Garsiausi pasaulio muziejai yra išsidėstę skirtinguose pasaulio taškuose ir jiems aplankyti reikėtų tikrai nemažai laiko. Džiugu yra tai, kad šiais laikais, norint apsilankyti garsiausiuose pasaulio muziejuose, net nebūtina išeiti iš namų. Pažiūrėk, po kokių muziejų parodas gali pasivaikščioti virtualiai, net nepakildamas nuo sofos.

Britų muziejus

Žymusis Londono Britų muziejus po vienu stogu saugo daugiau nei 8 milijonus objektų, o kai kuriuos jų gali apžiūrėti muziejaus internetiniame puslapyje čia>  Taip pat muziejus kartu su Google kultūros institutu lankytojams siūlo pasivaikščioti po muziejų naudojantis Google street view technologija. Virtualų turą rasi čia>.  Taip pat, tos pačios technologijos pagalba galima pasivaikščioti Nacionalinį Tikalio parką Gvatemaloje.

Gugenheimo muziejus

Nors jau pats Gugunheimo muziejaus pastatas Niujorke yra atimantis žadą, tačiau tam, kad pamatytum įdomiausius meno kūrinius, saugomus muziejuje, gali padaryti tai internetu. Muziejaus internetiniame puslapyje galima pamatyti Franz Marc, Piet Mondrian, Pablo Picasso ir Jeff Koons darbų nuotraukas ir prisiliesti prie to, ką muziejus turi pasiūlyti. Meno kūrinius gali pamatyti čia>

NASA

Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija įsikūrusi Hiustone, JAV, siūlo leistis į virtualius turus po jų kosminių tyrimų centrą. Turus rasi čia>

Nacionalinis gamtos istorijos muziejus

Jungtinių Valstijų sostinėje Vašingtone įsikūręs muziejus savo kolekcijoje turi per 500 milijonų augalų, gyvūnų, fosilijų, mineralų, akmenų, meteoritų pavyzdžių bei žmonijos kultūros istorijos artefaktų. Tai antras pagal populiarumą Smithsonian instituto muziejus, kuriame dirba apie 185 profesionalūs gamtos istorijos mokslininkai – tai didžiausia pasaulyje mokslininkų grupė, suburta gamtos ir kultūros istorijos tyrimams. Muziejaus internetiniame puslapyje galima leistis į virtualų turą po visus eksponatus, įskaitant žinduolių salę, vabzdžių zoologijos sodą, dinozaurų ekspoziciją ir paleobiologijos salę. Virtualius turus rasi čia>

Metropoliteno muziejus (The Met)

Tai didžiausias muziejus JAV, esantis lankomiausių pasaulio muziejų sąraše. Muziejaus nuolatines kolekcijas sudaro daugiau nei 2 milijonai kūrinių. Čia galima pamatyti kūrinių iš antikos, senovės Egipto, Bizantijos, Azijos, Okeanijos, Afrikos, islamo kolekcijų.  Taip pat muziejus turi dideles įvairių kultūrų muzikos instrumentų, kostiumų, aksesuarų, antikinių ginklų bei šarvų kolekcijas. Muziejaus internetiniame puslapyje galima pamatyti daugybę eksponatų nuotraukų, o su Google kultūros instituto pagalba, leistis į virtualų turą. Kolekcijas rasi čia, o po muziejų gali pasivaikščioti čia ir čia.

Dali muziejus

Figerese miestelį išgarsino žymus Ispanijos genijus Salvadoras Dali. Jis čia gimė, kūrė, gyveno ir mirė, čia ir palaidotas. Svarbiausias lankytinas objektas šiame miestelyje, be abejo, Salvadoro Dali muziejus. Jame yra eksponuojami siurrealizmo genijaus paveikslai, tokie kūriniai kaip „Lietaus Taksi”, „Haliucinogeninis toreodoras”, „Juodasis Kadilakas”, garsiuosius auksinius kiaušinius, kurie pūpso ant muziejaus stogo, veido formos pavidalo kambarį, gausybę pagal menininko eskizus sukurtų papuošalų, kostiumų, kvepalų buteliukų ir daugelį kitų siurrealistinių kūrinių. Muziejus siūlo virtualius turus po muziejaus apylinkes bei kelias parodas, tokias, kaip pavyzdžiui, Mae West veidas. Ekskursijas rasi čia>

Nacionalinis moterų istorijos muziejus

Virdžinijos valstijoje JAV įsikūręs Nacionalinis moterų istorijos muziejus yra skirtas edukuoti, įkvėpti ir parodyti moterų judėjimą, veiklas per istoriją. Muziejaus puslapyje yra nemažai parodų, apie kurias galima pasiskaityti ir peržvelgti kūrinius. Tą padaryti gali čia>

Luvras

Luvras yra ne tik didžiausias pasaulyje meno muziejus, bet ir tikrų tikriausia Paryžiaus istorinė ikona. Muziejus siūlo nemokamas ekskursijas internete, kur galima pamatyti populiariausius muziejaus eksponatus, tokius kaip senovės Egipto objektai ar Mikelandželo darbai. Galima leistis į 360  laipsnių turą ir iš arčiau pažiūrėti į eksponatus. Turus rasi čia>

Google meno projektas

Tam, kad padėtų žmonėms geriau pažinti meną, Google dirba kartu su 60 skirtingų muziejų ir galerijų visame pasaulyje ir siūlo daugybę virtualių turų naudojant Google street view technologiją. Google meno projektas į vieną vietą sujungia meną iš Baltųjų rūmų, Islamiškojo muziejaus Katare ir netgi gatvės meną iš San Paulo gatvių Brazilijoje. Čia rasi pilną sąrašą muziejų, kurių eksponatus gali peržiūrėti neišeidamas iš namų.

Curaçao (Kiurasao arba Kurašao) – nedidukė, vos 450 kvadratinių metrų pločio sala pietinėje Karibų jūros dalyje. Salos klimatas idealus atostogauti visus metus – oro temperatūra čia nenukrenta žemiau 25 ir nekyla aukščiau 32 laipsnių šilumos. Saulėtų dienų būna daugiau nei 350 per metus, o Karibų jūrai būdingi uraganai dažniausiai salą apeina šonu, nepridarydami didesnės žalos. Makaliaus skaitytojas Alexandr šioje saloje praleido nuostabias atostogas ir dalijasi įspūdžiais su visais! :)

Curacao, Bonair ir Aruba salų bendra valiuta – antilų guldeinas (guilder). 2 guldeinai – apie 1 €. Su savim patartina vežtis Amerikos dolerius arba Kanados dolerius, kadangi šiomis valiutomis atsiskaityti galima beveik visur. Tik už prekes ir paslaugas geriau atsiskaityti guldeinais, nes konvertavimo kursas būna ne į turisto naudą (1 prie 1,75). Visur oficialiai už 1 dolerį duoda apie 1,8 guldeino.

Elektros lizdai saloje ne europietiški – reikalingi Šiaurės Amerikos elektros lizdus atitinkantys jungikliai. Keliaujant į šią salą patartina turėti priemonių nuo uodų. Saloje visi šneka vietine kalba – papiamentu ir olandiškai, tačiau beveik visi šneka angliškai, ispanų ar portugalų kalbos žinios taip pat gali praversti. Saloje žmonės draugiški, linksmi, visada pasiruošę padėti, net jei jų neprašai. Net maršrutinių autobusų vairuotojai su malonumu suteiks reikiamos informacijos. Gatvėse ir paplūdimyje groja gyva muzika, vyksta vietinių šokių pasirodymai.

Kaip nukeliauti

Iš Europos beveik kasdien į salą vykdomi tiesioginiai skrydžiai iš Amsterdamo su KLM oro bendrovėmis ir TUI kelionių agentūra. Tai greičiausias (apie 9 valandos) ir pigiausias būdas pasiekti salą. Dažnai paieškos programos siūlo skrydžius per Majamį, Niujorką. Bet tokių skrydžių trukmė dažniausiai yra daugiau nei para. Į salą atplaukia daug kruizinių laivų iš viso pasaulio. Iš Kiurasao oro uosto galima nuskristi į Arubą ar Bonair salą už prieinamą kainą. Skrydžio trukmė apie 30–35 min.

Transportas

Jei gyvensite toli nuo oro uosto ar Willemstad miesto, atvykus į salą, dar oro uoste patartina išsinuomoti automobilį parai arba rinktis gyvenamąją vietą, kuri siūlo pervežimo paslaugą. Kelionės taksi kaina buna apie 40–45 dolerius į Willemstad apylinkes. Automobilių nuomos punktų saloje pakanka, kainos svyruoja apie 30–35 dolerių parai, o užstatas neviršija 150–200 dolerių. Saloje nustatytu laiku važinėja maršrutiniai autobusai, kelionės kaina svyruoja tarp 2,5–5 guldeinų už kelionę, priklausomai nuo maršruto atstumo. Rečiau, bet ilgesniais nuotoliais į pagrindines salos vietas važiuoja autobusai. Bilietų kaina apie 1,7–2,2 guldeino. Autobusų stočių Willemstad mieste yra dvi (Punda ir Otrobanda), po vieną kiekvienoje miesto pusėje. Priklausomai nuo maršruto, pasirenkama tam tikra stotis. Galima rasti keltus, kurie nugabens jus į Venesuelą. Patariu apsistoti pietinėje salos dalyje, kadangi čia dažniau važinėja vietinis transportas, labiau išvystyta infrastruktūra, geras susisiekimas su sostine, daugiau restoranų, paplūdimių, pramogų.

Salos sostinė – Willemstad

Willemstad – į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktas miestas. Vandens kanalų jis perskirtas į dvi dalis, kurias jungia pėsčiųjų tiltas. Willemstad – jaukus, mažas miestas, pasižymintis gražia architektūra, spalvingais pastatais ir subtilia miesto kultūra. Mieste yra turgus, kur galima įsigyti lauktuvių, maisto produktų, įvairių rankdarbių, drabužių, o prie prieplaukos esančiame turguje – vietinių vaisių, naminio romo, vaistažolių, daržovių, žuvies (kurią įsigyti galima tiesiai iš stovinčių laivų su Venesuelos vėliavom, o pageidaujant ją čia jums ir išdoros). Patariu derėtis arba pasakyti, kad per brangu ir eiti toliau, nes kaina kartais sumažėja dvigubai. O į žodžius: ,„I give you best price!“ (liet. parduosiu už geriausią kainą) nekreipkite dėmesio. Taip pat iš anksto klauskite prekių kainos, nes vaisiai ir daržovės tokių tiesiog neturi, o jų galutinė kaina sakoma tokia, kokią nori pasakyti pardavėjas. Patariu paragauti didžiulių avokadų, papajų, mango, melionų.

Aplankykite salos muziejus. Jūros muziejuje, kuris yra tiesiai už žuvies turgaus, sužinosite daugiau apie salą, susipažinsite su jos įžymiais žmonėmis. Jame rodomas vaizdo įrašas, kuris detaliai nupasakoja Curacao istoriją. Miesto centre yra valstybinio pobūdžio pastatai, didžiausias jų – Amsterdamo parlamentas. Patarčiau užsukti į miesto centre esančią sinagogą (įėjimas mokamas), į visas bažnyčias, kurias pamatysite mieste. Beveik kiekvienoje gatvėje rasite nedidelius butikus, firmines parduotuves, įvairių virtuvių restoranus. Dominuoja azijietiška, indiška, itališka virtuvės. Kiekviena gatvelė ypatinga, su savotiškais pastatais, kurie pakeri savo spalvų gama, raštais bei piešiniais ant namų, gėlėmis.

Lankytinos vietos, paplūdimiai

Nors sala nedidelė, aplankyti joje tikrai yra ką. Jūros akvariume pamatysite flamingus, retas žuvis, delfinus, ryklius ir kitus jūros gyvūnus. Apsilankymo metu išgirsite pamokančias gidų istorijas, o dresuotojai parodys ką sugeba jų augintiniai. Keliose miesto šiaurinėse dalyse yra urvų su stalagmitais. Saloje plyti alijošiaus plantacijos, kur siūlomos gydomosios priemonės, yra daug vynuogynų, kur galima užsisakyti vynų degustaciją. Na, o salos rytinėje dalyje yra stručių ferma.

Į šiaurę nuo Willemstad – laukinių flamingų ežeras. Prie jo verta sustoti keliaujant automobiliu, kadangi autobusai važiuoja retai. Caracas įlankoje, netoli Jan Thiel pusiasalio, stovi senovinis fortas, kuriame dar yra patrankų, liudijančių forto gynybines funkcijas. Nuo jo viršūnės į visą įlanką atsiveria įspūdingas vaizdas. Šalia yra keletas nardymo įrangą nuomojančių punktų, iki čia važiuoja autobusai.

Paplūdimių yra nemažai, oficialiai – apie 25. Tačiau, jei skaičiuosime ir laukinius paplūdimius, jų bus daug daugiau. Pagrindiai paplūdimiai yra salos pietinėje pakrantėje. Populiariausias, didžiausias ir labiau lankomas yra Mambo, kuris jungiasi su kitais mažesniais (Hemingway ir Cabana). Jame yra daug pramogų, vaikų žaidimų aikštelė, barai, užkandinės, restoranai, nardymo punktai, jūros akvariumas. Įejimas ir gultai yra mokami (3,5 + 3,5 guldeinų). Tačiau jei ateisite į paplūdimį nuo 16 val., mokesčiai bus netaikomi. Paplūdimiai, kurie priklauso viešbučiams (Cabano) yra brangesni.

Teksto autorius: Aleksandr 

Čilė mus pasitiko sniegu. Argentinos–Čilės sieną kirtome autobusu, kuris vingiuotu keliu riedėjo vis aukščiau, kol snieguotos Andų viršukalnės ėmė atrodyti ranka pasiekiamos. Šiltų drabužių neturėjome, todėl sunerimome – nejaugi ir Osorno mieste, kuris buvo mūsų pirmoji stotelė, bus taip šalta? Tačiau netrukus kelias pakrypo žemyn ir sniegą labai greitai pakeitė vešli žalia žolė –  sunku patikėti, kaip greitai peršokome iš žiemos į pavasarį!

Aukšti kalnai ir visai šalia jų žali derlingi slėniai – toks buvo mūsų pirmasis įspūdis apie Čilės gamtą. Osorno miestas nėra nei gražus, nei įdomus – centrinė aikštė, keletas modernių bažnyčių bei didžiulis blizgantis prekybos centras, kuris, regis, yra pagrindinė miestiečių pramogų vieta – štai ir visos Osorno įdomybės; tačiau jį supantis kontrastingas gamtovaizdis patiks visiems – be jau minėtų slėnių ir kalnų, netoliese yra aktyvus ugnikalnis bei nacionalinis parkas su daugybe ežerų ir sraunių upių, kurių kaiminystėje įrengti laisvalaikio centrai siūlo įvairias vandens pramogas. Vešliose pievose matėme daug įmitusių karvių, o pačiame mieste mus nustebino karvių skulptūrų gausa; net autobusų stotyje esančiame suvenyrų kioskelyje siūloma įsigyti karvių atvaizdais papuoštų raktų pakabukų ir kitų niekučių. Stebėjomės – iš kur tokia meilė karvėms? Vėliau paaiškėjo, Osorno regionas yra svarbus pienininkystės centras, čia gaminami labai skanūs sūriai ir kiti pieno produktai.

Mūsų laukė ilga kelionė, nes pagrindiniu savo kelionės tikslu laikėme toli šiaurėje, prie Bolivijos sienos esančią Atakamos dykumą. Čilė juk ištįsusi lyg sliekas – vidutinis šalies plotis vos 200 km, užtat jos ilgis daugiau nei 4000 km! Todėl ilgai negaišę Osorne, patraukėme į Čilės sostinę – Santjagą.

Santjagas yra didelis, triukšmingas ir labai užterštas – oro tarša čia viena didžiausių pasaulyje. Man Santjagas nepasirodė patrauklus – daug iš pažiūros panašių aukštų, nuobodžiai pilkų pastatų, triukšmingų gatvių ir smogo. Čilėje dažni žemės drebėjimai ir būtent dėl jų kaltės Santjago senamiesčio beveik neliko, o naujieji pastatai vienodoki ir ne itin įdomūs, todėl istoriniu paveldu ir architektūra besidominčius keliautojus Santjagas nuvils. Vis dėlto sostinėje yra keletas lankytinų vietų – mums patiko nedidelė, jauki centrinė miesto aikštė Plaza de Armas, kur verda gyvenimas, gausu renginių, o kiekvieną sekmadienį vyksta nemokami tradicinių Čilės šokių pasirodymai, į kuriuos įtraukiami ir žiūrovai. Iš tolo matėme blizgantį stiklinį Gran Torre de Santjago bokštą, kuris yra aukščiausias Pietų Amerikos dangoraižis (paradoksalu, kad toks aukštas ir iš pažiūros trapus pastatas iškilo aktyvioje seisminėje zonoje!); jame įrengta apžvalgos aikštelė, bet mes miesto apžvalgai pasirinkome Santa Lucia bei San Cristobal kalvas (į San Cristobal galima pakilti funikulieriumi, o jos papėdėje esančiame bohemiškame Bellavista kvartale malonu pasivaikščioti), nuo kurių atsiveria plati panorama. Tiesa, ta panorama mums pasirodė labiau slogi nei žavinga – labai jau pilkas ir nejaukus Santjagas, besitęsiantis kiek akys užmato, užtat tarsi siena fone iškylantys smailiaviršūniai, sniegu blizgantys Andų kalnai žavi savo didybe.

Daug įdomesnis už sostinę yra netoliese esantis Valparaiso miestas – keliaujantiems po Čilę jį aplankyti rekomenduoja visi kelionių vadovai, nusprendėme jų paklausyti ir praleisti porą dienų Valparaiso. Nenusivylėme – šis spalvingas uostamiestis atrodo lyg dailės galerija po atviru dangumi: jo namai nudažyti visomis vaivorykštės spalvomis, daug gatvės meno, ryškūs piešiniai puošia ne tik miesto sienas bei pastatus, bet ir šaligatvius. Valparaiso įsikūręs ant kalvų, jo gatvelės tarsi spalvotas labirintas vingiuoja ne tik į kairę ir į dešinę, bet ir aukštyn ir žemyn, taigi pasivažinėjimas autobusu ar taksi čia pavirsta mažu nuotykiu. Vienas iš Valparaiso simbolių yra jo senoviniai funikulieriai, įrengti devynioliktojo amžiaus pabaigoje ar dvidešimtojo pradžioje. Iš viso jų yra 26, tačiau veikia tik aštuoni – gergždėdami jie lėtai slysta lynais aukštyn arba žemyn, šiek tiek juokingi ir savotiškai žavūs.

Mus sužavėjo šalia autobusų stoties esantis Valparaiso turgus – jis milžiniškas! Daugybė šviežių maisto produktų traukia akį ir žadina apetitą – centrinė Čilės dalis labai derlinga, čia auginama įvairūs vaisiai ir daržovės, o Ramusis vandenynas tiekia jūros gėrybes, taigi gastronominiu požiūriu Čilė yra tikras rojus, ypač tiems, kuriems patinka gaminti patiems. Tradiciniai Čilės patiekalai gana sunkūs, riebūs ir ne itin subtilūs – mėgstama kiauliena, keptos bulvės, iš greitų užkandžių populiarios empanados ir sumuštiniai su viskuo – majonezu, kečupu, avokadais, daržovėmis, sūriu ir kokia nors mėsa (ir viskas viename sumuštinyje!) o besilaikančius dietos, ko gero, išgąsdintų lomo a lo pobre – keptų bulvių kalnas, patiekiamas su keptais kiaušiniais, kepta jautiena ir keptais svogūnais. Tokie gardėsiai mūsų nesužavėjo, tačiau nusipirkę šviežių produktų turguje ir pagauti įkvėpimo dažnai pasigamindavome originalių patiekalų. Beje, Čilė garsėja vynu, čia jis skanus ir nebrangus, taip pat mėgstama arbata, kavos mėgėjams bus kiek liūdniau – karaliauja tirpi kava, dažniausiai Nescafe. Įdomus gatvėse pardavinėjamas gaivusis gėrimas (o gal desertas?) mote can huesillo – persikų sirupas su jame plaukiojančiais džiovintų persikų gabaliukais bei išmirkytomis kviečių kruopomis. Labai saldu!

Spalvingas lyg atvirukas Valparaiso viliojo likti ilgiau, bet skubėjome pasiekti egzotiškąją Atakamos dykumą, taigi šokome į autobusą ir patraukėme tolyn į šiaurę. Kraštovaizdis ir toliau džiugino akį – žalias aksomines kalvas ir derlingus slėnius keitė sausesnės lygumos, gausiai apaugusios kaktusais, o tolumoje vis sumėlynuodavo vandenynas. Buvome taip išlepę ir persisotinę gamtos grožio, kad nebefotografavome peizažo, tik tingiai juo gerėjomės pro langą. Keletui dienų sustojome pakrantės mieste, romantiškai pavadintame La Serena. Vaikštinėdami pajūriu gėrėjomes neregėta paukščių įvairove ir piktinomės netvarkingais, nuolaužų ir pastatų-vaiduoklių pilnais paplūdimiais bei aptrupėjusiais šaligatviais, manydami, kad kurortas tiesiog blogai tvarkomas, kol nesužinojome, kad vos prieš porą mėnesių iki mūsų viešnagės La Serena pakrantes nuniokojo cunamis, o kaimyninis Kokimbo miestas labai nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Staiga apgriuvę pastatai įgavo visai kitą prasmę, o paplūdimyje pastebėje ženklus, rodančius evakuacijos kryptį iškilus cunamio grėsmei, pasijutome nejaukiai.

Iš La Serena tęsėme kelionę Atakamos link. Trumpam sustojome Antofagastos mieste – jis didelis, modernus, skirtas dirbti, o ne pramogauti ir turistams būtų visiškai neįdomus, jei ne iškart už miesto esantys didingi uolienų dariniai – miesto simboliu tapusi La Portada arka bei statūs skardžiai, smingantys tiesiai į jūrą. Antofagastoje esama ir paplūdimių, bet palei Čilės pakrantę vandenynu tekanti šaltoji povandeninė Humboldto srovė, gerokai atvėsina vandenį, todėl maudytis čia visus metus šalta.

Kraštovaizdis aplink Antofagastą nuostabus, įspūdingas ir šiek tiek bauginantis – bekraštė Atakamos dykuma, sausiausia mūsų planetos vieta, nesvetinga, tuščia ir negyva. Dulkėtais keliai pasiekėme pagrindinį ir galutinį mūsų kelionės tikslą – San Pedro miestelį, visų Atakamos dykumą patyrinėti norinčių keliautojų centrą. San Pedro yra tipiška turistų vieta – kur pažvelgsi, vien nakvynės namai, suvenyrų parduotuvės bei kelionių agentūros, siūlančios ekskursijas po dykumą, o žmonės... atrodo, keliautojų čia daugiau nei vietinių, siaurose gatvėse stumdosi dulkėti, prakaituoti, numintus batus avintys ir sunkiomis kuprinėmis nešini keliauninkai iš viso pasaulio, girdėti įvairiausių kalbų mišrainė. Vis dėlto, nepaisant nenutrūkstamo turistų srauto, San Pedro yra jaukus ir mielas miestelis, žavi dykumos oazė, kurioje lengva užsibūti ilgiau, nei planuota. Pamatyti čia galima daug – kelionių organizatoriai siūlo išvykas į oazes, maudynes karštosiose versmėse, žygius po kanjonus, ekskursijas į druskos lygumas, geizerius ir ugnikalnius. Visai šalia miestelio yra garsusis Valle de la Luna – Mėnulio slėnis, kuriame galima stebėti fantastiškus saulėlydžius.

Populiariausia apžiūrėti vietos įžymybes su gidais, tačiau galima dykumą tyrinėti ir savarankiškai, išsinuomavus dviratį, arba, ilgesnėms kelionėms – automobilį. Keliauti po dykumą nelengva – vargina sausas oras, labai išsausėja oda, plaukai, nosies gleivinė, todėl kvėpuojant į nosį skverbiasi dulkės, jos padengia drabužius ir prasiskverbia visur, net į užsegtą kuprinę! Kai kuriuos žmones dėl išretėjusio oro kamuoja aukštikalnių liga – svaigsta galva, sunku kvėpuoti. Visus šiuos negalavimus ir nepatogumus kentėti verta, juos atperka nuostabūs, tarsi ne šio pasaulio vaizdai. Svarbu nepamiršti gerti daug vandens, dieną saugotis karštos saulės, o naktį šiltai apsirengti, nes temperatūrų kontrastas Atakamoje didžiulis – dieną kepina saulė, o naktį labai atšąla, užtat žvaigždėmis nusėtas dangus būna toks gražus, kad gniaužia kvapą. Ne veltui Čilėje įrengta daug observatorijų, tarp jų – ir didžiausią pasaulyje teleskopą turinti Cerro Paranal observatorija, retas plokščiakalnių oras ir giedras dangus sukuria labai palankias sąlygas tyrinėti visatą. Atakamos dykuma, ko gero, buvo įspūdingiausia mūsų Čilėje aplankyta vieta – atšiauri, bet kerinti, romantiška, bet grėsminga.

Čilės gamta, jos įvairovė ir kontrastai ir buvo tai, kas mums paliko giliausią įspūdį. Tyrinėti Čilę buvo lengva ir malonu – nuostabi gamta, skanus maistas bei gerai išplėtota infrastruktūra leido be didelių iššūkių mėgautis kelione. Šią šalį patariame aplankyti gamtos mylėtojams bei nuotykių ieškotojams – nenusivilsite!

Teksto autorė: Gabija

Gran Kanarija nebuvo dažnai mano draugų ir pažįstamų pasakojimuose linksniuojamas pavadinimas. Net neturėjau ryškaus jos įvaizdžio, o paklausta, ką apie ją žinau, būčiau atsakiusi, kad tai prabangus kurortas kažkur prie Ispanijos. Visai netikėtai, paskutinę minutę su draugu pasinaudojome Makalius.lt pasiūlymu aplankyti šią salą. Greitai susižinojome, kad rugsėjo pabaigoje ten šilta, nėra labai brangu, o sala įvairi savo gamta ir siūlomomis veiklomis. Tiek užteko apsispręsti!

Neslėpsiu, daugiau pasidomėjusi, šiek tiek nusivyliau, jog apsistosime šiaurinėje salos dalyje, sostinėje Las Palme. Ten buvo žadamas vėsesnis oras, o vieta – toliau nuo naktinių pramogų. Dabar galiu pasakyti, kad tai puiki vieta gyventi. Čia tikrai šiek tiek vėsiau, nei salos pietuose. Tačiau po intensyvios dienos keliaujant po salą, vos vėsesnis oras vakarop tikrai gaivina ir džiugina. Pati sala nedidelė, į kepinančius pietus nuvažiuoti automobiliu galima per keturiasdešimt minučių. Kadangi patys teturėjome savaitę per kurią labai daug nuveikėme, klubams laiko neliko – jų Las Palme nei ieškojome, nei pasigedome. Bet susidarė įspūdis, kad šis miestas jais ir negarsėja.

Apgyvendinimas

Buvome labai patenkinti  „Apartamentos Tinoca“ – jaukus, tvarkingas viešbutis, kambariui priklauso virtuvėlė, vonios kambarys. Kambarinės kasdien sutvarko, o administratoriai puikiai kalba angliškai ir nusiteikę pagelbėti ar tiesiog papasakoti apie salą. Tiesa, bent jau mūsų vaizdas pro langus buvo į betono sieną, bet kai gyveni pačiame miesto centre, šalia vandenyno ir nedaug būni kambaryje, tai nėra taip jau svarbu.

Transportas

Jei skrendate ne gulėti paplūdimyje, tikrai rekomenduoju nuomotis automobilį. Atstumai nedideli, kuras nėra labai brangus, o ir žymiai patogiau nei išvykos vietiniais autobusais. Tik reiktų turėti omenyje, kad į kai kuriuos objektus veda serpantinai, kurie tuo pačiu metu kvapą gniaužia ir dėl atsiveriančių vaizdų, ir dėl įtampos, kai nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Automobilio stovėjimas dažnai yra mokamas, kainos skiriasi nuo vietovės.

Naudojomės „CICAR“ paslaugomis ir likome labai patenkinti. Puikus aptarnavimas kilus nesklandumams, tvarkingos, patogios mašinos. Tik nelabai verta nuomotis automobilį su navigacine sistema, nes šis neturi tiek daug turistinės informacijos, kiek jos galite rasti telefonų navigacinėse sistemose. Dar vienas patarimas vairuojantiems – nekirskite salos skersai, kadangi visą jos vidurį užima kalnai, per kuriuos važiuoti bus nervų ir kantrybės išbandymas. Punktai, esantys salos kraštuose, greičiausiai yra pasiekiami važiuojant autostrada palei krantą. Net jei kartais tenka apvažiuoti daugiau nei pusę salos, tai tikrai bus paprasčiau ir greičiau nei ieškoti trumpesnių kelių.

Lankytinos vietos ir restoranai

Saloje yra daugybė kasdieniam apsipirkimui tinkamų prekybos centrų, kuriuose kainos yra panašios kaip Lietuvoje. Tik vynas čia daug pigesnis. Vakare galima užsukti į barus ir restoranus. Tobuliausia vieta, siūlanti išskirtinai šviežias jūros gėrybes – „Amigo Camilo“. Čia vienintelis restoranas, kuriame teko stovėti eilėje, nebuvo meniu, o maistą rinkomės tiesiai iš vitrinos. Už du gausius patiekalus ir dvi taures vyno sumokėjome mažiau nei 25 €. Labai patiko ir „La Perpleja Bar“, kuriame plaka nuostabius „Mohito“ kokteilius. Išgerti kavos ir papusryčiauti irgi galima ilgai nesirenkant, čia daug kur siūlomi kruasanai, blyneliai, vafliai. Na, o pavalgius galima iškart kojas pamirkyti vandenyne ir pasivaikščioti viename gražiausių salos paplūdimių „Playa las Canteras“.

Mūsų maršrute atsidūrė botanikos sodas „Jardin Canario“, netoli Las Palmo. Daug kaktusų, kitos augmenijos, bet mums labiausiai patiko pasivaikščiojimas aukštyn-žemyn išsimėčiusiais takeliais. Tačiau visa tai nublanksta prieš vaizdingą kelionę prie vieno salos simbolių – „Roque Nublo“ uolos (1,75 km virš jūros lygio). Iki jos veda serpantinai. Kopti iki uolos reikia nedaug, daugiausia patogiu keliuku, o pasiekus tikslą atsiveria didžiausią įspūdį saloje palikę vaizdai. Aplink plyti kalnai, uolos, žalumos, vandenynas ir Tenerifė. Patirsite ir šiek tiek adrenalino karstydamiesi ir ieškodami geriausių vietų tobuliems kadrams. Turint daugiau laiko galima pasidaryti pikniką ten pat ant uolos, arba netoli esančiame pušynėlyje (kuriame galima apsistoti ir su palapinėmis). Lankėmės šeštadienį, bet turistų nebuvo pernelyg daug.

Trokštant dar daugiau didingų vaizdų, galima keliauti į apžvalgos aikštelę „Mirador de balcón“ ir į parką „Pinar de Tamadaba“. Tačiau mūsų vidurdienį pradėta kelionė, laikas praleistas Roque Nublo ir vinguriavimas serpantinais čia atvedė jau sutemus (rugsėjį temo pusę aštuonių) ir įspūdingų vaizdų jau nepamatėme. Tad nevėluokite arba skirkite tam kitą dieną. Dar vienas privalomas aplankyti punktas – Bandama krateris. Į čia kelias daug paprastesnis, o vaizdas atsiveria tikrai puikus. Toliau – Maspalomas. Čia esančios kopos lietuvių kartais nuvertinamos, nes esą Nidos įspūdingesnės. Mano nuomone, tai visai kitas reikalas. Bendras vaizdas vis tiek kitoks, teritorija pakankamai plati, primenanti dykumą, o kol nusigausite iki paplūdimio, dar ir neblogai pasimankštinsite.

Visai šalia galima ir labai skaniai pavalgyti. Pakrantėje yra ir pigesnių užkandinių, ir prabangesnių restoranų šalia švyturio. Renkomės „Grand Italia“. Už milžinišką picą su jūros gėrybėmis, makaronus, puslitrį vyno, šaltą arbatą ir vandenį sumokėjome virš 40 €. Deja, pats švyturys neveikė, tad jo lankymą keitėme maudynėmis. Vandens temperatūra beveik lygi oro.

Grįžkime į sostinę, nes čia yra puikus senamiestis Vegueta: mielos gatvelės, iš Katedros bokšto (apsilankymas kainuoja apie 1,50 €.) atsiveria miesto vaizdas, rasite puikių kavinių, ledainių, vietų lauktuvėms įsigyti (pigiau nei oro uoste). Dar aplankėme Puerto de Mogan – labai savitą, dailų miestelį, kuriame smagu pasivaikščioti ir nuo krantinės grožėtis nuostabiu vaizdu. Restoranas „Blue Marlin“ už 24 € pasiūlys jūros gėrybių paeliją ir porą taurių nuostabios sangrijos, taip pat gerą nuotaiką ir dėmesingą aptarnavimą. Dar vienas lankytinas punktas – uolos „Cenobio de Valeron“. Už 3 € galima pasižiūrėti į uolose iškaltas grūdų saugyklas ir pasigėrėti atsiveriančiais uolų vaizdais.

Norintiems pamatyti mažesnius, ne turistinius miestelius, rekomenduoju aplankyti Ingenio, Guayadeque, taip pat Santa Maria de Guia. Ne mažesnį įspūdį palieka ir keliai vedantys į juos – serpantinai atveria nuostabius vaizdus į kalnus, tarpeklius, išdžiuvusių upių vagas ir vandenyno pakrantę. Tačiau dar kartą noriu perspėti nepatyrusius vairuotojus, kad būtų itin atsargūs – saugotis vertėtų ne vien siauruose kalnų keliuose, bet ir pačiuose miesteliuose. Bet kokia gyvenvietė, esanti bent šiek tiek arčiau salos centro, pasitinka staigiais posūkiais ir ypatingai stačiais pakilimais ir nuolydžiais. Ne prie vienos sankryžos gali tekti sustoti stačioje įkalnėje.

Apsipirkimas ir pramogos

Kalbant apie parduotuves, Gran Kanarijoje yra daugybė didžiulių prekybos centrų, kuriose galima rasti tiek mums gerai pažįstamas parduotuves, tiek tas, kurių pasigendame. Drabužių ir kitų daiktų, ne išpardavimo metu, kainos yra panašios į vyraujančias Lietuvoje. Su pramogomis saloje mums dabar asocijuojasi Puerto Rico, esantis salos pietuose. Čia išbandėme keletą veiklų: plaukėme stebėti delfinų, pasirinkę „Spirit of the Sea“. Pirmas plaukimas buvo nesėkmingas – delfinų neaptikome, kepino saulė, sėdėjome antrame katerio aukšte, kas linkusiems į jūros ligą, gali būti rimtas išbandymas. Neradus delfinų, be jokių papildomų mokesčių galima registruotis į kitą plaukimą. Tą ir padarėme, tik šįkart rinkomės rytinį plaukimą ir pirmą katerio aukštą. Daug komfortiškiau, o ir aplankė sėkmė – pamatėme delfinus. Nors šie ramūs, nešokinėja, bet įspūdis vis tiek labai didelis. 27 € vertas potyris.

Kita pramoga – nardymas. Susimokėjęs 75 €, licenzijų neturintis asmuo „Top diving“ nardymo mokykloje gauna instrukciją, pasibandymą uoste, o tuomet yra išplukdomas į atvirą vandenyną. Buvome keturiese, su dviem instruktoriais, visas personalas puikiai kalbėjo angliškai, buvo profesionalus, linksmas ir draugiškas. Pats nardymas taip pat puiki patirtis, šiek tiek gąsdinanti, bet įspūdinga. Man asmeniškai, plaukimas pas delfinus buvo ir malonesnis ir įspūdingesnis, bet, manau, čia tiesiog skonio reikalas. Puerto Rico paplūdimys taip pat puikus, pakankamai erdvės ne ant degančio smėlio, tad galima apsieiti ir be gulto nuomos ir mėgautis saule bei vandeniu.

Štai tokios intensyvios buvo mūsų atostogos Gran Kanarijoje. Daugybės vietų dar tikrai neaplankėme, o ir laiko pasimaudyti ir pasivartyti paplūdimyje tikrai pritrūko. Į salą drąsiai galima vykti dviem savaitėm. Mūsų viešbučio administratorius patarė atvykti žiemą, nes oras būna puikus, vanduo taip pat, o ir turistų mažiau (nes ispanams ne atostogų metas). Tik niekas negali garantuoti, kad bus žalumos. Esą viskas sužaliuoja keletą dienų palijus, o sausuma kartais gali tęstis mėnesiais. Tai įvairiapusė, įdomi, veiklų ir vaizdų kupina sala. Gyventojai draugiški, daug kur galima susišnekėti angliškai, vokiškai, o ir visiškai ispaniškose vietose gestai ir žodynėlis padeda gauti ko tik nori, be jokių problemų. Maršrutų, lankytinų vietų, maitinimo įstaigų pasirinkimą labai palengvina ir „Trip Advisor”. Na, o daugiau…tereikia įsijausti į pietietišką gyvenimo ritmą ir džiaugtis. Tai sala, į kurią dar tikrai norėsis sugrįžti!

Teksto autorė: Simona Kalvelytė

Kai laiką leidi namuose, tačiau nori susipažinti su spalvotu pasauliu, į pagalbą ateina internetas ir tokios populiarios filmų bei serialų platformos kaip Netflix, kuriose galima rasti daugybę įdomių dokumentinių filmų ir žiūrėti juos legaliai. Papasakosiu apie keletą žiūrovų mėgstamiausių dokumentinių filmų, kuriuos rekomenduoju pasižiūrėti ir tau!

Pedal the World

Jei labai mėgsti keliones ir pasivažinėjimus dviračiu, pažiūrėk Netflix esančią dokumentiką Pedal the World, kurioje pamatysi vokietį Felix Starck, kuris per vienerius metus sukorė 20 000 km ir aplankė 22 šalis važiuodamas... dviračiu. Jo kelionė varginanti, tačiau atimanti žadą.

Street Food

Niekas nepaneigs, kad didelę dalį lankomos šalies kultūros galima pažinti per tos šalies maistą. Kiekviena valstybė turi savitas maisto ruošimo, valgymo tradicijas, kurios gali patikti, gali kelti nuostabą, bet visuomet padės geriau suprasti vietos gyvenimą. Netflix paieškoje galima rasti kelių serijų dokumentiką Street Food, kurioje pasakojama apie ikoniškas maisto vietas Azijoje: Taivane, Tailande, Filipinuose, Vietname ir kitose šalyse.

National Parks Adventure

Jei mėgsti keliones ir poilsį gamtoje, tau tikrai patiks pasidairyti po gražiausius nacionalinius parkus Amerikoje. Žymus alpinistas Conrad Anker, fotografas Max Lowe ir menininkas Rachel Pohl žiūrovus supažindina su žymiausiais nacionaliniais parkais: Yellowstone, Yosemite, Glacier nacionaliniu parku, Redwood nacionaliniu parku, Everglades ir Arches.

Conan Without Borders

Jei amerikiečių vakaro šou vedėjas Conan O'Brien tau yra bent kiek pažįstamas, net neabejoju, kad patiks stebėti jo smagią kelionių dokumentiką. Fanai visame pasaulyje gali stebėti kaip jis tampa K-pop muzikos žanro žvaigžde Korėjoje, mokosi šokti rumbą Kuboje, filmuojasi telenovelėje Meksikoje bei filme Romoje ir keliauja po Izraelį. Galbūt dauguma kelionių dokumentikų neprivers garsiai juoktis, bet ši tikrai tai padarys.

Expedition Happiness

Tas pats vaikinas, Felix Starck, apvažiavęs pasaulį dviračiu, sukūrė dar vieną kelionių dokumentiką kartu su Selima Taibi, kurioje galima matyti jų kelionę po Ameriką su amerikietišku mokyklos autobusu. Kartu su savo šunimi jie leidžiasi į kelionę nuo Aliaskos iki Meksikos.

Virunga

Kongo respublikoje filmuota, Oskarui nominuota dokumentinė, širdį paliečianti juosta Virunga pasakoja apie žmones, rizikuojančius savo gyvybe tam, kad išgelbėtų Afrikos nacionalinį parką ir jame gyvenančias nykstančias gorilas.

Magical Andes

Nuo Argentinos iki Kolumbijos, ši įkvepianti dokumentika sukasi aplink penkis žmones, pasakojančius apie jų ryšį su Pietų Amerikos kalnais.

The Dawn Wall

El Capitan uola Yosemite nacionaliniame parke JAV yra labai žymi alpinizmo vieta. Dawn Wall arba aušros siena uola taip vadinama yra dėl to, kad tai yra pirasis objektas visame slėnyje, kurį apšviečia tekanti saulė. Šia sienas niekas prieš tai nėra lipęs nenaudojant alpinizmo įrangos (išskyrus įrangą, skirtą apsaugoti nuo kritimo), kol tai padarė alpinistai Tommy Caldwell ir Kevin Jorgensen. Dokumentikoje pasakojama apie metų metus trunkančias treniruotes bei alpinistų motyvaciją.

Bekraštėje dykumoje ramia vaga tekantis klajoklių gyvenimas ir čia pat stūkstantys debesis siekiantys dangoraižiai, auksinė prabanga ir nepralenkiami rekordai. Persijos įlankos perlu vadinami Jungtiniai Arabų Emyratai – pasakiška vieta, kur po kaitria saule įsikūrę miestai stebina net visko mačiusius keliautojus!

Palmių salos – aštuntasis pasaulio stebuklas

Nors taip vadinamos neoficialiai, įspūdingosios palmės formos salos išties nusipelno vietos stebuklų sąraše. Sukurti žmogaus rankomis, šie du pusiasaliai kartu užima maždaug 800 futbolo aikščių plotą, todėl matosi net iš kosmoso. Įspūdingoje vietoje verda ne mažiau ypatingas gyvenimas – palmės lapuose įsikūrę patys prabangiausi viešbučiai, vilos, prekybos ir pramogų centrai.

Rub' Al Khali – tikrasis dykumos gyvenimas

Kol didžiuosiuose miestuose vienas po kito kyla prabangūs dangoraižiai ir verda aktyvus gyvenimas, bekraštėje dykumoje, regis, laikas visiškai sustoja. Apsilankius viename iš penkiasdešimt Livos oazėje įsikūrusių kaimelių ir iš labai arti susipažinus su tikru pirmykščiu dykumų gyventojų gyvenimu, įspūdingi Jungtinių Arabų Emyratų kontrastai stebins dar labiau.

Burj Khalifa – aukščiausias pasaulyje

160 aukštų statinys, matomas net už 95 km, gali pasigirti ne tik įspūdingu aukščiu. Neregėtose aukštumose įsikūrę prabangūs butai ir viešbučiai, gyventojai meldžiasi aukščiausiai pasaulyje esančioje mečetėje, maudosi aukščiausiai esančiame baseine ir bet kada panorėję mėgaujasi įspūdingomis panoramomis iš aukščiausios pasaulyje apžvalgos aikštelės.

Gold Souk – aukso turgus

Prekybiniame Dubajaus rajone Deiroje įsikūręs aukso turgus – vienas didžiausių pasaulyje, čia savo dirbinius siūlo net 300 parduotuvių. Nenuostabu, turint omenyje faktą, kad vidutiniškai per metus vienas JAE gyventojas nusiperka apie 15 kg aukso dirbinių. Nors ir apsuptas tviskančios prabangos, šis turgus pilnas rytietiško šurmulio, o derėtis dėl mažesnės kainos – tiesiog privaloma.

Šeicho Zaido mečetė – architektūros šedevras

Šešta pagal dydį mečetė pasaulyje stebina savo nepaprastai didinga architektūra ir įmantriu interjeru. Iš išorės – baltutėlė, kaip ką tik iškritęs sniegas, viduje tiesiog alsuoja prabanga, kuriai sukurti naudotas auksas, marmuras, kristalai, brangakmeniai, keramika. 40 000 lankytojų talpinančios mečetės grindis puošia didžiausias pasaulyje kilimas, sveriantis beveik 47 tonas!

Dubai Miracle Garden – spalvinga pasaka

Ore sklando malonus gėlių aromatas, akys raibsta nuo pasakiškos spalvų įvairovės ir įspūdingų vaizdų – parko dizaineriai ir sodininkai fantazijos tikrai nestokoja. Parkas nuolat pildomas nepaprasto grožio įmantriomis gėlių skulptūromis, kurių viena didžiuojasi didžiausio pasaulyje vertikalaus sodo vardu, užfiksuotu Gineso rekordų knygoje.

Burj Al Arab – Dubajaus simbolis

Burj Al Arab – Arabijos burė, trečia pagal dydį viešbutis pasaulyje, buvo statytas su tikslu tapti Dubajaus simboliu, tikriausiai todėl yra vienas labiausiai fotografuojamų objektų istorijoje. Vienintelis pasaulyje 7 žvaigždučių viešbutis stebina ypatinga prabanga ir unikalia forma – baltutėle bure, virš vandens iškilusia net 321 m.

Informacija parengta pagal Tez Tour.

Daugelis mūsų leisdamiesi į keliones nori pamatyti ne tik didžiulius miestus, bet ir gražiausius gamtos kampelius bei jų gyventojus. Šiuo metu, kai laiką leidžiame namuose, pasižvalgykim po pasaulio gamtos rezervatus, kuriuose tiesiogiai galima stebėti egzotinius gyvūnus!

Tau vandens duobė Madikwe Game Rezervate, Pietų Afrika

Madikwe rezervatas anksčiau buvo fermos teritorija, tačiau dėl prastos dirvos kokybės, čia buvo sunku ką kokybiško užauginti. Po ilgų paieškų Pietų Afrikos vyriausybė rado šį žemės plotą ir nusprendė, kad jis puikiai pasitarnaus kaip Nacionalinis parkas bei ekonomiškai prisidės prie vargingos vietovės gyventojų gerovės. Pamatyti kaip čia gyvena gyvūnai gali čia>

The Naledi Cat-EYE vietovė Olifants West Game Rezervate, Pietų Afrika

Privatiems asmenims priklausantis rezervatas, kuriam 1993 metais suteiktas gamtos rezervato statusas. Iš kitų privačių rezervatų jis išsiskiria tuo, kad per jį teka upė. Pažiūrėti kaip čia gyvena gyvūnai gali čia>

Homosassa Springs vietovė, povandeniniai lamantinai, Florida, JAV

Povandeninė kamera paneria po vandeniu tam, kad žmonės galėtų susipažintu su Floridos numylėtiniais vandens žinduoliais Vakarų Indijos lamantinais. Čia saugomi lamantinai, kurie negali būti išleidžiami į laisvę nes yra sužeisti arba sergantys tam tikromis ligomis. O parko darbuotojai jais kasdien rūpinasi. Pasižiūrėti į plaukiojančius lamantinus gali čia>

Afrikos gyvūnai, Watering Hole vietovė Laikipia regione, Kenija

Centrinėje Kenijoje įsikūrusi vieta, kurioje ne tik gyvena gyvūnai, bet ir atvyksta įvairūs mokslininkai, tiriantys Afrikos laukinį gyvenimą. Šioje vietovėje galima išvysti dramblius, hipopotamus, žirafas, zebrus, gazeles, krokodilus, leopardus ir daugybę kitų gyvūnų rūšių, kurie čia ateina atsigerti ar nusiprausti. Gyvūnus stebėti gali čia>

Liūtė Nikita, Tampa, Florida, JAV

Didesnė už daugelį patinų liūtų, liūtė Nikita į Didžiųjų Kačių prieglaudą Floridoje atkeliavo po to, kai per narkotikų reidą buvo konfiskuota ir nuvežta į vieną zoologijos sodų. Čia galima stebėti jos kasdieninį gyvenimą>

Siku ir jo poliarinių meškų šeima Kolinde, Danijoje

Danijoje, Kolinde esančiame skandinavijos laukinės gamtos parke gyvena poliarinis meškinas Siku, jo tėtis Nanok ir dėdė Nuuk. Ir visų jų kasdienybę gali stebėti čia>

Ouwehand parkas Nyderlanduose, poliarinė meška ir du meškiukai

Ouwehand zoologijos sode Nyderlanduose gyvena poliarinė meška mama Freedom, jos du meškiukai ir močiutė Huggies. Meškiukai gimė 2014-aisiais ir pavadinti Akiak (drąsus) ir Sura (naujas gyvenimas). Jų kasdienybę stebėti gali čia>

Šiais laikais praktiškai visą informaciją galima rasti internete, o pakeliauti galima ir virtualiai! Expedia kelionių ekspertai sukūrė daugybę skirtingų video klipų apie skirtingas vietas pasaulyje, kuriuos pasižiūrėjęs tikrai norėsi jas užkeliauti! Pasižiūrim?

Keliauk į Kubą:

Aplankyk Bora Bora Prancūzijos Polinezijoje:

Pasigrožėk Los Andželsu JAV:

O gal keliamės į Niujorką?

Keliauk į Islandiją:

Aplankyk Buenos Aires

Daugiau krypčių rasi Expedia YouTube paskyroje čia>

Kiekvienas bent kartą esame užmetę akį į prabanga tviskančių namų ar viešbučių nuotraukas. Juk kartais taip smalsu pamatyti, kaip atostogauja pasaulinio lygio įžymybės, milijonieriai ir kiti garsūs žmonės! Pasaulyje yra daugybė prabangių viešbučių, kurie pasislėpę toliau nuo civilizacijos arba įkandami ne visiems, todėl ne itin gerai žinomi. Šie viešbučiai svečius vilioja prabangiais numeriais, pasaulinio lygio virtuvės šefais, puikiu aptarnavimu bei prabangiais SPA centrais ir gražiausiais pasaulio baseinais. Štai keletas įdomiausių iš prabangiausių pasaulio viešbučių sąrašo. Kuriame norėtum apsistoti tu?

Umaid Bhawan Palace 5*, Džodhpuras, Indija

Pastatytas dar 1943 metais, šis viešbutis išsidėstęs 10 hektarų teritorijoje ir yra laikomas viena didžiausių privačių rezidencijų visame pasaulyje. Čia svečius pasitinka išpuoselėti sodai, muziejus, bibliotekos, Viktorijos laikų antikvariniai dirbiniai, prabangus SPA centras, kuriame galima lepintis turbūt visomis kada nors sugalvotomis procedūromis, taip pat – neapsakomo grožio rožių žiedų baseinas, kuriame tvyro itin jauki, intymi atmosfera. Viešbučio numeriai nėra paprasti – jie įrengti specialiai aukštuomenei. Net kambarių mini baruose stovi kolekcinio vyno buteliai ir kiti prabangūs gėrimai.

Soneva Jani 5*, Noonu atolas, Maldyvai

Vienas gražiausių ir brangiausių Maldyvų viešbučių, įsikūręs 6 kilometrų ilgio skaidrioje žydroje lagūnoje. Svečiai čia apsistoja virš vandens įrengtose vilose. Kiekviena vila turi atskirą privačią lagūnos zoną, vonios kambarį, dušą po atviru dangumi, svetainę, baseiną ir atsidarantį stogą, tad galėsi stebėti žvaigždes neišlipdama iš lovos. Taip pat vilose įrengtos čiuožyklos, kuriomis iš viršutinio aukšto smagiai nučiuoši tiesiai į apačioje tyvuliuojančią lagūną. Iš pirmo žvilgsnio viešbutis neatrodo labai įmantriai, tačiau toks ir buvo dizainerių sumanymas – visą kompleksą įrengti naudojant aplinką tausojančias ir atsinaujinančias medžiagas.

Canaves Oia 5*, Santorinas, Graikija

Žymiajame Santorinio salos Oija miestelyje įsikūręs viešbutis – vieta, kurioje susipina prabanga ir gamtos grožis. Viešbutis yra pastatytas ant uolos krašto ir savo lankytojams siūlo kambarius su vaizdu į Egėjo jūrą bei vulkaną. Interjere vyrauja tradicinės graikiškos balta ir mėlyna spalvos. Vienas įspūdingiausių viešbučio objektų – visame pasaulyje garsus prabangus lauko baseinas. Pasiplaukiojimas šiame lauko baseine sukuria tikrą begalybės jausmą – lyg kabėtum ant uolos krašto. Liukso klasės numeriai turi privačius baseinus, įrengtus tiesiog olose.

Burj al Arab 7*, Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai

„Arabijos bokštu“ vadinamas viešbutis yra vienas žinomiausių pasaulio viešbučių, tapęs Dubajaus miesto vizitine kortele. Tai yra vienas iš vos kelių viešbučių, įvertintų net 7 žvaigždutėmis! 320 m aukščio viešbutis pastatytas dirbtinėje, specialiai tam tikslui supiltoje saloje. Viešbutyje yra tik liukso klasės kambariai. Paslaugumas, prabanga, asmeninis servisas garantuotas kiekvienam svečiui. Numeriuose yra didžiuliai panoraminiai langai, pro kuriuose atsiveria įspūdingi Dubajaus dangoraižių vaizdai, asmeninis liftas, privatus kino teatras, besisukančios lovos, poilsio kambarys, net atskiras persirengimo kambarys, kuris yra didesnis už vidutinį viešbučio kambarį. Kiekvienam viešbučio numeriui paskiriama po brigadą patarnautojų, kurie 24 valandas per parą yra pasirengę teikti paslaugas, rodyti dėmesį ir kitaip stebinti lankytojus. Beje, jeigu atsibostų čia būti, už papildomą sumą galima sraigtasparniu išskristi tiesiai iš viešbučio.

Ritz Paris 5*, Paryžius, Prancūzija

Istorinis viešbutis, įsikūręs Paryžiaus širdyje, Vendôme aikštėje, šalia operos teatro. Tai – vienas elegantiškiausių pasaulio viešbučių. Ypač didelis dėmesys čia skiriamas nepriekaištingam aptarnavimui. Viešbutį buvo pamėgę ir nuolat jame lankydavosi Vindzoro kunigaikščiai, rašytojas Ernestas Hemingway, dizainerė Coco Chanel ir daugelis kitų garsenybių. „l’Ecole de Gastronomie Francaise RitzEscoffier“ siūlomuose kursuose galėsi išmokti prancūziškos virtuvės paslapčių, pasimėgauti nuostabiomis procedūromis sveikatingumo centre, išpuoštame freskomis ir mozaika, atsigaivinti nuostabaus grožio vidaus baseine ar apsipirkti prabangiose viešbučio parduotuvėse.

The Omnia 5*, Cerma, Šveicarija

Kalvos papėdėje, virš Cermos miestelio stogų įsikūręs prabangus viešbutis orientuojasi į gamtos ir kalnų mylėtojus. Patekimas į šį viešbutį yra neįprastas – reikia eiti tuneliu, kuriame yra liftas, pakeliantis tiesiai į viešbučio registratūrą. Viešbučio svečiai apsistoja moderniai įrengtuose numeriuose, gali mėgautis aukščiausios kokybės patiekalais restorane, o po vakarienės – prisėsti lauko terasoje, atsigerti kvapnios kavos ir pakvėpuoti grynu kalnų oru. Vakarais viešbutyje skamba gyva fortepijono muzika, kurią atlieka pasaulinio garso muzikantai.

Tinklaraščio myliukeliones.lt įkūrėjai, prisiekę kelionių mėgėjai Viktorija ir Aurimas leidosi į povestuvinę kelionę į Kipro salą. Išsamius jų įspūdžius bei gausybę naudingų patarimų rasi žemiau. Skaitom, mėgaujamės ir pavyyydim tokios šaunios povestuvinės kelionės! Beje, jei ir tu gundaisi užkeliauti Kiprą, kelionių pasiūlymus rasi ČIA.

Povestuvinei 7 dienų kelionei pasirinkome Kiprą dėl kelių priežasčių:

• Savaitės atostogoms tai gana nedidelė sala, tad planavome spėti ir pakeliauti, ir pailsėti;
• Patogus tiesioginis skrydis, bilietus pirkome prieš kelias dienas, kainos palyginus normalios, o apartamentų ir viešbučių pasirinkimas taip pat nemažas (turint minty, kad užsakinėjome liepą ir paskutinę akimirką);
• Nemažai lėmė ir gera padėtis dėl Covid-19, tad tikėjomės, kad atostogų metu didelių pasikeitimų nebus;
• Ir žinoma, labai norėjome saulės, šilumos ir paplūdimio su žydra jūra.

Džiaugiamės pasirinkę Kiprą, nes šis sprendimas mums pasiteisino 100%, tad apie viską plačiau.

Ką reikėtų žinoti prieš vykstant į Kiprą (kelionės data: 2020 liepa)

Vasarą Kipre sausa ir karšta, įprastai būna saulėta ir 30 laipsnių temperatūra, nudegti saulėje galima labai greitai. Kepurė ir saulės akiniai yra būtini. Saulės apsaugos kremų pasirinkimas Kipre yra gerokai didesnis nei Lietuvoje, tad galima nusipirkti vietoje.
Kainos mums pasirodė labai panašios kaip ir Lietuvoje, valiuta – Euras.
Norint keliauti po Kiprą ir aplankyti lankomas vietas rekomenduojame nuomotis automobilį, nuomos punktų pasirinkimas didelis, užsisakyti automobilį galima iš anksto internetu, taip galite sutaupyti laiko.
Eismas vyksta kairiąja kelio puse, todėl automobiliuose vairas yra dešinėje pusėje. Rekomenduojame nuomotis automobilį su automatine pavarų dėže, tai padės lengviau adaptuotis vairuojant.
Elektros rozetės yra su 3 kojelėm, kaip kad Anglijoje, tad yra reikalingas adapteris, kurį Kipre, jei ką, už 2-3 Eur galima nusipirkti viešbutyje arba bet kurioje parduotuvėje.
Gerti vandenį iš čiaupo Kipre nerekomenduojama, tad geriamą vandenį reikėtų pirkti.
Vasarą visur patalpose labai karšta, tad kondicionierius yra būtinas. Renkantis apgyvendinimą ar automobilį nuomai į tai reikėtų atsižvelgti.
Maisto porcijos restoranuose ir kavinėse yra gana didelės, vienos porcijos dažnai užtenka 2 žmonėms. Mes paprastai užsisakydavome vieną užkandį bei vieną pagrindinio patiekalo porciją ir mums abiems tikrai užtekdavo.

Pasiruošimas

Vykti į Kiprą nusprendėme paskutinę akimirką, t.y. likus 4 dienoms iki skrydžio, išsirinkome kelionės datą 2020.07.20-27, nes tada radome pigiausius bilietus. Iš karto nusipirkome skrydžio bilietus ir susiradome viešbutį. Likus mažiau nei 24 val iki skrydžio reikėjo internetu užsipildyti Cyprus flight pass, kurią mes dėl visa ko atsispausdinome. Ji buvo reikalinga tiek Vilniaus, tiek Kipro oro uostuose. Skridome su Wizzair, tad susikrovėme 2 nedideles kuprines (40x30x20 cm), nes nenorėjome papildomai mokėti 50 Eur už registruotą bagažą. Oras buvo puikus, tad daugiau daiktų neprireikė. Toliau viską susiplanuoti nusprendėme jau atvykę į vietą.

Atvykimas

Vilniaus oro uoste buvo nedaug žmonių, didelių eilių niekur nebuvo, bet mūsų lėktuvas atrodė ganėtinai pilnas, nors ir buvo laisvų vietų. Skrydis į Kipro miestą Larnaką truko 3.5 val. Tik nusileidus mus visus nuvežė į atskirą terminalą, kuriame dar karta visus suregistravo ir visiems (bent jau taip mums pasirodė) padarė Covid-19 testą, nors žinojome jog prieš savaitę atskridusiems iš Lietuvos testų nedarė. Kaip supratome, Kipras sureagavo į Lietuvoje padaugėjusių Covid-19 užsikrėtimo atvejų, tad apsidraudžiant visus ir patikrino. Neigiamus testų atsakymus gavome sms žinute po 4 val., tad toliau ramiai turistavome. Mūsų viešbutis buvo už 60 km nuo oro uosto ir į jį jokių tiesioginių autobusų iš oro uosto nebuvo, tad nusprendėme autobusu važiuoti į Larnakos centrą ir iš ten kitu autobusu į Ayia Napos, kelionė autobusu iki viešbučio vienam žmogui kainavo 4 Eur. Tiesa, buvo galima į viešbutį vykti ir taxi, bet pagailėjome 50 Eur už šią kelionę.

Pirmas įspūdis

Tik išėjus iš Larnakos oro uosto lauke buvo taip karšta, jog tiesioginėje saulėje išbūti buvo labai sunku, tad ieškojome pavėsio. Pati sala pasirodė labai sausa, išdeginta saulės, trūko žalumos. Visi užkalbinti žmonės buvo labai malonūs ir paslaugūs. Priešingai nei Azijoje, čia nebuvo jokių įkyrių taksistų ar gatvės pardavėjų. Keliai pasirodė labai tvarkingi, aplinka sutvarkyta, nesimatė jokių besimėtančių šiukšlių, paplūdimiai buvo švarūs, prižiūrėti. Be to, pastebėjome, jog daug kur vyko statybos, buvo statomi nauji viešbučiai ir namai, tad susidarė toks įspūdis, jog Kipras gana sparčiai vystosi. Pradžiai atrodė jog turistų yra nedaug, bet vėliau pamatėme, jog paplūdimiai pilni žmonių, dieną laisvų gultų sunkiai surasi, nors ir ne visi restoranai dirba, bet vakarais kai kurie būdavo pilni ir staliuko sunkiai gausi. Mūsų viešbutyje beveik visi kambariai buvo užimti, tad nejaukumo jausmo dėl mažesnio turistų srauto mes nepajutome. Daugiausiai sutikome Lenkų ir Vokiečių turistų.

Apgyvendinimas

Renkantis viešbutį mums buvo svarbiausia, kad jis būtų šalia gražaus paplūdimio, su balkonu, taip pat su įskaičiuotais pusryčiais, nes nebuvome tikri ar aplinkui rasime kur papusryčiauti. Didelė viešbučio teritorija nebuvo itin svarbi, kadangi paprastai viešbučiuose daug laiko nepraleidžiame 🙂 Kipre daug kur galima išsinuomoti studijos tipo apartamentus su virtuvėle, kur maistą galima gamintis patiems, bet mes norėjome pailsėti nuo sukiojimosi virtuvėje. Išsirinkome Napasol Boutique viešbutį šalia Nisi paplūdimio Ayia Napos miestelio pakraštyje. 7 naktys su pusryčiais kainavo 560 Eur. Nuo viešbučio iki paplūdimio pėstute tebuvo 350 metrų arba 4 min. kelio. Šis paplūdimys yra vienas gražiausių Kipre, su prie kranto esančia nedidele sala iki kurios galima nubristi arba, vandeniui nuslūgus, tiesiog iki jo galima nueiti. Ayia Napos miestelis garsėja savo naktiniais vakarėliais, tad mums labai patiko idėja apsistoti toliau, t.y. 3 km nuo centrinio šurmulio. Užsakant viešbutį mes parašėme komentarą, kad tai bus mūsų povestuvinė kelionė ir norėtume kambario ne pirmame aukšte. Galiausiai mes gavome patį geriausią kambarį viršutiniame aukšte, su vaizdu į jūrą. Mums atvykus viešbučio savininkas dovanų atnešė ąsotį sangrijos su pintine vaisiais ir tai mums buvo labai maloni staigmena.

Transportas

Kipre yra išvystytas autobusų tinklas, tad su jais gana nebrangiai daug kur galima nuvažiuoti (bilietas asmeniui iš Larnakos oro uosto iki centro kainavo 1,5 Eur, iš Larnakos centro iki Ayia Napa asmeniui 2,5 Eur). Visur yra nemažai automobilių nuomos punktų, kainos prasideda nuo 35 Eur už parą, nuomoti automobiliai yra su raudonais numeriais ir paprastai būna gana nauji. Be to, daug kur nuomoja keturračius bei bagius, kurie yra labai populiarūs ir su kuriais galima patyrinėti apylinkes. Daug kur galima važiuoti su taxi, nors jie mums pasirodė brangūs, pvz. nuo viešbučio iki centro už 3 km sumokėjome 8 Eur, bet jei yra didesnė kompanija, tada apsimoka, nes daugiausiai važinėja 7 vietų taxi limuzinai.

Maršrutas

Kipre praleidome 7 dienas, nusprendėme 3 dienas aktyviai turistauti, o likusias 4 dienas tingiai praleisti paplūdimyje. Internetu susiradome gerai įvertintą automobilių nuomos punktą ir ten nuvykę išsinuomavom automobilį 3 dienoms, kadangi turistų mažiau nei įprastai, tad iškart gavome apynaujį Nisan Note su automatine pavarų dėže. Viena automobilio nuomos diena su draudimu mums kainavo 35 Eur, be to reikėjo palikti 300 Eur užstatą, kurį rezervavo iš mūsų kreditinės kortelės ir pabaigoje grąžino. Mūsų aktyvaus poilsio maršrutas buvo toks:

1 diena: skrydis į Kiprą – viešuoju transportu važiavimas iki Larnakos centro – pasivaikščiojimas po St. Lazarus bažnyčia, Larnakos uostą, Finikudes promenadą – po pietų viešuoju transportu nuvykimas į Ayia Napa – poilsis prie Nissi paplūdimio.

2 diena: Love bridge – Cape greco parkas, kuriame yra Blue Lagoon – Fig tree bay – poilsis Konnos beach.

3 diena: Kolossi pilis – Omodos kaimelis – Millomeris krioklys (galima važiuoti ir beveiki iki pat kroklių, praleidžiant trekkinimo dalį, mes važiavome iki “trail start”, tad užtruko dar nuėjimas ir grįžimas iki kroklių, bet mums visai patiko) – Olimpo kalnas.

4 diena: Afroditės uola (visa vieta vadinasi Petra tou Romiou) – karalių kapai (Thombs of Kings) – Avakas perėja (Avakas gorge).

5-7 dienos: poilsis Nissi beach, vakare aplankėme Ayia Napa centrą, garsiąją barų gatvę (kuri buvo tuštoka). Dar vieną dieną būtume mielai pakeliavę po salą, nes tikrai ne viską apžiūrėjome. Galima vieną iš poilsio dienų pasiplanuoti plaukiojimą laivu (trunka apie 6 val.), kuris stoja įvairiose įlankose, galima maudytis ir tuo pačiu grožėtis vaizdais.

Saugumas

Apsaugines kaukes reikėjo nuolat dėvėti oro uostuose ir Kipro viešuosiuose autobusuose. Apsaugines kaukes Kipre dėvėjo taksi vairuotojai, pardavėjai, restoranų padavėjai. Visur prie įėjimo buvo rankų dezinfekcinio skysčio, paplūdimiuose kai kur buvo didesni tarpai tarp gultų, bet daugumoje vietų atstumai tarp gultų buvo įprasti, ten kur paplūdimio skėtukai neturėjo gultų greitai po jais atsirasdavo turistų su dekiais. Restoranuose stalai buvo dezinfekuojami, maistą bufete per pusryčius įdėdavo padavėjas, tad tai pradžioje pasirodė neįprasta, bet greitai pripratome. Apibendrinant, Kipre buvo laikomasi visų pagrindinių saugumo reikalavimų.

Išlaidos

Skrydžio bilietai (2 žmonėms) – 340 Eur (Wizzair Vilnius-Larnaka-Vilnius, tik rankinis bagažas);
Viešbutis su pusryčiais (7 n.) – 560 Eur;
Automobilio nuoma (3 d.) – 120 Eur;
Kuras – 60 Eur;
Restoranai ~300 Eur;
Taxi, autobusai ~ 70 Eur;
Kitos smulkios išlaidos (gultai, ledai, įėjimai į kai kuriuos objektus, etc.) ~ 130 Eur;
Bendrai ~ 1 580 Eur.

Apibendrinimas

Poilsiauti ir turistauti Kipre mums patiko, puikiai pavyko suderinti aktyvų ir pasyvų poilsį. Oras buvo puikus, dangus buvo giedras visas dienas. Nors ir buvo karšta, bet mes greitai prie to pripratome ir tai mums nesukėlė didelių problemų. Mums pasirodė, jog Kipras yra prisitaikęs prie milžiniškų turistų srautų, o kadangi tokių srautų nebuvo, mums viskas buvo idealu, nes niekur nereikėjo laukti eilėse, lankomuose objektuose buvo mažai turistų, niekas netrukdė fotosesijoms, visada gavome gultą paplūdimyje prie pat vandens, žmonės buvo draugiški, malonūs ir išsiilgę turistų.

Daugiau Viktorijos ir Aurimo įspūdžių rasi jų kelionių bloge: myliukeliones.lt

Tenerifė – didžiausia Kanarų salyno sala, kurios sostinė yra Tenerifės Santa Krusas. Tenerifė sutartinai visų vadinama amžinojo pavasario sala. Kodėl? Žinoma, dėl nuostabaus klimato, kuris turistus vilioja visais metų laikais.

Tenerifė garsėja nuostabiais gamtos kūriniais, vienas iš jų – Teidės ugnikalnis, stūksantis salos centre. Šis ugnikalnis ne tik aukščiausia Ispanijos viršūnė, bet ir aukščiausias kalnas Atlanto vandenyne, kuris dalija salą į dvi klimato zonas – drėgną, su gausia augalija šiaurėje ir saulėtą bei sausą pietvakariuose. Kadangi pietinėje dalyje šilčiau, čia ir įsikūrę didieji salos kurortai, kur atsiveria patys gražiausi vaizdai, driekiasi patys nuostabiausi paplūdimiai ir matyti ugnikalnio peizažai.

Ką verta aplankyti Tenerifėje

Bene lankomiausia Tenerifės vieta – Loro parkas, įkurtas salos šiaurėje esančiame Puerto de la Kruso kurorte. Šis parkas yra gavęs daugybę tarptautinių apdovanojimų, ir ne be reikalo – beveik visi ten prižiūrimi gyvūnai išgelbėti iš piktavalių rankų, atgabenti iš cirkų arba atstumi savo gentainių. Taip pat parkas dažnai vadinamas papūgų parku, nes jame daugiausia šių spalvingų paukščių rūšių pasaulyje. Parke yra ir ryklių akvariumas, kuriame gyvena apie 15 000 jūrų gyvūnų ir apie 40 rūšių koralų. Parke yra įkurdinti ir pingvinai, delfinai, jūrų liūtai, vyksta vieninteliai Europoje Floridos orkų pasirodymai. Nepamiršk pasiimti fotoaparato!

Teidės ugnikalnis (3718 m aukščio ir 20 km skersmens) daugeliui plaukiojančių jūroje buvo tarsi kelrodis švyturys. Kadaise ugnikalnis siekė 5000 m aukštį. Teidės parko teritorija paskelbta nacionaliniu parku. Sakoma, prieš 200 metų gamtininkas Aleksandras fon Humboltas iki Teidės viršūnės kilo 29 valandas. Dabar turistai į 3555 m aukštį funikulieriumi gali pakilti per 10 minučių. Likusius 163 m galima įveikti pėsčiomis. Nuostabu tai, kad saulėtą dieną nuo Teidės ugnikalnio viršaus matyti Kanarų salos. Tik nepamiršk patogios avalynės!

Kita turistų labai mėgiama vieta – Gvimaro piramidės. Šios piramidės, manoma, buvo pastatytos ritualinėms apeigoms ir labai primena kitų civilizacijų – Meksikos ar Peru – piramides. Tikslus jų amžius net nenustatytas. Mokslininkai išsiaiškino, kad piramidės sukonstruotos iš sustingusios lavos akmenų, o šalia jų rastos archeologinės iškasenos turi Pietų Amerikos kultūrai būdingų bruožų.

Negalima nepaminėti, kad  Tenerifės pietuose, šalia Los Kristianoso kurorto stūksančiuose kalnuose, 1995 metais buvo įkurtas Džiunglių parkas. Čia apsodintas nuostabus egzotinių augalų sodas, šniokščia kriokliai, vaikštinėja liūtai, begemotai, orangutangai ir t.t. Tai vienintelė pasaulyje vieta, kur vyksta dresuotų plėšriųjų paukščių (erelių) pasirodymai.  Ten ir pats gali pasijusti kaip tikras džiunglių gyventojas!

Ekskursiją į Lą Gomera salą – tai puiki galimybė susipažinti su žaliausia salyno sala, kurioje, pries išplaukdamas į Ameriką, buvo sustojęs Kristupas Kolumbas.  Salą galima pasiekti keltu. La Gomeroje verta aplankyti sostinę San Sebastianą ir pasivaikščioti po UNESCO saugomą Garačonajaus nacionalinį parką. Čia taip pat būtinas fotoaparatas, patogūs rūbai bei avalynė.

Kai atrodo nebeužtenka žemės paviršiaus sėsliam gyvenimui, kai gyvenimas sudrumsčiamas karu, žmonės nepasiduoda ir dėl išgyvenimo, pasinaudoja, gyvenamosios teritorijos, žemės sluoksnio uolienomis ir susikuria namus po žeme.

Neseniai atrastas, požeminis miestas Turkijoje, Kaymakli miestelyje, netoli Kapadokijos, dar vis neatsleidė visų savo paslapčių. Archeologai, spėja daugelį faktų dėl po žeme gyvenusių žmonių. Aiškūs yra keli faktai – žmonės išskaptavo tunelius dar Bizantijos laikais, kuomet turėjo apsaugoti save nuo puolančių Musulmonų – Arabų, 780 – 1180 metais. Kuo toliau tuo požeminis miestas buvo vis labiau atrandamas ne tik kaip „urvas“, bet kaip visas miestas, kuris šios dienos žiniomis yra iki 80 metrų gylio su draugybę kambarių ir galintis sutalpinti apie 20 000 žmonių.

Turistai leidžiami apžiūrėti dalį požeminio miesto iki 18 metrų po žeme, tačiau to pakanka susidaryti įspūdžiui apie gyvenamas erdves, mažus tunelius, kurių ne visi koridoriai yra patogūs, keletą jų gali reikti net eiti keturiomis, nes jie yra siauri ir maži. Kaip spėjama istorikų ir archeologų, ten buvo ir bažnyčios koplytėlė, virtuvės kambariai, miegamieji ir net vyninė. Taip pat ten stūkso du didžiuliai kelių metrų skersmens akmens ratilai – durys. Jos buvo reikalingos, esant pavojui: jos užridenamos ant praėjimo, o atidaryti galima tik iš vienos pusės arba įkišus kokį stagarą į vidury esančią ratilo skylę, išstumti duris lauk.

Žmonės susikūrė tokias išgyvenimo sąlygas, kad galėtų išgyventi po žeme net pusę metų - turėjo ir vėdinimo angą, maisto atsargų prisiruošdavo, kad pakaktų visam laikotarpiui. Tačiau be dienos šviesos, visad būnant beveik uždaroje patalpoje neįmanoma išlikti visiškai sveikiems. Tarp jų pradėjo skleistis ligos, dėl nusilpusio imuniteto, dėl per mažai gaunamų vitaminų iš gamtos – nes gyvenimas vyko tik tarp uolienų ir šaltų akmenų.

Požeminis miestas buvo dar kartą atrastas naudojimui įsiveržus Osmanų imperijai. Urvai buvo naudojami iki 1923 metų. Po to kai Turkija tapo respublika, požeminis miestas liko nebenaudojamas ir tebuvo atrastas vėl 1963 metais. Šiai dienai kviečia turistus aplankyti miestą ir įsivaizduoti save gyvenantį požeminiame mieste.

Vaidilė Taučikaitė

Mieli bičiuliai, linkėjimai iš Egipto! Noriu pasidalinti savo įspūdžiais ir galbūt paskatinti abejojančius ar verta šiuo metu keliauti.

Kaukės oro uoste ir lėktuve jau tikrai nieko nebenustebins. Išskyrus kaukių dėvėjimą, skrydis į Egiptą vyksta įprastai. Tiesa, dar reikia užpildyti papildomą visuomenės sveikatos formą (angl. Public Health Declaration Form), ją rasite čia. Taip pat užsipildyti ją galite ir atvykę į Egiptą. Iki 2021 m. balandžio 30 d. LR piliečiams galioja išimtinė vizų išdavimo tvarka - viza išduodama nemokamai. Atvykus į Šarm aš Šeicho oro uostą, buvo patikrintas mano Covid-19 testo rezultatas. Jokių papildomų nepatogumų dėl to nepastebėjau – viskas suorganizuota puikiai ir patikra tikrai vyko labai greitai.

Viešbutyje

Atvykus į viešbutį jau galima nusiimti kaukę. Kaukių dėvėjimas viešbučio teritorijoje svečiams yra neprivalomas, jas privalu dėvėti tik personalui. Visur kabo įspėjamieji ženklai, raginantys laikytis saugaus atstumo nuo kitų žmonių. Nors kaukių dėvėjimas yra neprivalomas, tačiau norėčiau paskatinti keliautojus būti sąmoningais ir užsidėti ją tuomet, kai laikytis saugaus atstumo yra neįmanoma. Taip pat nepamirškite dažnai plauti ar dezinfekuoti rankas. Būkime atsakingi keliautojai! Egipto viešbučiuose užimtumas griežtai ribojamas, tad laikytis atstumo nuo kitų keliautojų visiškai nesunku.

Buvę Egipte tikrai žino, kad viešbučiai dažniausiai turi didžiules teritorijas. Laisvą gultą rasite tikrai ne vieną. Pramoginiai renginiai („animacija”) viešbučiuose vyksta įprastai: toliau organizuojami vakariniai šou pasirodymai svečiams, dienos metu siūlomi įvairūs sporto užsiėmimai, rungtys ir t.t. Viešbutyje, kuriame pats esu apsistojęs („Rixos Sharm el Sheikh”) vyko net akrobatų iš Brazilijos pasirodymas! Diskotekos taip pat vyksta, tačiau jos leidžiamos tik atvirose erdvėse, t.y. ant jūros kranto ar lauko baruose.

„Viskas įskaičiuota” maitinimas taip pat teikiamas, maisto pasirinkimas tikrai labai didelis :) Vienintelis pasikeitimas – restoranuose maistą į lėkštes įdeda personalas, tiesiog reikia pasakyti ar ranka parodyti į norimą patiekalą. Čia galima įžvelgti ir pliusų – darbuotojai į lėkštę įdeda normalią porciją, o ne kalną maisto, kaip mes kartais mėgstame prisidėti, tad mažiau pagundų persivalgyti ir po atostogų grįžti su keliais papildomais kilogramais :) Žinoma, visada galima porciją pakartoti, jei maistas patiko ar vis dar jautiesi alkanas.

Ekskursijos

Didžioji dalis ekskursijų Egipte vyksta įprastai, aišku laikantis tam tikrų saugumo priemonių (kaukės, atstumai tarp keliautojų). Autobuse gali būti užpildyta ne daugiau kaip 50 procentų sėdimų vietų. Šiuo metu galima užsisakyti ekskursijas į Kairą bei prie piramidžių (lėktuvu iš Šarm aš Šeicho, ar autobusu iš Hurgados), vyksta safari turai po dykumą, apžvalginės ekskursijos po miestą, taip pat įvairios pramoginės bei paviršinio ar giluminio nardymo išvykos laivu.

Oras

Pavasaris – nuostabus metas ilsėtis Egipte! Beveik visomis dienomis šviečia saulė, oro temperatūra kovo mėnesį, priklausomai nuo kurorto lokacijos, dienos metu gali siekti 24-30 laipsnių, o balandį bei gegužę – dar keliais laipsniais daugiau. Taigi oras tikrai labai šiltas, tačiau nėra varginančio karščio. Tiesa, vakarai būna vėsesni, būtinai pasiimkite megztuką ar lengvą striukę.

Testai ir Covid-19

Nuo kovo 10 d., grįžtant atgal į Lietuvą, privaloma atlikti COVID-19 testą. Išimtis taikoma per pastarasias 90 dienų persirgusiems ar vakcina pasiskiepijusiems asmenims bei vaikams iki 16 metų, būtina turėti tai įrodančius dokumentus anglų kalba. Kelionių organizatoriaus atstovai Egipte suteiks aktualiausią informaciją apie artimiausias laboratorijas, padės užsiregistruoti arba užregistruos tyrimui ir, jei reikės, pasiūlys pervežimo paslaugą. Pagal galimybę galimas gydytojo atvykimas į viešbutį testo mėginio paėmimui, jį suorganizuos kelionių organizatoriaus atstovas Egipte. Covid-19 testo su transporto išlaidomis kaina – 60-80 USD, kaina gali keistis. Testą pasidaryti galima ir patiems klinikoje, jis kainuos apie 30 USD. Kai kurie viešbučiai turi savo klinikas, kuriose galima atlikti testą vietoje ir nereikia kviesti gydytojo į viešbutį (pvz. Rixos Sharm el Sheikh, kuriame esu apsistojęs, viešbučio klinikoje testas kainuoja 37 USD).

Jei gaunamas teigiamas COVID-19 tyrimo rezultatas ir keliautojas serga lengva COVID-19 forma, jis izoliuojamas atskirame viešbučio kambaryje. Maistas ir gėrimai patiekiami į kambarį. Kartu keliaujantys asmenys papildomai (nemokamai) ištiriami dėl COVID-19. Jei testas neigiamas, jie gali laisvai toliau atostogauti (atskirame kambaryje savo lėšomis) arba išvykti į Lietuvą. Jei turistas suserga sunkia COVID-19 forma, jis gydomas valstybinėje ligoninėje. Gydymą bei saviizoliacijos išlaidas apmoka Egipto Sveikatos Ministerija.

Pastaba: šiuo metu LR vyriausybė rekomenduoja susilaikyti nuo nebūtinų kelionių, tad, jei jaučiatės nesaugiai, verčiau keliones atidėti vėlesniam laikui. Na, o tuos, kurie jau labai labai pasiilgo saulės ir šiltos jūros, kviečiu į Egiptą! Visus Makaliaus rekomenduojamus pasiūlymus į Egiptą rasi čia.

Makaliukai užkeliauja pasaulį! Štai Gintarė, nieko nelaukdama, nusipirko bilietus į pirmąjį 2021-ųjų metų tiesioginį skrydį į Madeirą ir perleido jai vienos gražiausių matytų salų titulą! Dalinamės jos dar neišblėsusiais įspūdžiais ir patarimais.

SVAJONĖ ĮGYVENDINTA

Į Madeirą nuvykti svajojome jau ne vienerius metus ir tikrai nenusivylėme! Kiekvieną dieną keliaudavome pamatyti gražiausių Madeiros vietų. Gamtos grožiu sala man priminė šiaurinę Vietnamo dalį, statūs pakrančių skardžiai ir vešli augalija – Havajų salas. Mums visiems pasisekė, jog tokią įspūdingą vietą ir Lietuvą skiria tik vienas tiesioginis skrydis! Jau važiuojant iš oro uosto susižavejusi stebėjau aplinką – net neįsivaizdavau, kad Madeiroje auga tiek gėlių! Kur tik pažvelgsi, visur žydi kalijos, kardeliai ir kitos. Bene didžiausią įspūdį paliko „Sao Lourenco” pusiasalis. Šis žygis nėra itin sudėtingas (apie 8 km), tik svarbu pasiruošti šiai vietovei būdingam stipriam vėjui (nepamirškite skarelės ir akinių nuo saulės). Tolimiausioje vietoje laukia didesnė įkalnė, kurią įveikti tikrai verta – vaizdai atpirks pastangas!
Dar viena levada („Vereda dos Balcoes”) mus nuvedė į balkoną, iš kurio matosi aukščiausios salos viršukalnės – „Pico Ruivo” ir „Pico do Arieiro”. Aplankėme daugybę vaizdingų apžvalgos aikštelių, tarp jų ir visai šalia Funšalio esančią „Cabo Girao” panoramą su stikliniu dugnu. Ramybę radome magiškame „Fanal” miške, pusdienį skyrėme žygiui („Levada do Caldeirão Verde”), kuris nuvedė iki daugiau nei 100 metrų aukščio krioklio – pietūs šioje vietoje neužmirštami! Tiesa, keliaujant iki didžiojo krioklio pakeliui sutikome dar daugybę mažesnių, taip pat ir 4–5 tunelius, kurie paliko įspūdį. Aplankėme jaukius tarp kalnų įsikūrusius miestelius šiaurinėje salos dalyje: Seišalis, San Visentė, Fanalis („Seixal”, „Fanal”, „Sao Vicente”) – labai rekomenduoju skirti dieną ir neskubant pasivaikščioti jų gatvėmis bei paskanauti vietinių saldumynų su kava.
Madeiros gyventojai labai draugiški ir paslaugūs, pasiteiravus patarimo įsigilins, parodys žemėlapyje, o angliškai puikiai kalba net mažuose miesteliuose.
O dabar plačiau apie detales 😉

ATVYKIMAS

Testą, kaip ir daugelis keliautojų, atlikome Lietuvoje. Norėjome keliauti ramūs – jei testas būtų teigiamas, kelionę galima perkelti kitai datai. Mažesnė dalis skridusių rinkosi nemokamą testą oro uoste, bet jų ilgai laukti neteko, juolab kad oro uostas buvo tuščias. Jau greitai galėjome atsipūsti viešbutyje! Kitą dieną organizatoriai pakvietė į susitikimą, kuriame buvo galima susipažinti su siūlomomis ekskursijomis ir užsiregistruoti Covid-19 antigenų testui, kurio prireiks grįžtant į Lietuvą. Jis Madeiroje kainuoja tik 20 € (+ transportas) ir atsakymas gaunamas per 15–20 minučių.

Rocamar & Royal Orchid 4*

Pasirinkome Makaliaus poilsiautojų pamėgtą viešbutį netoliese sostinės Funšalio (apie 11 km). Vėlyvą atvykimo vakarą kambaryje laukė šilta sriuba, užkandžiai, vaisiai ir desertas. Išvykstant į ankstyvą atgalinį skrydį, taip pat gavome puikų maisto paketą. Patiko tvarkingas viešbučio kambarys su virtuvėle (indai, įrankiai, įranga), įspūdį paliko vaizdai valgant pusryčius ir vakarienes viešbučio restorane, įrengtame ant skardžio, nuo kurio atsiveria vaizdas į vandenyną. Taip pat šis peizažas matomas ir iš kambario balkono! Viešbutyje yra baseinas su gultais, visai šalia – pajūrio promenada.

Į KELIĄ!

Viešbutyje gavome autobusų tvarkaraščius, iki stotelės – vos kelios minutės, o sostinės centrą autobusu pasiekėme per 15–20 minučių, vos už 2 € asmeniui.
Salą nusprendėme užkeliauti automobiliu. Automobilį galima išsinuomoti internetu, šalia viešbučio įsikūrusiame nuomos punkte, o Funšalyje nuomą radome dar pigiau. Paslaugus vadybininkas pasiūlė po kelionės automobilį palikti viešbutyje. Vairuoti nebuvo sunku, nes keliai puikūs, miestai sujungti greitkeliais su naujais tuneliais. Kuklaus „Fiat Panda” galingumo pakako užvažiuoti ir į aukščiausčiausias vietas kalnuose. Prie visų levadų bei lankytinų takų įrengtos nemokamos automobilių stovėjimo aikštelės.

APRANGA

Kovo pabaigoje dieną paprastai pradėdavome ir pabaigdavome su megztinuku ar lengva striuke, o dienos metu teko traukti šortus ir mėgautis šiluma. Visgi orai Madeiroje dažnai kinta, todėl verta į kelią pasiimti įvairių rūbų. Taip pat rekomenduojama turėti vandens batus maudynėms natūraliuose lavos baseinuose. Kadangi planavome leistis į žygius, pasiėmėme ir tam skirtus batus. Be to, gali praversti ir žibintuvėlis, jei ketinate rinktis levadų žygį su ilgesne atkarpa tunelyje.

KARANTINAS

Madeirą rinkomės ne tik dėl grožio, bet ir todėl, jog tai – viena saugiausių krypčių, kur šį pavasarį galima atostogauti. Kaip ir daugelyje šalių, čia privalomas kaukių dėvėjimas ir vietiniai reikalavimų laikosi itin stropiai. Veido apsauga nereikalinga gamtoje bei paplūdimiuose, baseinų teritorijose. Pagal galiojančius ribojimus (vietiniai tikisi, kad po Velykų jų neliks), į viešbutį privaloma grįžti iki 19 val. (o savaitgalį – 18 val.). Parvykus tokiu metu, ramiai pavakarieniaudavome, aptardavome dienos įpūdžius ir nenaktinėdavome, nes žinojome, kad ryte skubėsime į kelią!
Apibendrinant galiu pasakyti, jog dabar yra nuostabus laikas užkeliauti Madeirą! O Rocamar & Royal Orchid 4* puikiai tiks ramiam poilsiui po dienos kelionių.

Mano socialinių tinklų draugai ir sekėjai dar niekada nebuvo užversti tokiu kiekiu įspūdingų nuotraukų, kiek jų įkėliau atostogaudamas Madeiroje ir taip sukeldamas visiems baltą pavydą. Gėda prisipažinti, bet į šį turbūt įspūdingiausią mano matytą Europos kampelį nuvykau tik dabar. Tą pačią klaidą padarėte ir Jūs? Žinau, kaip ją ištaisyti!

Portugalijai priklausanti Madeiros sala yra labai žinoma, tačiau lietuvių vis dar neatrasta kryptis. Tiesioginiai skrydžiai čia vykdomi kiekvieną antradienį, atvykimo reikalavimai pandemijos metu paprasti, o grįžusių lietuvių užfiksuoti vaizdai vilioja apsilankyti, todėl drąsiai galiu teigti, kad Madeira yra mano šio sezono atradimas. Mūsų partneris kelionių organizatorius „Itaka Lietuva” vykdo tiesioginius skrydžius iš Vilniaus, šias keliones galite įsigyti Makaliaus puslapyje – atrinkti pasiūlymai, asmeninės rekomendacijos ir patarimai.

REIKALAVIMAI KELIONEI

Šiuo pilnu iššūkių pasauliui metu keliavau visai nemažai, todėl drąsiai galiu teigti, kad reikalavimai atvykti į Madeirą šiuo metu yra vieni paprasčiausių iš visų siūlomų krypčių. Atvykus Jūsų paprašys įrodyti, jog nesergate COVID-19. Tam yra du būdai:

1. Atlikti PGR testą likus 72 ir mažiau valandų iki skrydžio į Madeirą (Makaliaus keliautojai džiaugiasi specialia neskausmingo PGR testo su sertifikatu kaina „Medicina Practica“ laboratorijose net 11-oje miestų Lietuvoje už 65€).
2. Atlikti NEMOKAMĄ testą atvykus į Madeirą oro uoste. Kol gausite testo rezultatą, privalote izoliuotis kambaryje. Testo rezultatai atkeliauja tą pačią naktį/ryte, o į viešbutį atvykstate vėlų vakarą, tad nepatogumų tai niekam nesukelia.

Dar prieš kelionę užsiregistruojate bei suvedate duomenis keleivių registravimo sistemos formoje (ten galite įkelti ir savo COVID testo atsakymą) ir viskas – kelionei esate pasiruošę! Verta pažymėti, kad yra taikomos išimtys persirgusiems ir vakcinuotiems, o apie tai plačiau esame aprašę čia.

Aš testą atlikau prieš kelionę, kad jausčiausi tikrai ramus žinodamas, jog esu sveikas ir galėsiu mėgautis atostogomis Madeiroje. Oro uoste atsiėmus bagažą, parodžiau užpildytos anketos QR kodą, kurį nuskanavusi darbuotoja paskirsto visus keliautojus: į vieną pusę eina atlikę testą iš anksto, į kitą – norintys atlikti testą oro uoste. Kitame žingsnyje buvo patikrintas mano testo rezultatas ir buvau pasveikintas atvykęs į Madeirą. Darbuotojai buvo labai paslaugūs, pasiklysti neįmanoma, net jei nesusikalbėčiau anglų kalba. Mus pasitiko kelionių organizatoriaus atstovė Monika ir nurodė autobusą, kuriuo būsime pervežti į viešbutį. Atostogos prasidėjo!

PAŽINTIS SU MADEIRA

Patogiausia po salą nuomotis automobilį – patogiai, gerais keliais aplankysite žymiausias salos vietas. Automobilį nuomavomės Makaliaus autonuomos kainų palyginimo sistemoje, jį išsinuomoti gali padėti ir ITAKA kelionių organizatoriaus atstovai vietoje (automobilis pristatomas į viešbutį, čia pat jį galėsite ir palikti). Viskam pamatyti savaitės gali nepakakti, todėl jei turite galimybę, keliaukite dviem! Orai saloje labai permainingi: štai Funšalyje vieną rytą kaitino saulė, bet vos 10 min pavažiavus į kalnus prasidėjo lietus, buvo didelis rūkas, matomumas tikrai ne panoramomis grožėtis. Kad planų nereikėtų nuolat koreguotis arba nuvykus į kitą salos gala liūdėti dėl blogų orų, duosiu Jums du labai svarbius patarimus:

1. Nesiplanuokite savo pažinties su sala padieniui, t.y. nenusistatykite konkrečios dienos konkrečiam maršrutui. Atsikelkite ryte ir pagal orus pasirinkite tinkamiausią tos dienos maršrutą. Mes šios kelionės metu kartu su draugais susiplanavome tris dienos maršrutus, kuriuos būtent ir pritaikėme pagal orus.
2. Orus kitoje salos dalyje, kalnuose ar prie jūros lengviausia stebėti interneto kamerose (Webcams Madeira). Labai naudinga nuoroda – paspaudus čia galėsite kiekvieną rytą žiūrėti, koks oras lankomiausiuose objektuose.

MŪSŲ KOMPANIJOS MARŠRUTAI:

PIRMAS MARŠRUTAS

Iš Funšalio (kuriame gyvenome) pajudėjome link „Vereda dos Balcoes” (PR11) – tai labai paprastas takas, apie 3 km į abi puses ir trunka apie 1,5 valandos. Tako pabaigoje atsiveria fantastinis vaizdas į kalnus! Pakeliui galima prisėsti kavinukėje išgerti kavos ar užkąsti. Vėliau vykome iki Santana miesto aplankyti „Casas tipicas de Santana“ – tai nedidelė teritorija (nemokama) apžiūrėti Madeiros senų laikų trikampių namelių. Gražus sodas šalia, pats miestelis jaukus, šalia bažnyčia ir miesto aikštė.

Toliau mūsų maršrutas sekė iki Praia do Faial. Įdomus paplūdimys ir skardis, sustojome tik pasižvalgyti. Atvykome į Porto da Cruz miestelį. Čia apsilankėme vietinio romo distilerijoje, ragavome specialius kokteilius su plakta grietinėle už 2€ (vairuotojui negalima!), nukeliavome iki pajūrio, kuriame įrengtas baseinas ir yra nemažai jaukių kavinukių su nuostabiu vaizdu. Čia prisėdome „Vila Bela“ ir vos už 4€ ragavome „Prego” sumuštinį su karšta kepta jautiena ir kiaušiniu. Nepadarykite klaidos, kurią padarėme mes – vieno sumuštinio pakaks dviems! Beje, prie sumuštinių labai dera vietinis PONCHA gėrimas... Irgi netinka vairuotojams.

ANTRAS MARŠRUTAS

„Vereda do Pico Ruivo”. Prieš čia vykstant, būtinai patikrinkite kamerą nuo kalno viršūnės – ar kalnas nepaskendęs debesyse. Tai aukščiausias kalnas saloje. Didžiąją dalį galima užvažiuoti automobiliu (apie 1500 metrų), likusius 300 metrų užkopti per maždaug 1-1,5 val. į vieną pusę (apie 3 km). Sudėtingiausia paskutinė atkarpa (vien laiptai į kalną). Takas patogus, kalnų batai nebūtini. Mums tai buvo pusdienio kelionė su sustojimu papietauti nusileidus nuo kalno artimame miestelyje. Norintys ilgesnės kelionės (ir sudėtingesnės) gali žygiuoti iš Pico Ruivo į Pico Areiro kalną, tačiau turėkite omenyje, kad atgal reikės grįžti tokiu pačiu taku (apie 11 km į vieną pusę).

TREČIAS MARŠRUTAS

Iš Funšalio miesto keliavome link Porto Moniz (apie 1 val. kelio). Pirmas sustojimas – „Vereda do Chao dos Lauros”(PR22), apie valandos trukmės pasivaikščiojimas laurų medžių mišku. Sao Vincente miestelis – labai mažas, jaukus. Ne pandemijos metu čia galima patekti į Sao Vicente olas. Vėliau keliaujame į Seišalį (Seixal). Čia yra graži apžvalgos aukštelė į krioklį ir paplūdimį („Miradouro do Veu da Noiva”).

Šiltuoju metų laiku galėtų būti įdomus Seišalio natūralus baseinas – „Piscinas Naturais do Seixal” (apie 10 minučių kelio automobiliu nuo prieš tai lankyto Sao Vicente miestelio). Pasirūpinkite vandens batais, nes baseino dugnas labai slidus. Juodojo smėlio paplūdimys Seixal beach – čia praleidome šiek tiek laiko stebėdami banglentininkų pamokas bei giedrėjantį dangų, kuris atvėrė nuostabius vaizdus į šalia stūkstantį kalną. Porto Moniz natūralus vandens baseinas – čia lankantis balandžio mėnesį, vandens temperatūra nesužavėjo, bet vis tiek buvo labai smagu. 18 laipsnių šilumos, 1,5 eur įėjimas (yra galimybė persirengti, dušai). Patogios maudynės jūros vandenyje. „Skywalk Cabo Girao” – nemokamas objektas pajusti, ką reiškia stovėti 580 metrų virš jūros lygio, kai po tavimi tik stiklinės grindys! Unikali patirtis.

KETVIRTAS MARŠRUTAS

Šią dieną norėjome suderinti su trumpu poilsiu savo viešbutyje (ir pasikaitinimu saulėje), todėl pažindinimasis truko pusdienį: keliavome į „Vereda da Ponta de Sao Lourenco” (PR8). Palikome automobilį stovėjimo aikštelėje ir keliavome per iškyšulį apie 7-8 km (4 valandas). Paskutinis etapas sudėtingiausias – kopimas į statų kalną, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama. Jeigu atgal grįžti tuo pačiu taku tingėsite, vieninteliame tako pabaigoje esančiame bare galite įsigyti 10€ kainuojantį bilietą plaukimui geltona didele pripučiama valtimi – parplukdys į prie uosto esantį viešbučio kompleksą, nuo kurio iki automobilių aikštelės nueisite per 20 minučių (asfaltu, į kalną). Viena įspūdingiausių mūsų dienų ir nuostabūs vaizdai. Kadangi tai iškyšulys, o iš abiejų jo pusių – vandenynas, pučia stiprūs vėjai, prigriebkite kažką uždengti ausims/kaklui. Čia būtų pravertę kalnų batai, truputį gailėjausi jų neturėdamas, bet taką praėjau pakankamai nesunkiai ir su paprastais sportiniais batais.

KĄ DARYTI, JEI NEVAIRUOJU?

Neturintys galimybės vairuoti automobilio, gali keliauti viešuoju transportu (įmanoma, nors nelabai patogu) arba įsigyti ekskursijas vietoje. Pavyzdžiui, kelionių organizatoriaus „Itaka Lietuva“ visos dienos trukmės ekskursija po rytinę salos dalį kainuoja 60€ suaugusiems ir 30€ vaikams iki 11 metų. Jos metu aplankote sodą su begale žydinčių augalų, grožitės miesto panorama, užvažiuojate į Pico do Arieiro – trečią pagal aukštį viršūnę (1818 m), vykstate į Ribeiro Frio kaimelį, Santanos miestelį, grožitės uolų kraštovaizdžiu, apsilankote panoraminėje apžvalgos aikštelėje.

Apžvalginė dienos ekskursija po vakarinę salos dalį kainuoja 63€ suaugusiems ir 31.5€ vaikams. Jos metu grožitės nepakartojamais vaizdais – Cabo Girao stikline apžvalgos aikštele, žvejų kaimeliu Ribeira Brava, Enkumenada kalnų perėja. Matote laurų mišką, per jį nukeliaujate iki Calheta miestelio. Porto Moniz kurorte grožitės lavos baseinais. Vėliau pasiekiate cukranendrių fabriką ir dalyvaujate romo degustacijoje.

Yra ir daugiau ekskursijų: Levada „Do Furado“ – žygis palei vieną iš salos drėkinimo kanalų. Pusdienio išvyka kainuoja 43€ suaugusiems, 21.50€ vaikams. Trasa – 12 km.
Levada „Rabacal“ – vidutinio sudėtingumo žygis, 13 km trasa, trunka apie 4,5 valandos. 37€ suaugusiems, 18.5€ vaikams.
Pico Ruivo viršūnė – sunkus žygis, apie 6 km. 37€ suaugusiems, 18.5€ vaikams.

APRIBOJIMAI PANDEMIJOS METU

Šiuo metu (2021 metų balandį) saloje įvesta komendanto valanda. Darbo dienomis nuo 19 val. vakaro (savaitgaliais - nuo 18 val.) iki ankstaus ryto negalima palikti savo gyvenamosios vietos. Šiuo metu svarstoma komendanto valandą pailginti iki 23 valandos. Parduotuvės, degalinės, barai, restoranai duris užveria likus valandai iki komendanto valandos pradžios. Mums šis apribojimas visai netrukdė, kadangi pavargę po kupinos įspūdžių dienos, vakare grįždavome ir eidavome vakarieniauti viešbutyje bei ilsėtis, peržiūrėti šimtus padarytų nuotraukų, nes fiksuoti vaizdus Madeiroje norisi kiekviename žingsnyje!
Viešose vietose, išskyrus paplūdimį, baseiną ir kalnų takus (levadas ir veredas) reikia dėvėti apsauginę veido kaukę. Kai kurie lankytinis objektai šiuo metu nedirba dėl nepakankamo turistų skaičiaus. Viešbučių užimtumas mažas, todėl tikrai užteks vietos prie baseino ar restorane.

SVARBŪS MAKALIAUS PATARIMAI

Ši kryptis labiau tinkama aktyvesnio poilsio mėgėjams arba bent jau tiems, kas mėgsta suderinti aktyvų laisvalaikį su pasigulėjimu prie baseino.

• Užsisakykite viešbutį tik su pusryčiais ir vakariene, jeigu leisitės bent į kelias ekskursijas susipažinti su Madeiros lankytinomis vietomis. Pietums tikrai pakaks „Prego“ sumuštinio.
• Nors Madeiros klimatas šiltas (dienomis apie 20-24 laipsniai), tačiau temperatūra labai permaininga ir priklauso nuo aukščio, kuriame esate. Šalčiausia buvo +8, šilčiausia - +26. Pasiimkite ne tik šiltesnį rūbą, bet ir neperpučiamą striukę su kapišonu. Žygiuojant kalnų takais būkite apsirengę taip, kad bet kada viršutinį rūbą sušilus galėtumėte nusiimti, sušalus – apsirengti. Man pravertė marškinėliai, kuriuos dėviu sportuodamas.
• Dabar labai palankus metas keliauti į Madeirą. Sunku nuspėti, kada dar bus tokia proga pažindintis su sala esant tokiam mažam kiekiui turistų. Tikras rojus keliautojams!

Savo atostogoms pasirinkau 5* viešbutį „Melia Madeira Mare“ (todėl jam skirsiu daugiau dėmesio), tačiau per dvi dienas aplankiau dar kelis viešbučius. Apžiūrėjau teritoriją, restoraną, kambarius, todėl kviečiu peržiūrėti mano trumpą apžvalgą ir išsirinkti labiausiai tinkantį variantą Tavo kelionei į Madeirą!

Melia Madeira Mare 5*

Elegantiškas viešbutis, įsikūręs Madeiros sostinėje Funšalyje. Iki centro galima nuvažiuoti (taksi arba „Bolt“) už 6-7 eurus, autobusu arba nueiti pėsčiomis per 25-30 minučių. Praeisite gražų parką, promenadą palei jūrą. Kambariai erdvūs ir patogiai išdėstyti. Viešbučio teritorija nedidelė, tačiau visko pakanka: yra
puiki terasa, restorane galėsite valgyti tiek viduje, tiek lauke. Sporto klubas, SPA centras – viskas Jūsų paslaugoms. Lauko ir vidaus baseinai, pora barų, o viename jų klausėmės gyvos muzikos grupės pasirodymo. Iš visų kambarių atsiveria vaizdas į jūrą! Galima užsakyti kambarius su šoniniu vaizdu arba tiesioginiu vaizdu į jūrą.

Maitinimo tipas – pusryčiai ir vakarienė (švediškas stalas, maistą svečiai dedasi patys, prieš tai užsidėję vienkartines pirštines). Tokio maitinimo visiškai pakanka, jei po Madeirą didžiąją dalį atostogų keliausite ir viešbutyje leisite tik rytus ir vakarus. Maistas labai skanus, vakarienės kas vakarą skirtingos. Už papildomą mokestį vakarienės metu galite užsisakyti gėrimų, atvykę gavome 5€ nuolaidą vyno buteliui įsigyti. Jei liktumėte ilsėtis viešbutyje, priešais ant jūros kranto pigiai papietausite. „Prego“ sumuštinio su karšta kepta jautiena užteks dviem asmenims, o sumokėsite apie 4-5 eurus.
Personalas viešbutyje nuostabiai paslaugus. Visai netoliese – net keli prekybos centrai („Pingo doce”, „SPAR”), kur galėsite įsigyti užkandžių ekskursijoms, vandens bei lauktuvių. Viešbutyje yra požeminė automobilių parkavimo aikštelė (nemokama).

Aš labai rekomenduoju šį viešbutį, o mūsų keliautojai apie jį atsiliepia puikiai!

Savoy Palace 5*

Tai mane itin sužavėjęs viešbutis, kur daugelyje vietų vaikščiojau išsižiojęs. Prabangiausias, aukščiausios kokybės variantas. Erdvūs kambariai, nuostabus vaizdas į vandenyną, patogi lokacija (Funšalio centre), nuostabaus grožio teritorija, restoranai, lauko ir vidaus baseinai. Net 3100 kv. metrų SPA, kuriame pasijusite lyg lauro medžių miške.
Maitinimas keliautojų vertinamas nuostabiai, o ko verta terasa 16 aukšte su bekraščiu (infinity) baseinu! Stogo terasa itin mėgstama vietinių, kurie čia patenka panoraminiu liftu. Skirtas reikliems, prabangaus poilsio ir privatumo pageidaujantiems keliautojams. Galima užsisakyti poilsį su pusryčiais arba pusryčiais ir vakariene.

Rocamar & Royal Orchid 4*

Tai Kaniso (Canico) mieste esantis trijų viešbučių kompleksas, mėgstamas Lietuvos keliautojų. Galite rinktis dvivietį kambarį be arba su vaizdu į jūrą, taip pat studiją su virtuvėle.
Šis viešbutis turi „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipą! Tai itin naudinga tiems, kas daugiau liko praleis ilsintis nei pažindinantis su sala. Ant jūros kranto (ant skardžio) įsikūręs kompleksas turi nemažai deginimosi terasų ant uolų bei tiesioginį įlipimą į jūrą (kopėtėlėmis), kur galima užsiimti paviršiniu nardymu (jeigu vandenynas “nepasišiaušęs” ir stipriai nebanguoja). Beje, čia atostogavo ir mūsų kolegė Makaliukė Gintarė – skaityk jos įspūdžius čia.

Monte Mar Palace 4*

Labai gražioje vietoje šiaurinėje salos dalyje Ponta Delgada miestelyje įsikūręs viešbutis, gerai vertinamas visų keliautojų. Jaukūs kambariai, skanus maistas. Iki sostinės Funšalio nuvyksite per 40 minučių. Už viešbučio atsiveria nuostabus vaizdas į kalnus! Čia rasite vidaus ir lauko baseinus, o
vandenyno ošimą girdėsite iš savo kambarių. Galite rinktis ir apgyvendinimą su „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipu.
Mano rekomendacija: užsisakykite kambarį su vaizdu į jūrą. Vaizdas nuostabus!

Estalagem do Mar 4*

Nors oficialiai viešbučio kategorija 3*, tačiau drąsiai jam galiu suteikti visas keturias. Sao Vicente miestelyje, fantastiškai gražioje vietoje, tarp kalnų ir vandenyno įsispraudęs nedidelis viešbutis tiesiog užburia!
Tvarkingi kambariai, prižiūrėta teritorija, lauko ir vidaus baseinai, restoranas, baras – viskas, ko reikia Jūsų atostogų metu. Čia kalbinti keliautojai buvo patenkinti, neturėjo nusiskundimų, nuomavosi automobilius ir keliavo po Madeirą. Viešbutį rekomenduotų ir kitiems.

Duas Torres 4*

Tai 4* viešbutis, siūlantis studijos tipo kambarius su virtuvėlėmis. Galite užsisakyti apgyvendinimą su pusryčiais arba pusryčiais ir vakariene. Didelis privalumas – viešbutis Funšalio mieste, patogu keliauti po visą salą. Teritorija nedidukė, tačiau jau nuo pirmo aukšto atsiveria įspūdinga panorama į apylinkes bei vandenyną. Mano rekomendacija: užsisakykite studiją su šoniniu vaizdu į jūrą! Grožėsitės rytais ir vakarais. Yra lauko baseinas, gultai, sauna ir baras. Teniso kortai (9 eurai už valandą). Prie pat jūros įkurta terasėlė, kurioje galite atsipalaiduoti skaitydami knygą arba net užsisakyti masažą.
Viešbučio atstovas net juokavo: nereikės jokios SPA muzikos, nes prie pat oš vandenynas :)

Castanheiro Boutique 5*

Butikinis viešbutis Funšalio miesto senojoje dalyje priešais pagrindinę miesto katedrą. Puikus interjeras, naujas įrengimas, jauki teritorija, skanus maistas (vakarienė – a la carte). Turi du baseinus: vienas po viešbučiu, SPA erdvėje (kartu su sauna), kitas – ant stogo. Vaizdas ten tiesiog pritrenkiantis, negalėjau atsigrožėti! Pasižiūrėkite ir Jūs:

Allegro Madeira 4*

Nors viešbučio išorė daug gero nežadėjo (įkurtas sename pastate), tačiau vidus pritrenkė iš gerosios pusės. Tai tik suaugusiems skirtas viešbutis, priklausantis populiariai „Barcelo“ viešbučių grandinei. Daug jaukių vietų, gražus interjeras ir viskas, ko reikia – prie pat Funšalio miesto centro.
Sporto klubas, sauna ir turkiška pirtys, baseinas, modernus restoranas. Ir net vieta bučiniams :)
Labiausiai įstrigo tai, kad kambariai su vaizdu į jūrą turi papildomą balkoną....tualete! Išskirtinė idėja, prajuokinusi ir sužavėjusi mane.

Mūsų Eglė darbostogoms į Madeirą išvyko 2 savaitėms, bet supratusi, kad jų nepakaks, liko dar vienai. Norėjo spėti į visus svarbiausius žygius ir įsitikinti, kad „Makaliaus“ ruošiamo žygių paketo programa yra tobula. Iš keliolikos aplankytų žygių Eglė aprašė 5 geriausius, o straipsnio apačioje pasidalino keletų kitų patarimų žygeiviams. Įsigyk kelionę į Madeirą dabar, tikrai nepasigailėsi!

Labai mėgstu posakį „Už kalnus geriau tik kalnai, kuriuose nebuvai!“. Ypač, jei tai tokia įspūdinga kryptis kaip vulkaninė Madeira, sužavėjusi mane šimtais žalių atspalvių. Vis dar sunku patikėti, kad galima tiesiogiai nuskristi į salą, kalnų grožiu ir žygių įspūdingumu prilygstančią Naujajai Zelandijai, Patagonijai ar tropinėms Karibų saloms.

Vereda do Areeiro - Pico Ruivo (PR1)

Ne veltui šiam žygiui suteiktas PR1 ženklinimas. Takas, jungiantis aukščiausias viršukalnes saloje Pico Ruivo (1861 m) ir Pico do Arieiro (1817 m), turėtų būti kiekvieno kalnų žygių mylėtojo sąrašo viršuje. Gamta čia tikrai sukelia susižavėjimą ir nuostabą, įspūdį dar sustiprina tarp debesų kyšančios kalnų viršukalnės. Kelias tikrai nemonotoniškas, akmenimis grįstus takus keičia siauri takeliai, gaivina keli neilgi tuneliai. Techniškai žygis nesudėtingas, bet tikrai prireiks ištvermės kylant 1172 m aukštyn ir žemyn. Jei eisite pirmyn ir atgal, išūkis dvigubinsis. Dėl to dažnai šiam žygiui pasitelkiamas turas ar kooperuojasi 2 automobiliai. O aš džiaugiausi, kad ėjome į abi puses, juolab, kad į priekį pasisekė eiti be debesų, o grįžtant atgal kelią kitomis spalvomis nudažė šalia sklandantys debesų rūkai. Užtrukome kiek virš 6 valandų, įskaitant ilgą atokvėpį kavinėje netoli Pico Ruivo bei ilgas fotosesijas virš debesų.

Idėja saulėtekiui: Jei esate pasiryžę keltis tamsoje, Pico Areeiro yra itin populiari vieta įspūdingiems saulėtekiams pasitikti ir pradėti žygį į Pico Ruivo. Bandžiau ir aš grįžti saulėtekiui, deja, tądien rytas buvo lietingas, todėl pasirinkome kitą žygį.

Idėja su nakvyne: Svajoju ir vėl grįžti į Madeirą, o pirmasis noras – planas, kurį įgyvendino šioje saloje sutikti draugai. Įdienojus prisiparkavo Areeiro, nužygiavo iki Pico Ruivo ir ten apsistojo netoliese viršūnės įsikūrusiame kalnų namelyje „Casa de Abrigo”, kur galėjo pasimėgauti tiek saulėlydžiu, tiek saulėtekiu, tiek ir žvaigždėtu naktiniu dangumi, o kitą dieną grįžo iki Areeiro.

Idėja pratęsimui: Žygis buvo sunkus, bet tądien norėjosi dar daugiau, todėl pakeleivės patarta išlipau ant Monte kalno ir pėsčiomis parėjau į namus sostinėje, Levada do Bom Sucesso de Monte, iš kurios atsivėrė nuostabūs Funšalio vaizdai.

Nuoroda: https://walkmeguide.com/en/madeira/trail/15/vereda-do-areeiro-pico-ruivo-pr1/
Ilgis: 7 km į vieną pusę
Trukmė: 2-4h į vieną pusę
Sudėtingumas: vidutiniškai sudėtingas

Vereda da Ponta de São Lourenço (PR8) +

Keliaujant į Madeirą tiesiog būtina aplankyti vieną įspūdingiausių Madeiros vietų – vulkaninės kilmės Sao Laurenco pusiasalį, kuris vinguriuoja labiausiai į rytus nutolusiame salos kampelyje. Pasak legendos, šiame krante išsilaipino Madeiros atradėjai. Aiškus ir patogus takas veda stačiu, siauru, uolėtu, jūros bangų skalaujamu bei vėjo suformuotu pusiasaliu. Iš aukščiausių taškų atsiveria nuostabūs vaizdai į rytinę ir šiaurinę salos dalis. Paskutinis etapas iki Pico do Furado gana status – iš mažiau patyrusių pareikalaus ištvermės, tačiau vaizdai tikrai verti pastangų. Buvo smagu užsukti ir į mažytį Sardinha uostą, kur nusimaudžiau įlankėlėje tarp uolų (yra nulipimas). Čia švartuojasi ir nedideli laivai, kuriais galima grįžti, nekartojant kelio atgal.

Nuoroda: https://walkmeguide.com/en/madeira/trail/2/vereda-da-ponta-de-sao-lourenco-pr8/
Ilgis : 7 km į abi puses
Trukmė: 2-3h į abi puses
Sudėtingumas: šiek tiek sudėtingas

Idėja visos dienos žygiui: man tokio trumpo žygio pirmai kelionės dienai nepakako, todėl sugalvojau iš Mašiko miestelio, kuriame buvau apsistojusi, į pusiasalį eiti pėsčiomis. Gavosi puikus 20+ kilometrų maršrutas. Levada do Caniçal pasiekiau Pico do Facho viršūnę, tada lengvu takeliu pievomis ėjau į Caniçal miestelį, kuriame skaniai užkandau. Toliau keliu (galima buvo pavažiuoti autobusu) patraukiau iki savo mėgstamiausio Madeiros paplūdimio Prainha do Caniçal (platus biraus smėlio paplūdimys tarp kalnų), keliu pasukau iki Ponta do Rosto apžvalgos aikštelės ir tęsiau žygį šiaurine pusiasalio pakrante, kur nesutikau nė gyvos dvasios, kol nusileidau į pagrindinį pažintinį taką. Žygį pabaigiau Baia d'Abra autobusų stotelėje/automobilių stovėjimo aikštelėje.

Levada do Caldeirão Verde (PR9) + Caldeirão do Inferno

Madeira neįsivaizduojama be levadų. Kas tai? Levados – tai drėkinimo kanalai, kurių pagalba šaltinių ir lietaus vanduo yra surenkamas, nukreipiamas ten, kur dėl sausesnio klimato drėgmė yra reikalinga žemdirbystei bei kaip gėlo vandens šaltinis. Paprastai šalia kanalo eina grįstas takas, puikiai tinkamas pasivaikščiojimui gamtoje. Dievinu žalią spalvą, todėl džiungles primenantis takas į žaliąją įdubą buvo mano geidžiamiausių žygių sąraše – ir ne veltui. Takas prasideda labai jaukioje vietoje, kur veikia kavinė ir nedidelis muziejus. Pirmoje dalyje itin sužavėjo įspūdingo dydžio medžiai, net apsiniaukusią dieną pasivaikščiojimas senu mišku paliko gilų įspūdį. Kvapą gniaužiantis krioklys, krentantis nuo 990 metrų aukščio uolos, laukė pačiame Caldaeiro Verde. Karštą vasarą tai turėtų būti tobula maudynių vieta. Vis tik pati įdomiausia žygio vieta pasirodė einant dar 2 km toliau – patraukėme iki pat Inferno. Čia keliukas jau buvo kiek sudėtingesnis, gale laukė keli trumpi, bet labai gražūs vinguriuojantys tuneliai. Paskutiniajame ausis užgožė didelis vandens gausmas, pro tunelio „langus“ galėjome pasižvalgyti žemyn į gilų tarpeklį, o išlindus gamta atsivėrė visu gražumu: tarp dviejų tunelių norėjos žvalgytis trimis kryptimis besitęsiančiais tarpekliais, fone skambant didingai sraunių klioklių muzikai. Deja, sunku šį grožį ir didybę atskleisti nuotraukomis, todėl nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti. Beje, takas baigėsi už dar vieno tunelio, ten išlindus laukė šioks toks nusivylimas, net suabejau, ar nepasiklydom, gal dar kažkur reikia eiti. Taigi šią vietą galite ir praleisti, nors daug laiko ir nesutaupysite. Apibendrinant, žygį, įskaitant Inferno dalį, galiu vadinti savo mėgstamiausiu Madeiros levadų žygiu.

Nuoroda: https://walkmeguide.com/en/madeira/trail/4/levada-do-caldeirao-verde-pr9
Ilgis: 12 km į abi puses + 4 km į abi puses iki Inferno
Trukmė: 3-5h
Sudėtingumas: vidutiniškai sudėtingas

Vereda do Larano +

Labai keista, kad daugelio rekomenduojamas takas Vereda do Larono neturi oficialaus PR numerio. Apsilankius São Lourenço tikrai norisi dar daugiau žygių pakrante, o tokių nėra daug. „Walkme“ svetainėje pamačiusi „hard“ apibūdinimą ir išgirdusi vietinių patarimus neiti lietingą dieną, vis tik neišsigandau (kaip dažnai nutinka ėjau su nusiteikimo, kad, jei bus kažkas pavojingo, tiesiog gręšiuos atgal) ir šį kelią sklandžiai, greitai praėjau po pilnos darbo dienos Mašike. Nors lynojo, vaizdai buvo nerealūs, o horizontalus, nors ir siaurokas takelis, nei vienoje vietoje neatrodė pavojingas ar sudėtingas. Sunkus jis galėtų būti tik paniškai bijantiems aukščio. Tiesa, jei eitumėte iš Porto da Cruz pusės, tektų įveikti gana stačią įkalnę gražiu asfaltuotu keliu. Džiaugiausi eidama žemyn. Beje, Porto da Cruz miestelis yra vienas simpatiškiausių visoje saloje, čia rasite ir Rimvydo-Makaliaus pamėgtą „Vila Bela“ kavinę.

Nuoroda: https://walkmeguide.com/en/madeira/trail/45/vereda-do-larano/
Sudėtingumas: lengvas (mano vertinimas ženkliai skirasi nuo oficialaus)
Ilgis: 12 km
Trukmė: 3-4h

Idėja iki pat Caniçal: Pakrantės žygių norėjosi dar daugiau, todėl po geros savaitės grįžau į Caniçal su planu pasiekti Boca Do Risco, kur jau ėjau Vereda do Larano taku. Girdėjau, kad takas sudėtingokas, tikėjaus, kad dalis jo bus panaši į Larano, tačiau nieko tokio nebuvo. Įkalnė nuo Caniçal stebino futuristiniais rausvais atspalviais. Rausvas molis išties galėtų būti pavojingai slidus leidžiantis žemyn lietingą dieną. Mums pasisekė eiti aukštyn sausą dieną. Be fantastiškų vaizdų, buvo ir sudėtingų momentų, ypač mano pakeleiviui, neturėjusiam ilgų kelnių ir ilgarankovės striukės, kurią išsitraukiau nors buvo itin karšta. Dalis kelio ėjo per krūmynus, o tarp vešlių paparčių slėpėsi ir spygliuoti krūmai. Visgi vaizdai atpirko viską – galima buvo tiesiog mėgautis. Tą dieną mes pasirinkome žygį baigti mažame Maroços miestelyje, kurį pasiekėme nuo Boca do Risco, eidami Levada do Caniçal. Tačiau kitiems rekomenduočiau tiesiog paskirti dieną pilnam maršrutui nuo Caniçal iki Porto da Cruz.

Caminho Real da Encumeada (PR12)

Teko girdėti kritikos, kad Ruivo – Pico Areeiro kalnų žygis pernelyg civilizuotas (platoki akmenimis grįsti ar net metaliniai laipteliai) ir daugybė turistų. Norintiems daugiau laukinės gamtos ir natūralių takelių, rekomenduoju karališkąjį kelią Caminho Real da Encumeada. Aukštyn / žemyn teks žygiuoti 487 m / 792 m, priklausomai nuo pasirinktos krypties, tačiau techniškai žygis sudėtingesnis, ypač pati Pico Grande viršūnė. Kadangi tądien buvau neišsimiegojus, o dėl debesų ir lietaus vaizdų užlipimas nežadėjo, pati į viršūnę nelipau, bet kolegos sakė, jog nebuvo itin sudėtinga. Mes ėjome iš Encumeda pusės, tačiau keliaujant priešinga kryptimi iš Boca De corrida, būtų paprasčiau įveikti šioje pusėje esančią statoką atkarpą su žvirgždo paviršiumi, kuriuo lipimas aukštyn kelia mažiau pavojų. Šį žygį suvaikščioti į abi puses būtų didelis iššūkis. Jei ketinate grįžti prie savo automobilio, galbūt pakaktų dalies iki Pico Grande. Atkarpa nuo Encumeada sudėtingesnė ir įdomesnė, o dalis iš Boca Corida paprastesnė (išskyrus žvirgždo epizodą).

Nuoroda: https://walkmeguide.com/en/madeira/trail/13/caminho-real-da-encumeada-pr12/
Ilgis: 12 km į vieną pusę
Trukmė: 4-5h
Sudėtingumas: sudėtingas

Kiti patarimai žygeiviams Madeiroje

Programėlės

Žygių paieškai naudojau visų rekomenduojamą „Walkme“ svetainę. Programėlė mokama, todėl pačiuose žygiuose naudojau sau įprastas „Windymaps“ ir „Maps.me“ programėles.

Kaip skristi, kur apsistoti

Į Madeirą tiesioginiu skrydžiu galima nuvykti su kelionių organizatoriumi „Itaka“. Bilietas į abi puses paprastai kainuoja 449 eur (gali įsigyti parašęs labas@makalius.lt). Skrydžiai vyksta antradieniais. Lėktuvas iš Lietuvos leidžiasi vakare,  o tai yra itin patrauklu, jei renkiesi nemokamą Covid-19 testą oro uoste. Atsakymą gavau vidury nakties ir anksti ryte jau galėjau bėgti į pirmąjį žygį. Važiuojant dviese tikrai „apsimoka“ pirkti pilnus kelionės į Madeirą paketus su apgyvendinimu ir maitinimu, kurio kainos nėra ženkliai aukštesnės nei tik skrydžių kaina. Žygių mėgėjams nerekomenduoju rinktis paketo su pietumis, nes tikrai norėsite dienas leisti aktyviai.

Jei nuomositės automobilį, galite rinktis nakvynę bet kurioje salos dalyje. Svarbu važiuoti su navigacija greitaisiais keliais, vedančiais per magistrales/tunelius, nes pakrantės miesteliuose eismas juda lėtai. Jei ieškosite pakeleivių ar dalį dienų norėsite keliauti autobusu, rinkitės apgyvendinimą sostinėje Funšalyje.

Daiktų sarašas

Jei rinksitės levadų žygį su ilgu tuneliu, pravers pats paprasčiausias žibintas ant galvos.

São Lourenço pusiasalyje siaučia labai stiprūs vėjai, džiaugiausi turėdama galvaskarę, kuri prilaikė akinius nuo nupūtimo. Teko stebėti, kaip vienos turistės kepurę su snapeliu nupūtė negrįžtamai.

Neperšlampami žygio batai pravers tiek tuneliuose, kur tamsoje balos tyko, tiek ir lietingomis dienomis.

Aukštikalnėse balandžio mėnesį teko patirti ir 6 laipsnių vėsumą, todėl nepamirškite ir šiltų rūbų. Tiesa, gali būti, kad saulei išlindus jau už valandos norėsis išsirengti iki marškinėlių. Kasdien nešiodavausi įvairių rūbų komplektą. Nepamiršdavau ir maudymosi kostiumėlio, jei pasitaikytų proga išsimaudyti vandenyne ar krioklio papėdėje.

O jei mėgstate maudynes, įsimeskite ir vandens batus. Nors saloje yra ir smėlio paplūdimų, rekomenduoju išbandyti ir egzotiškesnius su akmenuotu dugnu. Sako, vandens batai net Porto Moniz baseinuose rekomenduojami dėl slidumo.

Pirmiausiai turėčiau pasiaiškinti dėl pavadinimo. Nors esame apkeliavę visas didžiausias Europos salas, išskyrus gal tik Korsiką, o ir žemyninę Portugaliją prieš nemažai metų išnaršėm, Madeira niekada nebuvo mano svajonių kryptis. Galbūt dėl mito, kad čia „diedukų sala“, nėra daug paplūdimių ir nevyksta vakarėliai. Iš karto puolu ant kelių atsiprašyti – šita sala tikrai „kitokia“, nepalyginamai įspūdingesnė už kitas Europos salas ir su Viduržemio jūros pakrantėmis „šalia nestovi“. Čia tikrai pati egzotiškiausia gamta, niekur Europoje nėra tiek daug žalumos ir tokių augalų (na nebent dirbtinai pasodintų). Kalnai, be proto statūs ir, skirtingai nei kitur, žali žali... Begalės takų žygiams, levados, tarpekliai, kriokliai, skardžiai, vandenynas... Bet labiausiai man čia patiko oras, o ypač tas neapsakomas, tropinis lauro miškų kvapas – drėgnas, skanus, atrodo, prieskoniais kvėpuoji. Vietiniai žmonės draugiški, neįkyrūs, vairuoti paprasta, parkuotis irgi, visur labai švaru. Su vyru juokavome, jog nėra prie ko čia ir prikibti. Dar savęs klausiu, o gal čia taip gerai, nes dėl pandemijos senokai buvom kur nors išvykę? Bet manau, kad ypač dabar, per pandemiją, Madeira dar labiau ideali – turistų nedaug ir tie visi plius minus mūsų amžiaus, o vakarėliai vistiek nevyksta visame pasaulyje. Bet apie viską iš eilės.

Pradėsiu nuo to, kad jau pakeliui iš oro uosto supratome, kad mitas, jog Madeiroje nėra jokios lygios vietos yra visai ne mitas. Ji tikrai labai kalnuota ir „stati“. Pačioje sostinėje – Funchal daug kur kelias eina taip statmenai žemyn, kad gali palyginti tik su slidinėjimo trasa. Žemyn vaizdo nesimato, kol prie krašto neprieini. Kauno Parodos kalnas čia būtų beveik lyguma. Esam įpratę, kad kitur, tokiam statume, kelias vingiuotų serpantinu, o čia net platūs prospektai eina skradžiai žemyn... Na, bet bijoti nereikia, eismas tvarkingas, ramus ir su parkingu problemų tikrai nėra. Visas eismas po salą puikiai išvystytas, o jeigu kalnų ir serpantinų nenori, gali keliauti „greitkeliu“, kuris vingiuoja tuneliais ir tiltais. Ir atstumai maži – Madeira vos 56 km ilgio ir 22 km pločio, į kurią salos pusę bevažiuotum, maksimum valanda laiko.

Keliaujant net ir „greitkeliu“ nuobodu nebus, aplink žaluma ir augalija ne europietiška, pietuose – bananų plantacijos, lyg balkonuose, ant visų pakriaušių. Išlendi iš kokio tunelio – tarpeklis (niekaip nesuprantu, kaip tokiose statumose dar namų pristatyta), arba netikėtai krioklys čiurlena vidury kelio.
Palmių alėjos, tai kaip pas mus beržai, ištisai... O dar tie dideli medžiai, žydintys violetinėm ir oranžinėm spalvom...

Pradžioje kelionės nuvažiavom ant aukščiausio Europos ir antro pagal aukštį pasaulyje skardžio Cabo Girão (589 m. virš vandenyno). Apačioje tikra vasara, saulėta ir karšta (gal kokie 27°C), bet kylant į kalną supratom, kad kylam į debesį, aplink tirštėja „rūkas“ ir nesimato ne tik vaizdų nuo skardžio, bet ir kelių metrų prieš nosį. Na, vistiek nuėjom apžiūrėti, kadangi aš drąsesnė (mano vyras mirtinai bijo aukščio) „pabandžiau“ užlipti ant tos stiklinės aikštelės, kur turi kiaurai beveik 600 m. po kojomis matytis... Bandymas nepavyko. Nors ir rūkas, vaizdo nėra, atrodytų, ir aukščio baimė turėtų išnykti, bet ne, negali užlipti, kiškos dreba, linksta lyg dešros ir nieko negali padaryti.
Kadangi, nors ir pro rūką, supratom, kad vaizdus čia reikia pamatyt, gamta nereali ir dar tas lauro medžių kvapas aplink, pabandysim grįžt, gal kurią dieną debesų ant kalno nebebus... Ir tikrai, po kelių dienų oras ant kalno pasitaikė giedras ir pamatėm visą grožį nuo šito skardžio. Negaliu patikėti, bet įveikiau savo baimę, užlipau ant to stiklo (kol neužlipau, stengiausi nežiūrėt žemyn), o po to jau visai nebaisu buvo žiūrėti į skardį ir vandenyną po kojom! O atsiveriantį vaizdą tikrai verta pamatyti!

Salos sostinė – Funchal – labai jaukus ir simpatiškas miestukas (na toks virš 100 tūkst. gyventojų). Visas „į kalną“, bet apačioje, pakrantėje, vingiuoja graži promenada, uostas. Senamiesčio fainos gatvelės mums priminė Barseloną ar Maljorkos Palmą. Yra tokia įdomi Santa Maria gatvelė – durų galerija. Mercado dos Lavradores turgus – turistinė atrakcija, bet tokių egzotinių vaisų net Tailande nesu ragavusi, sakė, kad jie visi vietiniai. Pavadinimų tikrai neprisiminsiu, bet žinomesni būtų – keistų spalvų drakono vaisiai (mums žinomi su baltu minkštimu, bet pasirodo yra visokių spalvų), keisti monasteros vaisiai (taip taip, tos kambarinės gėlės dideliais lapais), o pasifloros gal devynių skirtingų skonių: ananasinė, citrininė, bananinė... KosTmosas kol viską išragavom. Dar Funchal yra funikulierius (dabar neveikė) ir daug gamtos parkų-sodų su tropiniais augalais, bet mes labiau mėgstam laukinę gamtą, tai apie sodus nieko nepasakysiu. Madeiroje yra gimęs Cristiano Ronaldo, čia pakrantėje stovi jo statula, šalia muziejus. Taip pat uoste galima užsisakyt laivelį ar katamaraną ir išplaukt keliom valandom į vandenyną pažiūrėti delfinų arba banginių (išvyka kainuoja apie 30 Eur). Mums pritrūko laiko, bet kas plaukė, susitiko delfinus.

Būtina paminėti, kad šiuo metu Madeiroje yra komendanto valanda ir 18 val. (savaitgaliais 17 val.) užsidaro viskas: parduotuvės, restoranai, o jau nuo 19 val. turi tupėt namie. Ir nors esam visiški „pelėdos“, teko paankstinti savo biologinius laikrodžius (labai padeda, kad Madeiroje yra -2 val. nei pas mus), ir kadangi Madeirą naršėm aktyviai, kažkaip savaime „laiku“ grįždavom namo, nes „nusikaldavom“ ir dar spėdavom valandžiukę prieš vakarienę prie baseino pagulėti (saulė balandį leidžiasi apie 20 val. ir vakare dar būna gana aktyvi). Funchalyje tikrai nuo 19 val. sumažėja žmonių, „išlenda“ daugiau policijos, bet nemačiau, kad prie kažko kabinėtųsi, matyt, labiau prevenciškai, kad visi pamatę judėtų namo. Tai kažkaip ir mes nepiktnaudžiaudavom. Sutemus tuščia, zuja tik maisto išvežiotojų motoroleriai (nes veikia tik maistas išsinešimui). O kai vėlai vakare nuėjom prie vandenyno išgerti vynelio, jautėmės lyg šiek tik nusikaltę. (red. past. Šiuo metu Madeiroje karantino ribojimai yra atlaisvinti)

Madeiroje greičiausiai visada teks keisti kelionės planus, kaip jau ir minėjau apie Cabo Girão, apačioje atrodytų tobulas saulėtas oras, tačiau užkilus į kokį kalną, gali prireikti šiltų, neperpučiamų rūbų. Taip mums atsitiko nuvykus iki vieno iš gražiausių takų – Vereda das 25 Fontes – Levada do Risco. Visą kelią vingiuojant buvo vasara, bet užvažiavus ant kalno, kur turėjo prasidėti šita trasa, maždaug 1200 m. aukštyje, įvažiavome į debesį, aplink rūkas, nulinis matomumas ir koks vėjas! Termometras rodo gal 10°C, kažkas praėjo apsirengęs vos ne kaip slidininkas. Nusprendėm, kad net turėdami ką apsirengti (o neturėjom) nepamatysim to grožio, dėl ko atvažiavom, tai atidedam kitam kartui ir keičiam kelionės planus – dumsim į šiaurę (mes gyvename salos pietuose).

Pakeliui, važiuojant iki Vereda das 25 Fontes, pirmą kartą įvažiavom į tuos nerealaus kvapo tropinius laurų miškus, taip taip – lauro lapai ant tų medžių auga, čia tokia išskirtinė Europoje vieta. Nenupasakojamas kvapas! Užkvimpa net mašinoj pro uždarytus langus. Skanus, grynas, drėgnas oras, lyg inhaliacijos kokios... Tokia maloniai kvapni „prieskoniuota“ drėgmė... Norisi tik išsižioti ir giliai kvėpuoti. Ir ten kaimeliuose ant tų kalnų gyvena žmonės ir visą gyvenimą tais prieskonių aromatais kvėpuoja!

Dienos planą pakeitėm tobulai, kadangi nebuvome tikri dėl oro ir kituose kalnuose, reikėjo leistis žemyn, kad vėl išvengti debesų (orų tikrinimas per webcam‘us nelabai padeda, nes jie staigiai keičiasi). Šiaurinė salos dalis palei vandenyną unikali savaip, čia visai kitokia gamta nei pietuose, mažiau apgyvendinta ir skardžiai dar įspūdingesni, dar sodresnė žaluma. Beje, šiaurėje viešbučio nerekomenduočiau dėl visada ten buvusio didesnio debesuotumo ir tikrai ženkliai mažesnės temperatūros, bet jeigu Jums saulė nebūtina, tai prašom, apsigyventi čia gerokai pigiau.

Pirmiausiai aplankėm Porto Moniz – miestuką garsų lavos baseinais, tokia a la Pamukalė, tik juoda. Yra natūralesni, nemokami baseinai ir šalia tokie „švaresni“ mokami, galima juose išsimaudyti. Pakeliui link São Vincente tiesiog, va taip, ant kelio pravažiavom visai nemažą krioklį! Miestukas São Vincente atrodytų niekuo neišskirtinis, bet taip gražiai įsispraudęs į tarpeklį tarp žalių kalnų, kad vaizdais negalėjom atsigrožėti. Nuotraukos darytos telefonu niekada to neperteiks, bet ta vešli žaluma – nereali... Lyg ir „biškį“ panaši į kokią Italija ar Šveicariją, bet kalnai ne pilki kaip visur, o sodriai žali, lyg po gero lietaus sužaliavo, suvešėjo. Lyg viskas apaugę jurassico arba, kaip minimum, Azijos augalais. Kartais atrodo, lyg ir mašinoj sėdint užsiniaukę, gal net krapnoja, bet išlipi, ir koks šiltas, maloniai augalais kvepiantis šitas oras. O vandenyno pakrantės stačios stačios... Žalios žalios... O uolos neria tiesiai į vandenį stačiu kampu...

Dar dienos pabaigai nužiūrėjau, kad prie Sao Jorge yra kažkokie įspūdingi akmeniniai arkiniai vartai į vandenyną, lyg griuvėsiai, nusprendėm juos surasti. Lyg ir privažiavom, bet google rodo, kad iki tos arkos reikia leistis pėsčiomis, o čia kaip tyčia toks restoranėlis, mes alkani. Tiesa, kai išvažiavom, už kokio pusvalandžio pastebėjom, kad nepasiėmėm nei grynų, nei kortelių, liko saugiai viešbučio seife. Na, galvojam, kaip nors, gal jie civilizuoti ir visur pavyks atsiskaityti telefonu. Parduotuvėje vyno nusipirkti pavyko. Restorane irgi sako „ok“, bet paskui įtarėm, kad nesuprato, klausiam vėl, pradėjo blaškytis, o jau kaip tik užkandžius neša, bijom valgyt, kad paskui nereikėtų eiti indų plaut. Tai „aiškinosi“ labai ilgai, sako valgykit, atsipalaiduokit, kaip nors... Aišku, neveikė tas telefoninis mokėjimas, ir apskritai ten su ryšiu – bėda... Bet darbuotojai šypsosi, nesijaudina, tik mes... Galų gale, po „galvos sukimų“, nepavykusių pavedimų, suderinom, kad savo sumą grynais paliksim viešbutyje kitam salos gale, o šeimininkas kada nors, kai bus, pasiims. Tokie tie svetingi madeiriečiai, ir dar poncha ta proga pavaišino. Tai jau sotūs nusprendėm leistis nuo kalno, iki tos arkos prie vandenyno. Rodo, kad ėjimo 1 km, nu tai kas čia, juokas mums. Pradėjom leistis, takas iš smulkių akmenukų ir lyg laiptai, lyg bangelės suformuotos, bet kol valgėm nulijo, tai slidu. Pradžioj labai smagu, paskui vis stačiau stačiau, smagumas dingo, statai koją prie kojos, turėklų ar pasilaikyt nėra kaip, žodžiu, toks ekstremalesnis nusileidimas, bet žemyn tai dar kažkaip, svarbu nenučiuožt... Arką radom, gražu, prisifotkinom, išgėrėm alučio, į viršų lipt kažkaip netraukia, bet reikia... Nu tai dar gyvenime taip ekstremaliai nelipau, greitai „užsipumpavom“, širdis pradėjo purtytis, statu nerealiai, jau galvojom liks griaučiai pusiaukelėj. Pasimatavau užlipus, kalno aukštis 220 m, lipimo – apie kilometras, užtrukom pusvalandį, nežinau kaip skaičiais tą ekstrymą pamatuoti, bet nuotykis geras!

Šiandien nusprendėme veikti pagal orą. Kaip jau minėjau, Madeiroje išskirtinai nepastovus oras, už kiekvieno kalno gali kardinaliai skirtis, važiuoji – kepina saulė ir vos už kelių metrų jau rūkas, nėra matomumo, vėsu. Vėl persiriti per kokią perėją ir vėl giedriausias oras. Nuojauta pakuždėjo, kad šiandien viršūnėse bus giedra, tad nusprendėme nuvažiuoti ant aukščiausių salos viršukalnių. Yra trys aukščiausi kalnai, juos gali apeiti, yra daug hikingo trasų, o ant trečios pagal aukštį – Pico Arieiro (1818 m.) – gali netgi užvažiuot automobiliu ir visa sala matosi 360° kampu, tik būtina sąlyga – giedras oras. Netoli yra pats aukščiausias salos kalnas – Pico Ruivo (1862 m.). Šiandien mums beveik pasisekė, nors pakeliui debesų sutikom, bet juos aplenkėm, užkilom virš jų ir pamatėm nerealius vaizdus. Vėjas buvo nemažas, viršūnėj vos 14°C (apačioj labai karšta, iki pietų deginomės prie baseino), bet giedra. Kadangi šiltų rūbų nepasiėmėm, o ir gamta viršukalnėj nemiškinga, plika, nusprendėm pasivaikščioti žemiau, kur tie drėgni, žali tropiniai miškai. Beje, šiandien kilom vėl tokiais statumais, kad nemažą dalį kelio mūsų Peugeot208 vos užtraukė pirmu bėgiu...

Toliau leidomės link Ribeiro Frio kaimelio, kur yra didžiausias pasaulyje slėnis, apaugęs nepaprastai senu laurų mišku. Žinoma, pravažiuojant čia nieko įspūdingo nepamatysite, reikia sustoti ir eiti. Nuo čia prasideda daug levadų takų, aš buvau nužiūrėjusi Vereda dos Balcoes – daug kur minima kaip lengva ir graži trasa su pabaigoje atsiveriančiais įspūdingais vaizdais. Bet kažkaip netyčia užklydau į Levada do Furado vedančią link Portela. Visa ši trasa – 11 km į vieną pusę, mes ėjome nedaug, bet ji man pati įspūdingiausia (gal, kad netyčia atrasta), žaliausia, kvapniausia, tikrai primena jurassic parką. Prasideda kriokliais, vingiuoja plačiu apsamanojusiu taku, o apie laurų miškų kvapą aš jau rašiau n kartų.
O aš taip ir nepasakiau kas yra ta levada? Čia Madeiros įžymybė numeris vienas – po visą salą, kalnuose, išsidėsčiusios drėkinimo sistemos, tokie kaip ir kanalai, surenkantys lietaus vandenį, ir prie jų yra pasivaikščiojimo takai su pasislėpusiais kriokliais ir sena, reta augmenija. Man asmeniškai levados ir paliko didžiausią įspūdį iš visų Madeiros grožybių. Dar prasukom pro Santaną – miestuką, žinomą ryškiais etnografiniais trikampio formos nameliais – tikra turistinė apgaulė, bet galima pasidaryti spalvotą nuotrauką.

Atskiro paminėjimo prašosi Madeiros oro uosto pakilimo takas, pastatytas ant 180 kolonų. Nors galbūt teko girdėti, kad Madeiros oro uostas yra vienas iš pačių ekstremaliausių pasaulyje (kažkaip gerai, kad prieš kelionę buvau užmiršusi), tačiau leidžiantis į salą viskas atrodo įprasta, o štai pravažiavimas po šiuo pakilimo taku – tikrai įspūdingas, ypač jeigu tuo metu kyla lėktuvas.

Debesuotai dienai Madeiroje būtinai pasirinkite pražygiuoti Sao Laurenco pusiasaliu. Gamta čia vėl kitokia, neprimena jurassico miškų, labiau mėnulio peizažą su rausvomis, plikomis uolomis, bet tos „iškandžiotos“ stačios pakrantės uolos tikrai labai įspūdingos. Tik neužmirškit kremo nuo saulės arba uždarų rūbų, kad nebūtų kaip mums (čia nėra pavėsio). Vėjuota, bet neturėtų būti vėsu, nes gausite krūvio. Ir būtinai nueikite iki pat pabaigos, ant to aukšto stataus kalno, su raudonais nutrupėjusiais laiptais, ten patys įspūdingiausi vaizdai. O jeigu antrai dienos pusei turite kitų planų, galima parplaukti laiveliu – už 10 Eur nuo kavinukės jus parplukdys valtimi beveik iki automobilio (kapitonas neperspės, kad dar reikės paeiti pėsčiomis 15-20 minučių į kalną).

Dar visai nustebino Machico kurortinis miestukas, turintis vieną iš dviejų saloje esančių šviesaus smėlio paplūdimių. Nors visuomet sakau, kad kurortai visam pasaulyje vienodi ir juose neužsibūnam, bet šis pasirodė visai jaukus, mielas ir su savo dvasia, tai skaniai užkandom ir pasibuvom paplūdimyje.

Kadangi, prieš keletą dienų, dėl neįtikėtinai prasto oro, pakeitėm planus ir atidėjom kitam kartui Vereda das 25 Fontes – Levada do Risco, labai norėjau čia sugrįžti, mano kelionės planuose ji buvo pažymėta, kaip gražiausia levadų trasa. Nors skaičiau, kad ne pandemijos metu čia būna labai daug turistų, mums pasisekė. Vaizdai tikrai buvo verti čia sugrįžti. Takas prie levados vietomis toks siauras, kad prasilenkti būtų sudėtinga, bet užtat koks samanotas! Takeliai, laipteliai, tilteliai ir pabaigoje tikrai įspūdingas krioklys. Pasiekus krioklį, labai faina vieta ir atmosfera prisėst ant akmenų, užkąst ar atsigert, pailsint kojas, o tada vėl atgal tuo pačiu keliu. Tiesa, pusiaukelėje galima maršrutą pakeisti ir grįžti nukertant kampą.

Visai netoli nuo šių trasų yra tokia magiškų medžių vieta – Fanal. Keisti, reti, dideli medžiai, susipynusiom šakom ir šaknim. Kaip nebūtų keista, šį kartą netgi pasiseks, jeigu čia rasite lengvą rūką (mums buvo giedra). Čia vėl visai kitokia gamta, skirtinga ir nuo vešlių levadų takų, laurų miškų, ir nuo uolėto „mėnulio“ pusiasalio, vėl išskirtinė atmosfera (mums pasirodė, kad čia būtų labai smagu tiesiog atvažiuot visai dienai, pasidaryt pikniką, pabūt su ta gamta). Čia taip pat yra vaikščiojimo takai, o aplinkui dar pravažiuosite keistą Madeiros „tundrą“ Paul da Serra plokščiakalnį. Man tik važiuojant kilo klausimas, iš kur toje Madeiroje atsirado lygi vieta?

Turbūt populiariausi Madeiros kurortiniai miestukai yra pietvakarinėje dalyje, labai jaukūs, be didelių viešbučių ir turistų persigrūdimo, visi įsispraudę į tarpeklius tarp kalnų su jaukiomis pakrantėmis ir mini senamiesčiais. Nuo sostinės pirmas Camara de Lobos – žvejų kaimelis su tradiciniais pastatais, kurį išduoda pilna pakrantė ryškių įvairiaspalvių valčių. Čia galima pamatyti senukų kompaniją po dideliu medžiu pavėsyje, kaip kokioje Sicilijoje. Čia yra balkonas, kuriame mėgdavo ilsėtis pats Winston Churchill, dabar pakrantėje yra suoliukas su juo sėdinčiu. O visi statūs šios pakrantės kalnai, iki Camara de Lobos ir tolyn, apkibę „balkonais“ su bananų plantacijomis, kartais atrodo nesuvokiama kaip iki tų bananų užsikabarojama.

Toliau kelias pro jau minėtą Cabo Girão vingiuoja iki Ribeira Brava, kaip ir niekuo neišskirtinis miestukas, bet man jis pasirodė mieliausias šioje pakrantėje. Įsispraudęs tarp uolų, su mini senamiesčiu ir gražia krantine, kur labai smagu išgerti ponchos – degtinės, gaminamos iš cukranendrių, medaus ir šviežių citrinų ar kitokių vaisių sulčių. Nebijokite, ji labiau kaip kokteilis, nepikta.

Toliau Ponta do Sol – geriausio klimato Madeiroje miestelis. Tarp Ponto do Sol ir Madalena do Mar miestukų yra senas keliukas palei vandenyną. Niekada nebijokite nusukti nuo pagrindinio kelio, nors dažnai ir rasite draudžiantį ženklą, čia galima atrasti įdomių dalykų. Šiuo keliuku pravažiuosite keistą arką, aptrupėjusius laiptus, o toliau rasite įspūdingą krioklį, krentantį tiesiog ant vidurio kelio! Nors šis kelias uždarytas, bet drąsiems patiks. Madalena do Mar miestuke paskanavome vienintelių vietinių jūros gėrybių – moliuskų lapas, gardūs, paskrudinti ant sviestuko su česnaku, gal kiek primena šukutes. Visos kitos jūros gėrybės čia bus atvežtos iš toli. Toliau – Calheta – miestelis, turintis vieną iš dviejų atvežtinio smėlio paplūdimių, išsidėstęs išilgai pakrantės.

Nors Madeirą išliaupsinau beveik dėl visko, dar norėčiau paminėti ir kainas, kurios tikrai papildomai pradžiugins (nors nuo tada, kai įsivedėme eurą, turbūt jau niekur ir neliūdina). Taurė vyno ar alaus tikrai kainuos pigiau nei pas mus, o espresso puodelio už 60 euro centų Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus. Kiek nuliūdinti gali tik kuro kainos, bet jis salose visada brangesnis.

Savo virtuve Madeira labai nenustebins. Jūros maisto daug, bet dažniausiai jis nebus iš vietinių produktų, išskyrus aukščiau aprašytus lapas. Iš vietinių žuvų galiu paminėti tradicinę espada (scabbardfish), kuri niekuo ypatinga, kepama tešloje, bet įdomiai patiekiama su specialios rūšies keptu bananu. Be kitų, aukščiau paminėtų, skanėstų ir gėrimų dar labai pagirsiu jų vietinę duoną bolo de caco, ypač jeigu užsisakysite paskrudintą su česnaku. Tamsų „meduolių“ skonio medaus pyragą bolo de mel galima parvežti ir lauktuvių. Trapios tešlos, su vaniliniu kremu, pyragaitį pastel de nata tikrai teko ragauti ir Lietuvoje. Madeiros vynas yra savotiškas ir gerokai stipresnis dėl ypatingų vynuogių auginimo sąlygų. Apie egzotinius vietinius vaisius jau nesikartosiu, bet jie tikrai įspūdingi.

Pabaigai tik pasakysiu, kad tikrai retai kada išvykdami iš šalies žadam sugrįžti, nes pasaulyje tiek daug neaplankytų vietų, bet čia tikrai tikrai grįšim! O jeigu Jūs iki galo perskaitėte mano memuarus ir dar nesuskubote ieškoti bilietų į Madeirą, tai ko laukiate?

Teksto autorė: Neringa Dragašiūtė

Kažkada, būdamas vos trylikos (tai buvo laaabai seniai, nes man jau trisdešimt...), autobusu atvykau iki Kroatijos ir maniau, kad nuostabesnio kampelio Europoje (ką jau Europoje – visoje žemėje!) nėra. Plitvicos ežerų nacionalinis parkas, sostinė Zagrebas, pajūrio kurortai ir miestai bei gamta mane sužavėjo. Bet štai, po keliolikos metų, tiesioginiu skrydžiu man pavyko aplankyti kaimyninę Juodkalniją ir ne tik prisiminti žavingas Adrijos pakrantes, bet ir dar labiau pamilti šią Europos pusę. Juodkalnijoje dar nebuvote? Pats metas ten nuvykti!

Kaip ir visada, keliaudamas darbo reikalais, kryptyje turiu atlikti daugybę dalykų: apžiūrėti ir išbandyti viešbučius, įvertinti šalies virtuvę, teikiamas paslaugas, apvažinėti kurortus ir surinkti Jums rekomenduojamų lankytinų vietų sąrašą. Viską su kaupu man padėjo įgyvendinti Makaliaus partneris „Novaturas“, 2021 metų sezono metu net dukart per savaitę skraidinantis į Tivatą, nes vieno skrydžio tiesiog nepakako visų, norinčių ten skristi, poreikiui patenkinti. Su tuo visus ir sveikinu – noras pažinti ir atrasti šiuo metu kaip niekad didelis!

Juodkalnijos kurotai

Herceg Novis

Tai buvo pirmasis mano aplankytas kurortas, kuriame įsikūręs mūsų populiariausias „Palmon Bay“ viešbutis. Populiari pakrantės promenada, besitęsianti net 6 kilometrus iki pat gražaus senamiesčio (iki jo reikia palypėti, nes šis yra ant kalno, nuo kurio atsiveria graži panorama į pakrantę). Promenadoje gausu kavinių, barų (pora jų buvo garsesni, pilni besilinksminančio jaunimo), parduotuvių. Geresni paplūdimiai pasiekiami laiveliais arba automobiliu, graži pakrantė yra būtent šalia „Palmon bay“ viešbučio.

Kurortas įsikūręs arčiausiai Kroatijos sienos, todėl labai tiks savarankiškiems keliautojams, kurie (esant galimybei) norėtų aplankyti ir Kroatiją su įspūdingu Dubrovniko miestu.

Tivatas

Daugiausia saulės per metus gaunantis miestas, kuriame įsikūręs ir oro uostas. Nors miestas ir turi ilgą istoriją, jo senamiestis iki šių dienų neišliko. Tačiau čia įkurtas labai gražus „Porto Montenegro“ rajonas su prabangiomis jachtomis, jaukiomis kavinėmis. Čia pat įsikūręs vienas prabangiausių šalies viešbučių – „Regent“. Kainos (ypač Porto Montenegro) pakrantėje aukštesnės nei kitur, nes čia mėgsta rinktis auksinis jaunimas, vieta pakankamai turistinė. Nuo Tivato pradedamos vykdyti ekskursijos laivu po Kotoro įlanką.

Tivato regione įsikūręs Plavi Horizonti – bene gražiausias Juodkalnijoje paplūdimys. Miesto centre linksmybių ras mėgstantys naktinėti, tik atkreipkite dėmesį į situaciją pasaulyje (pandemijos metu lankantis čia buvo šiokių tokių darbo laiko apribojimų).

Bečičis

Primenantis Graikijos ar Turkijos kurortą (galbūt todėl, kad gyvenau „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipą siūlančiame „Iberostar Bellevue“ viešbutyje), prie labai gražaus paplūdimio įsikūręs kurortinis miestelis. Tai „viskas viename“ – ir graži ilga pakrantė su viešbučiais, įsikūrusiais čia pat, ir barai, restoranai, parduotuvėlės. Iš Bečičio miestelio net ir pėsčiomis pasieksite šalia įsikūrusį didžiausią Budvos kurortą. Man gyventi čia labai patiko, sužavėjo gražus paplūdimys.

Budva

Juodkalnijos Palanga! Viešbučiai su kazino, naktiniai klubai, pašėlęs naktinis gyvenimas ir... nuostabaus grožio senamiestis. Tokie kontrastai pritraukia daugybę keliautojų, tai, be abejonės, populiariausias tiek vietinių, tiek užsieniečių pasirinkimas Juodkalnijos pakrantėje. Pakrantės juosta čia driekiasi net 21 km (yra net 17 paplūdimių), tačiau ne visur rasite smėlį – kai kur prigulsite ant akmenų. Iš čia patogu keliauti į ekskursijas, vietiniame turguje apsipirkti lauktuvių ar tiesiog smagiai leisti laiką.

Petrovacas

Pasiilgusiems ramaus, jaukaus poilsio prie gražaus paplūdimio, jaukiuose, nedideliuose viešbučiuose. Miestelis labai nedidelis, bet rasite visko, ko reikia (net ir pigų supermarketą VOLI, beveik ant jūros kranto). Čia gyvenau „Riva“ viešbutyje, kurį labai rekomenduoju ir Jums. Miestelio promenadoje gausu barų ir restoranų, tačiau net ir vakarais čia visiškai ramu. Promenada nedidukė – vakarais, pasivaikščiodamas pirmyn-atgal, ją praeidavau kokius 4 kartus. Yra stotis, iš kurios iki didesnių miestų kursuoja maršrutiniai autobusai. Rekomenduoju (labai labai rekomenduoju!) šį miestelį romantiškoms ir ramioms atostogoms.

Taigi, kaip pasirinkti kurortą Juodkalnijoje?

Jeigu atvykote keliauti po šalį, o ne būti viename kurorte ar viešbutyje, tokiu atveju rinkitės tiesiog geriausio kainos/kokybės ir poreikius labiausiai atitinkantį apgyvendinimo variantą (peržiūrėkite apgyvendinimo vietos atsiliepimus, pasirinkite ir pagal siūlomą maitinimo tipą – o galbūt Jums, aktyviems keliautojams, jo visai nereikės?). Jeigu nuomositės automobilį, atkreipkite dėmesį, ar pasirinkta apgyvendinimo įstaiga siūlo parkavimą viešbučio teritorijoje, ar prie jos (su parkavimu pakankamai sudėtinga...).

Norintiems ramaus poilsio, rekomenduočiau Petrovacą, Herceg Novį, triukšmingo – Budvą, ieškantiems aukso viduriuko – Tivatą, Bečičį.

Kartais pagalvoju, kad susibūrimas draugų ar kolegų kompanijoje ir dalijimasis įdomiausiais kelionių įspūdžiais prilygsta suaugusiųjų pasakoms, apie kurias tiek svajodavome 😍 Neretai keliauti mus paskatina ne gražiausi atostogų atvirukai, o būtent pasakojimai, kurių metu mintyse jau perkame skrydžių bilietus ir leidžiamės į nuotykius! Man laaabai patinka ne tik dalintis, bet ir klausytis kelionių įspūdžių, todėl labai noriu išgirsti, ką papasakoti turi tu!

Dalintis kelionių įspūdžiais labai smagu, o dar smagiau, kai jie įkvepia kitus keliauti! Net neabejoju, kad esi buvęs kelionėje, kuri taip stipriai įstrigo galvoje ir širdyje, kad tiesiog trykšti noru pasidalinti savo nuotykiais su kitais! Todėl turiu tau šaunų pasiūlymą – pasidalink savo įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą! Geriausių pasakojimų autorių tekstais pasidalinsime makalius.lt/kelioniu-ispudziai/ skiltyje ir padovanosime 30 € Makaliaus dovanų kuponą! Jį galėsi panaudoti bet kokiai išsirinktai kelionei lėktuvu ar autobusu arba poilsiui Lietuvoje iš MakaliausLietuva.lt. Dovana išties puiki, ar ne? 🤩

Keletas patarimų:

• Atsiųsk mums savo įspūdžius teksto forma. Minimalus simbolių skaičius – 2500 ženklų;
• Itin laukiame šviežių kelionių įspūdžių – mums, o taip pat ir mūsų skaitytojams labai įdomu, kaip vyksta kelionės pandeminiu laikotarpiu;
• Pasistenk, kad tavo įspūdžiai būtų parašyti tvarkinga lietuvių kalba, paisant gramatikos ir skyrybos taisyklių;
• Nepamiršk pridėti bent 6-ių geros kokybės nuotraukų.

Savo įspūdžius siųsk el. paštu ispudziai@makalius.lt. Su atrinktų įspūdžių autoriais susisieksime asmeniškai.