Europoje turime ne vieną pramogų parką, kuriame yra ką veikti ir vaikams, ir suaugusiems. Safario parkai, vandens parkai, atrakcionų, teminiai parkai, tokie kaip Disneilendas ir, žinoma, Lego gerbėjų pramogų parkas – „Legolendas“. Jis įkurtas trijuose Europos miestuose – Bilunde Danijoje, Guenzburge Vokietijoje ir Vindsore Didžiojoje Britanijoje, visai netoli Londono. Kadangi lankėmės būtent šiame parke, apie jį papasakosiu kiek plačiau!

Kurį „Legolendą“ pasirinkti?

Priklauso nuo to, autobusu, lėktuvu ar automobiliu planuojate keliauti ir kokiais tikslais: ar aplankant įvairius pramogų parkus pakeliui, ar planuojant daugiau dienų praleisti kažkuriame konkrečiame Legolende. Galima rinktis kelionių agentūrų teikiamus pasiūlymus, autobusu aplankant ne vieną Europos parką arba skristi savarankiškai į Bilundą tiesioginiu reisu iš Lietuvos ir aplankyti ten įkurtą Legolendą. Dar vienas variantas, kurį mes pasirinkome – pramogauti Legolende, esančiame 100 km nuo Londono, Vindsoro mieste, tuo pačiu aplankant ir patį Londoną – vieną spalvingiausių ir didžiausių Europos miestų.

Kaip nuvykti?

Pasirinkus pigių oro linijų paslaugas, skrydžiai iš Lietuvos į Londoną gali kainuoti nuo 10 eurų. Gegužės mėnesį kelionė pirmyn ir atgal lėktuvu į Londono Lutono oro uostą asmeniui kainavo 50 eurų. Pasiekti Vindsoro miestą iš Londono yra keli būdai: galima rinktis kelionę traukiniais iš Londono Padingtono stoties, su vienu persėdimu Slau (angl. Slough) stotyje arba vykti Žaliosios linijos 702 (angl. Green Line 702) numerio autobusais iš Viktorijos stoties. Šis variantas pigesnis, tačiau lėtesnis.

„Legolendas“ Vinsdore, Anglijoje

Vindsoro Legolende galima apsilankyti kovo–lapkričio mėnesiais. Parkas padalintas į 11 teminių erdvių ir turi 55 atrakcionus, labiausiai tinkamas vaikams nuo 2 iki 12 metų. Šiame parke rekomenduojame lankytis daugiau nei vieną dieną, tačiau, jei tiek laiko skirti negalite, prieš atvykstant veiklą parke reikėtų susiplanuoti. Legolendo internetiniame puslapyje galima rasti parko planą ir išsirinkti norimus aplankyti atrakcionus. Taip pat, atsižvelgiant į vaiko amžių ir ūgį, pasitikrinti ar į visus atrakcionus galima įeiti. Lankantis parke taip pat patartina turėti Legolendo programėlę telefone, kurioje prie kiekvieno atrakciono parašytas laukimo eilėje laikas bei kaip iki jo nueiti. Mums atvykus gegužės mėnesį, darbo dieną ir ne vaikų atostogų metu, prie atrakcionų vistiek teko laukti nuo 20 iki 40 minučių. Taigi, vasarą, atostogų metu, eilės bus daug ilgesnės, tad geriausia apsilankymui pasiruošti iš anksto. Laiko pasilikite ir Minilendo miniatiūrų parko lankymui, po kurį galima pasivaikščioti prieš užsidarant Legolendui. Kai atrakcionai jau nebeveikia, iš parko lankytojus neskubama išprašyti, tad dar bent pusvalandį galima ramiai vaikščioti ir grožėtis „Minilendo“ statiniais, kuriems pastatyti panaudota apie 40 milijonų Lego detalių.

Kainos

Legolendas dirba nuo 10:00 iki 18:00 val. Įėjimo kainos priklauso nuo dienos (ar tai darbo diena, ar savaitgalis) taip pat nuo sezono ir tuo metu vykstančių akcijų. Taigi, bilietą galima įsigyti dienai vienam žmogui maždaug nuo 30 eurų. Tiek bilietai kainavo mums gegužės mėnesį, už tiek galima įsigyti ir dabar, vasarą, nes šiuo metu puslapyje, perkant internetu, taikomos nuolaidos. Legolendo parke yra keletas restoranų, tačiau į parką galima atsinešti savo užkandžių ir pavalgyti tam skirtose vietose.

Kur apsistoti?

Legolendas turi keletą viešbučių su nuostabiais interjerais, kuriuose dominuoja Lego tema, statiniai, baldai bei su išėjimu tiesiai į pramogų parką. Kainos tokiuose viešbučiuose nemažos, tačiau įspūdžiai nepakartojami. Jei planuojama į Legolendą užsukti dienai, o apsistoti ir turistauti Londone, nakvynių pasirinkimas Londono mieste tikrai nemažas. Kainos nėra itin žemos, tad geriausia viešbučio kambario ar apartamentų ieškotis iš anksto. Taip pat galima apsistoti ir Vindsoro mieste bei aplankyti nuostabią, čia esančią pilį.

Turistinis Londonas

Londonas didelis, tačiau gana kompaktiškai išdėstytas ir pagrindinius objektus galima apeiti pėsčiomis. Jei vaikai maži ir didelių atstumų eiti nenorite, patogu visur važinėti metro. Įeiti ir išeiti iš metro linijos galima tiesiog priglaudus prie aparato kreditinę banko kortelę. Jei per dieną pasiekiama 8 svarų suma, daugiau važiavimai tą dieną nebekainuoja. Tarp daugybės Londono lankytinų objektų, mažiesiems labai patiks didžiulė, per kelis aukštus įrengta Lego parduotuvė, taip pat šalia esanti ir M&M’s parduotuvė. Ir, žinoma, muziejai, kurie įspūdingi ir kai kurie nemokami: gamtos istorijos muziejus, mokslo muziejus ir kiti.

Dalindamasi šia informacija, noriu palengvinti planavimą ir keliavimą su vaikais. Noriu, kad baimės ir abejonės Jus aplenktų ir jei norite keliauti, kuo daugiau pamatyti – būtinai padarykite tai! Su šeima, vaikais, draugais, tėvais, ar tai būtų savaitgalio, savaitės, ar mėnesio kelionė į Jūsų svajonių šalį. „Keliavimas, tai ne vien vaizdų matymas. Tai ilgalaikė pasaulėžiūros reforma“, – Miriam Beard. Taip pat kviečiu apsilankyti „Facebook“ puslapyje, kuriame daugybė drąsių lietuvių, keliaujančių po pasaulį, dalinasi savo nuotykiais, įspūdžiais, patarimais.

Teksto autorė: Laura Bernotienė

Pigių skrydžių bendrovei „Wizzair“ pradėjus skraidyti tiesioginiu maršrutu į Nicą, Žydroji Prancūzijos pakrantė (pranc. Côte d'Azur), pasaulyje garsėjanti gamtos grožiu bei architektūra, tapo lengvai pasiekiama vos per dvi su puse valandos. Atvykti čia nėra brangu – vasaros sezono metu bilietus į abi puses galima nusipirkti už 100-200 eurų. Skrydžiai vykdomi du kartus per savaitę, todėl lietuviai keliautojai ypač pamėgo čia atvykti ilgesniam savaitgaliui, t. y. 3 arba 4 dienoms. Atrodo, ne tiek ir daug, tačiau ši Prancūzijos dalis itin pritaikyta turizmui ir turi labai gerą infrastruktūrą, todėl tiek laiko visiškai užteks susipažinti su žaviausiais pakrantės miestais. Visiškai nesvarbu kada keliausi, nes ši pakrantė žavi visais metų laikais, 300 dienų per metus šviečia saulė, o temperatūra net ir žiemą nenukrenta žemiau +10 laipsnių. Beje, žiemos laikotarpiu viešbučių kainos kone per pusę mažesnės.

Nicos oro uostas įsikūręs vos 8 km iki Nicos miesto, tačiau taksi paslaugos nėra pigios: už kelionę iki senamiesčio ar stoties sumokėsi apie 30-40 eurų. Taupantiems yra dvi išeitys: keliauti autobusu (apie 4 eur į vieną pusę, autobusai veža į centrinę stotį), arba mobiliuoju telefonu išsikviesti automobilį naudojantis Uber programėle, tuomet kelionė iki centro kainuos apie 15-20 eurų. Kai kurie keliautojai svarsto apie galimybę išsinuomoti automobilį. Žinoma, tai labai patogu, tačiau automobilių stovėjimo paslaugos visoje pakrantėje yra itin brangios – vienos dienos išlaidos gali siekti ir apie 50 eurų. Todėl keliauti po pakrantės miestus rekomenduoju traukiniu – čia jie nauji, puikiai prižiūrimi, važinėja dažnai ir kainuoja nebrangiai.

Pateikiu tau keturių dienų kelionės planą, kuris padės pamatyti maksimaliai daug per trumpą laiką:

1 diena: Nica

Nicoje apsistoti rekomenduočiau netoli centrinės Nicos traukinių stoties Nice Ville, iš čia bus patogu pasiekti visas lankytinas vietas. Pirmąjį vakarą keliauk į Nicos centrinę dalį (jei apsistosi prie stoties, centrą pėsčiomis pasieksi maždaug per 15 minučių), kur gyvenimas virte verda net ir darbo dienomis. Čia užsuk apžiūrėti Massena aikštės, kuri yra ne tik kultūrinis Nicos centras, bet ir didžiausia miesto aikštė, pagrindinė gyventojų ir turistų susibūrimo bei įvairių renginių vieta. Aikštė apsupta 17-ojo amžiaus architektūros ir jungia senamiestį su komerciniu miesto rajonu. Pagrindinis gražiosios aikštės akcentas – didelis fontanas, kurio viduryje stovi didinga Apolono skulptūra. Vakarienei užsisakyk midijų, troškintų vyno padaže – tai vienas iš prancūzų virtuvės perlų. Būti prie pat Viduržemio jūros Prancūzijoje ir neparagauti šviežių, vietoje gaudomų jūros gėrybių – baisi nuodėmė! Rasi bet kuriame restorane, kaina apie 14-18 eurų.

2 diena: Monakas

Ryte keliauk į Nicos centrinę stotį ir sėsk į traukinį, vykstantį į Monaką. Traukiniai kursuoja labai dažnai, tad tikrai neteks laukti ilgiau nei 20 minučių. Kelionė traukiniu iki Monako sostinės Monte Carlo užtruks apie 30 minučių, o pakeliui patariu nebūti įnikus į mobilųjį telefoną ir nesnausti ant mylimojo peties, o dairytis – pakrantės vaizdai pro traukinio langą pakerės iš pirmo žvilgsnio!
Šios nykštukinės valstybės-miesto dydis – vos 2 kvadratiniai kilometrai, todėl čia labai patogu keliauti pėsčiomis. O pamatyti tikrai yra ką. Atvykęs į Monaką, keliauk prie Monako kunigaikščio rūmų – šiuo metu čia gyvena princas Albertas II su šeima. Kiekvieną dieną, lygiai 11:55 ryto čia galima stebėti teatrališką ir spalvingą sargybinių ceremoniją. Tai – kaip mažas spektaklis, kai rūmų sargybiniai užbaigia savo budėjimą ir pasikeičia su pradedančiaisiais tarnybą.

Žinoma, koks Monakas be jachtų, „Formulės-1“ trasos ir Monte Karlo kazino? Šis kazino yra vienas prabangiausių visame pasaulyje, čia lošti atvyksta daugybė pasaulio turtuolių. Čia galioja ir aprangos kodas, tad norint užeiti ir apžiūrėti, teks apsirengti šį tą prašmatnesnio, nei šortai ir sportiniai bateliai. Kai būsi prie kazino, būtinai užmesk akį į šalia esantį Hotel de Paris – tai yra vienas prabangiausių pasaulio viešbučių, atidarytas 1863-iais metais. Viešbutyje yra Louis XV restoranas, įvertintas 3 Michelino žvaigždėmis, Le Bar Americain baras, kuris visuomet atsiduria geriausių pasaulio barų sąraše. Viešbutyje buvo filmuojama ir keletas garsių Holivudo filmų.
Paėjėjus nuo kazino, atsiveria vaizdas į Viduržemio jūrą su daugybe prabangių jachtų. Šios nykštukinės kunigaikštystės, kurią jau 700 metų valdo Grimaldi dinastija, istorija ir veikla yra glaudžiai susijusi su jūra. Uostas tiesiog perpildytas pačiomis gražiausiomis, didžiausiomis, prabangiausiomis jachtomis iš viso pasaulio. Tai tarsi atskiras miestas ant vandens, kai kurių jachtų dydis primena viešbučius, joms priskirti sraigtasparniai, apsauga. Sakoma, kad kiekvienam pasaulio turtuoliui būtina bent kartą gyvenime su savo įspūdinga jachta apsilankyti Monako kunigaikštystėje. Pasivaikščiok uostu palei jachtas, pamatysi kokie įmantrūs, o kartais ir juokingi jų pavadinimai!
Kaip jau supratai, Monakas yra turtuolių pamėgtas kraštas, todėl čia kainos kandžiojasi ir gana aštriai. Pigesnius restoranus ir užkandines rasi aplink Grimaldi gatvę, tačiau net ir čia pvz. pica kainuos apie 15-20 eurų, o pietūs palei jachtų prieplauką išsidėsčiusiuose restoranuose – apie 40 eurų. Išeitis taupantiems – Monako širdyje įsikūręs greito maisto restoranas McDonalds, kuriame pavalgyti galima ir už 5-7 eurus.

3 diena: Antibai ir Kanai

Kanus dėl kasmetinių filmų ir reklamų festivalių žino daugelis, o štai šalia esantiys Antibai minimi retai. Šis miestas – ramesnė ir mažesnėmis kainomis lankytojus pasitinkanti Žydrosios pakrantės vieta. Todėl patariu būtinai čia užsukti ir kelias valandas praleisti čia. Tai labai patogu ir paprasta, nes traukinys, važiuojantis į Kanus, pakeliui sustoja ir Antibuose. Antibai turi uostą, gal kiek mažiau įspūdingą nei Monako, tačiau tokią pat žavią jachtų prieplauką, o prieplaukos fone pamatysi didžiulį fortą. Būtinai nueik į garsųjį maisto turgų, kuriame rasi įvairiausių gėrybių – nuo vaisių, prancūziškų sūrių bei alyvuogių iki prancūzų konditerijos šedevrų. Nors ir nedidelis, tačiau itin jaukus Antibų senamiestis, žavintis dar ir tuo, kad nėra kimšte prikimštas turistų, tad žmonių čia sutiksi tik vieną kitą.
Beje, Antibuose gyveno ir garsusis dailininkas Pablo Picasso, čia iki šiol veikia jo vardo muziejus, surinkta puiki menininko darbų kolekcija.

Iš Antibų keliauk tiesiai į festivalių miestu vadinamus Kanus. Garsusis Kanų Kino festivalis yra toli gražu ne vienintelis žymus renginys Kanuose – ne veltui ir garsiausio Kanų pastato pavadinime daugiskaita – Festivalių rūmai. Kanuose per metus vyksta keliolika tarptautinių festivalių ir renginių.
Viešint šiame mieste būtina užlipti ant Le Suquet kalvos, nuo kurios atsiveria kerinti miesto panorama. Leisdamasis žemyn, būtinai pasivaikščiok stačiomis senamiesčio gatvelėmis. Kol turtingieji dar nebuvo atradę šios vietos, Kanai buvo mažas žvejybos kaimas, įsikūręs ant Suquet kalvos, gana stačiai kylančios už uosto. Žvejai ir kiti gyventojai gyveno siaurų, vinguriuojančių gatvelių ir stačių laiptų labirinte. Labirintas išliko iki šių dienų – šiandien jis yra „kolonizuotas“ barų, restoranų ir žavių siuvenyrų parduotuvių. Viename iš restoranų rekomenduoju paskanauti pissaladiere – tai pyragas su svogūnais bei ančiuvių pasta, išties dėmesio vertas Italijos ir Prancūzijos virtuvių derinys, susiliejęs Viduržemio jūros pakrantės miestelio virtuvėse.

4 diena: Nica

Likusį laiką iki skrydžio rekomenduoju skirti Nicai, nes čia aplankei tikrai dar ne viską. Dieną pradėk nuo Pilies kalno (Colline du Chateau) – tai viena lankomiausių turistinių vietų mieste. Kadaise čia stovėjo didinga pilis, apie kurią primena likę griuvėsiai. Dabar kalnas yra paverstas vaizdingu parku, iš kurio atsiveria nuostabus žemiau esančio senamiesčio ir kranto vaizdas. Į kalną galima pakilti įveikus 213 laiptelių, arba sutrumpinti kelią kylant liftu. Nusileidęs nuo pilies kalno praeik Promenade des Anglais – šiandien tai vienas garsiausių pajūrio takų visoje Viduržemio jūros pakrantėje, tobulai tinkantis pasivaikščiojimui. Mėgaukis vaizdu ir nusipirk skanių ledų porciją. O tuomet nerk į senamiesčio gatvelių raizgalynę – jis nėra didelis, tačiau tikrai žavingas. Čia slepiasi įvairios boutique parduotuvėlės, gėlių turgus, kuriame iš tolo užuosi levandas, bei jaukios kavinės ir restoranai. Jokiu būdu neiškeliauk neparagavęs garsiųjų Nicos salotų – iš sultingų pomidorų, keptų kiaušinių, alyvuogių, tunų, ančiuvių ir žaliųjų pipirų gaminamą patiekalą galima drąsiai tituluoti šio miesto kulinarine pažiba.

Ar jau susikrovei lagaminą? 

Šiuo metu tarp lietuvių keliautojų bene populiariausios kryptys yra Ukrainos miestai Lvovas, Kijevas bei Odesa, viliojantys kainomis, atmosfera, lankytinais objektais. Pasidalinsiu įspudžiais iš kelionės į Lvovą, kuris išties labai nustebino – tai gyvybingas, europietiškas, draugiškas ir pigus miestas! Puikiai praleistas laikas ir parsivežti patys geriausi įspūdžiai.

Nuvykti į Ukrainos miestus Lvovą ir Kijevą galimybės puikios – kelionė lėktuvu iš Vilniaus trunka tik 1 valandą, nereikalinga viza, o kainos už skrydį pirmyn ir atgal prasideda maždaug nuo 30 €. Iš anksto pasirūpinus skrydžių bilietais (per pigių oro linijų puslapius Wizzair ar Ryanair), belieka išsirinkti nakvynės vietą, kurių kainos taip pat labai palankios. Nedidelius apartamentus su vonios kambariu ir virtuvėle miesto centre galima rasti už 18 € dviems, tad asmeniui – 9 €. Nors dažniausiai iš ir į oro uostą bei įvairius objektus nuvykti naudojamės viešuoju transportu, tačiau šioje kelionėje rinkomės pervežimo (Uber) paslaugas – iš oro uosto į centrą atstumas 7 km, o kaina apie 3 €.

Ką pamatyti?

Norint susipažinti su toliau nuo centro esančiais objektais ir nesugaišti tam daug laiko, rekomenduoju leistis į 2 valandų kelionę turistiniu autobusu, kuri suaugusiajam kainuoja 140 UAH (5 €), vaikui 70 UAH (2,5 €). Išlipti iš autobuso kelionės metu nebus galima, tačiau per ausinukus išgirsite daug istorinių faktų, o per atvirą stogą ir langus pamatysite nemažai Lvovo miesto. Susidarysite įspūdį ir į sudominusius objektus galėsite nuvykti atskirai. Ar tai būtų Aukštoji pilis („High Castle“), istorinės miesto kapinės („Lychakiv Cemetery“), ar alaus gamyklos muziejus ir pan. Kita galimybė pažinti miestą ir sužinoti jo istoriją – leistis į pasivaikščiojimą su nemokamais miesto gidais, kurie kiekvieną dieną 10:30–11:00 val. laukia turistų prie rotušės fontano (skirtingų kompanijų gidai laukia su skiriamuoju ženklu – skėčiais, vieni su baltais, kiti su geltonais). Gidas per 2 valandas papasakoja ir parodo svarbius istorinius senamiesčio objektus. Daugiau informacijos apie įvairius turus galima rasti ČIA. Bevaikštinėjant mieste galima užlipti į Rotušės bokštą pasigrožėti senamiesčio panorama, apsilankyti Operos ir baleto teatre, surasti pamestų žaislų kiemelį, pasivaikščioti sendaikčių turguose ir kt.

Restoranų, kavinių ir barų mėgėjams Lvovas – nuostabi vieta

Pasirinkimas didelis ir įvairus, kainos ir kokybės santykis puikus, o kiekvienas restoranas daro labai didelį įspūdį, turi savo temą, idėją – norisi užsukti į visus! Kelionės metu aplankėme bene 20 barų – į kai kuriuos užsukome pusryčiauti, vakarieniauti, pasiklausyti muzikos ar tiesiog apsidairyti ir išgerti kavos. Vien jų lankymas – tarsi atskira kelionė! Tad apie barus papasakosiu plačiau.

• 36PO – restoranas įrengtas per 5 aukštus, kurių kiekvienas turi savo temą, pirmame ir antrame aukšte įrengtas didžiulis akvariumas, trečiame aukšte stovintis pianinas pats groja tūkstančius melodijų, ketvirtame aukšte erdvė pilna gėlių ir žalumos, o penktame – terasa su atsiveriančiu vaizdu į turgaus aikštę.
• Lviv Coffee Mining Manufacture – kavinė, kurioje nusileidus į rūsį, duodamas šalmas ir galima pasivaikščioti po ten esančią kavos kasyklą. Šioje vietoje dalis turistų apsigauna ir pasimeta ar kavos pupelės visgi auga ant medžių, ar yra kasamos štai tokiose kasyklose?
• Cat cafe – kavinukės interjeras paprastas ir šiek tiek nudėvėtas, foteliai apdarskyti, o ir ramiai pavalgyti neleis kavinėje gyvenančios 24 katės! Įvairių veislių, labai draugiškos, iškart lipančios ant kelių, prašančios dėmesio ir bandančios nugvelbti mėsos gabalėlį iš jūsų lėkštės. Įdomi patirtis pavalgyti kačių apsuptyje, ypatingą įspūdį ši kavinė palieka vaikams. Beje, tokia kavinė yra ir Vilniuje, Gedimino prospekte, ten gyvena 14 kačių.
• Pravda Beer Theatre – tai vienas populiariausių barų Lvovo centre, kuriame visuomet daug žmonių ir daug alaus. Kas vakarą nuo 19 valandos gyvai groja orkestras, smagi atmosfera, baras išdėstytas per tris aukštus, o iš kiekvieno aukšto balkono matosi centre grojantis orkestras.
• Kriivka – ieškodama kur pavakarieniauti, Google žemėlapyje radau būtent šį, netoliese esantį restoraną, ir nusprendžiau užsukti. Nuvykus prie įėjimo, pasirodo, taip lengvai vidun patekti negalima. Prieš mane, išėjus žmonėms, durys be rankenų užsivėrė ir man teko belstis. Duris atidarė ginkluotas vyras, nekalbantis jokia kita kalba, tik ukrainiečių ir įleisti manęs neplanavo. Prisiminiau, jog domėdamasi apie Lvovą, internete buvau skaičiusi, kad apsilankant kažkuriame restorane reikia slaptažodžio ir jį atsiminiau tinkamu momentu – pasakius „Slava Ukraine“, ginkluotas vyras nušvito ir mus įleido.
• Drunk Cherry – nedideli barai, su lauko staliukais ir dideliais kiekiais turistų, norinčių paragauti taurę gardžios vyšnių užpiltinės. Taurės kaina – 1,4 €.
• Italian Courtyard – nuostabi aplinka, itališkas kiemelis, trys aukštai atidarytų galerijų bei daugybė turistų, kurie fotografuojasi, vaikštinėja ir grožisi. Kiemelyje yra ir restoranas, taip pat kioskelis su ledais. Įėjimas į šį parkelį kainuoja 0,4 €.
• Arsenal ribs and spirits – patiekiantis maistą, bet įrankių – ne. Taigi, gaunate popierinius rankšluosčius, popierinę staltiesę ir prijuostę, šonkauliukų porciją ir galimybę valgyti rankomis.

Galima būtų vardinti ir vardinti, tad apie kitus restoranus trumpai: Itališki restoranai, kuriuose galima ir skaniai pavalgyti, ir įsigyti itališkų produktų – Celentano. Penkių aukštų šokoladinė, kurioje gaminamas ir pardavinėjamas šokoladas, įrengtas vaikų žaidimų kambarys bei kavinukė – Lviv Handmade Chocolate. Kavinė, kurioje čeburėkai derinami su putojančiu vynu, o tarp gaiviųjų gėrimų galima rasti braškių ir bazilikų limonado – 4 Chebureky Prosecco Bar.  Gasova Lampa – šiame bare yra didžiausia žibalinių lempų kolekciją, o atmosferą kuria sprogimai, blyksniai, dujų kvapas ir roko muzika. Khynkalnya Na Fedorova – ukrainietiška virtuvė kurioje galima paragauti ir koldūnų Khinkali su greta pateikta instrukcija, kaip juos reikia valgyti rankomis. The Most Expensive Galician restaurant – pats „brangiausias“ restoranas, kuriame galiausiai apmokant sąskaitą taikoma 90 procentų nuolaida.

Taip pat kviečiu apsilankyti „Facebook“ puslapyje, kuriame daugybė drąsių lietuvių, keliaujančių po pasaulį, dalinasi savo nuotykiais, įspūdžiais, patarimais.

Teksto autorė: Laura Bernotienė

Kartais pagalvoju, kad susibūrimas draugų ar kolegų kompanijoje ir dalijimasis įdomiausiais kelionių įspūdžiais prilygsta suaugusiųjų pasakoms, apie kurias tiek svajodavome 😍 Neretai keliauti mus paskatina ne gražiausi atostogų atvirukai, o būtent pasakojimai, kurių metu mintyse jau perkame skrydžių bilietus ir leidžiamės į nuotykius! Man laaabai patinka ne tik dalintis, bet ir klausytis kelionių įspūdžių, todėl labai noriu išgirsti, ką papasakoti turi tu!

Dalintis kelionių įspūdžiais labai smagu, o dar smagiau, kai jie įkvepia kitus keliauti! Net neabejoju, kad esi buvęs kelionėje, kuri taip stipriai įstrigo galvoje ir širdyje, kad tiesiog trykšti noru pasidalinti savo nuotykiais su kitais! Todėl turiu tau šaunų pasiūlymą – pasidalink savo įspūdžiais iš kelionės ir laimėk Makaliaus dovanų kuponą! Geriausių pasakojimų autorių tekstais pasidalinsime makalius.lt/kelioniu-ispudziai/ skiltyje ir padovanosime 30 € Makaliaus dovanų kuponą, o labiausiai mus sužavėjusių įspūdžių autorius laimės net 200 € Makaliaus dovanų kuponą! Prizas išties puikus, ar ne? 🤩

Konkurso sąlygos labai paprastos:

• Atsiųsk mums savo įspūdžius teksto forma. Minimalus simbolių skaičius – 2500 ženklų;
• Pasistenk, kad tavo įspūdžiai būtų parašyti tvarkinga lietuvių kalba, paisant gramatikos ir skyrybos taisyklių;
• Nepamiršk pridėti bent 6-ių geros kokybės nuotraukų.

Savo įspūdžius siųsk el. paštu ispudziai@makalius.lt iki š.m. spalio 31 dienos. Įpūdingiausių straipsnių autorius atrinks Makaliaus redaktorių komanda ir Rimvydas Širvinskas. Su atrinktų įspūdžių autoriais susisieksime asmeniškai, o pagrindinio prizo laimėtoją skelbsime š.m. lapkričio 29 dieną.

Mama kažkada užsiminė, jog labai norėtų nukeliauti į Madeirą, o man tas pavadinimas tuo metu beveik nieko nesakė. Bet ši mintis nusėdo kažkur galvoje, vis pasiieškodavau informacijos ar paskaitydavau kokį straipsnį, kol galiausiai labai aiškiai suvokiau – NORIU! Pradžioje to noro nepavyko įgyvendinti, nepavyko, nes neradau kompanijos...ir tuomet, netyčia ir neplanuotai mano gyvenime pasimaišė toks pat nuotykių ieškotojas, kurį pavyko užkrėsti kelionėmis! Tada sekė dar daugiau guglinimo, ką Madeiroje galima nuveikti, pamatyti ir buvo nuspręsta, kad mėgausimės tuo, kuo Madeira labiausiai didžiuojasi – gamta ir kiek įmanoma labiau išlįsime iš komforto zonos. Kadangi tiesioginis skrydis į salą galimas tik užsakomaisiais reisais, pasinaudojome agentūros paslaugomis, o visą veiklą suplanuoti padėjo įvairūs forumai, „Youtube“ vaizdo įrašai ir socialinio tinklo „Facebook“ grupės. 

Taigi, vėsią ir vėjuotą rugsėjo pabaigos dieną palikome Lietuvą su viltimi, kad Madeiroje bus gerokai šilčiau ir neišsipildys orų prognozės, kurios visai savaitei žadėjo lietų. Madeiros oro uostas patenka į 10 pavojingiausių oro uostų pasaulyje sąrašą, kadangi pakilimo takas yra ganėtinai trumpas ir dalis jo nutiesta ant polių vandenyne. O kad nebūtų per lengva, sąlygas neretai sunkina stiprūs šoniniai vėjai. Nusileidimas buvo neįtikėtinai sklandus ir švelnus, ir štai mes atvykome! Pirmas įspūdis ir kilusios mintys – ir kaip vietiniai gyvena namuose ant uolų ir dar ant skardžio automobilį pastato!

Kol autobusiukas vežė į viešbutį, supratau dar vieną dalyką: teks iš naujo įvertinti vairavimo įgūdžius, kadangi keliai (išskyrus greitkelį) be proto statūs, vingiuoti ir siauri. 

Kas labai maloniai nustebino – visoje saloje be galo švaru. Ar tai būtų sostinės centras, ar mažas miestelis vidury niekur – visur švaru, lyg ką tik išplauta. Dar vienas skirtumas nuo Lietuvos – vairavimo kultūra. Sostinės Funšalio senamiestyje beveik nėra kelio ženklų, ypač žyminčių pagrindinį ar šalutinį kelią, vairuotojai prie sankryžos sustoja, vienas kitam mosteli – važiuok, kitas nusišypsojęs pamoja ir visi patenkinti! Arba siauroje vienpusio eismo gatvelėje prie mokyklos mama sustabdo automobilį, ramiai padeda susirinkti vaikui daiktus, su juo atsibučiuoja, o tuo tarpu visa susidariusi mašinų kolona už jos stovi ir kantriai laukia. Pabandžiau įsivaizduoti tą pačią situaciją Lietuvoje ir kiek sekundžių praeitų, kol būtum palydėtas keiksmais...

Vairavimas Madeiroje vertas atskiro paminėjimo. Keliai siauri, statūs, vingiuoti. Įkalnė ar nuokalnė čia visiškai natūralu! Taip ir važiuodavom, arba visą kelią pirma-antra pavara automobilis pūškuodamas lipa į kalną, arba mini stabdį ir tikiesi, kad posūkyje ar ant skardžio stabdžiai nepaves :) Didelėje salos dalyje yra greitkelis, kuris leidžia komfortiškai vairuoti, tačiau jis jungia tik pagrindinius miestus, o norint pamatyti kažką įdomiau ar leistis į žygį levadomis, tenka įjungti drąsos režimą ir lįsti į gatvių labirintą. Kelių kokybė Madeiroje tikrai puiki, net atokiausiame kaimelyje virš debesų gatvė atrodo kaip vakar sutvarkyta! Beje, kad ir kokios atrodytų beprotiškos sąlygos vairavimui, per savaitę nepamatėme nei vienos avarijos, nubraukto automobilio šono ar nudaužto veidrodėlio. Važiuojant į oro uostą vairuotojas pasitaikė labai šnekus, tad išklausėme paskaitą ir apie vairavimą. Anot vyriškio, didžioji dalis avarijų įvyksta būtent greitkelyje, kur kelias platus, leistinas greitis didesnis, automatiškai mažėja koncentracija, o ir jaunimas, kaip ir visame pasaulyje, mėgsta palenktyniauti.

Dar prieš atvykstant sutarėme, kad Madeiroje visą dėmesį skirsime aktyviai veiklai gamtoje, tad sąmoningai ignoravome bažnyčias, muziejus ir kt. Tad jei ir jums patinka išbandyti save žygiuose gamtoje, dalinuosi kelionės maršrutu, galbūt kažkam bus naudingas planuojant savo kelionę! Dauguma žygių saloje vyksta palei drėkinimo kanalus – levadas, kuriose vanduo net ir šiltą dieną gelia rankas. Labai pravertė dar prieš kelionę už 5 eurus į telefoną parsisiųsta programėlė „WalkMe“. Čia sužymėti visi saloje esantys pėsčiųjų žygių maršrutai su galimybe išsifiltruoti juos pagal ilgį, sudėtingumą ir pan. Rinkomės ilgesnius žygius ir pažymėtus kaip „Moderate“ (liet. vidutinio sunkumo) arba „Hard“ (liet. sunkūs), nes pagalvojome, kad paprastai pasivaikščioti galime ir Lietuvoje.

1 diena. Kadangi gyvenome Funšalyje, beveik visi objektai buvo nutolę panašiu atstumu nuo sostinės. Pirmąją dieną aplankėme garsųjį „Cabo Girão“. Tai 580 metrų virš jūros lygio esanti apžvalgos aikštelė stiklinėmis grindimis. Pripažinsiu, vaizdai labai gražūs, tačiau nėra labai jauku stovėti ir žiūrėti sau po kojomis, nes kažkur pasąmonėje stiklas vis dar neatrodo pati tvirčiausia ir patikimiausia medžiaga, tinkanti išlaikyti daugelio žmonių svorį. Po to leidomės ieškoti žygio „Levada do Moinho – Levada Nova“. Navigacija truputį ne ten nuvedė, tačiau sutikome daugiau tokių pat klaidžiojančių keliautojų ir štai, pirmasis žygis! Akis dar nepratusi prie kalnų ir skardžių, tad norėjosi stoti ir fotografuoti kiekviename žingsnyje, o kaklą paskaudo nuo bandymo aprėpti žvilgsniu visą gamtos didybę. Įdomioji dalis ta, kad pasiekus vienos levados pabaigą arba ištakas, atgal tenka keliauti jau palei kitą levadą, kuri pasiekiama užlipus stačiais laiptais. Antroji levada naujesnė, eina aukščiau, netrūksta vietų kur nėra apsauginių tvorelių ir reikia eiti apie 30–40 cm pločio betonuotu taku, kurio vienoje pusėje levada ir kalnas, o kitoje – šimto ar daugiau metrų aukščio skardis. Tuomet tenka pastovėti kelias sekundes ir nuraminti save prieš einant toliau. Dar vienas smagus dalykas šiame žygyje: vienoje vietoje tiesiai virš tako krenta krioklys ir netgi bandant jį aplenkti vis tiek gauni dušą. Kadangi lauke šilta, stipriai nesipriešinome nemokamam dušui.

Grįždami dar prasukome pro „Calheta“ miestelį, ten driekiasi vienas iš nedaugelio smėlio paplūdimių saloje. Visgi vandenynas buvo gan banguotas ir maudynės nesugundė, tad likusį vakarą paskyrėme klajonėms po siauras Funšalio gatveles.

2 diena. Pagal planą turėjome žygiuoti tarp dviejų aukščiausių Madeiros viršūnių, tačiau jau pusryčiaujant dangus buvo pilnas piktų debesų ir prognozės rodė lietų. Nenorėdami prarasti dienos iškeliavome į ryčiausią salos tašką – „Vereda da Ponta de São Lourenço“. Kiek domėjausi, dėl kalnų, sulaikančių debesis, ten beveik niekada nelyja. Ir išties, vos išlipus iš automobilio, pasijutome lyg kitoje planetoje – aplink vien plikos uolos, nuklotos raudonomis dulkėmis, kur ne kur pavienis žolės stiebelis. O danguje nebuvo nei debesėlio, kuris bent kartais leistų atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Ir išties, nors šis žygis nebuvo nei ilgiausias per kelionę, nei turėjo stačiausias įkalnes, tačiau išvargino labiausiai dėl visą laiką kepinančios saulės, nuo kurios pasislėpti nebuvo kur.

Šioje vietoje netrukdomai gyvena devynios galybės driežų. Nedideli, gal delno ilgio ir labai spalvingi – kartais tik išgirsti, kaip sukruta akmenukai jam nubėgant iš po kojų, nespėjus pamatyti paties! Bet jei turi maisto – draugų susirasi garantuotai. Prisėdau ant uolos suvalgyti obuolio ir pasijutau kaip driežų valdovė – pradėjo lipti ant kelių, kuprinės, su viltimi prisikasti iki mano obuolio ir jį atimti. Pasidėjau obuolio gabaliuką ant delno, ant jo tuoj pat sušoko keli driežiukai, tarpusavyje dar susimušė, kurio čia kąsnis, o sotesnis dar ir gražiam kadrui papozavo. 

Grįžtant sustojome „Machico“ miestelyje, nes jis taipogi turi smėlio paplūdimį, kuris pasirodė ir didesnis, ir ramesnis nei esantis „Calhetoje“. Pats miestelis nedidelis, be galo jaukus, jame beveik nėra turistų, tad į jį grįžome dar ne kartą, pasimaudyti ar tiesiog lauko kavinukėje suvalgyti ledų.

3 diena. Oras puikus, tad susiruošėme į žygį tarp aukščiausių viršukalnių „Pico do Areeiro – Pico Ruivo“. Šis maršrutas kartais vadinamas sudėtingiausiu Madeiroje. Dar tik važiuojant į pradžios tašką, net nepajutome kaip atsidūrėme virš debesų. Vaizdas tiesiog gniaužė kvapą, tad ištaikius platesnę kelio vietą tiek mes, tiek iš paskos važiuojantys automobiliai masiškai stojo pasigrožėti akiai neįprastu vaizdu. Pradėjus eiti, nuostaba tik didėja, nes iš visų pusių supa kalnai, skardžiai, debesys kažkur po kojomis ir begalybė stačių laiptelių žemyn. Lipti smagu, tik tą smagumą gožia balsas mintyse: „nekrykštauk, atgal tai į kalną lipsi“. Bandau neklausyti, bet galiausiai ateina neišvengiama – tiek nulipus žemyn, laiptai pradeda kilti. Ir tada, nesuskaičiuojamas laiptų kiekis į viršų. Kai jau atrodo, kad išspjausiu lauk plaučius, sutinkam jau atgal keliaujančią merginą. Optimistiškai paklausiu ar dar toli viršūnė, o ji su šypsena smogia atgal „Don't ask, you really don't want to know...“ (liet. neklausk, tu nenori to žinoti). Ta džiugia gaida tęsiame kelionę. Šiaip ne taip, svajodama apie kvėpavimo aparatą ir galvodama, ar tikrai turiu du plaučius, pasiekiu aukščiausią salos kalną „Pico Ruivo“. Tiek atsivėrę, tiek keliaujant matomi vaizdai, tikrai verti to prakaito ir nuovargio. Išsiilsėję patraukiame tuo pačiu keliu atgal ir gamta mus apdovanoja dar vienu stebuklu – maždaug pusiaukelėje užslinko didžiuliai debesys, kurie uždengė viską – nebesimatė nei kalnų viršūnių, nei skardžių visai šalia, o tako matomumas siekė apie 5 metrus. Apibendrinant, tikrai verta keliauti ir nors trasą įveikti reikia šiokio tokio fizinio pasirengimo (ir poros papildomų plaučių), bet grupės su šiaurietiškomis lazdomis skuodžiančių senjorų duoda papildomą motyvaciją lipti viršun.

4 diena. Po nelengvo vakar dienos žygio šiandien suplanuotas lengvesnis – „Rabaçal – Levada das 25 Fontes e Risco“. Šis žygis laikomas vienu gražiausiu saloje, nes pats pavadinimas sako, jog kelyje rasime 25 didesnius ar mažesnius krioklius. Ir tikrai – daug žalumos, šalia čiurlena levada. Kadangi keliavome spalį, per vasarą kriokliai kiek išdžiuvo, todėl nepavyko suskaičiuoti visų 25, bent vien „Risco“ krioklys ko vertas! Link jo vedė takas, bet kiek toliau, deja užtvertas varteliais ir užrakintas. Kiek leido kelias, pasmalsavome, pasirodo kažkada trasa ėjo tiesiai už krioklio, o dabar, ko gero, atkarpa uždaryta kaip nebesaugi. Keliaujant atgal nusprendėme nelipti taip greitai į pagrindinį platų kelią, o dar šiek tiek paeiti palei levadą, juo labiau, kad priekyje matėsi einančių žmonių. Eidami supratom, kad nuėjom per toli, išlipti viršun nebėra kur, o atgal suktis nesinorėjo. Ties tokiomis mintimis kelias pasibaigė ir atsidurėme prie didelio, ilgo ir tamsaus tunelio. Gerai, nusprendėm, lendam. Einam einam, šviesos tunelio gale nematyti, po kiek laiko nebesimatė ir švieselės už nugaros, bet vis tiek smagu, žandikaulis susirakinęs nuo šypsenos. Išlindę atsidūrėme kitoje kalno pusėje ir susėdome užkąsti. Iš paskos išlindo grupė turistų su gidu, o mūsų ribotos vokiečių kalbos žinios leido suprasti, kad automobilių stovėjimo aikštelė už 10–15 minučių kelio pėsčiomis. Laimingi, kad visgi nenuklydome neaišku kur, metėme pietus atgal į kuprinę ir pasileidom link žadėtos automobilių aikštelės, paskui vokiečius. Ir tikrai, maždaug po 10 min. pasiekėme tikslą, tik bėda, kad aikštelė pasirodė ne mūsų... Ir taip, navigacija mus informuoja, kad mūsų automobilis viso labo už 3 kilometrų, tik tie kilometrai, savaime suprantama, į kalną... Taip ir kopėm pajuokaudami, kad norėdami pailsėti po vakar dienos kalnų išsirinkome tikrai ne patį geriausią poilsį.

5 diena. Dar iki kelionės užsispyriau, kad Madeiroje būtinai noriu išbandyti „Caldeirão do Inferno“ trasą. Kiek žiūrėjau vaizdo įrašų ir skaičiau kitų įspūdžius, tas kelias man pasirodė magiškai gražus ir tik jį praėjusi galėsiu visiems sakyti, kad buvau Madeiroje. Visas maršrutas veda per tunelius, kurių ilgiausias siekia net apie 2 km ilgio, jame daug stačių skardžių ir kitų ekstremalumų. Deja, likus visai nedaug iki kelionės, puikioji „WalkMe“ programėlė pranešė, kad šis maršrutas uždarytas, dėl įgriuvusio tunelio ar kažko panašaus. Nusivylimas didelis, bet pasiduoti nežadėjau. Sumąsčiau parašyti jiems žinutę per „Facebook“, gal visgi atidarys trasą iki mano kelionės, ir gavau atsakymą, kad Inferno galiu pasiekti nuo „Caldeirão Verde“ levados. Taip neplanuotai atsidūrėme „Caldeirão Verde“ levadoje, nors tikrai nežadėjome ten eiti, nes pagal viską, tai labai „einama“ levada, o nuolat eiti su minia žmonių nesinorėjo. Pati levada dar žalesnė nei vakarykštė, pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų viskas žydėti ir kvepėti pavasarį! Eiti buvo taip pat įdomiau nei vakar, nes jau ir skardžiai šalia statesni, ir saugus plotas kojoms siauresnis, o finaliniame taške esantis krioklys į ledinį ežerėlį krenta bemaž iš 150 metrų aukščio! Užkandę ir pailsėję leidžiamės ieškoti Inferno. Einame palei levadą, tačiau matosi, kad šis maršrutas nėra toks populiarus – betoninis takas šalia levados vietomis gerokai aptrupėjęs, troseliai, „saugantys“ nuo bedugnės irgi vietomis nutrūkę. Nemažai tunelių, kai kuriuose teko eiti gerokai susilenkus ir dar bandant nepaslysti, nes nuo lubų smarkiai laša vanduo, tad vietomis telkšo nemažos balos, labai slidu. Einant vienu tuneliu pasigirdo keistas garsas, kuris judant pirmyn tik stiprėjo. Pasidarė šiek tiek neramu, gal čia tunelis griūna, o, pasirodo, išlindus iš tunelio patekome į siaurą tarpeklį, kur iš didelio aukščio krioklys krenta tiesiai į levadą, tekančią per minėtą tunelį. Vaizdas, garsas ir jausmas tiesiog nenupasakojami! Kaip ir tikėjausi, šis žygis, nors ir nepilnas, bet paliko didžiausią įspūdį.

Visą kelionę, kur tik važiavome, mus lydėjo nepaaiškinama sėkmė, visuomet rasdavome paskutinę laisvą vietą pastatyti automobilį net pačiose populiariausiose vietose. Tikriausiai buvom atlyginti už nuoširdų džiaugsmą kiekvieną minutę ir įspūdžių troškimą, kai net paklydę tiesiog nusišypsodavom ir sakydavom, kad tai bus naujas nuotykis!

Ką dar verta padaryti, aplankyti, suvalgyti Madeiroje? Paragauti pasiflorų limonado „Brisa“. Jį gamina tik Madeiroje, o skonis fantastiškas, kadangi gaminamas iš tikrų sulčių. Visą savaitę pirkom ne mažesniais kiekiais nei vandenį! Taip pat, jei norite pajusti tikrą madeirietišką dvasią, neikite valgyti į prabangius restoranus, o keliaukite tiesiai pas Ricardo į „O Avô“! Nuostabus baras pačiame Funšalio senamiestyje, su išskirtiniu savininku. Kartą užsukę, ten vakarieniavom vos ne kasdien, nes Madeiros žuvis „Espada“ ten buvo pati skaniausia, neperkrauta nereikalingais skoniais ir su fantastiškai išvirtais ryžiais. O pats savininkas, Ricardo, kiekvieną svečią pasitinka kaip seną draugą, mūsų kaskart pasiteiraudavo, ką per dieną nuveikėme, patardavo, ką dar verta aplankyti, o paskutinę dieną, atsisveikindami atsibučiavome kaip tikri giminaičiai!

Dar iki kelionės, skaitydama kitų įspūdžius, beveik visur rasdavau mintį, kad sykį aplankęs Madeirą, ja „susirgsi“ visam gyvenimui ir norėsi dar ir dar. Tuo nuoširdžiai netikėjau, galvojau, kokie silpnuoliai… kol pati čia neapsilankiau. Dar sėdint autobuse, kuris vežė į oro uostą skrydžiui namo, jau norėjau grįžti atgal. Nors pati sala mažytė, atrodo, dar tiek nepamačiau… o ir pačia gamta atsigrožėti savaitės tikrai nepakako. Žinau, kad dar sugrįšiu čia pavasarį, kai visa sala skęsta žieduose. Obrigado!

Teksto autorė: Violeta Valančienė

Šią vasarą teko lankytis Slovakijoje. Tai buvo pirma ne mūsų pačių susiorganizuota kelionė. Mes mėgstame važiuoti savo sudarytu maršrutu, sustoti ten kur norisi, kur gražūs vaizdai ar sumąstome išsimaudyti ežere ir panašiai. Šiuo atveju pasirinkome neilgą, jau suplanuotą, iki smulkmenų sustyguotą kelionę. Žinot, kas labiausiai patiko? Ogi tai, kad buvome visur vedžiojami, pamokyti ką ir kur pirkti, kaip kalbėti. Tai buvo visiškai kitokia patirtis, nei ta, prie kurios buvome įpratę. Bet apie viską nuo pradžių!

Ilgai teko įkalbinėti savo antrąją pusę, kad reikia važiuoti į Slovakiją. Kai pavyko, pradėjome ruoštis. Kadangi iš visų pažįstamų buvome ne pirmieji, kurie pasirinko šį maršrutą, įdėmiai išklausėme jau ten buvusiųjų patarimų. Būtinai pasiimti šiltų rūbų, neperšlampamas striukes, pirštines, nes nežinia kada kalnuose užeis lietus, ar papūs toks žvarbus vėjas, jog būtinai prireiks pirštinių. Viską taip ir darėme, prisidėjome kalnus rūbų, tačiau, reikia paminėti, kad vykome rugpjūčio mėnesį, ir Slovakijoje mus pasitiko šiltas, malonus oras.

Prieš tai atlaikę ilgą kelionę autobuse per visą Lenkiją, išlipus prie Dunajeco upės, kuria turėjome plaukti plaustais, sėstis vėl ant kieto suolo nebuvo taip malonu. Visgi viską atpirko gražūs vaizdai, nauji potyriai ir, kaip jau minėjau, geras oras. Už kiekvieno upės posūkio pasirodydavo vis gražesni, vis įdomesni kalnai, o kur dar upės krantu prabėgantis mažas lapiukas, privertęs visus plauste džiūgauti tarsi mažus vaikus! Atplaukus į galinę stotelę, mus pasitiko fotografai siūlantys nuotraukas (fotografavo kai plaukėme upe) ir maža suvenyrų krautuvėlė, privertusi nustebti. Joje buvo prekiaujama be galo pigiu alumi. Tokiu pigiu, kad man, nemėgstančiai alaus, nepavyko atsispirti! Alus buvo ne tik pigus, bet ir skanus. Ėjome link autobuso, besimėgaudami alumi ir vaizdais, pasiekėme gidės užsakytą vietinę kavinukę kurioje labai keistai papietavome. Užsisakius jautienos kepsnį, gavau kažką panašaus į virtą liežuvį, patiektą kartu su gruzdintomis bulvytėmis, ryžiais ir, mums neįprastai, mažai daržovių. Kaip teko vėliau patirti, visur kavinėse patiekiama išskirtinai mažai daržovių.

Po sočių pietų, vėlgi, gidė nuvedė į mažą krautuvėlę, kurioje buvo prekiaujama alkoholiu, ir kurioje apsipirko kone visas mūsų autobusas. Gėrimai, pasirodo, šioje gausiai lankomoje vietoje, buvo patys pigiausi (beje, tą mums sakė ir pažįstami, prieš kelionę). Vėliau laukė neilga kelionė iki mūsų pensiono. Įsikūrę, atsikvėpę, išskubėjome pasivaikščioti po miestelį, kuriame apsistojome. Nustebome, kad radome vos dvi krautuvėles ir nesuskaičiuojamą galybę restoranų ir viešbučių. Grįžę į pensioną, buvom tokie nuvargę, kad nieko beveik neaptarę griuvom miegoti, nes ryte laukė ankstyvi pusryčiai ir kelionė į urvus bei kalnus.

Po pusryčių, sotūs ir laimingi patraukėme į Belianska stalaktitų ir stalagmitų urvus. Mums, nebuvusiems jokioje panašioje vietoje, įspūdis buvo neapsakomas. Tikrai verta bent kartą pamatyti! Po urvų vykome į kalnus ir kopėme į „Predne Solisko“ viršūnę. Kaip jau rašiau pačioje pradžioje, visi pažįstami mums labai rekomendavo pasiimti šiltų rūbų, pirštines, neperšlampamas striukes. Ką apsirengėme, ką susigrūdome į kuprines ir pradėjome savo žygį. Lipi lipi ir galo nesimato! O žmonių... lyg Kaziuko mugėje. Bet visi draugiški, ir ranką paduos, ir patars kur geriau kopti, ir pasakys, kad dar iki viršūnės pusė kelio liko, nors atrodo, kad jau visai čia pat. O tos kuprinės kuo toliau, tuo labiau vis sunkesnės. Kai galų gale uždusę ir suprakaitavę užkopėme, supratome tik vieną – visi patarėjai buvo šimtą kartų neteisūs, reikėjo apsivilkti šortus, lengvą maikutę ir pasiimti daug vandens, bei BŪTINAI kremą nuo saulės, apie kurio įsidėjimą minčių net nebuvo. Kol nusileidom nuo viršūnės žemyn, pečiai ir rankos degė ryškiai raudona spalva, lyg būčiau dvi dienas gulėjusi Nidos pliaže... Bet, grįžtant prie patyrimų, užkopus – nerealu. Daugiau nėra ką pasakyti. Tokia kalnų didybė, toks grožis, tokia ramybė apima! Va čia ir supratom, kad šis mūsų kalnas pirmas, bet tikrai ne paskutinis. Vakare mūsų laukė vakarienė Koliboje bei nacionalinio gėrimo „Tatranskij Čaj“ ragavimas. Vakarienė buvo linksma, skani, bet vėl be daržovių. Vėlai vakare, su dainomis grįžome į savo pensioną ir kritome miegoti.

Paskutinę dieną mūsų laukė pusryčiai, gidės prie autobuso iškviestas sūrio pardavėjas ir kelionė į kitus kalnus – Aukštuosius Tatrus. Šį kartą kopti nereikėjo, įrengti keltuvai užkėlė iki pačio viršaus. Pasikėlus vaizdai buvo dar įspūdingesni, dar gražesni, dar labiau gniaužiantys kvapą. Ėjome siauru takeliu ir mėgavomės! Dar didesnį įspūdį padarė tai, kad pamatėme gidės nupasakotą kalnų ožiuką. Nors ir toli, nors tik vieną, bet pamatėme! Su vyru nusprendėme, kad jei dar kada čia atvyksime, su keltuvu kelsimės dar aukščiau, nes šį kartą tiesiog nebeliko laiko. Apžavėti kalnų didybės ir grožio, nusileidę žemyn, su visu autobusu patraukėme link „Vrbovo“ terminio vandens baseino. Čia reikia nusiteikti, kad bus be galo daug žmonių, kad vanduo vietomis smirdės, kad tai ne šiaip baseinas, o daug įvairių baseinų su nesuskaičiuojamu kiekiu turistų. Ar jis patiko? Negalime pasakyti taip, bet ir, kad nepatiko nepasakysime. Aplankyti vieną kartą – įdomu.

Po maudynių mūsų laukė ilga kelionė namo, su pilna įspūdžių galva. Pakeliui dar stojome Krokuvoje, bet ją apžiūrėti per valandą, tiesiog neįmanoma. Todėl į Krokuvą dar būtinai sugrįšime ir ne valandai, o visam savaitgaliui!

Kas patiko kelionėje? Absoliučiai viskas. Žmogui, pavargusiam nuo rūpesčių ir darbų, atsigauti kalnuose – nuostabu! O kur dar tai, jog apie nieką nereikia galvoti! Viskas padaryta, sukramtyta ir pateikta ant lėkštelės. Kur eiti, kur ir ką pirkti, į ką žiūrėti. Ar rekomenduočiau? Visomis keturiomis – taip. Visi draugai, dar nebuvę šioje kelionėje žino, kad verta važiuoti ir kai kurie netgi planuoja kitąmet vykti.

Tai viena įdomesnių mūsų kelionių. Prisiminimai gyvuos dar ilgai.

Teksto autorė: Eglė Pečiulienė

Keliauti pradėjau dar būdama visai maža ir tai kažkaip greitai „įaugo“ į kraują. Sutikau panašų į save vaikiną ir mūsų nuotykiai prasidėjo.😍 Aplankėme daug Europos šalių, tačiau vis kirbėjo mintis leistis į ilgesnę, kitokią kelionę – pamatyti, patirti bei atrasti kažką naujo.

Kadangi turėjome nemažai patirties keliaujant, ieškant pigių skrydžių, visai netikėtai radome skrydžius į Balio salą iš Rygos maždaug už 430 € vienam asmeniui į abi puses. Vykome 2017 m. spalio mėnesį. Sprendimą vykti priėmėme per valandą ir skrydžio patvirtinimas jau buvo mano elektroniniame pašte! Laiko iki kelionės turėjome pakankamai daug, todėl prasidėjo kelionės planavimas – daug skaičiau apie Balio gyventojus, jų kultūrą. Kadangi, norėjome pamatyti kuo daugiau, susiplanavome gana aktyvią kelionę. Išvykos labai laukėme, nes niekada prieš tai neteko lankytis Azijos šalyse. Iškart, tik nusileidę Balio saloje pajutome labai malonų šiltą ir drėgną orą, norėjosi kuo greičiau nusimesti šiltus rūbus ir bėgti jūros link!

Visus viešbučius užsisakėme iš anksto. Susidėliojome maršrutą, ką norėsime pamatyti kiekvienoje vietovėje. Taigi, pirmoji mūsų stotelė trims naktims buvo Nusa Dua, „Sadara Boutique Beach Resort“ viešbutis. Už tris naktis, su puikiais pusryčiais, dviems sumokėjome 268 €. Tik atvykus į viešbutį, atrodė, jog patekome į rojų. Nuo medžių krito žiedlapiai, aplink palmės, baseinas bei nuostabus oras. Kadangi, laiko skirtumas nėra mažas, o po skrydžio buvome pavargę, nusprendėme kelias dienas skirti sau, pailsėti, atsipalaiduoti. Tačiau jau po dienos išsinuomavome motorolerį ir leidomės pažinti vietinių apylinkių.

Baliečiai labai šilti žmonės, kurie noriai padės, už tai nieko nesitikėdami. Jeigu jums kyla klausimų ar Balyje saugu, tai galiu patikinti – nei karto nesijautėme nejaukiai ar nesaugiai, vietiniai tikrai draugiški ir geri. Jie labai tiki Dievą, tiki karma, kad visi pikti darbai atsisuks prieš juos pačius. Matyt ne veltui žmonės skrenda į Balio salą tobulinti savo dvasines vertybes – ramybė, smilkalų kvapas tiesiog tvyro ore, tai veikia labai raminančiai.

Taigi, po kelių dienų ramybės, leidomės į tolimesnę kelionę. Iš Sanur uosto, plaukėme į Nusa Lembongan salą. Iki uosto nuvažiavome už keliolika eurų su vietiniu vairuotoju, laivo bilietus nusipirkome uoste, prieš pat išplaukiant. Kelionė trunka iki valandos, todėl laivai plaukia labai dažnai, kas kelias valandas. Jeigu planuojate daug pamatyti, patarčiau neapsikrauti daiktais, tai žymiai lengviau – mes keliavome tik su rankiniais lagaminais.

Nusa Lembongan – viena iš Balio salos kaimynių. Joje sutikome ne tiek daug turistų, mažiau didelių viešbučių. Atrodė, kad toje saloje gyvenimas vyksta lėčiau. Apsistojome taip pat trims naktis, viešbutyje visai prie uosto „Le Nusa Beach Club“. Už tris nakvynes ant jūros kranto su pusryčiais sumokėjome 172 € dviems. Taip pat, išsinuomavome motorolerį apvažiavome visą salą ir nusprendėme, jog ši sala – puiki proga išbandyti banglentes. Radome dienos mokyklą ir kitos dienos rytą jau klausėme instrukcijas kaip skrosti bangas! Visos dienos apmokymai, įranga ir privatus mokytojas asmeniui kainavo apie 30 €. Mano vyrui sekėsi kur kas geriau nei man, dienos eigoje jau gaudė bangas. Baliečiai turi tokį posakį, Lembongano bučinys – kai krenti nuo branglentės ir jei esi ne pakankamai giliai, kojas paliečia koralinis rifas, kuris jas subraižo. Taigi, turėjome nuostabią dieną, mano vyras išmoko valdyti banglentę, o mane nubučiavo Lembonganas :)

Apvažiavę visą Lembongan salą, pasimokę skrosti bangas, laukėme kitų nuotykių. Labai daug skaitėme apie Gili salas, rašoma, jog tai rojus žemėje. Jos yra trys: Gili Meno, Gili Air ir Gili Trawangan. Gili Trawangan garsėja kaip vakarėlių sala. Nors esame pakankamai jauni, tačiau atmetėme šį variantą, norėjosi pajusti ramesnį Balį, daugiau laiko skirti vienas kitam. Rinkomės tarp Gili Meno ir Gili Air. Visgi, galiausiai nugalėjo Gili Meno sala. Taigi, iš Nusa Lembongan plaukėme tiesiai į Gili Meno. Tiesa, plaukiant sustojome kituose uostuose, išlaipinti, įlaipinti kitus keleivius. Kelionė truko kelias valandas, žmogui kainavo apie 30 €. Įsitaisėme atvirame laivo denyje, grožėjomės vaizdais, lepinomės taip išsiilgta saule. Kelionė nespėjo prailgti. Tolumoje, horizonte pamatėme balto smėlio krantus, su žydru vandeniu, viskas atrodė it iš atviruko! Tas vaizdas buvo visai kitoks, nei pačioje Balio saloje, supratome, kad ne veltui tas salas vadina rojumi žemėje. Salos tokios mažos, kad jose nėra nei vieno automobilio, pagrindinis susiekimas – dviračiai, o vakarais net nesitikėkite apšvietimo – nusileidus saulei, jo paprasčiausiai nėra! Bet tai ir žavėjo labiausiai, jautėmės kaip robinzonai :) Pamenate, sakiau, jog keliavome su labai mažai daiktų? Ir tuo labai apsidžiaugėme, nes nuo uosto iki viešbučio ėjome pajūrio smėliu. Apsistojome trims naktims, viešbutyje ant jūros kranto „Seri Resort“, su pusryčiais dviems asmenims kainavo 191 €.

Sala nėra didelė, išsinuomavome dviračius ir visą ją apvažiavome. Vietiniai be galo žavi – atrodytų viduryje niekur, tokioje mažoje saloje, nugyvena visą savo gyvenimą! Jie labai draugiški, džiaugiasi kiekvienu turistu. Kažkur teko skaityti, jog gražiausias povandeninis pasaulis yra būtent prie šių salų. Balio sala bei kitos, esančios šalia jos, garsėja jūriniais vežliais, juos pamatyti norėjome labiausiai. Ir mums pavyko! Nuplaukus kelis šimtus metrų nuo kranto, su patyrusiu gidu, pradėjus jam moti ranka ir kviesti mus visus artyn, supratome, jog tai tas momentas. Vežlių buvo pilna visur, vieni tingūs, kiti žaismingi, taip arti ir taip neįtikėtina! Taip pat, prie Gili Meno salos yra nuskendusios skulptūros, kurios atrodė įspūdingai.

Kiekvieną dieną stengėmes pamatyti kažką naujo, atrasti, pabendrauti su vietiniais. Šioje saloje matėme vietines vestuves, netgi buvome pakviesti į jas! Tikriausiai pakvietė dėl to, jog absolučiai visa sala jose dalyvavo :) Vietiniai paaugliai mums su vyru pasiūlė pažaisti žaidimą, kažką panašaus į didelį „yoyo“: meti rutulį, jis sukasi ir turi pataikyti į kitus. Jautėmės lyg ilgai laukti svečiai, nors tuos žmonės matėme pirmą kartą! Tiesa, turėjau lietuviškų karvutės saldainių, daviau vietiniams vaikams – sakė, jog skanu, bet niekada neteko ragauti kažko panašaus. Taigi, kiekvieną dieną mus lydėjo galybės pirmų kartų!

Kad ir kaip patiko Gili sala, laikas praskriejo žaibiškai, mūsų kelionė artėjo link pabaigos, buvo metas plaukti atgal į Balio salą. Kelionė iki Sanur uosto kainavo apie 50 € asmeniui. Turėjome dar keletą dienų ir buvome nusprendę apsistoti Ubud mieste, džiunglėse, kadangi visą kelionę iki tol mėgavomės jūra. Skaičiau, jog Ubud yra ryžių terasos, beždžionių miškas ir daug kitų veiklų. Apsistojome „Pertiwi Bisma 2“ viešbutyje su didžiuliu baseinu į džiungles, už tris naktis, dviems asmenims su pusryčiais sumokėjome 140 €. Ubud mietas išskirtinis, jame tvyro kitokia atmosfera. Daug atpalaiduojančios muzikos, ramybės. Balietiški masažai irgi buvo vieni geriausių, kuriuos teko išbandyti. Stengėmės niekur neskubėti, atsipalaiduoti, juk atostogavome Balyje! Aplankėme ryžių terasas, beždžionių mišką, keletą šventyklų. Užsukome į vietinį Ubud menininkų turgų, ten įsigijome lauktuvių namiškiams. Mėgavomės paskutinėmis dienomis. Iš Ubud miestelio su vairuotoju atvykome į oro uostą, kur ir baigėsi mūsų pirmoji pažintis su Indonezija.

Turbūt visiems įdomu kiek tai kainavo? Balyje praleidome 13 naktų. Mūsų planas buvo toks: skrydžiui dviese išleidome apie 1000 €, viešbučiams skyrėme 1000 € ir 1000 € pramogoms, susisiekimui, maistui. Balyje tikrai pigu, mėgavomės atostogomis per daug netaupydami, buvo dienų, kuomet vyras į masažą eidavo du kartus per dieną (valandos masažo kaina apie 6 €). Valgėme jūros gėrybes ar tai, ko tą dieną norėdavosi. Taigi, dviese, per 14 dienų išleidome 3000 €, t. y. 1500 € vienam asmeniui. Tiesa, rinkomės pakankamai gerus viešbučius, jeigu budžetas mežesnis, galima rasti nakvynę ir už 20 € per naktį.

Noriu visiems palinkėti nebijoti! Jeigu nedrąsu keliauti vieniems, Makaliaus komanda jumis pasirūpins, pamatysite viską ką matėme mes, tik nereikės patiems sukti galvos ir planuotis! Keliaukit, nes tai vienintelis dalykas, kuriam galime išleisti pinigus ir tapti turtingesniais!

Vietnamas – kontrastinga šalis, stebinanti turistų dar neužgrūsta gamta ir miestais, zujančiais nuo gyventojų (kurių šalyje daugiau nei 97 milijonai), o gatvės maistas paperka skonio receptorius! Tiesa, naktimis tas pačias gatves tenka dalintis su žiurkėmis, kurios išlenda ieškoti maisto likučių. Visgi ši šalis priėmė mane, o aš priėmiau ją, su tuo kas mane stebina ir tuo, kas žavi. Pasidalinsiu kas Vietname man įsiminė labiausiai!🇻🇳

Vietnamas buvo viena iš septynių šalių, kurias aplankėme kelionės po Pietryčių Aziją metu. Čia praleidome daugiau negu tris savaites, stebėjome vietinį gyvenimą, atsidavėme pažinimo džiaugsmui. Keliavome traukiniu nuo šiaurinio apniukusio Hanojaus iki tropinio Danango šalies centre. Plaukiojome Halongo įlankoje, tarp galybės iš vandens kyšančių uolų, to nežinant ragavome šunieną bei nufotografavome „Instagram“ topą – auksinį tiltą su jį laikančiomis rankomis „Bana“ kalvose.

Gyvenimas ant traukinio bėgių

Mums didžiausia atrakcija Hanojuje tapo traukinio bėgiai pačiame miesto centre, aplink kuriuos verda gyvenimas net dardant traukiniams kelis kartus per dieną. Čia žaidžia vaikai, moteriškės skalbia drabužius arba plauna indus tiesiog prisėdusios ant bėgių. Verslesni gyventojai, įkūrę kavines, kviečia turistus į vidų, pardavinėja prekes, teikia kirpimo paslaugas. Žodžiu, vyksta įprastas gyvenimas, tik, išgirdus atriedančio traukinio signalą, visi trumpam atsitraukia, o šiam pravažiavus – grįžta prie savo darbų.

Apvalus bambukinis plaustas

Apvalus bambukinis žvejų plaustas atsirado norint išvengti didelių mokesčių, kuriuos įvedė kolonijinė prancūzų valdžia tradiciniams laivams. Nors prancūzai pasitraukė, šie neįprasti plaustai pasiliko ir pritapo vietnamiečių buityje, o štai turistui – tai smagi pramoga. Juo pasiplaukioti sugalvojome ir mes, tik šis planas neišdegė. Tad apie viską nuo pradžių.

Eidami pakrante pamatėme viename plauste atplaukiančius 7 vietinius vaikinukus. Pamojavome, jie atmojavo, tada prisišvartavo ir pakvietė paplaukioti ir mus. O pakvietė ne šiaip sau – norint tokį laivą išjudinti, reikia ypatingų gebėjimų ir patirties, kitaip suksiesi ratu. Tačiau, belipant, mano vyras paslydo ant akmenų ir atsivėrė pora rimtai kraujuojančių žaizdų. Mūsų laimei, tie vaikinai buvo ne iš kelmo spirti: greitai nuskynė čia pat augančią žolę, įmaišė džiovinto tabako nuo išardytos cigaretės ir taip pristabdė kraujavimą, o pro šalį plaukęs žvejys paaukojo ant stiebo iškeltą Vietnamo vėliavą, kad atrėžtų mums skiautę laikinam tvarsčiui. Randas liko, o skiepai nuo stabligės atsipirko!

Kava

Vietnamiečiai labai mėgsta kavą, jie yra antri didžiausi kavos eksportuotojai pasaulyje. Kavos ruošimo tradicijos čia išties unikalios. Gėrimas ruošiamas naudojant specialų metalinį filtrą, pro kurį lėtai besisunkiantis vanduo prilašina puodelį gana stiprios ir aromatingos kavos. Tai gana hipnotizuojantis procesas, tačiau galiu patikinti – laukti verta. Vietoje šviežio pieno naudojamas kondensuotas, kuris čia labai populiarus. Taip pat yra egzotiškesnis kavos variantas – kava su plaktu kiaušiniu. Kiaušinis taip gerai išplakamas, kad susidaro tiršta kreminė puta, kuri užpilama ant paruoštos kavos – skonis primena plikytą kremą.

Maistas

Vietnamo virtuvė laikoma viena sveikiausių pasaulyje. Patiekalai ne tokie riebūs kaip kinų virtuvėje, maistas nėra aštrus, lyginant su kitomis Azijos šalimis ir tai, mūsų lietuviškam skoniui, buvo gera žinia. Dominuoja šviežios daržovės, žolelės ir vietiniai prieskoniai su mėsa bei jūros gėrybėmis. Vietnamo įžymybė: „Pho“ sriuba, kuri, paprastai tariant, yra tiesiog tobula. Verti paminėjimo ir daržovių suktinukai („spring rolls“/„summer rolls“), gatvėje ant mažų iešmelių kepta mėsa bei jūros gėrybės.

Egzistuoja ir tamsioji vietnamietiškos virtuvės pusė. Šalyje, kurioje žmonės ilgai kentėjo nuo bado, skurdo ir karų, susiformavo gana neįprastos kulinarijos tradicijos. Taip, tai daugeliui girdėta šuniena, kuri, kaip įtariame, atsidūrė ir mūsų lėkštėje. Vietnamiečių gynybai galiu pasakyti, kad buvo skanu. Taip pat ir kitas naminis keturkojis – katinas yra įtrauktas į meniu (tiesa, pasak vietinių jis ne toks skanus, todėl retai sutinkamas). Išsikalbėję su vietos žmonėmis sužinojome, kad čia valgomi ir smulkesni gyvūnai: žiurkės, skorpionai ir gyvatės. Parduotuvių lentynose rasite skorpionų arba kobros užpiltinių („snake wine“).

Tiltai

Garsiausias ir labiausiai fotografuojamas tiltas Vietname neabejotinai yra Auksinis tiltas su jį laikančiomis rankomis. Atidarytas 2018 m., jis sulaukė beprotiškos sėkmės ir didelio lankytojų būrio. Verta paminėti, kad tiltas įsikūręs „Ba Na Hills“ pramogų parke, aukštai kalnuose, į kuriuos veda svaiginantis pakilimas funikulieriumi. Didžiulis kompleksas siūlo gausybę pramogų ir atrakcijų, todėl jį verta aplankyti ne tik dėl garsiojo tilto.

Be Auksinio rankų tilto, susižavėjimą kelia ir Auksinio drakono tiltas, Danange. Kartą per savaitę šis drakonas spjaudosi ugnimi ir sukuria įspūdingą reginį. Taip pat, šis tiltas vakarais žaismingai keičia spalvas ir yra Danango miesto simbolis.

Eismas

Vietnamas visų pirma asocijuojasi su motorolerių gausa gatvėse. Tai yra pagrindinė transporto priemonė šalyje, kuri tinka visiems gyvenimo atvejams, nuo visos penkių asmenų šeimos pavėžėjimo, iki įvairių krovinių gabenimo. Didelis iššūkis yra paprasčiausias gatvės kirtimas, nes trūkstant įgūdžių gali tiesiog paskęsti motorolerių jūroje. Automobiliai ir sunkusis transportas pagal hierarchiją yra aukštesnėje vietoje, kas didesnis – to ir taisyklės. Juk mažai paguodos palindusiam po ratais, kad jis buvo teisus.

Žvelgiant mūsų akimis, gatvėse vyrauja tikras chaosas ir kelių eismo taisyklės tarsi neegzistuoja, tačiau keisčiausia yra tai, jog eismo įvykių matyti neteko. Ir tik po kurio laiko supranti, ypač patiems tapus eismo dalyviais, jog vis dėlto taisyklės egzistuoja, tik kai kurios jų yra nerašytos ir įsisavinamos intuityviai. Štai garso signalas tampa svarbiausiu bet kurios transporto priemonės elementu, o jo garsumas tiesiogiai proporcingas automobilio dydžiui! Keliaujant tarpmiestiniais autobusais greitai supratome, kad geriausios vietos yra gale, arba kuo toliau nuo vairuotojo pusės, nes būtent iš čia sklinda toks kurtinantis garsas, kad, regis, ir iš numirusiųjų prikeltų.

Paplūdimiai

Mes su vyru juokaujame, kad visas Vietnamas yra vienas ilgas paplūdimys. Ir iš tiesų, kadangi Vietnamo pakrantės ilgis yra daugiau kaip 3400 km, tikrai puikių paplūdimių rasite visoje šalyje: purus sniego baltumo smėlis, aukštai besistiebiančios palmės, smagios bangos ir smaragdinė jūra yra Vietnamo koziris.

Kruizas Halongo įlankoje

Mums jis taip patiko, kad šiuo kruizu plaukėme dukart! Pradžiai pasirinkome privatų plaukimą mažu tradiciniu žvejybiniu laiveliu su kapitonu–gidu, visos dienos turui. Tokiu būdu turėjome laisvę sustoti tuščiuose paplūdimiuose ir mėgautis visiška ramybe bei privatumu. Tiesa, išgirdome mažai istorijų, nes laivo kapitonas kalbėjo tik vietnamietiškai, nepaisant to, bendravome universalia ženklų kalba.

Po kelių dienų turą pakartojome su grupe, tuo pačiu maršrutu. Jo metu aplankėme plūduriuojantį žvejų kaimelį, grožėjomės įspūdingomis stalaktitų ir stalagmitų kompozicijomis irdamiesi baidare, pietavome laive, apsupti UNESCO pasaulio paveldo uolėtų salų. Taip pat užsukome į beždžionių salą, kurios pavadinimas sufleruoja, kad tikrieji salos šeimininkai – tikrai ne žmonės. Tuo įsitikinome ir mes, kai buvome užpulti grupelės suirzusių makakų, kai šios negavo jokio skanėsto. Ekskursiją vainikavo vienas gražiausių saulėlydžių.

Pabaigai

Vietnamo autentika kartu ir žavi, ir stebina. Visgi, šiuo metu šalis yra ant didelių pokyčių slenksčio. Šalį kasmet aplanko vis daugiau turistų, paplūdimiuose kyla masyvūs viešbučių kompleksai, sparčiai auga ekonomika, todėl buivolus laukuose greitai pakeis žemės ūkio technika, o nuoširdžias šypsenas ir susidomėjimą tavimi – noras užsidirbti.

Dėl šių priežasčių, tinkamiausias metas keliauti į Vietnamą yra dabar.

Teksto autorė: Agnė Rusinaitė

Norėčiau papasakoti apie kelionę, kurią vadinu kompensacija. O tiksliau – kompensacija su kaupu! 2018 m. kovo mėnesį savaitę praleidau Kroatijos sostinėje Zagrebe. Orus žiūrėjau pagal 2017 m. kovą ir tikėjausi, kad bus pakankamai šilta. Pirmą dieną mane pasitiko saulutė ir 16 laipsnių šiluma, bet per kelias dienas atėjo tikra žiema ir įsivyravo šalti orai, lietus ir sniegas. Zagrebas – gyvenamasis miestas, kuriame tikrai yra ką aplankyti (senamiestis, zoologijos sodas, muziejai), bet jis neatspindi tikrosios Kroatijos – žaluma, kalnai ir jūra. Prieš važiuojant daug skaičiau apie Kroatiją, tad, kai pamačiau visai kitokį vaizdą, o temperatūra nukrito iki 0 laipsnių, supratau, kad tikėjausi visai ne to. Tuo pačiu metu aplankiau miestą prie jūros – Rijeką ir nedidelį miestelį – Samobor. Bet mintis, kad Kroatija – tai kalnai ir daug žalumos, manęs neapleido.

Turėjau dar vieną svajonę – išvysti Plitvicos ežerus. Ne veltui sakoma, kad svajonės turi pildytis. Aš stengiuosi keliauti vis į kitą šalį, bet kadangi turėjau nepateisintų vilčių, mintis dar kartą nukeliauti į Kroatiją manęs neapleido. Ir štai 2019 m. vasaros pradžioje Makaliaus puslapyje pamačiau, kad organizuojama kelionė autobusu į Pietų Kroatiją. Manęs niekada nežavėjo kelionės autobusu, visada sakiau, jog į tolimas keliones niekada nevažiuosiu autobusu, nesupratau kas gali rinktis tokią kelionę. Bet... niekada nesakyk niekada! Sprendimas buvo spontaniškas, pati stebėjausi. Aš važiuosiu autobusu? Visas 9 dienas praleisiu su tais pačiais žmonėmis? Aš gi mėgstu keliauti savarankiškai! Bet kelionė buvo nupirkta – kelio atgal nebuvo.

1 diena.

Ir štai, atėjo ta diena, kai pajudėjome link mūsų tikslo. Tai buvo rugsėjo 7 dienos rytas. Susirinko pilnas autobusas keliautojų, visi po du, kai kurie grupelėmis po 4 ar 6, o aš – viena. Viena ir sėdėjau, tad niekas netrukdė mėgautis vaizdais pro langą, klausytis muzikos ar tiesiog miegoti. Kelionė buvo pakankamai ilga, bet vairuotojas kas 2,5–3 val sustodavo, tad galėjome išeiti iš autobuso, pailsėti nuo sėdėjimo, pramankštinti kojas, išgerti kavos. Pirmasis ilgesnis mūsų sustojimas buvo Čekijoje, čia pernakvojome viešbutyje, o kitą rytą vėl leidomės į kelionę.

2 diena.

Šią dieną turėjome pirmąją ekskursiją Grace, antrame pagal dydį Austrijos mieste. Ekskursija paliko didelį įspūdį, gidė labai įdomiai pasakojo apie miestą, parodė mūsų grupei gražias ir įdomias vietas. Aplankėme senamiestį, kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pagrindinę Herrengasse gatvę, kuri yra skirta pėstiesiems, bet čia galima pamatyti ir tramvajus bei dviračių takus. Po ekskursijos turėjome laisvą valandą, per kurią pakilome į Schlossbergo arba kitaip Graco pilį, esančią 70 m aukštyje. Pakilti galima laiptais arba liftu. Mes pasirinkome į viršų keltis liftu, o atgal nusileisti laiptais. Tai viena populiariausių lankytinų vietų Grace, ir nenuostabu. Tai išties įspūdinga ir verta dėmesio vieta – čia stovi laikrodžio bokštas, kuris yra Graco miesto simbolis. Įdomu yra tai, kad didžioji rodyklė rodo valandas, o mažoji – minutes. Stebina ir tai, kad šiam laikrodžiui jau 300 metų, o jis vis dar veikia! Taip pat, jo viduje yra seniausias varpas ne tik Graco mieste, bet ir visoje Austrijoje.

Užlipus ant šio kalno galima pamatyti visą miestą iš aukštai – čia yra įrengta apžvalgos aikštelė. Beje, visi norintys pasižvalgyti dar iš aukščiau, gali pakilti laiptais minėto laikrodžio viduje, viršuje yra įrengta apžvalgos aikštelė. Ant kalno yra parkas, kuriame galima pailsėti, taip pat gražus žydintis sodas, turistų patogumui įrengta daug suoliukų, yra veikianti kavinė. Po ekskursijos pajudėjome toliau ir vakare, pasiekus Kroatiją, apsistojame labai jaukiame viešbutyje. Mums pateikė skanią vakarienę, po kurios, sotūs ir laimingi ėjome ilsėtis.

3 diena.

Ryte, kaip ir buvo planuota, mūsų laukė antroji ekskursija – Plitvicos nacionalinis parkas. Artėjant link parko, mus pasitiko lietus. Deja, jis nesiliovė ir mums išlipus iš autobuso. Teko traukti iš lagaminų šiltesnius rūbus, avalynę, skėčius. Bet, kaip sakoma, nebūna blogo oro, būna tik bloga apranga! Šiltai apsirengę mes patraukėme link šio gamtos stebuklo, kuris nuo 1979 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir ne veltui! Parkas užima 295 kv. km, jame yra 16 ežerų, tekančių vienas į kitą nuostabiais kriokliais. Ežerai sujungti vienas su kitu mediniais pėsčiųjų takais. Mums pasisekė – bevaikštant baigėsi lietus ir išlindo saulė. Parkas nusidažė dar gražesnėmis spalvomis! Vanduo toks permatomas, kad puikiai matosi jame plaukiojančios žuvytės, aplink žaluma ir raminančiai šniokščiantys kriokliai. Argi ne rojus?

Kaip ir priklauso, po ilgo vaikščiojimo, gavome valandėlę pertraukos. Galėjome atsipūsti prie pat ežero įsikūrusioje stovyklavietėje, kurioje veikė greitojo maisto užkandinė. Pailsėję dar šiek tiek pasiplaukiojome laiveliu ir tęsėme mūsų kelionę. Autobusiuku, arba kaip mūsų gidė sakė, traktoriumi, nuvažiavome iki autobusų stovėjimo aikštelės, kur mūsų jau laukė vairuotojas, ir patraukėme link mūsų galutinio tikslo – Pietų Kroatijos. Vakare buvome vietoje. Pasiskirstėme kas su kuo gyvens namelyje (nameliai kempinge, skirti 2 poroms), pagaliau galėjome iškraustyti savo lagaminus.

Kempinge apsistojome penkioms dienoms. Gyvenome Baška Polje – vieta nuostabi. Vakare mes to nepastebėjome, nes kai atvykome, jau buvo tamsu, bet ryte... Jūs tik pažiūrėkit – kalnai! Išeini į terasą ir matai kalnus. Namukai pušyne, grynas oras, ramu, šilta, 5 minutės pėsčiomis iki jūros. Ko dar norėti?

4 diena.

Pagaliau prasidėjo poilsis. Arba... ekskursijos! Kiekvienas iš mūsų esame skirtingi ir įvairiai suprantame poilsio sąvoką. Vieniems – tai galimybė ramiai pagulėti prie jūros, skaniai pavalgyti, paskaityti knygą. Kitiems – pamatyti kažką naujo, padaryti daug gražių nuotraukų bei tiesiog pakeisti aplinką. Save galėčiau priskirti prie antrosios kategorijos. Nemėgstu gulėti ir nieko neveikti, man reikia pamatyti, pajusti, sužinoti! Pailsėti taip pat reikia, bet kada nors...

Taigi, bendraminčių atsirado daug, o tiksliau beveik visi. Mūsų visa linksma kompanija iškeliavo patirti naujų nuotykių. Važiavome autobusu iki laivo Makarska miestelyje ir toliau plaukėme į Hvar bei Brač salas. Plaukdami į pirmąją, Hvar salą, gavome pietus – rakija ir vynas liejosi laisvai, garsiai skambėjo įvairių šalių muzika. Visi šoko ir dainavo. Be galo smagu buvo tai, kad laivo kapitonas, prieš įjungiant dainą, pristatė tą šalį, kurios daina gros. Mūsų grupė buvo nemaža, apie 43 žmonės, tad įsivaizduokite kaip smagu buvo kartu dainuoti „Trys milijonai“ ar „Juoda orchidėja“ ir sulaukti užsienio bendrakeleivių plojimų. Tokios kelionės yra labai gerai, juose visi žmonės, nepaisant šalies, suartėja ir tampa viena bendra šeima!

Pusvalandį pasivaikščioję ir pasigrožėję sala, plaukėme toliau. Ir vėl skambėjo muzika, mes mojavome ant kranto stovintiems, jie mojavo mums. Atplaukę į Brač salą (ir jos miestą Bolą), turėjome tris valandas laisvo laiko. Jį galėjome skirti apsipirkinėjimui, sėdėjimui kavinėse arba gulėjimui prie jūros, ką dauguma ir darė. Privalėjome nueiti iki Bol miesto įžymybės – Auksinio rago. Tai – smulkiais akmenukais nusėtas smaigalio formos paplūdimys, 500 m besidriekiantis į jūrą. Pastebėjimas keliaujantiems – būtinai turėkite vandens batus, jūroje gali būti ežių. Per akmenukus paplūdimyje taip pat nėra labai malonu vaikščioti basomis. Vandens batus galima įsigyti ir vietoje, juos čia parduoda visur.

5 diena.

Po pusryčių visi draugiškai susėdome į autobusą ir pajudėjome link Dubrovniko. Pakeliui sustojome Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kas apsipirkti, kas kavos išgerti, kas nuotraukų padaryti. Po 30 minučių pertraukos išvykome. Dubrovnikas yra dar piečiau, nei mūsų Baška Polje, visai šalies pietuose. Važiavome apie 3 val., čia mus pasitiko karštis. Kempinge buvo apie 27–28 laipsniai karščio, o Dubrovnike termometras rodė apie 33 laipsnius. Vaikščioti toks oras nelabai tinkamas, bet ką padarysi – svarbu kuo daugiau pamatyti. Šis miestas labai gražus iš viršaus, visgi pagailėjau 25 € finikulieriui, o kilti laiptais turėjau permažai laiko, tad iš pradžių apžiūrinėjome su gide (kiekviename mieste buvo vis kita gidė, kuri mums pasakojo apie miestą ir jo istoriją, bet visada šalia buvo mūsų gidė iš Lietuvos, kuri mus lydėjo nuo pirmos iki paskutinės dienos), o vėliau gavome laisvo laiko.

Kad ir kaip būtų keista, šis miestas manęs nenustebino. Kodėl? Man jis priminė Maltą. Kai kurios gatvelės priminė sostinę Valetą, kai kurios vietos – Mdiną. Taip, Dubrovnikas tikrai gražus, ne veltui jis yra saugomas UNESCO, bet vaikštant vis kildavo mintis, kad aš tai jau mačiau. Senamiestis apsuptas jūros, tad nusipirkus šerbeto ar ledų, labai smagu pasėdėti ant suoliuko ar akmenų ir pasimėgauti saule bei jūros bangomis, atsimušančiomis į krantą. Beje, apie ledus – daug kas sako, kad itališki ledai skaniausi, bet drįsčiau paprieštauti. Skaniausia ledai yra Kroatijoje! Jų yra tiek daug rūšių ir tokių įdomių, kad norisi išragauti visus, o ir kaina prieinama.

6 diena.

7:45 ryto iškeliavome į Splitą ir Trogirą. Tai du visiškai skirtingi miestai. Splitas – uostamiestis, antras pagal dydį miestas po sostinės Zagrebo. Splito labiausiai lankomas objektas – Diokletiano rūmai, čia išliko originalios kolonos, vestibiulis, Jupiterio šventykla. Jei mėgstate apžvalgos aikšteles, nepasigailėsite, jeigu užlipsite į vieną iš jų. Atsiveria išties nuostabūs vaizdai. Tik priminimas turintiems sveikatos problemų – lifto nėra, teks lipti patiems, laiptai labai statūs ir aukšti, tad prieš lipdami, apskaičiuokite savo jėgas. Kita stotelė – Trogiras. Šis miestas 27 km į šiaurės vakarus nutolęs nuo Splito. Trogiras taip pat yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, jis skaičiuoja daugiau nei 2000 metų – dar 380 m. pr Kr. įkurtas graikų. Nors senamiestis nedidelis, čia daug įvairių parduotuvėlių, kavinukių, greitojo maisto restoranų. Užsisakydami maistą Kroatijoje būkite pasiruošę, kad jums atneš didelę porciją. Vienas tikriausiai nesuvalgysite, tad paprašykite papildomų įrankių. Porcijos didelės, nes kroatai, kaip ir visi pietiečiai, mėgsta daug ir skaniai pavalgyti.

7 diena.

Vieta, kurioje gyvenome, kaip jau minėjau, vadinasi Baška Polje ir nors kempinge turėjome parduotuvę, joje buvo pakankamai brangu, tad apsipirkti eidavome į šalia esantį miestelį, pavadinimu Baška Voda. Tai maždaug 10–15 min. kelio pėsčiomis. Kelias neprailgdavo, nes atsiveria nuostabūs vaizdai. Iš vienos pusės kalnai, iš kitos jūra – tobula! Paskutinę poilsio dieną ekskursijų nebuvo, tad nusprendžiau pasivaikščioti po apylinkes. Labai norėjau nufotografuoti kalnus.

8–9 dienos.

Kelionė namo. Šį kartą stojome tik kartą, tame pačiame viešbutyje Čekijoje, kuriame ir stojome važiuojant į priekį. Kelis kartus stabtelime Austrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Važiuojame pailsėję, šiek tiek įdegę, kupini naujų įspūdžių, gražių nuotraukų ir nuo kroatiškų vaišių pasunkėjusiais lagaminais.

Noriu padėkoti visai Makaliaus komandai bei gidei, kuri visą kelionę praleido kartu su mumis ir, žinoma, vairuotojams, kurie buvo atsakingi už mūsų saugumą. Jus nuostabūs!

Mieli keliautojai, nebijokite to, ko nesate išbandę. Jei jūs, kaip ir aš, visada mieliau renkatės lėktuvą, pabandykite nors kartą išeiti iš savo komforto zonos – važiuokite autobusu. Tai tikrai nauja patirtis, nauji sutikti žmonės, nauji įspūdžiai. Per lėktuvo langelį niekada nepamatysite tokių vaizdų, kuriuos galite pamatyti važiuojant autobusu! Tai puiki galimybė aplankyti daug šalių vienos kelionės metu.

Teksto autorė: Julija Jerafejeva

Visuomet svajojau nors kartą gyvenime švęsti savo gimtadienį tokioje vietoje, kur šilta! Tad šį vasarį, abu su vyru nusprendėme mano 30-mečio proga išvykti ten, kur dažnai svajonės nesutampa su galimybėmis... Bet, susiklosčius palankiai situacijai, mums pavyko! Pasirinkome keliauti į neregėtos egzotikos šalį – Šri Lanką. 🇱🇰

Šri Lanka yra labai graži ir unikali šalis. Dar skrendant lėktuvu ir stebint iš viršaus nuostabaus žydrumo vandens apsuptas kaimynines Maldyvų salas, akys raibsta nuo egzotikos, kuri laukia nusileidus. Čia visada saulėta ir visi žmonės laimingi, šypsosi ir nuoširdžiai domisi tavimi, kaip tu gyveni, ką veiki bei visada pasiruošę padėti. Šri lankiečiai yra labai paprasti, šilti žmonės ir, atrodo, nerimauja dėl tavo problemų. Šios kelionės metu mes neaplankėme įžymiųjų Sigirijos uolų, Nuvaro elijos, Jalos nacionalinio parko, Pinavelos dramblių prieglaudos ir kitų, žymių vietų. Mūsų kelionės tikslas buvo pamatyti kažką kitokio, ko nesiekia išvysti kiti.

Paplūdimiai ir jų gyventojai

Šri Lanka yra Lietuvos dydžio valstybė, kurios krantus įnirtingai skalauja Indijos vandenynas. Čia atvykus, pirmiausia norisi eiti palei visus paplūdimius, kurie yra tokie nuostabiai gražūs, kvėpuojantys energija, kur su kiekvienu žingsniu tavo kojos vis labiau sminga į šiltą smėlį, palikdamos vis didesnę žymę. Vaikščiojant paplūdimiais matosi pilna mažyčių skylučių smėlyje, kuriose gyvena mažulyčiai, dar permatomi krabai. Taip pat, visuose koraluose, įvairiose kriauklytėse pilna mažyčių krabų-atsiskyrėlių, kurie vos pajutę pavojų, slepiasi savo kriauklytėse ir nesileidžia fotografuojami. Man didžiausią įspūdį padarė ,Mirissa“ miestas su savo paplūdimiais, didžiuliu koraliniu rifu vandenyje, mažyte salele „Parrot rock“, ant kurios gali užlipti ir pamatyti paplūdimį iš aukščiau. Toliau einant paplūdimiu galima pamatyti kokosų medžių giraitę ant kalvos, nuo kurios gali stebėti nuostabius saulėlydžius. Taip pat, nuėjus kiek tolėliau, gali apsilankyti „Mirissa Secret beach“, kuris tiesiog atima žadą.

Didingieji jūros vėžliai

Šioje kelionėje aš patyriau daugybę pirmų kartų, o vienas iš jų buvo ėjimas pėsčiomis 10 kilometrų į vieną pusę iki „Unawatuna“ paplūdimio, kad pamatytume jūros vėžlius. Šie gyvūnai, vietinių pasakojimais, dažniausiai ten išlipa į krantą dėti kiaušinių. Visgi tą dieną mums nepasisekė – vėžlių pamatyti nepavyko. Tik vakare, grįžus atgal pėsčiomis palei nuostabų paplūdimį į viešbutį, ir nuėjus prie baro atsigaivinti, barmenas pasidomėjo ar buvome pažiūrėti vėžlio, kuris dabar išlipęs į krantą deda kiaušinius. Buvome labai maloniai nustebę dėl tokio netikėtumo, kai šalia tavęs, iš vandenyno išlipa vėžlio patelė ir padeda kiaušinius. Aplink vėžlio patelę buvo susirinkęs didžiausias būrys žmonių, ji buvo tokio didingo dydžio, kokio gyvenime, manau, daugiau nebepamatysiu! Tai buvo tikras įrodymas, kad geriausi dalykai įvyksta kai mažiausias to tikiesi.

Sinharaja atogrąžų miškas

Aš tikrai beprotiškai myliu gamtą, bet šioje kelionėje nemačiau tiek daug gyvūnų, kiek jų yra šioje šalyje. Pasinaudojau galimybe nuvykti ten kur labiausiai mane traukė – į „Sinharaja“ atogrąžų mišką, kuriame drėgmės tiek daug, kad galėtų čia gyventi ir augti įvairios rūšys. Ši atogrąžų giria yra įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Mokslininkai teigia, kad čia gyvena 86 žinduolių rūšys. Einant miško takeliais turi būti ypatingai atsargus ir akylus, nes niekada nežinai iš kur gali išlįsti koks gyvis. Būtina dėvėti ilgas kelnes, nes ant drėgnos žemės knibždėte knibžda įvairių dydžių dėlių. Šios išvykos metu lipau lijana, uosčiau ir ragavau kavos ir įvairiaspalvių gėlių, mačiau labai viliojančiai atrodantį kobros grybą, čiupinėjau mimozas, mačiau milžinišką medvilnės ir šimtamečius nacionalinius medžius (geležies medis – „Mesua nagassarium“ arba „Mesua Ferrea“), paparčius, dvigubai didesnius už mane, stebėjau įvairius šimtakojus, delno dydžio sraiges, katino dydžio voveres, šokinėjančias nuo šakos ant šakos, begalę įvairių dydžių ir spalvų driežų bei gyvačių ir netgi gyvai mačiau nuodingąjį skorpioną! Atgaivai po ilgos kelionės egzotiškuoju mišku, maudėmės po kriokliu. Kelionė džiunglėmis mano sielai buvo didžiausia atgaiva.

Linksmasis viešasis transportas

Didžiausią, nuotykių kupiną įspūdį šioje šalyje man paliko kelionės viešuoju transportu. Jos ypatingai pigios autobusu, o gerų emocijų gauni su kaupu, nes vietiniai paima visus norinčius! Nesvarbu, kad visos vietos jau užpildytos, tiek sėdimos, tiek stovimos. Autobuse tu stovi prisišliejęs vienas prie kito ir autobusas lekia tokiu greičiu, kad vos spėji išlaikyti save ir savo daiktus, o jeigu tinkamai nesilaikai autobuso vairuotojui stabdant – krenti ir juokiesi su kitais turistais. Taip pat turi būti bet kada pasiruošęs pamatyti savo stotelę ir greitai iššokti iš autobuso. Smagios kelionės ir su vietiniu „tuk tuk“ ar traukiniais, kuriose visada turi laiko stebėti aplinką, netgi iškišti kojas pro atidarytas važiuojančio traukinio duris. Keliaujant į šią šalį tikrai turite tai išbandyti, nes kitur tokių pojūčių nepatirsite!

Galė miestas

Negalėjome susilaikyti neaplankę senovinio Šri lankos miesto – Galė (angl. „Galle“), kuris yra jūrų uostas ir turi tiek daug istorinių vietų! Mūsų kelionė šiame mieste prasidėjo nuo įėjimo pro pagrindinius vartus, pro kuriuos juda ne tik žmonės, bet ir viešasis transportas. Toliau keliavome akmenimis grįstu keliu iki laikrodžio bokšto ir užkilome į fortą pasigrožėti viso miesto vaizdu. Einant fortu gali stebėti ošiantį vandenyną, šalia augančius egzotinius augalus, gėrėtis senoviniais pastatais. Forto sienos gale matosi palmių apsuptyje stūksantis švyturys. Čia taip pat galima pamatyti įvairių senovinių bažnyčių, muziejų, pasivaikščioti senovinėmis akmenimis grįstomis gatvelėmis bei nusipirkti suvenyrų. Visose turgavietėse pilna vaisių, kurie čia yra nuostabiai skanūs – dar niekada nebuvau ragavusi tokių gardžių, jie tiesiog tirpsta burnoje!

Prieskonių sodas ir arbatų plantacijos

Vieną atostogų dieną skyrėme prieskonių sodo bei arbatos plantacijos ir gamyklos aplankymui. Kelionė į prieskonių sodą prasidėjo pažintimi su Chinthaka – tai jaunas, draugiškas, paslaugus vaikinukas, iš pradžių mums pasirodęs kiek neigiamai. Visgi, tai kelionėse dažniausiai lydintis baimės jausmas kužda būti atsargiems, bet mes surizikavome ir ėjome kartu su juo siauromis „Koggala“ miestelio gatvelėmis. Chinthaka rodė mango, avokado, kokoso, bananų medžius, ant kurių augo mūsų akimis gerokai didesni vaisiai negu matome parduotuvėse. Pagaliau, priėjus prieskonių sodo vartus, mus pasitiko šeimininkas Sachintha. Jis aprodė sode augančius ginkmedžius, imbierus, kario, pipirų, ananasų ir kitus medžius bei krūmus, papasakojo ir davė jų pauostyti bei paragauti. Vėliau, nuvykus aukštai į kalnus, į „Lumbini“ arbatos slėnį, užgniaužė kvapą. Arbatos plantacijos tokios didžiulės, o krūmeliai auga ant visų kalvėlių. Moterys, visą dieną rankomis renkančios arbatos lapelius ir dedančios juos į krepšius ant savo galvos – visiška egzotika. Lieki dar labiau suglumęs, kai gidas sako, jog čia yra tas arbatos krūmelis iš kurio lapelių gaminama tiek sidabrinė-auksinė, tiek žalia, tiek juoda arbatos. Didžiausia paslaptis, kaip atsiranda šių rūšių arbatos, slepiasi fermentavime.

Beveik visuose Šri lankos paplūdimiuose gali pamatyti žvejojančius vietinius. Tikrai įdomu išvysti, kaip jie žvejoja atsisėdę ant bambukinių lazdų ir sugautą žuvį išdoroja bei džiovina saulėje. O dar moterų, ant galvos nešančių šakas bei vyrų, važiuojančių motoroleriu su sariu vaizdas! Labai sunku papasakoti apie šalį vien žodžiais, nuotraukomis ar vaizdo įrašais, nes tai būtina pamatyti, pajausti pačiam – tai visiškai unikali ir nuostabi kultūra. Linkiu visiems ištrūkti iš kasdienybės ir pasinerti į nuotykių kupiną kelionę Šri lankoje!

Keliautojo atmintinė

Tinkamiausias laikas keliauti
Šri Lanka priklauso tropinio klimato zonai, o du pagrindiniai čia vyraujantys sezonai yra drėgnasis ir sausasis. Įprastinis dienos temperatūros vidurkis yra maždaug 28–32°C. Rekomenduoju visada teptis apsauginiu kremu, nes nudegti galima labai greitai. Palankiausias laikotarpis keliauti ir atrasti gražiąją Indijos vandenyno salą – gruodžio–kovo mėnesiai. Tuo metu orai Šri Lankoje sausesni ir nealina labai didelis karštis. Tokiu metu, kylant į aukštikalnes, besidriekiančias pietinėje salos dalyje, gali net prireikti šilčiau apsirengti.

Kalba
Saloje oficiali kalba – singalų, pripažįstama ir tamilų. Anglų kalba naudojama valstybinėse įstaigose ir ja kalba apie 10 % salos gyventojų. Anglų kalba su vietiniais gyventojais susikalbėsite, nors dauguma ja kalba primityviai.

Religija
Apie 70 % gyventojų (daugiausia singalai) išpažįsta budizmą, 15 % — induizmą (tamilai), 8 % — krikščionybę, 7 % — islamą (Šri Lankos maurai).

Etiketas ir apranga
Šri Lankos gyventojai vertina kuklumą. Paplūdimio drabužiai tinka tik paplūdimyje ir visiškai netinka lankantis šventyklose, mečetėse ir šventose vietose, tarp jų ir senuosiuose istoriniuose miestuose. Vykstant į minėtas vietas, dera apsirengti paprastai, drabužiai turi dengti kelius, nugarą ir pečius. Apavą ir galvos apdangalus, įeinant į šventyklas, reikia nusiimti (į ekskursijas vertėtų pasiimti porą kojinių). Įstatymas draudžia degintis be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies ar nuogiems.

Pinigai
Oficialus Šri Lankos piniginis vienetas – rupija. Valiutos kursas 1 euras = 200 Šri Lankos rupijų. Popierinės kupiūros: 10, 20, 50, 100, 500 ir 1000 rupijų; monetos: 1, 2, 5, 10, 25, 50 centai ir 1, 2, 5 rupijos. Dideliuose viešbučiuose bei parduotuvėse galima atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Kurortuose galima atsiskaityti ir JAV doleriais bei kreditinėmis kortelėmis, tačiau rekomenduoju atsiskaitinėti vietine valiuta. Bankai dirba nuo 9:00 iki 13:00 (pirmadienį–penktadienį).

Elektros srovė
Elektros įtampa saloje yra 210–240 V. Elektros lizdai su trimis kištukais t.y. vyrauja D, G ir M tipo rozetės. Prireikus adapterio, galima prašyti viešbučio registratūroje.

Kelionės ir transportas
Eismas saloje itin chaotiškas ir vykstantis kairiąja kelio puse. Nerekomenduoju nuomotis transporto priemonės, nes autoavarija garantuota. Populiariausias ir pigiausias susisiekimo būdas – autobusai, bet jie ganėtinai lėti ir nelabai patogūs dėl nepakankamai gerai išvystytos kelių infrastruktūros – gana nedidelį atstumą nuo vienos salos pakrantės iki kitos (apie 300 km.) įveikia per kone 10 val. Taksi kelionės kaina apie 25–35 rupijų už 1 km. Taip pat galite pasinaudoti autorikšos paslaugomis, tačiau prieš sėsdamiesi į transporto priemonę būtinai susitarkite dėl kelionės kainos (vidutiniškai 15–20 rupijų už km).

Virtuvė
Šri Lankos gyventojai gyvena itin paprastai ir gaminant maistą stengiasi jį gaminti iš lengvai gaunamų produktų, todėl vartoja daug vaisių, kokosų, jūros gėrybių bei naudoja daugybę įvairiausių prieskonių. Tradicinis šri lankiečių maistas yra ryžiai ir karis: didžiulė lėkštė ryžių su aplink išdėliotais įvairiais aštriais pagardais. Maistas šioje šalyje pigus, todėl rekomenduoju paragauti visko, ypač duonelės roti; apos, kottu, samosos – gatvės patiekalų, desertų – vattalapan, kiribath, rutuliukų – aggala, kavum. Vietiniai gyventojai valgo rankomis (dešine, nes kairioji – nešvari), tačiau jei nedrąsu – visos maitinimo įstaigos turi ir įprastus stalo įrankius. Šri Lankoje itin gausus šviežių vaisių pasirinkimas, tad galėsite jais mėgautis visą laiką ir gerti šviežias rambutanų, guavų, papajų ir kitų vaisių sultis.

Suvenyrai
Geriausios lauktuvės iš Šri Lankos – įvairūs dirbiniai, pradedant tradicinėmis kaukėmis ir dramblių atvaizdais, baigiant metalo dirbiniais ir batika išmargintais audiniais. Būtinai įsigykite arbatos ir prieskonių – produktų, garsinančių Šri Lanką visame pasaulyje. Saloje taip pat gausu brangakmenių (safyrai, rubinai, topazai) radimviečių – galite parsivežti juvelyrinių dirbinių. Nesusiviliokite gatvėje parduodamais neva neapdirbtais brangakmeniais už mažą kainą – greičiausiai tai tik spalvoto stiklo gabalėliai. Verčiau apsilankykite juvelyrikos parduotuvėse Kolombe. Turguose ir privačiose parduotuvėlėse galima derėtis, o štai valstybinėse parduotuvėse, prekybos centruose bei dideliuose prekybos centruose derybos neleistinos. Parduotuvės dirba kasdien nuo 10:00 iki 22:00.

Įdomūs faktai

• Šri Lanka yra buvusi kolonija, priklausiusi tiek portugalams, tiek olandams, tiek ir britams. Nepriklausomybę šalis atgavo vos prieš 60 metų. Tačiau kur kas daugiau metų skaičiuoja čia stūksantis seniausias pasaulyje medis – jam yra jau daugiau nei 2000 metų.
• Alkoholis per pilnatį neparduodamas, niekas nedirba tik meldžiasi.
• Šri Lankos vėliava – viena seniausių pasaulyje. Jos spalvos žymi šalyje išpažįstamas tris skirtingas religijas.
• Kadangi saloje gausu krioklių, Šri Lankoje elektra išgaunama naudojant hidroenergiją.
• Visur rašoma, kad Šri Lankos sostinė Kolombas, tačiau iš tikrųjų – Šri Džajavardenepura – Kolombo priemiestis. Pats Kolombas laikomas komercine sostine.
• Iki 1972 metų Šri Lanka vadinosi Ceilonu.

Teksto autorė: Edita Vyšniauskė

Pirkti kelionių paketus ir keliauti agentūrų pagalba teko vos keletą kartų ir vienas jų buvo, kai nusprendžiau savaitgalį praleisti Baltijos Kruize, aplankant Taliną, Stokholmą ir Latvijos Pernu miestelį. Kadangi turėjau laisvą savaitgalį, o kelionės planavimui laiko neitin daug, pasidairiau Makalius.lt puslapyje ir radau šio kruizo pasiūlymą už puikią kainą ir ilgai nesvarsčius jį įsigijau. Kad ir kaip mėgstu planuotis išvykas savarankiškai, šįkart nusprendžiau, kad jokių planavimų, galvojimų ir informacijos ieškojimų nenoriu, nes vos už 100 € viskas suplanuota, sudėliota, reikia tik prisijungti ir keliauti!

Kelionė autobusu

Šiek tiek kėlė dvejonių ar neprailgs kelionė autobusu, nes esu įpratusi skraidyti lėktuvais ir gana greitai pasiekti kelionės tikslą, taip pat ar nebus nuobodu keliauti vienai, nes kompanijos šiai kelionei neradau. Pati kelionė turi keletą sustojimų: stojome pavalgyti, pakeliui stabtelėjome kelioms minutėms prie jūros. Šie sustojimai ne per ilgi, tačiau gidui leidus, norintys galėjo suspėti ir pabraidyti jūroje, tad kelionės laikas iki Talino gana greitai pralėkė. Supratau ir tai, kad tokių kelionių privalumas tas, jog net nepasiėmus kelionės kompaniono nėra liūdna, nes kompanijos pilnas autobusas. Kelionė netrumpa, todėl su šiais žmonėmis praleidi daug laiko ir ne su vienu susibičiuliauji, bendrauji ir net leidi laisvą laiką kartu.

Pažintis su Talinu

Nuvykus į Taliną turėjome turiningą eskursiją mieste. Nežinau, ar visi gidai Makalius.lt kelionėse tokie nerealūs, kaip mūsiškis, bet tikiuosi, kad TAIP! Nes supratau, kad kelionei dar daugiau žavesio pridėjo ir pats gidas savo pasakojimais, humoru, šiltu bendravimu su visais keliautojais. Visi likome pakalbinti, visiems suteikta daug naudingos informacijos, Talino mieste taip pat gavome rekomendacijų, kur verta apsipirkti, kur pavalgyti. Tad apėję senamiestį kartu su gidu ir gavę laisvo laiko savarankiškai turistauti, galėjome taupant laiką rinktis gido rekomenduotas, patikrintas vietas, arba savarankiškai susirasti vietas pavalgyti ir pasivaikščioti.

Keltas

Po vakarienės Taline nuvykome į keltą ir įsikūrę savo kajutėse turėjome visą laisvą vakarą/naktį pramogoms, kurių kelte tikrai nemažai, įvairių renginių, barų, parduotuvių, netgi sūkurinės vonios ir pirčių erdvė. Pirkdama kruizą, įsigijau vietą keturvietėje kajutėje, tad man buvo priskirta lova kajutėje su kitais keliautojais. Kadangi žmonių nebijau, o autobuse ir eskursijose daugelis jau spėjome susibičiuliauti, tai ir mano kaimynės kajutėje man buvo pažįstamos ir smagios kompanionės. Kelto kajutės nedidelės, vietos nėra daug, tačiau viskas gana gerai apgalvota ir nieko nepritrūko. Kiekvienoje kajutėje yra televizoriai su visa informacija apie kelto buvimo vietą, išplaukimą, atplaukimą. Kadangi plaukiau vasarą, oras dar buvo pakankamai ramus, nors vieną naktį visgi šiek tiek siūbavome, tačiau jūros ligos pajusti neteko. Apskritai keltu plaukiau pirmą kartą ir tai buvo puikus startas, nes dabar noriu plaukti visais kitais kruizais! Pasibandžius trumpesnį Baltijos kruizą, tvirtai žinau, kad labai noriu leistis į Viduržemio jūros, o ateityje galbūt ir Karibų jūros kruizą, kuriuos mačiau ir Makalius.lt puslapyje.

Stokholmas

Paryčiais, artėjant prie Stokholmo, verta atsikelti anksčiau ir užlipti ant denio pasigrožėti įvairiausiomis mažesnėmis ir didesnėmis salomis pakeliui. Papusryčiavus švediško stalo restorane su vaizdu į jūrą „Grande Buffet“, pasiekiame Švedijos krantą. Atvykus į Stokholmą, turėjome pusdienio kelionę su gidu po nuostabų miesto senamiestį: siauros gatvelės, spalvingi pastatai, pilnos žmonių istorinės miesto aikštės. Toliau keliavome į Rotušę ir į lankomiausią Stokholmo objektą – „Vaza“ muziejų. Turiningai praleidus dieną, vakare grįžtame į keltą ir plaukiame atgal į Taliną.

Grįžimas namo

Labiausiai nemėgstu ilgų kelionių namo, nes dažnai jos jau tiek entuziazmo nebekelia ir prailgsta. Tačiau labai nustebino, kad ši kelionė neprailgo. Kelyje ne kartą sustojome ne tik ten, kas buvo pažymėta kelionės programoje, tačiau buvo ir sustojimų – staigmenų. Grįždami namo aplankėme Pernu miestelį prie jūros, kuriame turėjome eskursiją, bei šiek tiek laisvo laiko ramiam poilsiui, papietauti išgerti kavos, pasivaikščioti.

Ši kelionė be galo patiko, mėgavausi tuo, kad pačiai nereikėjo nieko planuoti, galvoti ir per trumpą laiką, už labai gerą kainą, gavau kruopščiai sudėliotą maršrutą! Vos per kelias dienas galėjau aplankyti kelias šalis, miestus, o jau vien plaukimas keltu tapo lyg dar viena atskira kelionė, sutiekianti daug įspūdžių. Jei esate tokie, kaip aš, kurie viską mėgstate planuotis patys, kartais leiskitės į štai tokias, smagias suorganizuotas keliones!

Teksto autorė: Laura Bernotienė

Nors atskridome naktį, Kankunas mus pasitiko karščiu ir drėgme prisotintais vėjo gūsiais bei aukštomis palmėmis. Be tokio malonaus sutikimo taip pat džiugu ir tai, jog oro uoste jau laukė iš anksto užsakytas autobusiukas ir jo vairuotojas, nuvežęs mus nurodytu adresu iki gyvenamosios vietos. Tinkamiausią apgyvendinimo variantą radome AirBnB, tad gyvenome mieste, tolėliau nuo viešbučių zonos, o ir už šešias nakvynes dviese sumokėjome vos 100 dolerių! Norint išvengti aukštų viešbučių kainų – tai puikus pasirinkimas. Svarbiausia įsitikinti, jog pasirinktoje gyvenamojoje vietoje turėsite oro kondicionierių, kuris iš esmės taps geriausiu Jūsų draugu kelionės metu, kadangi dienomis oro temperatūra vidutiniškai pakyla iki 32–35 laipsnių karščio, naktimis atvėsta vos iki 26 laipsnių, o drėgmės lygis kasdien siekia apie 95%.

Kankunas

Nuvykus į bet kurį pasaulio kraštą, vietiniai pasakys tą patį – norint pažinti miestą, reikia juo grožėtis vaikštant. Todėl šį variantą, neatsižvelgę į Kankuno dydį, pasirinkome ir mes, planuodami eiti iki „Puerto Juarez“ uosto, nuo kurio, kaip internetinėje svetainėje skelbė, turėjo važiuoti baltos spalvos autobusas, gabenantis iki viešbučių zonos. Šioje zonoje įrengtas „Museo Maya de Cancun“ bei išsaugotos kelios archeologinės vietos. Valandos kelionę pėsčiomis, kurią tik pradėję jau buvome šlapi kaip ančiukai, papuošė išskirtinės šio miesto spalvos, gatvės menas ant daugiabučių, tiltų ir kitų pastatų sienų, žmonių šypsenos ir maisto, jūros bei kitų kvapų įvairovė. Ilgą kelionę vainikavo toks pat ilgas autobuso laukimas ir nesulaukimas, o kadangi Meksikoje tikrai retas žmogus kalba angliškai, tad teko pasinaudoti siūloma taksi paslauga už 250 pesų/15 dolerių (atminkit, kad doleriais galima atsiskaityti daugumoje Meksikos vietų, išskyrus valstybines įstaigas, pvz.: muziejus, parduotuves, archeologines vietas ir pan.) iki norimo muziejaus „Museo Maya de Cancun“. Už įėjimą teko sumokėti 75 pesus žmogui, tačiau verta – aplinka sutvarkyta, prižiūrėta, aplinkui skraido vietiniai paukščiai, saulės atokaitoje šildosi iguanos, atvirame lauke galima stebėti majų kultūros griuvėsius, o muziejaus viršutiniame aukšte apžiūrėti ekspoziciją apie mezoamerikiečius. Muziejuje praleidus valandą laiko, pamatėme artėjančius autobusus R1 bei R2, tad iki viešbučių zonos pabaigoje įsistaisiusio „Playa Delfines“ paplūdimio nuvažiavome vienu iš jų už 12 pesų (apie 60 euro centų) žmogui. Čia aptikome didžiausią apžvalgos postą bei didelių raidžių užrašą „CANCUN“, prie kurio būriuojasi minios turistų, norinčių šalia įsiamžinti. Tačiau išduosim paslaptį – tokį pat užrašą galima rasti važiuojant vienu iš minėtų autobusų, išlipus „Playa Langosta“ stotelėje. Tai nedidelis paplūdimys, kuriame žmonių beveik nebūna, todėl nereikia 10 minučių stovėti kaitroje bei laukti savo eilės nuotraukai. Tačiau kad ir kurį paplūdimį bepasirinktumėt, sniego baltumo smėlis, kristalų skaidrumo vanduo bei bronzinio atspalvio įdegis yra garantuoti – tuo įsitikinome patys. Ir nors viešbučių zona paplūdimiais vilioja turistus, visgi vertėtų aplankyti ir miesto centro zoną, kurioje pilna siaurų, nedidelių gatvelių, restoranėlių, siūlančių pažvelgti iš arčiau į vietinį gyvenimą, tradicijas (kokiomis spalvomis, dekoracijomis išpuoštos vietos). O norintys įsigyti rankų darbo dirbinių, keramikos, marškinėlių, sombrerų ar kitokių suvenyrų, turėtų užsukti į „blusų turgaus“ stiliaus prekybos vietą „Mercado 28“. Čia galima derėtis dėl kainų su parduotuvėlių savininkais ir nors kartais pardavėjai būna kategoriškai nusiteikę dėl kainų, dažnu atveju vis tiek galima susitarti ir įsigyti puikių prekių.

Čičen Ica 

Nuvykti į šią vietą yra du būdai: autobusu arba automobiliu. Mes pasirinkome keliavimą autobusu, maršrutu Kankunas – Čičen Ica – Kankunas. Važiavome kiek daugiau nei 3 valandas į vieną pusę, o išvykimo laikas tėra vienas: iš Kankuno 8:45, iš Čičen Icos – 16:30, bet jeigu toks skurdus laikų pasirinkimas netenkina, galima nuvykti iki Valadolido miesto ir ten persėsti į vieną, iš kone kas pusvalandį į Čičen Icą važiuojančių autobusų. Bilietus pirkome tą patį rytą autobusų stotyje, tačiau perkant internetu galima sutaupyti net iki 10 dolerių visai kelionei. O prieš pastarąją reikia pagalvoti ir apie megztinio įsidėjimą, kadangi autobusuose dėl oro kondicionierių norisi apsivilkti šiltesnį rūbą. Po ilgos ir vėsios kelionės, kurios metu dauguma paprasčiausiai miega, keleiviai išlaipinami prie turgavietę primenančio pastato. Iš pradžių buvome pasimetę, tačiau sekėme paskui kitus, kol priėjome kasas. Už bilietą kiekvienas asmuo turi sumokėti po 481 pesą – tuomet su bilietu rankose keliauji pamatyti turbūt garsiausią Meksikoje majų griuvėsių miestą – Čičen Icą. Jeigu norite sužinoti daugiau nei esate skaitę lankstinuke ar lentelėse prie objektų, visada galite pasinaudoti gido paslauga už papildomus 300 pesų. Teritorija didelė, laiko užtektinai, todėl neskubant galima žvalgytis, dairytis ir fotografuoti. Tik kiek nuliūdino sukomercintas vaizdas, kadangi ant kiekvieno kampo knibždėte knibžda pardavėjų, kalbinančių pirkti vieną ar kitą rankų darbo dirbinį, magnetukus, skulptūrėles, skareles ir panašius rankdarbius, todėl pasibuvimo ypatingumą vietoje, į kurią nekantravome atvykti, kiek sumenkino tokie prekeivių siūlymai.

Didžiausias ir gražiausias išlikęs majų kultūros objektas yra Kakulkano šventykla, aplink kurią išdėstyti ir kiti objektai. Būtent ši šventykla traukia visus keliautojus, o nuotraukos šalia jos – tarsi iš kelionių žurnalų puslapių. Be šventyklos, tų laikų stadiono bei kitų panašios paskirties pastatų, majų kultūros komplekse taip pat yra kelios smegduobės su požeminiu vandeniu (angl. Cenote), kurios majams buvo ypatingai svarbios kaip vienintelis gėlo vandens šaltinis regione, kuriame nėra upių. Būtent dėl to majai šias smegduobes siejo su dvasiniais įsitikinimais ir statė šventyklas bei ištisas gyvenvietes tik tokiose vietose. Šios kelionės metu pavyko suprasti tai, jog majai buvo labai galvota tauta, išradinga ir pažangiausia to meto Vakaruose, o jų pastatyti statiniai tokie tvirti, kad net praėjus daugiau nei 5 amžiams po jų išnykimo, jų galybė nemenksta.

Tulumas

Nuvykti į balčiausio smėlio miestelį vėlgi galima keliais būdais, o mes pasirinkome keliavimą autobusu maršrutu Kankunas – Tulumas – Kankunas. Važiuojama vos daugiau nei 2 valandas į vieną pusę, o išvykimo laikų labai daug, tad tik rinkis! Bilietus pirkome tą patį rytą autobusų stotyje, tačiau vėlgi, perkant internetu, galima sutaupyti. Išlaipinimas mieste vyksta dviejose vietose: miesto centre arba netoli archeologinės zonos. Mes pasirinkome išlaipinimo stotelę miesto cente, tačiau grįžti sumanėme nuo archeologinės zonos. Miestas išlaipinimo vietos ribose pasirodė purvinas ir nejaukus, tačiau praėjus kelias mažas gatveles, galima pamatyti tikrąjį Tulumą – su jaukiais nedideliais restoraniukais, kavinukėmis, kuriose vietoje kėdžių galima prisėsti ant supynių. Kadangi turėjome tik vieną dieną (nedarykite tokios klaidos, Tulumui pasilikite bent porą dienų), mieste per ilgai neužsibuvome ir išgėrę glotnutį, nuvykome pamatyti „Gran Cenote“ smegduobę, kurioje galima išsimaudyti. Kelionė iki smegduobės vietos truko vos 5 minutes, o kainavo 100 pesų, įėjimas į smegduobės zoną – 180 pesų žmogui. Atvykus pamatėme nuostabią smegduobę ir atrodė, jog būtume kitame pasaulyje: aplinkui žydrai žalias vanduo, kartu su tavimi maudosi maži vėžliukai, aplinkui skraido šikšnosparniai. Teritorija išties labai didelė ir, svarbiausia, nėra ribojama apsilankymo trukmė, jei tik įtelpama į darbo valandas. Tačiau tokių maudynėms skirtų smegduobių aplink Tulumą apstu, o šią pasirinkome tik dėl to, jog turėjome nedaug laiko ir norėjome didesnio efekto. Visgi tikrai galima atrasti žymiai mažesnių ir jaukesnių, kuriose ir žmonių ne tiek daug, ir kaina kone perpus mažesnė, o gal net ir mokėti nereikia, tereikia stebėti ženklus pakelėje (jei pasirenkamas keliavimas automobiliu arba dviračiu).

Tai tikriausiai buvo viena geriausių patirčių gyvenime. Po jos keliavome toliau iki Tulumo archeologinės zonos (taksi paslaugų kaina nuo smegduobės zonos net padvigubėjo), kuri nepaliko abejonių, kodėl buvo manoma, jog čia gyveno dievai. Vietiniai sako, kad tai vieninteliai ant jūros kranto esantys majų kultūros griuvėsiai. Iš tikrųjų, tai rojus žemėje! Kur tik pasisuksi – visur vaizdas it iš atviruko. Į šią zoną įeiti galima už 75 pesus žmogui, todėl kaina prieinama kiekvienam, o matomi vaizdai tikrai įspūdingi. Be to, vėliau galima išeiti iš tos zonos ir palei paplūdimį vaikščioti, kur auga populiariausia palmė visoje Tulumo pakrantėje! Prieš 12 metų Tulumą nusiaubė uraganas, o ši palmė išvirtusi nenustojo žaliuoti – ji tik pakeitė savo augimo kryptį. Paplūdimiai tvarkingi, vanduo arbatos šiltumo, o vietiniai siūlo be proto daug pramogų! Tačiau vienintelis minusas tas, jog visos pramogos kartu su archeologine zona ir kitomis panašiomis vietomis, užsidaro apie 5 valandą vakaro ir aplinkui viskas atrodo išmirę. Daugiau veiklos galima rasti nebent pačiame mieste. Be to, šiame miestelyje galima rasti bent 4 spalvotus užrašus su miesto pavadinimu, o eilių – tikrai nebus!

Isla Mujeres

Į šią mažą salą galima nuplaukti keltu, kuris kursuoja kas pusvalandį, o dviem žmonėms bilietai pirmyn-atgal tekainavo 30 dolerių. Plaukdami išties nežinojome ko tikėtis nuvykus, tad manėme, jog idėja apeiti ją pėsčiomis bus įgyvendinta. Tačiau reikia pripažinti, jog, nors sala ir nėra labai didelė, apeiti jos tokiomis sekinančiomis oro sąlygomis būtų neįmanoma. Būtent salos dydis nulėmė tai, jog iš esmės pagrindines transporto priemones sudaro taksi, golfomobiliai, motoroleriai arba dviračiai. Naudojimasis pastaraisiais – beviltiškas, kadangi mokėti po 150 pesų žmogui, kai karštis alinantis, o važiavimo apie 30 minučių iki kito salos galo, paprasčiausiai už tokį malonumą neverta. Tačiau už 700-800 pesų įmanoma išsinuomoti golfomobilius, kurie turi stogelius, tad saulė nekaitina kūno ir galvos, o važiuojant dar ir vėjas vėsina. Visgi ši sala labiau skirta papramogauti ir atsipalaiduoti, kadangi ji nėra didelė, tad ir lankytinų vietų joje nėra labai daug. Žinoma, yra keli ypatingai prižiūrėti parkai, tačiau vien tam, kad į jų zoną įeitum, reikia sumokėti nemažą sumą, tad mes pasirinkome „Punta Sur“ zoną. Čia ir iguanų pamatėme (ir netgi vieną milžinišką joms dedikuotą statulą), ir nuostabių bangų mūšos paveikslų, ir dar nemokamai patekome į zoną dėl vykstančios restauracijos, nors įėjimo kaina ir taip nėra didelė. Aplinkui padaryti takeliai, kurie veda link salos pakraščių, iš kurių atsiveria neapsakomo grožio vaizdai. Apskritai šioje saloje padaryta labai daug sustojimui su golfomobiliais stotelių, iš kurių galima nueiti pasivaikščioti, pasėdėti, nusifotografuoti, paskaityti knygą ar tiesiog atsipūtus grožėtis Meksika. Taip pat galima atrasti labai pasislėpusią gražiausią matytą bažnyčią, kuri pastatyta ant kalvos. Už bažnyčios altoriaus yra langas pro kurį matosi neaprėpiamoji Karibų jūra.

Apvažiavus visą salą (siūlytume ir į jos vidurį nuvažiuoti, kur galima pamatyti vietinių kasdienį gyvenimą), supranti, kad ji viena spalvočiausių Meksikos vietų – kiekvienas namukas ar net siena yra skirtingų spalvų, o pastatų įvairove šis miestas taip pat nesiskundžia. Vis dėlto, geriausia vieta labai karštą dieną yra centrinis paplūdimys, skirtas visiems ir kiekvienam pagal poreikius. Todėl likusią dienos dalį ir mes praleidome ten, vos už eurą nusipirkę gaiviųjų gėrimų.

Valiutos keitimas

Meksikos valiuta yra pesas, kurį iš dolerių ar eurų keičiančių oficialių (kuriose reikalaujama pateikti asmens dokumentą ir užpildyti atitinkamą klausimyną dėl pinigų keitimo) ir neoficialių (kuriose nereikalauja nieko) keityklų rasite kone kiekvienoje gatvėje. Jose netaikomas komisinis mokestis, o jei ir taikomas – jis labai menkas. Tad nedarykite klaidos ir nesikeiskite pinigų prieš atvykdami JAV oro uostuose, kadangi pesų pardavimo kursas yra nepalankus klientui, o ir komisiniai mokesčiai sudaro kone 10% jūsų keičiamos sumos.

Arbatpinigiai

Beveik visose kavinėse ar restoranuose, kuriuose teko lankytis, arbatpiniginiai jau būna įskaičiuoti į galutinę sumą. Tai tarsi tam tikra darbuotojų (padavėjų) apsauga ir garantija, jog pastarieji gaus atlyginimą, kuris iš esmės didžiąja dalimi priklauso nuo klientų paliekamų arbatpinigių. Meksikoje padavėjo darbo valanda įkainojama kiek daugiau nei 2 doleriais, todėl oficialiai arbatpinigiai turėtų sudaryti ne mažiau nei 10% užsakyto maisto ar/ir gėrimų sumos. Pietaujant ar vakarieniaujant restorane, kuriame į bendrą sąskaitą nėra įtraukiami ir apskaičiuojami arbatpinigiai, šis skaičiavimo būdas padės pasirinkti tinkamą paliekamų arbatpinigų sumą.

Keliautojai: Gabrielė Paukštytė ir Martynas Revuta

Ši kelionė buvo apie naujus namus, kuriuos atradau nukeliavus kelis tūkstančius kilometrų. Nuvykti į tolimą ir spalvingą Portugaliją jau seniai buvo mano svajonė, o geriau nei pažinti šalį joje apsigyvenus, nebūna. Praleidau ten du vasaros mėnesius. Išvykau su studentų pamėgta programa Erasmus + atlikti papildomos praktikos, o visas laisvas dienas išnaudojau kelionėms ir pažintims su miestais. Šie prisiminimai iki dabar džiugina! Portugalijoje gyvenau nedideliame Beja miestelyje, kur ir pamilau portugališkas gatves, baltų kotedžų kvartalus, spalvingas kiemų grindinio plyteles ir apelsinais pasipuošusius medžius. Nors vasaros karščius atėjus rudeniui prisimenam jau miglotai, bet šiltų kelionių įspūdžių niekas negali atimti ir užmiršti! Ir svarbiausia, jais labai smagu dalintis. Trumpai papasakosiu apie Portugalijos miestus kuriuose spėjau pasisvečiuoti. 🇵🇹

Lisabona

Tokia spalvinga ir neapsakomai žavinga vieta. Gyvenimas čia vyksta tarp geltonų tramvajaus bėgių. O prie 28 tramvajaus, su nuostabiu vaizdu į žydrąją upę, laukia eilės norinčių fotografuotis. Laukiau ir aš toje eilėje, nes be tokios fotografijos beveik nesiskaito, kad Lisabonoj buvai. Juokas juokais, bet tie tramvajai tikrai labai mieli ir dailūs, papuošia siauras miesto gatveles. Klaidžiojant Portugalijos sostinėje būtinai pasigrožėkite vaizdu iš viršaus – labai grakštūs rudi stogai ir atsiveria puikus vaizdas į garsųjį „Ponte 25 de Abril“ tiltą, kuris, galima sakyti, mūsų europietiškas San Francisco „Oakland Bay“ variantas. Paragauti ir paganyti akis po portugališkos virtuvės šedevrus geriausia vieta čia – „Plaça de Figueira“ turgus. Ten rasite visko: nuo tradicinių sumuštinių, iki naminės sangrijos. Na ir jei lankaisi Lisabonoje, privaloma nuvykti į „Pastéis de Belém“ kepyklėlę, išbandyti „Pasteis de Nata“! Eilėje pastovėti teks, bet tikrai verta, nes niekur kitur tokių gardžių ragauti neteko.

Sintra

Vietiniai patarė, jog viešint sostinėje būtina aplankyti 30 kilometrų nuo Lisabonos nutolusią Sintrą. Susisiekimas puikus, traukiniu vos 40 minučių ir atvyksti į tokį paslaptingą miestelį, kuriame kalnų viršūnės pasipuošusios pilimis. O pilys ne šiaip sau – tokios kaip iš pasakos, su karališkais sodais ir bokštais. Kopiant aukštyn, pasistiprinimui rekomenduoju paragauti „Periquite travesseiro“ – tai toks trapus lyg debesėlis pyragaitis, kurio niekur kitur pasaulyje neįsigysite!

Setubalis

Portugalijos kurortas, įsikūręs taip pat netoli Lisabonos. Tai ne tik poilsiautojų, bet ir žvejų labai pamėgta vieta. Miestelyje romantiškiems vakaro pasivaikščiojimams puikiausiai tinka krantinė, nuo kurios atsiveria vaizdas į kalnus ir Troją salą, į kurią patekti galima tik keltu. Bet net ir įspūdingas auksinis Trojos (angl. Troia) paplūdimys neprilygo šalia Setubalio esančiam „Arrabida“ gamtos rezervatui, kurį dar vadina Portugalijos rojumi. Šio titulo jis tikrai vertas! Sunku žodžiais apsakyti, bet vieta priminė atviruką – vaizdas į akimis neaprėpiamą kalnų ir miškų didybę bei skaisčiai žydras vandenyno bangas. Nuo miesto paplūdimio iki rezervato nuveža nemokamas autobusas. Tai puikus įrodymas, kad portugalai saugo šį gamtos stebuklą ir ratuotiems turistams siūlo puikią alternatyvą.
Vakare, sugrįžus į miestą, kai siestai pasibaigusi ir atsidaro restoranų durys, būtina išbandyti vietinių pagautos ir paruoštos žuvies. Paragauti čia jos galima daug kur ir labai įvairios, ypatingai rekomenduojama išbandyti „Choco Frito“ – traškiai iškeptą sepiją su bulvytėmis.

Albufeira

Tai turistų mylimas ir populiarus pietinės Portugalijos regiono – Algarvės miestas. Albufeiroje ką veikti ras kiekvienas saulės ir linksmybių mėgėjas. Gal tik sutapimas, kad viešnagės metu vyko nacionalinės reikšmės futbolo varžybos, sirgaliai karštligiškai džiaugėsi pergale, bet naktimis miestas tikrai įgauna antrą kvėpavimą. Prisiminimai apie Albufeirą iki dabar kvepia vandenynu – čia pirmą kartą teko išsimaudyt Atlanto bangose! Buvo taip pasiutusiai smagu, bangos tokios galingos, dar saulė išbučiuoja – savaitgalio kelionė prie vandenyno pakrantės tampa nuostabi!

Lagos

Taip pat pietų Portugalijoje esantis miestas, labiausiai įsiminęs savo įspūdingais, nuotraukų albumų vertais paplūdimiais! Pakrantės šlaitais žygiuodama išdeginta, it Didžiojo kanjono žeme, tikrai ne kartą pagalvojau kaip man pasisekė, kad galiu keliauti ir pažinti pasaulį! Taip pat verta paminėti, kad Lagos aktyvaus laisvalaikio mėgėjams tiesiog būtina išbandyti turą su kajakais. Nuo aukšto kranto šlaito vandenyne matyti daugybė mirguliuojančių, spalvotų valtelių. Nors pati šios pramogos neišbandžiau, bet tikiu, kad pakrantės vaizdas nuo vandens savo grožiu nė kiek nenusileidžia.

Portas

Apie šį miestą galiu pasakoti tik gražiausius ir geriausius dalykus! Gatvės ir namai ten išrikiuoti kalnuose, vienoje gatvelėje bėgi stačiu šlaitu žemyn, o kitame posūkyje jau teks pamiklinti kojas kopiant aukštyn. Vienareikšmiškai Portas sužavėjo savo portugališka dvasia ir įspūdingais tiltais. Miestą skiria Duero upė, per kurią, pačiame centre, yra nutiesti net 6 tiltai. Susipažinti su tiltais iš arčiau siūloma keliaujant kruizu per upę, žinoma, šios progos nepraleidau ir aš. Miestą jungiantys tiltai – tikri architektūros paminklai. Taip pat nuo vieno iš šių tiltų, pavadinto „Dom Luis“ vardu, atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama. Be abejo, po malonaus pasiplaukiojimo rekomenduojama aplankyti „Ribeirą“– tai toks spalvomis ir portugališka kultūra kvepiantis miesto rajonas. Čia galėsite įsigyti lauktuvių draugams ir, žinoma, paragauti gardžiojo Porto vyno.

Keliauti Portugalijoje patogu tiek autobusais, tiek traukiniais. Kainos ir bendrakeleiviai draugiški, belieka tik nuspręsti kur norite nukeliauti. Patikėkite, Portugalija be galo graži, spalvinga ir laiminga! Tiems dviems mėnesiams ji buvo tapusi mano namais. To noriu palinkėti ir Jums – kuo daugiau atradimo džiaugsmų ir kelionių į naujus namus!

Teksto autorė: Miglė Gumuliauskaitė

Ne paslaptis, jog Marokas, o konkrečiau buvusi sostinė Marakešas bei aplinkiniai miestai, tokie kaip Savira (Essaouira) ar Šefšauenas, jau tapo daugelio keliautojų kryptimi dėl savo unikalumo. Tačiau aš pasidalinsiu istorija apie labai konkrečią patirtį – išvyką į Sacharos dykumą! Taip pat pateiksiu keletą patarimų, susijusių su Maroku. 🇲🇦

Visų pirma, apie Sacharą ir nuotykius ten! Jei sugalvojote vykti į Sacharą, interneto platybėse rasite tikrai ne vieną ekskursijų organizatorių. Jie visi yra daugmaž vienodi tiek kainų, tiek aptarnavimo atžvilgiu. Ekskursijų tipai yra įvairūs: nuo vos dviejų dienų kelionės iki trijų, keturių ar netgi savaitės dykumoje. Apie detales neišsiplėsiu, nes šiuo atveju mano tikslas yra perteikti įspūdį bei sužadinti norą ten nuvykti! Kadangi į Maroką vykome labai didelė kompanija (apie 12 žmonių), visi su skirtingais poreikiais, o ir pačios kelionės tipas buvo šiek tiek kitoks – trumpos ekskursijos ir daugiausia vakarėliai „pool parties“ bei saulės vonios privačioje viloje, į Sacharą pirmam kartui nusprendėme vykti vos dviem dienom bei mažesnėje grupelėje – drąsuolė aš ir šeši vaikinai.

Kelionės dieną teko keltis labai anksti, paryčiais apie 5 val. Laukė labai ilgas, maždaug 8 valandų kelias iki miestelio pavadinimu Zagora, nuo kur ir prasidėjo nuotykis Sacharoje. Tai yra pats dykumos kraštas ir pati pradžia, jeigu vyktumėte ne vienai dienai, o ilgesniam laikui, keliautumėte dar ilgiau (maždaug dvi dienas) į pačią Sacharos gilumą, kur smėlio kopos būtų dar didesnės ir įspūdingesnės. Taigi kelionė iki dykumos tikrai ilga, beveik visa diena automobilyje, tačiau nereikėtų nusiminti – labai verta dairytis pro langą dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, įmanoma, jog pamatysite labai daug autentiškų vietų, o Maroko kaimelių gyvenimą bei vietinių kultūrą: mes pravažiavome bent porą turgaviečių, kur ankstyvą rytą vyko pats veiksmas, patikėkite pamačiau pačių įvairiausių vaizdų, kai kurie iš jų buvo itin nemalonūs: nuo valkataujančių vaikų iki visiškai negailestingai į furgonėlį tiesiog mėtomų ožkų ir avių... žodžiu, keliaujant – pro langą tikra Afrika. Antras dalykas šiek tiek pozityvesnis – tai gamtos grožis ir įvairovė. Aš likau labai nustebinta kaip per 8 kelionės valandas stipriai keitėsi vaizdai: nuo lygumų, karšto asfalto ir sausakimšų gyvenviečių, iki žalių žalių kalvų su kriokliais, kur auga įvairiausios gėrybės ir nematyti augalai, iki smėlėtos dykumos kur tik akys mato… Tiesa sakant kelias, bent jau man, tikrai neprailgo, nes tai buvo viena įdomiausių kelionių automobiliu.

O pusiaukelėje laukė tikra atrakcija. Kiek mačiau, visi kelionių organizatoriai per pietus stoja toje pačioje vietoje – įspūdingoje gyvenvietėje, mieste-tvirtovėje Ait Benhadu, kuri driekiasi istoriniame karavanų kelyje iš Sacharos į Marakešą. Seniausi pastatai gyvenvietėje stūkso dar nuo XVII amžiaus! Tvirtovė yra įtraukta ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą bei yra pastatyta tik iš molio ir medienos. Pasistačius autobusiuką mus palydėjo iki ne itin sraunios Uarzazato upės. Visgi, jei nori nesušlapęs pasiekti senovinę gyvenvietę, reikia pereiti per į vandenį sumestus maišus. Pradedant eiti, iškart prisistatė būrys vietinių vaikų, kurie nori nenori čiumpa tau už rankos ir labai noriai bei įnirtingai padeda tau pereiti per upę, tiesa, už šią pagalbą, kaip nebūtų keista, jie tiesia rankeles ir prašo atlygio. Mus pasitiko vietinis gidas, kuris tikrai gerai kalbėjo angliškai ir pasakojo itin įdomią istoriją apie statinį, kurį lankėme. Ekskursija buvo labai įtraukianti, o truko ji apie valandą. Beje, gavome progą tiesiogine to žodžio prasme įeiti į vietinių gyventojų namus ir pasižiūrėti kaip jie gyvena, mat nors dauguma miesto-tvirtovės gyventojų yra persikėlę į labiau šiuolaikinius namus kitoje upės pusėje, keletas šeimų vis dar gyvena tvirtovėje. Pripažinsiu, buvo šiek tiek keista ir nejauku brautis į svetimus namus ir žiūrėti į vietinių buitį.

Nors serialas„Sostų karai“ jau baigėsi, pasinaudosiu proga tai paminėti. Sukluskite visi gerbėjai – vietovėje ir pastate, kur vyko ekskursija, vyko šio žymiojo serialo filmavimas. Tikrai nežinau, kurių tiksliai scenų (gėda pripažinti, nesu mačiusi nei vienos „Sostų karų“ serijos), tačiau tikras gerbėjas, manau, pažintų vietas. Tvirtovėje buvo filmuota galybė kitų filmų, tokių kaip „Gladiatorius“, „Mumija“, „Jėzus iš Nazareto“ ir t.t.

Po pažinties su gyvenviete, pietavome restorane, visai čia pat. Vienintelis minusas tai, jog po ekskursijos turėjome susimokėti gidui! Visų pirma, tai mums buvo staigmena ir nors mokestis juokingai mažas (vos keli eurai), tačiau yra ganėtinai nemalonu, kai sužinai, jog turi papildomai susimokėti už ekskursiją, kurios nesitikėjai. Tikrai buvo verta, na bet kas liečia pinigus, tokie jau tie marokiečiai.

Antras dalykas, dauguma mūsų nesitikėjo, kad už kažką reikės susimokėti (juk viskas neva buvo įskaičiuota į kelionės kainą), tad kai kurie iš mūsų netgi neturėjo smulkių grynųjų pinigų. Taigi, davusi gidui stambią kupiurą ir pareikalavusi grąžos (mat šis tikėjosi, kad viską paliksiu kaip arbatpinigius), staiga itin malonus gidas tapo susiraukęs ir ironiškas. Na, bet vėlgi – tokia jau ta kultūra.

Taigi, po ekskursijos keliavome link dykumos. Beveik prieš pat saulėlydį atvykome į vietą, kur mūsų laukė jau paruošti kupranugariai (vairuotojas tiesiogine to žodžio prasme paleido mus greitkelyje, prie dykumos krašto, kur ši prasideda). Nieko nelaukę sėdome ant kupranugarių su visa savo manta (tad verta turėti kuo mažiau daiktų) ir, besileidžiant saulei, jojome dykuma. Jojimas trunka apie 40–50min., bet praėjus vos 10 min., turiu pripažinti, nebuvo labai komfortiška. Pasiekę tikslą, vietą netoli mūsų stovyklavietės, turėjome dar dešimtį minučių pasigrožėti saulėlydžiu bei pasidaryti keletą nuotraukų atminimui. Saulėlydis, švelnus vėjelis, smėlis kur tik dairaisi ir malonus nuovargis – apima tikra magija! Tiesa, gidas minėjo, jog mums tikrai pasisekė, mat dykumoje oras gali būti visoks – kai kurie keliautojai patiria smėlio audrą ir nemato to magiško saulėlydžio (ką jau čia saulėlydžio, kai per smėlio audrą matai vos kelis metrus į priekį), na, bet kokiu atveju, įdomūs įspūdžiai garantuoti.

Iškart po saulėlydžio pėsčiomis ėjome iki stovyklavietės, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė neįtikėtinai primityvi ir paprasta – tikra egzotika. Viduryje jau degė laužas, aplink buvo maždaug 10–15 kambarių. Net nežinau koks tinkamas išsireiškimas turėtų būti kambariams, kur miegojome… tai maža patalpa su keturiomis plonytėmis sienomis, viduje kilimas ir dvi paprastutės lovos, elektra taip pat yra – viena lempa, na ir žinoma stogas virš galvos – lyg didelė palapinė. Beje sąlygos yra daug geresnės nei įsivaizdavau jas būsiančias dykumoje – turėjome ir elektrą, ir patalpą dušams su karštu vandeniu. Pasidėję daiktus keliavome vakarienės į bendrą patalpą, kuri panaši į minėtuosius kambarius, tik žymiai didesnė. Ten visi (įskaitant ir dešimtį turistų atkeliavusių su kitomis grupėmis) valgėme vakarienę – pilnas aptarnavimas, na ir žinoma vakarienei – tradicinis tadžinas.

Po vakarienės visi keliavome prie laužo, kur dar gerą valandą vyko vietinių programa. Šie grojo būgnais (djembe), kitais tradiciniais instrumentais bei atliko afro dainas. Taigi, laužo šviesa ir afro muzika – štai toks neeilinis vakarėlis vyko dykumoje! Esant norui, galima prisijungti ir šokti, šėlti pagal muziką, galima mokytis groti ritmą būgnu kartu su vietinio pagalba, bendrauti su kitais keliautojais (turėjau galimybę pabendrauti su senukų porele, kurie dykumoje gyveno ir keliavo jau savaitę bei per dieną nukakdavo kelias dešimtis kilometrų dykuma!), arba tiesiog mėgautis muzika ir visiškai unikaliu vakaru. Po tokio vakarėlio dauguma keliavo miegoti, tačiau mes nusprendėme, kad nuotykių negana, norisi pasigrožėti žvaigždėtu dangumi, kuris dykumoje atrodo neįtikėtinai arti.

Tad gavę leidimą iš stovyklos vadovo, šiek tiek paėjome toliau nuo stovyklos ir užkopėme ant kopų viršunės. Čia suvoki dykumos galybę – labai labai toli matėsi vienas miestelis, keletas žiburėlių, mūsų stovyklavietės apačioje beveik nesimatė, aplink tamsu tamsu, tokia tamsa, jog vargiai įžiūri žmones šalia. Kadangi nėra jokios šviesos taršos, žvaigždės kaip ant delno, o dangus atrodė neįtikėtinai arti, na o smėlis… Smėlis itin minkštas ir įšilęs kaip patalai. Mes žiūrėjome į žvaigždžių lietų, kuris buvo kaip niekad ryškus, kai kurios krentančios žvaigždės apšvietė dangų bei paliko ilgą uodegą už savęs, o mes atvirai reiškėme nuostabą ir negalėjome užčiaupti žandikaulių, kurie savaime atsiviepė iš nuostabos. Tuo metu, visiškai besimėgaudama akimirka, aš tik svarsčiau, koks gi jausmas turėtų būti esant visiškai vidury dykumos, kur aplink nematai nieko, nei vieno miesto tolumoje, kur kopos yra dar didesnės ir įspūdingesnės... Tiesa, čia žvaigždžių lietaus stebėjimą nutraukė mums nutikęs baugus nuotykis.

Tai tikrai keista, bet staiga pastebėjau, jog šiek tiek žemiau nei esam mes, vaikšto arabas, apsigobęs veidą skara bei su drabužiais iki žemės (na lyg nieko keisto, visi vietiniai ten taip atrodo). Mes jį sekėme akimis, nes pasirodė šiek tiek keista, kad jis vienas, atrodo be tikslo, vaikšto po dykumą. Ir vos už poros minučių, pasukau galvą į dešinę ir vos negavau širdies smūgio – prie pat, vos keli metrai nuo mūsų stovėjo kitas, taip pat apsirengęs arabas, šis murmėjo kažką sau po nosimi ir atrodė kažko ieškantis smėlyje. Jau darėsi nejauku ne tik man, bet ir visai mūsų kompanijai. Šis vietinis priėjo prie mūsų, persimetė keliais žodžiais ir vėl dingo lyg į niekur. Žemai vaikštė arabas, darėsi keista, nes mes supratom vieną faktą – neįmanoma kad vienas ir tas pats žmogus taip greitai vaikščiotų aplink mus po šias aukštas kopas. Suvokėme – jų yra ne vienas ir jų tikslai tikrai nebuvo aiškūs. Beje, atrodė, jog jie tikrai ne mūsiškiai, nes turbanų spalva buvo tamsi (skirtingai negu mūsų stovyklos vadovų – balta). Vos spėjus apie tai pagalvoti vienas iš mūsų pašvietė telefonu į apačią ir vos negavau antro širdies smūgio – kitas arabas greitai kopė tiesiai į mus! Daugiau klausimų nebeliko, visi sutartinai pakilom ir pasileidom bėgte nuo kalno į stovyklavietę. Dar keletą minučių bandėme atgauti kvapą ir svarstėme, kas tai galėjo būti. Tie arabai, vienas po kito atsirandantys lyg iš niekur ir greit išnykstantys. Nesvarbu koks buvo jų tikslas, faktas vienas – buvo tikrai labai nejauku, tad kam rizikuoti. Primenu, kad buvau viena su šešiais vaikinais ir galiu pasakyti – jie ne juokais išsigando, tad tikrai neperdedu. Nenorėjome kelti per didelio triukšmo stovyklavietėje bei prižadinti kitų keliautojų, tad patraukėme į savo kambarius. Tiesa, dar pajuokavau, jog tikiuosi atsimerkusi nepamatysiu šalia stovinčio arabo tamsiu gobtuvu.

Kitą rytą vėl teko keltis labai anksti, dar prietemoje, nes paskutinė atrakcija – tai saulėtekis dykumoje, kuris beje savo grožiu ne ką nusileidžia saulėlydžiui. Taigi, anksti atsikėlę dar padarėme gerą rytinę kardio treniruotę, nes kopėme į labai aukštą smėlio kopą, kur matėsi kylanti saulė. Užkopėme pačiu laiku – tai bene gražiausias mano matytas saulėtekis, kai lėtai saulė kyla iš už oranžinių smėlio kalvų ir tarsi budina žemę. Visiška ramybė, netgi susikaupimas ir rimtis apėmė mus. Ir nei vienas nebešnekėjo, tiesiog žiūrėjo, kol saulė pakilo aukštai. Po saulėtekio leidomės į stovyklavietę, kur susikrovėme daiktus, vėl sėdome ant kupranugarių ir keliavome iki kelio, kur mūsų jau laukė vairuotojas.

Atsisveikinome su dykuma ir keliavome tiesiai namo. Jūs paklausite, ar buvo verta dėl kelių valandų belstis kažin kur, visą dieną pirmyn ir visą dieną atgal? Tikrai taip, ir pakartočiau tai dar kelias dešimtis kartų. Tai buvo neapsakoma patirtis, kurios metu supranti kiek mažai žmogui reikia. Su primityviais patogumais, jokio ryšio (nesitikėkite dykumoje aptikti bevielio interneto ar gero ryšio), tik gamta gamta gamta. Ir viskas. Atrodo nieko per daug įspūdingo, bet iš tikrųjų jautiesi, kad turi tiek daug… Ir tokia pilnatvė apima tave, trukanti dar kelias dienas. Jei vykstate į Maroką, aplankyti Sacharą būtina, tikrai. Sėdėdami paskutinį vakarą prie vakarienės stalo, savo kompanijoje turėjome pasakyti, kas iš kelionės Maroke įstrigo labiausiai. Ir mes visi sutartinai vienas po kito, kurie buvome Sacharoje, linksėjome galvas: „Dykuma. Tai tiesiog buvo kažkas…. kažkas tokio, nenupasakojamo“. Žinojau tik viena, kad grįšiu į Sacharą ir tikrai kelioms dienoms, gal netgi savaitei.

Trys trumpi patarimai:

Saugumas
Kaip visada kalbų yra visokių, tačiau mano įspūdis toks – Maroke jaučiausi saugiau negu Marselyje. Taip, vietiniai kartais įkyriai derasi, primygtinai kviečia užeiti į savo restoraną, siūlo prekes, tačiau jei nevaikštai po keistas vietas ir turi galvą ant pečių, nei vieną akimirką nemačiau pagrindo, kodėl turėčiau jaustis nesaugi. Na, neskaitant įvykio dykumoje – bet vėlgi, juk buvau su šešiais vaikinais, kas galėjo nutikti.

Maistas
Tradiciniai marokietiški patiekalai – tadžinas ir kuskusas. Tiesą pasakius tikrai labai skanu, bet maždaug šie du patiekalai visur ir vyrauja, tad tadžiną valgėme pusryčiams, pietums ir vakarienei. Paskutines tris kelionės dienas ir dar grįžusi keletą dienų turėjau tikrai labai didelių problemų su skrandžiu ir virškinimu, tad kad ir kaip atrodys sunku, nes ant kiekvieno kampo tik tadžinas tadžinas, stenkitės paįvairinti maistą arba kaip ir aš niekada daugiau negalėsit net pažiūrėti į tą pusę.

Bendravimo kultūra
Tiems, kas lankėsi Egipte, kultūra nenustebins. Tačiau, jei nesi susidūręs su arabų kultūra, pravers keletas dalykų: priimtina derėtis ir netgi labai, tačiau neperženkite ribos. Esu ne kartą susidūrusi su situacija, kai po pusvalandžio derybų, galiausiai akivaizdžiai nusiperki daiktą pas konkurentą ar nemandagiai atsisakai paslaugų ir tada atsiduri situacijoje, kuomet tave garsiai ir pasitelkiant įvairius gestus kolioja svetima kalba – tikrai nemalonu. Apskritai arabai yra neįtikėtinai svetingi ir šilti žmonės, tokio svetingumo ir rūpesčio, kokio sulaukėme viloje niekur niekada nepatyriau. Kaip ir minėjau mūsų „pool parties“ šiek tiek nusiaubė vilą ir pabaigoje buvo gėdą už tokį neišpasakytą svetingumą atsidėkoti vandališku elgesiu. Tad nors turistai Afrikos šalyse turi daug privilegijų, manau esame įpareigoti jausti daugiau atsakomybės. Esame svečiai ir turime jausti tam tikras ribas: derėkimės, bet geriau nesileiskim į kalbas, jei iš tikrųjų niekas mūsų nedomina bei vertinkim vietinių draugiškumą, svetingumą.

Teksto autorė: Miglė Kalendaitė

Kaip visuomet su vyru ieškojome egzotinės kelionės, kur būtų šilta, kai pas mus, Lietuvoje jau spaudžia šaltukas. Jokių kriterijų neturėjome, tiesiog laukėme kol rasime gerų skrydžių pasiūlymą. Vieną rytą, gerdama kavą darbe pamačiau specialų skrydžio pasiūlymą iš Varšuvos į Seišelius, jo kaina siekė apie 480 € į abi puses vienam asmeniui. Gal ir neatrodo labai pigu, tačiau mums tiko datos, tai nebuvo lietaus sezonas ir buvo šilta! Tad po kelių valandų, ilgai nedvejoję nusipirkome bilietus. Tiesa, iki Varšuvos turėjome atvykti patys, tai į kainą nebuvo įskaičiuota, todėl galutinė suma dar šiek tiek išaugo. Kaip visuomet pradėjome domėtis, dėliotis ko tikimės iš kelionės, ką norime pamatyti. Jau nusipirkę skrydžio bilietus supratome, jog kelionė nebus pigi, tiek viešbučiai, tiek visos kitos pramogos iš aprašymų neatrodė pigiai. Visgi, ko norėti skrendant į vieną iš gražiausių kampelių žemėje? Todėl nusprendėme gyventi apartamentuose, kitaip tariant butuose ar namuose, kuriuos užsisakėme per „Airbnb“ programėlę, kadangi turėjome viziją – kuo daugiau keliausime, tuo mažiau laiko leisime namuose.

Mahe, Praslin, La Digue – tai vienos iš garsiausių, populiariausių Seišelių salų. Todėl nutarėme aplankyti jas visas, savo dvi savaites atostogų padalinę kiekvienai iš jų.

Mahė sala

Tai Seišelių salyno sostinė, būtent į šią salą ir nusileidome. Tiesa pasakius iš jos labai daug nesitikėjome, todėl pasirinkome tik kelias nakvynes, tačiau buvome labai nustebę. Kadangi, kaip ir minėjau, viskas pasirodė brangu, tik atskridę nusprendėme iki savo apartamentų vykti vietiniu autobusu. Oro uoste išsikeitėme šiek tiek vietinių pinigų, kad turėtume grynųjų. Atėjome iki autobusų stotelės, ji visai šalia oro uosto ir vietinių pasiteiravome kada atvyks kitas autobusas. Jie atsakė, jog neužilgo – visi atsipalaidavę, niekas niekur neskuba. Taigi, po 30 min. jau buvome autobuse. Vietiniai kreolai draugiški, paprasti, padėjo įsikelti lagaminus, paaiškino kur mums išlipti. Kadangi buvome tik du baltieji tame autobuse, nesunku buvo atspėti jog esame turistai. Paklausite, ar nebijojome, ar nebaisu? Ne, o kodėl turėtų būti? Tikime, jog pasaulyje yra labai daug gerų žmonių ir kiekvienoje kelionėje ta taisyklė pasitvirtina 1000 %. Šią kelionę autobusu turbūt prisiminsime visą gyvenimą. Visą kelią važiavome pajūriu, tokio grožio pajūriu, kokio niekada nebuvome regėję. Vietiniai tiesiog išlipdavo savo stotelėje ir nužingsniuodavo namų link. Akys raibo nuo vandens žydrumo ir kontrastų. Taigi, po keliolikos minučių vietinis kreolas mus perspėjo, jog kita stotelė mūsų ir, kad nežiopsotume :) Šypteliojome, padėkojome visiems tame autobuse, o jie mus išlydėjo plačiomis šypsenomis. Kelioms naktims išsinuomavome butą, geroje lokacijoje, maždaug per vidurį salos (kai daug keliaujame, svarbu, jog vieta būtų patogi strategiškai, turėtų gerą susisiekimą), visai šalia vandenyno. Nakčiai mokėjome apie 80 € dviems asmenims. Pailsėję ir įsikūrę nusprendėme, jog laikas pasivaikščioti, pasižvalgyti. Nuėjome į paplūdimį, visai šalia apartamentų. Jis nebuvo TOP 10 gražiausių paplūdimių Seišelių salyne, manau, nebuvo net TOP 20, bet su vyru dar kelias minutes tylėjome netekę žado ir savaime kirbėjo mintis – kokie tuomet kiti paplūdimiai? Kokiame rojaus kampelyje esame? Mahė, iš kurios nieko nesitikėjome, labai maloniai nustebino. Kelias dienas naudojomės vietiniais autobusais pažinti salą, važinėjome į visus salos kampelius. Paskutinę dieną Mahėje nusprendėme išsinuomoti automobilį vienai parai, kad nuvažiuotume į atokiausius salos kampelius. Labai džiaugiamės, jog maršrutą susidėliojome būtent taip – akys spėjo prirasti prie neapsakomo grožio, nes kitos salos stebino vis labiau.

Praslin sala

Praleidę kelias dienas Mahe saloje, leidomės į tolimesnę kelionę – į Praslin salą. Kadangi, salose yra tik viena kompanija, kuri vykdo susisiekimą greitaeigiais laivais tarp salų, kreipėmės į ją. Bilietas vienam asmeniui į vieną pusę – 50 €. Po kelių valandų jau buvome Praslin saloje. Kaip ir minėjau, visas nakvynes užsisakėme per „Airbnb“. Praslin saloje šeimininkas, kurio apartamentuose apsistojome, pasisiūlė mus paimti iš uosto, kas buvo labai malonu ir netikėta. Tai nuostabi prancūzų pora, kurie pardavė savo nekilnojamą turtą Lione ir nusprendė gyvenimo saulėlydį praleisti Seišeliuose. Jų apartamentus La Colombe D'Or, rekomenduojame visiems – gyvensite ant jūros kranto ir jausitės lyg patys laukiamiausi jų svečiai. Taip pat, jų kaimynas organizuoja nuostabias ekskursijas, leidomės į dvi. Ar gali būti patogiau kai ekskursijos laivas išplaukia iš tavo kiemo, o kaimynas dar ir nuolaidą pritaiko?

Pirmoji ekskursija buvo į paukščių salą. Tai mažas rezervatas, kuriame gyvena nykstančios ir jau beveik išnykę paukščių rūšys. Jie visi gyvena laisvėje, prižiūrimi savanorių, iš tos pačios salos. Matėmė paukščių, kurių likę vos penki, visame pasaulyje. Gamta ten palieka be amo!

Antroji ekskursija buvo į vėžlių salą. Seišeliai garsėja vienais iš dižiausių pasaulyje sausumos vėžlių. Kol jų nepamatai, sunku protu suvokti, jog jie TOKIE dideli! Mano vyro ūgis 1,92m, o sutikome vėžlių, kurie buvo tik šiek tiek mažesni už jį. Maitinome juos bananais, tai jiems didžiausias delikatesas. Glostėme, žaidėme, tiesiog džiaugėmes vieni kitais. Ir jei galvojate, jog kartu su mumis tai darė dar šimtai turistų, tai labai klystate. Visur, kur tik keliavome Seišeliuose, sutikdavome tikrai ne per daugiausiai turistų, lyginant su kitomis šalimis, kuriose buvome ir tai labai džiugino. Patys gražiausi pasaulio paplūdimiai nebuvo nugulti armijos žmonių, o vieni iš didžiausių pasaulio vėžlių, kurie gyvena laisvėje, nebuvo nuvarginti turistų dėmesio ir jautėsi labai komfortiškai.

Taigi, Praslin sala žavėjo nė tik žadą atimančiais paplūdimiais, bet ir savo gamtos, gyvūnijos grožiu.

La Digue sala

Pati mažiausia iš visų trijų salų, į ją plaukėme tiesiai iš Praslin salos. Joje vakarais nebuvo apšvietimo, jokių automobilių, visas susisiekimas vyksta dviračiais. Sala maža, vietiniai vieni kitus pažįsta, turistų nėra labai daug. Šioje saloje yra mokamas paplūdimys, vienintelis, kuriame reikėjo mokėti įėjimo mokestį visos mūsų kelionės metu, bet tai buvo gražiausias paplūdimys, kurį tik esame matę. Labai rekomenduojame jame apsilankyti. La Digue sala – paplūdimių ir vėžlių sala, įmanoma, jog jų saloje sutiksite daugiau nei šunų. Taip juokaudavome su vyru, nes jie tiesiog vaikščiodavo kur norėdavo, visai nekreipdami dėmesio į turistus.

Coco De Mer 

Seišeliai garsėja ne tik gražiausiais paplūdimiais, bet ir didžiausias pasaulyje kokosais – Coco de Mer. Seišelių salynas tiesiog neatsiejamas nuo jų. Buvome ekskursijoje po džiungles, vienas tokios palmės lapas užauga maždaug žmogaus dydžio, o kokoso vaisius apie 10 kg ir daugiau! Gidė primigtinai reikalavo žiūrėti ne tik aplink save, bet ir į viršų, kad toks kokosas neužkristų ant galvos. Džiunglėse augo ne tik šie kokosai, bet ir vanilė, cinamonas, kas atrodė daugiau nei egzotiška, nes ragavome ką tik nuskinto cinamono ir vanilės žiedlapių. Taip pat, salose gaminamas kokosų romas, kuris išties išskirtinio skonio, todėl visos geriausios lauktuvės buvo iš kokosų.

Maistas

Tikriausiai klausite apie maistą, kuo kreolų virtuvė išskirtinė, ką ragavome neįprasto? Tiesa yra tokia, jog artimiausia žemė, kitaip sakant artimiausi kaimynai yra daugiau nei už 3000 km nuo Seišelių, kas labai puikiai paaiškina aukštas kainas. Logiška, jog atskraidinti ar atplukdyti produktus į tokį nuošalų visatos kampelį kainuoja daug. Vietiniai naudoja daug ryžių, žuvies, kurią pagauna. Pavakarieniauti restorane dviems kainuoja nuo 50 €. Kelis kartus vakarieniavome ir supratome, jog žmonės čia atvyksta dėl gamtos grožio, o ne dėl kulinarinių ypatybių. Salose labai populiarūs take away kioskeliai – vietinis maistas išsinešimui. Kainuoja apie 4–6 € asmeniui, dažniausia tai mėsa arba žuvis su ryžiais. Tikrai skanus, greitas ir naminis maistas – visi jį labai pamėgę salose. Tokį maistą pirkdavome dažnai, nes tai buvo geriausias kainos ir kokybės santykis ir tikrai rekomenduojame išbandyti. Tiesa, kelis kartus gaminomės maistą patys. Niekaip neatspėsite ką… ogi ryklieną! Parduotuvėje pamatę ryklieną, negalėjome atsispirti. Pabandėme išsikepti, labai priminė tuną, todėl pakankamai dažnai valgėme ryklienos kepsnius.

Internetas

Nesitikėkite gero interneto ryšio, esate viename atokiausių pasaulio kampelių, internetas lėtas arba daugumoje vietų jo visai nėra. Mes tai matėme kaip privalumą, nes kuomet tave supta tokia pritrenkianti gamta, mažiausiai norisi liestis prie telefono, o ir darboholikams būtų labai mažai šansų dirbti.

Žmonės labai dažnai turi daug stereotipų, nes kažką girdėjo, kažkas sakė... Jeigu nesitikite didžiulės prabangos, bet pačių didžiausių įspūdžių, kuriuos prisiminsite visą gyvenimą, Jūs tikrai galite ir netgi privalote nukeliauti į šį rojaus kampelį. Tai mums kainavo kaip maždaug dvi kelionės į Turkiją, su gerais viešbučiais, sezono metu. Juk neskamba labai baisiai, tiesa? Plačia širdimi ir tik dėl to, jog visus jus paskatinčiau keliauti, keliauti, ten kur dar nebuvote, ten kur gal niekada daugiau ir nebenukeliausite, dalinuosi šia patirtimi. Išdrįskite ir tai bus geriausia, kas jums kada nors galėjo nutikti. Lauksiu jūsų patirčių ir būtinai perduokite linkėjimus senukams iš Prancūzijos Praslin saloje, patikrinkite ar paukščių saloje išliko ta, retoji veislė ir perduokite porą bananų vėžliams!

Teksto autorė: Kotryna Vilūnaitė

Miestas, kuriame gimsta inovacijos, Nyderlandų Silicio slėnis (angl. Silicon Valley), inovacijų namai, Nyderlandų industrinio dizaino sostinė – tai tik keletas išsireiškimų, kuriuos išgirsite, kalbant apie penktą pagal dydį Nyderlandų miestą – Eindhoveną. Nors miestas smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, vėliau Eindhoveno gyventojai atstatė prarastą paveldą ir reputaciją. Modernios struktūros pakeitė sugriautus senus istorinius pastatus, taip parodydamos kryptį vėliau besikuriančiai moderniai miesto architektūrai.

Svarstote, ką visgi gali pasiūlyti šis miestas turistui be to, kad yra lengvai pasiekiamas iš Lietuvos oro uostų vos dvi valandas užtruksiančiu skrydžiu? Mano patirtis parodė, kad Eindhovenas yra gyvas ir pulsuojantis miestas, kupinas unikalių vietų, pradedant, bet neapsiribojant, įspūdinga pastatų architektūra, meno kūriniais tiek galerijose, tiek ant miesto sienų, moderniomis prekybos vietomis ir kavinėmis.

Verta pamatyti

Strijp S
Tai unikalus miesto rajonas, įsikūręs visai šalia miesto centro, kuriame gimsta kūrybiniai projektai ir darbai. Tai yra rajonas, kuris tiesiogiai perteikia miesto istoriją, mat anksčiau ši miesto dalis, „Strijp S“, buvo prieinama išskirtinai tik „Philips“ darbuotojams. Anksčiau šiame rajone veikusiuose fabrikuose dabar įkurtos kūrybinės erdvės, modernios prekybos vietos, meno galerijos ar unikalios, ypatingu interjero dizainu išsiskiriančios kavinės. Šis rajonas suteikiama jausmą, lyg tai būtų vieta, kurioje buvo išrasta elektroninė muzika – visada spinduliuojantis savo kūrybine energija.

Grafiti
Piešiniai ant sienų šiame mieste yra tiesiog įspūdingi. Tokių nuostabių kūrinių galite rasti miesto centre ar požeminėse perėjose, dalis jų nugula parkuose, ar ant sienų, skiriančių greitkelį nuo gyvenviečių. Viena iš vietų, kurioje galite pasigrožėti tokiais piešiniais svečiuodamiesi Eindhovene – „PSV“ aveniu (ol. PSV-laan), siena kuri savo piešinių junginiu garsi tarp vietinių grafitininkų.

Architektūra
Kaip jau minėjau, Eindhoveno miesto architektūra yra išskirtinė, o ją kuriantys niekada nesibaimino naujovių. Vienas to pavyzdžių – besikuriantis, vienas iš pirmųjų pasaulyje, 3D spausdintuvu sukurtų namų rajonas. Ir tai tik vienas iš unikalių sprendimų su kuriais teko susidurti šiame mieste! Turistų centre, visai šalia centrinės stoties, galite pasisamdyti gidą, kuris praves turą ir išsamiai papasakos apie miesto architektūrą. Tačiau jeigu labiau mėgstate vietas atrasti patys, tiesiog išeikite pasivaikčioti po miestą ar išsinuomokite miesto dviratį – nenusivilsite. Neaplenkite ir man labiausiai įsiminusių Eindhoveno vietų:

• Evoluon – buvęs mokslo muziejus;
• Šv. Catarina bažnyčia;
• Starry Night – Vincento Van Gogo kūrybos įkvėptas dviračių takas.

Kur pavalgyti?
Kuomet kalba pasisuka apie maistą, Eindhovenas tikrai turi ką pasiūlyti. Nenuginčijamai, gardžiausius beigelius mieste rasite „Bagel & Juice“. Beigeliai patiekiami su šviežiomis daržovėmis, lašiša, virtais kiaušiniais ar kitais šviežiais produktais. Ieškantiems sveikesnių alternatyvų, rekomenduoju užsukti ir į „Yoghurt Barn“, čia rasite itin platų pasirinkimą avižų dribsnių, mirkytų per naktį (angl. oatmeal) ir pagardintų juodu šokoladu, pistacijomis, braškėmis ar kitais pagardais. O jei pusryčių ieškosite šeštadienio rytą, „Pastryclub“ kepyklėlė yra ta vieta, kurią būtinai turite aplankyti. Ši kepyklėlė yra vienas iš pavyzdžių, kaip vietiniai verslininkai išnaudojo anksčiau pramoniniams fabrikams priklausiusias erdves „Strijp S“ rajone, sukurdami išskirtinius, unikalius interjerus.

Itin unikaliu interjero dizainu išsiskiria ir kitos, vietinių pamėgtos, vietos. Pavyzdžiui „Thomas Eindhoven“ – vieta puikiai tinkanti pietums, bet vakare pavirstanti į triukšmingą kokteilių barą. Arba, Lietuvoje vis populiarėjantis sprendimas, „Downtown Gourmet Market“ – vieta, kurioje galėsite pasimėgauti skirtingų šalių virtuvių maistu vienoje vietoje: tailandiečių, italų, ispanų ir, be abejo, olandų patiekalais. Ši vieta siūlo įvairų maistą, nuo šviežių austrių, iki tradiciškai Olandijoje patiekiamų skrudintų bulvyčių (su svogūnais ir majonezu). Puikus pasirinkimas tiek pietums, tiek vakarienei, ir neabejotinai idealus variantas keliaujantiems didesnėse grupėse.

Kalbant apie vakarienę, būtinai turiu paminėti restoraną „Rodeo“ garsėjantį sultingais didkepsniais. Jei planuosite apsilankyti šiame restorane, nepamirškite atlikti išankstinės rezervacijos, vakarais ši vieta tampa itin populiari tarp vietinių.

Kur apsistoti?
Jeigu norite sutaupyti laiko, skiriamo keliavimui viešuoju transportu ir pagrindines Eindhoveno vietas pasiekti pėsčiomis, apsistokite Eindhoveno miesto žiede, olandiškai vadinamu „rondweg Eindhoven“ – žvilgtelėję į miesto žemėlapį iškart pastebėsite ką turiu omenyje.

Kur apsipirkti?
Mieste įsikūrę daugybė prekybos vietų: drabužių parduotuvių, interjero aksesuarų parduotuvių, knygynų ar įvairiomis savaitės dienomis miesto aikštėse atsirandančių turgaviečių. Vienas iš populiariausių ir labiausiai Olandijoje žinomų prekybos centrų – „de Bijenkorf“, įsikūręs pačiame miesto centre. Tačiau jeigu ieškote ko nors nestandartinio, apsilankykite prekybos centre „Urban Shopper“. Daiktai ar drabužiai, kuriuos čia rasite, labai dažnai būna ir sukurti tose pačiose erdvėse. Šiame prekybos centre rasite ir vintažinių parduotuvių ar jaunų olandų dizainerių kūrinių.

Teksto autorė: Miglė Mockevičiūtė

Pirmajai mūsų tolimai kelionei pasirinkome kelialapį, kadangi norėjome, kad būtų viskuo pasirūpinta, saugiai ir sklandžiai sutvarkyta. Žinoma, Makalius įgyvendino mūsų svajonę kuo puikiausiai!🏝

Daugumai žiemą norisi ištrūkti iš žvarbaus Lietuvos šaltuko, o iš tikrųjų kas gali nenorėti pirmą (ar šimtąjį) kartą aplankyti Maldyvus, kai pamatai tokį gerą pasiūlymą! Pasirinkome kelialapį dešimčiai dienų „Arena Beach 4*“ (arba kitas pasirinkimas „Summer Villa 3*“) viešbutyje. Išvykome 2019 m. kovo 17 d. ir grįžome 2019 m. kovo 26 d. Kelialapyje jau įtrauktos vizos, pervežimai. Sveikatos draudimą pirktis reikėjo patiems, bet jo nereikėjo ieškoti, nes Makaliaus darbuotoja, su kuria bendravome apie viską, kas susiję su kelialapiu, iškart atsiuntė daugiau nei kelis variantus kur draustis geriausia, paskaičiavo, kur pigiausia. Šiuo atveju, norėtume pagirti Makaliaus darbuotojus už tokią greitą komunikaciją ir informacijos detalumą, pagalbą apmokant likutį, avansą ir kt. Taigi, gavus visus rezervacijos patvirtinimus, likučių apmokėjimus ir dieną prieš priminimus, jau sedėjome susikrovę lagaminus. Labai patiko, kad tik dieną prieš buvo išsiųsta išsami info, kas kur kaip ir kada, nes prieš tai laukiau su dar nepatirtu nekantrumu, kaip gi viskas vyks. Tiesiog laukėme visos kulminacijos ir kelionės pradžios aiškumo bei nuotykių.

Atėjus išvykimo dienai susitikome nurodytoje vietoje, kur mus pasitiko Makaliaus atstovė su paplūdimio krepšiais, čia laukėme ir visos grupės narių. Mums padovanojo anksčiau minėtus paplūdimio krepšius bei, kad nepasimestume skrendant, informavo apie visus kelionės aspektus, kur eiti, ką stebėti ir kas mus pasitiks išėjus iš Maafushi salos oro uosto, parodė kur registruoti savo bagažus bei palinkėjo geros kelionės ir skrydžių. Mus nuo pat pradžių pripildė teigiamomis emocijomis, nekantravome pamatyti kas mūsų laukia toliau.

Trumpai:

• Kelionės laikotarpis: 10 dienų – viešbutyje 7 naktys.
• Skrydžiai:
  Pirmyn: Vilnius – Stambulas; Stambulas – Malė.
  Atgal: Malė – Stambulas; Stambulas – Vilnius.
• Oro linijos: Turkish Airlines.
• Skrydžių trukmė: Nuo Vilniaus iki Stambulo skridome apie 2 val., nusileidus laukimas iki skrydžio į Malę Stambulo oro uoste apie 2,5 val., skrydis iki Malės apie 8 val.

Tik nereikia iškart baimintis dėl tų 8 valandų skrydžio. Taip, Turkish Airlines lėktuve nėra labai erdvu ekonominėje klasėje, tačiau tikrai nėra taip blogai. Aišku, mes skrisdami antrą kartą pasirinktume verslo klasę, kuri, pasirodo, skrendant į Malę buvo beveik pustuštė. Skrendant atgal iš Malės į Stambulą nusprendėme nebesiskųsti dėl ankštumo ir atsipalaidavome.

Turkish airlines patogumai: be galo skanus ir sotus tiekiamas maistas lėktuve, pavyzdžiui pusryčiams galima rinktis iš dviejų variantų: arba kiaušinienė, arba vištiena, tuomet visiems skirtas desertas, vaisiai, skrebutis/duona su sviestu ir uogiene. Žinoma, ir gėrimai – vanduo, sultys, kava, arbata. Vakarienei taip pat skirtingi garnyrai su įvairia mėsa, daržovėmis, desertu, vynu ir kt.
Labai patiko ir aptarnavimas. Visi stiuardai malonūs ir profesionalūs, o visiškam patogumui – gali gauti pagalvių kiek tik širdis geidžia. Kadangi mano vyras beveik dviejų metrų aukščio ir dėl ilgų kojų buvo labai nepatogu sėdėti, o aš, nemeluosiu, mėgstu komfortą – pagalvių mes turėjome net penkias!

Įsimintina ir filmų peržiūros galimybė, nes aš asmeniškai nesu taip toli skridus ir neįsivaizdavau kaip save užimti šitiek laiko. Kiekvienas keleivis gauna mažą rinkinuką: akių raištį, ausinukus, dantų pastą, dantų šepetuką. Nesuskaičiuosiu kiek, bet filmų peržiūrėjome tiek, kad beveik nesikalbėjome. Svarbiausia tai, jog filmai nėra seni – vieni naujausių. Taip pat gausu žaidimų ir kt. funkcijų, planšetėse, kurios yra kiekvienam prieš akis, įtaisytos ant priešais esančių kėdžių.

Turkish airlines trūkumai: kaip ir minėjau anksčiau, kas labiausiai sukėlė diskomfortą, tai ankštumas ekonominėje klasėje. Tačiau skrendant kitą kartą – būtinai imsime verslo klasės vietas ir gulėsime kaip karaliai! Taip pat, žiūrint filmus kartais nepatogu stebėti juos, kai priekyje sėdintis keleivis atsilošia, nes ekranas tiesiog per arti akių.

Taigi, skrendant iš Vilniaus į Stambulą, kurio oro uoste praleidome virš kelių valandų, turėjome pakankamai laiko pasivaikščioti po tokias parduotuves kaip „Hermes“, „GUCCI“ ir kt., pamiegojome ir jau laukėme prie vartų. Beje, patarimas: geriau kuo anksčiau nueiti ir laukti prie vartų, nes Stambulo oro uostas – kaip miestas su šimtais gyventojų. Žmonių srautas sunkiai protu suvokiamas, ypač pravartu stebėti viską, jei (mūsų atveju „kai“) pakeičia vartus bendruosiuose ekranuose.

Skrendant iš Stambulo į Malę, atmosfera pasikeitė didžiuliu greičiu. Vos tik lėktuvo kapitonui pranešus, kad jau greitai leisimės, visiems knietėjo žvilgtelėti pro langą. Kadangi pati sedėjau prie pat lango, negalėjau patikėti. Kaip įmanoma, kad aš šitiek delsiau ir net nenutuokiau, koks dar neatrastas grožis slypi už šitiek kilometrų nuo gimtinės! Vanduo tokio žydrumo, o kartais net besimaišančių skirtingų atspalvių... Sunku suvokti, jog tai natūrali gamta, viskas taip ryškiai ir gražiai nudažyta! Net iš lėktuvo matėsi plaukiojantys balti laivai, jachtos, kateriai. Norėjosi tiesiog šokti į vandenį! O salos... Jaučiausi lyg būčiau patekusi į perkamiausią turstinį atviruką, filmą, net sunku išreikšti emocijas – būtina pamatyti šį vaizdą viršaus.

Atmosfera pasikeitė ne vien tik dėl matomų vaizdų, bet ir dėl aplinkinių bendravimo. Malės oro uostas, žinoma nesulyginamas su Stambulo – tai tiesiog mažas pastatukas su nedidele patikra. Mes su vyru, skrendant iš šaltos Lietuvos, buvome labai šiltai prisirengę ir nieko nelaukdami, greitai bėgome į tualetą persirengti šortus, maikutę ir šlepetes, nes karštis buvo virš 30 laipsnių. Atostogas pajautėme akimirksniu!

Atskridus į Malės oro uostą ir išėjus į lauką, mus pasitiko gidė Elvina. Jau iš tolo matėsi, kaip mergina nuoširdžiai šypsosi ir pasiruošusi viskuo padėti ir pasidalinti. Elvina – begalo draugiška, paslaugi. Labai patiko profesionalumas iš gidės pusės, visi kilę neaiškumai išspręsti, nebuvo jokių problemų, net gyvenant skirtinguose viešbučiuose, ryšys palaikomas per programėlę „Viber“, pateikiami kasdieniai pasiūlymai kelionių tema. Apie viską pagalvota, informuota. Palydint iki katerių, kurie mus nuplukdė į gyvenamąją vietą, Maafushi salą, Elvina pakeliui su mumis juokavo, dalinosi savo patirtimi ir gyvenimu Maldyvuose, informavo apie orus, apie interneto ryšį, gyventojus ir tolimesnę kelionės eigą.

Sulaukėme visos mūsų grupės narių ir plaukėme su kateriu iki mūsų salos Maafushi, kurią pasiekėme per maždaug 30 min. Grožėjomės kartais išneriančiais delfinais, plaukiojančiais šiek tiek toliau bei salų įvairove. Kelionė net neprailgo, nors ir kepino saulė, o žydro vandens ryškumas tiesiogine ta žodžio prasme akino. Vienas svarbiausių patarimų – pasiimkite su savimi akinius su apsauga nuo UV spindulių, nes net negalėsite kasdien eiti maudytis. Spigins ir smėlio baltumas, ir saulė, ir vandens ryškumas, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, bet tropikai, nebūtų tropikai! Pagaliau pasiekėme mūsų salą, pavadinimu Maafushi, kuri mus pasitiko su gražiomis skulptūromis, daugybe katerių.

Gyvenamoji vieta: Maafushi sala. Tai apgyvendinta sala, kurioje per 4000 gyventojų. Yra ir mokyklėlė, ir ligoninė, ir restoranėlių. Apėjome visą salą ir aišku radome tą Maldyvų pusę, kuri parodo kaip žmogaus ranka palietė Žemę – matėme labai toli esantį sąvartyną, kur pilna plastikinių butelių. Na, logiška juk tai gyvenamoji sala su nemažai turistų ir gyventojų. Tačiau gyventojai labai palaiko tvarką, miestelyje retai pamatysi besimėtančią šiukšlę. Labai patiko tiesiog vaikštant po salą ir gyvenamąsias vietas stebėti gyventojų dėmesį gamtai: kai kurie net plastikinius butelius naudoja kaip vazonus, juose augina gėlytes. Visi labai draugiški, atsipalaidavę, besišypsantys. Saloje gyventojai arba tiesiog vaikščioja, nes teritorija nėra didelė, ją visą apeiti mums užtruko apie pusvalandį – valandą neskubant, arba čiumpa dviračius, motorolerius. Automobilių matėme gal tik porą – daugiausia „Toyota Yaris“, praktišką ir mažą mašinytę.  Tokio dydžio saloje nėra nei kelių, nei šviesoforų – tik smėlis ir žemė.

Taigi, gidė Elvina mus visus nusivedė į pirmąjį viešbutį, kuris prie pat prieplaukos, „Summer Villa“. 3* viešbutis mus pasitiko su lediniais limonadais ir su didžiuliais vėdinimo aparatais, nes karštis ypač stiprus, visi sėdėjo supraikaitavę, bet aišku, su laiku prie jo pripratome, tiesiog reikėjo prisitaikyti prie to tvankumo ir aukštos temperatūros. „Summer Villa“ visi susėdome verandoje ir Elvina papasakojo apie kitų dienų keliones. Tie, kurie pasirinko gyventi „Summer Villa“ – pasiliko, o likusius palydėjo iki pat kito salos galos, į „Arena Beach“ viešbutį, įsikūrusį ant paties paplūdimio pakrantės. Elvina sutvarkė visus dokumentus, gavome interneto prisijungimo kodus bei kambarių korteles. Į juos mus palydėjo viešbučio darbuotojai. Lagaminus atskirai atnešė taip pat darbuotojai, o pirmas dalykas ką mes padarėme – atsivėsinome kambario kondicionierių iki tokio šaltumo, kaip kokiame šaldytuve...Haha! Pasnaudę ir atgavę jėgas ėjome pasivaikščioti palei pakrantę, susipažinome su aplinka ir stebėjome saulėlydį bei pavakarieniavome.

„Arena Beach Hotel“

Numerį gavome antrame aukšte, visiškai paprastą, bet tikrai neprastą. Visi reikalingiausi dalykai buvo, didžiulė lova, balkoniukas, vonios kambarys, taip pat spinta, seifas, kavinukas, televizorius, oro kondicionierius. Labai norėjome vaizdo į jūrą, tačiau mums pasakė, kad jie visi užimti, bet jei tik kuris nors atsilaisvins – mums bus pranešta ir galėsime persikraustyti.

„Arena Beach Hotel“ privalumai

Pirmiausia norėtume pagirti restorano maistą! Viskas kas tik buvo tiekiama (krevetės, ryžiai, daržovių mišiniai, įmantrūs desertai, vištiena įvairiuose padažuose, makaronai, blyneliai, kiaušinienė ir kt.) – nepamirštamo skonio. Restorano principas – švediškas stalas. Tad, kiek tik nori, tiek ir dediesi. Taip pat įsiminė viešbučio darbuotojų profesionalumas bei paslaugumas, bet apie tai šiek tiek vėliau. Smagu ir tai, gal net ne tiek kiek privalumas, bet šalia visuomet žaisdavo ir gulėdavo kačiukai, kurie tiesiog gyvena laisvėje ir užklysta į restoraną vakaro metu.

Po kelių dienų įvyko įdomus dalykas, net nepavadinčiau incidentu. Su laiku, deja, pastebėjome mūsų numeryje keistus darinius ant sienų, spėjome, jog tai nuo drėgmės – susidarė vandens maišeliai, o mes, aišku, nekreipėme dėmesio, kol gulint paplūdimyje mūsų neiškvietė personalas. Žinoma mes išsigandome, kad kažkas ne taip, kol nepaaiškino, jog dėl susikaupusios drėgmės ir temperatūrų kaitų bei didelio karščio kambarį reikėtų atlaisvinti tam, kad būtų sutvarkytos sienos. Bet tikrai negalime skųstis – kitą kambarį gavome tokį, kokio norėjome! Gal vaizdas ir ne pilnai į jūrą, tačiau matėsi palmių viršūnės, gražus balkoniukas, vėl didelė lova, didelis modernus dušas, didesnė spinta ir naujoviškesnis interjero dizainas.

Pats viešbutukas siūlo nemažai pramogų, tokių kaip parasparnių sportas, įvairios ekskursijos, tik, žinoma, reikia ieškoti kas labiausiai apsimoka. Labai patiko ir tai, jog papūgos saloje – kaip šeimos nariai. Galima su jomis nusifotografuoti, pakalbinti, pamaitinti.

Norėtume ypatingai pagirti „Arena Beach Hotel“ viešbučio darbuotojus ir restoraną. Visi darbuotojai, tiek administratoriai, tiek patarnautojai, tiek restorano virėjai ir padavėjai niekada neatsakys piktai, visada padės, linksmai pašnekės. Su vienu darbuotoju ypatingai susibendravome, jis mums viską plačiau papasakojo apie salą, gyventojus, ką pirkti ir kur, ko nepirkti ir panašiai. Per kiekvieną vakarienę aptarnaudavo mus vis su naujais pasakojimais, patarimais, tad buvo smagu pažinti vietinius.

„Arena Beach Hotel“ trūkumai

Kaip ir minėjau anksčiau, pirmiausiai gavome paprastesnį kambarį – vaizdas į lauką galėtų būti šiek tiek geresnis, nes mūsų buvo tiesiai į kitą numerį, tad teko užsitraukti užuolaidas norint šiek tiek privatumo. Kitas trūkumas – drėgmės problema, tai labiau iš statybinės pusės, bet mes nesigilinome. Visgi mums pasiūlė geresnį kambarį vienu aukštu aukščiau, naujesnės statybos ir net atskirame pastate, todėl trūkumas pavirto privalumu! Taip pat pirmame, seniau statytame pastate, buvo ankšti laiptukai į aukštus, o naujesniame buvo ir liftas, daug patogiau. Taip pat būtų patogu, jei viešbučiai uždėtų tinklelį ant langų nuo uodų, nes jų ten apstu, tad rekomenduoju pasirūpinti apsauginiais purškikliais.

Ekskursijos

Saloje apstu pramogų: ir kelionės į kitas salas, ir nardymas su rykliais, rajomis, vėžliais, pasivažinėjimas vandens motociklais ir t.t. Jau šių metų kovą matėme esančias ir dar tik įkuriamas teikiamų pramogų paslaugų įmones, tad su laiku, manau, sala turės begalę pasiūlymų, gali būti sunku išsirinkti! Mes labai norėjome pabandyti nuvykti paplaukioti su rajomis, rykliais ir vėžliais, bet vietiniai informavo, jog jie atplaukia skirtingu laiku ir ne visada jų būna daug. Taigi praleidome šią pramogą, bet būtinai pasinaudosime kitą kartą. Kadangi mums patinka greitis ir adrenalinas, saulėlydį nusprendėme pasitikti vandenyje, tad išsinuomavome vandens motociklą.Maldyvų saulėlydžiai yra kažkas nuostabaus!!! Aš dar niekur nesu mačiusi šitokio grožio saulėlydžių, jie visi tokie stebuklingi ir skirtingi. Niekada nepamiršiu kaip temstant daugėjo turistų – visi susirinkdavo pakrantėje ant lieptelio stebėti, filmuoti, fotografuoti tiek save, tiek saulėlydį. O žmonių būdavo tiek daug, kad lieptelis būdavo perpildytas. Tai tik įrodymas – visi negalėjo atsigrožėti saulėlydžiu.

Anksčiau minėjau, kad kasdien gidė Elvina atsiųsdavo kitos dienos ekskursijos pasiūlymą, jo aprašymą, ką ten galima nuveikti, kokia kaina ir kas į ją įskaičiuota. Patys nukeliavome į dvi ekskursijas, nes kitas dienas skyrėme poilsiui. Svarbu: mes pasirinkome gyventi Maafushi saloje dėl to, nes iš jos yra rengiamos ekskursijos į kitas salas. O jeigu būtume pasirinkę gyventi kurorte (ne apgyvendintoje, o labiau turistinėje saloje su SPA salonais ir restoranais bei poilsio namukais ir kt.) – neturėtume tiek galimybių keliauti, reikėtų domėtis ar įmanoma iš tam tikros kurortinės salos būti nuplukdomam į kitą, pasirinktą salą.

„Adaaran Club Rannalhi 4*“ 

Visų pirma plaukėme į „Adaaran Club Rannalhi 4*“ kurortą. Kodėl pasirinkome būtent šią salą? Dar Lietuvoje mums atsiuntė prieš kelionę numatytą ekskursijų programą, o mes, nieko nelaukdami, išsirinkome ką būtinai norime aplankyti. Ši sala – viena iš jų. Taip pat patiko tai, jog maistu buvo pasirūpinta, turėjome tam tikrą valandą labai sočius pietus, o alkoholis buvo neribotas, kada ir kiek tik nori. Mums parekomendavo jų populiariausią kokteilį „MaiTai“ – labai stiprus, bet ir labai skanus.

Mums didelį įspūdį padarė ir pati sala: kiek daug gražių ir įsimintinų vietų! Viena yra matyti per kompiuterį ar žurnalus, visai kas kita matyti gyvai. Ištyrinėjome visą salą ir pamatėme mini zoologijos sodą su nuostabiais, egzotiškais paukščiais, visur bėgiojančius driežus, begalybės „Infinity“ baseiną, kurio vanduo tarsi susilieja su vandenynu, deginomės ant gultų pasakiškuose paplūdimiuose, dėka skaidraus vandens nufilmavome prie pat savęs beplaukiojančias ir net mus liečiančias egzotines žuvis, įsiamžinome gražiose poilsinėse zonose, aplankėme vienus gražiausių namukų ant vandens. Ši sala patiko tuo, kad visiškai pajutome poilsį, nepaisant to kiek buvo turistų – buvo tylu, ramu ir gera. Taip pat galima pasinaudoti SPA centrų siūlomomis procedūromis, nardymais.

Vienas įsimintiniausių dalykų: pirmą kartą savo akimis pamatėme po tilteliu beplaukiojančius visiškai gyvybei nepavojingus taip vadinamuosius „baby shark“ – mažus rykliukus ir rajas.

„Olhuveli Beach & Spa Resort 4*“

Antrasis kurortas ir sala į kurią plaukėme ir kuri man netikėtai tapo ypatinga: „Olhuveli Beach & Spa Resort 4*“. Iškart prieisiu prie to, kuo mus maloniai nustebino ši sala. Joje yra juvelyrikos parduotuvių, kur galima įsigyti ar padovanoti prabangių dovanų (žiedų, auskarų), įvairios parduotuvės turistams pilnos tiek suvenyrų, tiek nardymo įrangos, tiek kitų būtinų dalykų. Šioje saloje alkoholis kaip ir maistas buvo ribotas, tik tam tikromis valandomis, tačiau kalbant apie maistą... Jam bus skirta visa pastraipa tolėliau.

Pati sala labai unikali! Visą ją apėjome, pamatėme įvairius ir labai gražius bei unikalius poilsio namukus ir net didesnius pastatus. Kas maloniai nustebino – tropinis lietus, kam pavyko nuo jo pasislėpti – valio, kam nepavyko – iškart buvo pasirūpinta sausais rankšluosčiais. Tai pirmas kartas gyvenime, kai pakliuvau ir pamačiau kas tai yra tropinis lietus. Nuo jo net nesinorėjo bėgti ir slėptis, buvo dvasinis protrūkis mėgautis juo.

Įsimylėjau šioje saloje esantį papūgų krūmą, į kurį ėjome pagal Elvinos rekomendacijas. Teko pasitelkti žemėlapį, nes sala gana didelė. Kai suradome tą krūmą ir vietą, kur papūgos yra prižiūrimos ir auginamos – praktiškai visą laiką praleidome būtent ten. Papūgos nerealios! Kai kurios nekreipiančios dėmesio, kai kurios bandančios švelniai (arba ne) captelti su snapeliu, kai kurios draugiškos, kalbančios, darančios garsus it kviesdamos kačiuką, nužiūrinėjančios, bet... labai įsimintinos! Tik prasidėjus tropiniai liūčiai, visos pradėjo nepatenkintos rėkti ir buvo suneštos į namukus.

Norėčiau išskirti maisto įvairumą. Vien pateikimas restorane esančių patiekalų, skulptūrų (išraižytų gulbių ir kt.), personalo paruošimas prieš mus aptarnaujant, profesionalumo lygis tikrai pasijautė. Restorano principas – švediškas stalas. Gali rinktis iš žuvies, vištienos ir kitų mėsų rūšių patiekalų, įvairiausių garnyrų, burgerių. O desertų gražumas ir skanumas! „Panna Cota“, šokoladiniai pyragaičiai, taip pat egzotiniai vaisiai tokie kaip „dragonfruit“ ir kt. Sąrašas labai ilgas, bet visi buvo maloniai nustebę tiek restorano autentika, tiek viso švediško stalo pateikimu, tiek maisto patiekalų įvairumu ir įmantrumu.

Kodėl sakiau, jog ši sala mums buvo ypatinga? Būtent šioje saloje mano vyras suplanavo pasipiršti! Vieta buvo išrinkta tobula! Šalia nei vieno žmogaus, už mūsų antrame plane namukai ant vandes, fone buvo kalbančių papūgų krūmas, oras – idealus, na tiesiog pakliuvau į rojų, netikėjau, kad tai realu. Miela, kad net Elvina pastebėjo žiedą ant piršto ir pasveikino. Vyrai, jeigu planuojate pirštis savo mylimajai tik dar trūksta įdėjų kur ir kaip – geniali idėja MALDYVAI!

Maafushi parduotuvės ir kainos

Likusias dienas leidome sau pailsėti, nes po darbų norėjosi atgaivos tiek kūnui, tiek sielai. Patiko pasivaikščioti po Maafushi salą, aplankyti vietines parduotuves, tiek maisto produktų, tiek suvenyrų. Sužinojome kur, ką geriausia pirkti, sutikome malonių pardavėjų, kurie mums pritaikė nuolaidų. Patogu ir smagu buvo vėlai vakare eiti į maisto prekių parduotuvę, kurioje privalai nusimauti šlepetes ir vaikščioti basomis (beje taip ne tik vienoje parduotuvėje, bet daug kur), kuri prie pat viešbučio ir palyginus kainos beveik kaip Lietuvoje. Kai kas brangiau, kai kas pigiau. Pavyzdžiui, nustebome, kad tarkim „Magnum“ ledai kainuoja beveik 3 €, bulvių traškučiai, gėrimai, sausainiai mažesniuose pakeliuose, bet kaina tokia pat kaip ir Lietuvoje.

Salos valiuta – rufijos. Maisto prekių parduotuvėje beveik viskas parašyta rufijomis, gali mokėti ir doleriais, tačiau visa suma iš rufijų paskaičiuojama ir perverčiama doleriais. Grąža duodama rufijomis.

Kaip minėjau anksčiau, pati sala siūlo nemažai pramogų, taip pat ir kaljanų įvairovę bei restoranus. Mes ėjome į Elvinos parekomenduotą „Symphony“ restoraną ir juo nenusivylėme. Nors labai užpuolė uodai, padavėjai iškart atnešė purškiklį nuo vabalų, maloniai aptarnavo, maistą atnešė labai greitai, o patiekalai taip patiko, kad visada ten ėjome, kai norėdavome prasivaikščioti. Taip pat Elvina pasiūlė įsigyti labai skanių vietinių skanumynų, tekainuojančių po 1$. Aišku, mes susidomėjome – skonis pribloškė. O ypatingi jie tuo, kad įvynioti į kokosų lapus, skonis visiškai prilygsta šokoladiniam batonėliui „Bounty“.

Maafushi salos taisyklės

Iš anksto visada pravartu pasiskaityti, pasidomėti apie šalį, į kurią skrendama: kas leistina, o kas griežtai draudžiama. Makaliaus kelialapyje buvo nemažai patarimų ir naudingos informacijos apie tai. Pavyzdžiui, Maldyvuose vyraujanti religija – musulmonų, tad ne viešbučio ir ne paplūdimio teritorijose draudžiama vaikščioti tik su maudymosi aprangomis, be viršutinių drabužių. Žinoma, skaitėme ir tai, jog musulmonų šalys konservatyvios, negalima viešai bučiuotis, apsikabinti, bet su tuo nesusidūrėme. Musulmonų religiją prisimindavome tik tuomet, kai labai retai išgirsdavome 5 ryto kvietimą į maldą, bet tai buvo tik porą kartų. Daugiau kartų girdėjome antroje dienos pusėje, visgi taip pat tik retkarčiais.

Kelialapio pliusai

Kaip pirmai kelionei – svajonė kuo puikiausiai įgyvendinta Makaliaus dėka! Pamatėme rojų savo akimis, sukūrėme daug linksmų, nepakartojamų prisiminimų, kuriuos atsiminsime visą gyvenimą. Maldyvai paliko įsimintiną magijos, meilės, nuostabos ir laimės pėdsaką mūsų abiejų gyvenimuose. Tokia įspūdinga kelionė, patys Maldyvai, gyventojai, egzotiniai sutvėrimai, 40 laipsnių saulė, baltas smėlis ir žydras, tarsi netikras vanduo, visas tas smulkmenas atperka. Mes esame labai laimingi ir galiu pasakyti, kad prisirišau prie Maldyvų, kaip prie jaukių namų ir mes dar grįšime. Rekomenduojame!!!

Teksto autorė: Viktorija Aliabjeva

Gruodį keliauk į Kiprą, kuris džiugina pavasariškais orais, nes oro temperatūra pakyla net iki 20 laipsnių! Žodžiu, pakuokis lagaminą, ruošk kamerą ir pradėk laukti atostogų! Užkeliauk Kiprą!

Kelionės data: 2019-12-07 – 2019-12-14

Kelionės tipas: tai yra savarankiškos kelionės idėja (tai reiškia, kad skrydį ir viešbutį rezervuosi atskirai). Į pasiūlymo kainą įskaičiuotas skrydis ir viešbutis visai kelionės trukmei vienam asmeniui. Papildomos paslaugos (pervežimai, draudimas, stovėjimo aikštelė, automobilio nuoma ir kurorto ar miesto mokesčiai) į kainą neįtrauktos. Nepamiršk, kad į kelionę būtina pasiimti galiojantį asmens dokumentą.

Pirmiausia užsisakyk skrydį:

PIRKTI BILIETUS

Skrydžio rezervacija užtruks minutę – tereikia įvesti keleivių vardus ir pavardes, kontaktus bei pasirinkti mokėjimo būdą. Apmokėti gali pavedimu arba grynaisiais mūsų kelionių studijoje Vilniuje, Kaune arba Klaipėdoje.

Viešbučiai

Artemis Cynthia Complex

91 € asmeniui

Užsakyti viešbutį

Vos už 1 km nuo Pafoso įsikūręs kompleksas, kuriame yra 4 baseinai, didelis sodas, treniruoklių salė. Apartamentuose rasi oro kondicionierių, svetainę su palydovinius kanalus rodančiu televizoriumi, virtuvę su valgomuoju ir virtuvės reikmenimis, vonios kambarį su plaukų džiovintuvu, balkoną, galėsi naudotis bevieliu internetu.

Viešbučio vieta: Už keleto metrų yra autobusų stotelė, už 50 metrų – būtiniausių prekių parduotuvė, o už mažiau nei 300 metrų – prekybos centrai ir vaisių turgūs. Atstumas nuo komplekso iki viešo Pafoso paplūdimio – 1,5 km, iki Pafoso senamiesčio centro – 3 km, o iki miesto oro uosto – 7 km.

Club St. George

99 € asmeniui

Užsakyti viešbutį

Gana naujas (2013 m.) apartamentų tipo viešbutis. Tvarkinga teritorija, gražūs, modernūs numeriai. Teritorijoje yra restoranas, 2 baseinai, veikia nemokamas bevielis internetas. Skėčiai ir gultai prie baseino yra nemokami, paplūdimyje – už papildomą mokestį. Aktyviam poilsiui galima rinktis biliardą ir treniruoklių salę. Numeryje rasi vonios kambarį su plaukų džiovintuvu, televizorių, virtuvę, seifą, balkoną arba terasą. Geri atsiliepimai booking.com svetainėje (7,5 balo). Gerai viešbutį vertina ir lietuvių keliautojai (vidurkis – 8 balai). Viešbutis yra toliau nuo paplūdimio, bet iki jo veža autobusas. Rekomenduojamas šeimoms su vaikais bei planuojantiems daugiau keliauti.

Viešbučio vieta: 136 km iki Larnakos oro uosto, apie 3 km iki Pafoso miesto, apie 9 km iki Coral Bay paplūdimio, Tremithousa rajone.

777 Beach Guesthouse

112 € asmeniui

Užsakyti viešbutį

Visai šalia paplūdimio įsikūrę svečių namai, kuriuose veikia nemokamas bevielis internetas, yra bendras vonios kambarys, bendra virtuvė. Numeryje rasi oro kondicionierių, kai kuriuose – balkoną.

Viešbučio vieta: 1 min. kelio pėsčiomis nuo paplūdimio, Pafoso centre, už 800 metrų nuo Pafoso viduramžių pilies. Netoliese gausu restoranų, barų ir suvenyrų parduotuvių.

Neįskaičiuota: 3 € oro kondicionavimo mokestis už naktį.

Ieškai labiau tavo poreikius atitinkančio viešbučio? Pasinaudok Makaliaus viešbučių sistema arba booking.com sistemos paieška.

Kipras? Žinoma, kad Kipras!

• Rekomenduoju skirti laiko apžiūrėti laukinę Akamas kyšulio gamtą, vakarinės Kipro pakrantės smėlio paplūdimius ir vynų regiono pašlaitėse įsikūrusias gyvenvietes. Ne tik pajausi išskirtinę atmosferą, bet ir susipažinsi su saulės, meilės ir vyno šalimi iš arčiau!
• Aplankyk nuostabius paplūdimius! Ayia Napa, Sandy Bay ir Konnos yra fantastiško grožio smėlio paplūdimiai, kuriuose galėsi ne tik atsipalaiduoti, bet ir pasimėgauti vandens sportu bei pramogomis.
• Užkeliauk Kiprą automobiliu! Jei nedrąsu, paskaityk Keliautojo įspūdžiai: savaitė Kipre su automobiliu: sniegas, kalnai, vanduo ir... katės! (II dalis).
• Jei dvejoji, štai 5 priežastys, dėl kurių Kipras tampa lietuviams patrauklia atostogų sala.

Dėmesio! Makalius ruošia kelis straipsnius per dieną ir skelbia juos viešai, bet nespėja sužiūrėti kiekvieno pasiūlymo kainų šuolių. Jeigu pasiūlymo kaina nesutampa su skelbiama, labai gali būti, kad kažkas jau spėjo pačiupti pigiausią kelionę. Todėl prieš užsakant BŪTINA patikrinti visas skelbiamas kainas.
Nurodyta kaina galioja vienam asmeniui, gyvenant dviviečiame kambaryje. Kelionės rezervacija atliekama tik gavus apmokėjimą. Nei viena rezervacija neturi garantinio patvirtinimo – tai reiškia, kad kelionės organizatorius siunčia tavo pasirinktam viešbučiui užklausą, ar viešbutyje liko laisvų kambarių. Jeigu rezervacija bus atmesta (taip nutinka retai, bet pasitaiko), pasiūlysime kitų kelionės alternatyvų, iš naujo atliekant užsakymą kitame viešbutyje ir sudarant naują sutartį.

Kol Europą „merkia“ žiema, kitoje žemyno pusėje karaliauja vasara. Todėl tikram šiltmėgiui kelionė šventiniu laikotarpiu – geriausia dovana. Beje, ją galima padovanoti ir pačiam sau! Bilietas į svečią šalį per šventes ne tik sumažins kalėdinių rūpesčių, bet ir geriau nei bet kuriuo kitu laiku leis pažinti kitas kultūras ir žmones, – juk metų sandūra ir ją lydinčios tradicijos yra vienos autentiškiausių ir sykiu įdomiausių.

Naujieji Tenerifėje – lempučių girliandos ant kaktusų

Amžinojo pavasario sala Tenerifė – viena populiariausių krypčių šventiniu laikotarpiu. Net ir žiemos mėnesiais ten karaliauja vasariška šiluma, o kalėdinių dekoracijų gausa ir vietos papročiai sukuria pakilią nuotaiką.

Šventėms nusiteikusios salos grožis geriausiai atsiskleidžia temstant, kai gatvėse sužimba mirgančiomis girliandomis išpuoštos palmės, kaktusai, iš lauko kavinių pasigirsta kalėdinės melodijos. O prie praktiškai visų laukujų durų svečius pirmieji pasitinka iš kelmo pagaminti tradiciniai kalėdiniai Caga Tio – žmogeliukai-medinukai.

Kalėdų išvakarės Tenerifėje vadinamos Nochebuena, išvertus iš ispanų kalbos – Geroji naktis. Savo tradicijomis ši šventė yra artima Kūčioms, tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, vietos gyventojai neatsisako nei mėsos, nei taurės vyno.

„Dar viena populiari šventinė pramoga saloje – žvejyba. Ankstų Kūčių rytą išsiruošę į jūrą, ant vakarienės stalo galėsite patiekti ir pačių sugautą laimikį. Kalėdų rytas Tenerifėje kvepia migdoliniais sausainiais – tai tradicinis patiekalas. Vis dėlto laukiamiausia vaikų šventė, kuomet teikiamos dovanos, yra Trys Karaliai“, – sakė Inga Aukštuolytė, tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė.

Saloje didžiausios linksmybės prasideda atėjus Naujųjų metų nakčiai. Miestų gatvėse vyksta įvairūs pasirodymai, skamba gyva muzika, aidi šūksniai ir palinkėjimai, o išmušus vidurnakčiui dangų nušviečia fejerverkai.

Tikima, kad, jei žmogus išlydėdamas senuosius metus suvalgys dvylika vynuogių be kauliukų ir dėvės raudonos spalvos apatinius, jį lydės sėkmė.

Egipte Kalėdos švenčiamos du kartus

Egiptas didžiąja dalimi yra musulmoniška šalis, todėl Ramadano pabaigą sulig jauno mėnulio pasirodymu vainikuoja didžiulė šventė, vadinama „Eid ul-Fitr“. Iš dalies ši islamiška šventė primena Kalėdas, nes jos metu žmonės meldžiasi šventyklose, dovanoja vieni kitiems dovanas, puošia miestus ir namus.

„Egipte apstu poilsiautojų iš Europos, todėl miestai kalėdinėmis dekoracijomis pasidabina jau gruodžio mėnesį, o norintieji Kalėdas švenčia dukart – gruodį ir sausį, mat pagal Egipte gyvenančių krikščionių, vadinamų koptais, papročius, Kalėdos oficialiai minimos sausio 7-ąją. Taip pat Afrikos kraštuose vargu ar pamatysite tradiciškai papuoštą kalėdinę eglę – ją čia atstoja palmių lapai. Beje, visžalius augalus puošdavo dar senovės egiptiečiai, tikėdami, jog šie apsaugos nuo nelaimių“, – pasakojo I. Aukštuolytė.

Vis dėlto Kalėdos Egipte – gan santūri šventė, todėl linksmybių atsigriebiama pasitinkant Naujuosius. Pagal islamo papročius paskutinę metų dieną einama į svečius su dovanomis, vaišėmis, moterys puošiasi spalvingais apdarais. Vidurnaktį namų šeimininkė visiems susirinkusiems tradiciškai patiekia specialų vakarienės patiekalą. O mažiesiems išdalijami žaismingai suvynioti saldumynai: berniukams – ant arklių jojantys skanieji raiteliai, mergaitėms – cukruotos lėlės. Sakoma, kaip sutiksi Naujus metus, tokie jie ir bus, todėl egiptiečiai stengiasi tai daryti ypač džiaugsmingai.

JAE kalėdines dekoracijas atstoja briliantai

Ištisus metus šviečianti saulė, platūs paplūdimiai, rytietiška prabanga ir arabiškas svetingumas – taip poilsiautojus pasitinka viena turtingiausių pasaulio šalių – Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE). Vidury dykumos išdygę miestai per šventes it magnetas traukia smalsuolius iš viso pasaulio. Šventiniu laikotarpiu miestai atrodo ypač puošniai ir net kalėdinės eglutės tviska prabanga – šakos gali būti nukabinėtos auksiniais žaislais, safyrais, briliantais ir kitais brangakmeniais.

JAE tituluojami apsipirkimo rojumi, todėl pasirūpinti kalėdinėmis dovanomis bus paprasta kaip niekad iki tol – Dubajuje įsikūręs didžiausias prekybos centras, po kurio stogu telpa net 1200 parduotuvių!

Naujųjų metų sutikimas Dubajuje paliks neišdildomą įspūdį, kadangi savo akimis galėsite stebėti galingiausių pasaulyje fejerverkų šou, kuomet viešbučiai varžosi tarpusavyje ir demonstruoja pirotechnikos galimybes. Tad vietą, iš kurios matytųsi visas dangaus skliautas, patariama užsiimti dar dieną. Vienas įspūdingiausių reginių – pagal specialią choreografiją sudėliota fejerverkų salvė nuo Burj Khalifa bokšto, aukščiausio dangoraižio visame pasaulyje. Šią naktį pramogų netrūksta nei danguje, nei ant žemės – gatvėse vyksta akrobatiniai pasirodymai, skamba gyva muzika, siautulingus vakarėlius rengia garsiausi pasaulio diskžokėjai.

Į Tailandą Naujieji ateina pavasarį

„Išsiilgusiems egzotikos ir norintiems pabėgti nuo kalėdinio šurmulio per didžiąsias metų šventes siūloma vykti į Tailandą – tikrą tropikų karalystę. Nors dauguma vietos gyventojų yra budistai, tai netrukdo susiorganizuoti šventę patiems ir kalėdinį stalą paruošti tiesiai po palme su kokosais, – žiemos šventes galėsite sutikti tiesiog paplūdimyje“, – sakė „Tez Tour“ atstovė.

Tailande Naujieji švenčiami net du kartus per metus – žiemą ir pavasarį. Nors didžiausios iškilmės ir šventinės apeigos vyksta balandžio mėnesį, naujametinę naktį dangų taip pat nušviečia fejerverkai, vyksta įvairūs renginiai. Pagal budistų papročius Naujieji Tailande sutinkami balandžio 13-15 dienomis ir primena savotišką ritualą, kuomet vietos gyventojai vienas kitą apšlaksto jazminų žiedlapiais kvepiančiu vandeniu. Tikima, kad taip apsivaloma nuo ydų ir nuodėmių. Taip pat šiai šventei tailandiečiai puošiasi tradiciniais tajų kostiumais, apsikaišo jazminų gėlių žiedais ir nešini dovanomis lanko budistų vienuolius.

Ir, nors skirtingų šalių šventinės tradicijos skiriasi, visur šios šventės pasitinkamos vienodai džiaugsmingai ir pakiliai. Belieka išsirinkti!

Tenerifė – bene populiariausia ir turistų lankomiausia Kanarų sala. Keliautojai, apsilankę Tenerifės saloje vieningai linkčioja galvas – šios salos kraštovaizdis, iš tiesų, yra unikalus. Ne veltui ji dažnai pristatoma kaip viena gražiausių pasaulio salų. O lietuvių keliautojai labai pamėgę čia lankytis žiemą – juk taip šilta ir gera, lietuviška vasara! O ir nukeliauti savarankiškai nėra taip ir brangu – pigus skrydis iš Varšuvos arba iš Vilniaus su keliais persėdimais. Telieka pagal kišenę ir poreikius išsirinkti nakvynę.

Tenerifėje išskirčiau 3 pagrindinius kurortus pagal kiekvieno poreikius. Apie visus kurortus skaityk ČIA>>>

Plaja de las Amerikas – pats didžiausias ir judriausias kurortas Tenerifėje, įkurtas šeštame dešimtmetyje. Nuo to laiko jame pastatyta daug viešbučių, sukurtas dirbtinis smėlio paplūdimys. Plaja de las Amerikas garsėja puikia turizmo infrastruktūra. Triukšmingas kurortas, puikiai tiksiantis jaunimui. Kurorto privalumas – žiemą čia būna gerokai šilčiau nei šiaurinėje pusėje ir mažiau lietaus. Trūkumas – šis kurortas ženkliai brangesnis už šiaurėje esančius.

Endless Summer House – vienas pigiausių variantų šiame ne itin pigiame kurorte. Už 2,5 km nuo Plaja de las Amerikas centro įsikūrusiuose nakvynės su pusryčiais namuose įrengtas baseinas ir terasa. Viešbutyje veikia kirpykla ir prabangioji parduotuvėlė. Vaikams įrengta didelė žaidimų aikštelė, jiems rengiamos įvairios pramoginės programos. Šioks ne toks trūkumas: svečiai naudojasi bendrais vonios kambariais su plaukų džiovintuvais bei gali leisti laiką bendrame poilsio kambaryje.

Booking.com įvertinimas 9/10.

Kaina asmeniui už naktį su pusryčiais – apie 35 €

Hotel La Siesta (4*) – viešbutis įsikūręs Plaja de las Amerikas kurorte, už 300 metrų nuo paplūdimio. Čia įrengti sodų apsupti suaugusiesiems ir vaikams skirti baseinai. Erdviuose numeriuose yra baldais apstatyti balkonai arba terasos, oro kondicionieriai, palydovinius kanalus rodantys televizoriai ir poilsio zonos. Viešbutyje yra SPA centras, treniruoklių salė, kirpykla bei atliekamos grožio procedūros. Kompostelos golfo aikštynas yra vos už 2 km. Puiki vieta ir labai skanūs pusryčiai! Geras ekonominis variantas.

Booking.com įvertinimas 7,9/10.

Kaina asmeniui už naktį su pusryčiais – apie 70-80 €

Sheraton La Caleta Resort & Spa (5*) – Tenerifės pietuose, Kosta Adechės pakrantėje, įsikūrusį prabangų viešbutį supa atogrąžų sodai. Svečiams siūloma naudotis 3 baseinais ir lankytis dideliame SPA centre. Viešbutyje „Sheraton“ įrengti 4 restoranai, tarp jų – japonų ir ispaniškųjų užkandžių (tapas). Dviejuose baruose vakarais siūloma pasiklausyti gyvos muzikos. Viešbutis yra vos už 1,5 km nuo Kosta Adechės galfo aikštyno ir už mažiau nei 5 km nuo kelių kitų aikštynų. Iki vandens parko „Siam Park“ automobiliu nuvažiuosi per 10 minučių. Geras 5* viešbutis, patiksiantis net mažiesiems.

Booking.com įvertinimas 8,8/10.

Kaina asmeniui už naktį su pusryčiais – apie 90-110 €

Los Kristianos – kurortas, ieškantiems ramesnio poilsio, puikiai tiksiantis ir keliaujantiems su vaikais. Pietinėje salos dalyje, visai šalia Plaja de las Amerikas miestelio, tačiau skirtingai nei Plaja de las Amerikas, Los Kristianos yra kur kas ramesnis kurortas, jį renkasi ieškantys pasyvaus poilsio, šeimos. Didelė miestelio dalis yra skirta tik pėstiesiems. Gatvėse gausu restoranų, barų, kavinių, veikia turgūs. Tai ideali vieta norintiems laivu išplaukti žvejoti ar persikelti į La Gomeros, La Palmos ir El Hiero salas.

TRYP Tenerife Princesa Dácil (3*) – Tenerifėje, už 200 metrų nuo Los Kristianoso paplūdimio įsikūrusiame viešbutyje  yra gultais apstatytas didelis lauko baseinas ir įrengti numeriai su balkonais, iš daugumos kurių atsiveria jūros vaizdai. Vaikams įrengta stovyklavietė, laipiojimo sienelė ir batutas. Viešnagės metu galėsi pažaisti tenisą, pasportuoti treniruoklių salėje ir pasideginti terasoje.

Booking.com įvertinimas 7,8/10.

Kaina asmeniui už naktį su pusryčiais – apie 50 €

H10 Big Sur (4*) – puikiame Tenerifės Los Kristianoso pakrantėje įsikūrusiame tik suaugusiesiems skirtame viešbutyje, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į La Gomera salą, siūloma apsistoti numeriuose su balkonais bei naudotis specialioje zonoje veikiančiu nemokamu belaidžiu internetu. Viešbutyje yra teniso kortai, lauko baseinas su atvira terasa ir baru bei savitarnos restoranas, kuriame rengiami maisto gaminimo svečių akivaizdoje pasirodymai. Jaukus, erdvus, šviesus viešbutis – super!

Booking.com įvertinimas 8,9/10.

Kaina asmeniui už naktį su pusryčiais – apie 90-100€

Puerto de la Kruzas – seniausias kurortas Tenerifėje, esantis šiaurinėje salos dalyje, kurioje oro temperatūra keliais laipsniais mažesnė, dažniau palyja. Todėl jį renkasi keliaujantys vasaros laikotarpiu, kai šilumos tikrai užtenka. Puerto de la Kruzo kurortą verta rinktis išrankiam turistui, norinčiam atostogas praleisti ramiai bei kultūringai. Beje, šiame kurorte kainos draugiškesnės nei Plaja de las Amerikas.

 Apartamentos La Carabela – Už 1 km nuo paplūdimio įsikūrusiame apartamentų komplekse siūloma paplaukioti 2 baseinuose bei apsistoti šviesiuose apartamentuose su terasomis ir virtuvėmis, kuriose galėsi pats gaminti maistą. Tai jaukūs, paprasti apartamentai, vertinami už švarą ir puikų kainos ir kokybės santykį. Ieškantiems pigios nakvynės – kaip tik!

Booking.com įvertinimas 7,5/10.

Kaina asmeniui už naktį – apie 20 €

Puerto Palace (4*) – puikus atostogų viešbutis! Šis didelis viešbutis pastatytas aplink daugiau nei 8000 m² ploto sodus ir baseinus bei siūlo įvairią veiklą ir patogumus, kad galėtumėte mėgautis viešnage Tenerifėje. Viešbutyje galite mėgautis tenisu ar mini golfu, o vakare sudalyvauti pramoginėje programoje ir žaidimuose. Erdvūs, gražūs kambariai, skanus maistas – puikus pasirinkimas už prieinamą kainą!

Booking.com įvertinimas 8,5/10.

Kaina asmeniui už naktį – apie 40 €

Diamante Suites (4*) – geras 4 žv. viešbutis už palyginti žemą kainą. Šiame vos už keleto žingsnių nuo gražiojo Tenerifės Playa Jardín paplūdimio įsikūrusiame viešbutyje įrengtas baseinas ir 2 restoranai, o iš viešbučio atsiveria nuostabūs Teidės kalno ir jūros vaizdai. Viešbutyje įrengta golfo treniruočių aikštelė ir teniso kortas bei nuomojami dviračiai, kuriais galėsi pasivažinėti po salą. Gerai vertinamas viešbutis su erdviais kambariais, šalia viešojo transporto stotelės.

Booking.com įvertinimas 7,5/10.

Kaina asmeniui už naktį su pusryčiais – apie 35 €

H10 Tenerife Playa (4*) – labai gerai vertinamas viešbutis už prieinamą kainą. Viešbutis įsikūręs priešais Martianez ežerą, vos už 50 metrų nuo jūros, Puerto De La Cruz gyvenvietėje. Šiame stilingame viešbutyje yra 2 restoranai ir lauko baseinas. Viešbutis „H10 Tenerife Playa“ yra vos už 10 minučių kelio pėstute nuo Puerto De La Cruz centro bei už 2 km nuo artimiausio golfo aikštyno. Teidės kalno nacionalinį parką per 40 minučių pasieksi automobiliu. Puiki vieta, gražus, tvarkingas viešbutis, kuriame dirba profesionalus ir draugiškas personalas.

Booking.com įvertinimas 8,4/10

Kaina asmeniui už naktį su pusryčiais – apie 40 €