į jachtą ir atgaivino – iš visai mėlyno veido jis pradėjo atgauti spalvą ir vėl tapo rausvas.

Beje, filmuose daromas dirbtinis kvėpavimas truputi skiriasi nuo to kas būna realybėje. Bent jau vandens čiurkšlės niekas neišspjovė, ir niekas nepašoko nuo žemės atgavęs sąmonę. Vėliau mūsų jachta plaukė ratą iki kranto, priduoti minėtąją moteriškaitę į „emergency“. Kruizas su delfinais užtruko. O aš pasinaudojau proga ir dar porą sykių nusnūdau ant šilto jachtos denio.

Trečią sykį į vandenį lipo tik Rytis. Aš patingėjau šlapti ir šalti, nes galvojau kad delfinai ir vėl praplauks per 15 metrų nuo manęs ir matysiu juo geriau iš valties. Deja, mano nelaimei  ir Ryčio laimei, šį kartą delfinai praplaukė tiesiai po juo!

Kitais kartais, ir šiaip jachtai plaukiant, dažnai ir labai daug laukinių delfinų – kartais grupėmis po 10 ir daugiau – plaukiojo aplink jachtą. Adelaidės delfinai, nors ir išnirdavo iš vandens per pusmetį, bet šuolių ore nedarė.

Beje, juokas juokais, bet aplink Adelaidę yra ir ryklių. Tik kaip sakė valties kapitonas, jie plaukioja truputi giliau. Jeigu mes plaukiojome maždaug 8-15 metrų gylyje, tai rykliai plaukioja arčiausiai 20-30 metrų gylyje. Ir jų ten nėra daug.

Per pietus pasibaigus kruizui, sulaukėme EL’o ir jo žmonele, ir toliau važiavom į „Cleland Wildlife“ parką, esantį kitoje Adelaidės pusėje, kalnuose, per maždaug 20 kilometrų nuo Adelaidės CBD. Šiame parke siekiau rankose palaikyti koalą ir pabendrauti su didelėmis kengūromis. O „wildlife“ parkas nuo zoologijos sodo skiriasi tuo, kad jame nėra tvorų tarp žmogaus ir gyvūnų. Na išskyrus australiškus šunis – „dingo“, kurie iš tikrųjų su šunimis neturi nieko bendro tik išvaizdos panašumų, bei yra kilę iš vilkų.

Nuvažiavus į parką laukė dar viena staigmena iš EL‘o – jo gyvūnų apžiūra ir „wildlife“ parkai pasirodo nebedomina. Gyvenime jis jau „prisilaikė tą koalą“, o gamtoje jau „prisižiūrėjo kengūrų“. Todėl, EL‘o nuomone – 20 AUD už įėjimą į šį parką yra pinigų švaistymas. Tad EL‘as geriau paims raktus nuo automobilio, ir parašys porą „svarbių“ el. laiškų į darbą – matyt  „svarbiausi laiškai“ ateina tik roadtripų metu, o ne per likusias 353 dienas per metus.

Prie bilietų kasų parke už 3 dolerius pardavinėjo ir mažą pakuotę specialaus maisto, skirto maitinti kengūras. Jo nusipirkome. Ir tikrai buvo vertą – ir reportažų padariau. Nerealus jausmas, kai kengūra prišokuoja prie tavęs ir kramsnoja grūdelius tau tiesiai iš delno. O tuo metu glostyk ją kiek tik nori. Be to taip galima susidraugauti ir su dideliais kengūrų patinais. Kengūros parke buvo įdomios ir draugiškos – alkanesnės ir pačios prišokuodavo, kabindavosi dviem letenėlėmis už delno ir prašydavo maisto.

Metro ūgio paukščiai – pelikanai – su savo metro ilgio snapais, išlipę iš vandens, drąsiai vaikščiojo pro žmones ir tarp žmonių. Smagiausia buvo rankose laikyti koalą. Tikrai nebuvo gaila susimokėti papildomą 30 AUD mokestį už tai. Įdomu buvo stebėti, kaip ją prijaukino su lapais, kad jaukiai jaustųsi – prižiūrėtojai teko daug skirtingų lapų rūšių pasiūlyti šiai koalai, kol rado tinkamus. Tuomet man prižiūrėtoja davė specialų žalią storą megztinį, kad koala galėtų patogiau užsikabinti, ir ji ant manęs užlipo. Be to gavau išskirtinę galimybę padaryti ir video reportažą, tad su koalą ant mano rankų bendravau net apie 10 minučių! Kiti eilėje laukę žmonės gavo tik galimybę nusifotografuoti su koala. Po to nuėjome prie kitos koalos, kuriai buvo jau visi 14 metų, bei kurią galima nemokamai paglostyti, bet tik tiek! Be abejonės, norint patekti į parką, pirmiausia reikėjo susimokėti 20 AUD įėjimo mokestį. Beje, kiek mums pasakojo gyvūnų prižiūrėtojai – koalos gyvena iki 15 metų, tad ši koala jau buvo rimta veteranė. Priešingai nei pirmoji jauna kelių metų koala – ta, kuri užlipo ant manęs fotosesijai ir interviu.

O itin akiai mielas ir gražių vaizdelis – tikra mielybių mielybė – buvo matyti tuos minkštus meškiukus miegančius medeliuose. Sukėlė šypseną tai kaip jie švelniai sukritę vienas ant kito! Rodėsi valandų valandas galima tame parke būti. Matėme ir „dingo“ šunis, kurie iš tiesų kilę iš vilkų, yra aukšto intelekto. Kartu iš prižiūrėtojos išgirdome ir visą istoriją apie „dingo“ ir jų pomėgius.

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

Bus daugiau…

Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška

Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti?

The post Aplink Australiją per 12 dienų (III). Adelaidės zoologijos sodas ir laukiniai delfinai appeared first on Makalius.lt.

Jei pamenate vaikystėje matytą animacinį filmą „Sniego karalienė“, kuriame drąsi mergaitė Gerda leidžiasi ieškoti savo brolio Kajaus į ledo karalystę, tuomet bent iš dalies įsivaizduojate, kaip šaltuoju metų laiku jaučiasi mūsų kaimynai estai. Estija, kurioje žiemą temperatūra nukrinta iki -40,0 °C, o jūrą sukausto pusės metro storio ledas, tampa panaši į ledo rūmus. Tik pramogų čia kur kas daugiau – nuo ekspedicijų šunų kinkiniais iki ekstremalių išbandymų, vairuojant užšalusiu jūros ledu.

Ledo skulptūros iš gamtos

Šiaurės rytų Estijoje, Rytų Viru apskrityje, galima pamatyti didžiausią krioklį Baltijos šalyse – Valastė. Vasarą akį džiuginantis veržlia, iš daugiau nei 30,5 metrų aukščio krintančia srove, žiemą jis aplink save kuria neeilinio grožio ledo rūmus. Purslojantys vandens lašeliai baltu rūbu apkloja viską aplinkui: miško takelius, medžius, krūmokšnius, šviestuvus, suteikdami jiems visiškai naują neįtikėtiną pavidalą. Užtenka apsidairyti aplinkui, kad suvoktum atsidūręs tyro krištolo karalystėje. Baltas ir skaidrus ledas veikia meditaciškai: dažnas čia ne tik pailsi, bet ir patiria tyriausius jausmus. Tai – populiari vieta, norintiems paminėti ypatingą progą ar atšvęsti sužadėtuves.

Laukinė ekspedicija su šunų kinkiniu

Šiaurės šalys išskirtinės tuo, kad žiemą jose gyvenimas virte verda. Be įprastų žiemos pramogų – slidinėjimo, lankymosi pirtyse ir maudynių karštuosiuose telkiniuose – galima išbandyti ir egzotiškų sporto šakų. Viena populiariausių Estijoje – ekspedicija šunų kinkiniu. Ši pramoga, priklausomai nuo pasirengimo, gali trukti nuo vienos iki trijų dienų. Kiekvienas ekspedicijos dalyvis stoja į akistatą su savimi pačiu ir mokosi valdyti 3 – 4 šunų tempiamas roges. Tai padeda ugdyti ne tik ištvermę, bet ir valią, kantrybę ar pasitikėjimą savimi. Net jei niekada anksčiau nebandėte vadelioti kinkinio, profesionalų padedami, to galite išmokti jau per pirmąsias valandas. Kiek labiau patyrę vadeliotojai turi galimybę sudalyvauti ir kinkinių lenktynėse.

Ledo dykuma ant vandens

Ko gero, kiekvienas esate čiuožęs ledu, tačiau ar teko vairuoti ant ledo? Kalbame ne apie vairavimą apledėjusiais provincijos keliais, bet apie kelionę po ledo dykuma tapusią jūrą, kur visai greta neužšąlančiu kanalu kursuoja keltai. Estijoje žiemą atidaromi bent šeši oficialūs ledo keliai – tiltai, sujungiantys Baltijos jūros skalaujamas Hiumos, Vormsi, Muhu ir Kihnu salas. Ilgiausias kelias nuo žemyninės Estijos iki antros pagal dydį Hiumos salos tęsiasi net 26,5 kilometrus ir žada neišdildomus įspūdžius, jei tik paisysite saugaus eismo taisyklių. Jos, beje, gerokai skiriasi nuo mums įprastų.

Nors leistis į kelionę ledu galima, kai pastarojo storis įvertinamas kaip saugus, nenustebkite, jei prie įvažiavimo punkto jūsų paklaus, ar bent vienas keleivis turi mobilųjį telefoną ir primins neprisisegti saugos diržo. Rekomenduojamas automobilio važiavimo greitis turėtų siekti iki 25 arba nuo 40 iki 70 km per valandą. Tarpinis greičio intervalas laikomas nesaugiausiu, nes gali sukelti vibraciją, kuri paskatina ledo įtrūkimus. Šiemet ledo kelius tikimasi atidaryti jau sausio mėnesį.

The post Estija žiemą – ledo sukaustyta ekstremalių pramogų karalystė appeared first on Makalius.lt.

Rovaniemi, Santa Klaus village 96930, Arctice Circle – tai adresas, kuriuo nūnai tarptautine (anglų) kalba galite parašyti laišką Kalėdų Seneliui. Jo namai – jau už speigračio, Suomijos Rovaniemi miestelyje. Taip, net ir už speigračio gyvena žmonės. Tai lapiai. Laplandija yra jų ir Kalėdų Senelio gimtinė, kurią aplankyti per Kalėdas svajoja ne tik kiekvienas vaikas.

Kalėdų senelio namai – jau už speigračio, Suomijos Rovaniemi miestelyje. Laplandija (Lappi )  – Suomijos regionas, apimantis dalį šiai šaliai priklausančio lapių tautos gyvenamo krašto, kuris vakaruose ribojasi su Botnijos įlanka ir Švedija, šiaurėje – su Norvegija, o rytuose – su Rusija. Klimatas čia atšiaurus, poliarinis: temperatūra žiemą gali nukristi iki -50 °C. Tačiau vasarą čia visai pakenčiama: 10–20 °C, o šilčiausia būna liepą.

Žiemą poliarinėmis naktimis, lapių vadinamomis kaamos, saulė prasmenga tarsi skradžiai žemę, danguje pamėkliškai šviečia Šiaurės (poliarinė) pašvaistė. Dėl šio įspūdingo reginio danguje, anot astronomų, kaltas Saulės vėjas, kurio atneštos kietosios kosmoso dalelės, susidūrusios su Žemės atmosfera, sukelia magnetinę audrą ir švytėjimą.

Namelis ant speigračio

Kalėdų Senelio vardas suomiškai skamba itin linksmai – Joulupuki, o gyvena jis Rovaniemio miestelyje (kas suomiškai reiškia piliakalnį), esančiame už 8 km į pietus nuo poliarinio rato. Kad patektum į Joulupukio būstinę, esančią lyg tyčia tiksliai ant speigračio, reikia įveikti tamsoką ledo olą, kuri vieniems atrodo lyg siaubo kambarys, kitiems – nuostabi vieta, pilna paslaptingų Laplandijos gamtos garsų. Baltabarzdis Joulupukis, jei kantriai palauksite netrumpoje eilėje, pasitiks jus medinėje trobelėje, prikrautoje maišų su laiškais ir dovanomis, sėdėdamas patogiame krėsle. Jis maloniai bendrauja ir paveiksluojasi su lankytojais (vos neparašiau – maldininkais, mat kai kurie jų, ypač vaikai, Senelio draugijoje patiria tikrą religinę ekstazę).

Joulupukis išties turi dieviškų bruožų, garsėja teisingumu ir nepaperkamumu: jam nėra išskirtinio lankytojo ir nesvarbaus laiško.

Mažai kas žino, kad Kalėdų Senelio gimtinė siaubingai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Rovaniemis, istoriniuose šaltinuose minimas net nuo 1453 m., 1944 m. buvo sudegintas beveik iki pamatų. Atsitraukdami naciai siaubė Suomiją, naudodami vadinamąją išdegtinos žemės taktiką, ir, nors žmonių žuvo palyginti nedaug (juk tai itin retai apgyvendintas kraštas), šalis patyrė milžiniškų materialinių nuostolių. Įprastai lapių gyvensenai, jų pagrindiniam verslui – elnininkystei – buvo suduotas skaudus smūgis. Iš likusių 6 500 Suomijos lapių (arba samių, bet nepainiokite su suomiais) vos daugiau nei tūkstantis dar nepamiršę gimtosios kalbos.

Rovaniemio miestelyje yra ir puikus Laplandijos krašto muziejus „Arcticum“, šalia Oiunasjokio upės, kuriame yra ir Arktikos mokslinių tyrimų centras. Beje, šiame atšiauriame krašte, Ivalojokio upės apylinkėse, XIX a. rasta aukso (Ivalojoki samiškai – Aukso upė ). Arkties zoologijos sodas ant speigračio (nepamirškite pasiimti raštiško liudijimo, kad jį kirtote!) – taip pat įstabus, jo voljerus su šiaurės gyvūnais galima apvažiuoti ir rogėmis.

Virtuvėje karaliauja elniena

Maistas tokioje šalyje turi būti riebus ir sotus. Tačiau kiaulienos kvapą Laplandijoje pagaliau galėsite pamiršti. Žvėriena kvepia stipriau ir, be abejonės, yra nepalyginti sveikesnė, nes šiaurės elnių bandos šiame krašte ganosi laisvėje ir ėda tai, ką Dievas duoda. Elnininkyste Laplandijoje verčiasi beveik vien vietiniai, nes tik jie turi teisę prekiauti šios egzotiškos gyvulininkystės šakos produktais – šiaurės elnių mėsa, ragais ir kailiais.

Samiai elnieną vadina poro. Jeigu užeigoje užsisakysite poronkaristys, galite būti ramūs: tai bus šimtaprocentinis šiaurės elnio kumpis, patiekiamas su bulvių koše ir grybų arba bruknių padažu, kuris gali varžytis su puikiausiu itališku pomidorų padažu. Kitas tradicinis samių patiekalas yra riekko – snieginės putpelės kepsnys. Patiekiama ir raudona žuvis, ir laplandiškas sūris, o veikiausiai prabangiausias ir brangiausias pasaulyje desertas gaminamas iš tekšių (Rubus chamaemorus ) uogų, saamių vadinamų lakki arba hilla . Tai erškėtinių šeimos ypač šalčiui atsparus pelkėse vešintis augalas, dar vadinamas šiaurės apelsinu, nes turi nepaprastai daug askorbo rūgšties. Šviežių tekšių uogų vargiai nusipirksite net Laplandijoje, o štai tekšių (taip pat spanguolių, šaltalankių) likerio ar uogienės tikrai paragausite.

Klajoklių lapių tradicinės užeigos negalima pavadinti restoranu, nors kainos joje prilygsta restorano įkainiams. Užeiga primena lapių kota  – apvalią jurtą su židiniu viduryje, kurios interjeras papuoštas tik elnių kailiais ir ragais. „Restorane“ galime pasiklausyti ir labai neįprastų lietuvių ausiai lapių dainų jojku , atliekamų pritariant būgnams.

Kalėdinės dovanėlės

Šiukštu būtų prieš Kalėdas neišsiperti juodojoje samiškoje pirtyje. Tai tikrai smagu, jei tik nesate ypatingas švaruolis ar drovuolis. Mat samiai itin rūpinasi lygiomis lyčių teisėmis ir nė nesiruošia išvaryti iš priepirčio pliko vyro, atsidūrusio tarp nuogų moterų. Kita vertus, tai primityviausia pirtis be kamino: mažos trobelės viduryje stovi atviras akmenų ugniakuras, o dūmai verčiasi pro skylę viršuje. Tad sienos čia aprūkusios nuo suodžių, tad net ir gėdydamiesi nesiglaustykite prie jų!

Haskių kinkinys vietoje sniegomobilio

Sunku atsispirti neįsigijus ir samiškų suvenyrų – rankų darbo gaminių iš šiaurės elnių odos, raudonai ataustų tradicinių vilnonių drabužių, pirštinių, kepurių. O vyrai blizgina akis į suomiškus peilius, vadinamąsias finkas, kurių čia parduotuvėlėse – devynios galybės. Žymiausi jų yra Marttiini  markės, pavadinti juos gaminti pradėjusio kalvio vardu.

Laplandijoje yra ir egzotiškų pramogų, o populiariausia šiuo metu – kelionė rogėmis, traukiamomis haskių kinkinio. Pasivažinėti Laplandijoje galima ir šiaurės elniais, o sniegomobiliai šiomss transporto priemonėms akivaizdžiai pralaimi, mat jaukūs gyvūnai teikia ypač daug džiaugsmo. Maršrutą rogėmis galima pasirinkti nuo 3 km atkarpos saugia sniego trasa iki savaitę trunkančios gan pavojingos kelionės sniegynais. Vadinamasis haskių safario sezonas Laplandijoje tęsiąsi nuo lapkričio pabaigos iki pat gegužės, per tą laikotarpį ištvermingieji haskiai, taikūs ir linksmo būdu, sukaria iki 4 000 km.

Rūta Klišytė, valstietis.lt

The post Kalėdų Senelio gimtinė – Laplandija appeared first on Makalius.lt.

Pirmoje pasakojimo dalyje pasidalinau kelionės planavimo ypatumais, pirmaisiais įspūdžiais Fes mieste ir preliminariai sudėliotu kelionės maršrutu. Antroje trilogijos dalyje kviečiu skaityti įspūdžius patirtus didmiestyje Kasablankoje ir kurortiniuose El Jadidos ir Essaouiros miestuose.

Pirmoji vietinė kelionė

Dar tik pratinamės prie Maroko, tad pirmoji naktis viešbutyje nustebino savo šalčiu ir triukšmu lauke, kuris niekaip neleido gerai išsimiegoti. Laimei, visa tai puikiai atpirko ankstyvi, bet labai gardūs pusryčiai viešbutyje. Nors įprastai jais mėgautis galima nuo septintos valandos ryto, jau iš vakaro sutarėme, kad mums padarys išimtį ir galėsime pasistiprinti kiek anksčiau (traukinys į Kasablanką iš Feso išjuda aštuntą ryte, tad reikėjo skubėti).

Nors anksti ryte didelio apetito lyg ir nėra, vietiniai marokietiški blynai, ką tik iškepta kiaušinienė, gardi kava ir vietinė duona su įvairiais džemais apetitą iš karto sužadina. Tiesa, kaip paaiškėjo tolimesnės kelionės metu, tai buvo veikiausiai patys skaniausi pusryčiai per visas 16 dienų.

Užvalgę ieškome petit taksi, kurių aikštelė yra visai netoli. Kadangi ankstus rytas, klientų praktiškai nėra, iš karto lengvai susitariame dėl skaitiklio, kurį taksistas sutinka įjungti. Net nustembame, jog viskas taip paprasta. Kiek sunkiau sekėsi išaiškinti mūsų kelionės tikslą, nes tokio žodžių junginio kaip „train station“ taksistas niekuomet nebuvo girdėjęs. Gerai, jog draugas staiga prisiminė konkretų stoties pavadinimą.

Kelionė iki traukinių stoties itin senu Fiat‘u be šoninių veidrodėlių trunka apie 15 minučių, o skaitliukas rodo 15 dirhamų, kas yra netgi mažiau nei penki litai. Džiaugiamės, jog niekas neapgavo (kokie mes protingi J ), įsiamžinam keliose nuotraukose prie traukinių stoties ir žengiame į vidų ieškoti bilietų.

Feso traukinių stotis moderni, graži ir labai erdvi. Žmonių – vos vienas kitas, lengvai randame kasas ir už minutės laikome bilietus savo rankose. Vieno bilieto kaina – 110 dirhamų. Atstumas maždaug 300 km., o jį įveikti traukinys turėtų per maždaug keturias valandas.

Vietos traukinyje nėra sužymėtos, sėdi, kur nori. High-season metu patartina bilietus įsigyti anksčiau ir pirmos klasės, nes žmonių masės būna gerokai didesnės. Žiemos metu su problemomis nesusiduriame, antroje klasėje – pilna laisvų vietų, o pats traukinys pakankamai naujas ir komfortabilus.

Kelelis tolimas, tad ant staliuko išsitraukiame kortas ir pliekiame „durnių“. Su lyg kiekviena stotele žmonių daugėja, nemažai akių krypsta į mus, tačiau jaučiamės gana gerai. Vaizdelis pro langą graudokas – skurdas, šiukšlės, skurdas, šiukšlės – ir taip viskas kartojasi ratu. Žalumos jokios, vien tik akmenys, smėlis ir moliniai nameliai (tiesa, ant kiekvieno turi būti bent keletas satelito lėkščių). Kasą pasiekėme kokiu pusvalandžiu vėliau, tačiau net traukiniai ir tie šioje šalyje nepasižymi dideliu punktualumu (išskyrus pradinę stotelę).

Kasa ir didysis futbolas

Šį miestą Maroke retas vadina Kasablanka, visiems patinka trumpinys Kasa ir netgi traukinių stotis, į kurią atvykome, oficialiai vadinasi Casa Voyageaurs. Vos išėjus užpuola taksistai, kurie siūlo savo paslaugas. Žinome, jog užsiplėš per daug, tad tiesiog praeiname pro visą jų armiją. Mūsų e-gide rough guide vieta, kurioje įsikūrę visi biudžetiniai Kasos viešbučiai, vadinasi maarche central.

Nuėję kiek tolėliau nuo stoties kurį laiką nematome nei vieno taksi. Einame, kur akys veda, kol galop vienas taksistas atsiranda visai netoliese. Susistabdome, bandome tartis dėl to, kad būtų įjungtas skaitliukas, tačiau bergždžiai. Kadangi laikas spaudžia, nusiderame kainą iki 20 dirhamų ir už dešimties minučių mes jau vietoje.

Viešbučių paieška neužtrunka – vienas šalia kito čia įsikūrę krūva pigiausių Kasos viešbučių (teisingiau būtų vadinti nakvynės namais). Einame į pirmą pasitaikiusį, paklausiame kainos, pasiėmę raktą apžiūrime kambarį. Atrodo gana tvarkingas, tik dušas ir wc bendri, bet mums tinka. Kaina 200 dirhamų trims, kadangi reikės tik pernakvoti, galvos nesukame ir keliaujame įsikurti.

Priminsiu, kad į Kasą atkeliavome tik dėl vienos priežasties – futbolo. Pažiūrime į laikrodį, iki Kasos derbio pradžios kiek daugiau nei pusantros valandos, startas – 15 val. Laikas ieškoti taksi. Deja, čia prasideda nuotykiai. Pirmi sutikti taksistai pabandžius tartis dėl skaitliuko tik juokiasi ir prašo 50 dirhamų, kitų sąlygos – tokios pačios. Kad ir kaip bebūtų keista, nėra linkę derėtis visiškai.

Einame toliau, truputėlį ima nervas, tačiau stipriai permokėti nesinori, esame principingi. Susistabdome pravažiuojantį taksti, šis netgi sutinka įjungti ir įjungia skaitliuką, bet belipant į vidų pasakius, koks mūsų kelionės tikslas, taksistas tik užtrenkia prieš nosį duris ir nudumia į priekį.

Taip beieškodami taksi jau nuėjome kokį kilometrą, norisi greičiau nukeliauti į vietą, juolab, juk neturime net bilietų ir šiaip nesame tikri ar pavyks juos gauti. Prie pat medinos nusišypso sėkmė, angliškai truputėlį kalbantis taksistas leidžiasi į kalbas, nusiderame iki 40 dirhamų (ir trys sutaupyti litai pinigas J) ir plačiomis Kasos gatvėmis keliaujame į stadioną. Žinome, jog permokame, bet pasirinkimo nėra.

Iki stadiono važiuojame kokias 15-20 minučių, jis įsikūręs mieste. Bevažiuojant bandome kalbėti su vairuotoju, bet viskas apsiriboja žodžiais „very good, Morocco, very nice“ ir tiek. Keista, bet ir su tokiais ribotais resursais išsišnekame tiek, jog vairuotojas pradeda suprasti, kad neturime bilietų. Čia prasideda įdomiausia dalis. Netoli stadiono pradedame stoti tiesiog viduryje sankryžų, vairuotojas pypsina ir kviečiasi praeivius su futbolo šalikais prie savęs, kažką įnirtingai kalba, rėkia, diskutuoja ir visiškai nesvarbu, jog veiksmas vyksta viduryje gatvės.

Taksistas nori padėti ir vis dar esu tikras, jog tada padėjo iš geros širdies, o ne norėdamas iš mūsų nuplėšti pinigą. Pradžioje mėgino aiškintis, kur būtų įmanoma įsigyti bilietus ir kokios kainos. Matome, jog piktas, bet kaip netrukus paaiškėjo, piktas buvo dėl kainų. Vienas bilietas prie stadiono iš perpardavinėtojų kainavo 100 dirhamų (jo supratimu – labai daug). Kai paaiškinome, jog tiek galime mokėti, įtampa atslūgo ir stoviniuoti pradėjome rečiau. Padėjo surasti žmogų, kurį liepė sekti ir prie įėjimo jam paduoti pinigus.

Aišku, viduje jautėme įtampą, žmonių – milijonas, vyrukas, kurį sekėme, atrodė kaip koks lietuviškas benamis ir kažkaip turėjau nuojautą, jog liksim be normalaus bilieto ir pinigų. Laimei, klydau – padavus 300 dirhamų gavome tris suglamžytus bilietus, tačiau į vidų patekome. Beje, taksistas vos neišvažiavo be savo 40 dirhamų, taip buvo užsivedęs pagelbėti. Dar sėdint jo automobilyje išsiaiškinome – jis palaiko „Wydad“. Nenuostabu, būtent tarp šios ekipos fanų stadione ir patekome.

Kasos stadionas – labai senas. Ant kiekvienos kėdės kosminis dydis purvo, tad teko ieškotis kartonų, kuriuos pasidėtume po savimi. Dailiosios lyties atstovių stadione buvo vos keli procentai, bet jautemės gerokai saugiau, nei įsivaizdavome prieš tai. Atsisėdome pačiame viršuje, netoli teisėsaugos pareigūnų. Kaip paaiškėjo vėliau, protingai padarėme, bent jau po rungtynių neskraidė buteliai virš galvų.

Apie pačias rungtynes nekalbėsiu, atmosfera buvo įspūdinga, o „Rajai“ išlyginus rezultatą paskutinę minutę „Wydad“ fanai išeidinėjančius savo mylimos ekipos žaidėjus apmėtė visu „š“, kuris tik pasitaikė po ranka. Pasibaigus mačui dar pusvalandį likome stadione, kad prasisklaidytų masės ir neįsiveltume į kokius nors neramumus. Per tą laiką prisižiūrėjome pakankamai vaizdelių – dvikovai pasibaigus į stadioną užplūdo daug vaikų, kurie tarp šiukšlių ieškojo maisto likučių ar kokių nors naudingų dalykų. Vaizdeliai, kurie privertė susimąstyti.

Į viešbutį grįžome vėlokai, kadangi ilgai teko ieškoti taksi už padorią kainą. Naktimis Maroke tarifas – dvigubas, o po futbolo rasti taksi už protingą kainą – misija neįmanoma. Po valandą trukusių paieškų parsigavome į viešbutį už 40 dirhamų.

Hassan II Mosque

Kasa – verslo didmiestis, kuriame turistinių objektų nelabai yra. Niekas šio miesto įtraukti į kelionės programą praktiškai nesiūlo, nesiūlome ir mes. Dėl futbolo užsukti buvo verta, bet daugiau ten nėra į ką žiūrėti. Jei darote kažkokias sąsajas tarp šio miesto ir įžymaus filmo – nei viena filmo scena nebuvo filmuota Kasablankoje.

Vakare po futbolo pavakarieniavome netoli viešbučio įsikūrusiame žuvies restorane, kur niekas neišdūrė ir kainos buvo gana protingos. Vėliau užsukome į shisha bar‘ą, kuriame labai sunkiai sekėsi susikalbėti su padavėja ir nematėme nei vieno turisto, tačiau smagiai pavakarojome, nors iš pradžių mano kompanjonai labai nenorėjo ten eiti (kaljanas – 70 dirhamų).

Kitą rytą aplankėme už kelių kilometrų nuo viešbučio esančią Hassan II Mosque, kurią vadinome haskanu-moskanu (taip paprasčiau). Tai vieta, kurią tikrai rekomenduoju pamatyti. Ant vandenyno kranto įsikūrusi mečetė atrodė tikrai įspūdingai. Tai buvo mūsų paskutinės valandos Kasoje. Vėliau kariavome su taksistais, kurie ir vėl kategoriškai atsisakė įjungti skaitliuką, tad nuo mečetės beveik iki pat traukinių stoties casa-port nuėjome kojomis.

Dabar prisimenant darosi „abydna“, bet dėl netikslaus žemėlapio būdami kilometrą nuo traukinių stoties manėme, jog stotis dar gerokai toliau, tad pradėjome stabdyti taksus. Galutinis rezultatas – už vieną kilometrą sumokėjome 20 dirhamų. Turbūt tai buvo didžiausias mūsų finansinis pralaimėjimas kelionėje, ką padarysi, „shit happens“.

El Jadida

Raidžių junginys El Jadida mūsų kelionės plane atsirado spontaniškai. Mūsų pagrindinis tikslas buvo Essaouira ir Agadyras (iš paplūdimio miestų), tačiau nenorėjome ten važiuoti paprastesniu keliu per Marakešą, tad pasirinkome keliauti palei pakrantę, kas trunka ilgiau, važiuojant pykina (tiesiogine to žodžio prasme) irgi daugiau, bet pamatai gerokai didesnį kiekį kvapą gniaužiančių, gražesnių vaizdų. Kelionė iš Kasos traukiniu į El Jadidą truko 1:50 val., o bilieto kaina žmogui antroje klasėje tebuvo 35 dirhamai. Esmė ta, jog Maroke niekam neįdomi kelionės trukmė, realiai moki už nuvažiuotus kilometrus.

Traukinys šį kartą teko geras dviaukštis, o žmonių kiekis nebuvo didelis. Vėl žaidėme „durnių“, tik šį kartą iš vakarienės. Sugebėjau išplėšti lygiąsias su lyg paskutiniais kilometrais, dėl ko visą likusią dienos dalį labai erzinau savo bičiulį Vaidą.

Pagaliau atvykus į El Jadidą, nedidelį kurortinį miestelį, gerokai nustebome. Skaitėme, jog traukinių stotis yra viduryje „niekur“, bet kai realiai išlipi visiškoje dykynėje, pasidaro keista. Žmonių ten išlipo daug, tuo tarpu taksi automobilių buvo sąlyginai nedaug. Nusprendėme nelaukti ir žygiuoti pėstute, su mintimi, kad taksą pasigausime kiek vėliau. Pripažįstu, šis planas neišdegė.

Kelionė taksi iki El Jadidos centro su taksu trunka geras dešimt minučių. Manėme, jog kojomis centrą pasieksime per pusvalandį, bet – nė velnio. Realiai ėjome gerokai ilgiau nei valandą. Vis atrodydavo, kad miesto centras – čia pat (būtent todėl į taksi nebežiūrėjome), bet tai tebūdavo savotiški priemesčiai. Gerokai užsiknisome ir pavargome, kol nusigavome į centrinę miesto gatvę, bet užtat viduje jautemės didvyriais (bent jau aš). Turbūt taip jautėsi ir mūsų dama, nors išoriškai to neparodė.

Dar valandą truko viešbučio paieškos. Aplankėme kokius penkis viešbučius, iš kurių keletas buvo tokios skylės, kad mano proseneliai kaime turbūt gerokai geriau gyvendavo prieš šimtą metų. Galop pravertė rough guide, dabar neprisimenu viešbučio pavadinimo, tačiau trivietį kambarį su vėlgi bendru dušu ir wc gavome už juokingą kainą 150 dirhamų. Aišku, komforto ten nebuvo, tačiau pravėrus voratinkliais aplipusį langą matėsi vandenynas!

Centrinėje El Jadidos gatvėje žmonių buvo kaip silkių statinėje ir nepameluosiu, per visą vakarą šiame mieste nepametėme nei vieno turisto. Visus daiktus saugojome kaip savo akis ir nepraradome budrumo. Kadangi nueiti kokie dešimt kilometrų su kuprinėmis ant nugarų gerokai jautėsi, vakarą praleidome ramiai – paragavome tikro tradicinio marokietiško maisto pavadinimu pica (40 dirhamų), pasivaikščiojome nuostabaus grožio pakrante, išgėrėme berberų viskio-mėtų arbatos, stebėdami, kaip vaikai ant smėlio žaidžia futbolą, ir sutemus aplankėme mediną.

Jeigu atvirai, nemanau, jog tai miestas, kurį verta įtraukti į savo kelionės programą. Nemažai chaoso, nedidelis pigių viešbučių-svečių namų pasirinkimas (vilų – gerokai daugiau, statybos visur vyksta, bet juk mes ne buržujai ir skaičiuojame kapeikas) ir be paplūdimio bei labai dailios portugališkos medinos, tiesą sakant, ten nėra ką veikti.

Adios amigos El Jadida

Atsikeliame skaudančiais šonais, nes lovos – ne iš patogiausių. Antrą dieną iš eilės nėra kur normaliai nusiprausti, nes bendri marokietiški dušai mūsų nežavi. Išsiverčiame su kambaryje esančia kriaukle, juk mes – paprasti lietuviai (beje, jei atvykus į kokį pigų viešbutį ir pasukus kraną vanduo nebėgs, nemanykite, jog jis neveikia. Sukite į vieną pusę kraną kad ir minutę, kol galop stebuklingasis skystis pasirodys. Mums taip buvo.

Dienos planas paprastas, mauti iš El Jadidos ir keliauti į kraštą, kurį vietiniai dažnai vadina gražiausiu kampeliu šalyje – kalbu apie Essaouira (reikia tarti tiesiog Esuera). Tik viena bėda – tai truks laaabai ilgai. Dar iš vakaro išsiaiškinome, jog iš El Jadidos į Essaouira per dieną važiuoja trys CTM autobusai. Kelionės kaina – 90 dirhamų žmogui, trukmė – 5:30 val. El Jadidoje tėra viena normali autobusų stotis, tad susigaudyti nesunku, būtent iš ten važiuoja ir CTM autobusai. Stotis yra pagrindinėje gatvėje, rasti lengva.

Prieš keliaudami įsigyti bilietus užsukame papusryčiauti į vietinę kavinukę. Pusryčių kainos visame Maroke labai panašios – nuo 20 iki 35 dirhamų (nekalbu apie labai prabangias vietas). Už 20 dirhamų dažniausiai gausite kavos arba arbatos (pasirinktinai), šviežiai spaustų apelsinų sulčių, vietinės duonos ir džemo. Brangesniame variante dažniausiai papildomai atsiranda omletas, kartais prideda ir kokį kruasaną ar pan. Kaip kur.

Mūsų autobusas iš stoties pajuda 12.30 val., tad stotyje buvome jau prieš valandą. Iš pradžių iš karto ėjome prie autobusų platformų, tačiau tai buvo klaida – ten mus momentaliai apspito daug labai nekokios išvaizdos vietinių dušmanų, siūlančių visur nuvežti ir t.t. Pasijautėme žiauriai nemaloniai, kaip žali viščiukai, naujos aukos atėjusios į liūto gardą.

Niekam nežiūrėjome į akis, niekam nepratarėme nei žodžio ir tiesiog grįžome į centrinę gatvę. Netrukus pamatėme ir įėjimą į laukimo salę (jei tą skylę taip galima pavadinti), kvapas ten nekoks, visur pilna tų pačių dušmanų, kurie iš karto pradeda rėkti įvairių miestų pavadinimus. Nekreipiame į tuos klounus dėmesio ir akimis ieškome CTM kasų – nesunkiai randame. Bilietų dar yra, širdyje tampa lengviau. Laiko dar turime, tad pereiname per gatvę, užsukame į priešais stotį esančią kavinę. Jaukumo ten irgi lygiai nulis, bet tikrai maloniau, nei būti stotyje. Užsisakome metų arbatos ir naršome savo elektroniniuose prietaisuose (kad ir kokia skylė bebūtų, didžiojoje dalyje Maroko kavinių visada yra belaidis internetas).

Likus penkiolikai minučių iki autobuso keliaujame į stotį. Autobusų stotys Maroke turbūt yra pačios šlykščiausios vietos, tačiau pasirinkimo nėra. Pristoja išmaldos prašantys keistuoliai, bet niekam nieko neduodame. Autobusas vėluoja, tačiau atvažiuoja. Pirmas įspūdis – puikus, autobusas naujas, komfortabilus. Deja, nors buvome skaitę, kad CTM ir Supratours firmų autobusais daugiausiai keliauja turistai, tai – nesąmonė. Turistų ten būna, bet absoliuti dauguma – vietinių. Pasiseka, jog gauname vietas pačiame gale šalia vienas kito. Nors nusipirkome du bagažus (5 dirhamai vienas), viską pasiemame į saloną, juk turime tik savo kuprines, o galų gale, kai daiktai šalia, jautiesi ramiau.

Essaouira

Kelionė iki Essaouiros prailgo – truko net šešias valandas, o įdomesnius vaizdus pro langus matėme tik iki Safi, kai autobusas važiavo netoli pakrantes. Vėliau kelias buvo nykus, o pagrindinis vaizdas – šiukšlės, šiukšlės ir dar kartą šiukšlės.

Turbūt nereikia net sakyti, kad džiaugsmo buvo pilnos kelnės, kai pagaliau išlipome ant šventosios Essaouiros žemės. Netoli šio miesto prieš mus sedėjusių vietinių vaikas sugebėjo apsivemti, tad kelionės labai smagia tikrai nepavadinčiau. Beje, CTM stotis Essaouiroje yra tikrai nepatogioje vietoje, o apie stotį byloja tik nedidelis ženklas. Patarčiau ten važiuoti su petit taksi, patiems surasti gali būti nelengva, o ir gabaliukas nuo centro.

Skirtinai nei El Jadidoj, šį kartą nusprendėm pėsčiomis neblūdyti ir iš karto įsėdome į taksi, kuris pažadėjo mus į centrą, prie miesto medinos, nuvežti už visiškai normalią 15 dirhamų kainą. Dešimt minučių ir mes prie medinos įėjimo. Deja, čia visos įdomybės ir prasidėjo…

Prisipažinsiu, visiškai nesuvokiu kodėl ir kaip, bet mes pagalvojome, jog mums į mediną nereikia ir pagrindinis veiksmas vyksta už medinos ribų. Tai buvo mūsų didžioji klaida. Mes nesuvokėme, ką darome ir sugebėjome maždaug dvi valandas blūdyti bala žino kur, už medinos ribų, kol galop atsidūrėme praktiškai toje pačioje vietoje, kur mus paleido taksi. Tik tada atėjo nušvitimas ir suvokėme, jog Essaouiros visas gyvenimo centras ir yra medina. Mums tiesiog reikėjo žengti pro vartus…

Po tokio „fail‘o“ eilinį kartą nebuvo nei jėgų, nei geros nuotaikos, bet dėtis neturėjome kur – reikėjo susirasti viešbutį. Iš pradžių bandėme jų ieškoti pagal mano šešių metų senumo rough guide, bet vėliau pradėjome tiesiog užsukti į kiekvieną vizualiai normalesnį viešbutį ir klausti ar yra laisvų vietų bei kainos.

Laimė nusišypsojo iš kokio šešto karto ir už tai labai dėkingas jaučiausi bičiuliui Vaidui. Pamatės menką iškabą į kažkokį užkampį jis įtikino mus nueiti ir pasižiūrėti, kas ten gero, ir – bingo! Idealioje vietoje, siauroje, tamsioje ir sąlyginai tylioje gatvelėje radome gana jaukią riadą su malonia skarota registratore už 500 dirhamų trims dviem naktim. Jei būtume likę vienai nakčiai, kaina būtų buvusi truputį didesnė.

Viskas su ta riada būtų buvę labai gerai, jei ne vandens problemos, su kuriomis Maroke nesusidurti tiesiog neįmanoma. Protu nesuvokiama, tačiau dušo rankenelės (tie suktukai šaltam ir karštam vandeniui) buvo kažkokios auksinės geležinės ir leidžiant karštą vandenį jos taip įkaisdavo, jog galėjai visą ranką sudeginti. Maža to, nebuvo įmanoma nureguliuoti normalesnės vandens srovės – vanduo būdavo arba šaltas kaip ledas, arba karštas kaip naujosios pupytės.

Vėliau išmokome, jog sukant rankenėles po milimetrą įmanoma vandenį sunormalizuoti, tačiau normalus jis būna tik kokias dvidešimt sekundžių, paskui vėl – ledinis arba žiauriai karštas. Per tas kelias sekundes turi sugebėti nusiprausti. Žodžiu, pavadinkime tai interaktyviu Maroko vandens žaidimu. Tokie bajeriai pasitaikė per kelionę ne vienoje vietoje.

Kalbant apie patį miestą, jis tikrai labai jaukus ir kažkuo traukiantis. Medina nėra klaidi ir didžioji dalis veiksmo vyksta būtent joje. Nuo medinos iki paplūdimio – penkios minutės kelio. Papludimys – tiesiog fantastiškas. Buvo, kas maudėsi, tačiau mes nusprendėme tai palikti Agadyrui.

Visuose miesto reklaminiuose klipukuose figūruoja mėlynos, romantiškos valtelės. Realiai, kai ten atsiduri, romantikos mažai – kadangi šalia žuvies turgus, virš galvų – tūkstančiai žuvėdrų, besitaikančių šauti tiesiai į makaulę. Kvapas, savaime suprantama, irgi ne iš maloniausių. Nors daug kas rekomenduoja Essaouiroje prie uosto išsirinkti žuvį, kurią prie tavo akių iškepa ir vėliau ja mėgautis, aš to nerekomenduočiau. Aprašymuose irgi romantikos gerokai daugiau – realiai tai nemalonus turgus, kuriame jaukumo tikrai nerasi, tik įtemptas derybas dėl kainos ir ne itin jaukią aplinką. Aišku, kiekvienam savaip.

Mes netoli viešbučio pirmą vakarą atradome kavinę, kur jų tradicinė sriuba harira (pupų sriuba, kartais būna su makaronais), ant žarijų keptos sardines ir marokietiška duona, trumpai tariant – kompleksiniai pietūs (nors buvo vakaras) asmeniui tekainavo 40 dirhamų.

Essaouira yra miestas, kuris tiesiog užburia. Čia rasite nemažai jaukių kavinukių siaurose gatvelėse, mėgstantiems vandenį paplūdimys – idealiai tiks, o kainos, kaip ir beveik visame Maroke, tikrai nesikandžioja. „Shoppingo“ mėgėjai irgi nenusivils, nors jie nenusivils visame Maroke – juk tai, vienas didelis turgus.

Kitoje kelionės aprašymo dalyje kviečiu skaityti apie miestą, kuriame tikrojo Maroko paprasčiausiai nėra. Kalbu apie Agadyrą. Taip pat pasidalinsiu, kaip sekėsi Ourzazatėje, Merzougoje ir Marakeše. Kadangi tai bus paskutinė kelionės įspūdžiu dalis, suruošiu praktinę informaciją apie kainas, transportą ir viešbučius, kuriuose gyvenome su jų pavadinimais bei kainomis.

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius/redaktorius

The post 16 dienų Maroke arba tiesiog „Only for You, my friend!“ (II dalis: Kasablanka, El Jadida ir Essaouira) appeared first on Makalius.lt.

Iškeliavome tolyn nuo Adelaidės – link Perto („Perth“), tai yra „Flinders Ranges“ nacionalinio parko kryptimi. Vos išvažiavę iš Adelaidės kirtome bene žinomiausią ir didžiausią vynuogynų slėnį Australijoje, pavadinimu „Barossa Valley“. Tiesa, vyno pagurkšnoti ir degustuoti nesustojome – juk tai ne romantiška kelionė dviese, o ir galimybė praleisti daugiau laiko „Flinders Ranges“ nacionaliniame parke, mums pasirodė kur kas aktualiau.

Pirmoji nakvynė užmiestyje, kempinge miestelyje pavadinimu Burra. Šiame miestelyje teko apsukti ir apeiti ne vieną ratą, kol radome kempingą. Teko pavaikščioti ir 10-čia skirtingų krypčių – mat kempingo savininkas, kaskart paskambinus, mus vis „matė“, bet galiausiai sužinodavome, kad tai būdavome ne mes. Taip paklaidžioję apie valandą, kempingą visgi radome.

Trečioji kelionės diena

Patraukę link „Flinders Ranges“, per bene 500 km tą dieną įveiktų kilometrų matėme gamtos, laukinių gyvūnų, aplankėme daug vietinių miestelių. Kiekvienas miestelis buvo kažkuo žymus – pro vieną ėjo magistralinis geležinkelis, ir jis turi didžiulį geležinkelio muziejų, kitame auksą kasė per aukso karštinę…

Matėme ir daug apleistų namų visiškose dykynėse ant išdžiuvusios nederlingos žemės. Kilo klausimas – ką jie sau galvojo bandydami ten įsikurti? – Matyt per daug filmų apie kaubojus žiūrėjo! Taigi važiavome, stojome, fotografavome, vėl važiavome, vėl stojome, vėl fotografavome. Taip ir prabėgo visa diena savanose, prerijose ir dykumose.

Turėjome ir dar vieną nuotykį kelyje – sykį sustojus EL’o žmonelė sumanė padaryti nuotrauką. Ir padaryti ją užlipus ant automobilio stogo. Na, galvojau, atsistos ant tų laikiklių, skirtų bagažui ant stogo vežti. Bet kur tau – ji kuo ramiausiai atsistojo ant stogo! Ir aišku įlenkė stogą. EL’as paaiškino, kad automobiliui čia nieko tokio, čia „ne esmė parduodant“.

Prieš įvažiuojant į „Flinders Ranges“, sustojome „Hawker“ miestelyje – visiškame kaime, kur tiek parduotuvės, tiek barai – viskas užsidaro dar 5 valandą vakaro. Tad nieko nenusipirksi. Sustoję trumpai papietavome. Taip pat per valandą pažiūrėję vietinius turistams skirtus informacinius žemėlapius, suradome stovyklavietes, nusprendėme kuriame kempinge nakvosime, bei sudarėme mūsų „Flinders Ranges“ nacionalinio parko mums įdomių lankytinų vietų sąrašą. Vakare pasiekėme „Rawnsley park campground“ stovyklavietė šalia Vilpenos, esančią prie įvažiavimo į „Flinders Ranges“ nacionalinį parką. Be mobilaus ryšio jau buvome apie dieną. GPS navigatorius nors ir rodė kelią, bet nežinojo miestelių ir kaimų, nes jų žemėlapyje tiesiog nėra, ir mūsų kempingas buvo  visiškoje atokybėje, žemėlapyje taškas pilkame fone, nutolęs apie 10 km nuo artimiausio pažymėto kelio. Iki paties kempingo, nusukus nuo žemėlapyje pažymėto kelio į žvyrkelį, reikėjo pavažiuoti dar apie 20 min. Tiesa, važiavome ilgiau, nes sustojome prie Vilpenos kalnų kepurės („Wilpena Pound“) apžvalgos taško pavadinto „Red Mountains Lookout“, kur leidžiantis saulei, tolumoje esantys kalnai pasidaro raudoni. Ir iš tiesų taip įvyko!

O trumpam užėjus lengvam lietui, pamatėme dar ir vaivorykštę raudonų kalnų, rausvo dangaus ir besileidžiančios saulės fone. Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenime matytų saulėlydžių!

Pačiame kempinge buvo degalinė ir parduotuvė su šaldytuvais, ir namukais, tiems kam jų reikia. Taip pat buvo didžiulė virtuvė pastate, o lauke prie kiekvienos nakvynės ploto buvo po BBQ tinkančią laužavietę, bei galimybe prisijungti elektrą savo namukui ant rato. Tiesa tokiu atveju reikia už nakvynę mokėti pora dolerių brangiau žmogui, ir užsisakyti „powered campsite“, kai mes tuo tarpu visados užsisakinėjome tik „unpowered campsite“. Kempinge buvo ir gražūs tualetai, dušai su šiltu vandeniu, o lauke viskas buvo gerai apšviesta. Galiausiai – buvo ir baseinas, veikiantis nuo 9 ryto iki 7 vakaro. Tiesa, vanduo jame nebuvo šildomas, bet nuo vasariškos saulės, dienos metu vanduo pašildavo iki kokių 30 laipsnių. Nuostabus kempingas.

Ketvirtoji diena – 10 km žygis į 1 km aukščio Vilpenos kalnus

Dieną pradėjome 5 valandų žygių į 1 km kalnus. Per pirmuosius kilometrus sutikau tarp medžių bešokinėjančią didelę kengūrą, kuri greitai nušokavo. Lipant į kalnus aukštyn, siauro praėjimo atkarpoje, man kelią pastojo gyvatė, tad mūsų žygis kuriam laikui sustojo. Pasėdėjom ir palaukėm kitų. Sulaukus – pranešiau apie gyvatę. EL’as paėmė ilgą pagalį su ant galo tarsi šluota išsikerojusiu krūmu. Einant pro gyvatę, o aš mielai sutikau pabūti trečiu. Bet gyvatės ten jau nebebuvo. Tiesa, visgi bežygiuojant sutikome bent penketą didelių driežų.

Žodis „pound“ (tarsi „kalėjimas“) čia prilipo dėl tam tikrų specifinių augalų kultūrų augančių kalnyno centre, kurias labai sunku pasiekti. Ir taip šią vietą praminė vietiniai fermeriai. O pati „Winpena Pound“ susiformavo dėl natūralių gamtos procesų, kai viena „Flinders“ plokštė pradėjo judėti žemyn.

Žygio pabaigoje pamatytas Vilpenos kalnų kepurė apžvalgos taškas („Wilpena Lookout“) bei pakeliui bežygiuojant atsivėrę gamtos vaizdai – buvo tiesiog nerealūs. Tad sustojome, prisėdome ant skardžio krašto kilometro aukštyje ir pusvalandį mėgavomės gaiviu vėjeliu karštą dieną. Besižvalgydami suradome mūsų automobilį begalinėje tolybėje, o aplink – savanos ir kalnai, ir tylu tarsi galėtum klausytis tiktai vėjo kalbų – jautėmės esą neaprėpiamoje tolybėje nuo civilizacijos. Tik mes ir gamta.

Norint įvažiuoti į „Flinders Ranges“ nacionalinį parką, reikėjo sustoti specialiai tam skirtoje stovėjimo aikštelėje, perskaityti visas ten parašytas instrukcijas, tuomet savarankiškai susimokėti 10 AUD mokestį už automobilį, įdedant šį mokestį į specialiai tam skirtą voką, ir tuomet įmetant į dėžutę kartu su voku, bei užpildyti automobilio duomenis dviem kopijomis, vieną paliekant voke, o kitą užpildžius – pasiimti ir užkišti už automobilio priekinio stiklo iš vidaus, kaip leidimą įvažiuoti į parką. Tiesa, jeigu tavo tikslas yra tik kirsti parką ir jame nestoti, tuomet jokio mokesčio mokėti nereikia. O jeigu tu dar planuoji parko teritorijoje ir nakvoti, tai turi susimokėti dar ir papildomą nakvynės mokestį.

Likusią dienos dalį keliavome apie „Flinders Ranges“, stojom apžvalgos taškuose, matėme aplink vaikštančius emu, vieną jų – įstrigusį senoje degalinėje – išgelbėjome, išvydami reikiamu keliu. Matėme šimtus laukinių kengūrų. Netikėtai prie mūsų sustojo dar vienas „wagon“ tipo automobilis, pamatę mūsų vėliavą, prisistatė, kad jie yra keliautojai iš Estijos.

Nors dieną kepino saulė ir toje dykumoje karštis lauke buvo apie + 40, naktį šiluma vargiai siekdavo + 10.

Judėjome link aukščiausio miestelio Pietų Australijoje, įdomiu pavadinimu Blinman. Šis miestelis įsikūręs 550 m aukštyje nuo jūros lygio. Nuo Blinman iki Parachilnos važiuoti turėjome „historic road“ tipo keliu. O „historic road“ tiek JAV su savo „old historic route 66” 66-ojo greitkelio atkarpomis, tiek čia Australijoje 9 atvejais iš 10 reiškia važiavimą neapšviestu vingiuotu žvyrkeliu. Tad tai buvo 34 kilometrai žvyrkeliu vakarėjant, su per kelią lakstančiomis kengūromis.

Pamatę saulėlydį ir raudonus kalnus, iškart stojome, lipome ant artimiausios kalvos, ir stebėjome gražiausią geltoną, oranžinį ir raudoną dangų bei kalnus. O po saulėlydžio turėjome dar įdomesnių nuotykiu. Nusileidome apie 100 metrų ir kelią pradėjo kirsti išdžiūvę upeliai, su žymomis, kad kartais per lietaus sezoną kelias tose vietose patvinsta net iki 2 metrų. Taip keliavome, kol po kokio 5 tokio išdžiūvusio upelio kirtimo, privažiavome pirmą ir antrąjį upelius, kurie nebuvo išdžiūvę ir tekėjo per kelią. Likusius 10 km žvyrkeliu pravažiavome mėnulio šviesoje.

Parachilną pasiekėme naktį. Pats miestelis yra visiška dykvietė. Nebuvo aišku kur tas kempingas yra. Galiausiai vieninteliame miestelio viešbutyje man paaiškino, kad va čia va. Taigi surinko 40 dolerių už 4 žmones. O kempingas pasirodo yra kitoje kelio pusė ant skaldos prie treilerių parko ir prie pat traukinio bėgių linijos.

Iš patogumų kempingas turėjo tik nerakinamą tualetą su dušu ir vandens kranu. Ir jis buvo įkurtas viename iš treilerių konteinerių.

Šalia mūsų buvo įsikūrę du keliautojai su džipu ir milžiniška palapine. Pasirodo tas žmogus turėjo latviškų šaknų ir jis su drauge keliauja tolyn link „Urulu“ uolos esančios apie 500 km ir šiaurės vakarus nuo Parachilnos.

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

Bus daugiau…

Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška

Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti?

Aplink Australiją per 12 dienų (III). Adelaidės zoologijos sodas ir laukiniai delfinai

The post Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Rožiniai saulėlydžiai, žygis į kalnus ir… appeared first on Makalius.lt.

Penktoji kelionės diena nepraėjo be nuotykių – policija, aborigenų užrašai ir rožinis ežeras, bet apie viską iš eilės. Kėlėmės anksti, dar prieš 7 ryto, o 8-ą ryto išvykome į priešingas puses kartu su latviais – latviai 500 km į šiaurės vakarus link „Urulu“, o mes 450 km į pietryčius link Adelaidės.

Vėl apsilankėme išmirusiame „Hawker“ miestelyje. Šį kartą tai buvo rytas. Išsukome iš kelio ir 10 km pavažiavome link kalnų, kur yra įrengtas 500 metrų žygio kelias („hike trail“) iki apžvalgos taško, nuo kurio atsiveria bene viso „Flinders Ranges“ panorama. Puiki atodanga ir nuostabūs vaizdai.

Pavažiavome dar apie 15 kilometrų ir nusukome apžiūrėti vienoje vietoje esančių 3 autentiškų Australijos aborigenų urvų su jų piešiniais, pavadinimu „Yourambulla Caves“. Buvo daug kengūros pėdučių pripaišyta. Patys piešiniai atitverti grotomis, o norint pasiekti urvus reikėjo lipti itin stačiais laiptais.

Pakeliui grįžtant link automobilio sutikome 3 kitus keliautojus. Su jais pasisveikinome, ir patariau, kad pirmasis urvas yra geriausias. Po kokios minutės išgirdome šūkį tolumoje – LI-THU-ANIA. Matyt ilgai galvoję jie pagaliau prisiminė kokios šalies vėliavą pritvirtinta ant mūsų automobilio matė.

 Tuo metu visi jau buvome išalkę, o degalai buvo beveik pasibaigę, tai įveikę dar apie 100 kilometrų nusprendėme sustoti vos tik įvažiavę į „Flinders Ranges“ regiono sostinę – Quorn miestelį. Čia radome tiek puikią nebrangią parduotuvę, tiek muziejų, tiek informacinį centrą. Pamatėme ir policijos būstinę kartu su valdžios pagrindine būstine. Užkandome ir prisipylėme dar vieną sklidiną baką degalų. Nuo kelionės pradžios jau buvome įveikę per 800 kilometrų. Quorn‘e pabandėme aplankyti senovinį traukinių muziejų, bet radome tik gelžgalių krūvų sumestą toje vietoje, kur neva turėtų būti muziejus – galbūt aborigenai pridavė traukinį į metalo laužą? Lygiai taip pat neradome ir kupranugarių fermos.

Išvažiuojant iš miestelio pamatėme policijos reidą. Pirmą sykį gyvenime teko pūsti į alkotesterį. Pastovėjo minutę, pažiūrėjo į mano teises… Teko aiškinti, kad tai Europoje išduotos galiojančios vairuotojo teisės. Atsakymas buvo toks, kad neva turėčiau išsiimti kažkokias „International“ teises, kad mano teisės atrodo kaip teisės, bet jam kažkas neaišku. Kas jam neaišku, sunku buvo suprasti, nes ant teisių yra tik numeriukai, ir lietuviškai parašyta tik „vardas“ ir „pavardė“, o šį dokumentą patvirtinau su ID kortele, kur „vardas“ ir „pavardė“ parašyti ir lietuviškai, ir angliškai. Liepė išlipti iš automobilio, 5 minutes pamokslavo, kad būtinas vertimas iš Lietuvos ambasados. Sakiau, kad Australijoje nėra jokios Lietuvos ambasados, o man dar pora savaičių keliauti, ir niekam pasaulyje iki šiol neprireikė tokio vertimo – užtekdavo pateikti kelis skirtingus ID, jeigu nebūdavo gana teisių. Taigi galiausiai parodė, kad už šį pažeidimą Pietų Australijos valstijoje gresia 300 AUD bauda, bet išrašė tik įspėjimą ir paleido keliauti tolyn.

Dieną  kelyje vėl sutikome keliaujančius estus. Buvo smagu važiuoti drauge, vis stojant skirtingose vietose, bei vieniems kitus lenkiant kaskart paptelėti. Taip su estais keliavome beveik iki pat Adelaidės. Likus apie 100 km iki Adelaidės, šalia Lochiel miestelio, kairėje magistralės pusėje netikėtai pamatėme milžinišką rožinį ežerą. Greičiausiai tą spalvą sukūrė išdžiūvusi druska. Tikrai gražus gamtos darinys.

Privažiavome Adelaidę ir ją greit pravažiavome, sustoję tik nusipirkti šiek tiek maisto, užsipilti degalų. Išvažiavus iš Adelaidės, važiavome daugiausia autostrada. Pradėjo lyti. Vis stipriau ir stipriau. Lijo beveik iki pat kempingo vietos. Per šią dieną viso įveikėme net 750 kilometrų – tai buvo daugiausiai per vieną dieną įveiktų kilometrų per visą kelionę.

10 minučių po 9 vakaro pasiekėme mūsų nakvynės vietą – kempingą prie „Lake Albert“ ežero. Norint įsibrauti nepavyktų, nes visa sistema elektroninė. Teko skambinti į registratūrą ant uždarytų durų nurodytu numeriu. Laimei ragelį pakėlė. Tiesa, reikėjo mokėti tik grynais pinigais, nes tuo metu visi mokėjimo aparatai buvo išjungti. Pasiekėme savo palapinės statymo vietą. Bevažiuojant per kempingą matėme ženklus, kad šiame kempinge kažkada buvo pastebėta gyvačių.

Lyginant vakarų dykumas ir savanas, šis vakaras buvo tikrai šaltas. Prieš einant miegoti dar kurį laiką stebėjome žvaigždes su atspindžiais į ežerą.

Savanos

Šeštadienis turėjo būti „Great Ocean Road“ diena. Bet dienos pradžioje pora valandų filmavau kiekvieno iš mūsų interviu. Tad iš kempingo po pusryčių pajudėjome tik per pietus. Visą dieną keliavome netoli vandenyno. Pirmiausia užsukome į Coorong nacionalinį parką ir apžiūrėjome dar kelis rausvus ir baltus ežerus, bei pamatėme milžiniškas smėlio kopas. Deja, kopos buvo kitoje įlankos pusėje, o apvažiuoti įlanką prireiktų visų 50 kilometrų. Iš kurių 25 kilometrus reikėtų eiti pėstiems, nes žemėlapyje buvo nepažymėtas joks kelias kitoje įlankos pusėje esančiame pusiasalyje.

Pavažiavome dar porą šimtų kilometrų. Tuomet sustojome į užkeltų kainų degalinę – jei mieste 1 litras mūsų benzino kainavo 1,38 AUD, tai šioje degalinėje kaina buvo 1,65 AUD.

Antroje dienos pusėje pradėjo lyti. Neužilgo kelyje sutikome daugybę dviratininkų. Galvojome ko čia tiek dviratininkų per tokį orą važinėjasi. Vėliau sužinojome, kad kitame miestelyje šie dviratininkai tądien treniravosi rytoj vyksiančioms „The RACV Great Victorian Bike Ride“ dviratininkų lenktynėms.

Vakare pasiekėme Portlendą – mažą miestelį ant vandenyno kranto. Kurortiniu jo nepavadinčiau, tai buvo uosto ir laivų darbininkų miestas. Bet šio miestelio centre radome vietą kurioje galėjome jaukiai pavakarieniauti.

Pačiame Portlendo miestelyje tarp vietinių gyventojų vyrauja stiprus australiškas akcentas su  tam tikroms australų bendruomenėms būdingu itin kandžiu humoru. Taigi buvo įdomu trumpai pabendrauti su vietiniais. Jų sakiniuose kiekvienas veiksmažodis turėjo būdvardį iš F raidės.

Kempingą Port Ferry miestelyje pasiekėme apie 10 valandą vakaro. Vėl skambinome į registratūrą. Vėl pabarė už tai, kad naktinėjame, o už kempingą susimokėsime kitą dieną. Tą ir padarėme.

 Septintoji diena – Great Ocean Road (sekmadienis)

 Septinta dieną pagaliau keliavome per Great Ocean Road. Buvo apsiniaukę, bet nelijo. Stojome ir vaikščiojome išties daug. Ryte apžiūrėjome netoli Port Ferry esantį „Tower Hill“ kalną viduryje „Tower Hill Lake“ ežero – tai buvo tarsi lietuviškosios Trakų pilies salos kopija. Pakeliui radome „Woolworths“ parduotuvę, tad porai valandų sustojome, prisipirkome maisto ir  pavalgėme.

Likusią dienos dalį iki pats sutemų ir sutemus keliavome „Great Ocean Road“ keliu prie pat vandenyno. Jame matėme ir dvylika apaštalų „Twelve Apostles“, ir Londono tiltą iš uolų „London Bridge“ ir „Loch and Arch“ gamtos sukurtus paminklus. Taip pat apžiūrėjome ir griaustinio urvus „Thunder Caves“. Galiausiai vėl važiavome per įvairius kalnus palei pakrantę ir apie 7 vakaro išlindome prie vandenyno, kur ties „Cape Patton“, maždaug 200 metrų aukštyje virš vandens, stebėjome, fotografavome ir grožėjomės nuostabiu saulėlydžiu su bangomis ir kalnų keliuku itin vingiuotojo „Great Ocean Road“ atkarpoje. Tai tikrai buvo dar vienas įsimintinas saulėlydis.

Pajudėjome tolyn. Buvo ir kelmų atrodančių it kengūros ir tikrų kengūrų. Kelias buvo statūs ir vingiuotas, tai kylantis, tai besileidžiantis, daug gazavimo ir stabdymo. Ir galiausiai nutiko tai, ko mažiausiai norėjome – perkaito automobilio maksimalios ribos. Buvo išgaravęs visas aušinimo skystis, supyliau jo beveik 5 litrus. Buvo naktis. Pakeliui bent pora sykių privažiavo policija, įspėjo, kad pavojingai stovime. Paklausus policininkų, koks atstumas yra iki artimiausių miestelių, sakė ne viena valanda ėjimo, ar maždaug 20 kilometrų. Daviau atvėsti automobilio varikliui, tada nusprendėme važiuoti toliau. Porą kartų stojus patikrinti, aušinimo skystis lyg ir niekur nebedingo.

 Melburno centre esantį hostelį pasiekėme daug vėliau nei planavome – vietoje 10 vakaro, buvo tik po vidurnakčio. Įsiminiau, kad kirtome mokamą kelią, ir kad reikės „susiguglinti“, kaip susimokėti automatizuotą mokestį, kuris kaip vėliau sužinojau yra 15 AUD ir galima sumokėti ne vėliau kaip 3 dienos po važiavimo. Parkavimas šalia hostelio buvo nemokamas nuo 6 valandos vakaro iki 7:30 ryto. Rytoj mūsų laukė pirmadienis – aštuntoji kelionės aplink Australiją diena – per kurį turėjome apžiūrėti Melburną.

Bus daugiau…

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

Bus daugiau…

Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška

Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti?

Aplink Australiją per 12 dienų (III). Adelaidės zoologijos sodas ir laukiniai delfinai

Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Rožiniai saulėlydžiai, žygis į kalnus ir…

The post Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Policija, aborigenų urvai, savanos ir neregėto grožio uolos appeared first on Makalius.lt.

Greičiausiai kiekvienas iš mūsų esame svajojęs aplankyti žymiausius pasaulio kurortus, mėgautis tropikų saule žiemą ir pliuškentis šiltose vandenyno bangose. Majamis – miestas, kuris atsiras ne vieno keliautojo svajonių sąrašo dešimtuke ir išpildys visas svajones.

Tačiau, net ir planuojant atostogas geriausiuose pasaulio kurortuose, įsimintinoms atostogoms žavesio suteikia ne numinti turistiniai maršrutai ir griežtai suplanuotas kelionių grafikas, bet autentiški perliukai, kuriuos gali atrasti tik bendraudamas su vietiniais gyventojais.    

Gyvendama Floridoje penkerius metus nuolat atrasdavau naujų vietų, šiandiena dalinuosi geriausiai Majamio perliukais. Dauguma jų yra nemokami ir viskas ko tau reikės – noro pažinti.

Majamyje atrasi ne tik laukinį naktinį gyvenimą, seksualųjį South Beach pliažą, bet ir pasimėgauti trankiais būgnų ritmais pliaže ar savo akimis išvysti NBA žvaigždes. Saulėtų įspūdžių pašėlusiame Majamyje!

Top 8 Autentiškų Perliukų Majamyje

 Nr. 1 South Beach pliažas - nuo maudynių šiltose bangose iki pašėlusių pramogų baruose.

Jokia kelionė pietų Floridoje nebūtų pilnavertė neaplankius South Beach pliažo. Majamio pliažai sužavės šviesiu smėliu, maloniu šiltu vandenynu, įdegusiais kūnais ir pramogomis, kurios vilios kiekviename žingsnyje. Jei nepatingėsi ir pliaže pasitiksi kylančią saulę (apie 7 val. ryto) – išvysi pasaulinio garso modelių fotosesijas. Naktinis pasivaikščiojimas Ocean Drive užburs muzikos gausa, maisto kvapais, spalvomis ir autentiškais automobiliais, kuriais pasipuikuodami čia važinėja visi, kas laukia išskirtinio dėmesio ir fotoaparatų blyksčių.  

Vertinimas: 10/10

Kaina: nemokamai

Kodėl verta: Platus saulėtas pliažas su įkaitusiais kūnais – dieną, naktį – pašėlę vakarėliai. Pamatysi ne reklaminį „dragą“, o tikrų greičio fanatikų kurtus nerealius automobilius su JET varikliais.

Kaip rasti: 5-17 gatvė, Ocean Drive Majamis

Nr. 2 Naktinis ralis “Greiti ir įsiutę” stiliumi

Kuo daugiau dūmų, kuo greičiau, kuo garsiau – taip galima apibūdinti šiuolaikinį Majamio „dragą“. Kai užsidega žalias šviesoforo signalas, greičio fanatikai rungiasi ⅛ mylios greičio juostoje. Countyline Dragway pamatysi ne reklamines lenktynes su rėmėjų logotipais ar surežisuotu scenarijumi, bet tikrus greičio fanatikus iš visos Amerikos, atvykusius čia rungtis su geriausiais ir laimėti pagrindinį prizą bei geriausiojo titulą.

Dar prieš “Greiti ir Įsiutę” filmo premjerą 2001 metais (kai kurios serijos buvo filmuojamos Majamyje) dauguma šių lenktynių dalyvių nelegaliai varžėsi Majamio gatvėse. Tačiau dabar Countyline leidžia tai daryti legaliai ir pritraukia vis daugiau gerbėjų iš visos Amerikos ne tik dėl ypatingų automobilių (pvz. su JET varikliais), modifikuotų motociklų, bet ir dėl galimybės pasirungti savo automobiliu bei išbandyti jėgas varžantis su profesionalais.

Vertinimas: 10/10

Kaina: 20 $ (žmogui)

Kodėl verta: Pamatysi ne reklamines lenktynes, o tikrų greičio fanatikų kurtus nerealius automobilius su JET varikliais.

Kaip rasti: http://www.countylinedragwayinc.com/

Nr. 3. Nelegalus Drumc Cirle pilnatyje – fantastiška atmosfera ir būgnų ritmai.

Full moon party buvo netikėtas atradimas. Turiu perspėti, kad tai nėra legalus renginys, turintis savo scenarijų (kartais dėl per didelio triukšmo susibūrimo dalyvius vaiko policija, o vieta gali būti keičiama), tačiau galbūt todėl susilaukia vis daugiau dėmesio ir pritraukia tris šimtų laisvos sielos žmonių. Muzikos entuziastai, nuo profesionalių būgnininkų iki vaikišką būgną prigriebusių mėgėjų, čia gros būgnais iki vidurnakčio, merginos šoks su ugniniais lankais, o vaikinai demonstruos kvapą gniaužiančius triukus su ugnimi.

Nors šis renginys nėra anonsuojamas jokiame laikraštyje ar lankytinų vietų sąraše, dėl savo ypatingos nuotaikos susilaukia vis daugiau žmonių, kurie kažkokiu paslaptingu būdų jį suranda.  

Vertinimas: 10/10

Kaina: nemokamai

Kodėl verta: Braziliški būgnų ritmai, laisva atmosfera ir pilnatis užburs ir pakraus energijos visiems metams. Vyksta pirmąją pilnaties naktį.

Kaip rasti: http://www.miamidrums.com/full-moon-drum-circle-miami-miami-beach/.

Nr. 4 Mangos Tropical Cafe South Beach – žavingų padavėjų šokis ant baro

Raumeningas padavėjas, kuris tik ką elegantiškai atnešė tau kokteilį, kitą minutę jau šoks ant baro. Gyva muzika, puiki programa ir besikeičiantys padavėjai šokėjai ant baro nuteiks tikrai pašėlusiai nakčiai.

Baras garsėja puikia programa, gyva muzika, nesibaigiančiomis linksmybėmis ir unikaliu interjeru. Jei nori pasimėgauti lotyniškais ritmai, būtinai apsilankyk šiame bare.

Vertinimas: 10/10

Kaina: įėjimas nemokamas, alus 6 $

Kodėl verta: Karštas šou ant baro, gyva muzika ir lotynų ritmai Majamyje.

Kaip rasti: http://www.miamidrums.com/full-moon-drum-circle-miami-miami-beach/.

Nr. 5 NBA žvaigždės iš arti – Miami Heat žvaigždžių trijulė

D-Wade, Chris Bosh, LeBron James – Majamio trijulė, kurią verta pamatyti savo akimis. Namų rungtynės žaidžiamos Majamio senamiestyje American Airlines Arenoje (talpina 20 000 žiūrovų). Savo akimis pamatyk tikrąjį amerikietiškąjį šou!

Vertinimas: 10/10

Kaina: bilietai nuo 17 $ (rezervuojant iš anksto)

Kodėl verta: Tikras amerikietiškas šou ir NBA žvaigždės iš arti.  

Kaip rasti: American Airlins Arena, Miami

Nr. 6 Majamio senamiesti (nemokamai) iš viršaus.

Puikus pasirinkimas norint pamatyti Majamio senamiestį nemokamai. Nereikės sukti galvos dėl automobilio parkavimo ar leisti pinigų senamiesčio apžvalgos turams. Tiesa pasakius Floridoje viešasis transportas nėra labai patogus, tačiau metroley tikras atradimas ir labai linksma pramoga. Kadangi metroley yra visiškai automatizuoti ir važiuoja be vairuotojo – vaikai dažnai jį lygina su mini Disney.

Vertinimas: 9/10

Kaina: nemokamai

Kodėl verta: Pamatysi senamiestį iš viršaus ir pasimėgausi kelione be vairuotojo.  

Kaip rasti: http://www.miamidade.gov/transit/metromover.asp

Nr. 7 Pamatyk milijonierių vilas ir pasimėgauk greičiu.

Pamatyti Majamį iš vandens – must doo. BaySide parke rasi laivus, kurie siūlo vandens keliones, tačiau – jei mėgsti greitį ir nuotykius – rinkis Thrillriders greitąjį katamaraną. Puiki laivo komanda, greitis, muzika ir vaizdai atskleis kitą Majamio pusę – įžymybių namai, milijonierių vilos ar pamėgtų filmų filmavimo vietos. 45 minučių turą vainikuos išplaukimas į atvirą Atlanto vandenyną. Perspėjimas – gali grįžti šlapias, bet… visada laimingas.  

Vertinimas: 10/10

Kaina: 36 $ (žmogui)

Kodėl verta: 45 min greičio ir nuotykių, milijonierių namais, užburiantys vaizdai ir Atlanto vandenynas.   

Kaip rasti: http://www.thrillermiami.com/index.html

Nr. 8 Išlydėk laivus South Point Parke

Majamio uostas dažnai vadinamas Kruizinių laivų sostine. 2009 metais South Point parkas buvo renovuotas už 22 milijonus dolerių. Tačiau šį parką unikaliu daro ne investicijų dydis, bet tobula vieta – išplaukiančių laivų kelias susijungia su pliažu. Vietiniai gyventojai mėgsta šį parką, nes čia malonu bėgioti, važinėtis dviračiais ar riedučiais, usiimti jogą ar išlydėti laivus. Savaitgaliais, 4 val. vakaro čia renkasi žmonės, norintys pamatyti nuostabų saulėlydį ir išlydintys didžiausius pasaulyje kruizinius laivus.  

Vertinimas: 10/10

Kaina: nemokamai

Kodėl verta: Kur susijungia South Beach pliažas ir laivų kelias. Tobula vieta praleisti laiką ramiai, išlydėti laivus ir pasimėgauti saulėlydžiu.    

Kaip rasti: South Point Park, Majamis

Dėkojame Dianai Lietuvininkei už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!

The post Majamis, kurį privalai pamatyti – naktinės lenktynės, pliažai ir būgnų ritmai pilnatyje appeared first on Makalius.lt.

Pamatėm Melburną ir jo šimtus jo upėse irkluojančių studentų. Aplankėme Melburno parkus, apžiūrėjome bažnyčių ir pastatų architektūrą. Vėliau užkilome į 88-ąjį „Eureka Tower“ aukštą – aukščiausiąjį Melburno turistams skirtą pastatą…

Aštunta diena – Melburnas (pirmadienis)

Ryte šalia hostelio radau labai pigią stovėjimo aikštelę su „Early bird“ akcija už 12 dolerių dienai. Per dieną aplėkėme visą Melburną. Taigi su Ryčiu padarėme ratą aplink miestą su nemokamu traukinuku ir toliau apėjome aplink miestą pėsti. Eidami pamatėme „Melbourne Docklands“ uostą, Melburno parkus, bažnyčias ir jų architektūrą, olimpinį stadioną, botanikos sodą ir jo gėles. Įėjimas į botanikos sodą, beje, yra visiškai nemokamas. Tuomet užkilome į 88-ąjį „Eureka Tower“ aukštą ir pamatėme miestą iš aukštai. Tai yra didžiausias mieste pastatas su apžvalgos aikštele ir restoranu.

Tuomet apžiūrėjome senovinę traukinių stotį ir modernaus meno muziejų. Pakeliui radau nebrangią parduotuvę ir prisipirkau nemažai suvenyrų. Taip pat pamatėme tūkstančius irkluotojų „Yarra“ upėje tekančioje aplink Melburno centro pietinę, kur universitetų studentai treniravosi varžyboms. Įdomu buvo stebėti šias treniruotes, ir greta upės dviračiais važiuojančius ir per megafoną komandas rėkiančius trenerius.

Vakare susitikome su dar dviem vietiniais lietuviais studijuojančiais Melburne ir praleidome smagų vakarą Melburno „Docklands“, kur gausu restoranų ir kavinių.

Na, o naktį su vietiniais vokiečiais hostelio kiemelyje žaidėme „Kings Cup“ žaidimą.

Devinta diena – pakeliui į Kanberą

Trečiadienis. Susidūrėme su kuriozu – norint su automobiliu išvažiuoti ne 14 valandą, bet 12 valandą iš „early bird“ stovėjimo aikštelės, privalėjome susimokėti ne 12 dolerių, bet visus 36 doleriu. Kadangi neįvykdėme visų stovėjimo „early bird“ sąlygų – dviem valandom trumpesnis stovėjimas kainavo trigubai brangiau. Norint išvažiuoti iš miesto, turėjome dar sykį pravažiuoti mokamu per miesto centrą einančiu greitkeliu. Tad kainavo dar papildomus 15 AUD. Taigi Melburne, už du sykius – atvykstant ir išvykstant iš miesto – viso vėliau internetu sumokėjau 30 AUD.

Intensyviai ieškojome, kur galėtume nusipirkti aušinimo skysčio. Radome tik užmiesčio „Shell“ degalinėje turinčioje „Coles“ parduotuvę. Beje, aušinimo skystis čia buvo sąlyginai nebrangus – 6 doleriai už 5 litrus. Kaip tuo tarpu du litrai distiliuoto vandens kainavo net 4 dolerius.

Vėl išvažiavome į greitkelį, kuriuo važiavome apie 300 kilometrų link Sidnėjaus, ir tik vėliau išsukome iš kelio link Kanberos. Per dieną jau buvome įveikę apie 400 km, ir išvažiavome į vingiuotus keliukus aplink ežerus. Kelyje link Albury, pamatėme ir Australų „Tado Blindos“ – Ned Kelly mirties vietą.

Užsukome į vietinį Alburį miestelį šalią kelio papietauti. Beje, priešingai nei JAV, kur „Kebab“ reiškia šašlykus, Australijoje „Kebab“ gali reikšti tą patį ką ir Lietuvoje – „kebabus“. Tiesa, „kebabų“ mes nevalgėme, o pietavome greta esančiame restorane.

Beje, nuo čia iki Sidnėjaus jau buvo likę tik 500 km, EL’as su žmona į Sidnėjų grįžo autobusu, tad paskutines tris kelionės dienas toliau keliavome tik dviese su Ryčiu.

Šalia Albury yra labai didelis „Lake Hume“ ežeras. Kuris buvo suformuotas dirbtinai įrengus užtvanką, kurios statymas užtruko net 17 metų (1919-1936). Tačiau dėl šios užtvankos atsirado įdomus reiškinys fotografijai – tai daugybė po vandeniu esančiu nudžiuvusių medžių. O alpink šį ežerą yra įsikūrę daugybę fermerių, bei yra įrengta ne viena ganykla. Netrukus privažiavome Kosciuškos nacionalinį parką su aukščiausiais kalnais Australijoje, per kuriuos pervažiavę turėjome pasiekti Kanberą. Vakarą pasitikome aukštai kalnuose, sustoję viename iš apžvalgos taškų.

Kempingą pasiekėme beveik tamsoje. Pats kempingas buvo įsikūręs prie upelio, kalnų sankirtoje, žemumoje. Jame nebuvo jokios patikros – tai sakant buvo „laisvas parkavimas“, o parko naudojimosi mokestį stenduose buvo siūloma susimokėti internetu. Tad iškroviau porą dėžių ant greta buvusio stalo. Meškėnai, ištaikę progą, bandė nugvelbti ant stalo padėtas bulves. Tuomet ant dviejų automobilio langų užmoviau specialias kojines, atlaisvinau bagažinę sunešdamas daiktus ant priekinių sėdynių, ir pagaminau didelę 2 lovą.

Bus daugiau…

Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt

Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška

Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti?

Aplink Australiją per 12 dienų (III). Adelaidės zoologijos sodas ir laukiniai delfinai

Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Rožiniai saulėlydžiai, žygis į kalnus ir…

Aplink Australiją per 12 dienų (IV). Policija, aborigenų urvai, savanos ir neregėto grožio uolos

The post Aplink Australiją per 12 dienų (V). Spalvingasis Melburnas ir ne tik appeared first on Makalius.lt.