Marsala – iš pirmo žvilgsnio nieko neišsiskiriantis Sicilijos miestelis, tačiau jos istorijoje rasite ne vieną įdomią detalę. Miesto likimas puikiai atspindi permainingą visos Sicilijos istoriją. Ketvirtame amžiuje pr. Kr. Marsalą įkūrė finikiečiai ir pavadino miestą Lylibeo (“miestas, kuris žiūri į Libiją”).
Vėliau ją valdė romėnai, arabai, normanai ir ispanai. Romėniškuoju laikotarpiu Lylibeo valdė pats Ciceronas. Vėliau miestą, kaip ir visa likusią Siciliją, į savo rankos perėmė arabai. Jie pakeitę miesto pavadinimą iš Lylibeo į Marsala (“Marsa di Allah”- Dievo uostas).
Image may be NSFW. Clik here to view.Marsala taip pat garsi tuo, kad, čia pirmiausiai išsilaipino Džiusepe Garibaldis su savo tūkstančiu raudonmarškiniu ir iš čia pradėjo savo Italijos vienijimo žygį. Marsala Garibaldžio nepamiršo ir jo vardu pavadino vieną iš pagrindinių gatvių bei miesto vartus (Porta Garibaldi). Taip pat kiekvienais metais Garibaldžio ir jo būrio išsilaipinimo dieną (Gegužės 11 d.) Marsaloje rengiama teatralizuota šio išsilaipinimo inscenizacija.
Tik Marsaloje daromas Marsalos vynas. Marsala kartu su Porto, Sherry bei Madeira priskiriama spiritizuotų vynų kategorijai. Marsala vynas pagal brandinimo ažuole trukmę skirstomas į penkis tipus: fine, superiore, riserva superiore, vergine, vergine riserva. Trumpiausiai (mažiausiai metus) brandinama fine tipo Marsala, o ilgiausiai – (mažiausiai dešimt metų) riserva vergine. Marsalos vyną pasaulyje išpopuliarino britai aštuoniolikto amžiaus pabaigoje. Sakoma, kad šis vynas buvęs populiarus Anglijos karalių rūmuose, o admirolas Nelsonas savo pergalę Trafalgaro mūšyje prieš Napoleoną laistė būtent Marsalos vynu.
Ką pamatyti ir nuveikti Marsaloje?
Pasivaikščiokite senamiesčio gatvėmis – Marsalos senamiestis, nedidelis, bet jaukus, iš dviejų pusių jį uždaro dar išlikę miesto vartai.
Garibaldžio muziejus (museo Garibaldino) – jį rasite Compleso monumentale San Pietro – šalia pagrindinės miesto aikštės (piazza della Republica) (muziejus nemokamas, darbo laikas 09.00-13.00, 16.00 – 20.00, pirmadieniais nedirba)
Baglio Anselmi- archeologijos muziejus. Jame tarp kitų eksponotų pamatysite iš išlikusių dalių atkurtą įspūdingą ir didžiulį punų karo laivą (III a. pr. Kr.) (kaina- 4 EU, darbo laikas 9.00 – 19.00, pirmadieniais nedirba)
Mocija (it. Mozia) – sala, kiek nutolusi (penkių- septynių km atstumu) nuo Marsalos centro, tačiau tikrai verta aplankyti. Dar aštuntame amžiuje pries Kristų įkurtas finikiečių miestas ir vienas pagrindinių jų civilizacijos centrų Sicilijoje. Visa sala yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Smulkesni eksponatai saugomi saloje esančiame muziejuje. Į ją plukdoma valtimis – važiuojant nuo Marsalos pagal pakrantę – ieškokite – “Imbarcadero storico Mozia” .
Jei neturite laiko ar noro aplankyti vyninę, paragaukite Marsalos vyno miesto centre esančiuose baruose. Geriausią Marsalos vyno pasirinkimą rasite Caffe Letterario (Via Garibaldi). Prašykite Marsala vergine arba Marsala vergine riserva. Įsigyti Marsalos vyno galite netoliese esančioje geriausioje miesto enotekoje – Enoteca Garibaldi. Naudokitės proga paragauti geriausios kokybės Marsalos vyno – taip pat geriausiomis kainomis. Kur kitur tai rasite – jei ne mieste, kuriame šis vynas daromas.
Susiekimas. Oro uostas Trapani Birgi – Marsala. Iš Trapani Birgi oro uosto į Marsalos cenrtą (paskutinė stotelė –Marsalos autobusų stotis) veža “Mozia lines”. (Baltas autobusas su užrašu “Mozia lines”).
Grafikas.
Oro uostas – Marsala: 05.30; 07.00; 09.30; 11.30, 13.15; 15.00; 16.15, 18.00, 20.55, 23.30
Sunku patikėti, kad beveik visas miesto senamiestis yra atstatytas po Antrojo pasaulinio karo sprogdinimų. Uostamiestis garsus ne tik kaip vienas seniausių Lenkijos miestų, bet ir kaip „Solidarumo“ gimtinė – XX a. 8 dešimtmetyje čia kilo istorinis judėjimas prieš sovietų valdžią. Gdanskas turistus žavi vaizdingomis panoramomis, nuo sovietinių laikų išlikusiomis parduotuvėmis, spalvingais tiltais ir subtiliai renovuotais daugiabučiais.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Siauros vėjuotos senamiesčio gatvelės slepia nedidelius jaukius miesto parkus. Vaizdas nuo Katedros bokšto. Autoriaus nuotr.
Modernūs sovietiniai monstrai
Pusę tūkstančio kilometrų nuo Kauno nutolusį Gdanską geriausia apžiūrėti sulaukus ilgojo savaitgalio ar per trumpąsias atostogas, nes tokį atstumą įveikti ne autostradiniais keliais nelengva. O nesustoti pakelės užeigoje ir nesuvalgyti tirštos skrandukų sriubos, vadinamos flaki, ar sultingų virtinukų – pierogi – būtų didelė klaida.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Gdanskas pasitinka naujai išdažytais tiltais ir viadukais. Sovietiniai penkiaaukščiai, devynaukščiai ir visi kiti daugiabučiai monstrai vos prieš keletą metų buvo renovuoti ir atrodo lyg neseniai pastatyti modernūs namai. Skoningai ir profesionaliai parinktos pastelinės pastatų spalvos labai dera prie kraštovaizdžio. Lietuvos miestams ir net sostinei dar toli gražu iki tokios masinės senų daugiabučių renovacijos.
Viduramžiais Gdanskas buvo klestintis prekybinis miestas, svarbus Hanzos sąjungos uostamiestis, tad jo senamiestis nemažas – jame apstu dailių renesanso stiliaus namų. Tiesa, dauguma jų yra atstatyti po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, po kurių išliko vos trečdalis senųjų miesto pastatų. Į senamiestį kviečia keletas miesto vartų: Žalieji, Auksiniai, Aukštieji ir Kalėjimo bokšto. Auksiniai vartai (Zlota Brama ) iškilo XVII a. vietoje senųjų miesto vartų. Juos puošiančios figūros vaizduoja taiką, santarvę ir kt.
400 laiptelių bokštas
Image may be NSFW. Clik here to view.
Senamiesčio puošmena – didžiausia plytinė katedra Europoje. Šv.Mergelės vardu pavadinti maldos namai mena dar XIV–XVI a., kai bažnyčia buvo statoma. Milžiniškoje katedroje vienu metu gali susirinkti net 25 tūkstančiai žmonių! Dažniausiai lankoma katedros vertybė – XV a. pagamintas astronominis laikrodis. Pasakojama, kad šio laikrodžio autoriui buvo išdurtos akys, idant jis nepagamintų kito tokio šedevro. Panašiomis legendomis apipinti daugelis Gdansko lankytinų objektų.
Norint pasigrožėti miesto panorama teks įveikti 400 laiptelių kopiant į tos pačios katedros bokštą. Nuo 105 metrų aukštyje esančios nedidukės apžvalgos aikštelės, įkurtos ant senųjų katedros stogų, atsiveria nuostabi ne tik Gdansko, bet ir šalia esančio Sopoto panorama.
Miesto rotušė stūkso centrinėje miesto aikštėje Dlugij Targ. Pagrindinis jos akcentas – puošniausias Gdansko pastatas – Artūro namas (dvor Artusa ), kuris kažkada buvo pirklių susibūrimo vieta. Aikštę puošia ir miesto simboliu laikomas Neptūno fontanas. Na, o rotušėje yra įrengtas Gdansko istorijos muziejus.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Klaidžiojant senosiomis miesto gatvėmis nuobodžiauti neteks – čia gausu nedidelių parduotuvėlių, kavinių ir jaukių užeigų. Senajame uoste turistai itin žavisi senoviniu uosto keltuvu, vadinamu Žuraviu arba tiesiog Gdansko kranu. Ši unikali struktūra, laikoma seniausia Europoje, yra ir dar vienas miesto simbolis. Kažkada šis statinys tarnavo kaip gynybiniai miesto vartai, tačiau dažniausiai juo buvo perkeliami sunkūs kroviniai. Greta senojo Gdansko krano įkurtas Jūreivystės muziejus, pasakojantis uosto istoriją ir supažindinantis su pirmuoju vietos laivų statykloje pagamintu laivu.
Sovietiniai reliktai
Gdanskas kartu su šalia esančiais Sopoto ir Gdynios miestais sudaro vadinamąjį Trimiestį (Trojmiasto ). Šioje aglomeracijoje gyvena daugiau kaip 1 mln. gyventojų. Sopotas yra populiarus kurortas, triukšmingumu primenantis mūsiškę Palangą. O uostamiestis Gdynia panašesnis į Klaipėdą.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Ieškantieji ramios vietos prie jūros renkasi Stogi pliažą, kurį iš Gdansko centro galima pasiekti ir keliais tramvajaus maršrutais. Čia pušynuose pasislėpę keli dideli palapinių, namelių ir kemperių kempingai. Na, o pačiame Stogi mikrorajone ne vieną nustebins tarsi sustojęs laikas: nuo sovietinių laikų išliko beveik nepakitę (nauji tik pavadinimai ir reklaminiai stendai) parduotuvių pastatai su grotuotais langais ir spyruoklinėmis durimis, didelio kojinių fabriko parduotuvėlė, kurioje tvyro specifinis kvapas, ar prie pat gyvenamųjų namų stūksantis aukštas katilinės kaminas.
Ir nenustebkite, kad, prabilus lietuviškai, vietiniai jūsų pasiteiraus, ar nesate kašubai. Mat lenkams lietuvių ir kašubų kalbos skamba panašiai. Keisti tie lenkai, juk jiems ir jų kalba nuo rusų labai skiriasi, nors mes didelių skirtumų ir neįžvelgiame.
Cepelinai su raugintais kopūstais
Image may be NSFW. Clik here to view.
Jei jau susiruošėte į Lenkijos pajūrį, verta būtų aplankyti ir vietines jų Kuršių nerijas, o vienoje jų rasite nedidelį miestelį, pavadintą Hel (anglams pavadinimas skamba kaip pragaras ). Vis dėlto lietuviškos nerijos miesteliai gerokai jaukesni ir dailesni – lenkiškose gyvenvietėse daugiau netvarkos.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Dar viena dėmesio verta užmiesčio vieta – už kelių dešimčių kilometrų nuo Gdansko esanti Štuthofo koncentracijos stovykla (įkurta 1939 m.), kurioje buvo kalinami politiniai kaliniai ir to meto aktyvistai. Iš buvusios mirties stovyklos nedaug kas likę, tačiau ir to pakanka, kad susidarytum įspūdį apie tai, ką patyrė čia kalėjusių daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių. Viename barakų atminimo lenta mini ir apie čia kentėjusius Lietuvos žmones.
Grįžtant į tėvynę verta stabtelėti Suvalkuose ir Punske, kur gyvena gausios lietuvių bendruomenės. Suvalkai itin stebina tvarkingumu, rekonstruojamomis aikštėmis – miestas sparčiai keičia savo veidą. Užsukę papietauti ir užsisakę cepelinų, kurie čia vadinami litewski cepelin , nenustebkite gavę raugintų kopūstų garnyro. Jau minėjau, kad keisti tie lenkai – kuris gi lietuvis prie cepelinų įsikrės raugintų kopūstų?
Rugsėjį Sicilija žada įdomių renginių muzikos, vyno ir ekstremalių pojūčių mėgėjams. Keliaujam ne tik apžiūrėti lankytinų objektų, bet sudalyvauti renginiuose.
Kuskuso festivalis (Cous cous festival), San vito lo capo, rugsėjo 24-29 d.
Jau penkioliktus metus vykstantis renginys skirtas tradiciniam Trapani regiono patiekalui, kuskusui, pagerbti. Vakarų Sicilijoje kuskusas branginamas taip, kaip Lietuvoje cepelinai. Jis gaminamas ypatingomis progomis, šeimos šventėms ar sulaukus svetimšalių svečių.
Savaitę San vito lo capo vyksiančiame festivalyje lankytojai turės proga paragauti ne tik tradicinio trapanietiško kuskuso, bet ir skirtingų kuskuso variancijų iš įvairių pasaulio šalių, kur šis patiekalas gaminamas – Senegalo, Dramblio kaulo kranto, Brazilijos ir kitų. Iš viso šventės metu bus galima paragauti trisdešimt skirtingų kuskuso rūšių.
San vito lo capo centre įsikurs trys Kuskuso paviljonai, kuriuose ir bus gaminamas kuskusas. Paviljonuose galėsite paragauti labiausiai viliojančių kuskuso rūšių, tiesa, prieš tai nusipirkę bilietą. Bilieto kaina – 10 EU. Į kaina įskaičiuota (porcija kuskuso, taurė vyno ir tradicinis sicilietiškas desertas). Kuskuso paviljonai veiksrugsėjo 21- 29 dienomis, nuo vidurdienio iki vidurnakčio.
Festivalio metu pagrindinėje San vito lo capo aikštėje kiekvieną vakarą organizuojami nemokami koncertai. Praėjusiais metais koncertų rengėjams pavyko prisivilioti net Goran Bregovic. Šių metų programa dar nepaskelbta, bet tikimasi, kad bus ne prastesnė nei praėjusiais.
Miesto gatves tomis rugsėjo dienomis turėtų nusėti stendai, kuriuose bus galima paragauti ir įsigyti tradicinių viduržemio šalių, visų pirma sicilietiškų, produktų ar amatininkų gaminių.
Puiki proga išragauti bene visą Siciliją vienoje vietoje – vynai, alyvuogių aliejai, kaparėliai, tuno gaminiai, užtepėlės, džemai, sūriai ir daug kitų. Praėjusiais metais teko paragauti turbūt skaniausių gyvenime pistacijų ledų iš Brontės regione išaugintų pistacijų. Valgant ledus buvo galima jausti pistacijų gabaliukus. Brontė garsėjo pistacijų produkcija. Pistacijos iš šio regiono keliauja į įvairių pasaulio šalių gourmet parduotuves.
Taip pat Kuskuso festivalio programa numato virtuvės čefų varžybas. Čefai varžysis, kas pagamins geriausią kuskusą. Teisėjais galės pabūti ir festivalio lankytojai, pirmieji atėję prie stendų, kuriuose vyks įvairių čefų pagamintų kuskusų pristatymas ir degustacija. Daugiau informacijos čia http://www.couscousfest.it/
Vinimilo – vyno dienos Milo miestelyje, Etnos ugnikalnio papėdėje,iki rugsėjo 8 d.
Patiks tiems, kad domisi vyno ir maisto kultūra. Vyno degustacijos, tipiniai sicilietiški produktai iš ekologinių ūkių, Slow food, susitikimai su vyno gamintojais ir vyno ekspertais, paskaitos bei dirbtuvės vyno ir kulinarinėmis temomis. Daugiau informacijos čia http://www.comunedimilo.ct.it/vinimilo.htm
“Sagra del pomodoro” (Pomidorų šventė), Valledolmo miestelyje, netoli Palermo, rugsėjo 20-22 d.
Rugpjūtis ir rugsėjis Sicilijoje tradicinis “sagra” metas. “Sagra” – tai miestų ir miestelių šventės, kuriuose pagerbiamas vienas ar kitas produktas ar patiekalas, kuriuo tas miestelis garsėjo. Pavyzdžiui, migdolai, žuvis, grybai, duona, pica ar net šerbetas (šaldytų sulčių ledai). Siciliečiai labai gerai pasidalija įvairių produktų auginimo zonomis ir visi žino kokioje teritorijoje auginami ar gaminami geriausi vienos ar kitos rūšies produktai, pavyzdžiui – pistacijos – Brontėje, česnakai- Nubia, “pan nero” (nesijotų miltų duona) – Castelvetrano, vyšniniai pomidorai – pachino ir t.t. Valledolmo garsėja pomidorų rūšimi “siccagno”, kuri auginama tik šioje teritorijoje ir vertinama dėl sultingumo. Taigi, didžiuodamiesi savo produkcija miestiečiai organizuoja šventę, kurioje kviečia ragauti pomidorų bei įvairių iš jų gaminamų patiekalų, pavyzdžiui spagečių su “salsa” – šviežiu pomidorų padažu. Apsilankyti vienoje iš “sagra” – tai galimybė iš arčiau pamatyti bent dalelę vietinių tradicijų ir mažų miestelių gyvenimą.
Italijos Wakeboard čempionato finalinis etapas, rugsėjo 13 – 15 d., Rubino ežeras, 25 km. nuo Trapani
Ekstremalių sporto šakų mėgėjams. Renginys vilioja ne tik pažiūrėti įspūdingų figūrų, bet ir dalyvauti pačiam. Čempionato organizatoriai Mėgėjų kategorijoje kviečia dalyvauti visus norinčius. Reikia tik iš anksto užsiregistruoti ir sumokėti simbolinį 25 EU dalyvio mokestį. Prizai žadami taip pat ir mėgėjams.
Gatvės artistų festivalis “Ibla buskers” (Ragusa miestelyje), spalio 3 – 6 d.
Ilgas tradicijas turintis festivalis, šiemet vyksiantis jau devynioliktąjį kartą. Jo metu Ragusa gatves, aikštes ir skergatvius atgaivins gatvės artistai – ivairių cirko krypčių atstovai. Šiuo festivaliu pažymima gatvės pasirodymų sezono pabaiga. Ragusa – teatrališkos ir įmantrios barokinės architektūros miestas. Tad miesto fonas prisideda ir prie gatvės artistų pasirodymų ispūdingumo.
Vos prieš metus į mano mylimą Graikijos salą Kretą patekti buvo galima tik su kelionių organizatoriaus pagalba už labai didelius pinigus (arba perkant lėktuvo bilietus už maždaug 1000 litų asmeniui į abi puses). Šiemet į salą, kurioje lankiausi net keturis kartus, keliaujama ir su pigių skrydžių bendrove „Ryanair“, ir su įvairiais kelionių organizatoriais.
Vienas jų – „Ecotravel“, visai neseniai pranešęs, kad rugsėjį ir spalį taip pat skraidins į Kretą, o jo kaina bus mažesnė, nei keliaujant savarankiškai. Man ir daugeliui mūsų portalo skaitytojų tai atrodė neįtikinama ir dabar labai knieti sužinoti, kaip pigiausiai praleisti atostogas šioje Dievų saloje: palyginkime du pigiausius!
“Ryanair” skrydis + viešbutis:
·Skrendama į Chanijos oro uostą tiesiogiai iš Vilniaus trečiadienio vakarais.
·Bilietų kainos rugsėjo ir spalio mėnesiais: pigiausiai į abi puses 670 litų spalio 9-16 dienomis (rugpjūčio 23 duomenimis).
·Papildomai registruojamas bagažas: 15 kg 152 lt, 20 kg 228 lt. Rankinis bagažas 10 kg nemokamai.
·Įsigijus skrydį, reikėtų rasti apgyvendinimą. Jo kaina Chanijos regione savaitei nuo 316 lt asmeniui.
Viso: pigiausiai Kretoje atostogas praleisi už 986 litus su skrydžiu ir viešbučiu.
„Ecotravel“ kelionės paketas:
·Skrendama į Herakliono oro uostą tiesiogiai iš Vilniaus penktadienio vakarais.
·Paketo (skrydis ir apgyvendinimas) kainos rugsėjo ir spalio mėnesiais: pigiausiai 499 lt (trys viešbučių pasirinkimai už šią kainą – yra net ir 4* apartamentai „Klio Apartments“) spalio 18-26 dienomis (rugpjūčio 23 duomenimis) dviviečiame kambaryje.
·Papildomai registruojamas bagažas: 15 kg 150 lt, 20 kg 170 lt. Rankinis bagažas 5 kg nemokamai.
·Į kainą įskaičiuotas skrydis ir apgyvendinimas. Papildomai kainuoja pervežimo paslauga (jeigu neplanuojate nuomotis automobilio), ankstyva registracija viešbutyje (apie 8-30 lt asmeniui, jeigu nenorite laukti ryto iki įsikėlimo į viešbutį).
Viso: pigiausiai Kretoje su kelionių organizatoriumi paatostogausi už 499 litus su skrydžiu ir viešbučiu.
Išvados ir Makaliaus nuomonė:
Regis akivaizdu, kad naujas kelionių organizatorius kaip reikiant didelis konkurentas pigių skrydžių kelionėms. Nemanau, kad tokios kainos bus pakankamai ilgai. Tačiau „Ryanair“ turi savo pranašumą rankinio bagažo svoryje (10 kg), o „Ecotravel“ siūlo populiaresnę Kretos dalį – Herakliono apylinkes. Lankantis Heraklione visai nebetoli iki žymaus Aghios Nikolaos miesto, Eloundos – iš čia galima už 15 eurų persikelti į Spinalongos salą, dar vadinamą raupsuotųjų žeme. Taip pat Fodele kaimelis, Matala (hipių miestelis), didžiausi kurortai Chersonisas, Stalida, Malija – vos už 20 km nuo oro uosto!
Nesvarbu, kurį kelionės būdą pasirinksite – Kretoje atostogas praleisite fantastiškai. Būtinai išsinuomokite automobilį, arba jeigu to padaryti galimybės neturite – važiuokite vietiniu transportu, jis nėra brangus ir veža į pagrindinius miestelius.
Viešint Kretoje turite unikalią galimybę aplankyti Santorinio salą – vieną gražiausių pasaulyje salų, kurioje atostogos kainuoja pasakiškai daug, bet nors vienai dienai siūlau dirstelėti į šį perlą Viduržemio jūroje.
Antrojoje pasakojimo dalyje Makaliaus skaitytoja Audronė Zonytė pasakojo, kaip pigiai „prasisukti“ atostogaujant Maljorkoje, ką būtina pamatyti ir nuo kur atsiveria stulbinančios Maljorkos panoramos. Šioje pasakojimo dalyje lankysitės botanikos sode, sužinosite, kur slepiasi gražiausios Maljorkos panoramos ir tai dar ne viskas!
Ketvirtoji diena
Nuostabų rytą praleidžiam pliuškendamiesi baseine ir besidegindami. Pietaudami sudarom šiandienos kelionės maršrutą – vyksim į pietinę salos dalį. Pradedam nuo įspūdingo botanikos sodo „Botanicactus“, iki kurio važiuojam apie 45 km.
Apie šį sodą pasiskaičiau jau prieš kelionę ir įtraukiau į būtinų lankytinų vietų sąrašą. Už bilietus sumokam po 9,50 euro ir įžengiam į pasakišką pasaulį. Sodas didžiulis, visas plotas užima apie 150 000 m2. Vaikštinėdami tarsi persikeliam iš vieno žemyno į kitą. Daugiau nei 400 kaktusų rūšių apsodintame 40 000 m2 plote. Pasijauti tarsiatsidūręs kažkur Meksikos dykumoje, saulė svilina išdegintą molingą akmenuotą žemę, atrodo, kad čia nelijo metų metus, o žvilgsnis aprėpia vien kaktusų platybes: apvalių, plokščių, išstypusių, sirpinančių vaisius, pūkuotų, žydinčių ir kokių tik nori, net akys raibsta. Iš kaktusų pasaulio patenkam į tropikus, kur žaliuoja pievelės, palmių giraitės teikia pavėsį, o per ežerą nutiestu tilteliu galima patekti į nedidukę salą-oazę. Priekyje dar laukia 25 000 m2 vietinės Maljorkos floros. Klaidžiojam tarp alyvmedžių, granatmedžių, migdolų, pušų, kiparisų, kvapnių apelsinmedžių ir eukaliptų. Po kelias valandas trukusio pasivaikščiojimo jaučiamės apduję nuo kvapų, spalvų ir įspūdžių įvairovės, rekomenduoju aplankyti šį botanikos sodą ne tik augalų mylėtojams.
Kadangi esam visai netoli, tai nuodėmė būtų neaplankyti ir nepastatyti savo norų bokštelio piečiausiame salos taške – Cap de ses Salines. Nors nei švyturys, nei akmenuota pakrantė niekuo neišsiskiriantys, bet savitumą ir stebuklingą atmosferą sukuria būtent tie bokšteliai, lankytojų pastatyti iš čia pat randamų akmenų. Kiek norų ir svajonių čia palikta! Visa pakrantė nusėta didesniais ir mažesniais statiniais. Neatsispiriam ir mes šios vietos magijai, paliekam po savo bokštelį, vildamiesi, kad vėjas ir bangos išklausys mūsų norus.
Pakeliui į viešbutį užsukam į žvejų kaimelį Cala Figuera. Pasigrožim nuostabia saulėlydžio gaisų nuspalvinta pakrante, palaipiojam jos uolomis, paskui pamatom, kad laipioti nebuvo reikalo, nes už posūkio pasislėpęs puikiausias nusileidimui skirtas takelis.
Grįžę pavakarieniaujam miestelyje, apžiūrim iki vidurnakčio dirbančias suvenyrų krautuvėles, susižavėję spoksom, kaip gatvės dailininkas per 10 minučių iš purškiamų dažų pagamina puikų paveikslą. Gaila, bet niekaip jo neįtalpinčiau į rankinį bagažą. Užmiegam su mintimis, kad rytoj laukia ilga ir greičiausiai pilna adrenalino kelionė per didinguosius Serra de Tramuntana kalnus.
Kaip jau tampa įprasta, po pusryčių lekiam prie baseino ir besivartydami saulutėje sukaupiam jėgas aktyvesniam popietiniam poilsiui. Šiandien važiuosim į vieną gražiausių Maljorkos vietų – Sa Calobra trapeklį (Torrent de Pareis kanjoną), pakeliui aplankydami šv. Luko vienuolyną (Monasteria de Lluc).
Sa Calobra yra už 90 km į šiaurės vakarus nuo mūsų viešbučio, bet kelionės laiką padvigubina serpantinų išraizgyti Serra de Tramuntana kalnai, kur greičio pedalo nepaspausi. Iš anksto bandau nuteikti savo baimes laukiantiems iššūkiams. Pradžia atrodo visai neblogai, už Selva gyvenvietės gana plačiu keliu po truputį pradedame kilti į kalnus, kol kas serpantinai nelabai jaučiasi, matom daug turistų, kurie apsirūpinę specialia įranga, avalyne, kopia jiems skirtais takeliais. Avių skambaliukų tilindžiavimas iš anksto perspėja būti atidiems ir besigrožint pralekiančiais vaizdais, nepamiršti žiūrėti į kelią, kur netikėtai gali išnirti šios laisvai besiganančios nenaudėlės.
Be didesnių nuotykių pasiekiam Luko vienuolyną. Kažkada kalnų širdyje pasislėpęs vienuolynas buvo svarbus piligrimų centras, dabar ten įrengti svečių namai, kavinė, restoranas, veikia muziejus, bažnyčia, botanikos sodas, daug turistinių prekių parduotuvėlių. Susimokam už stovėjimo aikštelę 3 eurus, tuo pačiu tai bilietas į muziejų ir botanikos sodą. Teritorija gana didelė, bet bevaikštinėjant žavi nebent mintis, kad esi kalnų apsuptyje, nes jokios vienuolynams būdingos dvasios, ramybės pajusti neįmanoma, per daug triukšmo, turistų ir „pinigų darymo“. Šiek tiek ramesnė ir atgaivą teikianti vieta – botanikos sodelis, kur kabo užrašai, prašantys laikytis tylos.
Sodelis nedidelis, bet gražus ir mielas, čiulba paukščiukai ir tyliai čiurlena upeliukai. Šiek tiek nustebina keista kompozicija iš senų radiatorių. Nors gal visai ir meniška. Muziejų „perbėgame“ greitai, nesinori ilgai spoksoti į paveikslus ir įvairias lėkštes. Trumpam užsukame į bažnyčią, suvenyrų krautuvėlėse palinguojam galvas regėdami milžiniškas kainas. Prieš keliaudami toliau, kavinėje suvalgom pasakiškai skanių ledų. Nusprendžiam, kad vien dėl jų buvo verta užsukti į šitą vietą. Rekomenduočiau Luko vienuolyną nebent kaip tarpinę stotelę vykstant į Sa Calobra, nes kažko labai įdomaus ir įspūdingo čia nepamatysite.
Toliau laukia sunkesnysis kelionės etapas, nes kylam vis aukščiau. Keliose vietose sustojam nusifotografuoti, nes didingi kalnų vaizdai ir panorama išties gniaužia kvapą. Tam skirtos specialios aikštelės. Kai jau pradeda atrodyti, jog niekada nepasieksim kelionės tikslo, prasideda staigus nusileidimas ir statūs serpantinų vingiai. Prisipažįstu, kartais tikrai norisi spiegti, sėdžiu suakmenėjusi. Bet turbūt tik man vienai šitaip ir tik aš niekaip nesuprantu, kodėl negalima iškasti tunelio per kalnus, kad nereiktų važinėtis jų viršūnėmis. Mano vaikinas vairuoja ramutėliu veidu ir dar spėja raminti mane, o prasilenkiančiuose automobiliuose sėdintys maži vaikai krykštauja iš džiaugsmo, nesuprantu, kodėl jiems nebaisu. Gal man reikėjo plaukti laiveliu? Nes tai dar vienas būdas iš Soller uosto pasiekti Sa Calobra.
Drąsiausieji gali rinktis ir nusileidimą per kalnus su specialia įranga. Bet visas baimes atperka atsiveriantys vienas už kitą nuostabesni vaizdai. Pasistatę automobilį skubinamės, nes saulė jau krypsta vakarop. Pirmiausia prieinam neoficialųjį Sa Calobra paplūdimį, įsikūrusį ties mažyčiu La Calobra kaimeliu. Skaidraus vandens grožis pakeri, mėlyni, žydri ir turkio atspalviai maišosi su šešėliais, sukurdami gražesnius vaizdus nei atvirukuose. Iki soties prisidžiaugę keliaujam toliau į oficialųjį paplūdimį, pasislėpusį tarp dangų remiančių uolų. Pakeliui sutinkam porelę ir pirmą kartą šių atostogų metu išgirstam lietuvių kalbą. Pagaliau siauručiais takeliais ir slidžiu vaiduoklišku tuneliu pasiekiam Torrent de Pareis kanjoną ir oficialųjį Sa Calobra paplūdimį.
Vakaras, todėl žmonių beveik nelikę. Pasijauti toks mažytis ir nereikšmingas prieš didingus gamtos kūrinius. Vieningai sutariam, kad kol kas tai pati įspūdingiausia gamtos sukurta Maljorkos vieta. Visai nesinori grįžti, bet sparčiai temsta, o prieš akis dar ilga kelionė per kalnus. Truputį baiminamės, bet pasirodo, kad važiuoti tamsoje paprasčiau, negu dieną. Beveik nesutinkam kitų automobilių, be to, mano džiaugsmui, pro šoninius langus matau tik tamsą, o ne stačius skardžius, todėl galiu įsivaizduoti, kad riedam lygutėliais laukais. Tiesa, labiau nei dieną reikia saugotis avių, nors dauguma jų ramiai stovi pakelėje ir spigina vaiduokliškom akim. Kelionės per kalnus metu turbūt labiausiai stebino žmonių pasiryžimas gyventikažkur kalnuose, nes ūkių matėm ne vieną, namukai tarsi pakibę ant skardžių. Gal ir smagu taip, bet kai pamąstai apie kasdienines keliones serpantinais, tai neatrodo labai žavinga. Nors jie turbūt jau pripratę ir važinėja užsimerkę.
Šeštoji diena
Rytas išaušta debesuotas, todėl tenka nutraukti tradiciją papusryčiavus lėkti prie baseino. Įsimetam į krepšius reikalingus daiktus, tikėdamiesi, kad vėliau oras pasitaisys ir užsuksim į kurį nors paplūdimį. Pirmiausia keliaujam į už 20 km esančią istorinę Capdeperos pilį. Aplink ant kalvos stūksančią tvirtovę išsidėstęs nedidelis ir jaukus miestelis, kur šiek tiek pasivaikščioję pradedam kopti į kalvą link pilies. Ne juokais sušylam, kol ją pasiekiam. Nustebina mažos bilietų kainos, sumokam tik po 4 eurus. Kaip ir visos gynybinės pilys, ši taip pat turi turtingą istoriją, siekiančią 1300 metus, kuomet apie vienišą bokštą buvo pastatytas visas gynybinis kompleksas, turėjęs saugoti nuo nuolatinio piratų puldinėjimo. Tiek ir dar daugiau sužinom apsilankę nedideliame pilies muziejuje. Toliau atrandam ir jaukią mažą bažnyčią, kurios vėsumoje malonu pasėdėti. Bet labiausiai sužavi galimybė pasivaikščioti gynybine pilies siena ir nuo jos atsiverianti vaizdinga panorama. Manau, apsilankymas šioje pilyje patiktų ne vien istorijos mėgėjams.
Nusprendžiam toliau neskubėdami pakrante keliauti iki šiauriausio salos taško – Cap de Formentor, kurį vietiniai dar vadina visų vėjų susitikimo vieta. Kelias šiaurės rytų pakrante veda palei jūrą, todėl važiuodami daug kur stabtelime, apžiūrime paplūdimius ir negalime atsigrožėti tobulu vandens žydrumu. Kadangi dangus pragiedrėja, viename paplūdimyje nusprendžiam apsistoti ilgiau. Kaitinamės saulutėje, kol pakyla vėjas ir šėliodamas pradeda žarstyti smėlį į akis. Kadangi viešbutis ir dušas toli, o smėlis kelionėje – ne draugas, susipakuojam ir patraukiam toliau. Prie paplūdimio įsikūrusioje kavinukėje pavalgom vėlyvus pietus, ten pat sutinkam rusiškai kalbančią malonią padavėją iš Ukrainos, kuri papasakoja, kaip ištekėjo už vietinio vyruko ir jau daug metų dirba šioje kavinėje.
Toliau važiuojam pakrante pro Alcudia, paskui pro Port de Pollenca ir štai prieš akis vėl Serra de Tramuntana kalnai, kurių serpantinais turėsim įveikti 20 km iki švyturio. Giliai įkvepiu ir atsiduodu likimui. Nors gal jau pradedu priprasti prie šitokių pasivažinėjimų „linksmaisiais kalneliais“, nes šita kelionė nebe tokia bauginanti, įsidrąsinusi fotografuoju pro šalį slenkančius nuostabius ir užburiančius kalnų bei išnyrančios jūros vaizdus. Sutinkam daug gražučių rudų ožiukų, strikinėjančių uolomis. Prie švyturio jie jaučiasi kaip tikri šeimininkai, kai kuriem išvažiuojantiems užtveria kelią ir stovi it įbesti.
Gali naudoti gražiausius epitetus, bet niekaip nepavyks išreikšti žodžiais to, ką mato akys. Net fotoaparatas nepajėgus užfiksuoti tikrojo tos supančios gamtos didybės grožio. Tiesiog turi pats viską pamatyti savo akimis, užuosti, paliesti. Pajusti, kaip nuo kvapą gniaužiančių vaizdų nubėga šiurpuliukai. Ir vėl supranti besąs toks mažas ir nereikšmingas prieš visa tai, kas tave supa.
Grįžtant jau sparčiai temsta. Nusprendžiam atgal važiuoti kitu keliu, jau žinomu greitkeliu pro Manacor miestą. Ir pirmą kartą truputį pasiklystam. Sankryžoje pamatę nuorodą, vedančia link Manacor, ten ir pasukame, bet kai greitkelis virsta siauru kalnų keliuku, o po kojomis nušvinta kažkokio miestelio žiburiai, suprantam, kad kažkas čia ne taip. Grįžtam atgal ir paaiškėja, kad nuo įspūdžių nuvargusios akys pamatė, ką norėjo pamatyti, o ne tai, kas parašyta. O parašyta – Mancor. Tik viena ne tokia raidė, o „nugrybavom“ visai kita kryptimi. Tačiau kokia gi kelionė, jeigu niekur nepasiklysi. Toliau važiuojam labiau išplėtę akis ir laimingai pasiekiam viešbutį.
Bus daugiau…
Dėkojame Audronei Zonytei už įdomius įspūdžius ir gražias nuotraukas!
Kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius ir pasidalinti kelionių nuotraukomis dalyvauju@makalius.lt!
Trečiojoje pasakojimo dalyje su Makaliaus skaitytoja Audrone Zonyte lankėmės botanikos sode, sužinojome, kur slepiasi gražiausios Maljorkos panoramos ir tai dar ne viskas! Šioje dalyje – apsilankysime Palmos akvariume, kurortiniuose miesteliuose, o taip pat suskaičiuosime, kiek kainavo kelionė.
Septintoji diena
Tradiciškai degindamiesi prie baseino suprantam, kad turbūt šiandien laukia karščiausia atostogų diena, saulė kepina nuo ankstaus ryto, o danguje nė debesėlio. Kad neperkaistumėm prie tokio oro nepratusių galvų , karščiausią dienos metą nusprendžiam praleisti po stogu – Palmos akvariume. Bilietai atsieina po 22,50 euro žmogui. Sakyčiau, gana brangoka, kadangi labai panašų akvariumą lankėme Anglijoje ir ten bilietai buvo perpus pigesni. Įdomu, ar tai, ką pamatysim, bus verta kainos.
Vos įėjusius sustabdo fotografas ir „nupleškina“ atminimo nuotraukai, kurią galėsim atsiimti išeidami, jeigu norėsim (aišku, ne už „ačiū“). Tada pasineriam į povandeninį pasaulį. Gražu… Ryškiaspalvės žuvys, koralai, augalai, fone skambanti tyli muzika, prieblanda ir vėsuma. Taip ir norisi niekur neskubėti ir pasimėgauti ramybe. Iš Viduržemio ir kitų tropinių jūrų akvariumų pereinam į džiunglių zoną. Čia apgaubia drėgnos žemės ir žydinčių gėlių kvapai, nuo dirbtinio krioklio tyška vandens purslai, kojos smenga į minkštą, džiunglių dirvą imituojančią dangą. Visada svajojau aplankyti tikras džiungles, čia trumpam pasijaučiu tarsi tikrai jose būčiau atsidūrusi. Šios zonos gale galima nusifotografuoti su didžiulėmis ryškiaspalvėmis papūgomis. Dar vienas pasipelnymo iš turistų šaltinis, bet smagu, nes dar niekada milžiniška papūga netupėjo man ant peties ir nebandė pavogti akinių.
Toliau patenkam į salę, skirtą tunui ir jo išsaugojimo klausimams. Ar žinot, kad dėl nuolatinės žvejybos nyksta paprastųjų melsvųjų tunų rūšys? Jeigu nežinot, tai šioje parodoje apie tai sužinosit viską. Po trumpo apsišvietimo tunų išsaugojimo klausimais, keliaujam į Palmos akvariumo pasididžiavimą – ryklių akvariumą. Išties įspūdingas. Visur skelbiama, kad tai giliausias ryklių akvariumas Europoje. Kadangi buvau ir kitame, tai galėčiau ginčytis, nes mano akimis jis neatrodo nei giliausias, nei didžiausias, bet tiek to, reikia gi kažkaip ypatingai pasireklamuoti. Povandeniniu pasauliu gali grožėtis drybsodamas ant minkštų pagalvių.
Kitas turėtų būti medūzų akvariumas, bet medūzos kažkur paslaptingai dingusios, likę tik rašteliai su atsiprašymais. Todėl toliau keliaujam į lauką, į sodą. Pakeliui kavinėje pasmaližiaujam beprotiškai brangių ledų. Luko vienuolyno kavinėje jie tikrai buvo skanesni ir žymiai pigesni. Sode pasakiškai gražiai žydi medžiai ir krūmai, o baseinuose taikiai plaukioja didžiuliai vėžliai, rajos bei margaspalviai japoniški karpiai. Kadangi karštis truputį atlėgęs, pasivaikščioti labai malonu ir niekur neskubam, bet galiausiai nusprendžiam, kad laikas keliauti toliau, į Palmą. Išeinam pilni malonių įspūdžių, nors „pinigų darymas“ šiame akvariume akivaizdus ir jaučiamės truputį permokėję už bilietus.
Palmoje pasistatom automobilį požeminėje aikštelėje prie pat didingosios katedros. Ji iš tiesų nuostabi ir ne veltui yra vienas iš kelių svarbiausių lankytinų objektų Maljorkoje. Grožimės iš toli ir iš arti, gaila, nepatenkam į vidų, nes vyksta vestuvės ir turistai neįleidžiami. Bevaikštinėdami aplink sutinkam dar keturias nuotakas ir jaunikius, pozuojančius fotografams. Vis gi šiandien šeštadienis – vestuvių diena. Ir turbūt visi maljorkiečiai tuokiasi Palmos katedroje.
Jau vakaras, todėl po Palmą daug nevaikštome. Ketinome dar nuvažiuoti iki Belverio pilies, bet ja pasigrožim iš tolo ir nusprendžiam sutemas pasitikti romantiškai vaikštinėdami po prieplauką. Mano vaikinas turi silpnybę jachtoms, tad galėjo iki valios jomis pasidžiaugti, nes jų čia pilna visokių dydžių, spalvų ir skirtingo prabangumo laipsnio. Pakeliui į viešbutį sustojam netoli oro uosto ir stebim lėktuvus, kurie leidžiasi vienas po kito, kas kelias minutes. Truputį apima liūdesys, nes atostogos jau eina į pabaigą.
Aštuntoji diena
Pusryčiaudami surezgam mintį, kad šiandien reiktų artimiau susipažinti su gretimais miesteliai ir pažvelgti į Maljorką iš jūros pusės. Pirmiausiai aplankom Cala Millor miestelį. Kaip ir visi pajūrio kurortiniai miesteliai, taip ir šis prikimštas viešbučių ir kavinių. Įtariu, jog ne sezono metu visi šie miesteliai turėtų atrodyti šiek tiek vaiduokliškai tušti. Paplūdimys, kaip ir dauguma jau regėtų, tirštai nuklotas turistų kūnų, todėl man primena Palangą liepos mėnesį. Užjaučiamai nužvelgiam gelbėtojų būdelę, tokią mažytę, kad trys gelbėtojai joje atrodo it šprotai skardinėje. Dėmesį patraukia didžiulė graži smėlio pilis ir jos sargas, kuris uoliai atlieka savo darbą – gana įsakmiai ragina visus fotografuojančius pilaitę nepamiršti „paaukoti“ vieną kitą eurą. Įdomu, ar jis pats šio kūrinio autorius, ar tik šiaip eilinis vietinis, nusprendęs pasipelnyti iš turistų piniginių?
Toliau važiuojam į Cala Bona miestelį. Iš karto pastebim nuorodas, vedančias į prieplauką, kur galima užsisakyti ekskursiją katamaranu. Draugiška bilietų pardavėja pateikia keletą pasiūlymų. Išsirinkę sumokam po 20 eurų žmogui už bilietus. Kadangi turim dar valandą laiko, nusprendžiam išsirinkti kavinę ir papietauti. Pamirštam apie laiką, todėl paskui vos ne bėgte lekiam atgal į prieplauką. Bet skubėjom be reikalo, nes mūsiškis katamaranas šiek tiek vėluoja. Pagaliau sulaukiam ir išplaukiam.
Vėjas akimirksniu sutaršo visų šukuosenas, vandens purslai taškosi iš visų pusių. Numatytas maršrutas pakrante pro Cala Millor, Sa Coma, mūsų viešbučio miestelį S‘illot, toliau pro Porto Cristo ir Cala Romantica iki Pirate Cove. Pakeliui sustojam kitose prieplaukose išleisti ir paimti žmonių. Maljorkietiškasis „pinigų darymas“ vyksta ir laive, nes visus fotografuoja, o paskui vaikšto ir siūlo nuotraukas atminimui po 10 eurų ar net žaibiškai pagamintus raktų pakabukus su jūsų nuotraukom po 4 eurus. Maždaug po valandos pasiekiam Pirate Cove. Tai skliautas po uolėtu stačiu krantu su mažyte įlankėle ir tokio nenusakomo žydrumo vandeniu, kad akys negali atsigėrėti. Keliaudami atgal pasak reklaminio kelionės lankstinuko turėtumėm sustoti viename iš paplūdimių, kad norintys galėtų išsimaudyti. Bet pasirodo, reklama meluoja. Nieko tokio, nes grįždami pastebime vieną įdomų dalyką: už kokio kilometro nuo mūsų viešbučio yra mažytis paplūdimys, pasislėpęs tarp uolų.
Nekantraujam grįžti ir jį surasti. Jeigu nebūtumėm plaukę katamaranu, niekada nebūtumėm jo pastebėję, nors kasdien pravažiuodavom pro šalį po keletą kartų. Jaučiamės tarsi atskleidę paslaptį, tad šis pasiplaukiojimas tampa įdomesnis. Šiaip jame nepamatėm kažko labai įspūdingo, tik ta piratų įlankėlė maloniai nustebino savo grožiu.
Grįžę puolam ieškoti pastebėto paplūdimio. Tenka paklausinėti ir vietinių, nes jis tikrai gerai pasislėpęs, nepažymėtas nei žemėlapyje, nei jokiomis nurodomis. Tenka nueiti nemažą atstumą akmenuotu krantu, paskui atsargiai nusileisti nuo uolų, kad ten atsidurtum, bet jis tikrai tobulas, su smulkučiu švariu smėliu bei skaidriu, ramiu ir šiltu įlankos vandeniu. Nors mažytis, bet žmonių irgi vos keletas, beveik tik vietiniai. Jaučiamės it atradę savo rojų. Greitai liekam vieni, maudomės kol nusileidžia saulė ir džiaugiamės kaip vaikai. Vakare abu sutariam, kad paskutinę atostogų dieną skirsim tikram poilsiui – vos atsikėlę keliausim į mūsų naująjį rojų, deginsimės ir maudysimės visą dieną.
Ryte be galo apsidžiaugiam, kai pamatom žydrą ir be debesėlio dangų, paskubom papusryčiaujam ir iškeliaujam į savo rojaus paplūdimį. Įsikuriam ir kartu su keletu kitų kaimynų mėgaujamės tikru svajonių poilsiu. Čia niekas nesijaučia nejaukiai, galima drąsiai degintis be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies arba visai nuogam, niekas nekreips dėmesio. Iki šiol nė viename turistų prikimštame paplūdimyje nekilo mintis to padaryti, bet čia abu susigundom išlyginti įdegį. Šalia įsikuria šių laikų hipių stiliaus šeimynėlė, moteris groja gitara ir dainuoja, vyras pritaria fleita, be galo gražu klausytis. Visi čia jaučiasi kaip namie, pradedant šeimomis su vaikais, baigiant senukų pora. Visi tarsi viena didelė šeima, susirinkusi šiame mažyčiame paplūdimyje. Besipliuškenant ir besikaitinant nepastebimai ateina popietė, abu pajaučiam, kad saulės vonių jau bus gana, jei nenorim namo grįžti lyg virti vėžiai. Atsisveikinam su savo netyčia atrastu rojaus kampeliu apgailestaudami, kad neradom jo anksčiau, nors jis buvo mūsų panosėje.
Vakarą praleidžiam pirkdami suvenyrus, paskui nusprendžiam, kad automobilio bake paliksim per daug benzino, tad dar nuvažiuojam pasižvalgyti po Cala Ratjada miestelį, pasivaikščiojam po prieplauką, krantine nueinam iki švyturio.
Atostogų pabaiga
Ryte susikrovę daiktus, paliekam viešbutį. Prieš skrydį dar laukia automobilio grąžinimo procedūra. Truputį nerimaujam dėl apie beždžionių antpuolį liudijančių įkalčių, bet pasirodo, jog be reikalo. Pastatom automobilį nurodytoje vietoje, nunešam raktelius ir išgirstam „ačiū“. Nustembam, todėl patys paklausiam, negi nenorės apžiūrėti ir patikrinti būklę, bet nenori. Tik paklausia, ar neturėjom rimtos avarijos. Ne? Tada viskas gerai, laimingos kelionės namo. Panašu, kad nedideli apgadinimai čia niekam nerūpi.
Lėktuve „virškinam“ visų atostogų įspūdžius ir padarom išvadą, kad puikiai suderinom ir pažintinę, ir poilsinę kelionę, o ypatingai smagu dėl to, kad tai buvo savarankiškai planuota kelionė ir ji šauniai pavyko.
Suskaičiavus visas išlaidas paaiškėja, kad šios svajonių atostogos atsiėjo apie 1400 eurų dviems žmonėms. Mano nuomone, tai nedaug, palyginus su tuo, kiek daug pamatėm. Ir nors praėjo jau beveik metai, įspūdžiai gyvi atmintyje iki šiol. Todėl visiems keliaujantiems į Maljorką rekomenduoju būtinai išsinuomoti automobilį ir kuo daugiau pamatyti, nes Maljorka – tai ne tik tingus poilsis paplūdimyje. Maljorka – tai nuostabi sala su nepakartojamais gamtos ir žmogaus sukurtais stebuklais. Keliauti yra nuostabu. Nes kelionės tai vienintelis dalykas, kuriam išleidi pinigus, bet tik dar labiau praturtėji.
Dvi savaitės poilsio Kroatijoje gali kainuoti mažiau nei trečdalis lietuvių gaunamo minimalaus atlyginimo. Klausiate, koks tokios pigios kelionės receptas? Nuosavas automobilis, jokių viešbučių, maistas ruošiamas gamtoje. Na, ir dar gera kompanija. Pusantros dienos prie vairo – ir jūs jau prie Adrijos jūros!
Dienos kelionė laivu neprailgsta – atsiveria daugybė nuostabių gamtovaizdžių. Vismanto Žuklevičiaus nuotr.
Būtinos vinjetės
Tolimas kelias tikrai neišvargins, jei automobilyje bus bent keli vairuotojai. Sudėtingiausia vairuoti Lenkijos ir Slovakijos keliais – jie gana siauri, o eismo intensyvumas labai didelis. Vis dėlto Lenkijos keliai pertvarkomi stulbinančiais tempais, tad kasmet pro didžiąją kaimynę pravažiuoti darosi vis patogiau. Na, o Austrijos, Slovėnijos ir Kroatijos automagistralės ir greitkeliai bus tikra atgaiva.
Kodėl automobiliu, o ne lėktuvu ar turistiniu autobusu? Pirmiausia todėl, kad tiesioginių skrydžių iš Lietuvos oro uostų į Kroatijos miestus nėra. Keliaujant automobiliu galima daugiau pamatyti, patikusioje vietoje, atvirkščiai nei važiuojant turistiniu autobusu, sustoti ir praleisti daugiau dienų, nei planuota.
Image may be NSFW. Clik here to view.Besiruošiantiems vykti į Kroatiją svarbu žinoti, kad Slovakijoje, Austrijoje ir Slovėnijoje keliai mokami, todėl tik įvažiavus į šalį būtina įsigyti lipduko pavidalo kelių vinjetes, kurias reikia užklijuoti ant automobilio priekinio stiklo itin matomoje vietoje. Nežinojimas, kad keliai mokami, neatleis jūsų nuo atsakomybės. Pakelėse neretai stovi kontrolieriai ir stebi, ar yra ant lango tas lipdukas. Jei nėra, gresia baudos nuo 50 iki 200 eurų (173–690 Lt)!
Kroatijoje mokami tik pagrindiniai keliai, tad prie jų jus sustabdys užkardai – kelio pradžioje atsispausdinat bilietą, o išsukę iš autostrados tuo bilietu apmokate nuvažiuotą kelio atkarpą. Šios tvarkos trūkumas tas, kad prie užkardų kartais nutįsta didelės automobilių eilės, ypač prie įvažiavimų į sostinę Zagrebą.
Su balsėmis nedraugauja
Kas jau buvo Italijoje ir Kroatijoje, sutartinai sako, kad iš pradžių reikia pamatyti pastarąją šalį. Kroatija palyginti neseniai atsirado Europos turizmo žemėlapiuose, tad čia dar ne viskas taip išdailinta, sutvarkyta kaip Italijoje. Kitaip tariant, po Italijos Kroatija atrodys kiek apdriskusi, o po Kroatijos Italija sužavės.
Kroatija pasitinka sunkiai ištariamų vietovardžių rodyklėmis. Italijos miestas Triestas kroatiškai skamba Trst, o šalis pavadinimas – Hrvatska. Na, o kur dar turistų ypač pamėgta Krk sala, Vrsar kurortinis miestelis ar Vrvari kaimelis! Su balsėmis nedraugauja ne tik kroatai, bet ir kita buvusios Jugoslavijos tauta – slovėnai.
Pakerėjo Žiulį Verną
Pirmoji stotelė Kroatijoje – Rijeka. Šis jaukus miestas siaučiant istorijos vėjams buvo tai italų, tai kroatų rankose. Itališkame senamiestyje – turistų gausybė. Kainos kaip Lietuvoje, per kišenę nekerta.
Mieste ir jo prieigose pigiausia apsistoti palapinių kempinguose – naktis žmogui atsieis nuo 5 eurų (18 Lt). Dar pigiau bus susitarti su sodybų savininkais, kad šie leistų savo valdoje pasistatyti palapinę. Tada užteks kuklios lietuviškos lauktuvės.
Ieškantys pramogų, venecijietiškų miestovaizdžių ar ramybės nudistų paplūdimiuose, renkasi Rovinį (Rovinj). Tai vienas vaizdingiausių Adrijos jūros pakrantės miestų. Pasak vietinių, tai pats romantiškiausias į stačius kalno šlaitus nuo jūros kylantis Kroatijos kurortas. Galbūt dėl to, kad čia, kaip Venecijoje, pastatus skalauja jūra, besileidžianti saulė raudonai nudažo romaniško stiliaus aikštes. Ne veltui mokslinės fantastikos tėvas Žiulis Vernas, ieškodamas unikalių vietų savo romanų veikėjams, išsirinko būtent šį miestą.
Miesto simbolis ir jo aukščiausias taškas, iškylantis virš visų pastatų, – kurorto centre stovinti Šv. Eufemijos bažnyčia, pastatyta XVIII a. Šiuolaikiniam Roviniui ypatingo žavesio suteikia netoliese jūroje esančios 22 salos. Į jas galima nuplaukti turistus plukdančiais laivais.Image may be NSFW. Clik here to view.
Kurortą pamėgo ir narai. Užtenka vos įbristi į jūrą, ir tu jau pasijunti tarsi dideliame akvariume: uolos, apaugusios koralais, įvairia kita augmenija, akmeniniuose urveliuose sirtakio žingsneliu besislapstantys krabai, o įvairiaspalvės žuvys, atrodo, žmogaus ne itin bijo. Tiesa, čia atklydę mėgstantieji smėlėtus paplūdimius tikrai nusivils – į jūrą reikia nulipti uolomis ar žingsniuoti akmenuotais įėjimais.
Jaukios stoties prieigos
Istrijos pusiasaliu keliaudami į pietus pasiekiame Pulą. Alytaus dydžio miestas pasitinka dar didesne kaitra ir mažai žmogaus rankos paliestos gamtos vaizdais. Čia verta paragauti vietinio vyno, nes miestas garsėja giliomis vyndarystės tradicijomis.
Pula nustebino didinga architektūra. Gan gerai išlikusios senojo amfiteatro, labai panašaus Romos koliziejų, sienos. Čia galima pamatyti ir Triumfo arką, romėnų statytas šventyklas, daugybę bažnyčių, nedidelį, bet jaukų senamiestį.
Image may be NSFW. Clik here to view.Grįžtant namo verta užsukti ir į šalies sostinę. Kadaise Kaptolas ir Gradecas 1850 m. buvo sujungti į vieną miestą – Zagrebą. Rygos dydžio miestas akį traukia skoningai sutvarkytais parkais, gėlynais, fontanais. Vienas jų nepalieka abejingų – Gyvybės fontane maudosi aistringai susikabinusių jaunuolių statulos. Zagrebe net stoties rajonas atrodo labai jaukiai – jos prieigose plytinčioje pievoje jaunimas žaidžia futbolą, iškylauja, ilsisi, mėgaujasi saulės voniomis.
Kroatiją galima drąsiai vadinti savarankiškai keliaujančių europiečių kraštu. Bet kuriame kempinge sutiksite ne tik italų ar vokiečių, bet ir belgų, lenkų, lietuvių, skandinavų ar rusų. Keliautojus iš įvairių šalių čia traukia ne tik saulėtas oras, gamta, švari jūra, bet ir labai didelis nebrangios nakvynės pasirinkimas – bet kokiame kaimelyje tikrai pamatysite lenteles su apsistoti kviečiančiais užrašais: „Apartmani, appartamenti, zimmer, rooms“.
Faktai
Lietuvą nuo Adrijos jūros pakrančių skiria apie 2 tūkst. km.
45 centai – tiek kainuoja viena Kroatijos kuna. Išvertus iš kroatų kalbos kuna reiškia kiaunę . Šimtoji kunos dalis yra lipa (kroatiškai liepa ). Visoje šalyje galima atsiskaityti ir eurais, tačiau grąža atiduodama vietine valiuta.
Kroatų patiekaluose gausu žalumynų, jų virtuvėje itin populiarūs kalmarų, krevečių patiekalai.
Čigočas (Čigoć ) – mažas Kroatijos kaimelis, kuriame galima pamatyti daugiau gandrų nei čia gyvenančių žmonių. Ši vietovė ypatinga tuo, kad joje daugiausia Europoje gandralizdžių ir gausiausia gandrų populiacija. Todėl 1994 m. Europos gamtos fondas „EuroNatur“ Čigočą paskelbė pirmuoju gandrų kaimu Europoje.
Lankytinų Šri Lankos vietų Top 20 (II dalis), tačiau sąrašas galėtų būti be pabaigos… Geriausia į šią šalį vykti bent 10-čiai dienų, o jei leidžia laikas ir finansai – trys savaitės čia tikrai neprailgs.
Šri Lanka – egzotinių kelionių gerbėjų rojus. Nieko nuostabaus – 2000 metų kultūros, didingų griuvėsių, drambliai, nuostabūs paplūdimiai, budistų šventyklos, vandens sportas ir daugybė kitų pramogų. Šri Lankoje labai linksma sutikti pvz. Šv. Kalėdas – būti paplūdimyje arba lankytis šventyklose.
Norint aplankyti Trincomalee, jums teks apsilankyti Šri Lankos rytinėje pakrantėje. Čia stūkso įspūdingas giliavandenis uostas kuriame namus randa laivai. Pagrindinis Trincomalee akcentas – gražūs paplūdimiai, kuriuose vietos gyventojai ir turistai mėgsta plaukioti banglentėmis, žvejoti ir nardyti. Jeigu gerai suplanuosite savo vizito datą, galite pamatyti ir banginių!
Alankuda
Jeigu mėgstate stebėti laukinę gamtą arba esate pamišę dėl vandens sporto, tuomet galite aplankyti Alankuda paplūdimį. Šis paplūdimys tįso Šiaurės vakarų pakrantėje ir svečiams siūlo nuostabų delfinų ir banginių stebėjimą. Galima išbandyti banglentes, jėgos aitvarus ir nardymą ir tai dar toli gražu ne viskas.
Negombo dažnai pamatysite visuose atostogų brošiūrose ir tikrai ne vien dėl to, jog jis tėra vos už 7 km nuo oro uosto. Čia jūs rasite geros kokybės kurortinio apgyvendinimo vietų ir keletą „viskas įskaičiuota“ siūlančių viešbučių. Pajūris ribojasi su Negombo įlanka, kur kokosų palmės ir tropinis klimatas kuria nepaprastą atostogų atmosferą.
Jeigu keliausite truputį piečiau, už Negombo, pasieksite turistų gausiai lankomą Beruwela ir Bentota (maždaug už 65 km nuo Colombo oro uosto). Beruwala ir Bentota regionai yra atskirti upės – egzotiški paplūdimiai, prabangūs viešbučių kompleksai, SPA centrai ir labai daug įvairių pramogų. Taigi, ką veikti – ar mėgautis ajurvedos masažu ar išbandyti vandens pramogas priklauso tik nuo jūsų.
116 km nuo sostinės Colombo nutolęs paplūdimys ir žvejų kaimelis yra vadinami tiesiog Arugam Bay. Tai – geriausias banglentininkų paplūdimys visoje Šri Lankoje, ir 4-tas geriausias paplūdimys pietryčių Azijoje. Taip pat šį paplūdimį galime aptikti ir TOP10 pasaulio paplūdimių sąraše. Netoliese yra puiki vieta paukščių stebėtojams. Taip pat netoliese įkurtos šventyklos, tad prieš ar po vandens malonumų, galėsite užsukti jų apžiūrėti.
Per 100 dienų užkariauti 70 valstybių. Tiek valstybių “Jauku Design” produkciją nori pristatyti jos įkūrėjas Dmitrij Juvko, subūręs entuziastų komandą ir kartu su ja sukūręs produktų liniją. O kaip šiuos gaminius išpopuliarinti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje? Apie tai ir kviečiame skaityti bei žiūrėti Makalius.lt puslapyje – vyrukai jau grįžo iš kelionės ir skuba pasidalinti įspūdžiais!
13 diena
LAISVAS MIESTAS
Miesto laikrodžiui mušant 12 val. nakties atvažiavome į Amsterdamą. Pasistatėme mašiną centre ir patraukėme pasižvalgyti po tikrai laisvą miestą:) Praėję visus “žymius” ir lankytinus kvartalus, pasisėdėję kavinukėje, grįžome prie mašinos. Kadangi nesvarbu, savaitgalis ar ne, miestas čia švenčia iki 3 val. nakties ir po to eina miegoti, o mes miegoti neturėjome kur, tad stogą ir lovas mums atstos mūsų automobilis:)
Rytas sunkus, jaučiamės išvargę po nakties mašinoje. Naktis nepraėjo be nuotykių. “Besiglamžanti” vyrų pora ant mūsų mašinos kapoto, atsitrenkęs motoroleris, linksmai nusiteikę praeiviai, kuriems buvo įdomu, kodėl mes miegame mašinoje ir t.t., neleido visiškai ramiai pailsėti. Kitai nakčiai susirasime kempingą ir jame praleisime naktį. O šiandien darbas prie kompiuterio ieškant parduotuvių, kad rytoj turėtume dienos planą ir link Belgijos judėtume iškėlę galvas:)
Jau ketvirta diena, kai lyja (Ačiū “Adatytei”, nes šilti rūbai mus saugo), tad kempingas ne geriausia išeitis, turint mūsų “pavargusią” palapinę:) Bet Amsterdamo pakraštyje radome poilsiavietę, kurioje įsikūrėme mažame namelyje. Laikas pailsėti, išsiskalbti, pavalgyti ir nusiteikti rytojaus žygiui per parduotuves. Nors mus įspėjo, kad ne visos jos dirbs, dėl kažkokios vietinės šventės, tad jei prireiks, lauks dar viena diena Olandijoje:)
Per šias 13 kelionės dienų:
Nuvažiavome 2450 kilometrų
Užsipylėme 3 bakus kuro
Suradome 12 partnerių (12 skirtingų parduotuvių)
Užmezgėme kantaktus su 47 parduotuvėmis
Iš 70 valstybių “užkariauti” liko 63
Pabuvojome 2 radijo stotyse
Apie mūsų kelionę parašė 15 pasaulio blogerių
Miegojome 8 skirtinguose vietose
Sutikome daugybę naujų žmonių.
Tomas: “Miestas, kuris viską pakeis…”
Simonas: “Kam tas Roterdamas, kai esi Amsterdame? “
Dmitrij: “Tik motyvacija leidžia siekti geriausių rezultatų”
Aplink skraido balandžiai, ganosi triušiai, o kaip kitaip gali būti Amsterdamo pakraštyje?:) Puiki diena miesto “užkariavimui”, Ne – be – ly – ja ! Diena prasidėjo gražiai iki tol, kai “skaraidantis” dviratininkas rėžėsi į mano šonines dureles. Atsikėlęs, pamojavo ir nuvažiavo Taip dabar būsim kur kas atsargesni šiam mieste kuriame transporto priemonė nr.1 yra dviratis.
Surastos kelios parduotuvės ir viena kurios tinklą sudaro daugiau nei 20 parduotuvių Olandijoje, tad ramia sąžine galim judėti toliau.
Sakom: – Buvo smagu, smagiam mieste Tad mūsų sąrašas pasipildė dar viena Valstybe Liko 62, bet Dmitrij rengia slaptus planus kaip pasaulio “užkariavimas” įgaus pagreitį Ir mums, kaip ir Jums labai įdomu:)
Pailsėję, prisidirbę, prieš kelionę link Belgijos, dar prasivaikščiosim ir paliksim šį tikrai laisvą, tolerantišką, miestuką:)
Tomas: “Grįžęs persėdu ant dviračio:)”
Simonas: “Nėra blogo oro, yra tik netinkmi rūbai:)”
Dmitrij: “Būk ne toks kaip kiti ir leisk kitiems būti kitokiems
………………………………………………………….
15 diena
SISIOJANČIO BERNIUKO MIESTAS
Tarpmiesty sustojome atsikvėpti ir įkvėpti gryno gamtos oro prieš dar vieną miestą, kuris įrašytas į mūsų “užkariavimo” sąrašą. Visoje kelionėje daugiausiai pinigų išleidžiame vandeniui ir pienui, tad pamačius nemelžtų karvių bandą kilo įdomi mintis :) Deja, tarp tos gausos margių, gulėjo ir JIS, kuris privertė mane gerokai sunerimti, bėgti ir šokti per tvorą be nemokamo pieno :)
Atvykome į Belgiją:) Nors nuo Amsterdamo iki Briuselio vos 200km, bet važiuoti teko 5h, nes visą ruožą vyko kelio darbai, o pasiekus miestą prasidėjo seniai pamiršti kamščiai:) Gera prisiminti Vilnių:)
Supratau posakį, jog darant gerus darbus, nebūtina apie juos šaukti visiems, tad dėl poros nakvynių Briuselyje galime dėkoti tiesiog geriems žmonėms:)
Išsimiegoję ir pagaliau tikrai išsimiegoję, nusprendėme šią dieną nekelti kojos iš namų. Daug blogerių neatsakytų laiškų, kuriems niekaip nerasdavome laiko, prisikaupę nuotraukų ir video medžiagos, kurią reikia sutvarkyti, aišku, pasiruošti rytojaus žygiui per parduotuves ir žinoma, ko seniai laukiau, tai pagaminti kokį nors patiekalą, kuriam reiktų kiek daugiau nei 15min laisvo laiko:)
O šiaip, ko nepadarėme Amsterdame, tai pamiršome padėkoti Liūdnies Slibinams, jog jų dainos primena Lietuvą ir neleidžia liūdėti. Tai ta proga Jūsų singliuko koveriukas nuo mūsų Jums: LINKAS
Tomas: “Pasiilgau darbo ofise”
Simonas: “Svajonė turi tokį bruožą. Ji pildosi, jei ja tvirtai tiki”
Dmitrij: ”Bet kokia permaina kloja kelią kitoms permainoms”
……………………………………………………………………..
17 diena
SMŪGIS MOTYVACIJAI
Na ką, rytas žvalus ir labai ankstyvas, nes iš pačio ryto sulaukėme skambučio iš Lietuvos radijo stoties “PowerHitRadio”, kurioje svečiavosi Dmitrijus. Po sočių pusryčių mintyse tik viena – Briuselio prekybos vietos. Deja… viskas buvo priešingai nei mes norėjome. Miestas paskendęs gatvių remontuose, tad mūsų senutė navigacija mus vis atvesdavo į vietas, kuriose eismas draudžiamas. Pasistatėme mašiną kažkuriame miesto gale ir pasikliovėm savo vidinėmis navigacijomis :)
Pavyko rasti 5 tinkamas parduotuves, bet naudos nebuvo jokios, net gi priešingai, visur buvome stipriai demotyvuojami, tad tekdavo apsisukti ir išeiti. Moralinis nuovargis mus darė tik piktesnius ir irzlesnius, tad šiandien geriau nieko nebandyti, o likusį laiką skirti sisiojančio berniuko paieškoms :) Pavyko rasti daugiau panašių simbolių:)
Tikrai pavargę po dienos susiradome mašiną, o prie jos stovėjo žmogus ir pirma mintis, kuri šovė į galvą, jog kas daugiau, jei ne pirmoji bauda? Bet jaunuolis tiesiog fotografavo mūsų mašiną ir visą mūsų istorija tiesiog žavėjosi! Tai buvo lyg atgaiva po tokios dienos. Navigacija iki namų parodė 5 kilometrus, bet uždaryti keliai ir nežmoniški kamščiai mūsų kelionę iki namų pavertė pusantros valandos pasivažinėjimu. Tik nusišaut - pagalvojau:) Greičiau rytas, greičiau nauja, tikiu, produktyvi diena :)
Tomas: “Svarbu ne tikėti, o žinoti, kad pasiseks”
Simonas: “Niekam nepavykta visada tobulėti ir judėti į priekį. Jei mums sekasi - kylame aukštyn, nesiseka - truputį grįžtame atgal. Vėl į priekį ir atgal. Žingsnis atgal nėra svarbus, kadangi mūsų tikslas yra ėjimas į priekį ir siekimas užsibrėžto tikslo. Potvynis, po to atoslūgis… Toks judėjimas siekiant tikslo būdingas tiek žmogui, tiek ir gamtai.”
Dmitrij: ”Užsakome mintį ir nepaleidžiame”
…………………………………………………………………………
18 diena
ŠVENTĖ
Pabudau nuo skambučio į duris, o už jų - supakuota dovanėlė:) Pirmas sveikinimas iš Lietuvos ir priminimas, jog šiandien aš pasenau :) Nesvarbu, svarbu, kad neužmirštas:) Tomas užsispyrėliškai ieško parduotuvių, o aš jubiliato teisėmis guliu ir leidžiu sau nieko neveikti. Juk dažnai pagalvojame apie tokias dienas, ar ne?:)
Po pietų leidome sau pašvęsti, Tomas nustebino dviem torto gabalais:) Taip, žvakių pūst nereikėjo, jau ne tie metai, kad pavyktų vienu ypu, bet norą vis tiek sugalvojau ir jis išsipildė :) Viena parduotuvė sutiko tapti mūsų partneriais, tad nors ir labai minimaliai, bet savo sąraše mes užbraukiame Belgiją.
Rytoj iš anstaus ryto keliaujame į Lillį, mažą Prancūzijos miestelį. Neįsivaizduojame, ar ten kas šnekės angliškai, bet vilties neprarandame:) Jei nepavyks per vieną dieną, reikės kažkur išsimiegoti, bet vaizdas Briuselio centre mus nuramino – jei gali jie miegoti čia, mes galėsime tai daryti Lillio centre :) O jei tai supykdys miesto angelus sargus, nuo to dar tik smagiau, nes kiekvienas kelionėje patirtas nuotykis, kaip gryno oro įkvėpimas:)
Simonas: “AŠ LAIMINGAS AR NE…? Nesivargink atsakinėdamas, užsiimk mėgstama VEIKLA, nes laimingiausi žmonės yra TIE, kurie neturi LAIKO uždavinėti sau tokius DURNUS klausimus..”
Dmitrij: ”Su gimtadieniu :)”
………………………………………………………….
19 diena
BELGIJA – PRANCŪZIJA – BELGIJA
Ankstų rytą išvažiavome į Lillį. Norėjosi kuo daugiau nuveikti ir kuo daugiau parduotuvių surasti. Suradome viso labo tris parduotuves kurios prekiautų mums tinkančiu asortimentu. Kaip niekad pasisekė jog radome parduotuvių savininkus, bet… Nei vienas nešnekėjo angliškai, tad mūsų pasakojimas tapo bevertis ir ką galėjome tai tik pasimti jų kontaktus. Vakare su vertimo priemonėmis sukursime prancūziškus laiškus ir nusiūsime, gal tada bus kokia nauda.
Visai tuščiai išvažiuoti nesinorėjo, tad kaip ir visur pasistatėme staliuką ir pradėjom savo prekybą per lietų:) Tai patikrintas variantas kuris visada leidžia uždirbti, bent ant kuro ir bandelės :) Tomas prekiavo, aš toliau žvalgiausi po miesto centrą ieškodamas parduotuvių. Užsidirbome tris kontaktus, pinigų kurui ir sausainiams:) Maža pergalė! Pergalė vos iš rankų neišsprūdo kai pamačiau jog mums dedama bauda už stovėjimą, bet didelė mano šypsena privertė moterį nepatogiai pasijausti ir ji tiesiog nuimė lapuką ir nuėjo bausti kitų :)
Mintys sukosi apie tai kur reiks praleisti naktį, bet netikėtai gavom skambutį iš seno bičiulio Mindaugo Kemzūros, kuris mus suvedė su labai gerais žmonėmis iš Briuselio ir pasiūlė apsistoti pas Juos. Grįžome atgal ir tai buvo geriausia kas galėjo nutikti šiandien :) Paulius su Arnu pasitiko labai svetingai, pamaitino, leido pailsėti ir vakare atsipalaidavimui nusivedė į vienos draugės, Justės gimtadienį. Buvo ir smagu ir keista, nes per tris savaites dar nebuvome kažkur pasižmonėt:) Paulius pasistengė jog ateinančios naktys mums būtų patogios ir mes jau ramūs, nes Liuxemburge ir Šveicarijoje turime kur apsistoti:) Dar kartą ačiū draugai:)
Tomas: “Kaip gera, kaip tavimi rūpinasi”
Simonas: ”Jeigu suprasi, kad viskas keičiasi – prie nieko neprisiriši. Jeigu nebijai mirties, nėra nieko ko negalėtum pasiekti.“
Slidinėjimo gerbėjams – gera žinia, mat nuo šiol keliauti į kalnų kurortus bus galima patogiau ir greičiau. Nuo rugsėjo 21 d. oro linijų bendrovė „Air Lituanica“, prie jau vykdomų skrydžių, pridės dar vieną kryptį – į Vokietijos miestą Miuncheną.
Olimpinės trasos
Nuo Miuncheno vos valanda kelio iki populiariausio ir prabangiausio Vokietijoje slidinėjimo regiono Garmišo-Partenkircheno (Garmisch-Partenkirchen), įsikūrusio Bavarijoje, pietinėje Vokietijos dalyje, šalia aukščiausios šalyje (2,964 km) Cūgšpicės (Zugspitze) viršukalnės. Šiame kurorte 1936 m. įvyko IV žiemos olimpinės žaidynės, o dabar dažnai rengiamos šuolių su slidėmis nuo tramplino varžybos. Bendras visų trasų ilgis – 62 km. Iš jų – 10 km lengvų trasų (žalių ir mėlynų), 43 km – vidutinio sudėtingumo (raudonų) ir 9 km – sudėtingų (juodų) trasų.
Garmišo slidinėjimo regionas skirstomas į dvi zonas – Klasikinę Garmišo (Garmisch-Classic) ir Cūgšpicės (Zugspitze). Pirmoji zona yra Hauzbergo (Hausberg), Kreuzeko (Kreuzek) ir Alpšpicės (Alpspitze) kalnuose bei jų papėdėje, kur slidinėjama 0,700-2,050 km aukštyje. Alpšpicės (Alpspitze) kalno šlaite įrengta viena įdomiausių pasaulyje, 3,390 km ilgio greitojo nusileidimo trasų – Kandaharas (Kandahar), kuri tokia populiari, jog savaitgaliais ir švenčių dienomis prie keltuvų nusidriekia eilės. Šiame regione slidinėjama nuo lapkričio iki gegužės mėnesio.
Vaizdai iš Garmišo slidinėjimo trasos.
Snieglentininkams turėtų patikti Cūgšpicės (Zugspitze) sniego parkas, kurio vakarinis šlaitas labai status, o rytiniame yra ledynas su 18 km įvairaus sudėtingumo trasų. Šis ledynas – vienintelė vieta Vokietijoje, kur slidinėti galima netgi vasarą.www.zugspitze.de
Vaizdai iš Cūgzpičės slidinėjimo trasų.
Trasa istorinių vietų papėdėje
Pasienyje su Austrija įsikūrę 5 slidinėjimo kurortai: Berchtezgadeno (Berchtesgaden), Šionau prie Kionigsės (Schonau-am-Konigssee), Bišofsvyzeno (Bischofswiesenas), Marktšelenbergo (Marktschellenbergas) ir Ramzau (Ramsau). Nors kurortai yra nutolę vienas nuo kito, visuose galioja bendras slidinėjimo abonementas. Šie kurortai mėgstami šeimų ir slidininkų, pirmenybę teikiančių ne stačioms viršukalnėms, bet žmonių neperkrautoms trasoms ir keltuvams, iš kurių matyti gražūs vaizdai. Bendras šių trasų ilgis – 57 km: lengvų trasų (žalių ir mėlynų) – 33 km, raudonų (vidutinio sudėtingumo) – 20 km, sudėtingų (juodų) – 4 km. (Nuotr. Garmisch-Partenkirchen).
Kurortus galima suskirstyti ir pagal slidininkų pomėgius: patyrę stačių šlaitų užkariautojai mėgsta Jenner viršukalnėje įrengtas trasas, kuriose apstu „laukinių“ gilaus ir puraus sniego atkarpų; šeimos su vaikais renkasi Hochšvarceko (Hochschwarzecko) trasose, o slidinėjimo naujokams idealiai tiks 6 km trasa slėnyje tarp Rozfeldo (Rosfeld) ir Oberau keltuvų stočių.
Pavargę nuo slidžių gali pralėkti rogučių trasa Obersalzburge, o atsipalaiduoti – terminiuose baseinuose Valcmano (Waltzmann) pirčių komplekse.
Nusprendę ne tik aktyviai leisti atostogas, bet ir praturtinti savo žinias, tiesiog slidinėdami gali prisiliesti prie istorijos, mat Berchtezgadeno (Berchtesgadeno) miestelis – buvusių nacių buveinių tinklas. Netoli miestelio – ir paties Adolfo Hitlerio namas „Berghof“ bei „Erelio lizdas“ (dar „Kelštaino namas“ arba „Akmeninės gerklės namas“) – viena mėgstamiausių fiurerio rezidencijų ir vadaviečių, įkurta Kelštaino (Kehlstein) viršūnėje (1,834 km), sunkiai prieinamoje vietoje. Dabar jame įrengtas restoranas su puikia panorama į kalnus.
Jį pasiekti galima per Berchtezgadeną (Berchtesgaden), autobusu ar automobiliu atvykus į Oberzalcbergą (Obersalzberg), o toliau – specialiu kalnų autobusiuku 6,5 km ilgio uolų keliu iki kalnų terasos, esančios 1,710 km aukštyje. Iš čia 124 m tuneliu teks eiti į kalno gilumą iki lifto, kuris pakels 124 m aukštyn ir pristatys tiesiai į „Erelio lizdą“. Nenorintys gaišti laiko tokiai kelionei, bet vis tiek svajojantys bent akies krašteliu pamatyti blogio buveinę, gali tai padaryti tiesiog slidinėjimo trasoje.
Į Miuncheno oro uostą „Air Lituanica“ skraidins tris kartus per savaitę: antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Lėktuvas iš Vilniaus kils ryte 9 val. 50 min., o iš Miuncheno į Vilnių – 12 val. 10 min. Kelionės trukmė į vieną pusę – 2 val. Vokietijoje su visais slidinėjimo kurortais patogu susisiekti gerai išplėtota geležinkelių ir autobusų infrostruktūra. Išrankesni ar norintys naujų įspūdžių, iš Miuncheno Franco Jozefo Štrauso (Franz Josef Strauss) oro uosto galės pasiekti Austrijos, Čekijos, Italijos ir Šveicarijos slidinėjimo kurortus.
Kad ir kiek kartų būtum lankęsis Venecijoje, vis negana. Šiuo miestu negali pasisotinti, jame patirtas svaigulys sukelia norą sugrįžti. Vienąkart perėjęs Šv. Morkaus aikšte, kur balandžiai turi daugiau teisų nei žmonės, pamatęs nesuskaičiuojamų miesto bažnyčių grožį, išvydęs vandeniu slystančią riestanosę gondolą, galop net ir raukydamasis nuo jos kanalų smarvės tampi priklausomas nuo Venecijos visam gyvenimui.
Kava penktą valandą ryto
Kiekvienas net nebuvęs Venecijoje, manau, turi savą jos viziją, tačiau gyvi įspūdžiai, apsilankius šiame mieste, pranoksta bet kokias fantazijas. Anot vieno žymaus menininko, tai – tinkamiausia pasaulyje vieta numirti: italų režisierius Luchinas Visconti šią mintį apie nemarų grožį įkūnijo filme „Mirtis Venecijoje“. Pridurčiau, kad šis miestas kaip joks kitas sužadina gyvenimo geismą, todėl ypač rekomenduočiau jį kamuojamiems depresijos ar praradusiems gyvenimo džiaugsmą.
Ypač nuostabi Venecija penktą valandą ryto, dar nepažadinta turistų šurmulio: tokiu metu net Šv. Morkaus aikštės balandžiai dar miega, bet senukas jau laisto grindinį vandeniu iš žarnos, o vaikinukas jam iš paskos brūžina akmenis šepečiu. Būtent tokiu metu tik ir galite pamatyti venecijiečius, su pavydėtina pietietiška neskuba ir grakščiu atsainumu besiimančius kasdienių darbų.
Savininkai neskubriai atkelia nakčiai nuleistas parduotuvėlių ir kavinių žaliuzes, tarnautojai tingiai išveda šunelius, kurie priversti atlikti reikalus tiesiai ant grindinio: senamiestyje – jokio medelio, jokio žemės lopinėlio! Sausumoje dar tuščia ir ramu, bet Didysis kanalas, pagrindinė miesto arteriją, jau pulsuoja gyvybe: Venecija net bunda nuo vandenų! Kanalu kursuoja kateriai, prikrauti šviežių vaisių, jūros ir kitokių gėrybių. Kresni raumeningi šokoladinio įdegio vyrukai jas plukdo į kavines ir restoranus, virš vaidens aidi šiurkštūs jų balsai, gerkliniai šūksniai… Mūsų vertėja Laura atsiprašė negalinti to išversti. „Pernelyg stiprūs žodelyčiai, tarsi kava su aitriąją paprika, kurią vietoj vandens užgertumėt grapa“, – juokdamasi palygino ji.
Ο, kava! Po bemiegės nakties autobuse už puikų tikro itališkos espreso gurkšnį galėjai daug atiduoti, tik kur jį gausi penktą valandą ryto? Mums pasisekė: vienas barmenas susimylėjo išvirti mums kavos, bet taisė ją kone pusvalandį ramiai pasišvilpaudamas. Tokio rafinuoto klientų kankinimo dar nebuvome patyrę, bet galiu galvą dėti, kad skanesnės kavos niekur nesu gėrusi!
Žiurkės ant tilto
Venecija plyti ant 118 dumblinų Adrijos jūros lagūnos salelių. Miestas stovi ant alpinio maumedžio polių – ši mediena ypač atspari puvimui. Salas skiria 150 kanalų ir pertakų, o jungia net 400 tiltų.
Kiekviena gatvelė čia turi bent po vieną grakštų kuprotą tiltelį. Patariu pasivaikščioti jais ankstų rytą, išvaikius miegus kava, nes dieną tai bus pernelyg kankinantis užsiėmimas. Tiltelį pereiti galėsite nebent vėžlio žingsniu, mindžikuodami ilgoje eilėje ir dūsuodami kitam turistui į pakaušį: grūstis miesto gatvėse šiltojo sezono metu nereali!
Taigi vienintelis erzinantis dalykas, kurį čia nuoširdžiai norisi siųsti velniop, – tai turistai, t. y. yra tokie patys žiopliai, kaip ir jūs. Tiesa japonai yra neprilygstami, jie fotografuoja dažnai nei kvėpuoja. Vienas jų benamę katę paveikslavo iš visų pusių ir taip susižavėjęs, tarsi tai būtų mοdelis Kate Moss!
Tiesa, dėl kačių: po naktinio pasivaikščiojimo nusprendėme, kad Venecijoje jų labai trūksta ir kad katės čia turėtų būti gerbiamos lyg karvės Indijos mieste. Garsusis XVI a. Atodūsių tiltas, vienas gražiausių mieste, naktį mus ne juokais išgąsdino. Kiaurą dieną juo slenka turistai, čia pozuoja įsimylėjėliai bei jaunavedžiai, o naktį vestuves kelia… katės dydžio riebios žiurkės. Jos čia ganosi lyg niekur nieko!
Kas išgelbės Veneciją
Sako, žiurkės pirmos palieka skęstantį laivą, bet iš Venecijos kol kas šie gudrūs padarai, laimei, nebėga. Taip, supratote teisingai: gražuolė Venecija, deja, iš lėto skęsta, ramiai, bet nenumaldomai nyra į neperregimus lagūnos vandenis.
Tai pastebėjo jau jos įkūrėjai venetai, kelis kartus buvę priversti perstatyti miestą, išsikelti į iškilesnes salas. O mes pastebėjome, kad daugumos namų pirmas aukštas, tvoskiantis pelėsiu ir drėgme, žmonių jau apleistas: čia, matyt, ir karaliauja žiurkės. Taigi Veneciją privalote aplankyti iki 2028 m., mat baiminamasi, kad tuo metu įstabusis miestas veik visas taps netinkamu gyventi.
Nūnai kasmet jis panyra tik 5 mm, tačiau lašas po lašo ir, žiūrėk, ketvirtis metro mūro jau po vandeniu… Grimzdimo priežasčių yra ne viena, o pašalinti jų neįmanoma, nors, tarkim, artezinio vandens šuliniai mieste jau uždaryti. Jo grimzdimą skatina ir nuolatinai potvyniai įlankoje, vadinamieji acqua alta.
Daug vilčių teikė grandiozinis MOSE projektas, pradėtas įgyvendinti 2003 m., tačiau dabar sustabdytas. Mat pastatytos brangios dambos pasirodė neefektyvios, be to, jos kenkia unikaliai lagūnos florai ir faunai…
Taigi gražuolė Venecija dar laukia savo gelbėtojo ir su pietietišku nerūpestingumu džiaugiasi šia diena, o iš praplaukiančių gondolų neretai sklinda nuostabios itališkos dainos… Mieste yra 425 gondolininkai, ir šis skaičius nesikeičia, mat išėjusį į pensiją kaipmat pakeičia kitas. Tai vyriška prestižinė profesija, mat yra tik viena gondolininkė!
Pasiplaukiojimas gondola – brangus malonumas: 120 eurų už 40 minučių, į gondolą sodinama ne daugiau kaip 6 keleiviai, o jei pageidaujate plaukti su daina, t. y. su operinio tenoro palyda, sumokėsite dar daugiau… Beje, ar žinote, kodėl visos gondolos Venecijoje juodos? Neatspėsite. Ogi dėl tos venecijietiškos lygybės, kuria taip didžiuojasi vietiniai: kad joks gondolos savininkas negalėtų išsišokti, puikuotis laivo prabanga!
Ir jeigu atminimui nusipirksite garsiąją Venecijos kaukę (o tai neišvengiama!), žinokite, kad čia ji buvo naudojama ne pasislėpti, o… lygybei palaikyti. Viduramžiais kaukės miestiečių buvo dėvimos veik pusmetį nuo karnavalo tam, kad skirtingų luomų žmonės galėtų netrukdomi bendrauti, o kituose Europos miestuose tai buvo griežtai užginta. Venecijiečiai nepripažino vasalystės ir aršiai priešinosi jos įvedimui. Turbūt išdidumas, grimzdimas aukštai iškelta galva ir yra gražiausias šio miesto bruožas…
Per 100 dienų užkariauti 70 valstybių. Tiek valstybių “Jauku Design” produkciją nori pristatyti jos įkūrėjas Dmitrij Juvko, subūręs entuziastų komandą ir kartu su ja sukūręs produktų liniją. O kaip šiuos gaminius išpopuliarinti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje? Apie tai ir kviečiame skaityti bei žiūrėti Makalius.lt puslapyje – vyrukai jau grįžo iš kelionės ir skuba pasidalinti įspūdžiais!
20 – 21 diena
LIUXEMBURGAS
Rytas, Arno pusryčiai, atsisveikinimas su Briuseliu ir kelionė į Liuxemburgą, mažą šalį, kuri lyg europos “sala” apsupta didžiųjų valstybių. Įdomu, nes nieko nežinome, niekada čia nebuvome :) Ramu tai, jog čia mūsų jau laukia Aleksandra, tad jos ir jos kambariokų galėsime daugiau išsiklausinėti apie Liuxemburgą. Buvom pasitikti kaip super aukštos klasės viešbutyje, to net neįmanoma nupasakoti:) Miesto centras, gurmaniški patiekalai, vynas ir karališka lova. Tai Tomui susuko smegenis ir kelionę jis norėjo užbaigti čia.. Matyt nuovargis ir nuostalgija :)
Už lango saulė, pagaliau prisivijome saulėtas dienas, tad rytinė nuotaika nuostabi. Išsiuntėm laiškus prancūzų parduotuvėms ir iškeliavom į savo darbą Liuxemburge:) Taip miestas fantastiškai gražus, bet mums visą grožį sugadino tai kad per visą dieną neradome nei vienos parduotuvės, nes kaip susitarę visi parduotuvių savininkai išvažiavę atostogauti. Taip pat mus varžė įstatymas šiame mieste neleidžiantis fotografuoti žmonių, tad net kelis kartus buvau pagrasintas policininkais ir teko ištrinti medžiagą.
Galiausiai atradome vieną parduotuvę kurioje buvo savininkas, jis šnekėjo anglų kalba ir jam patiko projektas, bet… pirkti jis nenorėjo. Tad mes padarėme kitaip, kad šio miesto nepalikti tiesiog jį aplankius. Mes jam papuošalų medį ir padėkliukus ūsus tiesiog palikome pardavinėti ir taip susirišome partnerystės saitais :) Žinome jog jau kitą savaitę jis paskambins ir padarys naują užsakymą :) Tikiuosi Ženevoje gyvenimas vėl nušvis ryškiomis, džiaugsmo spalvomis:)
Tomas: “Gera prisiminti sivilizuotą gyvenimą”
Simonas: ”Kritika – tai lyg neskanus maistas kurį lengva atiduoti, bet labai nemalonu valgyti…“
Dmirtij: “Va dabar projektas tik prasideda:)”
……………………………………………………………………………………………..
23 diena
ŽENEVA, MES ATVAROM!!!
Kažkaip atsikelti anksti nepavyko:) Nors miestas mūsų verslumui nebuvo dosnus, bet pati jo dvasia nuteikė labai ramiai, o ramumos jau karts nuo karto norisi:) Pabaigę rytinius darbus patraukėme link Šveicarijos.
600 kilometrų nemokamais keliais atsiėjo 7 valandas smagaus važiavimo, o mūsų planuose dar vienas sustojimas, kurio metu, žinoma, pietūs ir mano praloštų lažybų įgyvendinimas Jums bei Tomo naujos profesijos išbandymas:)
Ženevą pasiekėme vėlų vakarą, bet mūsų vis dar laukė Ieva su kepta vištiena ir skaniu kaip močiutės obuolių pyragu:) Ačiū Tau už smagų naktinį pasišnekučiavimą, maistą, patogų miegą ir naują pažintį:)
Tomas: “Gal man būti kirpėju?:)”
Simonas: ”Nauja šukuosena:)“
Dmirtij: “Aiškus tikslas motyvuoja judėti į priekį”
………………………………………………………………….
24 diena
EMOCINIS PAKILIMAS
Rytas vėl pasitiko lietumi, bet neliūdino, nes labai retai būna kitaip:) Atrodo, jog mes per pasaulį keliaujame su tuo pačiu lietaus debesiu. Gal, kai važiuosime per kalnus, jis užsikabins už kokios viršūnės ir mums pavyks nuo jo pabėgti. “Laiškas iš Vokietijos!!!” – Tomo balsas nuskambėjo per visą Ženevą. Gavome didžiausią užsakymą per visą kelionę:) Su šypsenomis iki ausų išskubėjome į miestą ieškoti laimės. Pirma “laimės” akimirka atėjus prie mašinos. BAUDA – 120 frankų, konvertavus – apie 100 eurų, mus tik pralinksmino:) “Atidirbsim”, – pasakiau:)
Planas buvo rasti vieną parduotuvę ir važiuoti toliau. Kaip sakėme, taip ir padarėme. Atidarėme!!!! Puiki diena, gera nuotaika, emocinis pakilimas ir noras judėti tik į priekį, link Monako. Nors navigacija rodė tik 520 kilometrų atstumą, bet kelionė, vengiant mokamų kelių, truko 12 valandų. Važiavome nuostabiais keliais, pasimėtėme sniegu, pasidžiaugėme kvapą gniaužiančiomis viršūnėmis iki kol visiškai sutemo. Pabandėme laimę pasistatydami palapinę tiesiog ten, kur pasirodė patogu :) Rytas parodys, ar tai buvo protingas sprendimas :)
Tomas: “Vis labiau suprantu posakį “Čia ir dabar”"
Simonas: ”Pagaliau kažkas nauja, lyg pirmas kartas :D“
Dmirtij: “Visada turėk atsargoje motoriuką, kai nėra vėjo…”
Jau buvote Egipte? Šauniai praleidote savo atostogas prie Raudonosios jūros? Matėte didingąsias piramides? O gal aplankėte ir įžymųjį Luksoro miestą ir Karnako, Chačepsutės, Ramzio šventyklas? Jaučiatės susipažinęs su Pietiniu Egiptu ir manote, jog prisilietėte prie senovės Egipto paslapties? Šiuo pasakojimu supažindinsiu jus su mažai kam žinomomis, ne tokiomis populiaromis, tačiau ne mažiau įspūdingomis lankytinomis vietomis pietų Egipte.
Šiandiena neįsivaizduojama be elektros, tačiau ar galėtumėte pagalvoti, kad senovės egiptiečiai naudojo elektros sistemą? Nejuokauju! Turiu įrodymų! Vos 60 kilometrų nuo Luksoro (į Hurgados pusę) įsikūręs Kenos miestelis slepia šią paslaptį. Denderos šventyklos rūsyje galima aptikti tikrų tikriausią elektros lemputę! Sienos raižinys pasakoja daugiau nei dviejų tūkstantmečių istoriją, kurioje pavaizduota elektros lepmutė, paskirstytojas ir elektros laidai. Sraigtasparnio, povandeninio laivo „submarino“ ar kalašnikovo automato atvaizdą galima pamatyti visai čia pat. Abydos šventyklą puošia būtent šie piešiniai.
Domina pirmieji animaciniai filmai? Vieną tokį galite pamatyti tiesiog ant šventyklos sienos. Edfu miestelyje, Luksoro pašonėje ptolemėjų statytoje Edfu šventykloje rasite užuominą į pirmuosius pieštus animacinius filmukus… Turbūt daugelis vaikystėje esate bandę piešti užrašų knygelėje bėgantį žmogeliuką ar futbolo kamuolį spiriantį sportininką. Bet ar žinojote kur viso to pradžių pradžia?
O gi inirtingos kovos tarp gėrio ir blogio epogėjuje. Egiptiečių mitoliginio dievo Horo, įkūnijančio gėrio sąvoką ir Seto, blogio ir sausros dievo, kova senovės meninkų atvaizduota tuo pačiu principu: šalia vienas kito esantys paveikslėliai nupasakoja kaip Horas nuduria Setą, o Horo įsmeigta strėlė sukėlusi Setui skausmą praveria jo burną, įsuka jį į agonišką pražūtį taip grąžindama pasauliui darną.
O ar esi girdėjęs apie šventyklą, statytą prieš daugiau nei 3000 metų didžiojo Egipto valdovo Ramzio paliepimu, kurios tolimiausią kampelį – šventorių, apšviečia ryto tekanti saulė du kartus į metus. Tuo metu, kaip patys egiptiečiai sako, įvyksta stebuklas. Ši Abu Simbelio šventykla pelnytai vadinama dvigubu stebuklu. Praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje statant Asuano užtvanką Nilo upės vanduo katastrofiškai išsiliejo, tad grasinosi amžiams nuskandinti šią, kaip ir daugelį kitų, aukštutiniojo Egipto šventyklų. Neįprastą architektūrinų šedervą senovės meistrai iškaldino kalne. Šventyklai įrengti buvo panaudota pati gamta – akmeninis kalnas paverstas šventove, o prireikus jį perkelti, visas jis buvo supjaustytas į daugiau nei tūkstantį dalių ir perkeltas atokiau, tad ir šiandien galime aplankyti pačiame piečiausiame Egipto kampelyje esančia Ramzio šventovę.
Per 100 dienų užkariauti 70 valstybių. Tiek valstybių “Jauku Design” produkciją nori pristatyti jos įkūrėjas Dmitrij Juvko, subūręs entuziastų komandą ir kartu su ja sukūręs produktų liniją. O kaip šiuos gaminius išpopuliarinti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje? Apie tai ir kviečiame skaityti bei žiūrėti Makalius.lt puslapyje – vyrukai jau grįžo iš kelionės ir skuba pasidalinti įspūdžiais!
25 diena
7 LAIPSNIAI – 28 LAIPSNIAI
Rytas privertė dviprasmiškai žagtelti. Pirmiausia nuo to, jog pabudome 2 kilometrų aukštyje, žiūrėdami į mėlyną kaip dangus ežerą, o antra, nuo to, jog 5 valandą ryto mus pažadino ne žadintuvas, o šaltis. Na, žinoma, 7 laipsnių šilumos šalčiu vadinti negalima, bet rankų ir kojų galūnės sakė visai ką kita:) Nesvarbu, nes tokio grožio nė sapnavęs nebuvau:)
Iki Monako dar 6 valandos kelio, pervažiuojant Prancūzijos, Italijos, vėl Prancūzijos, vėl Italijos žemes :) Vienas sustojimas sotiems pusryčiams, o gal pietums ir kelionė į ten, kur šilta:) Kaip ir planavau, lietaus debesį pakabinome kalnų viršūnėse ir važiuojame šypsodamiesi saulei:)
Vakarop pasiektas prabangusis Monakas ir įgyvendinta mano sena svajonė “pralėkti” Formulės-1 trasa:) Gražu, šilta ir tik viena problema, kur apsistoti, bet tai paliksime nakčiai, o dabar pogulis prie jūros:) Tai mūsų kelionės pusiaukelė, tad manau, dėl dviejų dienų poilsio, niekas nesupyks:)
Tomas: “Gamta – tai viskas, ko man reikėjo”
Simonas: ”Nepailsėti, būtų nuodėmė“
Dmirtij: “Paversk svajonę gyvenimo būdu…”
……………………………………………………………………..
26 – 28 diena
Kaip sakėm taip ir padarėm, leidom sau pora dienų pailsėti, pasimėgauti saule ir nieko neieškoti :) Monakas!!!:)
Keliaujame mėnesį
Nuvažiuota 5000km
Apvažiuotos 9 valstybės
Atidaryta 19 parduotuvių
Iš Lietuvos atidarytos 4 parduotuvės
Suvalgyta 4,5kg grikių:)
Toliau mūsų kelionės planuose: Nica, Milanas, Lichtenšteinas, Insbrukas, Miunchenas, Viena, Bratislava, Budapeštas, Praha ir namai :) O grįžus, likusios 50 dienų ir neužkariautos valstybės:)
Tomas: “Atostogos prie jūros:)”
Simonas: ”3 paros rojuje…“
Dmirtij: “Žaiskime gyvenimą, o ne dirbkime verslininkus :)”
29 diena
PO ATOSTOGŲ
3 paros nieko neveikimo neprailgo:) Bet laikas bėga, o mums dar liko apkeliauti ne vieną šalį, tad tik pabudę susikrovėme daiktus ir patraukėme link madų sostinės Milano. Važiuoti mokamais keliais negalėjome, nes prieš atostogas išsiuntėme visus uždirbtus pinigus į Lietuvą, o kiek pasilikome, turėjo užtekti bent jau dviems šalims, bet…:) Monakas nėra labai pigus:)
Vėl norėjome pataupyti, prisiglausdami prie gamtos, tad pusę savo dienos praleidome važinėdami Milano pakraščiais, ieškodami gražios vietelės. Radome kelias, kurios galėjo mus sugundyti, kaip pavyzdžiui, po autostrados tiltu ar seniai apleistuose kažkieno namuose, “name vaiduoklyje”, ar miškuose, kuriuose knibžda gyvūnai ir poruojasi paukščiai:)
Tad finalas toks, jog nusprendėme visus savo likusius pinigus išleisti kempingui Milane ir ryt mirt ar gyvent, bet susirasti parduotuvę, parduoti ir važiuoti toliau…
Tomas: “Negalime leisti sau pasijusti komfortiškai”
Simonas: ”Kaip ir pirmadienis, taip ir dienos po atostogų nėra lengvos:) “
Dmirtij: “There are no elevators to success, You always need to use stairs”
…………………………………………………………………………………………
30 diena
PARTNERIAI
Milanas. Tai motorinių transporto priemonių ir gražių, stilingų žmonių miestas. Žinoma, mūsų tai neguodžia, nes tikslas užsidirbti, kad galėtume judėti toliau, nes po atostogų Monake jaučiamės truputi “ūbagai” :)
Taupant laiką pasidalinome į dvi grupes. Aš pasidariau kelionę po Milano centrą ir jo apylinkes, o Tomas užsiėmė partnerių paieškomis. Mano dienos rezultatai – pamatytas miestas, keletas fotografijų, 14 nueitų kilometrų ir tikrai geras laikas. Pirmą kartą kelionėje pasijutau turistu :)
Tomo pasiekimai mums buvo naudingesni nei mano:) Jau iš tolo mačiau švytinčius dantis:) – “Turim!!!” Atradome labai stiprius partnerius “Lovethesign”, kurie bus atsakingi už mūsų reklamą, mūsų produktus visoje Italijoje. Jie mums suteikė laisvę keliauti toliau :) Ačiū! Toliau nykštukinė valstybė – Lichtenšteinas.
Tomas: “Lyg naujas atgimimas”
Simonas: ”Miestas gali tapti gražus vien dėl gražių žmonių:)“
Miunchene vykstanti alaus šventė „Oktoberfest“ kiekvienais metais šešiolikai dienų sutraukia milijonus svečių iš viso pasaulio. Aplankyti šią unikalią šventę, turinčią didžiausios pasaulyje liaudiškos mugės titulą, lietuviai galės žymiai patogiau ir paprasčiau. Nuo rugsėjo 21 d. oro linijų bendrovė „Air Lituanica“, prie jau vykdomų skrydžių, pridės dar vieną kryptį – į Vokietijos miestą Miuncheną.
Kuo gi žavus garsusis „Oktoberfest“?
„Oktoberfest“ tradicija mena dar 1810-uosius metus, kai kronprincas Liudvigas (vėliau tapęs karaliumi Liudvigu I) vedė princesę Terezą ir sukvietė visus miestiečius į šventę pievoje, simboliškai gavusioje Terezos pievos (Theresienwiese) pavadinimą. Rudens šventės idėja taip prigijo, kad jau daugiau nei du šimtus metų rengiamas derliaus nuėmimo paminėjimas, XX amžiaus antroje pusėje galiausiai virtęs įspūdinga, visame pasaulyje garsia alaus švente. Iki šiol šventės tradiciją buvo nutraukę tik choleros epidemijos, karai ir ekonominės suirutės.
„Oktoberfest“ rengiamas 42 hektarus užimančioje Terezos pievoje, į kurią suplūsta apie 7 milijonus lankytojų, 14 didelių ir 20 mažesnių palapinių įrengiama apie 100 000 sėdimų vietų. Specialiai šventei alų, kurio kasmet išgeriama apie 7 milijonus litrų, gamina šešios didžiausios Miuncheno alaus daryklos. Seniausia jų – Augustiner – alų gaminti pradėjo dar 1328 metais. Ne ką mažesni ir kulinariniai šventės mastai – suvalgoma apie 500 tūkstančių vištų, keli šimtai tūkstančių tradicinių kiaulienos dešrelių, paskerdžiama virš 100 galvijų.
Šių metų šventė vyks rugsėjo 21 – spalio 6 dienomis. Tradicines pramogas, liaudiškos ir populiarios muzikos ansamblių pasirodymus, įvairiausius konkursus ir žaidimus šiemet pagyvins ir atnaujinti atrakcionai. „Oktoberfest“ rengėjai džiaugiasi, jog šventėje bus galima pasimėgauti įspūdingais laisvo kritimo potyriais, mat teritorijoje bus sumontuotas didžiausias pasaulyje (70 m) kilnojamas bokštas „Sky Fall“. Be to, bus ir „Odyssee“ linksmieji kalneliai, „Cobra“ kilpinis pasivažinėjimas bei „Pirate adventure“ linksmybių namai.
Šventė jau tapo ne tik neatskiriama Vokietijos kultūros, bet ir viso pasaulio pramogų dalimi. Apsilankyti „Oktoberfest“ – ne tik alaus mėgėjo svajonė, bet ir tikra kiekvieno šiltą bendravimą su žmonėmis iš viso pasaulio ir linksmybes mėgstančio turisto pareiga. Juolab, kad šventė pagaliau tapo lengvai pasiekiama tiesioginiu skrydžiu iš Vilniaus.
Susisiekimas
„Air Lituanica“ lėktuvai leidžiasi Miuncheno oro uoste, kuris nuo miesto centro nutolęs 28 km. Iš oro uosto į miesto centrą važiuoja traukinių Miuncheno S-Bahn S1 ir S8 linijos. Kelionė trunka apie 45 minutes. Autobuso linija MVV 635 galite pasiekti Freisingo stotį, iš kurios kursuoja autobusai ir traukiniai į Miuncheną, Niurnbergą, Regensburgą ir Prahą. Miuncheno oro uosto autobusų stotis yra tunelyje po centrine zona.
Į Miuncheno oro uostą „Air Lituanica“ skraidins tris kartus per savaitę: antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Lėktuvas iš Vilniaus kils ryte 9 val. 50 min., o iš Miuncheno į Vilnių – 12 val. 10 min. Kelionės trukmė į vieną pusę – 2 val.
Apgyvendinimas
„Oktoberfest“ metu vidutinė dviviečio kambario Miuncheno viešbutyje kaina svyruoja nuo 200 iki 300 eurų. Pigesnes nakvynes siūlo „Wiesn camp“ kempingas, nuo kurio šventės vietą metro pagalba galima pasiekti per 15 minučių. Pastatytą palapinę, kurioje telpa iki keturių žmonių, galima išsinuomoti už 60-70 eurų, o tiek pat žmonių talpinantis kemperis kainuos 150-170 eurų parai. Be to, daugybė studentų užleidžia miesto svečiams savo kambarius ar net butus. Tinkamų variantų galima surasti svetainėse: airbnb.de, 9flats.com arba wg-gesucht.de.
Koso saloje viešėjome ne pirmą kartą, bet pirmą kartą apsistojome nuostabiame Hotel Meni Beach 4* viešbutyje. Ko tikėtis ir ar verta rinktis būtent šį viešbutį?
Kaip nusigauti iki viešbučio? Pats patogiausias būdas užsisakyti pervežimą nuo oro uosto iki viešbučio. Antras būdas – vykti taksi. Malonumas jums kainuos 28 eurus į vieną pusę. Jei norite taupyti, galite vykti autobusu iki Koso miesto (asmeniui 3,20 eurų), nuo Koso iki Tigaki (asmeniui apie 2 eurai). Arba, jei esate nusiteikę nieko nelaukdami pradėti pažintį su Koso salos grožybėmis, galite nuomotis automobilį.
Kodėl Tigaki? Labiausiai sužavėjęs dalykas – baltutėlio smėlio paplūdimys. Kalnus čia matysite tik kitame krante, pats paplūdimys lygus, be kopų, tačiau išties jaukus. Norintiems paplaukioti teks paėjėti kiek toliau nuo kranto, o šeimos džiaugsis sekloka Egėjo jūra Tigakio pliaže. Gultai, dušai, prižiūrėti tualetai – dalis komforto, kurio labai norisi ilsintis prie jūros.
Tigaki nedidelis, tačiau kiek patįsęs miestelis, kurio pagrindinė gatvė nusėta įvairių užeigų, restoranų bei suvenyrų parduotuvėlių. Teko pietauti restorane „Dana“, kuriame pasitiko itin svetingas šeimininkas, o graikiškas salotas valgėme atviroje terasoje ant smėlio ir su vaizdu į jūrą… Vienas žaviausių atostogų momentų!
Keliaukime į viešbutį. Hotel Meni Beach 4* šeimyninio kambario patogumai – gan minkštos ir patogios lovos (gavome dviejų kambarių numerį, taigi buvo viena dvigulė ir dvi viengulės sulankstomos lovos) yra šaldytuvas, televizorius, platus patogus stalas, veidrodis, pufas, atvykimo dieną kambaryje rasite vandens butelį. Vonios kambarys, kuriame dušo kabina, tualetas ir vonios reikmenys (dušo želė, šampūnas, kūno losjonas, muiliukai) su rankšluosčiais, plaukų džiovintuvas. Balkone pora kėdžių ir staliukas su pelenine. Kambarį tvarkė kasdien.
Viešbučio teritorija, nors ir nedidelė, tačiau labai jauki ir žalia. Jūsų poilsiui rasite išvaizdų baseiną, nemokamus gultus, skėčius. Čia pat baras, kur dienos metu galėsite užsisakyti gėrimų už papildomą mokestį. Netoliese yra vaikų žaidimų aikštelė, tačiau ji kiek toliau nuo baseino, taigi norintys pasimėgauti ramybe galės tai sėkmingai daryti ir vaikų šurmulio negirdės. Dienos metu prie baseino leidžiama muzika, tačiau ne per garsiai. Nors viešbutis yra prie pat pagrindinės Tigaki gatvės, pačioje teritorijoje itin ramu, ramybė viešbutyje išties nustebino.
Maistas viešbutyje įvairus – patiekalai ant grotelių, jūros gėrybės, vaisiai, sūriai, paukštiena, šviežios daržovės, salotos, bandelės, desertai. Pavalgyti galima tiek viduje, tiek lauke. Viešbutis siūlo HB (Half Board – pusryčiai ir vakarienė (švediškas stalas), nemokami gėrimai: kava, arbata (arba kiti gaivieji gėrimai) pusryčių metu. Vakarienės metu visi gėrimai – už papildomą mokestį) maitinimą.
Viešbučio teritorijoje ir kambariuose veikia bevielis internetas, jis nemokamas. Kompiuterių yra ir viešbučio fojė. Automobilį galima nemokamai laikyti privačioje aikštelėje viešbučio teritorijoje, labai patogu tiems, kurie norės susipažinti su Koso sala. Plačiau apie lankytinas Koso salos vietas skaitykite čia.
Viešbutis įsikūręs visai šalia paplūdimio (iki jo pėsčiomis reikia pereiti tik vieną nejudrią gatvę ir vos per 2 min. pasieksite smėlio paplūdimį su nemokamais viešbučio gultais). Beje, svarbi informacija šeimoms: vienas jaunesnis kaip 2 metų amžiaus vaikas gali būti apgyvendintas nemokamai, jei pristatoma vaikiška lovelė. Vienas 2-12 metų amžiaus vaikas gali būti apgyvendintas už 50% kambario kainos asmeniui už naktį, jei pristatoma papildoma lova. Vienas vyresnis vaikas ar suaugusysis gali būti apgyvendintas už 70% kambario kainos asmeniui už naktį, jei pristatoma papildoma lova.
Viešbučio registratūra dirba visą parą, tad iškilus klausimams, galite drąsiai kreiptis. Labai draugiškas personalas laisvai susikalba angliškai, vokiškai.
Jei pageidaujate nakvynės viešbutyje smartline Hotel Meni Beach 4* (pusryčiais vakarienė), kainas rasite čia: http://www.makalius.lt/viesbutis/!
Esate įsitikinę, kad kelionėse užtenka penkių angliškų žodžių? Jei kažko nesupranti, visada gali pasikliauti šaradų žaidimo vertais gestais, bet kaip būna malonu, kai užsienietis moka bent kelias pagrindines frazes vietine kalba. Jūsų dėmesiui lietuvių-anglų kalbų kelioninių frazų žodynėlis.
Frazė lietuviškai Angliškai
1.LabasHe·lou
Geraigud
Taipjes
Nenou
Viso gerogud bai
Atsiprašau (norint atkreipti dėmesį)eks·kju·zmy
Atsiprašau (norint praeiti)so·ry
Prašauplyz
Ačiūthenk ju
Nėra už kąju a vel·kam
Kaip sekasi?Hou a(ilgesnė) ju
Ačiū gerai, kaip jums?Thenks gud, hou a ju
Koks jūsų vardas?Vat is jor neim
Mano vardas..mai neim is…
Malonu susipažintinais tu myt ju
Aš esu iš Lietuvosai em from li·thu·a·ni·ja
Ar kalbate rusiškai?Du ju spyk ra·šian?
Aš nesuprantuai dont an·der·stend
Aš nekalbu angliškai/ispaniškai/graikiškaiai dont spyk ing·liš/spe·niš/gryk
Kur yra turizmo informacijos centras?Whe istu·rizm in·for·mei·šion sen·ter
Kur yra muziejus/pilis/miesto centras/parduotuvė/paplūdimys/vaistinė?Whe is mju·siem/kes·il/si·ty sen·ter/šop/byč/far·ma·sy
Kiek kainuoja?Hou mač das it kost
Mokėsiu grynais/korteleail pei keš/bai kard
Kur yra bankas/valiutos keitykla/bankomatas?Whe is benk/ka·ren·sy iks·čeindž/keš ma·šyn
Aš pasiklydauai em lost
Apsigyvenau viešbutyjeai liv in….ho·tel
Kur yra oro uostas/metro/autobusų/traukinių st.?whe is ier·port/met·ro/bas stei·šion/trein stei·šion
Aš vykstu į…ai em gou·jing tu…
Bilietą į vieną pusę/pirmyn ir atgal?Van vay ti·ket/ri·turn ti·ket
Prašau mane nuvežti šiuo adresupliz bring my tu this ad·res
Kaip nuvykti į miestą?Hou cud ai get to the si·ty
Kur galėčiau rasti taksi?Whe ken ai faind tak·si
Kur galiu išsinuomoti automobilį?Whe ken ai rent a kar
Aš esu užsakęs kambarįai hev bukd e rum
Ar netoliese yra tradicinis nebrangus restoranas?Whe a·round is tra·di·sian čyp res·tau·ran
Ką jūs rekomenduotumėte?Vat vud ju re·ko·mend
Skanausgud a·pe·tait
Prašyčiau sąskaitosček pliz
Kur yra tualetas?Whe is toi·let
Kiek dabar valandų?Vat is the taim
Man skauda čiait herts hier
Padėkitehelp my
Kvieskite policiją/ gydytojąkol ve po·lis/dok·tor
Man reikia rusiškai šnekančio gydytojo. Ai nyd ra·šian spy·king dok·tor
Ispaniją ketinome aplankyti seniai (neišdildomi įspūdžiai likę iš kelionės po Baskiją, Barseloną) – tai viena gražiausių ir įdomiausių iš beveik visų aplankytų Europos šalių. Kadangi esame jau vyresnio amžiaus žmonės, tai keliauti savarankiškai lyg ir nedrąsu – anglų kalba netobula, ieškoti pigių skrydžių ir viešbučių pasiūlymų – užtrunka daug laiko, o jo ir taip kasdien pritrūksta. Senokai aplankydavau tinklalapį www.makalius.lt, bet tik pažiūrinėdavau pasiūlymus, o ryžtis patiems keliauti lyg ir nebuvo stimulo.
Naudodavomės kelių agentūrų paslaugomis, ir kartą-du per metus išvažiuodavome pasidairyti po Europą. Paskutiniu metu važiuodavome ten, kur būdavo 12 dienų poilsinė-pažintinė programa. Bet taip jau atsitiko, kad planuojamų atostogų metu viena agentūra nesurinko grupės, o siūlomos alternatyvos netenkino. Reikėjo skubiai ieškoti sprendimo, ir tada pradėjau nagrinėti Makaliaus pasiūlymus. Rugpjūčio mėnesį buvo pasiūlymas spalio 14-21 dienomis skristi į Alikantę. Beperkant lėktuvo bilietus, vienas pabrango. O viešbutį rinkausi pačioje Alikantėje ir arti centro. Bet tikrai už labai gerą kainą – 235 asmeniui už 7 nakvynes su pusryčiais. Beliko ruoštis kelionei.
Na bet apie viską iš eilės.
Savo automobilį palikome oro uosto aikštelėje, labai patogu, 7 paroms kainuoja 103 litus. Skrydžiai į Alikantę vykstama iš Kauno oro uosto pirmadienio ir ketvirtadienio vakare. Skrydis trunka apie 4 valandas.
Skridome tik su rankiniu bagažu. Skrendant iš Kauno buvo elementari bagažo patikra. Iš Alikantės – tikrino, ar neviršijami leistini išmatavimai. Patarimas – nedėti nieko į šonines kišenes, nes tai sukelia įtarimų. Taip atsitikiko ir mums, tačiau vis dėlto į tą matuoklį tilpo. O buvo žmonių, kurie laipinimo į lėktuvą metu turėjo persipakuoti arba pirkti papildomą bagažą. Nemalonus incidentas.
Nuskridus Alikantėje tokiu metu viešasis transportas jau nebevažiuoja. Pervežimo iš anksto užsisakyti nepavyko, tad naudojomės taksi.
Buvau užklaususi viešbučio, atsakė, kad jie pervežimo paslaugos neteikia, jog taksi kainuos apie 15 eurų. Viešbutis nuo oro uosto nutolęs apie 9 km. Taksi buvo daug. Kad nekiltų nesusipratimų, ant lapo buvau atspausdinusi viešbučio pavadinimą ir adresą. Taksistas ko gero nusprendęs, kad mums reikia pirmo įspūdžio, (kaip pažinę miestą supratome) truputį ratais pavežiojo, ir sumokėjome 23 eurus. Atgal į oro uostą važiavome miesto autobusu C-6, nuo viešbučio stotelė labai netoli, o ir autobusas važiuoja dažnai, stotelėje yra lentelė, kurioje matyti po kelių minučių koks autobusas atvažiuos. Autobusas labai patogus, su specialiomis lentynomis bagažui, kad keleiviai neužgriozdintų praėjimo. Kainuoja, berods, 2,9 euro.
Viešbutis “Hotel Goya 2*”. Kaip jau minėjau, viešbutį parinkau pačiame Alikantės centre, Mercado rajone, ir dėl to nei akimirkos nepasigailėjome. Nors realybėje skyrėsi nuo tiklalapyje publikuojamų nuotraukų, tačiau už tokią kainą geriau ir negali tikėtis. Kambariai buvo tvarkomi kasdien. Pusryčių meniu nesikeitė visą savaitę, tačiau pasirinkti buvo iš ko ir pavalgyti sočiai galėjai.
Viešbutis reikalingas buvo tik pernakvoti, todėl ir ypatingų reikalavimų patogumams nekėlėme. Labai gera viešbučio padėtis: iki centrinės aikštės Plaza de los Luceros ir prie jos esančių metro bei miesto autobusų stotelių bei miesto centro – keli žingsniai. Iki traukinių stoties 10 min. kelio pėstute. Taip pat tik 10 minučių pėstute iki pagrindinio Alikantės turgaus Mercado Central. Kiek tolėliau – kokias 20 minučių teko pažingsniuoti iki poilsiautojų ir vietinių gyventojų mėgstamiausios pajūriu besidriekiančios gatvės Explanada de Espana.
Tokio šurmulio, kaip aprašyta turizmo giduose, neteko patirti, tačiau ši gatvė – ypatinga. Bangomis iš smulkių granito gabaliukų išklota mozaika tarsi sukuria nesvarumo jausmą. Smagu pasivaikščioti ilga palmėmis apsodinta promenada. Kad turizmo sezonas pasibaigęs – juntama ir pagal suvenyrų parduotuvėles. Dalis jų jau buvo išmontuojama, ir tik nedidelė dalis pradėjo dirbti, nebuvo nei mimų, nei gatvės muzikantų, o ir žmonių ne tiek jau daug ir dieną, ir vakare. Labai laimingo atsitiktinumo dėka pavyko pasiklausyti ispaniškos muzikos koncerto (įspūdžiai apie tai – vėliau).
Baigiant apie viešbutį, reikia pasakyti, kad iki prieplaukos, kur išplaukia laiveliai į Tabarkos salą, reikia paėjėti apie 20 minučių, tiek pat ir iki seniausios miesto dalies Santa Cruz, o štai pagrindinis miesto paplūdimys – Playa del Postiguet apie pusvalandį kelio pėstute, tiek pat, tik į kitą pusę – iki autobusų stoties.
Oras. Spalio vidurys. Nusileidus vidurnaktį pasitikimo maloni apie 20 laipsnių šiluma. Vieną dieną temperatūra buvo pakilusi iki 32 laipsnių. Visas kitas – apie 27. Vandens temperatūra – apie 21 laipsnį. Visas dienas, išskyrus sekmadienį, buvo saulėta, tačiau prie jūros – gana vėjuota. Buvo nemažos bangos. Šiluma nevarginanti, maloni. Vykstant neverta orų prognozių žiūrėti gismeteo ar kituose tinklalapiuose – neatitinka tikrovės. Orų prognozės yra Alikantės turizmo informacijos tinklalapyje http://www.alicante-spain.com/.
Bus daugiau…
Dėkojame Stanislavai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!
Praėjusioje pasakojimo dalyje skaitytoja Stanislava papasakojo, kaip pasiruošti savarankiškai kelionei, ar verta apsistoti “Hotel Goya 2*” viešbutyje ir, kokių orų galima tikėtis nuvykus į Alikantę spalio mėnesį ir dar daug naudingų patarimų. Šį kartą apie tai, ką būtina ir ko geriau nereikia pamatyti lankantis šiame Ispanijos regione.
Lankytini objektai. Jų tiek daug, kad per 6 dienas, fiziškai neįmanoma aplankyti. Regis, gana mažai nuveikėme. Alikantei rekomenduojame skirti 10 dienų. Žinome kryptis, kas kur yra ir kaip pasiekti.
Kaip jau minėjau, išvykau “neparuošusi namų darbų”, turėjau daug informacijos, tačiau nebuvau suplanavusi maršrutų, tad pirmą nuskuodėme į turizmo informacijos centrą prie Plaza Puerta del Mar. Neįtikėtina, tačiau dar nebuvo 10 val. ryto, o jau dirbo!
Tačiau darbuotojas ne ką tegalėjo patarti. Bet gavome labai smulkų Alikantės žemėlapį (A3 formato, tačiau tokį smulkų, kad gatvių pavadinimus ir puikiai matant sunku įžiūrėti), o kadangi norėjome keliauti po visą regioną, tai dar ir Valensijos regiono žemėlapį pridėjo.
Pirmąją dieną nusprendėme pasinaudoti infoturo paslaugomis. Atviras autobusas išvažiuoja 10 val. iš Plaza Puerta del Mar stotelės ir važiuoja kas valandą. Pasirenkamos kalbos – anglų ir vokiečių. Bilietas – 10 eurų. Galioja visai dienai. Išlipti gali bet kuriame objekte, jį apžiūrėti, sulaukti kito, ar dar kito autobuso. Ko tikėjausi – negavau (kitose šalyse šie infoturai daug informatyvesni). Na bent jau pasisekė, kad nereikėjo kopti į Santa Barbara pilį. Kelionių aprašymuose minimas keltuvas remontuojamas, o pėdinti pėstute į kalną, po to apžiūrėti didžiulę pilį užtruktų. Buvo pateikta labai minimali informacija, bet pirmai pažinčiai su miestu pravertė. Daugiau apie infoturą rasite tinklalapyje http://www.discover-alicante.com/alicante-city/alicante-tour-bus.html, šiame tinklalapyje rasite traukinių bei autobusų tvarkaraščius.
Santa Barbara pilis. Tai miesto simbolis. Jei nebuvai šioje pilyje, negali sakyti, jog buvai Alikantėje. Pilis labai gražiai apšviesta naktį. Tad jau važiuojant iš oro uosto atpažinome nuotraukose matytą vaizdą. Ji stūgso aukštai, ant į dangų net 166 metrus iškilusio uolėto Benacantil kalno, ant jūros kranto. Tai viena geriausiai iki mūsų dienų išlikusių gynybinių viduramžių pilių ir viena didžiausių Europoje. Pradėta statyti 14 amžiuje, o pabaigta 18 amžiuje. Pilies lankymas nemokamas. Galima iki pat viršaus užvažiuoti automobiliu. Iš viešbučio balkono mačiau, kad automobiliais į pilį važiuoja ir naktį, nors visur rašo, jog atidaryta iki 22 val.
Pilyje veikia įvairios parodos, muziejus, ką pasižiūrėti – atras kiekvienas, tačiau dėl ko labiausiai verta apsilankyti – tai nuo pilies bokštų atsiveriančios panoramos. Neapsakomo grožio vaizdai… Pilyje yra kavinukių, suvenyrų kioskelių.
Keliaujant (ypač pakrante) pilių ar jų liekanų labai daug. Tikriausiai didesnė ar mažesnė gynybinė pilis stovėjusi kieviename miestelyje, kad iš pilies bokštų žvalgytų, ar neruošiamos Šiaurės Afrikos piratų atakos.
San Fernando pilis. Antroji išlikusi gynybinė pilis Alikantėje. Statyta 19 amžiuje, tačiau “neprigijusi” ir buvo apleista. Pilis gana gerai išlikusi, tačiau… visai neprižiūrima. Kadangi buvo visai šalia viešbučio, kelionės pabaigoje nusprendėme neaplenkti ir jos. Ir visai be reikalo. Kopiant į pilį laiptais teko ne panoramomis grožėtis, o atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neįliptum į “kakutį”. Apšnerkšta ir pilies teritorija. Pilies bokštas užstatytas mobiliojo ryšio ar kitokiomis antenomis (beje, ir Santa Barbara pilies bokštuose styro antenos). Mūsų paveldosaugininkus nuo tokio vaizdelio infarktas ištiktų.
Beje, bent jau Alikantės regione visai kitokie paveldosaugos standartai negu pas mus. Pas mus dieną-naktį atvirų vartų niekas nelaikytų, Santa Barbaros pilies gynybinė siena tikra ta žodžio prasme remiasi į kalno papėdėje esančius daugiabučius. Ir nieko…) Pagal primėtytų alaus skardinių ir butelių kiekį buvo matyti, kad jaunimas audringai leido penktadienio naktį. Pilies prieigose su visa manta, ir net lovos čiužinį atsitempęs, įsikūręs benamis. Pileis sienos apipaišytos “graffiti meistrų”. Reziumuojant – pora valandų sugaišta veltui.
Senamiestis, arba Santa Cruz rajonas. Jaukus, bet nedidelis. Santa Barbara pilies papėdėje. Siauros gatvelės,namai nukabinėti gėlių vazonėliais. Mažutėse kavinukėse tingūs vietiniai gyventojai. Senamiestyje yra seniausia Alikantėje veikianti Santa Maria bazilika. Seniausia bazilikos dalis statyta 13 a. ir pradžioje buvo mečetė. 14-16 a. perstatyta gotikiniu stiliumi. 1653 m. datuojami bazilikos vargonai.
Paklaidžiojus šalia senamiesčio, centrinės miesto dalies gatvėmis rasime ir San Nicolas katedrą, ir miesto rotušę… Kiekvieną kartą vaikščiodami Alikantės gatvėmis, stengdavomės pasukti ten, kur dar neita, kur laukdavo nauji atradimai.
Tabarkos sala. Tai viena įspūdingiausių vietų regione. Sienos aplink salos miestą buvo oficialiai paskelbtos istorine ir menine sritimi, bei didžiausiu kultūrinės svarbos turtu. Salos vandenys 1986 m. buvo oficialiai paskelbti Viduržemio jūros draustiniu.
Vanduo čia aukštos kokybės ir pasižymi floros bei faunos biologine įvairove. Miestelyje, regis, gyvenimas sustojo prieš kelerius šimtmečius. Siauros autentiškos gatvelės, nedideli namukai… Apie 1800 m ilgio ir 400 m pločio vienintelėje apgyvendintoje Valensijos regiono saloje miestelyje gyvena apie 50 vietinių gyventojų (tikriausiai prie vietinių gyventojų priskaičiuojama ir armija išbadėjusių katinų), nei vieno automobilio, tik pora mini autokrautuvų teko matyti.
Salos viduryje yra nedidelis paplūdimys, kitoje pusėje – uolėtomis pakrantėmis dykynė. Miestelio prieigose – prieplauka ir maitinimo įstaigos, kurios nelabai dera prie miestelio sienų ir 18 a. pastatų. Sala ilgą laiką buvo Šiaurės Afrikos piratų atokvėpio vietą prieš puolant Ispanijos miestus.
18 a. į šią salą buvo ištremti kaliniai iš Genujos, kurie ir buvo pirmieji salos gyventojai. Vėliau juos kalino Tuniso sultonas. 1768 m. Ispanijos karalius Carlos III sumokėjo išpirką ir išlaisvimo Tabarkos gyventojus. Gyventojai liko, o sala buvo žvalgybinės paskirties objektas.
Spalio viduryje į Tabarką iš Alikantės jachtų prieplaukos prie Plaza Canalejas laiveliai plaukia tik du kartus. Iš salos išplaukia tik kartą – 17.30, iš Santa Pola miestelio į salą yra perpus arčiau ir laiveliai plaukia gana dažnai, tačiau mes nusprendėme, kad ko gero laiko sąnaudos kol pasiektume Santa Pola būtų tos pačios, plaukėme iš Alikantės). Kelionė trunka apie valandą. Kainuoja 18 eurų vienam į abi puses.
Diena saloje neprailgo. Išvaikščiojome skersai-išilgai besigrožėdami nepakartojamais vaizdais. Tik štai stebėti jūros faunos ir floros nepavyko. Pūtė labai stiprus vėjas, buvo didžiulės bangos.
Salos miestelis prieš keletą metų sutvarkytas už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Tik šalia bažnyčios esantis pastatas apgriuvęs.Labai puikios panoramos atsiveria išplaukus į jūrą. Vienoje pusėje – Alikantė, kitoje – Tabarkos sala.
Kainos Tabarkoje, panašiai kaip Alikantės paplūdimyje. Salotos, paelija ir litras sangrijos (daugelyje vietų kitaip nepatiekia – tik litrinį ąsotį) apie 20 eurų.
Altea. Tai dar vienas pasakiško grožio miestelis. Mums patogiausia buvo vykti iš Luceros Tram (tram – pas juos vadinami metro, nors, tiesa sakant, tai daugiau elektriniai traukiniai, panašiai, kaip pas mus tarp Vilniaus ir Kauno).
Vykti reikia 1 linija iki Benidormo, paskui persėsti į 9 linijos traukinuką. Kursuoja gana dažnai. Bilietas kainuoja 8,25 euro į abi puses. Perkant bilietą Luceros kasoje, gestais, ar kaip kitaip, reikia išaiškinti, kad nori į abi puses, pigiau kainuoja, ir galioja toks bilietas visą dieną. Beje, gali išlipti bet kurioje stotelėje (žinoma, jei mašinistas sureguos į tavo spaudžiamą signalą ir sustos),ir įlipti bet kada. Kontrolierių gana daug ir bilietus tikrina gana dažnai. Tik visiškai geranoriški ir nepikti, radę keleivį be bilieto, pasiūlo nusipirkti traukinyje esančiame automate.
Vos išlipus iš traukinio, akį patraukia ant kalvos tarp baltų namų mėlynuojantys Nuestra Senora del Consuelo bažnyčios bokštai. Kokios jaukios, siauros, tai į įkalnę kylančios, tai vėl nusileidžiančios gatvelės. Kai kurios tokios siauros, kad du žmonės sunkiai prasilenkia. Ilgai užtrukome bažnyčioje, nes sutuoktinį labai sudomino netradicinis Kryžiaus stočių meninis sprendimas. Teko duoti kelis eurus, nes bažnyčios prižiūrėtoja labai nelaimingu balseliu bandė kažką sakyti, kai purtėme galvas, kad nesuprantame, tai rankomis rodė, kad jai laikas miegoti. Juk buvo patys pietūs!
Paskui išvaikščiojome ištuštėjusias miestelio gatveles. Nedirbo nei viena suvenyrų ar kitokia parduotuvėlė – juk siesta! Tad beliko miesto aikštėje restorane pasimėgauti skaniai pagaminta žuvimi (Altėja – juk buvęs žvejų kaimelis) ir puikiu vynu. Tada vėl pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, pasigrožėjome nuo aukštutinių gatvių atsiveriančiomis panoramomis.
Bus daugiau…
Dėkojame Stanislavai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!
Praėjusioje pasakojimo dalyje skaitytoja Stanislava papasakojo, kaip pasiruošti savarankiškai kelionei, ar verta apsistoti “Hotel Goya 2*” viešbutyje ir, kokių orų galima tikėtis nuvykus į Alikantę spalio mėnesį, apie tai, ką būtina ir ko geriau nereikia pamatyti lankantis šiame Ispanijos regione, o dabar jūsų dėmesiui paskutinioji dalis apie maistą, išlaidas ir malonias staigmenas.
Maistas ir vynas. Prieš vykstant į Alikantę, daug skaičiau apie šio krašto vyndarystės tradicijas, tik šiam kraštui būdingus vynus ir galimybes apsilankyti ūkininkų vynuogynuose, padegustuoti jų gaminamų vynų. Labiausiai visur išreklamuotas yra Enrikės Mendozos gaminamas vynas.
http://www.bodegasmendoza.com/en/enoturismo-reserva.html Šiame tinklalapyje galima užsiregistruoti. Tačiau… aš taip ir nesulaukiau atsakymo. Kreipiausi į vietinę turizmo įmonę, kuri organizuoja ekskursijas po Valencijos regioną, atsakė, kad turizmo sezonas pasibaigęs, nebesurenka grupių, jei kartais surinktų – informuotų. Deja….
Dar reklamuojamas Bogeba Vincent Baeza, tačiau kontaktų rasti nepavyko. Tik štai informacijos turėjau, bet lankytojų, kurie norėtų pasakojimą išgirsti ne ispanų, o anglų kalba – niekas nepriėmė. Nuvykti visuomeniniu transportu yra sudėtinga. Reikėtų nuomotis automobilį, tik čia iškyla kita dilema – kaip degustuoti vyną, jei Ispanijoje netoleruojamas vairavimas išgėrus. Galima „įpūsti“ tik iki 0,2 promilės (pas mus – iki 0,4), o baudos prasideda nuo 300 eurų.
Image may be NSFW. Clik here to view.Na, bet vyno galima prisidegustuoti kiekvienoje „knaipėje“. Būtent į vietinių gyventojų lankomas užeigas reikia eiti. Cerveceria – ką šis žodis reiškia tiksliai nežinau, bet čia mažai šansų, kad susikalbėsite angliškai, meniu tik ispanų kalba. Tačiau šios „knaipės“ turi tooookio cinkelio, toks paprastas, tikras ispaniškas koloritas.
Nori valgyti – kartu su padavėju nueini prie puodų ir parodai ko įdėti, parodai iš kurio butelio įpilti. Iš pradžių truputį šokiravo maisto patiekimas. Jei valgai dviese, tai duoda vieną lėkštę su maistu (vieną kartą tik padėjo dvi atskiras lėkšteles), o šiaip tik atskiras šakutes duoda. Jei užsisakai vyno arba alaus, tai cervecerijoje (ne kavinėje paplūdimyje ar miesto centre) būtinai pridės vytinto kumpio, mišrainės arba kitokio užkandžio, ir už viską sumoki 2-4 eurus. Jei užsuki nebe pirmą kartą, personalas atpažįsta, tiesiog labai smagiai pabendrauji – jie kalba ispaniškai, tada jiems atsakai lietuviškai…
Dar šis tas apie vietinius ypatumus ir ne tik. Ispanams pasikalbėti yra šventas reikalas. Kalba jie tarp savęs garsiai ir labai emocingai. Jei ant šaligatvio sustoję kalbėsis moteriškės, tai jas turėsi apeiti gatve, nes visiškai nereaguoja, jog trukdo. Autobuso vairuotoja gali sustoti gatvėje ir, atsidariusi priekines autobuso duris paplepėti su gatvėje stovinčia drauge, visai nekreipdama dėmesio, jog iš paskos nusidriekia automobilių eilė.
Vėlavimas – gali išvesti iš kantrybės, tačiau, reikia nusiteikti, jog kitaip nebus. Penktadienio rytą susiruošėme važiuoti į Guadalestą. (Poilsio dienomis visuomeninis transportas ten nevyksta). Buvau ne tik šiame tinklapyje, bet ir kitur daug prisiskaičiusi ir labai norėjau pamatyti šį miestą muziejų. Tačiau buvo nelemta. Rytą viešbutyje 15 min. vėlavo atidaryti pusryčių barą (darbuotoja tik pasijuokė atėjus). Po to kažkodėl keliolikai minučių sustojo traukinys. Ir labai apmaudu buvo pamatyti Benidorme nuvažiuojantį tuščią autobusą į Guadalestą. Nuotaika buvo sugadinta visai dienai. Gal todėl ir Benidormas įspūdžio nepaliko. Beje, iš Benidormas yra tarpinė stotelė persėdant iš vieno traukinio į kitą, jei važiuoji į Altėją, Denia (tai paskutinė Tram stotelė. Iki Denios iš Alikantės važiuoti apie 3 valandas, tačiau jos neprailgsta, nes pajūrio ir kalnų vaizdai pasakiški). Nusipirkus bilietą į abi puses, galima tam skirti visą dieną, pakeliui išlipant patikusiame miestelyje. Bilieto kaina 13,20 euro.
Iš Benidormo daug kur galima nuvykti autobusu.http://www.llorentebus.es/ čia rasite autobusų tvarkaraščius.
Paslaugas siūlo vietinės turizmo agentūros, kurios organizuoja ekskursijas po Valensijos regioną. Viena iš jų – http://www.mandarinabluetours.com. Tačiau kelionės brangokos, kažkodėl bene visos vienos dienos išvykos po 55 eurus žmogui. Paskutiniu atveju būtume sutikę pasinaudoti ir jų paslaugomis, tačiau, kaip jau minėjau nebesurinko grupių. Beje, atkreipiau dėmesį, kad tokiu metu buvo daug keliaujančių ispanų, ypač senjorų.
Paplūdimiai. Keletą kartų lankėmės garsiajame San Juan paplūdimyje. Jis nuo Alikantės nutolęs keletą kilometrų. Važiuoti tranvajaus linija Nr 3. Paplūdimys spalio mėnesį gana tuščias. Rašo, jog 8 km ilgio ir 80 m pločio – išties įspūdingas pajūrio ruožas. Už Europos Sąjungos fondų lėšas sutvarkyta paplūdimio infrastruktūra: žaidimų aikštelės, paplūdimio tinklinio aikštelės, treniruokliai, pėsčiųjų takai. Paplūdimys gavęs mėlynąją vėliavą.
Sangrija. Pirmą dieną buvo labai skani. Paplūdimio, Explanada de Espana bei miesto centre ir senamiesčio kavinukėse didelė taurė kainuoja nuo 2,8 iki 4 eurų. Tačiau antrą dieną laukė didžiulis nusivylimas, kai nusprendžiau sužinoti receptą. Akies krašteliu stebėjau, kaip maišo. O siaube – atsuka “bambalį” (kurio 2 litrai prekybos centruose kainuoja 1,50 -1,80 euro), pripila į taurę, prideda daug ledo, vaisių ir įpila dar kažkokio vietinio stipraus gėrimo šlakelį, ir galiausiai – porą šaukštelių cukraus. Beje, už vyno taurę, alų, ar sangriją daug kur jei pietauji ar vakarieniauji, mokėti nereikia.
Kainos. Nesiruošėme lankytis parduotuvėse, tačiau pamačius vitrinose kainas, neatsispyrėme pagundai. Drabužiai begėdiškai pigūs! Šiaip parduotuves aplenkdavome – ne “šopintis” atvykome. Lauktuves, vaisius, maistą pirkdavome Mercado Central (jei suspėdavome, nes apie pietus užsidaro). Mandarinai ir daugumos šviežut šviežutėlių vaisių kaina apie 1 eurą, daržovės – apie 50 euro centų. Prekybos centre kainos panašios, kaip pas mus.
Kelionės topas. Tomis dienomis Alikantėje vyko Ispanijos universitetų tradicinės ispanų muzikos festivalis-konkursas “Mare Nostrum”. Viešbutis, kuriame gyvenome, buvo renginio rėmėjas. Buvo apgyvendinta pora ansamblių. Susidarė įspūdis, kad jie dainuoti nesiliauja ir miegodami. Grįžus naktį į viešbutį skambėdavo gitaros ir mandolinos, liedavosi melodingos dainos. Pabudus rytą – dainos tebeskambėdavo… Tačiau tai visai neerzino ir netrukdė, visai smagu užmigti skambant melodingai lopšinei. Vieną vakarą kilo mintis, jog visai smagu būtų pamatyti šių ansamblių koncertą. Pasiklausiau viešbučio registratūroje, ar nežino, kur vyksta koncertai. Atsakė, jog šiandien bus Explanada de Espana estradoje, tik nežino kurią valandą. Susiruošėme ir išėjome. Prie estrados jau buvo išrikiuotos kėdės, ir keli šimtai žiūrovų laukė koncerto. Pradžios laukėme dvi valandas. Finalinis festivalio koncertas tikrai buvo įspūdingas. Vien dėl jo vertėjo važiuoti į Alikantę.
Štai tokie trumpi įspūdžiai. Nesuminėjau visų aplankytų miestelių, daugiau dėmesio skyriau tik pagrindiniams objektams. Į Alikantę galima būtų vykti ir antrą, ir trečią kartą, ir visada atrastum ką nors naujo.
Dėkojame Stanislavai už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!
Marsala taip pat garsi tuo, kad, čia pirmiausiai išsilaipino Džiusepe Garibaldis su savo tūkstančiu raudonmarškiniu ir iš čia pradėjo savo Italijos vienijimo žygį. Marsala Garibaldžio nepamiršo ir jo vardu pavadino vieną iš pagrindinių gatvių bei miesto vartus (Porta Garibaldi). Taip pat kiekvienais metais Garibaldžio ir jo būrio išsilaipinimo dieną (Gegužės 11 d.) Marsaloje rengiama teatralizuota šio išsilaipinimo inscenizacija.
