Nepamirštamų kelionių mėgėjų dėmesiui – jei svajojate apie saulėtas atostogas žiemą, kai orai Lietuvoje šiluma nebelepins – pats laikas jas susiplanuoti ir įsigyti dabar! Makalius išsiaiškino, jog žiemos sezono kelionių kelialapiai į poilsiautojų pamėgtas egzotiškas Madeiros, Lansarotės ar Tenerifės salas sparčiai tirpsta!

Savo skaitytojams daug kartų kartojau seną tiesą: atostogas planuoti iš anksto – verta! Galiu ir mažytę paslaptį atskleisti: šiemet kelionės į Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos salų labiausiai pamėgtus viešbučius buvo išpirktos dar gerokai prieš prasidedant vasaros sezonui. Tas pats vyksta ir su rudens bei žiemos kryptimis, tad dar kartą noriu priminti, jog kuo vėliau užsisakysite kelionę, tuo labiau didės tikimybė, kad Jūsų norimas viešbutis bus išpardavęs pageidaujamo tipo kambarius. Arba dar „geriau” – lėktuve nebebus vietų! O įsigiję kelionę anksčiau ne tik spėsite išsirinkti apgyvendinimą populiariausiuose viešbučiuose, bet ir pasinaudoti visomis išankstinių pardavimų privilegijomis!

Nesijaudinkite – laiko dar yra! Todėl noriu pasiūlyti Jums tris puikias kryptis, idealiai tiksiančias pabėgti nuo lietuviškos darganos ir šalčio bei pasimėgauti šiltais saulės spinduliais!

Madeira. Nuostabios gamtos ir architektūros derinys. Ši sala garsėja ne tik galimybe mėgautis saulės spinduliais, bet ir festivalių, renginių gausa, kurie tikrai neleis jums nuobodžiauti. Madeira – vulkaninės kilmės sala, todėl jos kraštovaizdis – išskirtinis ir įvairus, čia yra net 2 iš 5 aukščiausių Portugalijos viršūnių! Ji taip pat puikiai tinka aktyviems, mėgstantiems keliauti žmonėms. Salą smagu pažinti keliaujant dviračiu ar automobiliu - keliai vingiuoti, įspūdingi, galima grožėtis kriokliais, senais tuneliais, kurie yra išlaikę savo istorinę vertę.

Lansarotė. Neįtikėtinas grožis – dažniausias žodis poilsiautojų lūpose vos tik išlipus iš lėktuvo. Nuostabios gamtos, kraštovaizdžio elementai su pasakiškais paplūdimiais Jus įtrauks ir nepaleis visų atostogų metu. Kai kurie žmonės tiki, kad Lansarotės sala, prieš milijonus metų didingai iškilusi Atlanto vandenyne, gimė iš ugnies ir vandens. Egzotiški ugnikalnių peizažai, saulėti paplūdimiai, ryškiai mėlyna vandenyno spalva ir elegantiška vietinė architektūra nepalieka abejingų!

Tenerifė. Kuo puikiausias pasirinkimas mėgstantiems ne tik poilsį prie vandenyno, bet ir dievinantiems kalnus. Ką jau kalbėti apie daugybę miestų ir miestelių, siūlančių naktinio gyvenimo pramogas. Tenerifė dažnai pristatoma kaip viena gražiausių pasaulio salų. Nieko keisto, nes iš žemės gelmių kadaise išsiveržusi magma nudažė salos paviršių pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Nuostabus kraštovaizdis, pasakiškas klimatas, dėl kurio Kanarų salos dažnai yra vadinamos "amžino pavasario salomis", draugiški vietiniai gyventojai. Tiesiog svajonių atostogos! Beje, ar žinojote, kad šioje saloje galite sutikti ir Naujuosius metus!

Taigi, trys saulėtos ir poilsiautojų širdis užkariavusios salos Jūsų jau laukia, belieka išsirinkti. O geriausia tai daryti dabar, kol dar galioja visi išankstinių pardavimų visi privalumai. Būsimais įspūdžiais pradėkite mėgautis jau šiandien!

Šių metų liepą su draugais nusprendėme, kad nenorime mirkti lietuviškame vasaros lietuje ir be didesnio pasiruošime sėdome į automobilį ir patraukėme Adrijos jūros link. Pirminis ir pagrindinis kelionės tikslas buvo Juodkalnija. Kadangi oro linijos lietuviams nesiūlo tiesioginių reisų, o palankių skrydžių variantų su persėdimais neradome, teliko apsidrausti automobilį, prisipilti kuro ir leistis į juodkalnietišką avantiūrą!

Pirmąja stotele tapo Kroatijos sostinė Zagrebas. Naktinė kelionė pakankamai sudėtingais Lenkijos keliais truko 17 valandų. Tai buvo taškas, kuriame turėjome tik pernakvoti ir toliau judėti link juodojo kalno šalies. Vis dėlto, kartu su draugais po ilgos kelionės vakare radome jėgų ir išėjome pasižvalgyti po vakarinį Zagrebą. Sunku suprasti, kodėl šis miestas yra Kroatijos sostinė, kadangi jis neatspindi tikrojo Kroatijos grožio. Miestas pakankamai niūrus, dėl karščio atsirandantys kvapai nuolat riečia nosį ir nekelia jokio susižavėjimo. Vaikščiodama po Zagrebą ne grožėjausi miestu, mąsčiau, koks nuostabus yra Vilnius, vertas būti Lietuvos sostine. Čia praleidę naktį judėjome toliau link mūsų numatytos kelionės vietos.

Keliauti automobiliu patogu, tačiau toks kelionės būdas, ypač vasarą, atima nemažai jėgų. Už lango kaitino 37 laipsnių karštis, o dėl temperatūrų skirtumo kondicionierius ne tiek gaivino, kiek grasino pasiskolinti mūsų balsus ir sveikas gerkles. Kaitri saulė tik didino tą jūros ir paplūdimio ilgesį, o iki Juodkalnijos buvo likę nemažai kelio. Todėl nusprendėme pakeisti kelionės maršrutą ir porai dienų apsistoti kurortiniame Zadaro mieste. Šis sprendimas mums tapo tikra atgaiva! Pagaliau gavome saulės spindulių ir akmenuotą Adrijos jūrą. Dėl pastarosios priežasties, patariu turėti specialius batus, nes Kroatijoje niekur nerasite smėlingo pajūrio, o aštrūs ir slidūs akmenys kojoms sukelia diskomfortą. Zadare didžiausią įspūdį paliko grojantys miesto vargonai („morske orgulje“) ir atpalaiduojanti vakarėjančio miesto atmosfera. Praleidę 2 dienas Zagrebe, toliau judėjome link Juodkalnijos. Pakeliui norėjome aplankyti „Krka“ nacionalinį parką. Tai tikras Kroatijos perlas, stebinantis ne tik vandens stebuklais, bet ir augalų bei gyvūnų įvairove. Deja, kaip ir kiekviena populiari turistų traukos vieta, „Krka“ nacionalinis parkas taip pat kenčia nuo minios žmonių, kurie ne visada suvokia, jog reikia gerbti ne tik gamtą, bet ir aplinkinius. Todėl jeigu norėsite išbandyti unikalią pramogą ir išsimaudyti „Skradinski Buk“ kriokliuose, iš anksto susitaikykite, kad higienos normos vandenyje tikrai neatitinka reikalavimų.

Krka nacionalinis parkas atėmė nemažai jėgų, todėl nusprendėme dar vieną naktį pernakvoti Kroatijoje ir pasimėgauti Adrijos jūros malonumais. Šioje vietoje į pagalbą atėjo socialiniai tinklai, kuriuose atradome nuostabius netoliese esančio Baška Voda kurorto vaizdus. Sprendimas aplankyti Baška Vodą buvo pats geriausias! Ši vietovė mus taip žavėjo, kad vietoj vienos dienos, čia praleidome net 3, ir be jokio sąžinės graužimo nusprendėme palikti pažintį su Juodkalnija kitai vasarai. Baška Voda mums visiems kažkodėl priminė tipinius Italijos miestelius: gausu siaurų gatvelių, kuriose tiesiog ant savo atsineštų kėdžių sėdi ir ramiai šnekučiuojasi vietiniai gyventojai, aplinkui žydį ryškiaspalviai krūmynai, o žydras Adrijos jūros vanduo kvieste kviečia į paplūdimį. Vis dėlto, įspūdingiausias kurorto akcentas – Biokovo kalnas, kurio papėdėje ir įsikūrusi Baška Voda. Įsivaizduokite, ar maudytumeisi jūroje, ar vaikščiotum po miestą – visada matai užburiantį kalno vaizdą! Baška Voda labai kompaktiškas kurortas, iki jūros vos 5 minutės, o paplūdimyje yra daugybė kavinių su vaizdu į jūrą, kuriose patiekiamas labai skanus ir, svarbiausia, nebrangus maistas. Rekomenduoju visiems aplankyti šią įspūdingo grožio vietą, kadangi nuotraukos neperteikia tos tikrovės, kurią pamatysite Baška Vodoje.

Kadangi nebenorėjome tolti nuo namų, pasukome arčiau Lietuvos – į šiaurę, link Šibeniko miesto. Miestas garsus dėl jame esančių senovinių tvirtovių, kurios anksčiau saugojo Kroatijos krantus nuo turkų antpuolių. Pasiruoškite užlipti į šias tvirtoves, nuo kurių atsiveria fantastiškas Šibeniko įlankos vaizdas! Miestas mus sužavėjo senovinėmis mažomis gatvelėmis, kuriose yra daug kavinių, barų ir parduotuvių. Čia taip pat yra pakankamai neblogas paplūdimys, nuo kurio, visas, į kalną kylantis Šibeniko miestas, atsiveria prieš jūsų akis.

Labiausiai nusivylėme paskutiniu Kroatijos tašku pakeliui namo – Rijeka. Tai labiau pramoninis miestas, skirtas ne turistams, nors mums kažkodėl atrodė, kad Adrijos jūros pakrantėje visi miestai yra turistiniai. Visiems, šiame regione ieškantiems paplūdimių ir sūrios Adrijos jūros, vietiniai patartų keliauti į visai šalia esantį Opatijos kurortą. Mes nebesuspėjome, tačiau manau, kad galite pasitikėti kroatais ir nuvykti į Opatiją, nuo kurios netoli ir pati Italija.

Planavome aplankyti Juodkalniją, tačiau galiausiai 10 dienų mėgavomės Kroatijos saule. Tai ir yra geriausias kelionių automobiliu privalumas – nesi „pririštas“ prie konkretaus laiko ir maršruto, o galiausiai gali atsidurti visai ne ten, kur planavai! Iš viso automobiliu nuvažiavome 4230 km. Kroatijos keliai puikiai pritaikyti kelionėms automobiliu, o pati šalis tinka tiek norintiems tingiai pagulinėti paplūdimyje, tiek pakeliauti ir pažinti naują kultūrą. Todėl visiems linkiu aplankyti Kroatiją ir pasinerti į Adrijos jūrą!

Teksto autorė: Aušra Bartkevičiūtė

Tikriausiai daugeliui Amerika skamba kaip svajonių kryptis. Būtent taip galvojau ir aš (ir vis dar tebegalvoju!). Dažnai susitikę su draugais įsivaizduodavome kokias vietoves galėtume aplankyti Amerikoje ir mintyse dėliojantis galimos kelionės vaizdui, net nesupratome, kuriuo momentu nusprendėme – mes vykstame į Ameriką! Taip prasidėjo ilgas pigesnių bilietų ieškojimas, o juos įsigijus – ir detalus kelionės plano ruošimas. Nusprendėme, jog norėdami kuo daugiau pamatyti savo trijų savaičių kelionės po vakarinę Ameriką metu, turime tiksliai žinoti, kur būsime ir ką veiksime. Malonių rūpesčių, nežinios ir klausimų buvo daug, tačiau aišku buvo viena – viskas ką patirsime ir pamatysime atsipirks su kaupu. Taip pačią pirmą vasaros dieną mes jau buvome pakeliui į „svajonių žemę“ – Ameriką. 🇺🇸

Parkai ir kiti įspūdingi gamtos kampeliai

Žinodami kokio pasakiško ir įstabaus grožio nacionaliniai parkai ir kiti gamtos kampeliai yra Amerikoje, didžiąją kelionės dalį planavome būtent važiuojant per didžiuosius parkus.

Didysis Kanjonas (angl. „Grand Canyon“)
Turbūt net nereikia sakyti, kad tai yra pati pirma vieta, kurią praleisti būnant vakarinėje Amerikos dalyje būtų nuodėmė. Tik atsistojus prie kanjono krašto, pradedi suvokti, kokios neapsakomos didybės yra šis kraštas. Žinoma, turistų daug, tačiau norint nuo jų šiek tiek pabėgti ir pajausti pačio kanjono dvasią, galima leistis į žygius kanjono takais. Ganėtinai ekstremalu, bet vaizdai ir potyriai išlieka visam gyvenimui. Visą dieną praleidus vaikštinėjant po apžvalgos taškus, saulę tą dieną palydėjome susėdus ant kanjono krašto – tai leido pamatyti visai kitokius vaizdus nei dienos metu.

Antilopės Kanjonas (angl. „Antelope Canyon“)
Prisiminus šią vietą, atmintyje iškyla neapsakomo grožio vaizdai. Stovėti viduje šio kanjono yra kažkas keisto ir nesuvokiamo, kai gali stebėti, kaip saulės spinduliai skirtingai nuspalvina akmenis, sukurdami mistiškus paveikslus ir vaizdinius. Įspūdį stiprina ir turo gidai – vietiniai indėnai, kurie mielai pasakoja kanjono legendas ir istorijas.

Arklio pasagos vingis (angl. „Horseshoe Bend“)
Dar viena įstabi vieta, esanti visai netoli minėto Antilopės kanjono, tad praleisti jos taip pat negalima. Vadinamasis „arklio pasagos vingis“, kur kanjonu tekanti Kolorado upė sukuria ypatingą vingį – galima tiesiog sėdėti ir stebėti, akys nepavargsta nuo matomo grožio. Ypač gerai pasiplanuoti atvykti saulei leidžiantis, nes kiekvieną akimirką vaizdas spalviškai pradeda keistis, dar labiau prikaustydamas dėmesį.

Braiso Kanjonas (angl. „Bryce Canyon“)
Kanjonas, išsiskiriantis iš kitų, didybe nesusileidžiantis prieš tai minėtiems ir stebinantis neįprastomis formomis ir spalvomis. Šiame kanjone galima ramiai pasivaikščioti patogiai įrengtais žygių takais, kur džiugina dar ir tai, jog nėra begalės turistų.

Ziono nacionalinis parkas (angl. „Zion National Park“)
Bene vienas įsimintiniausių nacionalinių parkų mūsų kelionės metu, kuriam, deja, skyrėme žymiai per mažai laiko, nes tik atvykę supratome, kokio įspūdingo grožio yra ši vieta, kuri nuotraukose neprilygo tam, ką matėme savo akimis. Žinoma, lankančių šį parką tikrai daug, tačiau jis yra neaprėpiamo dydžio ir siūlantis daug skirtingų žygių maršrutų, tad kiekvienas gali išsirinkti sau tinkamiausią kryptį. O leistis į žygį tikrai verta, nes vaizdai ir matoma didybė, esanti visai šalia, pribloškia.

Mirties slėnis (angl. „Death Valley“)
Daugelis yra girdėjęs istorijų apie nepakeliamą karštį, tvyrantį mirties slėnyje. Tačiau tik jame apsilankius supranti, kas yra tas karštis. Žodžiais apsakyti tą jausmą sunku, bet kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, galima prilyginti plaukų džiovintuvo karštai srovei, atsuktai pūsti tiesiai į veidą. Būtent toks jausmas, kai oro temperatūra siekia 48°C karščio. Lauke ilgai stovėti visiškai nesinori, bet ta akimis neaprėpiama tuštuma, tvyranti tyla ir nepakeliamas karštis – palieka neišdildomą įspūdį.

Sekvojos nacionalinis parkas (angl. „Sequoia National Park“)
Po kalnuotų parkų, patraukėme į miškingas ir žaliuojančias Amerikos vietoves. Viena iš tokių yra gigantiškų medžių – sekvojų parkas, kuriame esi nuolat apsuptas ne tik nesuvokiamo aukščio medžių, bet ir įvairios gyvūnijos, tokios kaip stirnos, voverės, burundukai ir netgi meškutės! Teko tolumoje pastebėti ne vieną sau ramiai žingsniuojančią miškeliu – meškutės matyt jau pripratę prie slaptai jas stebinčių žmonių. O jei norėsite nuolat grožėtis gigantiškais sekvojų medžiais, pasiruoškite – reikės vaikščioti užvertus galvą aukštyn!

Josemičio nacionalinis parkas (angl. „Yosemite“)
Ypatingą dvasią skleidžiantis parkas, kuriam būtina skirti kelias dienas, nes jo dydis yra sunkiai įsivaizduojamas, o įvairių dydžių kriokliai, miškais apaugę arba neįprastų formų kalnai tikrai nustebina ir verčia grožėtis. Mėgstantiems žygius kalnuose arba norintiems save išbandyti, šiame parke siūloma rinktis iš keleto skirtingo sudėtingumo takų, kurių kiekvienas atveria įvairius, užburiančius parko vaizdus.

Taho ežeras (angl. „Lake Tahoe“)
Ežeras, susidaręs aukštai kalnuose, tad jei kelionės kelias veda kažkur pro šalį – šią vietą būtina aplankyti. Po ilgos kelionės atsipūsti prie ežero, apsupto aukštų snieguotų viršūnių – atgaiva sielai.

Miestai
Amerikos miestai galbūt nėra kažkuo smarkiai išsiskiriantys iš kitų Europos didmiesčių, nes juose lygiai taip pat rasite dangoraižius, spūstis gatvėse, didelius žmonių susibūrimus... Mūsų kelionėje tai buvo labiau tarpinės stotelės keliaujant po parkus, bet laiko susidaryti įspūdžiui užteko.

San Franciskas
Miestas, pasitikęs mus šaltu, vėjuotu, beveik lietingu oru. Būtent čia užfiksavome žemiausią temperatūrą mūsų kelionės metu, tik 10°C šilumos, tad pravertė ir visi įsidėti šiltesni rūbai, kurių visos kelionės metu daugiau nebeprireikė.

Žinoma, kaip gi San Franciske neaplankius pagrindinio miesto simbolio – Golden Gate tilto. Deja, apsiniaukusią dieną jo pamatyti praktiškai neįmanoma, tačiau pagal mūsų planą, kelionės pabaigoje, tilto apžiūrėjimas buvo numatytas ir iš kitos jo pusės. Būtent tą dieną mums ypač pasisekė, oras buvo puikus, o vaizdai nuostabūs. Naktiniam miestui apžvelgti, reikėtų pakilti į „Twin Peaks“ kalną.

San Diegas
Šiame mieste ilgai neužsibuvome, nes turėjome tik du tikslus. Apsilankyti daug išliaupsintame (ir ne be reikalo!) San Diego zoologijos sode bei istoriniame karinių jūrų pajėgų orlaivių vežėjų „USS Midway“ muziejuje. Zoologijos sodas yra neapsakomo dydžio, tad norint visą apeiti, pripreiks tikrai ne poros valandų – tačiau tikrai verta. Karinis muziejus įdomi vieta pasivaikščiojimui, bet neturint daugiau laisvo laiko, užtektų pažiūrėti ir nuo pakrantės, kokio milžiniško dydžio kariniai laivai plaukiodavo prieš daugelį metų.

Los Andželas
Dar vienas didmiestis, pasitikęs mus nesuvokiamomis spūstimis, kurios keitė mūsų kelionės planą kelis kartus. Ką tikrai verta aplankyti keliaujant link šio miesto, tai yra Santa Monika miestą su savo nuostabaus grožio paplūdimiais. Būnant Los Andžele būtina iš arčiau aplankyti miesto simbolį – Holivudo ženklą, pasivaikščioti Holivudo alėja, o norint daugiau pramogų, rekomenduočiau nepagailėti dienos (ar bent pusdienio) „Universal“ kino studijai, kuri pasiūlys begalę įvairių pramogų, programų, šou, o įdomiausia ir svarbiausia – turą po filmavimo aikšteles. Nemėgstant šurmulio, didelių eilių ir besibraunančių žmonių, šią vietą reikėtų aplenkti. Aukščio ir ekstremalių pojūčių mėgėjams būtina išbandyti amerikietiškus kalnelius – vieni geriausių yra būtent netoli Los Andželo.

Las Vegasas
Tai miestas, apie kurį sklandančios įvairios legendos yra tikra tiesa. Dieną jis virsta panašiu į bet kurį Amerikos didmiestį, išsiskiriantį tik nepakeliamu karščiu, per kurį nesinori net vaikščioti, tačiau naktį jis lyg prisikelia iš miego, prasideda šurmulys gatvėse, daug šviesų, muzikos, o kazino ir klubai kaip beišmanydami bando prisivilioti užeiti vidun. Pamatyti miestą ir smagiai jame praleisti laiką verta, tačiau ilgiau užsibūti kelionės metu nevertėtų. Lankantis šiame mieste, būtina apsilankyti ir netoliese esančioje Huverio užtvankoje (angl. „Hoover dam“) – tai hidrotechninis statinys, pastatytas ant Kolodaro upės, kurio dydis ir unikalumas tikrai žavi.

Galiu drąsiai sakyti, kelionė po Ameriką – išsipildžiusi svajonė. Svarbu nebijoti svajoti, nes tos svajonės vieną dieną ims ir išsipildys labiau nei tikėsies! Keliaukite, pažinkite naujus kraštus ir žmones, nes tai daryti yra tiesiog neapsakomai gera!

Teksto autorė: Karolina Švedaitė

Paskutiniu metu vis dažniau tenka išgirsti, jog kartais nereikia rinktis toliausiai nuo mūsų esančios ar sudėtingiausiais būdais pasiekiamos vietos, kadangi savo grožiu stebinančių vietų aplink mus – daugybė. Viena tų vietų – Lenkijos sostinė Varšuva.😍

Su draugu kelionę pradėjome Vilniaus autobusų stotyje, 2018 metų sausio 22 dieną, kadangi keliavome „Lux Express“ autobusu. Tokį kelionės būdą pasirinkome dėl nesėkmės su lėktuvo bilietais. Čia neišsiplėsiu, o apie nesėkmes – šiek tiek vėliau. Kelionė autobusu truko apie 8 valandas, tačiau tikrai neprailgo – autobuse įrengtos patogios sėdimosios vietos, kiekvienoje kėdėje įtaisytas mini kompiuterio ekranas, kuriame galima žiūrėti įvairius filmus, klausytis muzikos, žaisti žaidimus. Taip pat visos kelionės metu buvo galima pasidaryti kavos bei arbatos. O svarbiausia – kelionė pirmyn atgal dviems kainavo 20 €, tai reiškia, kiekvienam tik 10 €!

Na, o dabar apie patį miestą. Varšuvoje apsistojome „Airbnb“ puslapyje susirastame bute, visai šalia miesto centro. Sostinėje kaip ir visoje Lenkijoje „kainos nesikandžioja“, taigi už beveik savaitės viešnagę sumokėjome nedaug, o ir butas buvo visai šalia įvairių lankytinų vietų. Kaip ir didžioji dalis turistų, turėjome preliminarų lankytinų vietų planą, kurio norėjome laikytis.

Pirmąją dieną skyrėme paprasčiausiam apsižvalgymui mieste – Varšuvos senamiestis, daugybė bažnyčių, paminklų, memorialų Antro pasaulinio karo aukoms pagerbti, parkų. O ypatingo grožio bažnyčių mieste tikrai daug. Įdomu tai, jog didelė dalis Varšuvos Antrojo pasaulinio karo metais buvo tiesiog sugriauta ir vėliau atstatyta bei rekonstruota. Sunku patikėti, jog buvo sunaikinta tiek daug istorijos.

Antrąją kelionės dieną vykome į Lenkijos žydų istorinį muziejų. Nuvykome valanda per vėlai, todėl taip ir nepavyko jame apsilankyti. Tai buvo jau antrasis nesusipratimas šios kelionės metu, todėl patarimas – visada pasitikrinkite internete darbo valandas kad netektų nusivilti ir susigadinti dienos! Tą dieną vaikštinėjome po naktinę Varšuvą. Įdomu tai, jog ten lankėmės sausio mėnesio pabaigoje, o miestas dar buvo papuoštas kalėdinėmis dekoracijomis, mieste veikė pora kalėdinių miestelių, kuriuose buvo galima nusipirkti įvairių skanumynų, paskanauti karšto sidro bei vyno. Taip pat mieste veikė pora ledo čiuožyklų. Vienoje jų smagiai praleidome vakarą.

Trečiąją kelionės dieną norėjome aplankyti Koperniko mokslo centrą. Nuvykus į vietą sužinojome, jog bilietų tai dienai nėra – teks atvykti kitą dieną ir juos geriausia įsigyti internetu. Kadangi visos dienos planai nuėjo perniek, teko perkelti apsilankymą mokslo centre rytojui. Taigi, jeigu planuojate aplankyti šią vietą – pasirūpinkite bilietais iš anksto. Neleidome šiam nesusipratimui sugadinti nuotaikos – nusprendėme aplankyti Kultūros ir mokslo rūmus ir pakilti į viršų pamatyti naktinio miesto panoramą. O reginys tikrai vertas dėmesio, ypatingai sutemus!

Įsigijus bilietus internetu į Koperniko mokslo centrą, čia atvykome ketvirtąją dieną. Šis muziejus, tikriausiai, yra viena labiausiai rekomenduojamų vietų mieste. Čia kiekvienas gali praktiškai susipažinti kaip veikia įvairūs fizikos ir gamtos dėsniai. Tačiau ir Koperniko mokslo centre neapsiėjome be netikėtumų – nors buvome nusipirkę papildomus bilietus į vieną šou planetariume – pavėlavome vieną minutę ir nebuvome įleisti net ir po didelių prašymų bei apgailestavimų. Panašu, jog nei viena diena nepraėjo be nuotykių.

Paskutiniąją kelionės dieną apsilankėme „Lazienki“ parke. Parką pasiekėme tik vakarop, taigi teko pamatyti jo grožį sutemus su visais kalėdiniais papuošimais. Kiek vėliau sužinojau, jog šį parką rekomenduojama lankyti šiltuoju laikotarpiu – gamta žydi, galima ežere praplaukti laiveliu, sutikti įvairių gyvūnėlių, paukščių. Po apsilankymo parke užsukome į tradicinių lenkiškų patiekalų restoraną artimiau susipažinti su kaimynų kultūra. Užsisakėme vadinamųjų „pierogi“, kuriuos galima laikyti koldūnais, tik turbūt su daugiau mėsos nei mums, lietuviams, įprasta. Kaip užkandėlę ragavome kepenėlių paštetą su marinuotais ar raugintais agurkais (sunku pasakyti, skonis buvo išties įdomus). Taip pat ragavome neįprastų juodų cepelinų, kurių skonis labai panašus į tuos, kuriuos valgome mes Lietuvoje. O labiausiai mums šoką sukėlęs patiekalas – „flaczki“ sriuba. Ne tik išvaizda dubenėlyje, bet ir skonis burnoje šokiravo (ne iš gerosios pusės), kadangi dar iki šiol sunku suprasti, ką ten iš tikrųjų valgėme.

Taigi iš šios kelionės supratome, jog tikrai nereikia keliauti į kitą pasaulio kraštą, jog būtum nustebintas ir pilnas naujų įspūdžių – kartais nuostabios ir vertos dėmesio vietos yra visai šalia ir nereikalaujančios didelių išlaidų. Taip pat, nors ir patyrėme daugybę nesusipratimų, kurie galėjo sugadinti kelionę – juos nustūmėme šalin ir prasmingai praleidome nors ir planuotą, bet su tam tikrais jau minėtais nesklandumais, kelionę.

Teksto autorė: Miglė Banytė

Buvo sunku patikėti, kad sėdame į vienų geriausių oro linijų lėktuvą ir po kelių valandų vaikščiosime Stambulo gatvėmis! Nors bijau skraidyti lėktuvais, tačiau „Turkish Airlines“ pasirūpina viskuo, kad skrydis neprailgtų. Nusileidome pilnais skrandžiais skanaus maisto, pasidomėjusios apie lankytiną miestą asmeniniuose monitoriuose, pasiruošusios užkariauti vieną iš, man asmeniškai, gražiausių miestų!🇹🇷

Pirmoji diena

Kai atvykome į viešbutį, miela gidė Jolita, papasakojo apie būsimas ekskursijas, o vėliau pasileidome į naktinę „žvalgybą“ po Stambulo gatves. Išėjusios į pagrindinę „Taksim“ gatvę nustebome, kiek daug įvairiausių žmonių vaikšto šia gatve. Aplinkui viskas marga, girdisi didelis šurmulys ir įvairiausių kalbų simfonija. Priėjusios „Taksim Gezi Park“ prisėdome atsipūsti ir pasimėgauti tradicine turkų arbata, o vėliau nėrėme į siauras gatveles, kurios pilnos restoranų ir šurmulio. Pirma vakarienė Stambule – tradiciniai užkandžiai ir žiupsnelis vietinio gėrimo.

Antroji diena

Po pusryčių viešbutyje, leidomės į kelionę laiku po istorinį Stambulą. Aplankėme „Horse Square“, kur kažkada vyko žirgų ir raitėlių kovos, o netoliese išvydome didingąsias „Hagia Sophia“ (liet. Sofijos Soboras) bei Mėlynąją mečetes. Pavyko apsilankyti Sofijos Sobore, kur kiekvienas žingsnis vis labiau priverčia atmerkti, dar nuo rudens šaltuko, užmerktas akis. Vėliau gidė mus palydėjo į senovėje buvusį Haremą – ten, kur atrodo, buvo atskiras pasaulis. Toliau, sekdami gidę, patekome į „Yerebatan Cistern“ – tai Bazilikos Cisternos, esančios Konstantinopolio požemiuose. Anksčiau čia miestas kaupdavo vandenį, o dabar galima pasivaikščioti.

Kupini įspūdžių keliavome pietauti (na kaip neparagausi Turkiško kababo, kuris yra be galo skanus!), o vėliau, vietinis gidas mums parodė slaptą vietą, kur galima užlipti ant turgaus stogų – ten atsivėrė nuostabi panorama.

Grįžusios į viešbutį šiek tiek atsipūtėme, tačiau supratome, kad esame Stambule tik kelias dienas, o pamatyti čia yra tiek daug! Nors šis miestas geografiškai priskiriamas Europai, viena jo dalis yra ir Azijoje. Šokome į batus ir jau po pusvalandžio važiavome metro, kuris lėkė tuneliu, esančiu po Bosforo sąsiauriu – po vandeniu! Išlipusios nekantravome pasiekti „Kiz Kulesi“ – tai mažas švyturys vandenyje, apipintas įvairiausiomis legendomis. Prisėdome pakrantėje atsigerti arbatos ir pasigrožėti vaizdu. Atgal pasirinkome kelionę laivu, kuri trunka apie 20 minučių. Tačiau tuo mūsų diena dar nesibaigė – nors laikrodis jau mušė beveik 10 valandų vakaro, nusprendėme, kad turime apžiūrėti „Ortakoy“ mečetę, kuri stovi šalia nuostabiai apšviesto ir didelio tilto, skirto automobiliams kirsti Europą ir Aziją. Ir mes visiškai nepasigailėjome, atmosfera ten nuostabi – minios žmonių, besimėgaujančių šiltu vakaru, dainuojančių gatvės muzikantų, žėrinčio tilto ir mečetės lempučių apsuptyje.

Trečioji diena

Susitikę su gide, leidomės į dar vieną dieną, kupiną įspūdžių. Mus palydėjo iki „Galata“ bokšto, iš kurio atsivėrė įspūdingasis Stambulas, o vėliau lipome į privačią jachtą (Makaliaus dovana!) ir plaukėme Bosforo sąsiauriu. Tai puiki galimybė pamatyti didingąjį Stambulą iš abiejų pusių ir pažvelgti į viską per atstumą.

Po smagaus ir informatyvaus pasiplaukiojimo aplankėme „Suleyimaniye“ mečetę, kuri tiesiog milžiniška! Tiek išorėje, tiek viduje ji tiesiog tobula – nuo minaretų ir kupolų didingumo, iki šviestuvų ar kilimų. Pasikrovusias įspūdžių ir geros nuotaikos, toliau mus palydėjo iki „Misir Carsisi“ turgaus. Čia minios atvykėlių ir vietinių šurmuliuoja parduotuvėlėse, kur galima įsigyti visko, ko tik geidžia širdis. Žinoma, nusipirkome Turkiškos arbatos ir jų mažuosius puodelius. Iki šiol su seserimi turime mažą tradiciją – susėsti arbatos puodeliui, pasidalinti savaitės įvykiais bei prisiminti saulėtas dienas Stambule!

Ketvirtoji diena

Šią dieną ne kartą braukėme ašarą, bėgančia skruostu, ir ji buvo, turbūt, pati skaudžiausia per visas mūsų keliones. Paskutinę dieną nuėjome papusryčiauti pagrindinėje „Taksim“ gatvėje, juk gyvenome prie pat! Taip pat, dar kartą ja pasivaikščiojome, bandydamos akimis viską fotografuoti, kad kuo ilgiau „tas“ įspūdis išliktų atmintyje. Išgėrus kavos, mūsų laukė kelionė namo, kuri taip pat neprailgo, tačiau tuo pačiu buvo ir labai sunki, nes jautėme kaip tolstame nuo didingojo Stambulo...

Ačiū Makaliui už nuostabias atostogas, kurių mes niekada nepamiršime!

Teksto autorė: Goda Nojikaitė

Kelionės suteikia ramybės, džiaugsmo, ašarų, padeda išsivalyti savo sielą nuo neigiamų emocijų ir pripildyti ją neišmatuojamu kiekiu laimės. Negaliu teigti, kad esu apkeliavusi pusę pasaulio, tačiau tai, į kokią kelionę pirmą kartą išsiruošiau prieš trejus metus, pakeitė mano požiūrį į viską, o ypač į pačią save. 🙏😍

Nusprendusi papasakoti Jums apie savo piligriminę kelionę, nežinojau, kaip geriau ją aprašyti. Pradėjus kurti tekstą supratau, kad jau vien pačios idėjos ir pirmosios dienos pasakojimas virsta į begalinį tekstą, supratau, kad su tokiu minčių lietumi čia gausis ne pasakojimas, o visa knyga. Tad prisiminiau, kiek informacijos pati žinojau iškeliaudama į mažą Prancūzijos miestelį, kuriame prasidėjo mano Camino ir kiek jos suteikiau savo draugams bei pažįstamiems, planuojantiems šią kelionę ateityje. Pagrindinė taisyklė, kurią išmokau – šios kelionės planuoti nereikia, visi geriausi dalykai ten gimsta savaime. Tad nusprendžiau pasidalinti informacija, kurios Jums gali prireikti, kurią pravartu žinoti bei savo mintimis, kurios gimė keliaujant pėščiomis Ispanijos kaimeliais, miestais, miškais, greitkeliais į pasaulio kraštą... ar vertėtų sakyti, į patį save!

Tai buvo ta vienintelė kelionė, kuri man suteikė tiek daug, nors išsiruošiau ten nesitikėdama nieko. Tai ta kelionė, kurioje mes skaičiavome šypsenas, o ne kilometrus. Tai ta kelionė, kurioje visi lygūs. Ten nėra amžiaus limito, nėra jokio skirtumo iš kurios šalies esi ar kokia kalba gali kalbėti. Ten, kur niekam nesvarbu kaip tu atrodai, kur gali nešioti kojines su basutėm, sėdėti kavinėje be batų, džiovinti drabužius ant kuprinės ir visiems tai bus daugiau nei normalu. Ten, kur kiekvieną naktį užmiegi vis kitoje vietoje su naujai sutiktais žmonėmis. Ten, kur tavo žadintuvu tampa maišelių ar miegmaišių šnarėjimas, už lango giedantis gaidys, karvių varpeliai ant kaklo ar tiesiog 6 ryto įjungta ryškiausia šviesa ir tu visiškai dėl to nepyksti, nors ir miegojai vos kelias valandas, nes žinai, kokia nuostabi diena tavęs laukia! Ten, kur realus laikas neegzistuoja, tu pamiršti, kokia dabar savaitės diena, pamiršti, kada pradėjai žygį ir niekada nežinai, kada jį pabaigsi. Ten, kur vietoj pasisveikinimo ir atsisveikinimo sakai Buen Camino. Ten, kur visiškai nepažįstamas žmogus tau dovanoja gėles gatvėje, atiduoda savo kepurę, kai saulė kaitina per stipriai, kur pasidalina paskutiniu maisto kąsneliu, ar pakviečia į savo namus pasišildyti ir išgerti arbatos. Ten, kur žmonės įžvelgia gėrį ir laimę net skausmingiausiose pūslėse ant pėdų, nes juk tai reiškia, kad tu gyvas! Ten, kur miško takeliu daliniesi su pulku karvių, avių banda, kur nebebijai driežų ir visokiausių vabalėlių, o tiesiog džiaugiesi juos sutikus. Ten, kur tavo norai visiškai pasikeičia, kur tavo didžiausia svajone tampa arbūzas, ledinis dušas ar tiesiog sausos kojinės. Ten, kur supranti, koks laimingas esi ir koks dėkingas turi būti šiam gyvenimui. Tu pradedi dėkoti už regėjimą, kurio dėka matai nepaprastai gražius vaizdus, už klausą, kad gali girdėti gamtos melodiją, už uoslę, kad gali užuosti ne tik gėlių ar miško kvapą, bet ir kiekvieną kelyje esančią fermą. Dėkoji savo kūnui, kuris ištveria alinantį karštį, stingdantį šaltį, nesibaigiantį lietų ir vis tiek neša tave Ispanijos takeliais su 11 kilogramų kuprine ant pečių tavo tikslo link. Tai ta kelionė, kurioje supranti savo artimųjų meilę, kur supranti, kad kai buvai maža ir užsigaudavai, mamytė ne šiaip sau bučiuodavo sužalotą vietą, nes įsitikini, kad tai tikrai veikia! Kur išmoksti girdėti savo kūną ir jį suprasti, dėl jo stengiesi ir jį prižiūri. Ten, kur ir vėl tik pažvelgus į dangų matai gyvūnus iš debesų, o ant kiekvieno kampo besišypsančius veidelius. Ten, kur pamačius šokoladuką širdis suspurda iš laimės, ko pasekoje per mėnesį suvartoji daugiau cukraus nei per visus metus. Kur diena prasideda su kava ir bandele ir niekada nesibaigia be vyno. Kur visiškai nesvarbu, kiek tau metų, iš kur atkeliavai, kodėl čia eini, kaip atrodai, turi vieną koją ar vieną ranką, esi sveikas, o galbūt nukritai nuo kalno ir tavo galvoje daugiau siūlų nei kada būtum pagalvojęs, tai neturi reikšmės, nes vieną kartą susitikus, ten tampame šeima ir turim vieną bendrą tikslą ir vieną bendrą kelią, kuriuo dalinamės. Kur po 800 kilometrų, pamačius vandenyną, negali sustoti verkti, kur jauti, kaip kiekviena atplaukianti banga atperka visą skausmą, visas bemieges naktis, o kartais ir ašaras. Ten, kur tavo gyvenimas virsta pasaka, kur tampi mažu vaiku, kuris nori viską pažinti, viską išmokti, kur nėra dirbtinio grožio, prabangių drabužių, makiažo ir etikečių. Kur gali būti kuo tik nori, bet būni pačiu tikriausiu savimi, nes supranti, kad nėra tikslo apsimetinėti, nes tu esi geriausia versija, kokią kažkas sukūrė. Kur viskas, ko tau reikia sprendžiant problemas yra nuoširdumas ir šypsena.

Camino Frances – populiariausias piligriminis kelias į Santiago de Compostela. Jį renkasi apie 70% visų piligrimų.

Pradžia
Miestelis Prancūzijoje – Saint Jean Pied de Port. Skrydis į „Biaritz“, autobusas į traukinių stotį, traukinys į „SJPDP“. Šiame miestelyje įsikūręs piligrimų ofisas suteikia visą sąrašą albergių, taip pat informaciją apie reljefą, kilometrus ir pagrindines stoteles bei žinoma, piligrimo pasą, be kurio nakvynė albergėse negalima. Jo kaina 2 €.

Nakvynė
Galima rinktis miegojimą palapinėje (kuria reikia pasirūpinti patiems), po atviru dangumi arba tiesiog albergėse. Albergės – tai lyg hosteliai, skirti tik piligrimams. Albergės būna privačios arba valstybinės, tad ir jų kaina svyruoja nuo 5 iki 15 € už naktį. Taip pat galima rasti nakvynę, kurios kaina yra „donativo“, o tai reiškia, kad mokame tiek, kiek norima. Nakvynės labai skirtingos, vieną dieną gali miegoti bažnyčioje ant čiužinių, kitą privačiuose vietinių namuose karališkoje lovoje, dar kitą albergėje be elektros, vandens ir jokių patogumų. Miegančiųjų skaičius patalpoje svyruoja nuo 4 iki 100.

Maistas
Daugelis albergių siūlo pusryčius bei piligrimų vakarienes, kurios yra geriausia dienos dalis! Už 8–10 € gauni pirmąjį patiekalą, kuris dažniausiai būna sriuba arba salotos, pagrindinį patiekalą, desertą ir nesibaigiantį kiekį vyno bei vandens. Porcijos dažniausiai būna tokios, kad ryte nubudus dar tikrai negalvoji apie pusryčius. Keliaujant miesteliai išidėstę maždaug kas 5 km, tad visada galima pavalgyti kavinėse, nusipirkti maisto parduotuvėse ar tiesiog rasti užkandžių stalelių, vidury miško. Albergėse dažnai būna įrengtos virtuvės, kuriose galima gaminti maistą ne tik sau, bet ir tos nakties kambariokams! Taip pat ispanai yra labai svetingi piligrimams, tad tikrai ne kartą galima sulaukti pasiūlymų tiesiog užsukti į svečius ir pavalgyti ar išgerti arbatos.

Apranga bei įranga
Patogi kuprinė labai svarbi, rinkausi 36 litrų talpos. Kuprinės svoris pagal rekomendacijas turėtų atitikti 10% kūno svorio. Batai ir kojinės yra patys svarbiausi pirkiniai šiai kelionei. Batai turi būti lengvi, apsaugantys pėdas, nes keliaujama ne tik miško takeliais, kalnais, tačiau ir greitkeliais bei uolėtais paviršiais. Kojines patariu pirkti specializuotose sporto prekių parduotuvėse arba parduotuvėje „Armijai ir civiliams“, jos turi būti skirtos žygiams. Kaina svyruoja nuo 5 iki 20 € už porą. Miegmaišis užimantis kuo mažiau vietos. Dažnai vasarą keliaujantys piligrimai miegmaišį iškeičia tiesiog į patalynės užvalkalą. Talpa vandeniui (gertuvė, maišelis su šiaudeliu, kurio nereikia išimti kaskart iš kuprinės), kelioninis peiliukas bei šaukstas ir šakutė, jei planuojate valgyti ne kavinėse. Drabužius svarbiausia rinktis užimančius kuo mažiau vietos bei greitai džiūstančius. Kad ir kaip keistai skambės, ypač merginoms, bet šioje kelionėje supasite, kad pilnai galite keliauti į 5 savaičių kelionę su dvejais marškinėliais, trejomis poromis kojinių bei vienu rankšluosčiu! Sportinis rankšluostis, higienos reikmenys, kremas nuo saulės, gelis nuo skausmo, mini vaistinėlė (kiekvienam pagal poreikius), pleistrai, vazelinas (užkerta kelią nuospaudoms, tad drąsiai tepkite juo tas pėdų vietas, kuriose jaučiate spaudimą nuo batų), žiogeliai (jų pagalba galėsite džiovinti drabužius ant savo kuprinės). Maišelis ar maža rankinė, kurioje tilps pagrindiniai jūsų daiktai, nes atkeliavus į miestelį tikrai nesinori, o kai kur ir negalima keliauti su kuprine, tad ją geriau palikti albergėje.

Drabužių skalbimas
Drabužiai skalbiami rankomis, tad reikia turėti savo muilą ar kitą skalbimo priemonę. Kai kuriose albergėse galima naudotis skalbimo mašina bei džiovykle už papildomą mokestį.

Kada keliauti
Piligrimai keliauja ištisus metus, tačiau nuo spalio iki balandžio mėnesio ne visos albergės yra atidarytos, tad reikėtų šiek tiek daugiau dėmesio skirti planuojant dienos maršrutą.

Pabaiga
Čia atsakymo nėra, kiekvienas pajaučia, kur baigiasi jo Camino. Visi piligriminiai keliai veda į Santjago miestą, tad vieniems kelionė baigiasi čia, o kiti žingsniuoja į pasaulio kraštą – Finisterą.

Kelionė namo
Iš Finisteros galima keliauti autobusu tiesiai į Santjago oro uostą. Iš jo skridau į Londoną ir tada į Vilnių.

Tikiuosi, kad mano pasakojimas įkvėps išdrįsti ir nebijoti. Nebijoti keliauti vienam į nepažįstamą šalį, išdrįsti susipažinti su kitais žmonėmis, bandyti išmokti jų kalbą nors šiek tiek, taip parodant pagarbą ir atsidėkojant už jų gerumą, išdrįsti padėti kitiems ir nebijoti priimti pagalbą. Išdrįsti atverti savo širdį ir nebijoti parodyti savo emocijas, pasiimti mėnesį atostogų ar išeiti iš darbo, dėl galimybės keliauti be atgalinio bilieto ir nebijoti pakeisti savo požiūrį bei gyvenimą. Išdrįsti priimti save tokį, koks esi ir nebijoti susikurti tokį gyvenimą, kokio esi vertas net jei ir teks pradėti nuo pradžių. „Turi gyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra, bet vis tiek kurti jį tokį, koks jis turėtų būti“ – Michele Obama.

Keliauti yra nuostabu, o keliauti „į save“ yra tiesiog neįkainojama! Keliaukit ir džiaukitės gyvenimu! Buen Camino!

Teksto autorė: Roberta Gižaite

Lėktuvas Šri Lankoje nusileido gerokai popiet. Kadangi saloje anksti temsta, viešbutį, esantį už 3 valandų kelio automobiliu (šioje saloje atstumai skaičiuojami laiku, ne kilometrais) pietinėje salos dalyje, pasiekėme jau gerokai sutemus. Iš pirmo žvilgsnio, išsirinkome nakvynę kažkur viduryje niekur, tarp gyvenamųjų namų. Ir ką čia veikti svetimoje šalyje (ką čia šalyje, žemyne) naktį? Nusprendėme kelių šimtų metrų atstumu pasivaikščioti. Ir vos perėję gatvę išvydome Indijos vandenyną – išsisklaidė visas nuovargis. 🇱🇰

Ryte nuskuodėme į tą pačią pusę pusryčiauti. Karališki, europietiškas madas atitinkantys „smoothies“, avokado skrebučiai ir kava, vos 5-6 $ dviems! Tame pačiame restorane, prie įėjimo, radome stovinčius motorolerius. Restorano administratoriaus paklausėme ar jie išnuomojami. „Taip, žinoma. 5 $ už vieną dieną ir turite grąžinti pripildytu baku“, – tarė jis su pasididžiavimu, mintyse jau galvodamas kaip pasigirs vadovui apie puikų uždarbį. Sėdome ir išvažiavome link kitų kurortinių miestelių: Mirissa, Unawatuna.

Važiuodami pakrante sustojome apžiūrėti vietinių žvejų ir pasisupti ant laukinės palmės, virš vandenyno. Patikėkite, buvo daug baisiau nei atrodo... Beje, šios supynės, pagamintos iš gabalo virvės ir pririštos prie palinkusios palmės, turistams yra mokamos – 400 LKR už vieną pasisupimą (apie 2 €).

Ir kaip be arbatos? Aplankėme vieną iš daugelio Šri Lankoje esančių arbatos plantacijų – „Virgin White tea plantation“. Ar žinojote, jog balta, žalia ir juoda arbatos ant mūsų stalo patenka nuo to paties augalo? Tik iš skirtingų to augalo dalių.

Saulėlydžio skubėjome pasitikti į Dondra miestelį, šiek tiek iš salos išsikišusį žemės lopinėlį. Spalvos visoje saloje – pasakiškos. Vanduo mėlynesnis už bet kokį skaidriausią matytą ežerą. Žolė – žalia žalia. Atrodo, nuskintum šakelę ir pradėtų tekėti chlorofilas. Tačiau Dondra švyturį apšviečiančios saulėlydžio spalvos visiškai užgniaužė kvapą.

Kitą dieną praleidome kelyje į „Udawalawe“ nacionalinį parką – 2 valandos automobiliu (kaip ir minėjau, viskas matuojama valandomis, jeigu atstumu – apie 80 kilometrų) ir mes jau ten. Atskira kasa turistams – bilietas su džipu ir vairuotoju apie 80 $ dviems. Tris valandas važinėjome po akimis neaprėpiamo dydžio parką. Povai, krokodilai, bezdžionės, ereliai ir, žinoma, drambliai. Daugybė dramblių. Labiausiai sužavėjo kaimene vaiksčiojantis dramblių būrys. Jo tarpe, kaip mums sakė džipo vairuotojas, buvo 2, 5 ir 10 metų drambliukų. Susirinkus keletui džipų ir vienam iš jų pasignalizavus, vyriausias patinas iškėlė straublį ir kažką pikto mums visiems suriaumojo, vien jiems žinoma kalba. Matyt, labai myli ir gina savo šeimą.

Vokarop pasiekėme Ella miestelį. Ir jeigu sakiau, kad pirmą naktį jautėmės lyg vidury niekur – atsiimu. Vairuotojas, jau pasiekus miestelį, gal 20 minučių mus vežė į kalną ratais. Privažiavus, iš pirmo žvilgsnio vien kojomis numintą takelį, pasakė, jog turime išlipti, jis toliau nevažiuosiąs. Ką??? Lipti? Kur? Mintyse jau pradėjau melsti ryto. Gerai, kad mus čia pasitiko būsto savininkas su tuktuk. Sau ant kelių užsikrovę kuprines stačiu kampu, kaukiant vietinės transporto priemonės varikliui, užvažiavome į mažą, lempute apšviestą kiemą. Jame mus pasitiko šeimininkė su mažu vaikučiu ant rankų ir pasiūlė mums arbatos, kavos bei sausainių.  „Su mielu noru!“,  – atsakėme abu choru.

Ryte, atidarę terasos duris, supratome, jog gyvename ant vieno iš lankomiausių miestelio objektų – „Ella Rock“. Prieš akis – „Little Adam‘s peak“ viršukalnė. Nusiteikę nemažai pasivaikščioti, išskubėjome link jos. Lauke tvyrojo rūkas, nusileidęs iki pat miestelio, tarp dviejų kalnų. Gal 40 minučių lipimo uolomis ir mes jau buvome ten. Ne tik tarp būrio turistų, bet ir vietinių benamių šunų. Stovėdami ant kalno, priešais save matėme ir patį „Ella Rock“. Šis kalnas pasirodė kiek didesnis nei jau įkoptas. Bet mūsų entuziazmui nebuvo ribų, todėl nusprendėm tą pačią dieną kopti ir į kitą kalną.

Klausinėdami vietinių kelio, įkopėm maždaug į trečdalį „Ella Rock“. Po geros valandos lipimo, susibraižę kojas į arbatų krūmus ir brisdami per kalnų upelius supratome, kad, matyt, pasiklydome. „Where are you going?“ (liet. kur vykstate?), išgirdome mes. Nedrąsiai atsakėme, jog į „Ella Rock“ kalną. „Einate ne tuo keliu“, – ne taip jau netikėtai išgirdome mes.  Žmogelis pasisiūlė parodyti kelią. Truputį paėjome atgal ir pasukome į kitą pusę. Pakeliui išsiaiškinome, kad mūsų išgelbėtojas – vietinis kalno gyventojas Bendar, kalną žinantis kaip savo penkis pirštus. Vis kartojau savo draugui, kad tai likimas mums atsiuntė Bendar. Jei ne jis – tikrai būtume pasiklydę. „Būkite atsargūs“, – paprašė mūsų Bendar, – „tai kobros namai“. Su šia pakylia ir net kiek magiška nuotaika užlipome į kalno viršų. Mūsų vedlys rūko fone atrodė net šiek tiek mistinis.

Nors Ella miestelyje praleidome tik dvi dienas, tačiau įspūdžių, turbūt daugiausiai – gamta, žmonės, maistas. Vien dėl šio miestelio pažadėjome vienas kitam čia dar sugrįžti.

Anksti ryte, atsikėlę ir atsisveikinę su turbūt pačiais svetingiausiais šeimininkais pasaulyje, su tuktuk išvažiavome į traukinių stotį. Vienas gražiausių ir garsiausių traukinio maršrutų – „Ella–Kandy“. Kalnai, kriokliai, miesteliai. Ir 7 valandų kelionė nė kiek neprailgo (palyginimui, lėtuvo skrydis Stambulas – Kolombas truko apie 8 valandas).

Iš „Kandy“ vietiniu autobusu pasiekėme centrinę salos dalį. Čia taip pat buvome suplanavę išsinuomoti motorolerį. Gaila, jokio nuomos punkto aplink mūsų gyvenamą vietą nesimatė. Pagauti nuotykio paprašėme tuktuk vairuotojo sustoti miestelio centre, jeigu toks yra. Ir mes pradėjome tiesiog gatvėje klausinėti žmonių, gal kas žino, kur išsinuomotį motorolerį. Paieškos buvo nesėkmingos, kol po maždaug 20 minučių priėjome prie vietinių policininkų ir uždavėme tą patį klausimą jiems. Jie juk turėtų gerai pažinoti miestą? Šalia stovintis vietinis miestelio gyventojas išgirdo mūsų klausimą ir pasisiūlė išnuomoti savo draugo, kuris kaip tik porai dienų išvykęs iš miesto, motorolerį. Matyt vietinis pamąstė, jog patys, prie policininkų kalbinantys turistai,  neturėtų būti vagys. Praktiškai iš dangaus iškritusiu motoroleriu nuvažiavome iki „Sigiriya“, dar vieno iššūkio savo kojoms. Prieš įkopiant į šį akmenį, sutikome dar keletą (iš tūkstančio visos kelionės metu matytų) bezdžionėlių. Mieli padarėliai, kol neužpuola tavęs dėl stiklinės sulčių tavo rankose. Po to karto į šalia einančias bezdžiones pradėjau žiūrėti įtariau.

Na ir paskutinis mūsų kelionės tikslas buvo šventyklų miestas „Polonnaruwa“. Lėkėme iš žmonių išsinuomotu motociklu, kai gatvėje mus sustabdė porelė policininkų. „Where are you going?“ (liet. kur vykstate?), – paklausė jie. Atsakėme, jog į „Polonnaruwa“, melsdami, kad nepaprašytų jokių dokumentų. Policininkai palinkėjo saugios kelionės ir liepė pasisaugoti laukinių dramblių. Ne iki galo supratę, ką jie turėjo omenyje, nuvažiavome toliau. Kol už maždaug 5 kilometrų pamatėme tiesiog šalia kelio iš už medžių išlendančius dramblius, ir viskas pasidarė aišku.

Įvažiavę į „Polonnaruwa“, šalia įėjimo į šventyklų teritoriją sutikome būrį tuktuk vairuotojų, siūlančių savo gido paslaugas. Perki bilietą iš jų, o ekskursiją su tuktuk gauni nemokamai. Įsėdome laimingi, jog nereikės didžiulio šventyklių ploto apeiti pėsčiomis. Mūsų gidas nors ir greitai, bet labai įtariai vežė visokiais aplinkiniais takais. Trumpai papasakojęs apie aplink esančias šventyklas, skubėdavo prie savo tuktuk ir nurodydavo mums, apžiūrėjus teritoriją, link kur eiti, kad jį sutikę galėtume važiuotume toliau. Po kurio laiko, vieno iš pasivaikščiojimų metu, prie mūsų priėjo uniformuotas vyras ir paklausė ar gali patikrinti mūsų bilietus. Greitai sumojome pasakyti, jog bilietai pas mūsų vairuotoją ir nuskubėjome link stovėjimo aikštelės. Sutikę savo gidą, paprašėme duoti mums bilietus ir paaiškinti, kodėl jų negavome anksčiau. O šis tik nusijuokė, kad parko darbuotojai yra jo draugai ir jis viską su jais sutaręs. Viskas baigėsi gerai, bet jeigu kada būsite „Polonnaruwa“ ir nenorite jaustis šiek tiek nelegalais kaip mes, bilietus pirkite iš kiosko prie įėjimo.

Neįmanoma žodžiais papasakoti, kokia nuostabi Šri Lanka. Mums tai buvo viena įspūdingiausių kelionių. Jeigu kada svarstėte ar verta aplankyti šią salą Indijos vandenyne – nebesvarstykite. Joje rasite nepakartojamą gamtą, skanų maistą, draugiškus žmones, įspūdingas šventyklas ir dar daugiau!

Teksto autorė: Greta Vaitkevičiūtė

Tą vakarą buvo tamsu ir šalta, todėl planuoti būsimas šiltas ilgąsias atostogas norėjosi dar labiau. Aš jau buvau „prisibuvusi“ Rytuose ir jau kurį laiką labai traukė Pietų ar Centrinė Amerika. Norėjosi, kad kelionė būtų įvairi, kad joje būtų ne tik gamtos, bet ir miestų bei istorijos, kad galėtume keliauti su kuprinėmis ir jaustumės saugūs. Tada Aurimas ištarė „Kuba“, o aš ištariau „varom!“. 🇨🇺

Pasigooglinome, pasitarėme su prieš kurį laiką ten buvusiais draugais ir nusipirkome skrydžio bilietus Vilnius – Havana – Vilnius. Kuo daugiau ieškojau informacijos internete, tuo labiau laukiau kelionės, o kai jau atėjo ta diena, kai nusileidome Havanoje, nepaisant to, kad buvo jau vėlu, negalėjau atsidžiaugti tuo jausmu, kurio giliai širdyje ir tikėjausi iš Kubos. Maršrutą, kuriuo keliavome, sudėliojau paskaičiusi kitų keliautojų įspūdžius ir jis atrodė taip:

Havana (2d.) – Vinales (2d.) – Playa Larga (2d.) – Trinidad (3d.) – Cienfuegos (1d.) – Varadero (4d.) – Havana (1d.)

Tiesa, pradinis variantas buvo šiek tiek kitoks ir dabar tik dar labiau džiaugiuosi, kad kelionę suplanavome preliminariai, o nakvynes užsisakėme tik pirmoms naktims Havanoje bei paskutinėms Varadere. Keliauti Kuboje visai paprasta, todėl neprisirišti prie plano tikrai verta („no plan“ keliavimo būdas yra mano mylimiausias!).

Havana – kelionė laiku į praeitį

Vėlai vakare, iš karto nusileidus oro uoste, Havana mus pasitiko su ore tvyrančiu karščiu ir senais automobiliais. Norėjosi viską fotografuoti, bet po to pasakiau sau, jog mes Kuboje, bus tų automobilių! Ir jų buvo – kiekvienoje gatvėje, kiekviename mieste, visur kur bepasisuksi. Buvo ir spalvotų namų, visai kaip tose daugybę kartų matytose Kubos atvirutėse. Havana apskritai labai spalvinga visomis prasmėmis, kaip ir visa šalis. Dieną sostinės gatvėmis vaikšto turistai, kavinėse skamba salsa muzika, o po visą miestą zuja senoviniai automobiliai. Vakare miestas įgauna dar kitokį veidą – aukštas namų duris praveria daugelis gyventojų ir praktiškai neišeidami iš savo svetainių, bendrauja su kaimynais, vakarieniauja, stebi praeivius, o praeiviai juos. Havanai pakanka 2–3 d. ir vaikštinėti po ją tikrai paprasta. Spėsite pasivažinėti senoviniu automobiliu (pakanka ir valandos), apžiūrėti senąją miesto dalį, „Plaza de Armas“, vakare pasivaikščioti po „Malecon“ (pakrantė, kur susirenka nemažai vietinių) ir paragauti Mohito, viename iš daugelio barų. Na, o jei turėsite papildomą dieną ir norėsis poilsio, turistiniu autobusu iš Kapitolijaus aikštės už 5 CUC į abi puses labai lengvai pasieksite nuostabų balto smėlio paplūdimį „Playas de Este“.

Vinales – ten, kur kiekvienas gali būti kaubojus

Po Havanos, Vinales buvo visiškai kitoks. Nors ir čia Kubos neleido pamiršti spalvoti namai bei senoviniai automobiliai, bet miestelis pasirodė esąs nedidelis, įsikūręs tarp nacionalinio parko kalnų, tad jausmas vėl kiek kitoks. Žinojome, kad Vinales negalima praleisti jodinėjimo žirgais po tabako plantacijas, esančias pačiose gražiausiose nacionalinio parko vietose, tad tik atvykę, iš karto viską ir susiorganizavome. Viskas labai paprasta – gatvėje stoviniavęs vyrukas mus užkalbino ir pasiūlė „taxi colectivos“, išsikalbėjome apie jodinėjimą, dėl kurio jis, žinoma, mums irgi pagelbėjo, o vėliau dar ir dviračius padėjo išsinuomoti – be jokių patvirtinančių popierių, bet viskas aišku ir, svarbiausia, viskas suorganizuota. Kaip ir buvome šiek tiek skaitę prieš tai, Vinales vinis tikrai buvo jodinėjimas žirgais. Jodinėjimas puikiai tinka net ir pirmą kartą bandantiems – nuostabūs vaizdai, visiška ramybė aplink ir įdomūs bei smagūs pasakojimai apie vietinio romo bei cigarų gamybą, nepamirštant visko paragauti patiems.

„Playa Larga“ – mėgstantiems nardyti 

„Playa Larga“ mūsų sąraše atsirado gana spontaniškai, kai likus vos kelioms dienoms iki išvykimo, prisiminėme draugų pasakojimus ir nusprendėme čia užsukti. „Playa Larga“ yra vadinamoje Kiaulių įlankoje, kuri Kuboje yra viena geriausių vietų paviršiniam ir giluminiam nardymui. Nardyti galima tiesiai nuo kranto, o vandens matomumas ir žydrynė tikrai džiugina. Iš draugų pasakojimų prisiminiau, kad „Playa Larga“ jie buvo apsistoję „casa particulare“, visiškai ant jūros kranto, tad vaizdas, kaip pro duris žengsiu praktiškai tiesiai į vandenį, nedavė ramybės! Ir tikrai, atvykę į miestelį (kuris visiškai ramus ir nedidelis), su visomis kuprinėmis nuskuodėme tiesiai prie vandens, kur kelis kartus pasivaikščioję pirmyn atgal, susiradome savo išsvajotąjį laisvą kambarį ant jūros kranto (šį kartą tai nebuvo labai greitai, nes miestelis tikrai nedidelis ir laisvų vietų prie pat vandens nebuvo daug). Kelios dienos šioje ramybės oazėje mus, galima sakyti, atjungė nuo pasaulio… Tik mes, vanduo ir mūsų palmės… Tiesa, apie nardymą: per savo „casa particulare“ užsisakėme taksi iki kito paplūdimio, kur nuvykę išsinuomavome paviršinio nardymo įrangą ir mėgavomės vaizdais tiesiai nuo kranto. Tie, kas nori giluminio nardymo, visiškai paprastai susiorganizuoti gali toje pačioje vietoje.

Margaspalvis, kaip iš pasakos, Trinidadas

„Būtinai aplankykite Trinidadą“, „Jis jums patiks“, „Labai fainas miestelis“ – tokius apibūdinimus girdėjome iš daugelio apie šią vietą, tad atvažiuoti buvo tiesiog būtina. Kaip ir visur, atkeliavome su „taxi colectivos“. Įvažiavus juo į akmenimis grįstas ir daug kur duobėtas Trinidado duobes, ne tik pradėjome abejoti ar tikrai pasieksime nakvynės vietą, bet ir apskritai – kur mes čia atvažiavome?! Namai dar labiau apgriuvę, nei Havanos užkampiuose, gatvės pusiau grįstos akmenimis, pusiau duobėmis, o visur aplinkui teka vanduo. Bet situacija visiškai pasikeitė, kai pamatėme miestelio centrą, kuris atrodė kaip iš senovinių pasakų, kur gatvėmis rieda karietos su kaubojais! Trinidade praleidome tris dienas. Vieną dieną skyrėme poilsiui paplūdimyje  („Playa Ancon“), iki kurio nuvažiuoti atviru turistiniu autobusu kainuoja 5 vietinius pinigus asmeniui (už kelionę pirmyn ir atgal), kitą dieną kelionei iki „Parque Natural Topes de Collantes“, o dar vieną – miestelio pažinimui. Trinidadas tikrai vertas dėmesio ir visiškai pritariu toms, iš kitų girdėtoms frazėms. „Playa Ancon“ buvo vienas gražiausių paplūdimių (nors Kuboje man jie visi labai gražūs), o vakarais sėdėti centrinėje aikštėje ant laiptelių ir gurkšnoti Mohito, kainuojančius po 1–2 €, skambant salsai – tiesiog nuostabu. Beje, kelionę iki „Parque Natural Topes de Collantes“ susiorganizuoti vėl padėjo mūsų „casa particulare“ šeimininkas, kuris patarė, kad pigiau ir daug įdomiau yra važiuoti savarankiškai paprasčiausiu taksi, kuris mus nuvežė ir ramiai palaukė kelias valandas, kai tuo tarpu mes neskubėdami nuėjome mišku iki krioklių, išsimaudėme ir besimėgaudami vaizdais grįžome atgal.

Kažkuo Majamį primenantis Cienfuegos

Tiesą sakant, Cienfuegos planavome praleisti, nes iš daugelio girdėjome, kad jam pakanka vienos dienos, o ir daug veiklos čia nėra. Na, bet paskaičiavę kelionės eigoje, kad tą laisvą dieną turime, vis dėlto, nusprendėme miestelį aplankyti. Ir va, kaip tyčia, kai planuoji būti tik vieną dieną, tau pasiseka apsistoti pačiame mieliausiame „casa particulare“, visiškai miestelio centre, su puikia šeimininke itale! Pats miestas nuo kitų vietų išsiskiria tuo, kad yra įkurtas prancūzų, todėl ir architektūra šiek tiek kitokia. Netoli jo taip pat yra paplūdimys, tiesa, jame nesilankėme, bet apie jį pasakojo mūsų šeimininkė. Cienfuegos buvo gana gražus, bet po Trinidado, tikriausiai, įspūdį padaryti buvo sunkiau. Jei kas paklaustų, ar verta ten vykti, negalėčiau pasakyti, kad neverta, bet rekomenduočiau tai daryti prieš Trinidadą.

O prie ko čia Majamis? Cienfuegos yra gana ilgas kelio ruožas palei vandenį („malecon“), kuriuo vakare važinėja ir vaikšto vietiniai bei turistai. Karštis, palmės, tiesus kelias ir vanduo kažkuo Majamį ir priminė.

Varaderas – lyg ir Kuba, bet toks jausmas, kad Turkija

Varaderas buvo mūsų paskutinė stotelė ir vienintelė vieta, kurioje apsistojome ne pas vietinius, o viešbutyje su „viskas įskaičiuota“. Baltojo smėlio paplūdimio ruožas, besitęsiantis virš 20 km, ir daugybė viešbučių su „viskas įskaičiuota“ ant jūros kranto – būtent tai vilioja daugelį turistų į šią vietą. Varaderas yra apie 1,5 val. kelio nuo Havanos, be to, turi ir savo oro uostą, tad galima į jį atskristi ir tiesiogiai. Būtent tą daro nemažai kanadiečių, kuriuos mes čia sutikome. Kai kurie į Varadero atvyksta jau ne pirmą ir net ne antrą kartą, na panašiai, kaip lietuvaičiai į Turkiją. Tai, kad vieta populiari tarp vakariečių, turi įtakos ir pačiam miesteliui, pvz.: čia jau daug daugiau parduotuvių, jose gali įsigyti įvairios vakarietiškos kosmetikos, maisto, gėrimų ar užkandžių (patikėkite, kitose Kubos vietose tai tikrai prabanga!). Varadere yra ir ne viena vakarietiška kavinė su tradiciniais angliškais pusryčiais bei keli klubai, kur gali išgirsti vietinius, perdainuojančius populiariausius visų laikų hitus.

Šioje kelionėje maršrutą susiplanvome taip, kad praleistume „Cayo Coco“ (dar viena populiari lankytina vieta, garsi savo salelėmis ir baltojo smėlio paplūdimiais, bet kurioje praktiškai nėra „casa particulare“, tad tai buvo svarbi priežastis ją praleisti). Norėjosi kokios negyvenamos nedidelės salos, na kad pasijustų tie tikrieji Karibai… Karibams patirti pasirinkome dienos išvyką iš Varadero į „Cayo Blanco“ su apsilankymu pas delfinus, pakeliui. Kaip visada, neapsieita be Mohitų ir Cuba Libre bei kubietiškos muzikos, o dar tie mielieji delfinai ir jaukiai maža „Cayo Blanco“ – Karibų jausmas tikrai buvo!

Labai džiaugiuosi, kad apsilankėme Varadere ir, kad ten nepraleidome visų atostogų, kaip daro kai kurie atvykę į Kubą. Vieta tikrai verta dėmesio, bet ji Kubos pilnai neatspindi. Tad jei jau perskridote Atlantą, apvažiuokite tuos kelis šimtus kilometrų aplink Kubą ir pamatykite tikrąjį šalies veidą!

Mano atradimai ir patarimai:

• Atvykus į Kubą bent vienai nakčiai neapsistoti pas vietinius „casa particulare“, tai tas pats, kas neragauti Mohitų ir Cuba Libre, neklausyti salsos, t. y. nepajusti didelės dalies Kubos;
• Nepaisant labai riboto interneto, keliauti po Kubą tikrai paprasta. Galima rinktis iš kelių transporto priemonių („taxi colectivos“, privatūs taksi, autobusai), į kurias įsigyti bilietus ar susitarti dėl važiavimo visiškai paprasta tiesiog gatvėje ar autobusų stotyje;
• Kubos vietiniai dar nėra labai išlepinti turistų, tad yra labai paslaugūs ir neretai duoda gerų bei naudingų patarimų. Ypač verta apsistoti „casa particulare“, nes vietiniai šeimininkai net tik patars dėl lankytinų vietų, bet ir padės susiorganizuoti pervežimą į kitą miestelį ar oro uostą;
• Kuboje labai pasiteisino keliavimo būdas neprisirišant prie griežto plano. Pakako užsisakyti viešbučius pirmoms ir paskutinėms nakvynėms, o kelionės metu rasti likusias nakvynes tikrai neužtrukdavo ir nebūdavo sudėtinga;
• Tai, kad bent minimaliai mokėjau įspanų kalbą, laaabai pravertė;
• Kuba yra puiki kryptis, jei norisi įvairovės keliaujant, nes ten yra ir kalnų, ir kroklių, ir nuostabių paplūdimių, ir miestų su spalvinga istorija;
• Detalesnę informaciją apie pasiruošimą ir visus praktinius patarimus, rasite atskirame įraše.

Daugiau Viktorijos kelionių istorijų rasite ČIA.

Tikriausiai daugelis yra girdėję apie programą „work&travel“, kurios metu studentai gali dirbti ir keliauti Amerikoje. Būtent šia programa pasinaudojome ir mes su draugais, ir taip atsidūrėme svajonių šalimi vadinamoje JAV, kur turėjome galimybę ne tik visą vasarą dirbti, bet vėliau ir visą mėnesį keliauti iš čia uždirbtų pinigų. Dar vasaros viduryje, kalbant apie laukiančias atostogas manėme, jog keliausime tik JAV, kaip tai daro dauguma programos dalyvių, tačiau visada svajojau aplankyti egzotišką Meksiką, todėl su visa kompanija nusprendėme savo atostogas paįvairinti.

Vakarų pakrantė

Pasibaigus vasarai pagaliau išaušo ir mūsų užtarnautų atostogų diena. Rugsėjo 10 d. susikrovėme lagaminus ir iškeliavome į Niujorką, iš kurio tą pačią dieną skridome į vakarų pakrantės miestą – Los Andželą. Nusileidus žvaigždžių mieste vidury nakties buvo gan ramu ir tylu, o mes nieko nelaukdami patraukėme ieškoti automobilių nuomos centro, kuriame būtų galima išsinuomoti transporto priemonę be kreditinės kortelės. Iš anksto buvome pasidomėję, jog tokia agentūra tikrai yra, o ir klientus jie aptarnauja visą parą (agentūra „Alamo“). Mūsų džiaugsmui gavome 2018 metų džipą, kuris nenuvylė visos kelionės metu. Taip, apsirūpinę transportu ir pasitikdami jau kylančią saulę, pajudėjome link nuodėmių miesto Las Vegaso.

Kol akimis gėrėjomės nepaprasto grožio vaizdais kelyje, net nepastebėjome kaip įveikėme beveik 500 km atstumą ir jau buvome vakarėlių mieste. Čia praleidome tik vieną nakvynę, tačiau laiko susipažinti su miestu ir skirti laiko lošimui užteko. Mums ši vieta didelio įspūdžio nepaliko, tačiau bent kartą čia apsilankyti tikrai verta. Prieš tęsiant savo kelionę toliau, apsirūpinome stovyklavimo įranga, šiltesniais drabužiais miegojimui palapinėse ir, žinoma, maistu. Taip pilnas ekipažas patraukėme link kitos valstijos ir pirmojo nacionalinio parko – Antilopės kanjono.

Pasiekę tikslą, vienai nakčiai apsistojome viename iš čia esančių kempingų. Išaušus rytui susipakavome stovyklavimo atributiką ir patraukėme link agentūros ofiso, nuo kurio prasideda ekskursijos į Antilopės kanjoną. Svarbu paminėti tai, jog išvykos laiką reikia rezervuotis iš anksto internetu. Kadangi mes tai sužinojome pakankamai vėlai, vienintelis laisvas laikas buvo tik anksti ryte. Dėl to vaizdai Antilopės kanjone buvo mažiau įspūdingi nei matytose nuotraukose, nes didžiausią efektą sudaro iki pilnumos pakilusios saulės spinduliai, o mūsų vizito metu saulė dar tik ritinėjosi žeme. Nors šis lankytinas objektas yra nepaprastai gražus, vis dėlto jis yra lyg išpūstas burbulas turistams. Bilieto kaina yra pakankamai didelė, o ir norint čia pabūti ilgiau ir pasigrožėti vaizdais to padaryti negalima, nes ekskursijų grupės čia eina „konvejeriu“. Tačiau kaip ir Las Vegasą, taip ir šią vietą aplankyti verta.

Besigrožint nepaprastu kraštovaizdžiu kelyje ir vėl greitai pasiekėme kitą kelionės tikslą – Didijį kanjoną. Būtent čia turėjome galimybę pamatyti vieną gražiausių gyvenime saulėlydžių ir saulėtekių. Žodžiais nenupasakojami vaizdai keitėsi vienas po kito, o mes tą grožį bandėme sugerti į save ir bent kruopelę jo parsivežti su savimi namo. Nei viena padaryta nuotrauka neperteikia to, ką galima ten išvysti, todėl šią vietą būtina aplankyti kiekvienam. Mano atminty šis nacionalinis parkas paliko didelę žymę, todėl sau pažadėjau dar bent kartą čia tikrai sugrįžti. Baigiant kelionę ant ratų turėjome ir vėl skubėti į Los Andželą, kur mūsų laukė skrydis į mano taip išsvajotą Meksiką.

Meksika

Nusileidus lėktuvui jau vakarėjo, bet su drauge dar galėjom pasidžiaugti kaitinančia saule, kol vyriška kompanija rūpinosi automobilio nuoma. Ir vėl visai savaitei įsigijus transportą, pajudėjome link pirmos apgyvendinimo vietos Kankune. Atvykus į išnuomotą Airbnb namelį ant jūros kranto, negalėjome patikėti, kad nesapnuojame. Viską dar geriau suvokėme atsikėlus ryte, kuomet pamatėme tiesiog kieme augančius kokosus, ir vos už kelių metrų nuo namų durų banguojančią Karibų jūrą. Kadangi apsistojome ne pačiame miesto centre, turėjome galimybę išvysti autentiškus vietinių namus, o mėgautis maistu galėjome tikrose meksikietiškose tavernose, kur skonio receptorius džiugino įvairiausi tradiciniai patiekalai. Praleidus tris dienas Kankune, atostogas tęsėme keliaudami link kito turistų centro – Tulumo.

Kol ilsėjomės Kankune jautėmės lyg pasakoje, tačiau atvykus į Tulumą supratome, jog atsidūrėme rojuje žemėje. Viešbučiai ir paprasčiausi svečių namai atrodė kaip iš populiariausių „Instagram“ nuotraukų, o paplūdimiai baltu smėliu priminė tuos, kuriuos rodo gražiausiuose filmuose. Šiame rojaus kampelyje apsistojome per Airbnb išnuomotame „bungale“, kuris, kaip ir dauguma apgyvendinimo vietų Tulume, yra draugiški aplinkai ir buvo įkurti vykdant darnią plėtrą. Būtent dėl šios priežasties namų apylinkėse galima susidurti su iguanomis, skorpionais ar kitais egzotiniais padarėliais.

Meksikoje viešėdami vieną savaitę spėjome ir pailsėti, ir aplankyti turistines vietas. Didžiausią dėmesį skyrėme gamtiniam paveldui – „cenotes“. Būtent taip vadinami vandeniu padengti urvai, kuriais yra nusėta didelė Meksikos dalis. Kadangi mūsų kompanija turėjo išnuomotą automobilį, nesunkiai galėjome pasiekti visus norimus aplankyti urvus. Be šių objektų lankymo leidomės ir į tolimesnę kelionę iki buvusios majų civilizacijos „Chichen Itza“. Kelionė iki tikslo vietine autostrada buvo savotiškai įdomi, kadangi teko išvysti pakelėse žygiuojančius, kaip tarpusavyje nusprendėme, medžiotojus su šautuvais rankose ir susidūrėme su kelių mokesčio rinkliavomis, kurios yra gerokai atsilikusios nuo mūsų civilizacijos. Tačiau pasiektas objektas buvo tikrai įdomus ir dar niekur kitur nematytas, nors ir tyrinėjimo metu dėmesį vis blaškė nežmoniškas karštis.

Savaitei bėgant į pabaigą mūsų ir vėl šaukėsi lagaminai prašydami juos sukrauti ir kelti sparnus toliau. Taip išsiruošėme į dar vieną kelionės kryptį – Havaną, Kubą.

Havana, Kuba

Kadangi situacija su internetu šioje šalyje išties prasta, daugeliu dalykų rūpinomės iš anksto. Iš savo būsto šeimininkės užsakėme ne tik nakvynę, bet ir pervežimo iš oro uosto paslaugą bei ekskursiją klasikiniu amerikietišku automobiliu. Laiko čia turėjome nedaug, todėl planuoti iš anksto buvo pravartu. Nors šiame mieste praleidome tik nepilnas tris dienas, spėjome pamatyti labai daug. Internete matytos nuotraukos su spalvingais automobiliais neatspindėjo realios situacijos mieste, o girdėti pasakojimai apie komunistinę valstybę taip pat neperteikė to, ką išvydome savo akimis. Čia daugumoje gatvių išvysti galima tik skurdą, kuris yra giliai įsismelkęs į pastatų sienas, o ryškūs senoviniai automobiliai sudaro tik dar didesnį kontrastą. Žinoma, miestas yra turtingas įspūdinga architektūra ir savo istorija, tačiau liūdesys apima pagalvojus, jog žmonės taip turi gyventi XXI amžiuje.

Šioje kelionės dalyje apėme labai dviprasmiški jausmai. Liūdna buvo dėl to, jog kažkam taip reikia gyventi, tačiau džiaugiausi, jog turėjau galimybę pamatyti realų šalies gyvenimą, o ne tik gražius kubietiškus paplūdimius.

Niujorkas

Skaičiuojant paskutines mūsų atostogų dienas atėjo laikas paskutinio miesto pažinimui – Niujorkui. Nuo mažens išsvajotame mieste turėjome tik keturias dienas, tačiau norint miestą pilnai pažinti, manau, neužtektų ir viso mėnesio. Niekada nemiegančiame Niujorke stengėmės pamatyti visus populiariausius turistinius objektus, nepasiklysti painiame metro ir dar spėti pasimėgauti gatvėje parduodama pica vos už 1$. Itin gerai pajusti miesto dvasią galima važinėjantis dviračiais, dangoraižių apsuptyje. Toks keliavimas nuo vieno objekto iki kito galbūt ir atima daugiau laiko, tačiau taip galima daugiau pamatyti ir pajusti visas emocijas. Šis didmiestis tikrai pavergė mano širdį ir tikiuosi turėsiu galimybę dar ne kartą čia sugrįžti, nes norint gerai pažinti Niujorką , reikia jį tiesiog išgyventi.

Pabaigus tyrinėti šį miestą, išaušo Rugsėjo 26 d., kuri reiškė, kad atėjo laikas keliauti namo. Nepaprastos, daugiau nei dvi savaites trukusios atostogos baigėsi, tačiau dar ilgam liko atmintyje!

Teksto autorė: Eglė Žiūkaitė

Pirmąkart apsilankiusi Londone nemaniau, kad taip susižavėsiu šiuo didmiesčiu ir į jį sugrįšiu dar ne kartą. Begalė lankytinų objektų, nemokami muziejai, panoraminiai barai, nuostabios miestų aikštės, tiek prabangos prekių, tiek sendaikčių ar maisto furgonėlių turgūs, siūlantys viso pasaulio virtuvių patiekalus. Kas kartą nuvykus į Londoną atrandu naujų unikalių vietų.💂🇬🇧

Miesto centras didelis, tačiau gana kompaktiškai išdėstytas, ir pagrindinius objektus galima apeiti pėsčiomis. Jei didelių atstumų eiti nenorite, patogu visur važinėti metro. Įeiti ir išeiti iš metro linijos galima tiesiog priglaudus prie aparato kreditinę banko kortelę. Jei per dieną pasiekiama 8 svarų suma, daugiau važiavimai tą dieną nebekainuoja. Daugelis turime Londone gyvenančių draugų iš Lietuvos, tad su jų pagalba, galima dar turiningiau ir sklandžiau keliauti po miestą ir atrasti įdomias vietas!

Kaip nuvykti?

Pasirinkus pigių oro linijų paslaugas, skrydžiai iš Lietuvos į Londoną gali kainuoti nuo 10 eurų. „Wizzair“ ir „Ryanair“ oro linijomis iš Kauno ir Vilniaus šiuo metu yra galimybė skirsti į tris Londono oro uostus: „Luton“, „Stansted“ ir „Southend“. Iš oro uosto į miesto centrą, pvz. „Victoria“ centrinę stotį, galima vykti traukiniu arba autobusu. Visus kartus, kiek lankiausi Londone, rinkausi variantą tiesiai iš Lutono oro uosto į Londono centrinę stotį vykti „National Express“ autobusais. Galima bilietus nusipirkti iš anksto, kiek pigiau gaunasi perkant per internetu. Nors visada keliaujant autobusu rekomenduojama pasilikti daugiau laiko, kad neįstrigtumėte kamščiuose ir nepavėluotumėte į skrydį, tačiau kiek teko važiuoti – vėlavimų nepasitaikė. Taip pat, atvykus iš Lietuvos į Lutono oro uostą geriausia turėti pasą, nes daug greičiau praeisite patikras ir paliksite oro uostą. Su asmens tapatybės kortele eilė ilgesnė ir užtrunkama ilgiau. Su vaikais iki 18 metų visgi teks palaukti ilgesnėje eilėje.

Keliaujant į Londoną reikėtų neužmiršti pasiimti elektros lizdo adapterio. Visus kartus, kiek keliavau, jį pasiimti pamiršau, tačiau bet kurioje, net mažiausioje maisto prekių parduotuvėlėje, juos parduoda – kaina apie 5 svarai.

Ką aplankyti?

Norėčiau išskirti kelis objektus, kuriuos rekomenduočiau būtinai įtraukti į maršrutą:

SKY GARDEN – tai netoli centro esantis didelis modernus pastatas su 34-ame aukšte įrengtu panoraminiu baru. Būdama ten viršuje ir žavėdamasi nuostabiu vaizdu, dangoraižiais, Temze, plaukiančiais laivais, saulėlydžiu, o vėliau besimėgaudama desertu ir gerdama arbatą iš puodelio „Happiness is a hot drink and this view“ (liet. laimė yra karštas gėrimas ir šis vaizdas) stebėjau jau temstantį didžiulį Londoną ir žadejau sau, kad būtinai skleisiu žinią apie šią tobulą vietą. Patekimas į čia visiškai nemokamas, o atsiveriantis vaizdas tikrai vertas dėmesio. Viduje labai gražus interjeras, daug augalijos, restoranai, lauko terasa į vakarų pusę, tad idealu stebėti saulėlydį. Todėl ir laiką apsilankymui rezervavomės būtent saulei leidžiantis. Kadangi apsilankymas Sky Garden vyksta su rezervacija, tad viduje labai optimalus skaičius žmonių, galima prisėsti prie vitrininių langų, kur įrengti staleliai ir ramiai stebėti judrųjį Londoną iš aukštai. Norint patekti į Sky Garden visgi yra vienas svarbus dalykas – jų internetiniame puslapyje privalai užsirezervuoti apsilankymo laiką, o nauji laikai aktyvuojami pirmadieniais 10:00 ryto, Londono laiku. Taip pat jų puslapyje  rašomas ir saulės patekėjimo, leidimosi laikas.

GAMTOS ISTORIJOS MUZIEJUS – vienas įspūdingesnių ir vertas apsilankymo muziejus, o kuris jame visiškai nemokamas. Šis muziejus dirba kiekvieną dieną nuo 10 ryto iki 18 valandos vakaro. Didžiulis, 25 metrų ilgio mėlynojo banginio skeletas, įvairių mineralų galerija, dinozaurų, žinduolių ir vandenyno gyventojų galerija, bei kosmoso ir žmonių evoliucijos ekspozicijos. Jei keliaujate su vaikais ir norisi aplankyti daugiau muziejų, pasirinkimo yra nemažai: Britų muziejus (angl. „British Museum“), Karo muziejus (angl. „Imperial War Museum“), Londono muziejus (angl. „London Museum“), Mokslo muziejus (angl. „Science Museum“), Transporto muziejus ir „Tate modern“ – modernaus meno muziejus, su galimybe nemokamai užkilti į panoraminę aikštelę ir pasigrožėti miestu iš viršaus. Šį variantą rekomenduočiau vien dėlto, nes pati labai dažnai renkuosi aplankyti vietas, iš kurių atsiveria miesto panorama.

TRAFALGARO AIKŠTĖ – mano viena mėgstamiausių aikščių Londone, su vienoje pusėje esančia nacionaline paveikslų galerija (angl. „National Gallery“), kitoje Šv. Martyno bažnyčia (angl. „St. Martin-in-the-Fields“), o erdvios aikštės centre stovi nuostabus fontanas ir statula.

PIKADILIO AIKŠTĖ – dar viena miesto aikštė, kuri visiškai kitokia, daug mažesnė, esanti žiedinėje sankryžoje ir turinti visiškai kitokią atmosferą. Gatvės muzikantai, tapytojai, prie aikštėje esančio fontano užkandžiaujantis jaunimas, šurmulys ir aplink aikštę, ant pastatų, mirgančios milžiniškos reklamos.

HEIDĖS PARKAS – šiame parke teko lankytis žiemos metu, kai jame vyksta didžiulė Kalėdinė mugė – „Wonderland“. Įvairios pramogos, atrakcionai, ledo čiuožykla, karšto vyno ir maisto kioskai, kalėdinis turgus, kavinės ir kitos pramogos. Atmosfera labia šventiška ir jei lankotės rudens/žiemos sezonu, verta bent trumpam užsukti. O visai netoli Heidės parko prieisite ir Bekingemo rūmus (angl. „Buckingham Palace“).

Vaikštant TEMZĖS upės krantinėmis, vienoje arba kitoje pusėje pamatysite žymiuosius Londono objektus – Didžiojo Beno bokštą, apžvalgos ratą Londono akį, dangoraižį „The Shard“, kurio viršutiniuose aukštuose įrengtas ne vienas restoranas. Praeisite žymiuosius tiltus: Tauerio tiltą (angl. „Tower Bridge“) ir Londono tiltą (angl. „London Bridge“).

BRICK LANE – viena įdomesnių ir unikalesnių Londono miesto vietų. Šis rajonas garsėja gatvės menu, sekmadieniais vyksta vintažinių drabužių, papuošalų, baldų turgūs, kasdien dirba įvairios parduotuvės ir meno parodos, o vakarais atsidaro klubai ir barai.

LONDONO TURGŪS – galėčiau išskirti keletą, kuriuose teko lankytis, tai „Harrods“ turgus/prekybos centras – didžiulis kelių aukštų pastatas, kurio viduje parduotuvės ir labiau prabangos prekių turgus, įvairūs delikatesai, įdomesni desertai. Čia galima rasti ir išrinkti įdomesnių, kokybiškų skanėstų ir parvežti namo lauktuvėms. „Borough market“ – didelis, lauke esantis turgus, gausus maisto pasirinkimas, aplink daug kavinių ir didžiuliai srautai žmonių. Alkani iš šio turgaus tikrai neišeisite. Dar vienas vertas aplankymo turgus – „Camden market“. Po apsilankymo šiame turguje, kuris tikrai nemažas ir pilnas įvairių tautų ir įvairiausių prekių parduotuvėlių, pavalgykite aikštėje prie kanalo, pilnoje maisto furgonėlių. Pasisotinus pasivaikščiojimą galima tęsti takais palei kanalą.

Yra ir dar viena vieta, „Covent garden“ – tai itališko stiliaus turgaus aikštė, garsėjanti savo restoranais, barais, teatrais. Šiame turguje dar neteko apsilankyti, bet tai padaryti jau esu suplanavusi artimiausios kelionės į Londoną metu.

CHINA TOWN – norėdami pavalgyti galite užsukti ir į šį miesto centre esantį rajoną. O jei vakare apsilankysite šalia esančiame „Soho“ rajone rasite labai daug barų ir restoranų, teatrų, šokių klubų, kino teatrų. Čia vyksta intensyvus naktinis gyvenimas. Visiškai prie pat rasite ir „Regent street“, apsipirkimo gatvę, kurioje daug žymių firmų parduotuvių. O paėję iki „Leicester“ aikštės užsukite pasižvalgyti į begalo didelę, per kelis aukštus įrengtą „M&M“ saldainių ir „LEGO“ parduotuvę, kuri ypatingą įspūdį paliks vaikams.

CANARY WHARF – tai modernioji Londono pusė, į kurią norint atvykti, net ir mėgstantiems daug vaikščioti, jau reikėtų naudotis viešuoju transportu. Rajonas pilnas dangoraižių ir verslo centrų, kuriuose įsikūrusios didžiosios įmonės. Dar viena galimybė stebėti Londoną iš aukštai – persikelti netoliese esančiu „Emirates Cable Car“ keltuvu. Ypatingai gražu sutemus.

Sąrašas, ką įdomaus galima būtų pamatyti Londone, tikriausiai būtų begalinis. Tai tik dalis vietovių, muziejų ir miesto aikščių, kur apsilankyti, pasivaikščioti ar pavalgyti Londone. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad pasiryžus nueiti apie 30 km, pamatyti nemažai Londono galima ir per vieną dieną. O apgalvojus ir kruopščiai susidėliojus maršrutą, daugelį vietų galima aplankyti per 2–3 dienas. Tačiau, norint tikrai pažintį Londoną ir jo apylinkes prireiktų daug daugiau laiko.

Teksto autorė: Laura Bernotienė

Esu vienas tų žmonių, kuriam keliaujant nereikia turėti labai didelio ir konkretaus plano, tačiau kai pirmą kartą gyvenime vyksti į Aziją trims savaitėms, prieš tai tikrai norisi pasikalbėti, pasiklausinėti ir pasiskaitinėti kitų žmonių atsiliepimus bei įspūdžius apie šalį. Pagrindinis dalykas, kurį girdėjau buvo tai, kad Tailandas yra labai patogi keliavimui šalis ir puikus įvadas į Aziją: čia tikrai gerai išvystyta ifrastruktūra (tiek, kiek ji gali būti išvystyta Azijoje), o dėl stipriai išaugusio turizmo, kontrastai tarp Europos ir Azijos kultūrų nebėra tokie ryškūs ir taip stipriai nešokiruoja. Grįžusi tik dar kartą įsitikinau, kad labai svarbu susidėlioti kelionės maršrutą pagal savo pomėgius ir poreikius ir aklai nepasitikėti net ir artimiausių žmonių rekomendacijomis, nes tavo paties įspūdis priklausys ne vien nuo to, kokia graži lankoma vieta yra. O ką Tailande MANO nuomone verta aplankyti, pamatyti ir patirti?

Jei skrendant poilsiauti į Tailandą norisi išsirinkti gražų paplūdimį ir jame praleisti dvi savaites – puiku. Tačiau man kelionės yra apie patyrimą, pažinimą ir įspūdžius, o juos susirankioti galima tik važinėjant, pasiklystant, ragaujant ir netikėtai įsiveliant bei įsiliejant į vietinių kasdienybę. Kita vertus, labai svarbu priimti šalį ir jos kultūrą tokius, kokie jie yra ir nebūti už visus vietinius geresniu europiečiu, nes tokiu atveju viskas aplinkui gali pasirodyti per daug purvina, per daug nemalonu, ar net neskanu, ko Tailande net nelabai įsivaizduoju.

Pirmoji mano kelionės dalis buvo skirta aktyviam laisvalaikiui, o konkrečiau – vandenlenčių sportui. Tad jei tau tai bent kažkiek aktualu, visai netoli Puketo oro uosto įsikūręs International Wake Park bus puiki vieta prisiminti vasarą Lietuvoje išmoktus triukus. Kadangi savaitę gyvenome pačiame parke, turėjom progą išsinuomoti motorolerius ir patyrinėti Puketą bei jo apylinkes. Dauguma man sakė – turistų Pukete tuntai, nieko gražaus, gali net nevažiuoti. Tačiau net ir man, privengiančiai turistinių vietų, tas pats Puketas pasirodė visai įdomus. Išsinuomavus motorolerį, kurio nuomos kaina čia apie 9 eurus dienai, verta nuvykti iki Monkey Hill kano, kur gyvena daugybė bezdžionių, laukiančių kol smalsūs turistai jas pamaitins, iki Wat Chalong šventyklos, Phromthep Cape apžvalgos vietos, žymiosios Big Buddha skulptūros, ar Puketo senamiesčio, kuriame bruzda daugybė smulkių prekeivių. Aplink yra ir daugybė paplūdimių: vieni jų – miesto, kiti, kiek nuošalesni ir ramesni, treti – mokami ir siūlantys aplinkui besisukiojantį personalą. Vienas tokių yra Paradise Beach, į kurį įėjimas kainuoja apie 200 batų (~6 EUR), tačiau aplink švaru, tvarkinga, o ir aplinka tikrai instagraminė. Važiuoti į mokamą paplūdimį tikrai nebuvo mūsų tikslas, apie tai sužinojom tik atvykę, tačiau ramiam poilsiui jis puikiai tiko. Bang Tao Beach taip pat bus puiki vieta poilsiui, o stebėti saulėlydį galima vienoje kavinukių, kuriose ir nebrangu, ir išties skanu.

Kita mūsų stotelė buvo Khao Sok nacionalinis parkas. Kadangi jis nuo Puketo nutolęs daugiau nei per 100 km, taupydami savo laiką rinkomės ne autobusą, o taksi. Kadangi keliavom keturiese, kelionės kaina mums nepasirodė kosminė, tačiau tikrai galima rasti pigesnių pervežimo variantų. Pirmai nakčiai Khao Sok nacionaliniame parke pasirinkom Our Jungle Camp viešbutį, kurio svečiai apsistoja unikaliuose nameliuose džiunglėse šalia upės. Nors patogumų čia kiek mažiau nei įprastuose viešbučiuose, o per sieną bėgantis driežiukas niekam nebekelia įspūdžio, tačiau patirtis – neįkainojama. Turą į Khao Sok nacionalinio parko ežerą įsigijome miestelyje: agentūrų čia nedaug, tad ir kaina visur vienoda – 2500 batų (~75 EUR) asmeniui už kelionę su visais pervežimais, plukdymais, ekskursijomis, nakvyne namelyje ant vandens bei 4 kartų maitinimu ekskursijos metu. Kelionė prasideda važiavimu iki uosto, plaukimu ežeru ir grožėjimusi gamta bei pietumis nuostabioje įlankoje, grožiu tikrai nenusileidžiančiu žymiam Phi Phi. Priklauso nuo to, kokį turą pasirinksit, bet mes po pietų leidomės į 2 valandų žygį po džiungles, grožėjomės nerealiais vaizdais ir net bridom per pelkę! Vakarop laukė įsikūrimas nameliuose ant vandens, kurie, nors ir visiškai paprasti ir be didelių patogumų, tačiau nėra nieko smagiau, kaip naktį prie namelio stebėti ryškias žvaigždes ir ryte pasitikti saulę kojas sumerkus į ežerą. Vakare leidomės į kelionę laivu, kurios metu pasisekė pamatyti laisvėje gyvenančius ir vakare nusiprausti atėjusius laukinius dramblius, o ryte, nors nematėme, tačiau puikiai girdėjome visai šalia besikarstančias bezdžiones. Tai buvo viena labiausiai įsiminusių ekskursijų visos kelionės metu ir svarstantiems, ar verta ją rinktis, siūlyčiau per daug negalvoti ir būtinai įtraukti ją į savo kelionės maršrutą.

Po nuostabių gamtos vaizdų Khao Sok nacionaliniame parke, mūsų laukė kita stotelė – Koh Phangan sala. Visą dieną praleidę skirtingose transporto priemonėse, vakare pasiekėme kelionės tikslą ir įsikūrėme nameliuose kone ant jūros kranto bei kitą rytą išsinuomavę motorolerius leidomės į pažintį su sala. Tiesa, nors kuras saloje brangesnis, tačiau tiek nuoma, tiek maistas, ar kitos prekės čia šiek tiek pigesnės nei Pukete. Sala gana aktyvi, čia daug jaunimo, jaukių kavinukių, barų bei nuostabių paplūdimių. Gyventi pasirinkome Ban Tai miestelyje, kadangi iš jo patogu greitai nuvykti iki uosto, vos už 10 min. kelio motoroleriu – puikus naktinis turgus, o ieškantiems patogios vietos darbui kompiuteriu yra ir keletas kavinių su labai skania kava. Jei jau prašnekau apie kavines ir barus, labai rekomenduoju stebėti saulėlydį jaunimo pamėgtame Amsterdam Bar, Top Rock Bar arba džiunglių apsuptyje įsikūrusiame Secret Mountain bare – garantuoju, liksi be žado. Puikaus maisto tikrai rasi Phantip Night Food Market, skaniai papusryčiausi The Fat Cat arba Beach Coconut Bowls, o išskirtinių kavinių mėgėjams tikrai patiks Koh Raham restoranas.

Kadangi sausio mėnesį beveik visi kriokliai buvo išdžiuvę, važinėjom po įvairiausius paplūdimius, kurių keliuose ne tik puikiai praleidom dieną, bet ir panorom pasilikti. Labai gražus yra Leela Beach bei jo apylinkės, iš Mae Haad paplūdimio galima nueiti, arba, jei vanduo pakilęs – nubristi iki mažos salelės, Haad Than Sadet paplūdimys, nors ir nedidelis, tačiau siūlo labai įdomius apgyvendinimo variantus kalno papėdėje, na o Ao Thong Nai Pan Noi paplūdimyje bus kiek mažiau žmonių, o ir viešbučių pasirinkimas, norintiems gyventi ant jūros kranto – tikrai nemažas. Bet didžiausią įspūdį mums paliko Bottle beach paplūdimys, kuriame užsisakėme kambarį namuke pačiame paplūdimyje ir praleidę vieną naktį, nusprendėme pasilikti dar dviem. Paplūdimys nedidelis, tačiau nuvažiavimas iki jo yra neįtikėtinai nepatogus ir net pavojingas, todėl turistų čia nedaug, o tie, kurie atkeliauja čia dienai, dažniausiai atplaukia vandens taksi. Tačiau atmosfera puiki, aplink yra keletas kavinių, vietų, kuriose galima pasidaryti masažą ir nėra ryšio – tikrų tikriausias atsijungimas nuo pasaulio garantuotas. Na o ieškantiems veiklos galima užsikarti į Bottle Beach apžvalgos vietą, iki kurios laukia netrumpas ir ne itin saugus kelias, tačiau vaizdai – verti milijono. Koh Phangan sala žavi nuostabia gamta, vingiuotais keliukais, paplūdimiais ir bendra atmosfera – visi čia atsipalaidavę, niekur neskuba, vakarais bruzda turgūs ir barai, o ieškantys daugiau nuotykių gali rinktis jėgos aitvarų sportą, vandens motociklus arba ekskursijas į Ang Thong nacionalinį parką ar Ko Thao salą.

Kita ir jau paskutinė mūsų stotelė buvo Bankokas. Keltu kėlėmės iki Surat Thani, važiavom į oro uostą ir skridome tiesiai į Bankoką. Tailande labai patogu yra tai, kad praktiškai visur galima nusipirkti bendrus bilietus iki reikiamo taško, jei nuvažiuoti iki jo reikia daugiau nei vienos transporto priemonės. Taip ir čia: kasoje nusipirkome bilietą į keltą bei autobuso bilietą iki Surat Thani oro uosto – belieka sekti ten, kur tau pasako. O ir vyksta visuomet viskas be didesnių trikdžių. Atskridus į Bankoką mus pasitiko didžiulis šurmulys, kamščiai ir miesto karštis, kurio saloje taip stipriai nebejutome. Miestas milžiniškas, neturi kažkokio konkretaus centro, todėl viešbutį rinkomės pagal tai, kad šalia būtų skytrain (kaip metro, tačiau traukinys nevažiuoja po žeme) stotelė, o visi mūsų norimi pamatyti obejktai mieste nebūtų labai stipriai nutolę nuo viešbučio ir patogiai pasiekiami. Prieš kelionę girdėjau ne vieną žmogų sakant, kad Bankokas jam nepatiko, mat miestas milžiniškas, nešvarus ir daugiau nei vieną dieną ten nėra ką veikti. Bankoke praleidau 4 pilnas dienas ir galėčiau pasakyti, kad miestas neįtikėtinai įdomus, spalvingas ir būtent ta vieta, kur galima pamatyti matyt didžiausius Tailando kontrastus.

Pirmą dieną Bankoke paskyrėm šventykloms ir pagrindinėms turistinėms vietoms. Aplankėm Grand Palace karališkuosius rūmus, kurie išties palieka labai didelį įspūdį. Buvom ir Wat Pho arba kitaip, gulinčios Budos šventykloje, kurioje galima išvysti 46 metrų ilgio auksu dengtą įspūdingą Budos skulptūrą. Nebūčiau pagalvojusi, kad ji toookio įspūdingo dydžio! Na o vėliau, už 4 batus, vandens taksi persikėlėm į kitą upės pusę, kur stūkso žymioji Wat Arun šventykla. Įspūdingos architektūros, laiptų terasomis ir balkonais dekoruota šventykla tikrai palieka įspūdį. Grįžus atgal į kitą upės pusę, galima pasivaikščioti prieplauka ar prisėsti vienoje kavinių, iš kurių leidžiantis saulei atsiveria nuostabus vaizdas į šventyklą. Tačiau mes savo vakarą praleidom tarp turistų pagarsėjusiame Khao San Road, kuris dienos metu primena įprastinį turgų su krūva skirtingų prekeivių siūlančių drabužius, suvenyrus ar maistą, o vakare, barams pagarsinus muziką ir į gatvę išsinešus stalus, virsta keliautojų mėgstama pasilinksminimo vieta. Ieškantiems triukšmingų barų ir nakties linksmybių čia tikrai patiks.

Antrą dieną keliavom aplankyti Erawan muziejaus, kuris nuotraukose atrodė įspūdingai, tačiau toli gražu neprilygo tam, ką pamatėme gyvai. 2003-iaisiais metais duris atvėręs muziejus saugo brangiausius meno kūrinius ir žavi išskirtiniu dekoru bei didžiuliu pastato viršuje stovinčiu trigalviu drambliu. Kadangi turėjome laiko ir galėjom sau leisti niekur per daug neskubėti, popietę praleidom Lumpini parke, kuriame galima ne tik ramiai pasimėgauti gamta sėdint ant pievelės, pasiplaukioti vandens dviračiais, pamatyti daugybę sportuojančių žmonių, bet ir sutikti pro šalį praeinantį milžinišką driežą. Na o vakare keliavom į Chinatown kinų kvartalą, kuris neįtikėtinai sužavėjo! Daugybė, žmonių, kvapų, spalvų ir skonių – čia galima rasti kone viską. Kinų kvartalas nėra labai mažas, tačiau kiekvienas kampelis labai įdomus ir tikrai vertas ilgesnio pasivaikščiojimo po jį. Kadangi gatvės maistas yra labai didelė tajų kultūros dalis, likusį vakarą skyrėm įvairiausių patiekalų ragavimui – čia galima gauti visko nuo bandelių, keptos pekino anties, iki puikaus ant grilio kepto omaro.

Priešpaskutinę kelionės dieną leidomės į ekskursiją į Mae Klong turgų ant traukinio bėgių bei į žymųjį Damnoen Saduak turgų ant vandens. Nors esam savarankiški keliautojai ir ne itin mėgstam suorganizuotus turus, tačiau šie turgūs nuo Bankoko nutolę per 100 kilometrų, o turint omenyje, kiek skirtingų transporto priemonių reikia pakeisti turo metu – sudėliota ekskursija buvo paprasčiausias turas pamatyti viską iš kaip galima arčiau. Nors turistų čia išties daug, tačiau tajai, prisitaikydami prie to ir pardavinėdami pigius suvenyrus, tuo pačiu neišduoda savęs ir savo kultūros bei pardavinėja savo prekes turguose taip pat, kaip tai darydavo jų tėvai ar seneliai. Turgus ant bėgių unikalus tuo, kad traukiniui artėjant link stoties, visi prekeiviai nuo bėgių patraukia prekystalius, o vos jam pravažiavus – viskas grįžta į savo vietas. Traukinys per turgų pravažiuoja 8 kartus per dieną, tad ir be prekybos žmonėms yra ką veikti. Na o Damnoen Saduak turgus ant vandens yra kone seniausiais ir didžiausias, prekeivių čia labai daug ir kiekvienas jų tikrai ras ką tau pasiūlyti. Nuo drabužių, iki suvenyrų, nuo vietinio maisto kavinių, iki pačioje valtyje gaminamų delikatesų. Pamatę kaip vyksta prekyba ant vandens bei traukinio bėgių, grįžę į miestą atsikvėpėme ir keliavome pasigrožėti miesto panorama iš baro ant stogo. Kadangi Bankoke dangoraižių netrūksta, daugumos jų paskutiniuose aukštuose yra įsikūrę restoranai ir barai. Būtent pabuvojęs tokiame bare ir vėliau nusileidęs žemyn supranti, kokie dideli kontrastai susitinka šiame mieste.

Paskutinę dieną skyrėm pasivaikščiojimui po žymųjį Chatuchak savaitgalio turgų, kuriame galima nusipirkti VISKĄ. Ir kai sakau viską, turiu minty, kad tikrai viską. Drabužiai, aksesuarai, indai, namų apyvokos reikmenys, maistas, suvenyrai – čia tikrai rasi viską, ką norėtum parvežti artimiesiems lauktuvėms ar nusipirkti sau. Turguje galima ir pavalgyti, o desertui siūlau išmėginti populiarų Mango Sticky rice patiekalą bei kokosinius ledus – neabejoju, apsilaižysi pirštus. Pasivaikščioję po turgų ir pasirūpinę lauktuvėmis, nusprendėme saulę palydėti viename iš rooftop barų. Kadangi Vilniaus kamščiai prieš Bankoko kamščius yra kone ramus pasivaikščiojimas parke ir į norimą barą būtume nespėję, saulėlydžiui pasirinkome vakar lankytą Octave barą Marriott Hotel Sukhumvit viešbutyje, kuriame įprastos kokteilių kainos prasideda nuo 500 batų (~15 EUR), tačiau iki 19 valandos galima pataikyti į Happy Hour, kuomet kokteiliai kainuoja pusę kainos. Paskutinei vakaro stotelei ir atsisveikinimui su Bankoku pasirinkome Lebua at State Tower viešbutį, kuriame buvo filmuotas žymus Holivudo filmas „Pagirios Tailande”. Apsilankymas 64-ame viešbučio aukšte įsikūrusiame rooftop bare yra nepigus, mat norint po jį pasivaikčioti yra gražiai paprašoma užsisakyti kažką iš meniu, o pigiausias kokteilis čia kainuos apie 35 EUR. Kadangi pagalvojome, kad tai paskutinis mūsų vakaras Tailande ir tokią akimirką norisi paminėti, užsisakėme specialiai filmo komandai sukurtą kokteilį „Hangovertini”, kuris, pridėjus visus mokesčius, kainavo beveik 40 EUR. Kai pagalvoji – kaina kosminė. Tačiau iš baro atsiveriantys vaizdai ir bendra atmosfera atperka kiekvieną centą.

Na ir pabaigai, dalykai, kuriuos mano nuomone vertėtų žinoti keliaujant į Tailandą:

• Tai nėra tokia pigi šalis, kaip visi ją pristato. Žinoma, galima nuolatos valgyti turguose ir nesileisti į ekskursijas, tačiau norint pilnai pažinti šalį, kainuos tiek maistas, tiek transportas, tiek išvykos. Žinoma, kainos mažesnės nei Lietuvoje, kartais net gerokai, tačiau tikėtis, kad trijų savaičių atostogos su skrydžiais ir viešbučiais kainuos iki 1000 eurų, būtų gana naivu.
• Kraunant lagaminą ar kuprinę atsimink, kad greičiausiai nepanešiosi nei pusės tų drabužių, kuriuos jau susikrovei. Trijų savaičių atostogoms su savimi vežiausi nedidelį rankinį lagaminą bei kuprinę ir tikrai turėjau daiktų, kurių nepanaudojau. Pilnai užteks poros šortų, keletos palaidinių, vieno puošnesnio rūbo, maudymosi kostiumėlio ir svarbiausia – patogios avalynės. Jei dar neturi patogių turistinių basučių – labai rekomenduoju jas įsigyti.
• Jei matai, kad nuo taško A iki taško B yra 100 km, negalvok, kad juos nuvažiuosi per valandą-dvi. Tailande viskas vyksta daug lėčiau. Kelionei rinkdamasis autobusus gali užtrukti ir 5 valandas, o į kai kurias vietas paskutiniai autobusai išvyksta 13 ar 15 valandą dienos. Todėl siūlau labai gerai įsivertinti galimybes.
• Nepamiršk apsaugos nuo saulės ir negalvok, kad tai įprastinis patarimas, tinkantis visoms saulėtoms atostogoms – Azijos saulė tikrai nėra labai draugiška, todėl apsauginis kremas su bent SPF30 filtru yra būtinas.
• Nepamiršk būti atviras, šypsotis vietiniams, tačiau neprarasti budrumo, nebijok pasiklysti ir pažinti nematytų vietų, nebijok ragauti gatvės maisto, nes būtent jis yra skaniausias. Iki soties prisivalgyk šviežių vaisių, nes jų skonis čia nerealus!

Tekstas ir nuotraukos Makaliaus komandos narės Aistės Svarauskaitės

daugiau įspūdžių asmeninėje Instagram paskyroje: https://www.instagram.com/mondayjazz/

Makalių pasirinkome dėl tos priežasties, kadangi nenorėjome sukti galvos dėl jokių smulkmenų ir tai pasiteisino jau po kelių savaičių nuo pirkimo datos! Iš Makaliaus komandos gavome laišką, kad pasikeitė mūsų skrydžio laikas, o viešbutis negali mūsų priimti pasirinktomis datomis dėl renovacijos. Pradžioje išsigandome, galvojome reikės viską planuoti iš naujo, derintis su viešbučiais ir skrydžių bendrovėmis, bendrauti laiškais ir naršyti skirtingose interneto svetainėse, tačiau nuostabi Makaliaus komanda pasirūpino viskuo – suderino skrydžio laikus ir surado kitą viešbutį (kuris buvo net geresnis nei pirmasis variantas) ir už tai nieko nereikėjo papildomai mokėti, tiesiog atrašyti į laišką, kad sutinkame su pokyčiais!

Kadangi kelionę pirkome iš anksto, prisiskaitėme jog žiemą Maltoje būna tikrai vėsu, todėl nieko nepamatysime, viskas bus sušalę ir užsidarę. Tačiau visą laukimo laikotarpį viltį palaikė tai, kad šioje saloje beveik visada šviečia saulė, ko Lietuvoje tikrai trūksta, tad nusprendėme, kad temperatūra nesvarbi, bent galėsime iškišti nosį į saulę ir pamatyti vandenyną. Tačiau, tik atvykus į Maltą mus pasitiko maloni staigmena – nuostabiai šiltas, pavasariškas oras su švelniu vėjeliu. Visas keturias vizito dienas temperatūra dienos metu laikėsi apie 17-18 laipsnių šilumos, tad užteko lengvo švarkelio arba megztuko, tiesa, vakarais sėdėti lauko terasoje jau buvo vėsoka, tačiau ilgiems pasivaikščiojimams miesteliuose, oras buvo puikus. Atvykus čia žiemos metu, pastebėjome, kad dėl tokios šilumos nustebę ir vietiniai – galima pamatyti ir bėgikų trumpomis rankovėmis, su šortais, ir kalendorine žiema gyvenančių vietinių, apsirengusių pūkinėmis striukėmis ir užsimaukšlinusių kepures.

Pati Malta, kaip sala, nustebino savo grožiu net ir ne sezono metu. Turbūt dėl savo išskirtinės architektūros, kadangi vyrauja gelsva smėlio bei balta spalvos, viskas čia atrodo tvarkinga ir vientisa, nors ir trūko vasariškos žalumos ir gėlių margumo. Kaip ir tikėjomės – saulė teigiamai veikia visus, tad saloje sutikti vietiniai buvo be galo paslaugūs, malonūs ir geranoriški, kas palaikė nuotaiką visos kelionės metu. Gyvenome rajonėlyje St. Julians, kuris garsėja savo naktiniu gyvenimus, restoranais ir prekybos centrais – vienu žodžiu tikras rojus turistams, tad jau pirmą vakarą pavyko pavakarieniauti restorane su puikia panorama į prieplauką su mažytėmis valtelėmis ir milijonu švieselių. Kalbant apie restoranus, kuriuose lankėmės, visada nustebino aukšta maisto kokybė, didelis pasirinkimas ir labai prieinamos kainos, tad dviese neteko išleisti daugiau nei 30 € už du patiekalus ir gėrimus.

Antrąją kelionės dieną, planuojant ką gražaus privaloma pamatyti, supratome, kad viskas šioje saloje iš ties yra labai netolimais atstumais, todėl pasimėgaudami gražiu oru, bene pusę salos pasivaikščiodami apėjome per pora valandų ir apžiūrėjome visas krantines, nulipome prie vandenyno skalaujamų uolų ir pasidarėme gražių nuotraukų. Šiek tiek nuvargus lengvai susiradome autobusą, vežantį į Valetą ir sumokėję po 1.5 € už dviejų valandų bilietą (su kuriuo neribotai galima važinėtis visais saloje esančiais autobusais), vos už poros stotelių jau išlipome prie pagrindinio salos fontano – Triton Fountain, esančio prie pat pagrindinių sostinės vartų. Valeta nustebino savo tvarka ir architektūra – viskas čia labai estetiška, sutvarkyta ir didinga, su didelėmis parduotuvių vitrinomis ir grandioziniais pastatais. Pasukus į mažesnę gatvelę galima pamatyti Italiją primenančią atmosferą ir rasti puikių mažų restoranėlių, kuriuose kainos yra gerokai mažesnės nei pagrindinėje gatvėje, o aptarnavimas be galo malonus ir šiltas. Visą sostinę išvaikščiojome per porą valandų su pietų pertrauka, pereinant per visas gatves bei pasigrožint Malta iš įvairių kampų.

Trečiąją dieną keliavome į istorinę Maltos sostinę – Mdina, dar žinomą Tyliojo Miesto vardu, kur filmavo net kelias serialo „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“) serijas, tad jau autobuse susiradome visas čia filmuotas scenas ir ieškojome konkrečių vietų, kas paįvairino mūsų pasivaikščiojimą. Miestelis buvo kitoks nei sostinė Valeta – atrodė, kad esame dideliame labirinte su daugybe siaurų gatvelių tarp aukštų pastatų lygiomis sienomis. Dėl turistų mažumos šiuo sezonu turėjome progų pasidaryti nuotraukų pačiose gražiausiose gatvelėse ir gauti staliuką net ir tokiu metu užgrūstoje populiarioje desertinėje – „Fontanella Tea Garden“. Mums, kaip kavos gurmanams, tai buvo vienintelė vieta Maltoje, kur gavome iš tiesų labai skanios ir kokybiškos kavos, palyginus su kitomis turistinėmis vietomis, o jų gaminti naminiai pyragai, desertai ir tortai buvo ant kiekvieno kliento stalo ir iš tiesų paliko labai didelį įspūdį.

Nors neplanavome, dėl pasitaikiusio itin gero oro nusprendėme aplankyti tris garsiąsias Maltos įlankėles – „Riviera Bay“, „Gnejna Bay“ ir „Golden Bay“, kur pavyko ne tik pamatyti ir dalelę nuostabios Maltos gamtos, tačiau ir gerokai pavargti kopinėjant po uolas! Šios įlankėlės vasaros metu yra vienos labiausiai lankomų vietų siekiant pailsėti prie vandens ir išsimaudyti, tačiau net ir tokiu metu čia buvo pilna žmonių, kurie džiaugėsi saule, bangomis ar tiesiog gražiu atsiveriančiu vaizdu. Atvykus čia tikrai rekomenduoju užlipti bent į vieną uolos viršūnę ir pasidaryti įspūdingų nuotraukų. Užlipę į vieną tokių, mes, kaip aktyvūs ir gamtą mylintys turistai, nusprendėme apeiti visą uolėtajį kraštą kartu su kitais čia atvykusiais žmonėmis, kurie atvažiuodavo pasibūti su savo šunimis ir pasivaikščioti. Apie dvi valandas keliavę uolienomis palei pat skardį pamatėme labai daug istoriją menančių objektų, akmeninių keliukų, statinių ir net patys to nežinodami horizonte pamatėme miestelį, kuris buvo pastatytas specialiai kino juostos „Popajus“ (angl.„Popeye“, 1979 m.) filmavimui, o dabar veikia kaip teminis kaimas, siūlantis turistinę programą.

Kadangi Malta nėra didelė, o susisiekimas čia labai patogus, naudojantis viešuoju transportu, kiekvieną kelionės etapą stengėmės praleisti vis kitoje vietoje – vykome apžiūrėti įvairias pakrantes, miestelius ir rajonėlius, kas leido artimiau susipažinti su šios salos gyvenimu. Vienas patarimas – visus vykti dienos metu, kadangi tuomet atsiveria visas salos grožis ir vaizdas į vandenyną bei salos krantus, o vakarais pasilikti apžiūrėti patį centrą, kuomet visi įžiebia savo restoranų lemputes ir apšviečia pastatus. Tikrai čia norėtume grįžti ir vasaros metu, kuomet galima mėgautis ir vandens pramogomis, tačiau dėl nedidelio kiekio paplūdimių manyčiau, kad ši sala nėra skirta lankyti labai šiltu metu, nes reikia daug vaikščioti, važinėtis autobusais ar kitu transportu, kas esant dideliam karščiui labai išvargintų.

Teksto autorė: Jogailė Petrauskaitė

Pirmoje dalyje pasakojau apie pasirengimą kelionei ir pirmąsias tris dienas Kipre, o dabar kviečiu į virtualią kelionę po Pafosą, Limasolį, kalnus ir kitas šios nuostabios šalies grožybes!

Pafosas

Nežinau kaip kitiems, bet man kelionėse laikas bėga neįtikėtinai greitai, ir Kipras nebuvo išimtis. Trys nakvynės Larnakoje prabėgo nepastebimai, tad ryte atsikėlus, suvalgius „pusrytį“ ir susidėjus daiktus į vietas, vėl sveikinomės su savo ištikimuoju ratuotu riteriu, kuris mūsų klusniai laukė prie viešbučio.

Antroji mūsų kelionės stotelė – Pafosas, kur buvome rezervavę viešbutį. Mūsų naujieji trumpalaikiai namai – visiškai priešingoje salos pusėje, tačiau Kipras nėra didelis ir jokių problemų nekyla. Nors greičiausiai pasiekti Pafosą galima puikiu greitkeliu, toks variantas mums ne visai priimtinas. Nusprendžiame iki Limasolio važiuoti greitkeliu, o vėliau, netoli Pissouri miestelio, pasukti į mažesnį, tačiau gerokai vaizdingesnį B6 kelią.

Autostrados ir keliai Kipre – nuostabūs, tad net nepratus vairuoti dešinėje pusėje jautiesi labai laisvai. Dar vienas pliusas – visos nuomotos mašinos turi raudonus numerius, vietiniai tai mato ir yra ne tik atsargesni, bet ir atlaidesni.

Nors pirminis planas buvo į B6 kelią sukti prie Pissouri miestelio, iki jo likus apie dešimčiai kilometrų pamatome vieną iš daugelio kelio ženklų su vienuolyno ženklu. Juk mes – laisvi paukščiai, kodėl nepasukus anksčiau? Išvažiavus iš autostrados netrukus supratome, jog vienuolynas yra priešingoje pusėje, bet pavažiuoti kelis kilometrus net ir ne ta kryptimi – anokia čia problema. Kelias akimirksniu keičiasi – iš plačios ir nuobodžios autostrados patenkame į gerokai siauresnį, tačiau taip pat puikų B6 keliuką, bet svarbiausia – kokie vaizdai! Į kalną, nuo kalno, prie skardžio, nuo skardžio. Žodžiu, žiaauriai gražu! Ieškodami vienuolyno pravažiavome ir kelias kalnuose esančias Didžiosios Britanijos karines bazes, kol galop pasiekėme „Symvoulas St.George“ vienuolyną. Graži vieta, maža bažnytėlė-koplytėlė, tačiau nieko ypatingo. Praleidus kelias minutes kulniavome atgal į mašiną. Tokiose vietose labiausiai užburia gamtos jaukumas, kalnai fone ir tyla. Mažutėliai Kipro vienuolynai tuo ir pasižymi.

Iki Pafoso dar buvo likusi nemaža kelio atkarpa, tačiau pakeliui planavome aplankyti garsiąsias Afroditės uolas. Tikrai nepasigailėjome, jog pasirinkome važiuoti senesniu keliu B6. Vaizdų aprašyti tiesiog neįmanoma, sustodavome kas kelias minutes, nes tai buvo kažkas WOW!

Nors teko skaityti, jog daug kam nei Afroditės akmuo, nei uolos įspūdžio nepalieka, mums ši vieta tikrai patiko. Pastatę mašiną kitoje gatvės pusėje prie kavinės, gatvę kirtome siaurutėliu požeminiu tuneliu ir... tuomet atsivėrė vaizdas į tikrą gamtos perlą!

Vaikštinėdami ir braidydami aplink Afroditės uolas praleidome maždaug valandą, o dar po pusvalandžio praleisto kelyje jau sustojome prie savo viešbučio. Po „San Remo“ šalčio košmaro Larnakoje tai buvo tikra atgaiva kūnui ir sielai – Amphora Hotel & Suites išties yra puikus kainos ir kokybės santykis. Už dvi naktis šiame naujame keturių žvaigždučių viešbutyje su vaizdu į jūrą ir pusryčiais paklojome 84 eurus dviem. Sezono metu ši kaina išauga ne vieną kartą.

Atgavę jėgas nusprendėme, jog atėjo laikas artimiau susipažinti su Pafosu. Iki miesto centro – maždaug du kilometrai kelio, tačiau einant pakrante laikas tikrai neprailgo. Visa pakrantė apstatyta prabangiais ir mažiau prabangiais viešbučiais, netrūksta kavinių ir restoranų. Artėjant prie centro žmonių vis daugiau, kavinių skaičius taip pat auga. Tai – įprastas kurortinio miesto vaizdas. Kas stebina, tai paplūdimių stoka. Smėlėtų paplūdimių pačiame Pafose tiesiog nėra. Žmonės iš čia saulės ir vandens malonumais lepintis važiuoja į už miesto esančias vietas. Bene populiariausias paplūdimys – Coral Bay. Tiesa, ir jo su mūsų turimais paplūdimiais Lietuvoje nepalyginsi. Bent jau smėlio prasme.

Pafoso centras – niekuo neypatingas ir neišsiskiriantis. Šarmo šiam miestui, žinoma, suteikia jūra. Kur jūra, ten dažniausiai ir atsipalaidavę žmonės bei didelis kavinių skaičius. Nežinau kaip jums, bet mums labai retai keliaujant pavyksta greitai surasti vietą, kurioje norėsime pietauti/vakarieniauti : ) Ten, kur įkyriai kviečia užeiti į vidų, iš principo beveik niekada neiname, o kitur... tiesiog sunku išsirinkti! Ieškodami jaukios vietos pravaikščiojome kokią valandą, kol galop užsukome į „Adelaida“ restoraną. Juokinga, bet čia mus irgi kvietė užeiti, tačiau tai buvo malonus vyrukas, o ir šiaip kojų nebejautėme. Neliko nieko kito, kaip tik eiti į vidų. Užbėgsiu įvykiams už akių – nepasigailėjome : )

Mūsų amžius tikrai turi daug privalumų, o „Trip Adviser‘is“ su savo patarimais yra didelis gėris. Renkantis valgymo vietą dažnai juo naudojamės. Atsiliepimai retai nuvilia. Pasirinkome turistinį meniu už Pafose populiarią dešimties eurų kainą. Už tai asmuo gauna „starterį“, pagrindinį patiekalą, desertą ir dar vyno butelį (jei tokį meniu užsisako dviese).

Viskas buvo neblogai, išskyrus tai, kad žuvis buvo šaldyta. Bet juk mes – paprasti ir neišrankūs žmonės. Prie sąskaitos dar sulaukiame ir po stipresnio gėrimo taurelės – taip sakant, kavinė vaišina. Gal ir geras dalykas tas internetas (koks dar gal, aišku, kad geras : ) )? Keliaujant tikrai jaučiasi, jog maitinimo įstaigos stengiasi pasitempti ir labai nori gerų atsiliepimų.

Važiuojame, kur akys mato

Penktoji kelionės diena buvo labai produktyvi ir kupina nuotykių. Rytinė dalis aiški – gana ankstyvas kėlimasis, gardūs pusryčiai ir dienos plano susidėliojimas. Apsisprendėme dieną pradėti aplankydami Pafoso archeologinį parką, kuris yra garsus dėl savo senųjų mozaikų. Šis parkas įsikūręs prie pat uosto, tad jį surasti – itin lengva. Tiesa, jeigu galėtume laiką atsukti atgal, šią vietą tikrai aplenktume. Bendras vaizdas kiek priminė Romoje esančius imperijos griuvėsius, tačiau ten jie – gerokai įspūdingesni.

Kato Pafoso archeologinis parkas, kaip ir priklauso, įsikūręs didelėje teritorijoje po giedru dangumi. Mozaikų nėra daug, o ir apskritai jos mums nepaliko išskirtinio įspūdžio. Taip, prisipažinsiu, nesame dideli tokio tipo muziejų fanai, o ir diena pasitaikė išties karšta. Amfiteatras nuotraukose irgi atrodo tikrai geriau, negu realybėje. Čia praleidome valandą, viską greitai apėjome ir „tepėm slides“. Tai buvo turbūt prasčiausiai mūsų išleisti devyni eurai kelionėje. Bet vėlgi – kiekvienam asmeniškai : ) Jeigu esate užkietėję istorijos fanai – neabejoju, patiks.

Įsėdus į mašiną nusprendėme važiuoti laukinio Lara paplūdimio link. Čia peri didieji jūros vėžliai ir nors mūsų vizito metu buvo aišku, jog jų nepamatysime, vis viena norėjome apžiūrėti šią vietą. Pakeliui aplankėme „Coral Bay“ paplūdimį, kuris sezono metu būna tiesiog sausakimšas, o dabar teglaudė kelias vienišas žvejų ir akrobatų sielas.

Deja, mūsų norui pasiekti Lara paplūdimį nebuvo lemta išsipildyti. Nors prieš tai skaitėme internete, nesinorėjo tikėti, jog į šią laukinę vietą patekti galima tik su džipais. Apmaudu, bet tai tiesa. Iki šio paplūdimio daugiau nei dešimt kilometrų reikia dardėti tragišku žvyrkeliu. Yra žmonės, kurie šį maršrutą įveikia lengvuoju išsinuomotu automobiliu (pagarba jiems), tačiau pavažiavę kokį kilometrą nusprendėme, jog nenorime rizikuoti savo ratuoto riterio gyvybe. Kelias išties katastrofiškas – duobė po duobės, mūsų draugui Coltui tai galėjo tapti mirtinu išbandymu : (

Visai prie šio žvyrkelio pradžios yra Avakas Gorge tarpeklis. Tai dar viena žymi Kipro vieta, kurią pasiekti irgi nėra labai paprasta (iš kitos pusės – nėra ir super sudėtinga). Pastačius mašiną tenka daugiau nei kilometrą kulniuoti pėsčiomis tikrai ne pačiais patogiausiais takais. Deja, nors ši vieta buvo ranka pasiekiama, mes jos nepasiekėme ir net nebandėme. Draugė nebuvo pasiėmusi reikiamos avalynės, tad teko šį grožį praleisti ir atidėti kitam kartui. Bus dėl ko grįžti : )

Vis tik esu optimistas ir tikrai pritariu pasakymui, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kitas tikslas – Poli miestelis. Kodėl jis? Pažiūrėjome į žemėlapį ir krito į akį : ) Ir būtent čia prasidėjo jėgiškoji dienos dalis. Tik išvažiavus iš Peyia miestelio (būtent už jo prasideda žvyrkelio malonumai, kur mes ir apsisukome, o aplinkui tematėme galingus visureigius) pradėjome kilti į kalną. Bet tai nebuvo šiaip sau kalnas, tai buvo mega kalnas. Mes kilom, kilom, kilom, tada dar kartą kilom, vėl kilom, kol... galop... pakilom! Artimiausioje mini apžvalgos stotelėje sustojome ir negalėjome patikėti savo akimis – atsivėrė toks kalnų grožis, jog trūksta žodžių visa tai apsakyti.

Kaip ir visada – pirma emocija būna nereali, tačiau po truputį akys pripranta ir tai tampa tarsi natūraliu reiškiniu. Dabar sėdėdamas namuose Lietuvoje ir rašydamas net šypsotis pradedu prisiminęs visus nuostabius Kipro kampelius. Ehhh, kodėl niekas neišranda laiko mašinos?

Pakilus į kalnus keliai buvo ganėtinai geri, o kas svarbiausia – nenuobodūs, nes vingiuoti. Juolab, nežinai, koks grožis už kokio posūkio laukia. Po gerų dešimties minučių vingiavimo (gal ir daugiau) dešinėje pusėje matome tradicinį vienuolyno ženklą. Kodėl gi nepasukus? Rašo, kad važiuoti reikia, jei gerai prisimenu, du kilometrus.

Kelias iš karto tampa gerokai siauresnis, toks, kur net dviem mašinom prasilenkti nėra itin paprasta, bet tai mūsų negąsdina. Važiuojame, važiuojame, bet kaip vienuolyno nėra, taip nėra. Pagaliau matome išsvajotąjį ženklą, tačiau šalia jo – kažkokia mūrinė tvora ir medžiai. Pagalvojome, kad tai negali būti mūsų tikslas, keliaujame toliau. Ir štai šioje vietoje mes vos neprisižaidėme. Patariu visiems, jeigu nublūdijate į kokius nors žvyrkelius kalnuose, kur gyvybės aplinkui nelabai matosi, o kelias veda gana sparčiai žemyn, sukitės ir važiuokite atgal, nes paskui galite įstrigti arba paprasčiausiai su nuomota mašina neužvažiuosite atgal.

Šioje vietoje mes buvome labai arti fiasko – kadangi visada mėgstame pasiekti užsibrėžtą tikslą ir kaip kvaileliai ieškojome savo vienuolyno (kurį iš tikro jau buvome pravažiavę), vos nenulėkėme nuo skardžio. Pravažiavus kažkokią mini gyvenvietę pradėjome važiuoti žvyrkeliu, kuris leidžiasi į apačią. Bet ne tame visas smagumas – siaurutėlis žvyrkelis buvo ant visiško skardžio. Čia jau viduje po truputį prasidėjo panikos priepuolis, bent jau draugei. Aš stengiausi išlikti ramus, nors kur ten išliksi, kai pro langą matai tikrą bedugnę... Baisiausia, kad kelias vedė į apačią, tad nusprendėme, kad reikia apsisukti čia ir dabar. Tai buvo, tikėtina, ekstremaliausias mašinos apsukimas mano gyvenime. Širdis daužėsi kaip patrakusi, bet Coltas nenuvylė – šiaip ne taip, ant visiško krašto apsisukome ir dūmėme atgal.

Po penkių minučių, privažiavę vienuolyno ženklą, vis dar nesuvokėme, kad tai ir yra mūsų tikslas (taip, taip, juokitės, kokie mes dundukai :) ir patys paskui juokėmės), tad pasukome į dar kitą keliuką. Laimei, šį kartą nuotykių nebuvo, gana greitai susivokėme, kad tai tikrai ne tas kelias. Ir tik grįžtant atgal kažkaip atėjo nušvitimas, jog vienuolynas ir turi būti prie ženklo. Kaip kitaip :)))

Ir ką, pasistatėme mašiną, atlapojome mūrinėje sieloje esančias duris, ir, vuolia! Jauki, maža bažnytėlė, pasislėpusi tarp medžių. Apėjome, apžiūrėjome, paskambinau bažnyčios varpu... Vietiniai gyventojai į kvietimą melstis neatsiliepė, tad nieko kito neliko, kaip važiuoti toliau. Beje, ši vieta vadinasi Georgios Nikoxilitis.

Jeigu skaitote šį aprašymą ir dar nesate apsisprendę, ar verta Kipre nuomotis automobilį, nedvejokite! Tikrai verta! Be mašinos pamatysite tik labai menką dalį Kipro gamtos stebuklų! Maža to, mūsų nedidelis Coltas kuo puikiausiai užkariavo ir aukščiausias viršukalnes, nebuvo jokių bėdų. Tik kuro užsipilkite daugiau prieš važiuodami į kalnus, nes čia kolonėlių yra labai mažai ir tik prie didesnių miestelių.

Tęsiant pasakojimą, iš Pafoso važiuojant į viršų visada galima rinktis tarp kelių kelių. Priminsiu, kad mes pasirinkome kelią per Peyia miestelį ir vengėme B7 kelio, kuris yra geresnis, tačiau su gerokai mažiau įspūdingais vaizdais.

Nors kitas mūsų kelionės tikslas buvo spontaniškai sugalvotas Poli miestelis, jo neprivažiavę pamatėme ženklą su nuoroda į Afroditės vonias. Why not, pagalvojome? Dar šiek tiek laiko kelyje ir mes jau statome mašiną. Ir išties – tai dar viena labai graži vieta. Kiek supratome, čia negalima maudytis. Beje, prie pat Afroditės vonių yra jauki kavinė, įrengta ant šlaito. Nors mes jos siūlomų malonumų neišmėginome, neabejoju, kad vakare išgerti kad ir arbatos ar kavos puodelį turėtų būti labai jauku.

Pasimėgavę dar vienu Kipro gamtos deimantu keliavome į Poli miestelį. Žiemą Kipras ir taip apsnūdęs ir menkai gyvas, tad šis jaukus miestelis nebuvo išimtis – apart kelių pensininkų ir užsidariusių kavinių nieko labai ir nepamatėme. Beje, vietiniai sako, kad būtent Poli galima pasimėgauti skaniausiu vietiniu patiekalu žuvies meze. Labai gaila, jog tai sužinojome tik vėliau, jau apsistoję Limasolyje.

Apsižvalgę po apmirusį Poli patraukėme dar labiau į viršų, nes mus visada traukia vanduo. Po penkiolikos minučių kelio išlipome prie tilto, kažkuo panašaus į Palangos. Paskutinį kartą Poli apylinkėse įkvėpėme gryno oro, pasimėgavome jūros vaizdais ir traukėme atgal į automobilį.

Grįžimui į Pafosą pasirinkome geresnį B7 kelią, kadangi po truputį artėjo vakaras, o ir šiaip jautėsi tam tikras nuovargis, maža to, ir pilvai akivaizdžiai gurgė. Pakeliui dar sustojome jaukiame Sa-Buneri restorane, kur už tris eurus dviese gavome ne tik po skanios arbatos puodelį, bet ir po naminio obuolių pyrago gabalėlį (eh, tas vietinių svetingumas!). Buvome vieninteliai labai gražioje vietoje prie užtvankos įsikūrusios kavinės svečiai, šeimininkė iškeliaujant dar pasiūlė į kelią pasiimti ir kelis šviežutėlius apelsinus. Vėliau grįžę ir pagooglinę supratome, kad šią vietą tiek vietiniai, tiek turistai ganėtinai gerai vertina. Jeigu Kipre užsimanysite vakarienės vaizdingoje vietovėje su itin svetingais šeimininkais – rekomenduojame : )

Čia mūsų diena praktiškai ir baigėsi. Pafose mus pasitiko pikas ir kamščiai, o vakaras buvo tingiai praleistas besimėgaujant ošiančios jūros vaizdais terasoje ir planuojant kitos dienos maršrutą.

Diena kalnuose

Vos įsigijus skrydžio bilietus žinojau vieną dalyką – būtinai važiuosime į kalnus. Tiesa, iš dalies kalnuose buvome ir penktąją kelionės dieną, tačiau šeštoji iš esmės buvo paskirta būtent jiems. Kadangi mūsų laikas Pafose baigėsi, dienos planas buvo papusryčiavus kalnų keliais įveikti nemenką atstumą, apžiūrėti Kykkos vienuolyną ir atvykti tiesiai į Limasolį, kur buvome užsirezervavę viešbutį paskutinėm dviem kelionės naktim.

Kalnai kalnais, bet iš Pafoso juos pasiekti yra ne vienas kelias, juolab ir maršrutų yra įvairiausių. Šiek tiek paskaitinėję forumus priėmėme sprendimą iš Pafoso važiuoti B7 keliu iki Stroumpi, tada sukti Polemi ir Panagia link.

Nors prieš pat mūsų kelionę oras Kipre buvo labai prastas ir dalis kelių kalnuose buvo netgi nepravažiuojami su lengvuoju automobiliu, mums pasisekė – viso mūsų vizito metu oras buvo nuostabus, įsitikinome, jog Kipras tikrai yra saulėta šalis, o su kelių problemomis neteko susidurti.

Nors atstumas iki Kykkos vienuolyno tikrai nėra didelis (nuo Pafoso vos 70 kilometrų), tačiau realiai kelyje užtrunki dvi valandas. Jeigu dažnai stoviniuoji, kaip mes, viskas dar labiau užsitęsia. Vis tik sunkiai įsivaizduoju, kaip važiuojant tokiu vaizdingu keliu, matant tiek kvapą gniaužiančių panoramų, įmanoma būtų nesustoti. Ne visada nuotraukoms – kartais tiesiog norisi pajausti tą gamtos didybę ir galią.

Viso to grožio apsakyti net nebandysiu, vis viena nesigaus. Eismas buvo labai neintensyvus, galbūt todėl, kad pasirinkome ne patį populiariausią maršrutą. Jeigu pirmą valandą kartas nuo karto dar pamatydavome kokius nors brolius su raudonais numeriais, tai vėliau automobilį sutikdavome kas kokį pusvalandį.

Netoli Cedar Valley kelias išsišakoja – galima ir toliau važiuoti šiek tiek geresniu keliu, tačiau galima sukti link Cedar Valley. Pasirinkome šį variantą ir tikrai nepasigailėjome. Kelias čia gerokai susiaurėjo, dažnai teko važiuoti visai prie pat skardžio, o automobilių visai nesutikome, bet gamtos grožis užburia. Taip pravingiavę itin siauru keliu daugiau nei pusvalandį, išvažiavome į prieš tai buvusį kelią ir dar po kokių penkiolikos minučių pasiekėme Kykkos vienuolyną.

Nors ši vieta yra labai gražiai aprašoma ir randama beveik visuose lankstinukuose, mums kažkokio super įspūdžio nepaliko. Taip – vienuolynas didelis ir gražus, pamatyti verta, bet kai užėjus į vienuolyno viduje esančią suvenyrų parduotuvę ten pardavėjai su draugeliais kartu klausosi kažko panašaus į „Russkoje radio“, norom nenorom nusivili :)

Kykkos praleidus pusvalandį tęsėm kelionę Limasolio link. Toliau mūsų maršrutas vedė pro Pedoulas, Troodos ir Platres miestelius-gyvenvietes. Planavome pakeliui kažkur sustoti pavalgyti, deja, viskas buvo uždaryta.

Pedoulas – labai gražus miestelis, įsikūręs kalnų apsuptyje. Stebėjomės, jog tai tarsi miestas, kuris retai mato saulę dėl kalnų aplink. Gyvenimas šešėlyje. Beje, čia yra net keli viešbučiai, sezono metu gyvybės būna kur kas daugiau.

Troodos mus pasitiko su nerealiais kontrastais – kylant link jo apačioje švietė saulė ir buvo apie 18 laipsnių šilumos, o po dešimties minučių aplink stūksojo kalnai sniego, savo ruožtu žmonės slidinėjo ištisus metus veikiančiose slidinėjimo trasose. Keista, bet savotiškai faina :)

Po dar dešimties minučių jau buvome netoli Platres, kur iš sniego ir slidinėjimo malonumų – jokių ženklų. Tęsėme maisto paieškas, deja, vėl teko nusivilti. Absoliučiai visas miestelis buvo miręs – matėme vos kelis žmones. Tavernos taip pat nedirbo, tik aplink miestą ilgesingai ratus suko ne vienas automobilis raudonais numeriais.

Sezono metu Platres turėtų atrodyti gana įspūdingai – kiek pasakojo bičiuliai gyvenantys Kipre, tai yra vietinių pamėgta vieta, kurioje nuo kovo pabaigos verda gyvenimas. Tai nestebina, čia yra itin didelė prabangių vilų, įrengtų kalvų viršūnėse, koncentracija. Net ir žiemos metu visa tai verta pamatyti.

Iš Pano Platres nesiryžome iš karto vykti į Limasolį. Nusprendėme surasti, kur yra Kaledonian krioklys. Radome greitai ir lengvai. Žinojau, kad kaip ir iki praeitą dieną neaplankytų tarpeklių, iki šio krioklio taip pat reikia gerokai paėjėti. Nusprendžiau, kad antrą kartą tokios galimybės praleisti nevalia, draugei truputį pamelavau, kad viskas yra paprasčiau, nei yra iš tikro.

Vis tik žygis vos nesibaigė tik prasidėjęs – prie pat maršruto pradžios buvo uždėta stop juosta (panaši į tą, kokios būna nusikaltimo vietose), tuo tarpu užrašas šalia bylojo, kad dėl prastų oro sąlygų eiti draudžiama, o neklaužados patys prisiima visą atsakomybę.

Po apmąstymo minučių nusprendėme, kad rizikuosime. Taigi, geras pusvalandis praėjo lipant į kalną tikrai ne pačiais patogiausiais takais, jeigu juos taip galima pavadinti. Teko šokinėti per akmenis, kad nusigautume vis į kitą upelio pusę, įveikti ne vieną lieptą ir t.t. Iš tikro buvo visai smagu, jau atrodydavo, kad krioklys tuoj tuoj bus, tačiau vis apsigaudavome. Nors atstumas iki krioklio oficialiai vos vienas kilometras, realiai be pusvalandžio iki jo nenusigausi. Bent jau ne tomis sąlygomis, kokios buvo mūsų vizito dieną.

Galop pasiekus tikslą užplūdo malonus jausmas. Pats krioklys – tikrai ne Niagaros, bet vaizdas gražus. Juolab, kai žinai, kad esi vienut vienas. Grįžti buvo gan nuobodu, o ir šiaip skubėjome, kadangi jau temo. Vieniem likti tokioje vietoje tikrai nesinorėtų. Visas žygis užtruko kiek daugiau nei valandą.

Grįžus į automobilį po kokios valandos jau buvome prie savo viešbučio Limasolyje (labai geras daiktas tas google maps telefone, lengva orientuotis, kai navigacija grybauja). Tiksliau – apartamentų viešbučio, kuris net neturi registratūros. „Anemos Apartments“ – gerai įvertinti apartamentai visose viešbučių rezervavimo sistemose, o ir kainą gavome išties puikią. Už dvi naktis teko pakloti 60 eurų. Turint omenyje, kad Ikea stiliaus numeris turi visus patogumus, terasą ir vaizdą į jūra – tikrai nuostabi kaina.

Gal kiek keista buvo atvykus prie apartamentų skambinti nurodytu numeriu ir laukti, kol gausime raktus, tačiau tos dešimt minučių neprailgo ir netrukus galėjome pelnytai pailsėti.

Tradiciškai be pusryčių ir lengvų užkandžių pilvai gurgė. Nusprendėme išbandyti vietinę virtuvę. „Trip Adviseryje“ susiradome puikiai įvertintą autentišką „Meze Taverna“, pasiskambinau ir pasiteiravau ar norimu laiku bus staliukas. Patikino, kad dviem tikrai atras.

Vienintelis apartamentų minusas – jie tolokai nuo centro, tačiau prie pat jūros ir pagrindinio kelio šalia jos, tad kelias iki centro su automobiliu neprailgsta, nors tenka važiuoti beveik dešimt kilometrų. Mūsų išsirinktas restoranas – pačioje miesto širdyje, randame lengvai.

Maistas buvo skaniausias, kokį tik ragavome kelionės metu, o aptarnavimas – išskirtinai puikus. Ši taverna yra visiškai autentiška, priklauso šeimai. Nors kainos mums, paprastiems mirtingiesiems, ir nebuvo visiškai pigios, kartais tikrai galima sau leisti. Vakarienė kainavo 50 eurų dviem su desertais ir vyno buteliu. Jeigu kada likimas vėl nuves į Limasolį, tikrai apsilankysime dar kartą :)

Naujoji Limasolio marina

Priešpaskutinė diena Kipre buvo mažiausiai įtempta, kalbant apie važinėjimus. Gerai išsimiegoję apsilankėme už centro esančiame geriausiame Limasolio paplūdimyje „Lady‘s mile“. Vėlgi, išskirtinis paplūdimio bruožas – jį pasiekti galima tik labai duobėtu žvyrkeliu. Tiesa, skirtingai nei iki Lara paplūdimio, čia tenka dardėti tik vieną kitą kilometrą. Mūsų ratuotas riteris išbandymą sėkmingai įveikia, o kol draugė renka kriaukles (jų čia daug ir labai gražių) aš nusprendžiu išsimaudyti jūroje. Bangos – stiprios, vėjas – didelis, tačiau pats vanduo išties šiltas, apie 19 laipsnių šilumos.

Smagiai praleidę popietę užsukame į Lidlą, kuris yra gana netoli paplūdimio ir šį kartą pietaujame apartamentuose. Labai taupant Kipre žiemos metu apskritai būtų įmanoma prasisukti už grašius, o taupantiems apartamentai turėtų tikrai patikti.

Kadangi pasaulis yra mažas ir draugų yra netgi Kipre, vakaras prabėgo dalinantis istorijomis ir įspūdžiais apie keliones naujoje Limasolio marinoje. Tai – išties jauki ir dėmesio verta vieta, į kurią buvo investuoti milžiniški pinigai. Gal kiek nustebino, kad maisto kainos marinos kavinėse visiškai nesikandžiojo, netgi, sakyčiau, buvo visiškai prieinamos. Tikrai ne brangiau nei mūsų paplūdimio miestuose.

Po smagaus vakaro dar laukė vietinio vyno degustacija bičiulių namuose. Prisipažinsiu, netgi užpavydėjau – Kipras tikrai nuostabi šalis, mielai čia pagyvenčiau metus kitus : )

Why do all good things come to an end?

Yra tekę girdėti žmones sakant, kad kelionių pabaigoje jau norėjo grįžti namo. Galvoju ir sunkiai prisimenu savo kelionę, kurios pabaigos laukčiau. Visada norisi pabūti dar, Kipras nebuvo išimtis. Vieni žmonės jaučia milžinišką malonumą įsigydami geresnį automobilį ar daiktą (nepagalvokit, kad nejaučiu aš :) ), o keliones atideda senatvei, mano filosofija – keliauk kol jaunas, keliauk kol gali! Kelionės praturtina visokeriopai, plečia pasaulėžiūrą ir palieka neišdildomus įspūdžius. Net jeigu grįžus į Lietuvą reikėtų mėnesį graužti makaronus ir kruopas, vis viena keliaučiau : )

Okey, grįžtant prie pasakojimo, paskutinė diena buvo tipiškai keista. Turiu omenyje, mintyse balansuoji tarp šios akimirkos ir namų, tarp atostogų ir laukiančių darbų.

Pirmą dienos pusę praleidome turiningai – aplankėme Kipro vyno muziejų, kuriame buvome vos dviese ir sulaukėme savotiško individualaus turo, o vėliau laukė degustacija. Susiradome ir naują draugą – įkyrią katę, kuri muziejaus vizito metu visur sekiojo iš paskos ir nei akimirkai neleido atsipalaiduoti :D Kaina žmogui su penkių vynų degustacija ir užkandžiais – septyni eurai.

Visai netoli vyno muziejaus yra Kolossi pilis, tad užsukome ir ten. Įėjimas – trys eurai žmogui. Kadangi tokio tipo statiniai mums visada būna įdomūs, nenusivylėme. Nuo pilies viršaus atsiveria ir graži apylinkių panorama.

Kadangi iki vėlyvo skrydžio iš Larnakos dar turėjome laiko, likusią dienos dalį praleidome Limasolio marinoje ir ieškodami lauktuvių draugams. Vėliau keliavome tiesiai į oro uostą Larnakoje ir Kiprą palikome prisiminimuose.

Finansinė ataskaita:

Žinau, jog ši vieta visada būna aktuali tiems, kurie planuoja kelionę. Mes nesame slapukai, skaičiai jūsų dėmesiui. Turėkite omenyje, jog vykome sausio antroje pusėje, taigi – ne sezono metu, kai kainos yra žemesnės nei įprastai.

• Skrydis Vilnius – Larnaka – Vilnius dviem asmenims 336Lt/98 Eur;
• Automobilio nuoma savaitei su paėmimu/pridavimu oro uoste: 80 Eur (kuro politika šioje kompanijoje – visiškai ideali. Automobilį gauni su pusę bako, su tiek pat ir atiduodi);
• Kuro išlaidos: 70 Eur;
• Du bilietai į futbolą Larnakoje: 20 Eur;
• Viešbučiai: Larnakoje 60 (3 naktys), Pafose 84 (2 naktys), Limasolyje 60 (2 naktys) = 204 Eur;
• Maisto išlaidos: 210 Eur – Maistui tikrai netaupėme, tik kartą valgėme apartamentuose. Kainos, savaime suprantama, skiriasi nuo vietos (išlaidos parašytos dviem). Į šias išlaidas taip pat įskaičiuotos visos lauktuvės;
• Kaljanas Larnakoje: 10 Eur;
• Parkingas: 5 Eur – Už stovėjimą mokėjome tik Limasolio marinoje;
• Nikosija – Kirenija/Girne (važiuojant shared taxi): 10 lyrų (dviem);
• Kirenija/Girne – Famagusta (važiuojant shared texi): 20 lyrų (dviem);
• Famagusta-Nikosija (važiuojant autobusu): 18 lyrų (dviem);
• Kato Paphos archeologinis muziejus: 9 Eur (dviem);
• Vyno muziejus: 14 Eur (dviem);
• Kolossi pilis: 6 Eur (dviem)'

VISO: 750 Eur

Kaina asmeniui su viskuo nuo A iki Z: 375 Eur/1295Lt

Taigi, keliaukite ir būkite laimingi!

Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius

Atvykite – čia niekada nepritrūks saulės, vyno ir meilės, – taip savo šalį pristato Trodo kalnuose esančios vyninės savininkas, kurio nuoširdi šypsena neleidžia abejoti nė vienu žodžiu. Ir išties, praleidęs čia bent savaitę, įsitikinsi tuo pats. Kipras vilioja paplūdimiais, mitais ir istorija, tu amžiams įsimylėsi jo kalnus, uolėtas pakrantes ir kone ištisus metus žydinčius sodus.

Kipras – tikėtini netikėtumai

Kalbėdami apie Kiprą, žmonės dažniausiai mini paplūdimius, uolas, debesų beveik niekada netemdomą saulę, tobulą įdegį ir apsipirkimus, o Trodo kalnai tarsi paliekami antrame plane. Tačiau, jei nepabūgsi ne visai saugiai atrodančių, siaurų, vingiuotų kalnų keliukų ir jais pakilsi, aplankysi kalnų miestelius, o ypač Kykos vienuolyną, greičiausiai būtent ši kelionės dalis paliks giliausius įspūdžius. Keliaudamas čia nepamiršk šiltesnių rūbų, nes pakilus viršun dažnai būna vėsiau, gali ir palyti. Į kalnus geriausia vykti išsinuomojus automobilį, nes tuomet galėsi ramiai apkeliauti visas tave dominančias vietas ir užtrukti ten tiek, kiek panorėsi. Tiesa, yra vienas niuansas – eismas čia, kaip ir Maltoje, vyksta kairiąja kelio puse, tad prie to įprasti gali būti nelengva. Į kalnus taip pat važinėja ir autobusai, organizuojamos ekskursijos. Ekskursijų ir jų organizatorių pasirinkimas pakankamai nemažas – Pafoso mieste ne vienoje vietoje matėme kompanijas, siūlančias ekskursijas anglų, rusų, prancūzų, vokiečių kalbomis, kurių kainos pasirodė daug draugiškesnės, nei pasiūlytos viešbučio: į Trodo kalnus nuvykti buvo galima už 20–30 eurų, kai viešbutyje šią ekskursiją įsigyti siūloma už 50 eurų.

Trodo kalnuose stūkso XI a. įkurtas Kykos vienuolynas. Jame tvyrančią ramybę ir šventumo atmosferą šiek tiek trikdo turistų gausa, ypač sezono metu, tad norėdamas geriausiai pajusti išties didingą šio vienuolyno dvasią – vyk ne su ekskursija. Taip pat reikėtų atsiminti, kad viduje neleidžiama fotografuoti ir prašoma apsirengti kukliau – sijonai ir kelnės turėtų būti žemiau kelių, o palaidinės dengti pečius. Tiesa, jeigu tai pamirši – nieko baisaus, nes vienuoliai prie įėjimo dalina apsiaustus, kuriais vilkėdamas galėsi patekti vidun. Tai ortodoksų vienuolynas, todėl moterims derėtų nepamiršti ir skarelės. Turistams nukrypimas nuo normos atleidžiamas, tačiau šį pagarbos ženklą vienuoliai vertina. Pačiame vienuolyne galėsi aplankyti seną cerkvę su šv. Marijos ikona, taip pat apvaikščioti vienuolyno kiemus ir koridorius, įsigyti vienuolių rinktų žolelių, arbatžolių, jų gaminto vyno ir įvairių kitų rankų darbo dalykų.

Būnant kalnuose taip pat verta užsukti į kaimelius, tenai sutiksi malonius ir draugiškus vietinius, rasi užeigų ir vyninių, iš kurių atsiveria gražios kalnų panoramos, taip pat nemažai vynuogynų ir vyno ūkių. Daugelyje jų siūlomos nemokamos vyno, sūrio ir kitų užkandžių degustacijos, šiek tiek primenančios Italijos Montepulčiano miestelio vyninių organizuojamas degustacijas. Čia populiaru ragauti Commandaria vyną, kurį vietiniai pristato kaip savotišką Limasolio simbolį. Tai labai saldus vynas, beveik kaip likeris, apie 15 proc. stiprumo, kurį visai smagu siurbčioti neskubant ir plepant su kalbiais vyninės savininkais.

Kipro dualizmas

Šiaurinė salos dalis nuo 1974 m. yra okupuota turkų. Graikiškosios dalies kipriečiams tai labai skaudi tema, nes daugelis jų buvo priversti palikti savo namus, daiktus, žemę ir pasitraukti į pietus, užleidžiant visą užgyventą turtą okupantams. Nepaisant to, turkišką Kipro dalį aplankyti tiesiog būtina – šiaurinėje dalyje plytinti Kirenija ir aplink ją esantis regionas palieka neišdildomus įspūdžius. Graikišką ir turkišką dalis skiria demarkacinė linija, saugoma automatais ginkluotų kareivių, tai sukelia nelabai malonų įspūdį, o ir pasus jie tikrina labai sąžiningai. Nepasiėmusius dokumentų be jokio gailesčio grąžina atgalios, tad, susiruošus į Kireniją, paso geriau nepamiršti.

Vos kirtus demarkacinę liniją, pajusi skirtumą. Iš Turkijos atvykę naujakuriai namus statosi turkiško stiliaus, gatvėse nemažai moterų vaikšto apsirengusios pagal islamo reikalavimus, taip pat stūkso apleisti namai. Ir, be abejo, kebabai. Daugybė užeigų, kebabinių, turkiškų saldumynų parduotuvėlių bei ganėtinai priekabių turkų, primygtinai siūlančių užeiti į jų kavinę. Jų būreliai pasitiks tave didesnių miestų turistų pamėgtose gatvėse. Šiaurinėje dalyje tikrai sužavės ten esantis gotiškas Belapaiso vienuolynas ir kalnuose įkurta, nepaprasto grožio vaizdų apsupta viduramžių laikotarpio Hilariono pilis. Taip pat senasis Kirenijos uostas ir jame esantis senovinis įtvirtinimas, nuo kurio aukštų kuorų atsiveria gražus bei romantiškas vaizdas į uostą ir jūrą. Šiame forte įsikūrusiame muziejuje eksponuojamas jūros dugne rastas nuskendęs didžiulis, stebėtinai gerai išsilaikęs senovinis laivas ir jo išlikęs krovinys – tikrai labai įdomi ekspozicija, kurią verta aplankyti.

Romantiškoji Kipro pusė

Netoli Pafoso stūkso, ko gero, žinomiausias Kipro objektas – Afroditės uola. Čia, pasak legendos, iš jūros į krantą išbrido Afroditė. Ši vieta apipinta legendomis – vienišiai pakrantėje ieško širdelių formos akmenukų, tikėdami, kad tai jiems atneš meilę, turintys antrąją pusę stengiasi čia praleisti kuo daugiau laiko, kad jų meilė būtų tvirtesnė. Netoli esančiose olose yra, yra Afroditės maudyklos. Teigiama, kad jose išsimaudę žmonės atjaunėja, pagražėja, atgauna jėgas. O išsimaudę Meilės fontane įsimyli pirmą sutiktą. Išėję iš Afroditės maudyklų neskubėk šokti į autobusą ar taksi ir lėkti toliau – apėjęs priešais maudyklas esantį viešbutį ir kavinę išvysi labai vaizdingą skardį bei rasi laiptus, kuriais galėsi nusileisti į nedidelį, jaukų, tarp uolų įsitaisiusį paplūdimį. Jei netingėsi pasivaikščioti apylinkėmis, tikrai rasi romantiškų ir labai vaizdingų vietų.

Būtinai aplankyk Kato Pafosą – senąjį Pafoso miestą, archeologijos muziejų. Tai labai didelis muziejus atvirame lauke, ištisas atkastas miestas su antikinių vilų, kolonų, pastatų ir labai dailaus amfiteatro liekanomis. Viskas išsilaikę pakankamai neblogai, išlikę nemažai vilų ir terasų grindų mozaikų, vaikštinėdamas išties pajunti čia vyravusią senovinio miesto dvasią. Jis buvo įkurtas ant jūros kranto, tad visada iš vienos pusės matysite jūrą, o iš kitos – kalnus.

Kelionės, pramogos ir suvenyrai

Kipro viešasis transportas nėra labai gerai išvystytas. Autobusai retai važiuoja pagal tvarkaraštį, o ir važinėti nustoja pakankamai anksti. Todėl visuomet, planuodamas dienos išvykas, klausinėk vairuotojų, kada bus paskutinis reisas, kokiu autobusu ir iš kur geriausia keliauti – maršrutai keičiasi, tad juos geriausiai žino patys vairuotojai. Visa laimė, kad jie dažniausiai nusiteikę padėti ir jų patarimai mums nė karto nepasirodė melagingi. Tačiau greičiausiai prireiks naudotis ir taksi paslaugomis, mat autobusai ir autobusiukai nenuveža iki visų lankytinų vietų. Taksi kainos – nenuspėjamas dalykas. Mes nematėme nei vieno skaitiklio, tad dažniausiai tai būdavo susitarimo reikalas. Tiesa, derėtis jie čia nelabai nusiteikę, o ir kainos pasirodė kiek išpūstos.

Apsipirkti geriausia prekybos centruose arba turguose. Turguje kainos mažesnės, tačiau nedaug, be to, kad rastum pigiau, reikia paieškoti. Tačiau mums labai patiko tiek turguje, tiek prekybos centre buvęs prieskonių pasirinkimas – vežėme jų ir sau, ir dovanų, ir tikrai nenusivylėme. Taip pat verta paragauti vietinės gamybos sūrių ir, žinoma, vyno. Kavinėse verta paskanauti šviežios žuvies ir jūros gėrybių. Visur nesunkiai susikalbėsi angliškai, taip pat nemažai kur pavyks susišnekėti ir rusiškai, mat Kipras labai mėgstamas rusų turistų, nemažai šios šalies piliečių čia turi įsigiję atostogų vilas.

Verta aplankyti ir netoli Ayia Napa esantį vandens parką „Waterworld“, ypač jei keliauji su vaikais. Įėjimo kaina vaikams iki 12 metų – 24 eurai, nuo 13 metų – 38 eurai. Parkas bus atviras lankytojams iki spalio vidurio.

Straipsnis iš „Makaliaus kelionės” žurnalo pirmojo numerio, Aurelija Nemickaitė.

Albanija neretai yra vadinama viena gražiausių Balkanų pusiasalio šalių. Ir tikrai ne veltui! Šalis gali pasigirti net 290 saulėtų dienų per metus, o klimatas puikiai tinka tiems, kurie nemėgsta alinančio karščio. Albanija sparčiai populiarėja tarp keliautojų iš Lietuvos ir jei tu esi vienas iš jų, todėl net neabejoju, kad jau pradėjai domėtis, ką pamatyti ir aplankyti atostogų metu. Štai keletas svarbiausių lankytinų vietų Albanijoje, kurios tikrai paliks įspūdį!

Gražiausi Albanijos paplūdimiai

Albanijos paplūdimiai yra vadinami vienais gražiausių ir švariausių Europoje, todėl gali neabejoti, kad kampelį ramiam smėlėtam poilsiui tikrai surasi.

Drymades paplūdimys

Šalia Dhërmi kaimelio esantis Drymades paplūdimys vadinamas vienu gražiausių visoje šalyje. Mažoje įlankoje esantis paplūdimys yra padalintas didelio akmens į dvi dalis, kurių vienoje paplūdimys akmenuotas, o kitoje – smėlėtas. Paplūdimys nėra pripildytas žmonių net ir vasaros metu, todėl puikiai tiks ramiam poilsiui.

Livadhi paplūdimys

Šalia Himara kaimelio yra keletas paplūdimių, tačiau Livadhi – labiausiai mėgstamas turistų. Iš tolo baltuojanti įlanka yra apsupta alyvmedžių, o vanduo čia yra neįtikėtino skaidrumo.

Borsh paplūdimys

Tai didžiausias paplūdimys Albanijoje, besitęsiantis net 7 kilometrus. Apsuptas aukštų kalnų, alyvmedžių giraičių paplūdimys, nepaisant jo grožio ir dydžio, yra išties turistų ne itin lankomas paplūdimys. Taip yra todėl, kad pakrantėje yra įsikūrę daug alyvmedžių ūkių, todėl turistinių objektų statyba čia dar nėra stipriai prasidėjusi.

Albanija neretai vadinama viena gražiausių Balkanų pusiasalio šalių ir yra sparčiai tarp keliautojų populiarėjanti atostogų kryptis. Šalis garsėja labai gražia gamta, paplūdimiais ir nuostabiu istoriniu palikimu, su kuriuo galima susipažinti atostogų metu. Turizmui šalyje dar tik įsibėgėjant, galima mėgautis ramiu poilsiu bei susipažinti su gražiausiais kampeliais.

Maudynės ir paplūdimiai: ką reikėtų žinoti

Albaniją galima pavadinti tikra paplūdimių šalimi. Čia jų yra labai daug, jie vieni švariausių Europoje, o juos supa nuostabaus grožio gamta. Dauguma paplūdimių yra smėlėti, todėl puikiai tiks tiek smagioms maudynėms, tiek tingiam pasivartymui prieš saulę. Kai kurie jų – sunkiau pasiekiami, tačiau verti kiekvienos vargo, keliaujant iki jo, minutės, o kiti – nors ir lengvai pasiekiami, rečiau lankomi turistų.

Žymiausi ir turistų mėgstamiausi paplūdimiai Albanijoje:

Drymades paplūdimys

Nors Drymades paplūdimys yra atokesnis ir patekimas iki jo nėra pats paprasčiausias, tačiau jis vadinamas vienu gražiausių visoje šalyje. Paplūdimys padalintas į dvi dalis, kurių viena yra akmenuota, o kita padengta smulkiu ir minkštu smėliu.

Livadhi paplūdimys

Livadhi paplūdimys yra labai mėgstamas turistų. Jau iš tolo baltuojanti įlanka, kurią supa alyvmedžių giraitės kone kviečia užsukti ir smagiai praleisti dieną. O ir vanduo čia yra neįtikėtino skaidrumo!

Ksamil paplūdimys

Ksamil paplūdimys neretai vadinamas vienu geriausių visoje šalyje. Dėl savo įdomios vietos ir struktūros jis yra itin mėgstamas keliautojų. Jonijos perlu dėl savo išskirtinio grožio vadinamas paplūdimys yra įsikūręs įlankoje, kurią supa trys mažos salelės į kurių kiekvieną galima nuplaukti pačiam arba su valtele.

Klimatas

Klimatas Albanijoje puikiai tinka tiems, kurie mėgsta šiltas atostogas, tačiau vengia alinančio karščio. Šalis gali pasigirti net 290 saulėtomis dienomis per metus, todėl poilsiauti čia gali kone visus metus. Vasaros metu, nuo gegužės iki spalio galėsi džiaugtis saulės voniomis bei maudynėmis, o žiemos metu – pavasariškais orais bei galimybe neskubant susipažinti su gražiausiais šalies architektūriniais paminklais bei kultūriniais objektais. Vasaros metu oro temperatūra siekia 25-28 laipsnius šilumos, žiemos metu – 7-14 laipsnių šilumos.

Orai Albanijoje

Tirana

Albanijos sostinė Tirana yra vienas tų miestų, kurių nepraleidžia praktiškai nei vienas atvykęs čia atostogų. Tirana yra įsikūrusi už 30 km nuo jūros krantų, vienoje pusėje ją supa kalnai. Iki 1920-ųjų, kai Tirana buvo paskelbta Albanijos sostine, miestas nebuvo itin svarbus, bet šiandien tai svarbus kultūrinis, politinis taškas, kuriame galima susipažinti ne tik su šalies kultūra, bet ir pamatyti daugybę išskirtinės architektūros pastatų, ar aplankyti ne vieną jaukia kavinukę, kurių daugumą sukuria išskirtinę atmosferą. Keliautojai, kurie domisi kultūra ir istorija, turėtų aplankyti mieste esančius muziejus, Skanderberg aikštę, Et’hem Bey mečetę su laikrodžio bokštu.

Įdomu:

• Albanijoje žmonės labai mėgsta vaikščioti. Ir ne šiaip išeiti pasivaikščioti: šalyje yra toks dalykas kaip xhiro, oficialus vakaro pasivaikščiojimas kai gyventojai išeina pramankštinti kojų ir pabendrauti su kaimynais. Daugelyje miestų mašinų keliai net būna kai kuriomis valandomis uždaromi.
• Kai albanai su tavim sutinka, jie sukioja galvą į šonus, o kai nesutinka – palinksi. Taip kad „taip” reiškia „ne”, „ne” reiškia „taip”.
• Didžioji dalis albanų yra musulmonai, apie 17% gyventojų yra katalikai, o likusieji praktikuoja įvairias kitas religijas.
• 1991 metais žlugus komunizmui, Albanijoje gyveno 3 milijonai žmonių, o mašinų visoje šalyje buvo tik 3000. Jas galėjo turėti ir naudotis tik politikos veikėjai. Dabar mašinų šalyje yra daug daugiau, tačiau albanai iki šių dienų yra laikomi vienais blogiausių vairuotojų pasaulyje. Todėl mašinų nuomotis dėl chaotiško eismo čia nerekomenduojama.
• Aukščiausias šalies taškas, iškilęs 2700 metrus virš jūros lygio yra Maje e Korabit arba Golem Korab. Viršūnė yra pasienyje su Makedonija, o tai reiškia, kad ji yra aukščiausia abiejų šalių viršūnė.
• Albanijos sostinė Tirana yra viena iš dviejų Europos sostinių, kuriose nėra McDonalds greito maisto restorano. Kita tokia Europos sostinė – Vatikanas.
• Šiuo metu daugiau Albanijos piliečių gyvena už šalies ribų nei joje. Skaičiuojama, kad šalyje yra apie 3 milijonai gyventojų, o dar nuo 7 iki 10 milijonų gyvena kaimyninėje Makedonijoje, Kosove ar Graikijoje.
• Šalies nacionalinis gėrimas yra Raki, tačiau verta būti atsargiam – viena stiklinė šio gėrimo gali prilygti trims kito. Tai neįtikėtinai stiprus gėrimas.

Nori keliauti į Albaniją? Rašyk mums labas@makalius.lt ir mes Tau padėsime susiorganizuoti fantastiškas atostogas.

Atostogos Tenerifėje – puiki mintis bet kuriuo metų laiku. O ypač rudenį, kai nuo darganų gali lengvai pabėgti į amžinosios vasaros žemę ir mėgautis šilta jūra, puikiu oru ir, žinoma, gausybe lankytinų vietų bei nuostabia gamta!

Ypatingos sąlygos išankstiniams pardavimams!!!

• avansas tik 50 € asmeniui
• nemokamai keisk kelionės datą
• nemokamai keisk viešbutį
• nemokamai keisk kelionės kryptį
• nemokamai keisk keliautoją
• pasiūlymas galioja iki balandžio 30 d.

Susidomėjai? Turi klausimų? Nori vykti kita data ar į kitą viešbutį? Rašyk laišką į labas@makalius.lt, laiško temoje nurodęs 'Išankstiniai pardavimai'. Susisieksime ir padėsime susiplanuoti atostogas!

✈️ Kelionės organizatorius: „Novaturas“

Kelionės data: 2020-11-20 – 2020-11-27

Kas įskaičiuota į kainą?

• Tiesioginis skrydis Vilnius – Tenerifė – Vilnius;
• Pervežimas oro uostas – viešbutis – oro uostas;
• 15 kg registruojamas ir 5 kg rankinis bagažai;
• Kelionių organizatoriaus „Novaturas“ atstovo paslaugos šalyje;
• 7 naktų apgyvendinimas viešbutyje su nurodytu maitinimo tipu, keliaujant dviese.

Planuojantiems atostogas užsienyje rekomenduoju paskaityti URM rekomendacijas: Ką dar turėtum žinoti prieš keliaudamas?

🏠 Viešbučiai, kuriuose Makalius rekomenduoja apsistoti:

Laguna Park II (2*) – apartamentų tipo viešbutis įsikūręs pietinėje salos dalyje, Playa de las Americas kurorte. Apie 700 m iki kurorto centro su daug barų, parduotuvių bei kavinių. Netoli garsiojo vandens pramogų parko Siam.  Viešbučio autobusiukas nemokamai veža iki papūdimio ir prekybos centro San Eugenio. Ekonominio tipo viešbutis rekomenduojamas šeimos poilsiui ir keliauti mėgstančiam jaunimui. Paskutinį kartą atnaujintas 2008 m.

Viešbučio vieta: Playa de las Americas kurorte, 700 m nuo centro su daug barų, parduotuvių bei kavinių, 1,5 km iki smėlio paplūdimio.

Kelionės kaina asmeniui (be maitinimo) – 555 €

Vigilia park (3*) – salos vakarinėje dalyje, vaizdingoje vietoje įsikūręs viešbutis. Iš kai kurių numerių atsiveria gražūs Los Gigantes vaizdai. Teritorijoje įrengti lauko baseinai, prie kurių galima naudotis nemokamais skėčiais ir gultais, restoranas, terasa, sūkurinė vonia, baras, treniruoklių salė, mini golfas, vaikų baseinas bei žaidimų aikštelė, baseinas ir baras ant viešbučio stogo, nuo kurių atsiveria įstabi kalnų panorama. Numeryje rasi televizorių, telefoną, vonios kambarį su plaukų džiovintuvu, balkoną, virtuvėlę, kurioje yra skrudintuvas, elektrinis virdulys, virtuvės reikmenys, šaldytuvas, mikrobangų krosnelė. Viešbutyje vyksta vakariniai renginiai.

Viešbučio vieta: apie 45 km iki pietinio Tenerifės oro uosto, apie 94 km iki Santa Kruso miesto centro, tarp kurortinių Los Gigantes ir Puerto Santiago miestelių, apie 300 m iki paplūdimio.

Kelionės kaina asmeniui (su pusryčiais) – 625 €

Kelionės kaina asmeniui (su pusryčiais ir vakarienėmis) – 679 €

📌 Kodėl verta keliauti į Tenerifę?

• Ji – nedidelė, bet labai graži. Itin rekomenduoju išsinuomoti automobilį ir per atostogas pažinti šią nuostabios gamtos salą. Automobilių Tenerifėje nuoma.
• Gyvoji gamta. Vienoje lankomiausių salos vietų – Loro parke galima pamatyti gausybę gyvūnų. Visi jie – išgelbėti iš piktavalių rankų, atgabenti iš cirkų ar atstumti gentainių. Jei nori pasijausti kaip animaciniame filmuke apie džiungles – būtinai apsilankyk čia. Loro parke yra daugiausiai papūgų rūšių visame pasaulyje!
• Lava. Nuo Teidės ugnikalnio iki iš lavos akmenų pastatytų Gvimaro piramidžių – viskas Tenerifėje yra nuspalvinta sustingusios lavos egzotikos. Ar kada svajojai pažvelgti į ugnikalnio vidų?

📌 Tai, ką jau rašiau apie Tenerifę:

• Įdomiausia žiemos kryptis – Tenerifė
• Tenerifės sala iš arčiau. Skaitytojo video
• Lietuviai į Tenerifę dažniausiai vyksta žiemą
• Makaliaus TOP: ko nežinojai apie Kanarus?

Dėmesio! Makalius ruošia kelis straipsnius per dieną ir skelbia juos viešai, bet nespėja sužiūrėti kiekvieno pasiūlymo kainų šuolių. Jeigu pasiūlymo kaina nesutampa su skelbiama, labai gali būti, kad kažkas jau spėjo pačiupti pigiausią kelionę. Todėl prieš užsakant BŪTINA patikrinti visas skelbiamas kainas.
Nurodyta kaina galioja vienam asmeniui, gyvenant dviviečiame kambaryje. Kelionės rezervacija atliekama tik gavus apmokėjimą. Nei viena rezervacija neturi garantinio patvirtinimo – tai reiškia, kad kelionės organizatorius siunčia tavo pasirinktam viešbučiui užklausą, ar viešbutyje liko laisvų kambarių. Jeigu rezervacija bus atmesta (taip nutinka retai, bet pasitaiko), pasiūlysime kitų kelionės alternatyvų, iš naujo atliekant užsakymą kitame viešbutyje ir sudarant naują sutartį.

Planuojant atostogas labai svarbu nuspręsti, ko labiausiai norisi: miesto šurmulio, ar ramaus poilsio jaukiame pajūrio kurorte. Mėgstu rinktis ir vienokį ir kitokį variantą, tačiau artėjant pavasario ir vasaros atostogoms, vis dažniau atsigręžiu į nedidelius, jaukius ir kiek mažiau turistų sulaukiančius kampelius, kuriuose būtų galima mėgautis ramybe, šiluma ir nuostabia gamta. Štai keletas tokių, kurie tikrai verti tavo dėmesio.

Lagosas, Algarvė

Portugalijos pietuose, saulėtame Algarvės regione įsikūręs Lagosas – kurortinis miestelis, kurį labiausiai garsina jo apylinkėse esančios uolos ir vaizdingos grotos. Mieste keliautojus sužavi gražios, akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės, vaizdingos aikštės ir 16 amžių menančios bažnyčių sienos. O už sienų plyti ne ką mažiau žavūs, jaukūs ir išties įspūdingi paplūdimiai. Lagosas yra įsikūręs vienoje didžiausių pietinės pakrantės įlankų, todėl vietos tingiam ir ramiam poilsiui tikrai pakaks. Viena žymiausių kurorto vietų – Ponta da Piedade uolos, kurios aukščiausiame taške siekia apie 20 metrų aukštį. Čia susiformavusios akmens „užuolaidos“, uolų stulpai, arkos ir vartai sukuria neįprastai gražų kraštovaizdį. Be to, kad garsėja nuostabiu kraštovaizdžiu, Visai šalia, Ponta da Piedade kyšulyje galima stebėti nuostabius saulėlydžius, o nuo Ponta da Bandeira forto sienųgalima pasidairyti virš miesto stogų ir pasigrožėti pakrantės panorama.

Nori poilsiauti Lagos? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Puikus kainos ir kokybės derinys: Luz Bay (4*)
• Ieškantiems prabangos: Iberostar Selection Lagos Algarve (5*)

Tosa de Mar, Kosta Brava

Tosa de Mar miestelis yra tas, kurį privaloma aplankyti poilsiaujant Kosta Bravoje. Tai istorinis kurortas, kuris, tikima, žmonių buvo apgyvendintas jau neolito eroje, o senovės Romos ir viduramžių palikimas yra matomas dar šiomis dienomis, įskaitant ir viduramžių sieną, kuri kadaise supo miestą, žavingą pilį ant jūros kranto bei išpuoselėtą senamiestį. Kurortas yra išsidėstęs aplink valtelių pripildytą įlanką, kurios pakraščiuose stūksto įspūdingos viduramžių sienos ir bokštai. Nors miestelis gana ramus ir nedidelis, čia galima rasti tiek puikių paplūdimių, tiek restoranų, patiekiančių skaniausius Katalonijos valgius.

Nori poilsiauti Tosa de Mar? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Puikus kainos ir kokybės derinys: GHT Costa Brava (3*)

Tivatas, Juodkalnija

Didžiulės super jachtos, prabangi promenada, gatvės gražių apartamentų pastatų: apsilankęs Tivate sekundei gali suabejoti, kur atsidūrei: Monake ar Juodkalnijoje? Praeityje buvęs nedideliu pajūrio miesteliu, šiandien Tivatas džiaugiasi atnaujinęs savo senąją jūrų bazę į pirmos klasės prieplauką. Ir, nors miestas nėra toks prabangus, kaip aukščiausios klasės Europos kurortai, jis pritraukia nemažai pasiturinčių poilsiautojų. Tivatas yra vadinamas viena saulėčiausių vietų Kotoro įlankoje, todėl čia tikrai bus galima džiaugtis maloniomis atostogomis.

Nori poilsiauti Tivate? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Viešbutis ant jūros kranto: Palma (4*)

Bali, Kreta

Aplink tris mažas įlankas įsikūręs nedidelis Bali miestelis pastaraisiais metais tapo prancūzų pamėgtu kurortu, kur tuščiuose paplūdimiuose pradėjo atsirasti skėčiai bei kurtis viešbučiai. Nepaisant to, miestelis vis dar yra išlaikęs savo autentiką ir vis dar yra panašus į tikrą graikišką žvejų kaimelį. Pirmoji įlanka iš trijų turi nedidelį akmenuotą paplūdimį, keletą tavernų ir vieną prabangų viešbutį. Antroji, pagrindinė ir originalioji įlanka yra vieta, kur susibūrę daugiausiai parduotuvių, viešbučių, tavernų, uostas bei keletas viešbučių. Na o trečioji įlanka, dar žinoma kaip Paradise paplūdimys yra puikiai tinkama poilsiui ir pasiplaukiojimui. Kurortas puikiai tinkamas šeimoms bei romantiškoms atostogoms.

Nori poilsiauti Bali kurorte? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Viešbutis ant jūros kranto: Bali Star (3+*)

Cala Figuera, Maljorka

Cala Figuera miestelis yra ta vieta, kurioje yra geriausiai išlikusi veikiančio žvejų kaimelio atmosfera. Baltai nudažyti namukai atrodo susilieja su vandeniu, o ant kranto sėdintys žvejai visą dieną mėto tinklus. Nors miestelyje nėra paplūdimio (artimiausias Cala Santanyi paplūdimys yra už 4 km), tačiau yra nardymo mokykla. Šioje Maljorkos vietoje vanduo yra krištolo skaidrumo, todėl gali neabejoti, kad paniręs po vandeniu galėsi grožėtis povandeniniu pasauliu. Pakrantėje yra daugybė jūros gėrybių restoranų, kurios, gali neabejoti, bus šviežios ir puikaus skonio.

Nori poilsiauti Cala Figuera? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Gražioje vietoje, prie įlankos įsikūręs viešbutis: Hotel Rocamar (2*)
• Puikus atostogų namelis, keliaujant su šeima ar draugų kompanija: The old fisherman house

Tragaki, Zakintas

Nuostabioje Zakinto saloje, tarp didesnių Tsilivi bei Alykanas kurortų įsikūręs Tragaki miestelis turistus žavi unikaliu, natūraliu grožiu. Nors miestelis, palyginus, nedidelis, tačiau jame yra keletas viešbučių, restoranų, graikiškų tavernų, o visai netoliese įsikūręs ir Water Village parkas vandens parkas, kuriame tikrai labai patiks vaikams. Visai nesunkiai pasiekiami yra ir keli paplūdimiai: Amboula, Bouka, Planos ir Tsilivi. Tiek iki aktyvių miestelių, tiek iki sostinės Zakinto galima nuvažiuoti arba taksi, arba viešuoju autobusu.

Nori poilsiauti Tragaki vietovėje? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Kompaktiškas, šeimai priklausantis viešbutis: Pelagos Zante (4*)
• Žalumos apsuptas viešbutis: Maistrali (4*)

Sao Vicente, Madeira

Madeiros salos šiaurėje įsikūręs Sao Vicente miestelis galbūt nėra toks, kuriame iš pirmo žvilgsnio įsivaizduotum savo atostogas, tačiau jis tikrai vertas tavo dėmesio. Šiaurinė Madeiros salos dalis, nors yra vėjuotesnė, vėsesnė ir atokesnė nei salos sostinė Funšalis, tačiau yra apgaubta nuostabios gamtos. Norėdamas nukeliauti iki Funšalio gatveles pripildžiusių turistų šurmulio, tą galėsi padaryti per pusvalandį kelio automobiliu, tačiau norėdamas pasiekti gražiausias salos vietas, galėsi tai padaryti būtent šioje salos pusėje. Pats Sao Vicente – nedidelis, tačiau keliautojų sulaukiantis miestelis, kuriame yra keletas kavinių, restoranų bei akmenuotas paplūdimys. Tačiau jei bent akies krašteliu pagalvojai apie kelionę į Madeirą, turbūt jau žinai, kad paplūdimių ramiam pasivoliojimui smėlyje saloje praktiškai nėra – čia verta leistis į žygius, pažintį su gamta.

Nori poilsiauti Sao Vicente? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Jaukus, apsuptas kalnų ir vandenyno viešbutis: Estalagem do Mar (4*)

Lindos, Rodas

Vaizdingas senovinis Lindos miestelis Rodo saloje kiekvieną atvykusį sužavi baltais namukais, siauromis gatvėmis bei didingu akropoliu, įsikūrusiu ant kalvos. Dar X a. pr. Kr. dorėnų įkurtame mieste šiandien gyvena apie 1000 gyventojų, o kasmet jį aplanko daug turistų iš viso pasaulio. Nepaisant to, dauguma keliautojų apsistoja kitose vietose, mat miestelis labai ramus, akmenimis grįstos gatvės tokios siauros, kad nepravažiuotų ir automobilis, o ir paplūdimys, nors labai gražus, nėra labai didelis. Paplūdimį skalauja mėlynai žalsvos Viduržemio jūros bangos, o nuolaidus įėjimas į jūrą puikiai tinka keliaujantiems su vaikais. Viešint ar apsistojant Lindos, būtina nukeliauti iki ant aukštos uolos iškilusio akropolio, kuris skirtingu laikotarpiu priklausė romėnams, graikams, osmanams bei Švento Jono ordino riteriams. Norint pakilti iki akropolio, reikės palipėti ant šlaito padarytais laiptukais. Beje, sakoma, kad Lindos yra karščiausia vieta visoje Rodo saloje, tad jei ieškai iš tiesų daug saulės – ši vieta kaip tik tau.

Nori poilsiauti Lindos? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Puikus pasirinkimas atostogoms: Lindos Imperial Resort & Spa (5*)

Taso sala, Graikija

Turistų dar stipriai neatrasta Graikijos Taso sala garsėja vynuogynais, alyvuogių giraitėmis, įspūdinga gamta, gražiais smėlio paplūdimiais, linksmai skambančiomis tavernomis ir spalvingais nameliais. Kadangi sala yra dar ne taip stipriai išpopuliarėjusi tarp turistų, kaip kitos Graikijos salos, net ir turistiniuose kurortuose žmonių būna galbūt mažiau nei tau yra tekę matyti. Pietvakariuose įsikūrusioje Limenarijoje susidursi su Egėjo jūros, šventojo ir Atono kalno vaizdais, pasimėgausi puikiu klimatu, graikiškais patiekalais tavernose bei galėsi poilsiauti vienoje iš gražių poilsio prie jūros vietų – Tripiti, Metalia, Pefkar. Na o jei nori natūralios, žmogaus nepaliestos gamtos bei nuožulnių paplūdimių uolėtomis atodangomis, keliauk link Astrida. Pasakojama, kad kadaise gyventojai iš Theologos miestelio, norėdami surinkti derlių, pėsčiomis ar su asiliukais keliaudavo takais, matomais tik dėl žvaigždžių šviesos. Būtent dėl to šis kaimelis pavadintas Astrida (žvaigždėto dangaus kaimas). Netoliese Astridos galima aplankyti turistų mėgstamą maudynių vietą – Giola lagūną.

Nori poilsiauti Taso saloje? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Paprastas, žavingoje vietoje įsikūręs, turistų pamėgtas viešbutis: Villa Natassa (3*)
• 2019 metais duris atvėręs jaukus viešbutis: La Boheme Luxurious (3*+)

Alkudija, Maljorka

Šiaurinėje salos dalyje įsikūręs Alkudijos miestelis sužavi unikalia energija ir charakteriu. Tai – gana didelis kurortas, kurio pakrantę puošia apie 14 km paplūdimys, todėl vietos poilsiui čia ras visi: tiek norintys daugiau ramybės, tiek ieškantys triukš,ingesnių vietų. Kurortas tinka ir šeimyniniam poilsiui su mažais vaikais ar tiems, kurie mėgsta aktyviai leisit laiką: čia rasi įvairių vandens sporto pramogų, galėsi pažaisti golfą ar lauko tenisą, pasivažinėti dviračiu. Kurorte yra išlikęs dailus senamiestis, kuriame galima pamatyti ne vieną mažą, bet labai jaukų restoranėlį, suvenyrais prekiaujančias parduotuvėles.

Nori poilsiauti Alkudijoje? Makalius siūlo atostogas praleisti čia:

• Žavingoje vietoje įsikūręs, turistų pamėgtas viešbutis: HSM Hotel President (4*)

Į Peru atvykome iš kaimyninės Bolivijos, todėl nenoromis į galvą lindo palyginimai. Pirmasis įspūdis – Peru ir Bolivija, ypač Andų kalnų regionuose, nedaug tesiskiria – toks pat chaosas gatvėse, nedailūs, vienaaukščiai plytiniai namai skurdesniuose priemiesčiuose, ožkos, avys ir lamos laukuose, apkūnios ilgakasės moterys, pasidabinusios spalvingom skarom ir sijonais, vis kažką (sūrius, duoną, žaislus, šviežiai spaustas sultis, popierines nosinaites ir t.t.) pardavinėjančios pakelėse, indėniškų bruožų veidai. Žinoma, vėliau atradome daug skirtumų ir įvertinome Peru unikalumą, bet apie tai - kiek vėliau.

Kadangi į Peru atvažiavome iš Bolivijos, pirmoji mūsų stotelė buvo netoli pasienio esantis miestas Puno, įsikūręs ant Titikakos ežero kranto. Titikakos ežeras ypatingas – jis didžiausias Pietų Amerikoje ir yra aukščiausias pasaulyje ežeras, naudojamas laivybai (Titikaka tyvuliuoja 3000 m aukštyje), gilus, šaltas ir akimi neaprėpiamas. Kita vertus, Puno miestelis neatrodo itin įdomus – didelis centrinis maisto turgus su daug šviežių egzotiškų produktų, pagrindinė miesto aikštė su ispaniško stiliaus katedra bei ilga pėsčiųjų gatve, skirta turistams, kurioje grūdasi visos kelionių agentūros, suvenyrų parduotuvės bei restoranai – visos miestelio įdomybės, kurioms apžiūrėti pakanka poros valandų. Tačiau visai šalia Puno Titikakos ežere esama unikalių lankytinų objektų, kurie traukia keliautojus ir tikrai nusipelnė dėmesio. Tai – plūduriuojančios Uros salos, labai įdomios kultūriniu bei inžineriniu požiūriu. Visi salose esantys namai statomi iš nendrių, o tarp salų žmonės keliauja valtimis. Salos būna įvairaus dydžio, jose gali būti nuo kelių iki keliasdešimties nendrinių namelių. Iš Puno siūlomos ekskursijos su gidu: paprastai aprodo dvi ar tris arčiausiai miesto esančias salas, išsamiai papasakoja apie salų statybos ir priežiūros ypatumus, bei saliečių kasdienį gyvenimą, o draugiški gyventojai kviečia apžiūrėti savo namus, demonstruoja amatus bei, žinoma, siūlo įsigyti jų rankdarbių.

Apžiūrėję plūduriuojančias salas ilgai negaišome Puno ir patraukėme į miestą, kurį vėliau praminėme karščiausiu tašku Pietų Amerikos turistų žemėlapyje Kusko, šalia kurio esantys Maču Pikču griuvėsiai turbūt yra vienas atpažįstamiausių ir labiausiai fotografuojamų istorinių objektų ne tik Peru, bet ir visoje Pietų Amerikoje. Kusko miestas išties vertas dėmesio – įsikūręs žaliame derlingame slėnyje, lepinamas šilto, drėgno klimato, ne per didelis, jo senamiestis – tvarkingas ir labai labai gražus! Kusko buvo inkų imperijos sostinė, vėliau – svarbus ispanų užkariautojų miestas, jame gausu senovinių bažnyčių, vienuolynų bei rūmų pastatytų iš arba ant inkų statinių griuvėsių, todėl nors senovinė architektūra primena ispanišką, šen bei ten matyti prieškolumbinio stiliaus įtaka.

Perujiečiai didžiuojasi savo praetimi ir, atrodo, laiko savo valstybę didžiosios inkų imperijos liekana – Peru valiuta yra nes pesas, kaip daugumoje kitų Lotynų Amerikos šalių, o solis (ispaniškai sol reiškia saulę, o inkai juk buvo saulės garbintojai), paauksuotą saulę kaip puošybos elementą matėme daugelyje interjerų, logotipų, kaip ornamentas ji nuolat matoma ant audinių, papuošalų ir t.t. Daug prekės ženklų pavadinime tarsi burtažodį įpina žodį Inca – matėme Inca Tea, Inca Chocolate, Inca Hostel, Inca Beer, Inca Cola (labai saldus, ryškiai geltonas gėrimas, beje, nė kiek neprimenantis Coca Collos) ir pan. Tokia simpatija inkų istorijai paradoksali, nes tik dalis perujiečių yra indėnų kilmės ir gali save laikyti inkų palikuonimis, kiti yra kilę iš užkariautojų ispanų, kurie Saulės imperiją ir sunaikino.

Šiaip ar taip, imperijos pėdsakų čia daug, ypač aplink Kusko. Be garsiojo Maču Pikču, kurį aplankyti, beje, yra brangu – vien bilietas į griuvėsius kainuoja 40 JAV dolerių, o kur dar traukinio bilietai iki artimiausio Aguas Calientes kaimelio ( jis pasiekiama tik traukiniu) bei turistinės kainos šalia esančios kavinėse, parduotuvėlėse bei nakvynės namuose – netoli miesto esama ir daugiau mažiau žinomų, bet taip pat įdomių archeologinių paminklų. Labiausiai mums įsiminė Sacsayhuaman griuvėsiai – kadaise ant aukšto kalno stovėjo tvirtovė, sumūryta iš milžiniškų akmenų blokų, dabar beliko jos griuvėsiai bei tvirtovę juosusių sienų liekanos, panašios į didžiulį akmeninį labirintą. Galime tik spėlioti, kaip be jokios modernios technikos senovės statytojams pavyko ant kalno sutempti tokius sunkius akmenų blokus?.. Mūsų spėliones nutraukia gidas perujietis, klausdamas, kaip mums patinka Sexy Woman – taip perujiečiai juokais praminė Sacsahuyaman griuvėsius, kad užsieniečiams būtų lengviau prisiminti ir ištarti šį pavadinimą. Pasirodo, archeolgija gali būti seksuali :)

Net ir Peru sostinė Lima, nors ir labai šiuolaikiška, turi šen bei ten pabirusių senovės liekanų. Prabangiame Miraflores rajone, tarp modernių daugiaaukšcių, kūpso laiptuotas smėlio kalnas – Huaca Pucllana, inkų piramidės liekana, dieną neįspūdinga, užtat vakare labai gražiai apšviečiama, šalia yra puošnus restoranas idealiai tinkantis romantiškai vakarienei, bei viena geriausių ledainių mieste Quatro D – ledai nepigūs, bet verti kiekvieno solio!

Peru sparčiai vystosi, ekonomika auga, ir labiausiai tai matoma Limoje – štai iš kur nauji, modernūs rajonai, tokie kaip įspūdingai ant stataus skardžio pakibęs Miraflores su tiesiomis gatvėmis, švariais šaligatviais, puikiai įrengtais namais, brangiomis parduotuvėmis ir aukštos klasės restoranais. Tačiau socialinė ir turtinė nelygybė išlieka didele problema, ir sostinėje tai akivaizdu – aplink istorinį centrą netrūksta prastai atrodančių, apgriuvusių namų, siauromis pilkomis gatvėmis pėdina elgetos. Sostinė siūlo daug galimybių, bet netrūksta joje ir sunkumų – labai blogas viešasis transportas (didžiulis miestas vis dar neturi metro, gatvės nuolat užkemša automobilių grūstys, o oro tarša Limoje - didžiausia visoje Pietų Amerikoje!), didelis nusikalstamumas, nors miesto valdžia mėgina su juo kovoti – aplink turistinius objektus patruliuoja policininkai, o turtinguose rajonuose gatves stebi kameros.

Lima mums pasirodė labiau varginantis nei patrauklus miestas, todėl lengviau atsikvėpėme autobusu išriedėję į Trujillo – trečią pagal dydį Peru miestą, esantį Ramiojo vandenyno pakrantėje. Nedidelis spalvingas Trujillo senamiestis – švarus ir ramus, turistų jame nedaug, vienas kitas čia užsukantis keliautojas paprastai daugiau dėmesio ir laiko skiria archeologiniams paminklams, kurių gausu miesto apylinkėse. Įspūdingiausias yra Chan Chan kompleksas – iki inkų egzistavusios chimu genties indėnų civilizacijos palikimas. Chan Chan yra chimu miesto griuvėsiai, jie teberestauruojami, lankytojams atvira tik dalis griuvėsių, tarsi didelis smėlio labirintas. Aplink Trujillo taip pat netrūksta apgriuvusių piramidžių, pastatytų moche genties indėnų kultūros klestėjimo laikais. Piramidės nedidelės, gerokai aptrupėjusios ir vargu ar taps tarptautine įžymybe, tačiau aplink plytinti dykuma – graži, gražus ir Trujillo kaimynystėje plytintis Huanchaco paplūdimys, kurio simbolis – iš nendrių pintos smailianosės žvejų valtys. Bangos čia didelės, nepatyrusiam plaukikui – pavojingos, užtat puikiai tinkamos banglentininkams, kurių į Huanchaco atvyksta daug, ir perujiečių, ir kitataučių.

Banglentininkų netrūksta ir kurortiniame Mancora miestelyje, esančiame visai netoli pasienio su Ekvadoru, tačiau Mancora visapusiška - čia galima rasti ir viešbučių šeimyniniam poilsiui, ir pigių svečių namų, tinkamų vienos nakties nakvynei prieš traukiant į Ekvadorą, ir romantiškų viešbutėlių įsimylėjėliams. Mancora yra viena pagrindinių perujiečių vasaros atostogų krypčių, ir tai akivaizdu - pagrindinė miestelio gatvę galima lengvai supainioti su bet kurio kito pajūrio kurorto gatve - joje vos telpa identiškus meniu siūlantys restoranai, spalvingos suvenyrų ir paplūdimio rakandų parduotuvėlės, kavinės ir kelionių agentūros.

Regis, kiekvienas keliautojas gali atrasti savąjį Peru – čia esama ir džiunglių, ir dykumos, ir kalnų, senovinių civilizacijų liekanų, miesto pramogų ir laukinės gamtos. Šalis tebėra pigi (išskyrus sostinę, kur viskas kainuoja trigubai brangiau, ir Kusko, kuris pelnosi iš turistų) ir egzotiška, tačiau jau pakankamai pažangi, kad galėtų keliautojams pasiūlyti visus trokštamus patogumus. Atstumai Peru dideli, todėl džiugu, kad esama gerų autobusų kompanijų, siūlančių aukštos kokybės paslaugas – patogius, saugius tarpmiestinius autobusus, o dar smagiau tai, kad šalyje varžosi keletas oro linijų, kurių bilietai kartais būna pigesni nei autobuso – labai džiaugėmės išvengę 20 valandų riedėjimo kalnų keliais iš Kusko į Limą ir sumedžioję vos valandos trukmės skrydį už tą pačią kainą! Tiesa, oro uostai Peru – chaotiški, skrydžiai dažnai vėluoja, bet dėl greitesnės kelionės pakentėti verta. Peru didžiuojasi ir savo virtuve – regis čia auga ir gyvena viskas, kas valgoma, arba atvirkščiai – maistui ruošti tinka viskas, kas auga ir kruta pievose, džiunglėse ir kalnų slėniuose, todėl turguose ar prekybos centruose galima rasti tiek mums įprastų bulvių, avižinių dribsnių bei burokų, tiek pasaulyje pažįstamos, o čia tiesiog dievinamos quinoa (bolivinės balandos) ir jos produktų, egzotiškų kiwicha bei ajonjoli grūdų ir jų gaminių (labai skanūs javinius primenantys saldėsiai iš kiwicha grūdelių niam niam!), įvairiausių matytų ir nematytų vaisių, daržovių ir riešutų. Limoje netrūksta gerų restoranų, kurių šefai sumaniai maišo vietinius produktus su atvežtiniais ir sukuria įdomių patiekalų (pieniškas avižinių dribsnių ir bolivinės balandos kokteilis su ruduoju cukrumi? Taip! Kokamedžio lapų skonio ledai? Taip! Kepta jūrų kiaulytė su burokėlių salotomis? Taip! Prancūziški blyneliai su šalavijo sėklomis? Taip, ragavome ir tokių!). Peru taip pat labai populiari kinų virtuvė, todėl, atrodo, net mažiausiame miestelyje galima aptikti chifa – taip čia vadinami kinų restoranai – neabejotinai pigiausias pietų variantas taupantiems.

Keliauti po Peru galima ilgai, nes šalis yra labai turtinga ir pilna neatrastų įdomybių - tikrai verta patyrinėti daugiau, nei vien turistų okupuotą Maču Pikču ir Kusko apylinkes. Didelę dalį šalies užima Amazonės džiunglės, kurių gyventojų kultūra labai skiriasi nuo mūsų aplankytų Andų aukštikalnių regionų bei pajūrio; deja, į džiungles užsukti nebespėjome. Belieka tikėtis, kad rasime progų sugrįžti į Peru, o ten keliausiantiems linkime gerų įspūdžių!

Už kelionės įspūdžius dėkojame mūsų skaitytojai Gabijai

Kai pagalvoji apie ramų poilsį, dažniausiai įsivaizduoji save nuošaliame, jaukiame paplūdimyje, kur mėgaujiesi saule ir galimybe atitrūkti nuo rutinos bei darbų. Nuostabių paplūdimių, kuriuos gali lengvai pasiekti iš Lietuvos, yra tikrai nemažai, svarbiausia pasirinkti patinkančią kryptį. O štai 10 gražiausių paplūdimių, kuriuos lengvai pasieksi iš Lietuvos.

Playa De Sa Boadella, Kosta Brava, Ispanija

Pušų aromato lydimas 200 metrų nusileidimas palei uolas ir žalią augmeniją, atveda į žavų Sa Boadella paplūdimį, kuris, kaip vietiniai sako, yra aprengtas kairėje ir nuogas dešinėje. Švariame ir skaidriame vandenyje plaukioja daugybė skirtingų žuvų, todėl čia labai palanku užsiimti paviršiniu nardymu. Smėlis čia grūdėtas, tačiau minkštas, o norint pabūti kiek ilgiau, rekomenduojama atsinešti savo skėtį. Šioje vietoje taip ramu, kad ilsintis sunku patikėti, jog vos už 3,5 km šurmuliuoja kurortinis Lloret de Mar miestelis.

Navagio paplūdimys, Zakinto sala, Graikija

Navagio paplūdimys Zakinto saloje dar yra žinomas kaip sudužusio laivo paplūdimys, mat jame yra „palaidotas” senovinis krovinių gabenimo laivas. Tai bene gražiausias paplūdimys visoje Graikijoje, kurį pasiekti galima tik atplaukiant laivu, kaip ir padaro nemažai turistų. Nors galima rinktis šį variantą, nemaža dalis turistų pasirenka kitą – grožėtis paplūdimiu nuo ant kalno esančios apžvalgos platformos, kur atsiveria įspūdingas vaizdas. Tiesa, šį paplūdimį yra pamėgę ir ekstremalaus sporto mėgėjai – žmonės čia šokinėja su gumomis.

Elafonisi paplūdimys, Kretos sala, Graikija

Nuo pagrindinių Kretos salos lankytinų vietų kiek nutolęs Elafonisi paplūdimys yra tas, kurį tikrai verta aplankyti. Nors sezono metu čia būna tikrai daug žmonių, tačiau vietos užteks visiems. Paplūdimys pasižymi negiliais krantais, salelėmis, tarp kurių gali braidžioti, puikiomis sąlygomis jėgos aitvarų sportui, uolomis ir neįtikėtinu rožinio smėlio krantu. Jis toks dėl daugybės smulkių kriauklių dalelių, kurios per metų metus tapo tokios smulkios, kad primena smėlį, kurio spalva priverčia aikčioti. Tai puiki vieta ir šeimoms su vaikais, mat krantas yra negilus, o norintiems daugiau privatumo, užtenka perlipti kopą ir įsikurti kiek toliau nuo pagrindinio taško nutolusiose įlankėlėse.

Sveti Stefan paplūdimys, Budva, Juodkalnija

Šeštojo dešimtmečio įžimybių, tokių kaip Elizabeth Taylor, Sophia Loren ir Kirk Douglas pamėgtas Sveti Stefan paplūdimys yra išskirtinė vieta Juodkalnijoje. Vietiniai mėgsta juokauti, kad jei neapsistoji prabangiame „Aman” viešbutyje, pagalvok apie poilsį kokioje nors kitoje vietoje. Žinoma, tai yra juokai ir apsistoti čia tikrai yra kur, o ir apsilankyti tikrai verta. Miestas, kuris dalinasi vardu su saloje įsikūrusiu miesteliu, yra viena labiausiai fotografuojamų vietų visoje Juodkalnijoje.

Durdle Door paplūdimys, Dorsetas, Jungtinė Karalystė

Jungtinė Karalystė galbūt nėra tipinė vieta, kai pagalvoji apie gražius paplūdimius, tačiau tokių čia tikrai netrūksta. Durdle Door paplūdimys yra žinomas dėl didžiulės klinčių arkos, trapių uolų ir minkšto auksinio smėlio. Dėl šių priežasčių jis yra vadinamas vienu vaizdingiausių paplūdimių visoje Europoje. Bet tai nėra tik gražus veidas – jūrų apsaugos draugija dėl puikios vandens kokybės  paplūdimį rekomenduoja plaukiojimui, žvejybai.

Balos paplūdimys, Kretos sala, Graikija

Balos paplūdimį Kretoje galima labai nesunkiai atpažinti iš jo pasirodymų beveik visose turistinėse brošiūrose bei atvirukuose. Paplūdimys keliautojus vilioja baltu smėliu, ryškiu turkio spalvos vandeniu ir nuostabiais atokaus Gramvousa pusiasalio vaizdais. Niekam netenka nusivilti, nes paplūdimys realybėje atrodo lygiai taip pat, kaip kelionių atvirukuose. Skirtumas tik tas, kad įspūdis stovint ant kalno ir žvelgiant į pusiasalį – neišpasakytas. Apsuptas kalvų, paplūdimys nėra lengvai pasiekiamas, tačiau tai neatbaido keliautojų nuo gana nepatogios kelionės prastos kokybės keliu. Jei norėsi čia pabūti kiek ilgiau, įsidėk užkandžių ir gėrimų, nes nusipirkti jų čia neturėsi galimybės.

Oludeniz paplūdimys, Fetija, Turkija

Oludenize, Fetijos regione, kuris nesunkiai pasiekiamas iš Marmario kurorto, yra vienas gražiausių Turkijos paplūdimių dar vadinamas „Mėlynąja lagūna”. Krantas čia nusėtas smulkiais akmenukais, o vanduo – skaidrus ir žydras. Šis paplūdimys taip pat laikomas viena geriausių vietų pasaulyje, kur galima užsiimti parasparnių sportu, dėl to, kad oras tam labai palankus, vėjai – stabilūs, o vaizdai iš viršaus – nenusakomo grožio. Daugelis kompanijų pasileidžia nuo Babadağ kalno, kur kai kurių nusileidimo aikštelių aukštis siekia net 1800 metrų virš jūros lygio.

Luskentyre Sands, Isle of Harris, Škotija

Nors Škotijoje oro temperatūra ir vasaromis primena lietuvišką pavasarį ir pakyla iki 17 laipsnių šilumos, tačiau ir čia yra paplūdimių, užgniaužiančių kvapą! Palei Škotijos krantus yra išsidėsčiusios daugiau nei 800 salų, tačiau Hariso sala yra, turbūt, pati geriausia, kai kalbame apie paplūdimius. Dėl įlankoje esančių srovių, čia būna šilčiau nei pačioje Škotijoje, todėl vasaros metu galima leistis į pažintį ir poilsį paplūdimiuose. Taip pat čia pučiantys vėjai palankūs banglentininkams, kurie gali užsiregistruoti į pamokas. Vietiniai sako, kad tai būtent ta vieta, kurioje pamiršti apie civilizacija ir gali lengvai paspausti pauzės mygtuką.

Praia da Marinha, Algarvė, Portugalija

Gražiais uolėtais krantais, švariu ir ramiu vandeniu pasižymintis Marinha paplūdimys yra vadinamas ne tik vienu geriausių Portugalijos, bet ir viso pasaulio paplūdimiu. Žavingame ir turistų pamėgtame Algarvės regione esantis paplūdimys atpažįstamas dėl kietų uolų, minkšto smėlio, ramaus vandens, todėl puikiai tinka paviršiniam nardymui.

Zlatni Rat, Brač, Croatia

Kur jau kur, bet Kroatijoje tikrai netrūksta gražių paplūdimių. Tačiau žymusis Zlatni Rat paplūdimys išsiskiria iš visų kitų savo neįprasta forma – aštrus smaigalys, kurį ryškiai gali matyti tik iš viršaus, iš tolo atrodo tarytum auksinio smėlio kopa, tačiau iš tikrųjų yra padengtas švelniais, mažyčiais akmenukais. Paplūdimio forma kinta priklausomai nuo srovių, tačiau išlieka labai panaši. Paplūdimys yra ne tik puiki vieta ramiam ir tingiam poilsiui: tai populiari vieta tarp burlenčių sporto mėgėjų, žmonės čia važinėja vandens motociklais, plaukioja irklentėmis.