Žinai, neretai pasakodami apie kelionių įspūdžius keliautojai ryškiausiai prisimena maistą: burbuliuojančią mozzarella ant picos Neapolyje, krevetes ispaniškojoje paella ar deginančias pupeles meksikietiškojoje burrito. Tokiems keliautojams net atsirado terminas: gastronominis turistas. Tikiu, kad Virtuvės mitų griovėjų idėjinis lyderis Alfas Ivanauskas apie skirtingas šalis taip pat gali pasakoti skonių ir kvapų apibūdinimais. Vis dėlto, jis išduoda, kad jau kurį laiką pagrindiniu jo kelionės akcentu tampa ne tik ypatingų receptų bei prieskonių paieškos.

Vyras pasakoja, kad į Stambulą, iš kurio visai neseniai sugrįžo, jis keliauja net keletą kartų per metus. „Ten visuomet randu fantastiškas kainas, aptarnavimą, o dažniausiai – ir gerą orą,“ – pasakojo kulinaras ir kelių žurnalų redaktorius. Alfas teigia, kad labai dažnai keliauja vienas. „Šis kartas taip pat buvo ne išimtis! Tokios kelionės būna vienos smagiausių. Manau, kad daug žmonių tiesiog neturi galimybės pabūti vieni kelionės metu. Tai įkvepia, patikėkite! :) Tiesa, visada su savimi vežuosi knygų ir kitų leidinių. Pavyzdžiui, šįkart su manimi jau keliavo „Makaliaus“ žurnalo numeris! Ne kartą esu sakęs, kad geriausia naują kelionę susiplanuoti dar būnant kelionėje!“ – patirtimi dalinosi žinomas vyras.

VMG idėjinis lyderis neseniai atskleidė ir dar vieną savo hobį. „Vienas iš kelionės tikslų, nesvarbu, kur būčiau, – atrasti naujus viešbučius. Esu tikras jų medžiotojas! Man visuomet smagu atrasti ne tik šalis, bet ir gyventi kuo įdomesnėje, o kartais ir keistesnėje vietoje. Per kelis metus esu aplankęs daugiau nei šimtą viešbučių, o šiemet į kolekciją įtrauksiu ir dar mažiausiai 40. Visiems keistai atrodo, kad keliaudamas daugiau nei 2 dienom apsistoju ne viename, o bent dvejuose viešbučiuose. Kitaip juk nebūčiau medžiotojas,“ – juokėsi Alfas.

Vyras teigė, kad niekuomet nepamiršta ir kito kelionių tikslo. „Akivaizdu, man svarbu atrasti ir naujas vietas skaniai pavalgyti. Jas talpinu į mūsų portalą www.vmgonline.lt. Noriu, kad žmonės kuo mažiau laiko skirtų geriausių vietų paieškai, nes mes su komanda esame dėl to pamišę ir tikrai norime visiems padėti pasimėgauti geriausiomis vietomis. Juk nieko nėra liūdniau, nei likti nevilty kažko neatradus,“ – pasakojo kulinaras.

Didžiausią įspūdį paskutinėje kelionėje į Stambulą Alfui paliko rožinis viešbutis. „Pirmą sykį man tikrai patiko rožinė spalva interjere! Beje, dievinu ir galimybę kelionių metu pasivaikščioti po šalies interjero ir indų parduotuves, iš kurių parsivežu naujienų savo patiekalams ir gėrimams. Šį kartą atradau murano stiklo vazą sendaikčių parduotuvėje. Nesu daiktų vergas, bet, neslėpsiu, kokybė mane įkvepia,“ – įspūdžiais dalinosi VMG įkūrėjas.

Į artimiausius kelionių planus Alfas juokais įtraukė Baltarusiją. „O jegu rimtai, tai Niujorkas, Londonas, Berlynas, Tbilisis... Tiesa, kas savaitę sąrašas dar pasipildo,“ – pasakojo jis. Paklaustas apie svajonių kryptis žinomas vyras teigė, kad iš pradžių svarbu įvertinti tai, ką jau turi. „Svajonių kryptis – tiesiog gyvenimas ar galimybė ryte atsikelti! Kai tai įvyksta, svajonės kryptimi gali tapti bet kuri šalis. Bet jei norėtumėte mane pagrobti, leisčiau tai padaryti kelionei į Niujorką, Paryžių ar Maldyvus – tai yra vietos, į kurias visuomet norisi sugrįžti,“ – pasakojo Alfas Ivanauskas.

Nors kelionės savaime yra puiki šventė, tačiau jei jos įvyksta dar ir su proga!.. Ingridai Kazlauskaitei pasisekė dvigubai: savo gimtadienio proga ji ne tik džiaugėsi artimųjų dėmesiu, bet ir nuostabia dovana. „Gruodžio 26 d. buvo mano gimtadienis. Draugai puikiai žino, kad mėgstu keliauti, kolekcionuoju nuostabias akimirkas ir įspūdžius, todėl man padovonojo kelionę į Balkanus!“ – džiaugėsi moteris.

Tiesa, iš pradžių Ingridą aplankė nuostaba. „Sako: „Keliausi į Juodkalniją.“ O mano pirmoji mintis: „Kalnai... Kur čia?“ Net žemėlapy teko pasigilinti, pažiūrėti, juokauju, kad sureagavau labai moteriškai. Draugai linkėjo, kad atrasčiau Balkanų grožį ir, patikėkit, jį atradau labai ilgam. Žinoma, svarbi ir kompanija su kuria keliavau. Su visais puikiai sutapo gyvenimo būdo, aktyvumo momentai, labai puikūs kelionės draugai!“ – pasakojo atlikėja.

Ingrida pasakoja, kad visa kompanija turėjo atlikti namų darbus prieš kelionę. „Klausinėjome jau keliavusiųjų, ieškojome mums patiems įdomių vietų ir galiausiai dar prieš kelionę susitikome ir susidėliojome galutinį maršrutą. Nusprendėme aplankyti Dubrovniką, Albaniją, Bosnija ir Hercogoviną ir, žinoma, Juodkalniją, kurioje ir apsistojome. Bosnijai ir Hercogovinai kiek pritrūkau laiko, bet likusi kelionės dalis buvo tikrai įspūdinga!“ – juokėsi Ingrida.

Moteris teigė, kad ypatingą įspūdį jai paliko Dubrovnikas. „Nors tai – brangus miestas, kur nedidelis puodelis kavos kainuoja 4,5 €, bet senamiestis ir kalnai mane tikrai pakerėjo. Ne veltui Game of Thrones kūrėjai jį pasirinko filmavimams. Tiesa, Albanija, vadinama „nuostabia ir neatrastąja“, man paliko slogų įspūdį. Tai – apsileidusi šalis, aplink daug šiukšlių, vaisius pardavinėjantys žmonės – purvini, laksto minios benamių šunų... Žodžiu, manau, kad Juodkalnija ir Kroatija ne veltui vadinamos Balkanų perlais, o štai į Albaniją dar sykį grįžti nenorėčiau,“ – įspūdžiais dalinosi atlikėja.

Juodkalnijoje Ingridą itin sužavėjo... vyrai. „Tikėjausi pietietiško priekabumo, tačiau vyrai buvo galantiški, paslaugūs, neįkyrūs ir tikrai labai gražūs. Beje, su vietiniais itin lengvai bendrauti. Vienas žmogus kompanijoje nemokėjo angliškai, bet kalbėdamas lietuviškai ir atsakymus gaudamas vietine kalba vis tiek sugebėjo susikalbėti!“ – pasakojo jauna moteris.

Atlikėja pasakojo, kad „La Palma“ viešbutis, kuriame ji buvo apsistojusi – itin puikus. „Ant jūros kranto, nuostabus personalas – buvome tikrai patenkinti pasirinkimu. Nors laiko, žinoma, viešbutyje neleidome: savaitei išsinuomavome automobilį ir keliavome aplink. Buvome nerealia prabanga tviskančiame uoste, kur apsaugos darbuotojai net neleido fotografuoti stovinčių ištaigingų jachtų, aplankėme Johan Nikolaj cerkvę, žodžiu, kas dieną vis iš naujo atrasdavome Balkanų grožį. Supratau, kad tikrai noriu dar sykį ten sugrįžti ir pakeliauti,“ – kelione džiaugėsi Ingrida.

Artimiausiais kelionių planais atlikėja pasidalinti kol kas negali. „Manęs laukia daugybė koncertų po Lietuvą. Vis dėlto, tikrai svajoju aplankyti Tailandą, Šri Lanką ar Balį. Jau buvau Singapūre, Filipinuose – neapsakomas gamtos grožis. Man atostogos prasideda, kai matau jūrą, palmes ir saulę. Šie trys komponentai man yra sėkmingų atostogų garantas,“ – svajones atskleidė Ingrida Kazlauskaitė.

Nesmagu buvo žmonėms atsakyti, kad iki Filipinų niekad nebuvau buvęs Azijoje. Iš tiesų mane visuomet traukdavo Europa, Afrika ar JAV. Žvalgydavausi atostogų Zanzibare ar Seišeliuose, slampinėjau Niujorko gatvėmis, stebėjausi Kalifornijos grožiu. Tačiau vieną dieną pamačiau viliojantį „Turkish Airlines“ pasiūlymą į Filipinus. Akcijų metu bilietus pačiupti galima už 650-700 € į abi puses iš Vilniaus.

Gundaisi keliauti ir tu? Makaliaus organizuojama kelionė į Filipinus tavęs laukia čia!

Filipinų rojus

Kelionė turi prasidėti poilsiu – juk tam ir vykstame atostogų! O jos prasideda dar „Turkish Airlines“ lėktuve. Išskirtinis dėmesys kiekvienam keleiviui, labai skanus maistas, patogios sėdynės, asmeniniai monitoriai filmams žiūrėti ar muzikai klausytis. Leidžiamės Kalibo oro uoste Filipinuose. Po trumpo poros dienų sustojimo Kvala Lumpūre ir alinančio 36 laipsnių karščio, Kalibo mus pasitinka malonia 28 laipsnių šiluma. Tai – vienas patogiausių oro uostų atvykti į Boracay salą. Nuo Kalibo iki kelto į Boracay tenka važiuoti apie dvi valandas, vėliau dar apie 15 minučių keltis drebančiu „bangka“ laiveliu. Iš pradžių stebėjomės, o vėliau ši transporto priemonė mums tapo kasdiene.

Boracay šiuo metu yra populiariausia sala Filipinuose. Kadaise buvęs jėgos aitvarų sporto mėgėjų rojus, dabar tapo klubų, barų ir pramogų prikimšta sala, kurioje apgyvendinimas kainuoja bent tris kartus daugiau, nei kitose salose, tačiau mums, lietuviams, čia atvykus viskas pasirodė labai pigu – kol nepamatėme tikrųjų Filipinų kainų. Boracay garsėja „White Beach“ paplūdimiu, kuris pripažintas vienu gražiausių visuose Filipinuose. Čia smagiai laiką leidžiame tris dienas. Lėtai, ramiai prasideda mūsų atostogos. Trys dienos prabėga būtent taip, kaip svajojau skrisdamas ilsėtis – gulint po skėčiu paplūdimyje su kokteiliu ir knyga rankose.

Metas pakeliauti!

Po trijų naktų nieko neveikimo šiame rojuje, metas pasikrauti įspūdžių bagažą – su vietine pigių skrydžių bendrove „Cebu Pacific“ skrendame į antrą pagal dydį Cebu miestą. Pačiupome pigų skrydį, su bagažu jis kiekvienam atsiėjo po 45 eurus. Prieš keliaujant į Filipinus, mano bendrakeleivis Andrius ilgai ieškojo informacijos ir atrinkinėjo lankytinas vietas, kurias privalome pamatyti per tris savaites šioje nuostabioje šalyje. Viena rastų atrakcijų – pasiplaukiojimas su bangininiais rykliais. Mums būtinai reikia tai išbandyti!

Kad patirtume, ką reiškia 30 minučių paplaukioti su būriu bangininių ryklių, reikėjo skirti dvi kelionės dienas – vos atskridus į Cebu, skubėjome į stotį, iš ten už 3 eurus net 4 valandas važiavome autobusu į Tanawan kaimelį. Tai vieta, kur visai šalia kranto rytais plaukioja rykliai. Būtent čia galima užsisakyti šią pramogą. Liekame nakvoti Tanawan kaimelyje, randame pigų kambarį už 400 pesų (50 pesų – 1 euras) asmeniui ir rezervuojame ekskursiją kitam rytui.

Jausmas plaukiojant tarp bangininių ryklių yra nenupasakojamas, todėl mano asmeniniame profilyje „Facebook“ kviečiu pasižiūrėti vaizdo įrašą. Jie visai nepavojingi, bet atrodo bauginamai, ryklių ilgis siekia net 6-8 metrus. Praplaukus bangininiam rykliui, iš paskos nuseka būrys mažyčių žuvų – taip dar sustiprinamas įspūdis. Ryklius šeria specialiai tam pasamdyti šėrikai, kurie visą dieną nieko neveikia, tik mėto maistą į vandenį – taip rykliai nenuplaukia tolyn ir... galbūt nesuvalgo žmonių, nes yra sotūs.

Šokinėjimas per salas

Po ekskursijos su bangininiais rykliais mums, matyt, pritrūko adrenalino, taigi sutikome tris su puse valandos traškančiu braškančiu ir paskutines dienas skaičiuojančiu laiveliu keltis iš Cebu salos į Bohol – dar vieną labai lankomą salą. Žinoma, mūsų plaukimo metu jūroje turėjo prasidėti audra, bangos kiaurai permerkė ne tik mūsų bagažą, bet ir pačius keleivius. Tokie nelaimėliai buvome aštuoniese – plaukėme su prancūzų šeima ir pavieniais prancūzais keliautojais. Vieno jų mergina, pasirodo, lietuvė ir gyvena Visagine. Matyt, buvusi mergina, nes plačiau apie ją kalbėti nenorėjo, o ir itin maloniu bendravimu nepasižymėjo.

Plaukiant šiuo baisiu laiveliu šeimos galva – tėtis – nuėjo didvyriškai pasiteirauti, ar toks bangavimas ir beveik skendimas yra normalu, ir paprašė gelbėjimosi liemenių. Kapitonas patrūkčiojo pečiais, nieko nesuprato apie gelbėjimosi liemenes. Staiga prie laivelio ėmė sukinėtis du rykliai. Tai iš kairės, tai iš dešinės pasirodydavo. Kapitonas ne juokais susirūpino, ėmė atidžiai stebėti aplinką. To man betrūko, mintyse dėliojant šios dienos planą: laivelį nublokš bangos, mes imsime skęsti, visi atsidursime vandenyje, gelbėjimosi liemenių nėra, kranto nesimato, visai netoliese mūsų laukia du rykliai. Laimei, po trijų su puse valandos šis košmaras baigėsi. Pasiekėme nuostabiai gražų Panglao paplūdimį, kurį pamačius net atšaukėme nakvynę salos sostinėje ir susiradome kambarį čia – pigiai (apie 8 eurus asmeniui) ir visai netoli jūros.

Rytoj mūsų laukia turas po salą, kadangi viešuoju transportu visko apžiūrėti nesugebėtume. Pasiskaičius patarimų internete, kaipmat randame žmogų, kuris už 40 eurų sutinka visą dieną su savo automobiliu mus vežioti ten, kur panorėsime. Suderiname maršrutą ir nekantraujame sulaukti rytdienos. Bet prieš tai būtina išsidžiovinti permirkusius drabužius, kuprines, kamerą, kompiuterį ir net pasus.

Prabangi kelionė su asmeniniu vairuotoju

Filipinuose yra daugybė salų. Planuojant kelionę sunku apsispręsti, kurias salas įtraukti į savo maršrutą. Tačiau labai prašau įsiminti „Bohol“ pavadinimą. Tai sala, palikusi neišdildomų įspūdžių. Asmeninis vairuotojas visą dieną mus vežiojo po nuostabaus grožio vietas: šokoladines kalvas (įsivaizduokite plyną lauką su šimtais identiškų šokolado spalvos kalvelių). Maniau, kad visa tai dirbtina. Bet užlipus ant vienos iš kalvų, kur įrengta apžvalgos aikštelė, kaipmat supratau, kad žmogus tiek daug grožio sukurti negalėtų. Nesinori lipti žemyn – stebiesi gamtos sukurtomis grožybėmis ir bandai aprėpti kuo daugiau šokoladinių kalvelių.

O dabar metas nuotykiams! Labai populiari pramoga Filipinuose yra skrydis nutiestu lynu virš jūros ar džiunglių. Gulomis, sėdomis – kaip tik pageidausi. Už 350 pesų (7 eurus) įsigijome skrydį lynu virš Loboc upės gulint specialiame krepšyje – mums bus leista pasijusti supermenais! Sunku apibūdinti jausmą, kai didžiuliu greičiu skrieji 120 metrų aukštyje virš džiunglių ir smaragdinės kalnų upės. O jeigu netyčia pamąstai apie kritimą žemyn, susisuka galva… „Eco Adventure Park“ rekomenduoju aplankyti aštrių pojūčių mėgėjus. Tiesa, prieš įsigydamas skrydį į abi puses lynu gerai pagalvok: mums adrenalino pakako ir skriejant į vieną pusę. Atgal maldavome grįžti pėsčiomis, bet tokio pasirinkimo, deja, nebebuvo…

Tarsyrai (angl. Tarsier) – tai Filipinuose gyvenantys itin mieli gyvūnėliai milžiniškomis akimis. Tarsyrų akys netgi didesnės už smegenis! Dėl savo mielumo jie labai kenčia – Boholo saloje galima pasimesti tarp daugybės tarsyrų „fermų“, į kurias turistai atvyksta jų pažiūrėti ir nusifotografuoti. Gaila, tačiau bet koks sąlytis su žmogumi šiems gyvūnams labai kenkia. Įprastai gyvenantys 15-20 metų, turistams skirtose fermose jie nugaišta maždaug po mėnesio. Jautrioms akims kenkia fotoaparatų blykstės, o dienos metu tarsyrai paprastai miega. Jei jiems neleidžiama užmigti dienos metu, gyvūnai išsenka ir nugaišta. Mokėti už įėjimą į tokias „fermas“ ir taip skatinti tarsyrų žudymą nenorėjome, todėl radome kitą galimybę juos pamatyti gyvai. Šalia Corella miesto esanti tarsyrų prieglauda jau ilgą laiką bando atstatyti šių gyvūnų populiaciją ir apgyvendina juos savo rezervate. Šios vietos darbuotojai didžiuojasi, kad tarsyrai pas juos išgyvena ir po 15 metų, o dabar jų čia daugiau nei šimtas. Apsilankymo metu turistai turi galimybę iš toli pamatyti jų gyvenimą įprastoje aplinkoje. Deja, bet dienos metu tarsyrai miega, todėl didelių akyčių nepamatėme…

Bohol saloje taip pas siūloma smagi turistinė pramoga – kruizas Loboc upe. Štai dar visai neseniai virš jos skriejome lynais, o jau netrukus plauksime laivu ir grojant gyvai muzikai mėgausimės filipiniečių virtuvės patiekalais. Kruizas su pietumis atsieis apie 8 eurus.

Numeris vienas

„Sveiki atvykę į salą Nr. 1 pasaulyje“, – toks užrašas pasitinka kiekvieną, laukiantį savo bagažo Puerto Princesa miesto oro uoste. Tai Palawan salos sostinė. Neturėdami daug laiko atostogoms Filipinuose, keliautojai paprastai renkasi šią salą. Čia galima rasti visko – įdomiausių lankytinų objektų, prabangiausių vilų poilsiui, žaviausių paplūdimių ir mieliausių žmonių.

Mane labai sužavėjo požeminė upė Sabang mieste. Tiesa, bijantiems tamsos, uždarų erdvių ar šikšnosparnių, siūlau nusiteikti iš anksto :) Visą dieną žavi ne tik pasiplaukiojimas požemine upe, tačiau ir kelionė iki jos – mažyčiu laiveliu plaukiame palei nuostabų paplūdimį, gražiu miško takeliu pėdiname iki siaurų laivelių, talpinančių 6-8 žmones. Po žeme plaukiame apie pusantro kilometro. Prieš kelionę išdalinami šalmai. Gidas juokavo, kad jie skirti apsisaugoti nuo šikšnosparnių išmatų. Taip pat prašoma pernelyg nesižavėti upės grožiu – užvertę galvas į lubas, keliautojai išsižioja ir visai užsimiršta, kad šikšnosparniai tuštinasi… Čia, beje, teko ragauti medžio kirminų (angl. Woodworms), kitaip vadinamus medgręžiais. Ekskursijos bendrakeleiviais tapo filipiniečių šeima, atvykusi iš Manilos (šalies sostinės). Viename restorane pietų metu moteris pardavinėjo į maišelius supakuotus kirminus – vietiniai juos labai mėgsta. „Paragaukite, nesišlykštėkite – tai lyg austrės!“, – ragino jis įsidėti kirminą į burną. Teko paragauti. Vėliau truputį gailėjausi – nors skonis tikrai nėra prastas, jis buvo labai stiprus. Visą dieną jaučiau kirminą burnoje.

Palawan salą supa daugybė mažų nuostabių salelių. Vienoje jų prieš dvidešimt metų šveicaras apsigyveno ir atidarė viešbutį „Coconut garden“. Cagnipa saloje elektra veikia tik tris su puse valandos (vakarais). Telefono ryšys – porą valandų perpiet ir kelias valandas vakare. Interneto nėra, tačiau vėjas jį kartais stebuklingu būdu atpučia – tačiau nesitikėk, kad pavyks įkelti bent vieną nuotrauką ir parodyti šią negyvenamą salą draugams socialiniuose tinkluose. Čia praleidome keturias puikiausias dienas. Būtinai čia apsilankyk, jeigu nori suvokti, ką reiškia poilsis negyvenamoje saloje. Sunku kažką nupasakoti, būtina patirti!

El Nido miesto karalienė

Turbūt lankomiausias Palawan salos miestas – El Nido. Labai turistinis, apgyvendinimo kainos – aukštos, bet vaizdai atperka viską. Mažas, jaukus miestelis, įsikūręs prieš įspūdingo dydžio uolas jūroje. Čia labai populiarus šokinėjimas per salas – dienos ekskursija, kurios metu aplankomos kelios mažytės salos su galimybe užsiimti paviršiniu nardymu ar tiesiog degintis negyvenamoje saloje, stačių uolų ir nuostabių paplūdimių apsuptyje.

Tuo metu, kai lankėmės, vyko miesto šventė. Filipiniečiai linksminosi net kelias dienas, o mes atvykome paskutiniąją – tą vakarą visas miestas rinko festivalio karalienę. Jaučiausi tarsi „Mis Pasaulis“ rinkimuose – minia žmonių ošė ir palaikė kiekvieną grožio konkurso dalyvę dešimt kartų stipriau, nei mes palaikome savo dievukus lietuviškajame „X-Faktoriuje“. Išsidabinusios kandidatės į miesto karalienės titulą rodė savo talentus, pasakojo apie tai, kaip išgelbės pasaulį nuo bado ir kodėl norėtų laimėti konkursą. Savo favoritę išsirinkau ir aš. Vakarinių suknelių, maudymosi kostiumėlių, talentų ir klausimų-atsakymų rungtys tęsėsi nuo 19 valandos vakaro iki 1 valandos nakties. Minia nesiskirstė, žmonių vis daugėjo. Maždaug valandai buvo dingusi elektra, bet žmonės prie to pripratę – konkurso dalyvės bandė užimti žiūrovus vaikščiodamos visai šalia jų, šokdamos ir pozuodamos prieš fotoaparatų blykstes. Galiausiai viena iš keturiolikos kandidačių tapo miesto karaliene. Jai uždėta karūna, griausmingi plojimai pažadino visą miestą, fejerverkai nušvietė dangų. Visas miestas džiaugėsi – turime karalienę!

Kitą rytą visos konkurso dalyvės grįžo į normalų gyvenimo ritmą – nusiėmė perukus, nusisegė netikrus plaukus, sukneles pakeitė vyriška apranga. Taip, visi dalyviai buvo jauni vaikinai. Supratę, kad būdami vyrais jaučiasi lyg ne savo kailyje, nusprendė nesislėpti ir tapti moterimis. Visuomenė jų nepasmerkė. Visuomenė juos stipriai palaikė.

Filipinuose gera visiems, gyvenimu džiaugtis teisę turi kiekvienas. Ir visai nesvarbu, kad daugelis žmonių gyvena vargingai. Jie šypsosi, džiaugiasi kiekviena diena, jiems patinka bet koks oras, jų tikslų nestabdo jokios kliūtys. Filipinuose pajaučiau neapsakomą malonumą gyventi ir mėgautis kiekviena akimirka. Tiesą man sakė kolegė Rūta prieš išvykstant į šią nuostabią šalį – ji man linkėjo pakeisti požiūrį į gyvenimą. Linkėjimai išsipildė!

Norėtum ir tu keliauti į Filipinus? Makaliaus organizuojama kelionė į Filipinus tavęs laukia čia!

Kai kalbame apie Neapolį, įsivaizduojame jūrą, mandoliną, nuostabų maistą, ir, būkime sąžiningi, siaubingą eismą ir triukšmą. Tačiau šis miestas turi pasiūlyti kur kas daugiau, nei pica ar zujantys motoroleriai siaurose gatvelėse. Neapolis – tai miestas, turtingas istorija, menais ir gyva kultūra. Esu lietuvė, gyvenanti ir dirbanti gide Neapolyje ir norėčiau papasakoti, kokį Neapolį pamačiau savo akimis.

Ši vietovė, kaip urbanistinė teritorija, mena 8 amžių prieš Kristų. Tuo metu ji vadinosi Parthenope. Vėliau, po graikų kolonizacijos, apie 6 a. pr. Kr. vieta pervadinama į Neapolis, kas išvertus iš graikų kalbos reiškia „Naująjį miestą“. Vėliau Neapolis tampa senovės Romos miestu, svarbiu prekybiniu tašku bei didžių filosofų, Romos imperatorių mėgstamu kurortu. Neapolis taip pat buvo turtinga karalystė, dalijosi turtais su Sicilija, buvo užvaldytas tai Normandų, tai prancūzų, tai ispanų, net du kartus, tačiau ir vėl patapo savarankiška karalyste iki Italijos suvienijimo. Kiekvienas istorinis įvykis mieste yra įamžintas monumentais: antikinio miesto senovę mena gatvės bei griuvėsiai, viduramžių pilys ir kadaise turtingą karalystės praeitį liudijantys rūmai ir vilos. Dėl istorinių, socialinių, kultūrinių, ekonominių ir klimato sąlygų šis mietas buvo ir yra svarbus pasauliui visais laikais.

Neapolio senamiestis yra paskelbtas UNESCO žmonijos paveldu. Jis siekia 1700 kvadratinių hektarų ir tai yra pats didžiausiais senamiestis Europoje. Tai miestas, skaičiuojantis 448 bažnyčias, o jei dar pridėtume visus religinius paminklus, skaičius išauga dvigubai. Ne veltui šis miestas nuo seno yra vadinamas la città delle cinquecento cupole – „penkių šimtų kupolų miestu“. Bažnyčios Neapolyje – tai neįtikėtini meno kūrinai, svarbūs istoriniai šaltiniai, galintys papasakoti labai daug apie patį miestą ir jo kultūrą. Yra išlikę pirmykštės krikščionybės pėdsakų – tą liudija freskos ir puikiai išsilaikiusios katakombos. Neapolio katedra Duomo stovi ant prieš tai buvusios, ketvirtame amžiuje pastatytos, bažnyčios, kurios išlikusias mozaikas galima aplankyti ir šiandien. Viena įspūdingiausių koplyčių Neapolyje tai Cappella Sansevero, turtinga savo freskomis ir skulptūromis, pačiame bažnytėlės viduryje guli marmurinė Giuseppe Sanmartino pagaminta „Kristaus su šydu“ skulptūra, kurią būtina aplankyti kiekvienam atvykėliui. Neapolyje taip pat gausu vienuolynų. Mėgstamiausi turistų yra Santa Chiara moterų vienuolynas, bei Certosa di San Martino vyrų vienuolynas aukštutiniame Neapolyje, nuo kurio atsiveria nuostabi miesto panorama.

Visais istoriniais periodais Neapolis traukė filosofus, literatus, dailininkus, muzikantus, artistus. Miestas tapo Europos kūrybinės inspiracijos lopšiu. Pirmasis ne religinis universitetas, Federico II, buvo įsteigtas būtent čia, pirmieji operos rūmai Europoje, San Carlo, taip pat buvo pastatyti čia. Tai miestas, turintis daugiausia teatrų Italijoje, o Neapolio konservatorija, įsteigta 1808 metais, laikoma prestižine visos Italijos muzikos mokykla, nuo seno mokančia tradicinių Neapolyje gimusių muzikos žanrų. XIX – XX amžiaus pradžioje visame pasaulyje išpopuliarėja neapolietiškos klasikinės dainos, tokios kaip: „'O Sole Mio“, „Funiculì Funiculà“. Čia gimsta filosofijos ir dailės žanrai. Neapolio didieji muziejai kaip Capodimonte, Museo Nazionale saugo dideles ir labai turtingas paveikslų, skulptūrų bei mozaikų kolekcijas.

Be viso šito neapoliečiai buvo dideli pramonininkai ir išradėjai. XV amžiuje Neapolis pirmavo šilko gamybos kokybe, užsienio pirkliai labai vertino Neapolietišką šilką. Pirmoji geležinkelio stotis Italijoje buvo pastatyta Neapolyje. Beje, garsioji daina „funiculi funicula“ buvo sukurta funikulieriui, kuris traukė turistus nuo Vezuvijaus papėdės iki jo viršaus, paminėti. Pirmasis kruizinis laivas Europoje buvo pagamintas čia. Pirmosios astronomijos bei seismologijos observatorijos, pirmasis gatvių apšvietimas mieste... Ir tai tik nedidelė dalis ilgame išradimų sąraše. Neapolis garsėjo keramikos, popieriaus, stiklo pramone. Mieste buvo daug batų bei pirštinaičių gamyklų. Na, o kaklaraiščiai, išsiskiriantys puikiu dizainu, yra vertinami ir šiandien. Pamatyti žymų pasaulio personažą, dėvintį Neapolyje pagamintą kaklaraištį – jokia naujiena. Neapolietiškas kaklaraištis – tai išskirtinio originalumo ženklas.

Kalbant apie Neapolį, negalima nepaminėti nuostabaus maisto. Net turintys išrankiausią skonį įvertins neapolietišką virtuvę. Pradėkime nuo jūros gėrybių: vietos įžymybės – Zuppa di Cozze, midijų sriuba, Spaghetti con le Vongole – spagečiai su moliuskais... Makaronų patiekalai, kaip Pasta e Patate – makaronai su bulvėmis, Pasta con Fagioli e Cozze –makaronai su pupelėmis ir midijomis; iš mėsos patiekalų paminėtini Salsiccia e Friarielli – dešrelės su gausiažiedžiais bastučiais („friarieliais“ – tam tikra lapinių brokolių rūšis); bei visa galybė saldumynų, kaip Pastiera – tradicinis neapoliečių kalėdinis pyragas; Babà – saldus kepinys, išmirkytas rome, ir, mano mėgstamiausia, Sfogliatella – kriauklelės formos kepinys, įdarytas ricotta, beje, viena geriausių vietų paragauti šio skanėsto yra Sfogliatelle Attanasio – Neapolio centrinės stoties teritorijoje.

Na, ir žinoma, Neapolio virtuvės garbės patiekalas – pica. Žodis pizza kyla iš arabų, o kartu ir graikų žodžio pita, reiškiantį duoną, mat būtent tokią plokščiapadę duoną kepdavo arabai ir graikai. Neapoliečių mėgstama Margaritos pica susideda iš pomidorų, beje, po atvežimo iš Amerikos į Europą, pirmą kartą kaip maisto produktą panaudotą būtent Neapolyje; iš mocarelos sūrio, kurią vietiniai gamina iš buivolų pieno, normandų atgabentų iš Indijos; truputėlio alyvuogių aliejaus ir baziliko. Kodėl ši pica vadinama Margarita? Yra dvi istorijos versijos, viena jų – picos padas būdavo padengtas mocarela taip, tarsi sudarydavo gėlės ramunės formą, Marherita iš italų kalbos išvertus reiškia ramunę. Kita versija: vienos seniausių picerijų Neapolyje „Brandi“ savininkas iškepė šią picą ir dedikavo Italijos karalienei Margheritai. Mano manymu, abi istorijos įtakojo žymųjį picos pavadinimą.

Visai neseniai neapoliečių picos kepėjų (neapolietiškai – Pizzaiuoli) menas buvo įtrauktas į UNESCO nematerialųjį žmonijos paveldą. Pelnytas aukštas pripažinimas Neapolio picų kepimo amatui yra sąžininga duoklė šiai profesijai įvertinti. Pizzaiuoli, picų kepėjai, saugo iš kartos į kartą perimtas picos kepimo tradicijas. Neapsigaukite, skaitydami tokias antraštes, kaip „žongliravimas picomis įtrauktas į UNESCO“, – jos yra klaidingos. Ne žongliravimas buvo įtrauktas į UNESCO paveldą, bet picų kepėjo amato menas. Picų kepėjai nėra klounai ir nedirba cirke, jie kepa picas. Rekomenduoju paragauti picos senas tradicijas puoselėjančiose picerijose Da Michele, Sorbillo, Starita.

Neapolis – tai pamėgtas turistų maršrutas, kalėdiniu periodu sulaukia didelio turistų srauto. Vietiniai amatininkai čia savomis rankomis gamina prakartėles (italiskai – prescepe), jos vaizduoja tiek sakralias Kristaus gimimo, tiek kasdieninio gyvenimo scenas. Neapolyje ypač populiari San Gregorio Armeno gatvė, skirta būtent šiam prakartėlių menui. Miestas tarsi tampa dideliu kalėdiniu turgumi, pilnu spalvų ir kvapų. Neapolis – tai puiki vieta sutikti Naujuosius metus: vyksta nemokami koncertai, o viską vainikuoja kulminacinis fejerverkų šou.

Skrydžių kainos iš Kauno į Neapolį šiuo laikotarpiu, net jei norėtųsi išskristi jau poryt, kainuoja vos apie 70 eurų į abi puses ir išlieka žemos visu žiemos periodu. Neapolį taip pat galima pasiekti iš Romos traukiniais: greituoju traukiniu vos per valandą, o regioniniu per 2,5 valandos (maždaug tiek, kiek užtrunka kelionė Šiauliai – Vilnius).

Ar Neapolis yra saugus miestas? Žinoma, kad saugus! Neapolyje, kaip bet kuriame kitame metropolyje – ar nuvažiuosite i Romą, ar į Niujorką, ar net į Gariūnų turgų, – jei kuprinė bus atvira, o iš ten kyšos piniginė ar telefonas, kas nors gali susigundyti ir pasisavinti asmeninius daiktus. Didelėse miniose į žemėlapį įsitraukę turistai tampa lengvesniu objektu kišenvagiams, bet šita taisyklė galioja visame pasaulyje. Neapolyje nepamatysite susišaudymo scenų ir niekas jūsų nepagrobs, nesusidarykite klaidingo įspūdžio, žiūrėdami „Gomora“ ar „Narkos“ serialus. Serialai lieka serialais, fikcija lieka fikcija, nederėtų jų painioti su tikrove.

Turistai, atvykę į Neapolį, taip pat gali lengvai pasiekti Vezuvijų, miesto ugnikalnį, Pompėjos ir Herkulaniumo (kitaip, Herkulano) – senovės Romos miestus, storu pelenų ir akmenų sluoksniu palaidotus po 79-ųjų metų Vezuvijaus išsiveržimo; taip pat netoli esantį Sorrento miestą, Amalfio pakrantę bei Neapolio salas: Kaprį, Iskiją ar Pročidą.

Keletas patarimų, keliaujantiems į Neapolį: avėkite patogią avalynę ir judesių nevaržančią aprangą, pravers vaikštant po Neapolio senamiestį, taip pat lankantis Pompėjoje ar kopiant į Vezuvijų.

Jei planuojate savo kelionę į Neapolį ir jums reikia patarimų bei domina gido paslaugos, galite mane rasti Facebook puslapyje: „Kaip prisijaukinti Neapolį“.

Straipsnio autorė: Vitalija Nagliūtė

Šešios su puse valandos. Tiek trunka skrydis nuo Vilniaus iki raudonajame Maroke esančio miesto Agadiro. Palengva snūduriuojant ir telefone žymintis lankytinas vietas, laikas neprailgsta, ir, regis, jau reikia lipti pro lėktuvo duris. Agadiras pasitinka švelniu vėjeliu ir molio kvapu, vaiskiai primenančiu lietuviškos vasaros nulytą asfaltą, sumišusį su dulkėmis.

Oro uostas

Šį prisiminimą greit išblaško milžiniškos eilės pasitinkančios oro uoste – teks praeiti pasų patikrą ir užpildyti imigracijos formą. Klausimai standartiniai – vardas, pavardė, gimimo vieta ir data, profesija, iš kur važiuoji, vizito tikslas ir, kur apsistosi Maroke. Būtent pastarasis punktas formoje tikrinamas atidžiai ir suvedamas į kompiuterį, todėl adresas Kupranugario g. 88-7 netiks, reikia žinoti konkrečią nakvynės vietą.

Praėjus 2 valandoms nuo išsilaipinimo mes jau linksmai traukiame keliu link oro uosto stovėjimo aikštelės – visuose krūmuose svirpliai, varžosi kuris garsesnis. Šiame garsų fone mus pasitinka M. L. B. Rentalcar automobilių nuomos atstovai – palydi iki mašinų – Peugeot 301 ir Ford Fiesta. Abi naujos, švarios, nesudaužytos. Tiesa, mašinos yra iš Marakešo, todėl papildomai už atvežimą iki Agadiro oro uosto sumokame 45 EUR. Automobilio kaina už parą – 23 EUR, dar 6 EUR už parą jeigu nenori palikti užstato – 500 EUR. Būtent užstatas daugeliu atveju buvo kliūtis renkantis nuomotą automobilį, didžiosios nuomos įmonės prašo 1200-1500 EUR užstato. Dažnai teko skaityti atvejų, kuomet nuo užstato nuskaičiuojamos nemenkos sumos už jau prieš tai buvusius automobilio apgadinimus – įbrėžimus, įlenkimus, salono valymą ir panašiai. Todėl visus automobilių „trūkumus“ kruopščiai nufotografuojame ir parodome jų savininkams. Tiesa, vietiniai kalba prancūzų arba arabų kalbomis, todėl anglakalbiai turės pasitelkti ne tik google translate programėlę, bet ir rankų gestus.

Galų gale važiuojame miesto link... Kai šalia pralekia vežimas su asilu, 4 motoroleriai važiuoja kažkuo primenančiu šaligatvį, žmonės skersai vaikšto gatvę su kūdikiais ant rankų, prašo išmaldos, parduoda spalvotas korteles, niekučius. Vairuotojai pypina ne tik pranešdami savo vietą, bet ir norėdami, kad juos praleistų. Dviejų juostų kelyje žmonės  važiuoja išsidėstę trimis ar keturiomis juostomis, galvoje sukasi mintys – mes čia praleisime savaitę? Pradeda džiūti burna...

Agadiras

Atvykus į miestą reikia susirasti užsakytą nakvynės vietą. Žemėlapyje ji nurodyta, realybėje – stovim prieš krūmus. Darosi šalta... Slenku į kitoje gatvės pusėje esančią vietinių kavinę ir bandau rodyti užsakytos vietos pavadinimą, adresą, telefono numerį, kuriuo visi iš eilės bando skambinti. Niekas nekelia. Galiausiai palinki sėkmės ir pasako – kažkur gi turi būti. Atsisuku į draugus – viltingai žiūri mano pusėn. Supratau užuominą – be lovų negrįžk. Eidamas toliau randu kelis vyrus geriančius maroko viskį (mėtų arbatą su gausyyyybe cukraus). Jie iš trečio karto prisiskambina nuomininkui. Valio! Esame nukreipiami reikiama kryptimi „truputį paėjėti“. Praėjus 1 kilometrą sunerimstam, bet galiausiai pasiekiam nupasakotą tikslą ir palaukus dar apie 10 minučių mus pasitinka šeimininkas. Sėdime 3 kambarių bute su 5 lovom, dviem tualetais, vonia ir virtuve. Nei daug, nei mažai – 30 EUR už naktį. Visas nakvynes suradome per booking.com ir Airbnb.com svetaines. Tiesa, booking.com apmokėjimo iš anksto neprašo, o kaip mokėti – EUR ar MAD galima pasirinkti pačiam.

-Kampuotai, draugai, kampuotai mes čia kažkaip pradedam, ne europietiškai, sakyčiau.

Draugai kinkuoja galvom – visai ne europietiškai.

Per visą svečiavimosi laiką stebino du dalykai – pigi ir kokybiška nuoma, ir kaip netiksliai ji būna nurodyta žemėlapyje. Todėl labai rekomenduojama vos atvykus įsigyti SIM kortelę (Lietuvos operatorių tarifai Afrikoje – šveicariški). Bus galima derintis atvykimo laiką ir vietą pačiam. Mes ėmėme Maroc telecom, kuri kainuoja 30 MAD (~3 EUR) ir yra iš anksto papildyta 1 GB interneto, 1 val. pokalbių ir 100 SMS žinučių. Viskas galioja savaitę. Tiesa, perkant kortelę, reikia rodyti ir pasą. Aktyvuoti geriausia paprašyti pardavėjo, nes pačiam gali būti keblu susigaudyti.

Paradise Valley

Pačiame Agadire neužsibuvome, per daug miestiškas miestas pasirodė, todėl iškart vykome į Paradise Valley esantį maždaug 30 km. už Agadiro. Įėjimas į parką gana nežymus – tenka sekti žemėlapį ir primena žemyn besileidžiančią stovėjimo aikštelę, kurioje sustoti moja vietiniai.

Praėjus 2 valandoms nuo išvažiavimo iš miesto, mes jau einame link slėnio. Tiksliau, mus veda savanoriškai nusiteikęs vietinis gidas, kuriam, žinome, kelionės gale reikės duoti dirhamų (buvom šešiese, tad nusprendėm duoti 120 MAD). Bet senukas geranoriškas, be to, kalba angliškai, pasakoja istorijas, todėl neprieštaraujame. Visas slėnis tęsiasi galbūt 3 kilometrus, bet ne sezono metu nusekus upės vagai, ja galima eiti kaip keliu. Todėl pasiekiame ne tik turistines vietas, kur nuo uolų vasarą žmonės šokinėja į natūralius vandens baseinus, bet ir pačias upės ištakas. Pakeliui užkandame čia pat augančių datulių, mus lydi draugiški šunys, pora baikščių katinų, prakulniuoja asilas su varovu, aplink auga palmės, daug mažyčių restoranėlių, kurie per 30 min. siūlosi pagaminti šviežius tadžinus. O pačiame slėnio gale atrandame ant uolų gyvenantį hipį ir skardžio apačioje įsikūrusį apelsinų sulčių pardavėją. Stiklinės kaina? 15 MAD. Deramės. Nuleidžia iki 10 MAD. Tokioje vietoje tinka. Geriam. Saldžios. Lietuvoje tokių negausi.

Kelionė atgal buvo įdomesnė, nes nusprendėm, kad atgal kalnų šlaitais eiti nebenorim. Juos jau matėme. Geriau eiti upės skardžiu. Nusileidę virve žemyn į patį upės pakraštį, prilaikydami vienas kitą, palengva, sprausdamiesi per siaurus takelius bandome nenuslysti į apačioje tyvuliuojantį vandenį. Kampai vingiuoti, dažnai tenka lenktis ar persisverti per uolą, kad sugebėtum peršokti į kitą pusę. Širdis daužosi, kojos truputį virpa, iš toli uolų properšos atrodė labiau praeinamos. Gidas šypsosi „Slowly slowly“. Norėdamas nepaprieštarausi. Vasarą čia galima plaukioti ir šokinėti į vandenį, žiemą – vaikščioti ir kopinėti uolom. Vandenyje plaukioja žuvys ir nardo į požeminius urvus ir iš jų.

Savira ir katinai

Savira įsikūrusi uostamiestyje, ir, vietiniai sako, kad tai yra vieta kurioje užsukęs dienai, gali lengvai likti savaitei. Atvykęs savaitei – mėnesiui. Nežinia kas atsitinka su tais, kurie atvyksta ilgiau, bet nakvynės namų šeimininkai buvo ir iš Kanados, ir iš Vokietijos. Mėlynos valtys, ratus sukančios žuvėdros, ramuma aplink, protarpiais vietinių balsus pertraukianti malda per garsiakalbį.

Atvykus į Savirą mokomės derėtis.

-Kiek už automobilio stovėjimą per naktį?

-250 MAD.

-Kiek, kiek sakėt?

-Im sorry, my friend, 25 MAD.

-Hmm, 15 MAD?

-Gerai.

Nenustebkit jei mieste jus užkalbins lietuviškai – lietuviai šią vietą mėgsta, įsikuria mieste arba 20-30 km aplink esančiuose kaimeliuose ir per dieną gaudo bangas. Ši vieta yra populiari banglentininkų gretose – saulė, ilgi paplūdimiai, šiltas vanduo. Tiesa, vieta kur visada sutiksi bangas yra pakeliui į Savira ir vadinasi Plage Tamri. Važiuojat pro šias vietas pravartu dairytis į pakelę, nes galima sutikti tuntą guvių ožkų, kurios čia pat laksto medžių šakomis ir rupšnoja šakeles. O baigusios ėsti – nušoka ir šuoliuoja prie bandos.

Viešint Saviroje ryte būtina aplankyti žuvų turgų – vietiniai žvejai savo laimikį deda ant ledo ir čia pat parduoda. Čia žuvis šviežesnė ir pigesnė negu medinoje, į kurią rekomenduojama žuvį nešti tik išsikepti ant grilio. Jūros gėrybių kainos gana mažos – kilogramas didžiųjų krevečių 170 MAD, mažas krabas – 30 MAD, didelis krabas – 60 MAD, stambi dorada – 50 MAD, didelis omaras – 250 MAD. Pigiausios sardinės – už 15 vienetų prašo 10 MAD. Išsikepti jūros gėrybes kainuos labai nevienodai. Kaina kinta priklausomai nuo maisto kiekio ir rūšies: krūva sardinių apskrus už 50 MAD (duona, vanduo ir salotos įskaičiuota). Kilogramas krevečių, 3 krabai, 2 didelės žuvys gali kainuoti ir 200 MAD. Be to, turguje yra ir jūros gėrybių vežimėliai – už 10 MAD galima paragauti jūros ežio ir suvalgyti austrę su šviežiai išspausta žaliąja citrina.

Kainos stebina ir medinos turguje – sveriamos pasakiško skonio alyvuogės – ~0,5 kg kainuos apie 20 MAD, medaus saldumo granatų sultys – 10 MAD, apelsinų – 5 MAD. Restoranų meniu kainos taip pat menkos – didelė lėkštė lęšių arba omletas su alyvuogėmis (ypatingai rekomenduojama išbandyti) 10 MAD, tadžinai – 20-35 MAD. Nepamirškit – penktadienis yra kuskuso diena, todėl tą dieną kuskusas bus labai gardus. 60 MAD už didelį arbatinuką mėtų arbatos (išeina 12 stiklinių arbatos), 2 šviežiai keptos duonos gabaliukai – 5 MAD.

Neretai vakarienės metu restorane galima sulaukti svečio ilgais ūsais, kuris atėjęs pasėdės kiekvienam bevalgančiam ant kelių. Žinoma, kaip ir diktuoja Maroko taisyklės – svarbiausia kraštutinumai. Todėl katinas maisto arba nekaulys visiškai, arba išsimiegojęs nuspręs, kad yra nuodėmė nepasidalinti jautienos tadžinu su visais čia esančiais jo svečiais. Jeigu labai patiksit katinui – palydės iki nakvynės ir įsikurs jūsų kambaryje. Kiek katinui būti viduje – spręsti jums, nes palydėtas link durų pamiauksės iki rytojaus. Kaina už nakvynę visur panaši – 5 EUR žmogui riade arba 10-13 EUR žmogui už atskirą kambarį viešbutyje.

Vakarienei geriau apsipirkti dienos metu. Užsukite į Driss kepyklą, kurioje kainos tokios, kad nejučiom prisikemši visą kuprinę. O pasirinkti yra iš ko – bandelės su migdolais, karamele, šokoladu, įvairiais džemais, kremais, torto gabaliukai ir visos kitos gėrybės kainuos po 4-5 MAD, todėl apsipirkus už 30 MAD pavalgysi pats ir pamaitinsi draugus. Kiek brangiau kainuoja šviežia baklava – 120 MAD už kilogramą. Bet asortimentas labai ir didelis. Viską susipirkus galima keliauti į vakarienės vietą ant riado stogo.  Nesant elektros lempučių – galima pasirūpinti žvakių, nes tokiose nakvynės vietose ant stogų būna daug žvakidžių. Arba paprasčiausiai į spalvotą celofano maišelį įkišti paprastą žibintuvėlį ir prisegti prie skalbinių virvės. Švelnus vėjelis, ratus sukančios žuvėdros, besileidžianti saulė, tamsiai oranžinis dangus. Atvažiuoji dienai, lieki savaitei.

Marakešas – Livin‘ la Vida Loca

• Važiuok, važiuok, žalia dega! STOK, arklys iš dešinės!
• Kur toliau?!
• Palauk, ramiai, tegu pypina, ne mums čia!
• MES ŽIEDE STOVIM!
• Į DEŠINĘ! Į dešinę suk!
• Nėra čia kelio, nėra dešinės!
• Tiesiai tada! STOOK, autobusas važiuoja!

Marakešas buvo judrus. Pasitiko chaosu ir nuojauta, kad padarėme didelę klaidą nepasistatę mašinos prieš įvažiuodami į senamiestį. Krūva į bet kurią pusę važiuojančių automobilių, asilų traukiami vežimai, greitai lakstantys motoroleriai ir visa tai – vienu metu! Kur dar visur užimtos stovėjimo aikštelės. Įvažiavus į vieną iš jų, paprašėme laisvos vietos, kuri atsirado, kai prižiūrėtojai tiesiog išstūmė vieną mašiną į gatvę ir mus įleido į jos vietą. Sumokėjus 40 MAD, paaiškėjo, kad mes negalime čia būti, nes „nesame vietinio riado gyventojai. Tačiau ne bėda, draugai! Važiuojame kartu – parodysime kur galima gauti laisvą vietą.“ Pravažiavus 3 „turėjusias būti laisvas vietas“ galiausiai įsukame į požeminį garažą, kur 5 žmonių pagalba sugebame prisiparkuoti. Viskas! Atrodo, kad akmuo nukrito nuo širdies. Kaina už stovėjimą? 120 EUR! Eurų, ne dirhamų. Ar pasiutot? Akivaizdžiai rodome, kad kaina netinkama ir važiuojam lauk. Palaukit, draugai, deramės! 100 EUR? Ne. 50 EUR? Ne. 10 EUR. Nors mieste paplitusi stovėjimo kaina automobiliui – 50 MAD, bet nusileidžiame – sumokame ir einame lauk... Pavymui išrašo „čekį“ – popieriaus skiautę.

Pagrindinė Marakešo aikštė Jemma el fna yra didelė turgavietė – žmonės stumdosi, mažos mergaitės tampo už skvernų ir siūlo pirkti vienkartines nosinaites, muzikantai prisikabina ir groja žiūrėdami į akis, pardavėjai apsikabina ir vedasi pas save valgyti sakydami „Same sh*t everywhere, but our sh*t is better“. Pabandei kažką nufotografuoti – mokėk, pažiūrėjai į kažkokį vaidinimą – mokėk. Kiek? Priklauso individualiai nuo atsparumo lygio. Sustojai ir dairaisi – teks mokėti, nes reiškia nežinai ko nori, o žinančių kur ir ko tau reikia – eilės. Vienas iš pačių didžiausių aikštės privalumų – apelsinų sulčių pardavėjai. 4 MAD už didžiausią matytą stiklinę sulčių, kurios yra tokios pat skalsios ir skanios, kaip ir bet kur kitur. Tik padavus banknotą verta palūkuriuoti ir išgėrus pareikalauti grąžos, nes jos nesirengiama duoti atgal savo noru.

Išgėrę sulčių traukiame ieškoti rekomenduoto vietinės šeimos valdomo restoranėlio – Tiznit. Nors žemėlapiuose restoranas nurodytas, bet ta vieta yra apytikrė ir ją surandam tik paklaidžioję apie 30 minučių. Viduje nė vieno balto žmogaus, tik vietiniai. Geras ženklas. Užsisakome mišrų grilio patiekalą – veršiena, jautiena, aviena, vištiena kepta ant laužo, salotos, kepta duona, alyvuogės, priedai, padažai – 40 MAD. Kivių sulčių bokalas – 20 MAD. Riade besijuokdami pasitinka šeimininkai: kaip, klausia, Marakešas? Livin‘ la Vida Loca?

Imlilas

Kalnų kaimelis iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio. Oras – gaivus, gatvėse pirmyn atgal zuja nešikai, alpinistai, mašinos ir vežimai. Vietiniai sako, kad dabar Toubkalyje šalta – į aukščiausią Šiaurės Afrikos viršukalnę įkopti ir nusileisti užtrunka apie 3 dienas. Apsiribojame vietinėje užeigoje iškeptu sumuštiniu su vištiena ir išeiname pasivaikščioti po kalno papėdę.  Maistas kaimelyje pigus ir skanus – 25-50 MAD asmeniui už sočius pietus. Vaizdai – žydras dangus, vietomis dar žalia žolė, ruda kalno skalda, tolimas asilo bliovimas, malda per garsiakalbį. Pasivaikščiojimui po kalnus ši vieta yra ideali. Daugybė kelių, keliukų, o kopiant kalno viršun, galima surasti ir šventyklą, apsistoti Aremd miestelyje, kur ir nakvynės kainos nėra didelės, ir peizažai bus nepakartojami.

Po kalnų kaimelio vykstame link Marakešo, bet sustojame Ait Ourir – miestelis nuo didmiesčio nutolęs apie 35 kilometrus. Pasirinkimas labai vykęs. Per Airbnb rasta nakvynė – visas vietinio berbero namas už 36 EUR. Susitikę su šeimininku pasidedame daiktus, pasiskirstome po kambarius ir mauname į vietinį turgų. Pakeliui nušluojame bandelių kepyklą ir vos išėję pro duris kimbame į samosas su aviena. Vietiniai šypsosi ir supranta – europietis ragauja skanų maistą.

Turguje yra visko ir viskas yra šalia – vaisiai, kiaušiniai, kruopos, žalia mėsa. Aplink bėgioja vaikai, pardavėjai kartas nuo karto įduoda vaikams po didelę alyvuogę, kudakuoja vištos, siaurais takeliais važinėja motociklai. Apsipirkę grįžtame į riadą. Ir sužinome naujieną... Mūsų šeimininkas yra prancūzų restorano šefas, 30 metų gyvenęs Nicoje. Įdėmiai paklausinėjęs ar mokame ruošti kuskusą ir išgirdęs iš mūsų kaip mes jį žadam ruošti, po 2 minučių jau aiškina mums ką, kaip ir kodėl reikia daryti. Kaip ruošti vištą, kokio storumo pjaustytos daržovės turi būti ir, kad pamiršome nupirkti česnaką. Darom kaip liepiami. Rezultate – bendras stalas nukrautas valgiais ir vakarienė su istorijomis. Kai kurie suvalgė keturias lėkštes maisto. Be to, paaiškėja, kad šeimininkas, arba kaip jis pristato save – Momo (Mohamedo trumpinys) dar yra ir kvepalų kūrėjas, Grase atidaręs kvepalų krautuvėlę.

Ryte papusryčiavę ir išuostę krūvą Momo gamintų kvepalų traukiame į miestą – bus parodyta vieta, kur nusipirkti argano aliejaus ir juodo muilo. Atvažiuojame prie mažos užeigėlės pavadinimu Herbeuse el Mostaki. Užėjus į vidų pasitinka eterinių aliejų kvapas. Puolame rinktis prekes. Už 200 gr. juodojo muilo sumaišyto su Atlaso kalnų gėlių, eukalipto arba levandų aliejumi mokame 20 MAD. Argano aliejaus buteliukas, kuris čia pat užpildomas prie akių – 30 ml. – 30 MAD. Gryni eteriniai aliejai – 30-60 MAD už 15-20 ml. Suvenyrų pirkimo įkarštyje pardavėjos nusprendžia, kad visiems reikia išgerti mėtų arbatos. Visi geriame. Neužilgo renkamės prekes toliau. Gal sumuštinių su migdolų riešutų sviestu? Prašytume... Perkant Maroke yra įprasta atsisėsti ir kartu pabendrauti su pardavėju, išgerti arbatos, kurią pardavėjas čia pat ir padaro. Geras paprotys. Norėtųsi ir Lietuvoje taip...

Vienas arbatos receptas, kuriuo mus čia pat pavaišino pardavėjas iš Saviros: kardamonas, žvaigždinis anyžius, svilarožė, grazdikas, citrinžolė, eukalipto kristalo gabaliukas, Ceilono cinamono gabaliukas, kelios kadagio uogos, šafranas. Atrodė, kad gertume arbatą su medumi, nors visą saldumą suteikė prieskoniai. O ir pati arbata buvo... Tikra arbata...

Ouzoudas ir beždžionės

Judame tolyn link Maroko vidurio – Ouzoudo krioklių. Vasarą čia viskas žalia, krioklių baseinuose maudosi žmonės, aplink galima nakvoti palapinėse už porą eurų nakčiai. Bet dabar – žiema, todėl vakarėjant ir naktį temperatūra krinta iki +6ºC, tad renkamės nakvynę puikiuose namuose už 10 EUR nakčiai. Be to, dabar – ne sezonas, lankytojų mažai, todėl esame apgyvendinami gerokai erdvesniuose apartamentuose su pusryčiais, keramikinėmis lovų apdailomis, raštuotomis sienomis, šildytuvais. Sode – auga citrinos, mandarinai, apelsinai, granatai.

Ryte traukiame link krioklių, į kurių apačią veda du keliai. Vienas – neturistinis, vingiuoja apačion per molingą žemę ir laiptelius, kuriuos atstoja medžių šaknys. Matyti netgi suakmenėję medžiai uolienoje. Aplink daug vietinių restoranėlių, pasisėdėjimo vietų, priėjimų prie vandens. Tai vieta kurią tiesiog smagu tyrinėti ir joje pasiklysti. Būtent šį kelią ir parodytų vietiniai „gidai“, kurie siūlo savo paslaugas už 10 MAD asmeniui. Kitas kelias – grįstas akmenimis, šonus spaudžia parduotuvės ir suvenyrų kioskeliai. Bet mes lekiame į kiek kitokias pramogas – tolumoje žaidžia grupelė makakų (magotai). Jas lydi vyras su dideliu maišu nelukštentų žemės riešutų, kuriuos mums iškart padalina ir pamoko kaip gauti dėmesio iš makakos. Reikia ateiti šalia turėklų ir atsisukti į juos nugara. Tuomet gyvūnas užlipa ant turėklų ir šoka ant nugaros nestipriai įsikibdamas į plaukus. Viskas. Galima palaimingai šypsotis kai beždžionė lukštena riešutus ir gliaudo juos tiesiai tau ant galvos. Vyrui, žinoma, sumokam. 20 MAD. Pakraipo ūsus, bet nieko nesako.

Bandymas kur nors eiti su beždžione baigiasi vos prasidėjęs – makaka švelniai trukteli už plaukų arba ausies taip pasakydama, kad kai kurie čia esantys vis dar pusryčiauja... Fotografuojamės su šviesiai geltono kailio draugais, maitinam juos granatais ir čia pat subėga visas būrys beždžioniukų – kiekvienas tiesa leteną ir prašo granato vaisių. Duodam. Ima elegantiškai – su nykščiu ir smiliumi. Baimės nerodo, matyt, pratę prie žmonių draugijos ir tuo mėgaujasi. Vienas iš mažių bando traukti telefoną iš galinės kelnių kišenės. Nepavyksta. Pamatęs, kad buvo pastebėtas krinta atbulom ir bėga šalin.

Leidžiamės žemyn. Iki paties baseino apačios. Jame kursuoja aštuonviečiai savadarbiai plaustai. Deramės, kad 6 asmenims pasiplaukiojimas kainuotų 100 MAD. Sukertame su vairininku rankomis. Bendraujame, šnekamės, juokaujame, fotografuojame. Aplink žaižaruoja saulės spinduliai, ant tolumoje matomo kalnyno krinta šešėliai, tolį gaubia rūkas. Krioklys fasadom krinta žemyn, o susidūręs su uolomis skleidžia purslus ir dulksną aplink. 10 minučių žadėtas pasiplaukiojimas virsta 25 minučių plaukiojimu po visą baseiną, prie žemyn krintančios srovės, prie uolų. Suprantame, kad gavimas yra neatsiejamas nuo bendravimo.

Taghazoutas ir kupranugariai

Atlanto vandenynas. Ramybė. Vandens temperatūra – 20 ºC. Tad maudytis gruodį gali tik balti žmonės nežinantys kas yra šiltas vanduo.  Paplūdimiu ramiai žingsniuoja kupranugaris ir šalia jo einantis šeimininkas. Norite pajodinėti? 10 MAD. Baisiai jau aukštas tas kuprius, gal tiek to. Kupranugaris nenusimena. Paėjėjęs keliolika žingsnių gulasi ir pradeda vartytis smėlyje. Šeimininkas apkabina jį per kaklą. Atrodo, vietiniai šiuos gyvūnus gerbia labiausiai iš visų.

Pats kaimelis yra labai mažas – trumpa plati pagrindinė gatvė, daug banglentininkų, nuostabius vaizdus siūlantys riadai ir nakvynės namai – ant kalno, prie pat vandenyno. Kainos visur panašios 10-13 EUR žmogui. Daug kas siūlo pradedančiųjų banglentininkų kursus – už 2 val. kursus su įranga, kostiumu ir instruktoriumi – 200 MAD. Įrangos nuoma be instruktoriaus – 100 MAD. Bet prieš ką nors užsisakant geriau pasitarti su nakvynės namų šeimininkais, kurie parodys geresnes vietas nuomai, patars ką geriau nuomotis, kur vykti. Mūsų riado savininkė sakė, jog Taghazoute bangų nėra jau trečia savaitė, todėl dauguma vyksta į kitas vietas.

Tačiau liekam čia – po visų nuotykių, važinėjimų, matytų įspūdžių tetrūksta tik ramiai šniokščiančio vandenyno, svirplių čirškimo, gaivaus ir šilto, vasarą primenančio vėjelio. Išties, ne visi grįžta miegoti į savo kambarius. Daug smagiau paskutinę naktį praleisti ant stogo įrengtose terasose, patogiai įsitaisius raštuotoje kanapoje po atviru dangumi.

Dėkojame Makaliaus skaitytojui Pijui Girdziušui už įspūdžius!

Savaitgalio išvykos Lietuvoje įgauna pagreitį! O jei trūksta minčių, štai pažvelk – net 30 lankytinų vietovių Lietuvoje, kurias nors kartą tikrai privalai aplankyti!

Nida:

1. Parnidžio kopa – pustoma smėlio kopa Nidos pietuose, Kuršių Nerijoje, apie 50 m virš jūros lygio.

2. Skulptūra V. Kernagiui atminti – skulptoriaus Romo Kvinto iš bronzos išlieta skulptūra surado tinkamiausią vietą – Nidą!

Anykščiai:

3. Medžių lajų takas Anykščiuose – nauja turistams itin patraukli atrakcija, vienintelis toks takas ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje.

4. Anykščių sakralinio meno centras – čia monsinjoras Albertas Talačka paliko savo sukauptą dailės kūrinių kolekciją, asmeninę biblioteką ir archyvą. Yra į ką pažiūrėti!

5. Apžvalgos aikštelė, esanti Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokšte – bažnyčia išskirtinė ne tik savo aukščiu ir achitektūriniu paveldu (neogotikinė dvibokštė bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje – 79 m), meno kūriniais, bet ir apžvalgos 33 m. aikštele bokšte.

6. Angelų muziejus – pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą angelų kolekciją padovanojo kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris.

7. Burbiškio dvaras – įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių.

8. Labirintų parkas – Anykščiuose esantis karklų labirintų parkas – smagi pramoga visai šeimai. Jis yra šalia kelio į Kurklius, prie Šlavėnų.

9. Apžvalgos bokštas Bijeikiuose – Anykščių regioniniame parke – stovi ant didžiulės kalvos 15 metrų aukštyje, stovi ant kalvos, esančios 163 m virš jūros lygio.

10. Arklio muziejus (Niūronių kaime) – čia galima susipažinti su arklio ir žmogaus draugystės istorija, pamatyti daug neregėtų senovinių daiktų, pajodinėti žirgais ar pasivažinėti karieta.

11. Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Voruta, yra šiauriniame Anykščių pakraštyje. Piliakalnis stūkso aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis.

12. Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį akmuo Lietuvoje, esantis už 6 km į pietus nuo Anykščių, netoli  Šventosios. Šalia yra gražių takų pasivaikščioti.

Druskininkai

13. Velnio akmuo – dar vadinamas Švendubrės akmeniu – yra dešimtas pagal dydį akmuo Lietuvoje, esantis šiauriniame Švendubrės kaimo pakraštyje.

14. Grūto parkas – netoli Druskininkų esantis parkas, kuriame yra gausi tarybinio laikotarpio veikėjų skulptūrų ekspozicija.

Kauno apskritis

 15. Dubravos rezervatinė apyrubė – rezervatas esantis Kauno rajone, įsteigtas retiems miškams ir kitoms vertingoms augalų rūšims išsaugoti, yra gražus pasisvaikšiojimo takas aplink.

16. Kalniškių konglomeratų atodanga – geologinis gamtos paveldas, paskelbtas saugomu 2005 m. Atodanga yra Kauno rajone, Samylų seniūnijoje ties Žiegždriais, Kauno marių kairiajame krante.

17. Kauno botanikos sodas užima 62,5 ha žaliąjį plotą pačiame Kauno centre. Augalų kolekcijas sudaro per 7000 rūšių.

18. Atominis bunkeris Kaune – įkurtas 6 metrai po žeme – sovietmečio civilinės saugos slėptuvėje. Čia galima pamatyti išskirtinius technikos eksponatus: Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario, Antrojo pasaulinio, Šaltojo karo ir dabartinių laikų, veikia civilinės saugos technikos vystymosi raidos ekspozicija.

19. Žaliakalnio funikulierius – pirmas toks įrenginys Lietuvoje, įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą.

20. Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, vienas gražiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje.

21. Pyplių piliakalnis įspūdingas gamtos paminklas, esantis Nemuno kairiojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje.

Vilniaus apskritis

22. Skališkių (Liucionių) uola – Lietuvos Respublikos geologijos paminklas, keli objektai viename: ola arba urvas, konglomerato uola ir šaltinis.

23. Vilniaus katedros varpinė - šis bokštas buvo gynybinės sienos dalis, dabar čia gali užkopti ir turistai pasimėgauti puikia panorama.

24. Vingio parkas − Neries vingyje esantis parkas, kurio plotas − 162 ha. Parko pietrytinėje dalyje, užakusio ežero vietoje, išlikusi maža pelkė.

25. Šv. Jonų bažnyčia (Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia), stovi Vilniaus senamiestyje, Vilniaus universiteto teritorijoje. Vasaros metu galima užkopti į varpinę ir pasigrožėti nuostabia panorama.

26. Aušros Vartai – tai vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentų Vilniuje, religinio turizmo traukos centras, istorijos ir architektūros paminklas.

27. Vilniaus šv. Onos bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje, puikus gotikinės architektūros pavyzdys.

28.  Vilniaus universiteto botanikos sodai Vilniuje yra du: (M. K. Čiurlionio g. 110) ir Vilniaus priemiestyje, Kairėnuose (Kairėnų g. 43, Vilnius).

29. Trys Kryžiai – paminklas Vilniaus mieste ant Plikojo kalno, verta užlipti ir pasigrožėti vaizdais.

30. Gedimino pilis (Aukštutinė pilis) saugo Vilniaus įkūrimo istoriją, o jos viduje yra muziejus, kurį bent kartą tikrai verta aplankyti ir tuo pačiu pakilti iki pilies viršaus, iš kurios atsiveria puiki panorama.

Nuo Lietuvos ją skiria beveik 18 tūkstančių kilometrų, o tai beveik tas pats, kas perskristi per pusę pasaulio. Naujoji Zelandija yra tiksliai kitoje Žemės rutulio pusėje nei Lietuva. Pirmasis šioje šalyje išsilaipinęs europietis buvo olandas Abelis Tasmanas (jo garbei pavadintas gražiausias šalies nacionalinis parkas), tad šalis gavo pavadinimą Nieuw Zeeland pagal Zelandijos provinciją Nyderlanduose. Makalius.lt redaktorė Rūta nuvyko ten su draugais ir atsivežė daug įspūdžių!

Mintis aplankyti šį kraštą gimė labai paprastai: vieną šaltą sausio rytą draugas Marius pranešė makalius.lt puslapyje radęs „bombą“: aviabilietai į Naująją Zelandiją tik už 550 €! Tiesa, skrydis iš Stambulo, bet juk iki jo nusigauti – vieni juokai. Ir dar viena smulkmena: kelionė nusimatė tik po 10 mėnesių (spalį). Gerai, sakau, o kiek dienų keliausim, mielasis drauge, savaitėlę kokią? Buvau informuota, jog per savaitę spėsiu nebent nuskristi, atsigerti kavos ir grįžti. Žodžiu, jeigu jau varyt, tai rimtai. Pagalvojau gal minutę – noriu! Nepraėjus nė dienai, bilietai jau buvo nupirkti (iki Stambulo taip pat), darbe vadovai palaimino mano beveik mėnesį atostogų ir netgi suradau dar du mirtinai trokštančius prisijungti kompanionus (tiesą pasakius, toli ieškoti nereikėjo, nes visi trys bendrakeleiviai yra mano artimiausi draugai). Taigi, keturiese. Kaip vėliau paaiškėjo, šis skaičius idealus tokiai kelionei, mat visa šalis buvo išmaišyta automobiliu, tad automobilio nuoma ir kuras, bei dar kai kurios išlaidos dalijosi iš keturių.

Apie Naująją Zelandiją žinojau tik tiek, kad ji yra oi kaip toli, toliau nei Australija, ir kad ten buvo nufilmuoti visi Žiedų valdovo filmai. Vasarai besibaigiant, po kelių savaičių intensyvaus planavimo ir diskusijų, išvarvėjusiomis nuo naršymo internete, bet degančiomis iš jaudulio akimis, apsiginklavę net trimis Lonely Planet kelionių gidų knygomis, mes pagaliau turėjome nušlifuotą kelionės maršrutą, viešbučių bei visokio plauko apgyvendinimo įstaigų rezervacijas kiekvienai nakčiai (nė vienos nakties nenakvojome toje pačioje vietoje), bei automobilio nuomos patvirtinimą.

Šiame pasakojime pabandysiu sudėti savo trijų savaičių įspūdžius, labiausiai įsiminusias aplankytas vietas ir įtikinti tave, kad Naujoji Zelandija yra gražiausia šalis pasaulyje.

Pradžia

Pradžia nelengva. Nuskridome iki Stambulo, ten sėdom į kitą lėktuvą ir kilom į dangų link Abu Dabio oro uosto. Abu Dabyje 10 valandų laukėme kito skrydžio. Tada 14 valandų skridome į Sidnėjų. Sidnėjuje  6 valandas laukėme paskutinio skrydžio į Oklandą. Skrydis Sidnėjus – Oklandas suvalgė dar 4 valandas. Liksiu amžinai dėkinga bičiuliams, kurie ilgų skrydžių metu visaip linksmino mane, save ir visų mūsų aplankytų lėktuvų įgulas bei keleivius, krėtė pokštus ir negailėdami dalijosi gera nuotaika. Turbūt net nesakyti nereikia, kad po ilgos kelionės ir kelių valandų numigimo tai šen, tai ten bei visų laiko juostų kirtimo, mūsų šypsenos – nebe tokios plačios. Tačiau po dvylikos valandų grožio miego, gyvenimas tapo daug mielesnis, todėl buvo galima ir išlįst apsižvalgyti.

Šiaurinė sala

Oklandas (Auckland)

Oklandas neretai vadinamas „burių miestu“, kadangi jo uoste pilna jachtų. Sutikti malonūs vietiniai paaiškino, jog kas trečia Oklande gyvenanti šeima turi jachtą ar kitą vandens transporto priemonę.

Oklande aplankėme įspūdingą Kelly Tarlton Antarktidos muziejų. Šiame interaktyviame muziejuje visos zonos yra po žeme, o pagrindinė tema – Antarktida: nuo pirmųjų atradėjų (čia pastatytos autentiškos stovyklų kopijos, gidai pasakoja kaip, anais laikais, neturėdami modernių priemonių, pirmieji žmonės pasiekė asšigalį) iki šių dienų mokslinių tyrimų stovyklų. Taip pat galima aplankyti ir pašerti pingvinus jų gyvenamajame kompekse, kuriame nuolat palaikoma minusinė temperatūra ir pasivaikščioti ilguose tuneliuose, įrengtuose po milžinišku akvariumu.

Oklando gyventojai – modernūs ir stilingi miestiečiai. Labai jaučiama maisto kultūra, čia ir be žiburio rasi įdomių vietų pavalgyti ar pasėdėti. Laimingi žmonės, pagalvoju, nes per mažiau nei 20 minučių gali keltu pasiekti šalia miesto išsidėsčiusius balto smėlio paplūdimius (netoliese esanti Waihekee sala garsėja kaip vienas geriausių šalies kurortų). Aišku, dauguma šia privilegija tikrai naudojasi – populiarios išvykos su šeima ar draugais į gamtą po darbų ir savaitgaliais.

Paskubomis apžiūrėję dalį miesto ir jo įžymybių, bei apžvelgę panoramą iš Oklando TV bokšto, į gamtą išvažiavome ir mes.

Rotorua

Gal pradėsiu nuo to, jog Naujojoje Zelandijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse. Sutartu laiku atvykę į autonuomos saloną, gavome savo automobilį, po to sekė kelios vairavimo pamokėlės, ir štai, apsukę kelis ratus aplink kvartalą, palikome stilingąjį Oklandą. Paminėsiu, kad keliai labai geri, platūs, tad neįprastas eismas visai negąsdino. Važiuodami pakrante, aplankėme kelis laukinius paplūdimius. Vieni paplūdimiai balto smėlio, kiti – visiškai juodo. Keista buvo matyti tokį kontrastą kelių šimtų metrų atstumu. Paplūdimiuose sutikome daug banglentininkų, skrodžiančių bangas – šis sportas ypač populiarus. Taip pat pakeliui porą kartų  sustojome stebėti dar vienos  pramogos – šuolių nuo aukštų tiltų prisirišus guma. Norėjau išbandyti, tačiau būtina užsisakyti iš anksto, o ir laiko neturėjome daug. Mūsų tikslas – kvapnusis Rotorua miestelis. O kvapnus jis tikrai – kiekvieną, atvykusį čia, iškart pasitinka supuvusių kiaušinių kvapas, tvyrantis ore. Visa tai dėl to, jog šis kurortas garsėja geizeriais, burbuliuojančiais ežerais, terminiais vandenimis ir taip toliau. Pavakare apsilankėme SPA – įvairios temperatūros mineraliniai baseinai, purvo vonios – visa tai įrengta tiesiog lauke, natūralioje erdvėje po atviru dangumi!

Kokios spalvos gali būti ežero vanduo? Mėlynos, žalios, rudos (?), pasakysi tu. O aš tau sakau: oranžinės, žydros, salotinės, geltonos, raudonos ir t.t. Visą spalvų gamą pamatėme Waiotapu parke, garsėjančiame ypatingu geoterminiu aktyvumu. Nuo spalvų raibsta akys, o jausmas toks, lyg kas būtų susprogdinęs vaivorykštę. Viskas burbuliuoja ir garuoja. Paklausiau parko darbuotojo: kas laukia žmogaus, įkritusio į šį akiai mielą ežerą? Atsakymas: mirtis. Visi kaip susitarę pradėjome vaikščioti dar atsargiau.

Dar vienas įdomus dalykas Rotorua regione – etniniai Maorių kaimeliai. Maoriai buvo pirmieji Naujosios Zelandijos čiabuviai, ir iki šiol nemaža jų bendruomenė gyvena šalyje. Iš kitų gyventojų jie išsiskiria tamsesniu gymiu (panašiu į Amerikos čiabuvus indėnus), vyrams priimtina auginti ilgus plaukus. Jų kultūros pasididžiavimas – Kapa haka šokis, atliekamas iškišus liežuvį ir plačiai išpūtus akis (pažiūrėk youtube, labai įdomu  ) Kaip pastebėsi ir šiame pasakojime, nemažai vietovių pavadinimų neturi nieko bendra su valstybine anglų kalba. Visa tai – senosios Maorių kalbos palikimas. Šių dienų maoriai puikiai intergravosi į visuomenę ir dirba įprastus darbus, o kaimeliai dažniau yra tiesiog turistinė atrakcija. Nepaisant to, buvo tikrai įdomu pažiūrėti. Gidas parodė, kaip kaime ruošiamas maistas: paimama didžiulė tvirta medinė dėžė, į ją sukraunami maisto produktai (dažniausiai mėsa, bulvės ir kitos daržovės), tuomet dėžė dedama į termiškai aktyvią karštą duobę, uždengiama, karštis atlieka savo darbą ir per kelias valandas patiekalas – jau paruoštas. Buvo smalsu, koks maisto skonis (prisimink, ką pasakojau apie visame regione tvyrantį kvapą), todėl buvome pavaišinti iš burbuliuojančio šaltinio ką tik ištrauktomis virtomis kukurūzų burbuolėmis, kurios buvo visiškai normalaus skonio (skanios).

Waitomo urvai

„Žvaigždėtas požemių dangus“ – taip apibūdinčiau šį gamtos stebuklą. Liftu nusileidome į trijų lygių urvą, kuris kadaise skendėjo po vandeniu, o jame dėl terminio aktyvumo pradėjo formuotis kalkakmenio urvai. Per milijonus metų urvai išaugo į įspūdingas keisčiausių formų uolienas, nepaliekančias abejingų savo dydžiu. Urvai puikiai pritaikyti pasivaikščiojimams, nutiestos trasos, laipteliai, turėklai nerangiems turistams, taip pat įrengtas subtilus apšvietimas. Nusileidus į žemiausią lygį prieš akis sumirga dangaus skliautas – lyg stovėtum po žvaigždėmis, nors tai iš tiesų ne žvaigždės, o tam tikra jonvabalių rūšis, gyvenanti tik Naujojoje Zelandijoje. Milijonai jų nusėję urvo lubas ir sienas. Ir šviečia šie jonvabaliai ne mums įprasta geltona, o ryškiai žydra spalva. Labai noriu nufotografuoti, bet visos nuotraukos gaunasi juodos, arba su vos pastebimais šviesos taškeliais.

Mūsų turui urvuose einant į pabaigą, gidas netikėtai paklausė: ar kada įsivaizdavote, ką reiškia būti visiškai aklam? Kadangi neregių grupėje neatsidaro, gidas tuojau pat pademonstravo: liepė visiems stovėti savo vietose ir išjungė visas šviesas požemyje. Absoliuti tamsa man iki tol buvo nepatirtas jausmas. Įsivaizduok – mojuoji sau prieš veidą ranka ir nematai net menkiausio šešėlio   

Tongariro nacionalinis parkas

Tongariro trasa – viena žymiausių ir gražiausių pasaulyje pasivaikščiojimo vietų, idealiai tiko vienos dienos žygiui pėsčiomis. Tai – viena pirmųjų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų vietų. Tongariro parką sudaro trys aktyvūs ugnikalniai, galintys bet kurią minutę išsiveržti. Visa trasa veda palei vulkanų suformuotus sustingusius lavos srautus. Papėdėse tyvuliuoja nuodingi smaragdiniai ežerai. Pasivaikščiojimas pareikalavo nemažai jėgų ir ištvermės – kopiant į ugnikalnį, mano širdis tai mirdavo, tai vėl atsigaudavo  Bet stovėjimas ant kraterio krašto ir suvokimas, koks mažas esi šioje gamtos didybėje, vertas bet kokių pastangų. Trumpai apibendrinant – dar niekada gyvenime nesijaučiau taip nežemiškai gerai. Manau, panašų jausmą patiria alpinistai, šturmavę viršukalnę 

Velingtonas (Wellington)

Centrinėje šalies dalyje, tarp Šiaurinės ir Pietinės salos įsikūrusi šalies sostinė Velingtonas dažnai keikiama dėl prastų orų. Miestas įsikūręs uoste, prie audringos Tasmanijos jūros, tad orai čia keičiasi dažnai ir iš esmės. Nuo Olkando šis miestas skiriasi tuo, jog, kaip ir pridera sostinei, yra kultūros ir menų centras. Velingtone gausu dangoraižių, kuriuose įsikūrę pagrindiniai šalies verslo centrai, tačiau čia labai gražiai dera Viktorijos laikų dvasia ir šių dienų modernizmas. Užsikabarojus ant Viktorijos kalvos, miestas tartum susilieja į darnią visumą. Pasak mūsų Lonely Planet gido, Velingtonas yra kosmopolitiškiausias Naujosios Zelandijos miestas, čia gyvena daugiausiai imigrantų. Tuo netrukome įsitikinti, ieškodami vietos vakarienei, perėję kelias centrines gatves radome turbūt visų pasaulio virtuvių restoranus ir užeigas. Galiausiai sukirtome turkišką kebabą, kuris buvo ne prastesnis už ragautą Stambule. Kalbant apie maistą, įdomu tai, kad nemaža dalis Naujosios Zelandijos patiekalų pavadinimų turi gilią prasmę ar kažkam dedikuotą pavadinimą. Šalyje mėgiami įvairūs saldūs kepiniai, kurių čia – visa galybė, populiarūs mėsa (jautiena, kiauliena, aviena, kartais žuvimi) įdaryti pyragaičiai. Čia galima paskanauti ir skrandžiui sunkiai suprantamų patiekalų, pavyzdžiui cheesy beans potatoes. Pirmiausiai bulvės iškepamos orkaitėje ant iešmo, vėliau supjaustomos riekelėmis. Tuomet sumaišomos su saliamiu, sūriu, kivi vaisiais ir pupelėmis, paruošiama kažkas panašaus į plokštainį ar picą ir tada dar viskas kepama, kol traškiai paskrunda 

Pietinė sala.

Nežinantiems paminėsiu, kad Naujoji Zelandija sudaryta iš dviejų pagrindinių salų – Šiaurinės ir Pietinės, jas skiria vos kelios dešimtys kilometrų. Šis atstumas įveikiamas keltu ir trunka apie penkias valandas, nes kelias stipriai vingiuoja tarp nuostabių fjordų.

Marlborough vynuogynai

Na, turbūt jau pats pavadinimas pasako, ko mes čia atvykome   Vos išriedėjus iš kelto, prasideda vynuogių laukai – klimatas šioje salos dalyje itin tinkamas. Šiame regione yra įsikūrę keliolika vynuogynų. Dažniausiai tai – šeimos verslas, o jų gaminamo vyno pavadinime būtinai bus paminėta ir šeimos pavardė. Daugumoje vietų prašoma susimokėti simbolinį degustacijos mokestį, tačiau vyno pila gausiai, gal netgi pernelyg gausiai. Vynuogynuose dirbantys žmonės su meile pasakoja apie jų gaminamą vyną, kokių tradicijų laikomasi ir kodėl rekomenduoja vieną ar kitą rūšį, kviečia pasivaikščioti po vynuogių lysves. Aplankę kelis vynuogynus, turėjome užtektinai vyno atsargų likusiai kelionės daliai ir netgi buvome apsirūpinę lauktuvėmis.

Abelio Tasmano Nacionalinis parkas

Šis parkas – visų gamtos mylėtojų svajonė, dar viena nepaprasto grožio vieta ir šiaip jau nebjaurioje šalyje. Jame uždraustos bet kokios transporto priemonės, išskyrus valtis ir laivelius, taigi į parką galima patekti tik vandens keliu. Išsilaipinus krante prasidėjo žygis įspūdingais miškais tarp nematytų augalų, medžių, peraugusių paparčių, pakeliui sutinkant pingvinus, ruonius, margaspalvius paukščius ir kitokius gyvius. Virš šniokščiančių upių kabo pasitikėjimo nekeliantys mediniai tilteliai. Čia galima rasti ir įspūdingųjų Kauri medžių. Tai – labai stori ir visiškai tiesaus kamieno medžiai, kurie auga tik Naujoje Zelandijoje. Dydžiu jie gal šiek tiek ir nusileidžia sekvojoms, kurias teko matyti Kalifornijoje, tačiau atrodo vis tiek įspūdingai. Paėjus keletą kilometrų miškais vaizdas kardinaliai keičiasi – žydros lagūnos, skalaujamos ramios jūros ir jose augančios palmės labiau primena idilišką Karibų vaizdelį, nei laukinės gamtos parką.

Foxo ir Franz Jozefo ledynai

Žinau, žinau – ledynų yra ne tik Naujojoje Zelandijoje. Bet šie yra ypatingi tuo, kad niekur kitur pasaulyje nerasi ledyno, taip arti prisislinkusio prie subtropikų klimato miško. Įsivaizduok – eini eini per super-mega-didelių paparčių girią, kurioje kabo lianos ir ūbauja beždžionės, saulė kepina, jau net ir su marškinėliais karštoka darosi, pasuki už kampo, o ten slėnyje stūkso milžiniška melsvai pilka siena. Prie ledyno priartėti draudžiama ir tai iš toli rėkia koks tūkstantis įspėjamųjų ženklų bei užtvarų. Informacinėje lentoje galima pasiskaityti ir nesmagių istorijų, kaip kokia nors grupė ar pora drąsių, bet nelabai protingų žmonių, nusprendę, kad ženklai tik patariamojo pobūdžio, žuvo įkritę į tarpeklį, ar buvo užmušti krentančio ledo luito.

Christchurch

„Kristaus bažnyčia“ pavadintas didžiausias Pietinės salos miestas, garsėjęs įspūdinga katedra, galbūt ir nebūtų paminėtas šiame pasakojime, jei ne vienas faktas – likus maždaug pusmečiui iki mūsų atvykimo, visas miesto centras buvo visiškai sugriautas stipraus žemės drebėjimo (6,3 balo) ir po jo sekusių požeminių smūgių. Didžioji dalis centro vis dar aptverta vielos tvora, tad puikiai matosi užkonservuotos gatvės, į kurias jau pusmetį niekas nebuvo įkėlęs kojos, laikas ten tarsi sustojęs. Pastatai, nors kai kurie ir stovi, yra nesaugūs, kadangi žemės drebėjimo metu sienose ir pamatuose atsirado tarpų ar įtrūkimų. Įžengti ten griežtai draudžiama. Uždarytose gatvėse gausiai pribyrėję nuo pastatų nubyrėjusio tinko likučių, langų stiklų, palikti apgadinti automobiliai, o šaligatvių plytelės išsiklaipiusios į visas puses. Pastatų vitrinose puikiai matyti, kur kokia įstaiga buvo: štai restoranas, kuriame ant stalų indai su maisto likučiais bei jau spėjusiais išgaruoti atkimštais vyno buteliais, o štai čia – vyriškų drabužių parduotuvė, dulkių sluoksniu nuklotos prekės vis dar guli lentynose. Štai čia buvo kažkieno biuras, išduoda ant stalų išvartyti monitoriai, klaviatūros ir ant žemės pasklidusi popierių krūva. Garsioji katedra taip pat buvo sugriauta. Nepaisant visko, po truputį miestas atstatomas, atidaroma vis daugiau gatvių, nesaugūs pastatai griaunami, vietoje jų dygsta kiti. Nepaisant didelio tragedijos masto, žemės drebėjimo metu žuvo kiek daugiau nei 50 žmonių.

Milfordo fjordai (Milford Sound)

Pasakysiu labai rimtai – nėra pasaulyje gražesnės vietos už šią. Jeigu kada nors esi vartęs kokį nors kelionių gidą apie Naująją Zelandiją, ten neabejotinai buvo, o gal net ant viršelio puikavosi šių fjordų nuotrauka. Iki šio stebuklo reikia sukarti 200 kilometrų kelią, vingiuojantį serpantinais, šalikelėse net įrengtos stovėjimo aikštelės, kur stojama atvėsinti automobilių stabdžius. Toliau seka aukščiausiai pasaulyje esantis šviesoforas – per kalną iškastame ilgame tunelyje yra eismas vienpusis, tad šviesoforo pagalba penkiolika minučių skiriama eismui iš vienos pusės, paskui tiek pat iš kitos. Nuvažiuoti tiesiog apžiūrėti peizažą šiuo atveju būtų tas pats, kaip nieko nepamatyti. Pasiplaukiojimas lėtaeigiu keltu tarp fjordų trunka apie tris valandas. Turbūt nėra tinkamų žodžių aprašyti vaizdui: nuo kalnų upeliais teka tūkstančiai nedidelių krioklių, aplink laivą nardo tiktų tikriausi delfinai, pakrantėse tingiai įsitaisę pingvinai bei ruoniai, o keltas neskubėdamas plaukia siauru koridoriumi tarp milžiniškų, upių kadaise išgraužtų sienų. Nuo krioklių kylančių purslų susidaro tūkstančiai vaivorykščių. Tą dieną žodį oho pasakiau turbūt daugiau kartų nei per visą savo gyvenimą.

Naujojoje Zelandijoje lankytinų vietų – tūkstančiai, o gal net milijonai. Turbūt nėra pasaulyje labiau kontrastingos šalies – nuo balto smėlio paplūdimių su palmėmis iki ledynų, nuo įspūdingų kalnų, dykumų, geizerių, fjordų, kalnuose susiformavusių ežerų, kurių vandenį galima gerti, iki ryškiai žaliuojančių pievų, pakrantės uolų, krioklių, neregėtų gyvūnų... Ši šalis, regis, susirinko iš gamtos viską, kas gražiausia   

Jeigu įdomu kiek visa tai gali kainuoti, štai populiariausių prekių ir paslaugų vidutinės kainos:

Kelionė į Kubą buvo kiek netikėta, nes nusipirkome ją paskutinę minutę, likus aštuonioms dienoms iki išskridimo. Tad laiko tinkamai suplanuoti kelionę beveik nebuvo, o tiek, kiek bandžiau tą daryti, tai susidurdavau su ta pačia problema – interneto nebuvimas Kuboje. Kuboje beveik niekas neturi interneto namuose. Vienintelį kartą internetą namie teko matyti pas pasiturinčius žmones, tačiau norint prie jo prisijungti, vis tiek reikėjo turėti specialią interneto kortelę, kurią galima nusipirkti tik ETECSA skyriuje. Todėl iš anksto užsisakyti ekskursiją, autobusų bilietus, mašinos nuomą yra neįmanoma ir net neverta gaišti laiko. Kaip supratome po kelionės – planuoti savo atostogas Kuboje yra neįdomu! Todėl džiaugėmės, kad neturėjome jokio tikslaus plano, o tik kelis lankytinus objektus galvoje, kuriuos norime pamatyti.

INTERNETAS

ETECSA yra vienintelis ryšio operatorius Kuboje. Tad norint įsigyti kortelę ir naudotis internetu tekdavo stovėti po 45 minutes eilėse prie jų pardavimo vietos. Net ir pakliuvus į kokią nors ekstremalią situaciją nebūtų galimybės tiesiog įsijungti lietuviško operatoriaus mobilius duomenis ir naudotis internetu, nes tokio dalyko tiesiog nėra. Internetas yra tik per wi-fi ryšį ir tik parkuose bei prie didžiųjų viešbučių. Bet wi-fi prieiga parke dar nereiškia, kad jis ten veiks. Parkuose susėda per kelis šimtus internautų vienu metu, tad ryšio kokybė tik išimtinais atvejais buvo vidutiniška, o kartais jo tiesiog nebūdavo. Viena interneto kortelė su nutrinamu kodu – 1CUC, vienu pirkimu vienas asmuo gali įsigyti tik tris tokias korteles. Parkuose, kuriuose yra internetas, galite sutikti daug kortelių perpardavinėtojų, kurie už dvigubą kainą siūlo korteles „jūsų patogumui“. Tačiau po pirmųjų trijų interneto paieškų dienų  ir visų kitų nepatogumų tiesiog supratome – juk atostogos yra tam, kad pailsėtume interneto.

Kadangi kelionė buvo netikėta, kelias dienas užtrukau, kol supratau, kur esu ir, kad tai realybė, o ne sapnas. Šioje kelionėje mane visada lydėjo kažkoks malonus jaudulys, tarsi pirmą kartą įsimylėjus. Matant Kubą, jos žmones, girdint visur grojančią latino muziką – salsą, regatoną, man nuolat ėjo šiurpas per kūną. Buvo taip gera, nesinorėjo nieko, tik pasinerti į šią šalį giliau ir labiau pažinti ją bei jos žmones. Jau po pirmos dienos Havanoje supratau, kad esu visiškai kitame pasaulyje negu gyvenau ir keliavau iki šiol. Kubos negali sulyginti su niekuo. Kitokia kultūra, kitokia architektūra, kitokios gatvės su senoviniais automobiliais, kitokie žmonės, kitokios parduotuvės, kitoks požiūris į viską. Mintys taip susijaukė, kad negalėjau suprasti nei kur esu, nei kodėl, nei kuriame laikmetyje.

Nusileidome Varadero oro uoste. Dar prieš kelionę žinojome, kad čia tikrai neliksime, nes tai labai turistinis miestas: su „viskas įskaičiuota“ viešbučiais, pilnais kanadiečių ir išpūstomis kainomis. Juk žymiai įdomiau pagyventi pas vietinius, pasiklausyti jų istorijų ir pamatyti jų gyvenimą. Visur gyvenome pas juos, vadinamuose „casa particular“. Apie „casa particular“ reikia atskiro pasakojimo. Tai unikalus dalykas, kurio neteko matyti niekur kitur pasaulyje. Prieš keliolika metų Kubos valdžia leido paprastiems piliečiams užsiimti turistų apgyvendinimo paslauga. Beveik kas antras gyvenamasis pastatas Kuboje turi iškabą ant kurios parašyta „casa particular“. Žmonės, gavę leidimus vykdyti šią veiklą, dalį savo gyvenamosios vietos perdarė į kambarius, kuriuose priima turistus. Dažniausiai tai kambariai su atskiru dušu ir tualetu, tad nėra jokio nepatogumo jausmo ar privatumo trūkumo, kad reikia dalintis savo atostogomis su namų šeimininkais. Visos „casa particular“, kuriose gyvenome, buvo labai tvarkingos, patalynė ir rankšluosčiai – švarūs. Susidariau nuomonę, kad kubiečiai ir jų namai yra labai tvarkingi. Visi švariai apsirengę, kvepinasi, namuose malonus kvapas. Didesnių miestų gatvėse, žinoma, kitaip. Kalnai šiukšlių, statybinių atliekų. Tačiau užėjus į namus visada apsidžiaugi. Dauguma „casa particular“ turi jaukius kiemelius, kuriuose galima pasiilsėti nuo dienos įspūdžių, o ryte pavalgyti skanius pusryčius. Kas vakarą šeimininkai paklausia, ar pageidausite ryte pusryčių. Mes visuomet valgėme pas šeimininkus ir niekada nenusivylėme. Kiaušinienė, vaisiai, duona, sviestas, sūris, dešra, natūralios sultys, kava – dažniausiai viskas net netilpdavo. Kava Kuboje – pasakiška!  Kiek teko pusryčiauti mieste, visuomet nusivildavome, nes negaudavome tokios gausybės skanumynų, kaip „casa particular“. Šeimininkai labai draugiški ir kiekvieną kartą pakalbina ispanų kalba, tačiau jei jos nemoki – susikalbi šypsena. Kuboje nedaug žmonių kalba angliškai, net ir jaunimas nemoka paprasčiausių žodžių, tad tai kartais kelia šiokių tokių problemų. Pavyzdžiui, derantis dėl kainos ar bandant išsiaiškinti įvairius turistinius reikalus. Tačiau niekur nesidėsi – tenka bandyti juos suprasti ir po kelių dienų, pažadu, jau galėsite susikalbėti! Bet... Nors visi yra draugiški,  visgi mes, turistai, jiems esame pajamų šaltinis, tad reikia būti budriems. Kiekvienas kubietis stengiasi gauti komisinius iš visko, ką tu beplanuoji daryti. Kiekvienoje „casoje“ paklaus, į kurį miestą planuoji vykti toliau ir čia pat pasiūlys „geriausią“ „casą“ tame mieste. Pasiūlys iškviesti tau „saugiausią“ taksi arba rekomenduos „geriausią gidą“. Žinoma, tokiu atveju mes, turistai, sumokame didesnę kainą, o kainos skirtumas keliauja rekomendavusiam.  Jei nenori permokėti, geriau savo planus laikyti paslaptyje. Tuo labiau kad Kuboje paprasta susirasti gyvenamąją vietą, taksi ar gidus.

HAVANA     

Havana – jaukiai triukšmingas miestas. Nors transporto judėjimo Havanoje nedaug, bet triukšmo nuo senų automobilių variklių netrūksta. Pirmas dienas neįmanoma atitraukti akių nuo jų. Vieni išblizginti, ryškiai nudažyti, kiti – vos birbiantys, apipuvę, bet visi savotiškai žavūs. Be šių automobilių Kuba būtų ne Kuba. Tą sako patys gyventojai. Kubiečiai, kurie turi automobilį, turi užtikrintą pajamų šaltinį. Geriausiai išsilaikę ir išblizginti senukai vežioja turistus po Kubą. Kai kur už valandą šios pramogos prašo net 60 CUC! Tačiau mes, pasitelkę visus savo derybininkų įgūdžius ir gudrybes, nusiderėjome iki 25 CUC (~19 EUR), gal įmanoma ir daugiau... Automobilių kiekis Kuboje nedidėja, tad jų kaina nuolat auga (Lada 6-tukas – 17.000 USD), taigi paprasti žmonės, kurių atlyginimas vos siekia 40 CUC, apie juos net nesvajoja, o tie, kurie paveldėjo juos iš savo senelių ar prosenelių, gali džiaugtis europietišku atlyginimu. Tačiau Kuba yra socialistinė šalis ir kartais atrodo, kad kiek pinigų beturėtum, jų nebus kur išleisti. Tuščios parduotuvės, kuriose vien konservai, aliejus, romas ir asmens higienos prekės brangesnėmis kainomis nei Lietuvoje. Parduotuvėse nerasite jokių tarptautinių prekių ženklų. Na, gal kelis: Nestle ledus, Palmolive ir Adidas. Po dešimties dienų Kuboje degalinėje pamačiau M&M’s saldainius, tai buvo nepakartojamas jausmas, net šūktelėjau iš džiaugsmo ir prisipirkau jų kaip vaikas.

Havana yra brangi. Turistinėse vietose kainos nenusileidžia Europos miestams. Karštas patiekalas – 10 CUC-15CUC (8eur – 12eur), kokteilis – 4CUC-5CUC, ledai – 2CUC, alus – 1,5CUC-2CUC. Havanoje dalį savo gyvenimo leido E.Hemingvėjus. Jis lankydavosi įvairiuose baruose. Ten, kur lankydavosi rašytojas, yra būtinai pakabinama lentelė su užrašu „Čia lankėsi E.Hemingvėjus“, o kainos ta proga padvigubinamos, bet vistiek smagu nueiti į vieną iš tų vietų:  La Floridita ar Bodegita del Medio. Šiuose baruose nuo ryto šurmuliuoja turistai ir groja gyva muzika. Visoje Kuboje ištisai girdėsite iš kur nors atsklindančią muziką. Ryte pabusite taip pat nuo muzikos per šeimininkų televizorių, arba nuo muzikos iš garsiakalbio, kurį nešasi jaunimas gatve. Kubiečiai atsikėlę ryte, beruošdami pusryčius savo svečiams, arba dainuoja, arba trypčioja į ritmą. Muzika yra visur ir visada. Čia nebūtina eiti į šokių pamokas, galite paprašyti bet ko gatvėje ir jis ar ji mokės. Vakarai ir naktys Havanoje buvo nuostabūs. Gatvėse daug vietinių, čia jie pramogauja. Kas tiesiog išsinešęs kėdę stebi praeivius, kas atsisėdę didesnėmis kompanijomis ant laiptų žaidžia šaškėmis, kas klausosi muzikos, kas valgo ar rūko cigarą. Miestas visiškai saugus, gal kiek tamsokas, bet gatvėse jautiesi saugiai, dėl to galima klaidžioti jomis iki pat paryčių.

Havanoje praleidome tris dienas, išnaršėme visą centrinę ir senąją Havaną, pasivažinėjome su senoviniu Chevrolet. Sudalyvavome „Free walking tour”, vakarais šokdavome visuose baruose iš eilės, ragavome skaniausių kokteilių ir tiesiog pamiršome apie visą likusį pasaulį. Na, o toliau, per stebuklą gavom išsinuomoti mašiną, judėjome link Vinjales – derlingiausio Kubos regiono, kuriame auginamas žymusis Kubos tabakas cigarams.

VINJALES

Kelionė į Vinjales užtruks apie kelias valandas. Kelias puikus – tuščia autostrada. Tačiau mes užtrukome ilgiau, nes pakeliui paėmėme pavėžinti vietinį kubietį, kuris mums parodė ilgesnį, bet gražesnį kelią kalnais ir kaimeliais. Tad užtrukome apie 5 valandas, bet tikrai vertėjo, nes pamatėme Kubos kaimus ir nuostabius kalnuotus peizažus. Kalnus keitė tabako plantacijos, jas – cukranendrių plantacijos, jas – kaimeliai, o kaimus – kalnai. Keliukas ėjo aukštyn ir žemyn, serpantinais ir lygumomis. Važiavome besimėgaudami gamtos vaizdais pro langus ir besiklausydami kubietiškos salsos garsų. Už nemokamą pavėžėjimą, atvykus į Vinjales, mūsų pakeleivis pasiūlė apsilankyti jo draugo tabako plantacijoje nemokamai. Sutikome. Be abejonės, įsigijome kvapnių cigarų, už kuriuos mūsų pakeleivis greičiausiai gavo komisinį, bet žinant, kaip skurdžiai gyvena vietiniai – negaila, juk tai yra Kuba, komisinių kraštas! Tabako plantacijos čia visos vienodos, tad nėra reikalo gaišti laiko ir svarstyti, į kurią važiuoti – tiesiog užsukite į pirmą pasitaikiusią. Visose plantacijose Jums papasakos apie tabako auginimą, džiovinimą, fermentaciją, parodys, kaip yra sukamas cigaras, duos jų parūkyti ir, žinoma, pasiūlys įsigyti. Pradinė kaina – 4 CUC už vienetą. Tačiau įmanoma nusiderėti iki 2 CUC, tik reikia kantrybės. Plantacijose pirkti cigarai buvo tikrai kvapnūs ir kokybiški.

Kitą dieną raiti leidomės į VINJALES slėnį. Labai populiari pramoga tarp turistų , tačiau turistų ten sutikome nedaug, nes slėnis didžiulis. Turizmo agentūros siūlo trijų valandų jodinėjimą arkliais slėnyje už 40 CUC, tačiau nuvykus savarankiškai, prie vieno iš įėjimų, užeiti į slėnį galima sutarti už 10 CUC. Taip ir padarėme. Gavome arklius ir nujojome grožėtis slėniu. Iš tiesų, tai buvo gražiausia gamta matyta Kuboje. Iki horizonto arba iki kalnų papėdžių besitęsiančios kavos, cukranendrių, tabako, vaismedžių plantacijos. Rymantys neįprasto reljefo ir formos kalnai. Fone salsos muziką pakeitė gamtos garsas, ritmingai žygiuojantis arklys lengvai sūpavo, prieš akis keitėsi nuostabūs vaizdai, po kelių kilometrų pajutau tokį didžiulį atsipalaidavimą, kad, rodos, per apsilankymą Vinjales slėnyje pailsinau savo kūną ir mintis metams į priekį. Kas kelis kilometrus slėnyje stabtelėdavome vis skirtingose plantacijose: tabako (vėl), cukranendrių, kavos. Kiekvienoje yra papasakojama apie auginimo ir derliaus nuėmimo ypatumus. Cukranendrių plantacijoje mus pavaišino cukranendrių sirupo ir romo su medumi kokteiliais, kavos – kava, tabako – cigaru. Visur pagal nutylėjimą, o kartais gidui pareikalavus, reikia palikti arbatpinigių. Ir, žinoma, visur yra siūloma įsigyti toje plantacijoje auginamų produktų ar jų gaminių. Plantacijose (išskyrus tabako) nieko pirkti neapsimoka, nes tų pačių produktų galite rasti pigiau. Atsipalaidavę bei pailsinę sielą grįžtame į miestelį, pavakarieniaujame ir skubame į „kultūrnamyje“ vykstančius šokius.

MAŠINOS NUOMA KUBOJE

Kaip jau minėjau, išsinuomoti automobilį iš anksto beveik neįmanoma, nes nuomos punktai neturi interneto, kai kurie – net mobilaus telefono. O nuoma vykdoma principu: jei šiuo metu turime mašiną – išnuomosime, jei ne – ateikite vėliau. Ir rezervuoti mašinos, kuri tuoj tuoj turi grįžti, negali NIEKAIP – reikia sulaukti, kol mašina pasieks nuomos biurą. Kodėl – neklauskite! Taigi, mums pasisekė ir pirmoje vietoje kaip tik buvo grįžęs kinas GEELY. Nuomotis mašiną Kuboje yra brangiau nei Šveicarijoje! 70-90 EUR dienai. Tačiau tikrai verta, jei neturite pakankamai laiko. Nuomojantis mašiną daug sutaupysite nesinaudodami viešuoju transportu, kuris nėra pigus (200 km kelionė – 25 CUC-30 CUC), taip pat laiko, nes viešasis transportas taip pat yra senovinis ir rieda labai lėtai. Daug kur galėsite nuvykti savarankiškai ir nereikės permokėti ekskursijų organizatoriams. Bandėme skaičiuotis, kad per dvi savaites Kuboje, dėka automobilio ir galimybės visur vykti savarankiškai, sutaupėme apie 300-400 EUR. Vairavimas Kuboje yra paprastas, nes nėra daug automobilių, o autostrados, kurios yra labai plačios ir patogios bei tęsiasi per visą Kubą, išvis tuščios. Naktį vairuoti nerekomenduojama, nes gatvėse ir autostradose yra daug šunų, vištų, karvių ir žmonių, tačiau kartais važiavimo naktį tiesiog neišvengsi, tad reikia būti atidiems ir viskas bus gerai. Žmonės keliuose stabdo automobilius, nes viešasis transportas yra labai neišvystytas ir žmonės keliauja tranzuodami. Jei mokate ispanų kalbą, būtinai pasiimkite pakeleivį, jis papasakos daug įdomų dalykų apie vietinių gyvenimą, kartais duos gerų patarimų: kur nuvykti, ką pamatyti ir kiek kas turi kainuoti, kad nepermokėtumėt kaip turistas. Vietiniai net pasiūlys pinigų už pavežimą! Policija turistų nestabdo, nes pagal numerius mato, kad automobilis yra nuomotas. Kartais tenka sustoti prie patikrinimo postų, kuriuose pareigūnai patikrina dokumentus.

SANTA KLARA IR TRINIDADAS

Tęsėme savo kelionę į Kubos rytinę pusę. Pakeliui aplankėme miestelį Santa Klarą, kuriame yra palaidotas Che. Santa Clara yra kiek kitokia nei visa Kuba. Šiame mieste yra įsikūrę keli universitetai, tad gatvėse pilna studentų,  yra nemažai barų, klubų – gyvenimas verda kiaurą naktį. Lankytinų objektų šiame mieste nėra daug, tad čia pakanka praleisti vieną arba dvi dienas. Po Santa Klaros vykome į Trinidadą.

Trinidadas yra nedidelis, jaukus miestelis su spalvotais pastatais ir raudonais stogais. Miesto panorama labai skiriasi nuo likusios Kubos. Nedideli vieno ar dviejų aukštų pastatai, atrodo, tarsi lipa vienas ant kito. Žvelgiant į apačią iš apžvalgos bokšto matosi painūs stogų labirintai ir siauros pėsčiųjų gatvelės. Miestelis tvarkingas, bet labai turistinis. Parduotuvėse ir kavinėse kainos taip pat turistinės. Daug veiklų ir pramogų. Daug gerų vietų pašokti arba nueiti į šokių pamoką. Miestelis įsikūręs netoli jūros, tad dienos metu galima pasilepinti paplūdimyje Playa Ancon. Playa Ancon – baltutėlio smėlio ir žydro vandens paplūdimys maždaug už 5 km nuo miestelio centro, kurį tikrai verta aplankyti.  Sausio-vasario mėnesiais Kuboje rekomenduojama lankytis pietinėje dalyje esančiuose paplūdimiuose, nes šiaurėje dažniausiai būna labai vėjuota ir apsiniaukę. Playa Ancon praleidome kelias dienas, kurios buvo skirtos nardymui, saulės vonioms ir poilsiui nuo judėjimo iš vienos vietos į kitą.

Nardėme Playa Larga esančiame nardymo centre. Povandeninis pasaulis buvo skurdokas, atrodė, kad žuvys ir visi kiti jūros gyventojai atostogauja. Na, bet juk nerti visada yra smagu, netgi jeigu nieko nesusitinki po vandeniu.

Playa Ancon buvo mūsų tolimiausias taškas, nuo ten judėjome atgal. Kadangi stengėmės kiekvienoje naujoje vietoje pabūti bent dvi, tris naktis, kad geriau susipažinti su gamta ir miesteliais, tai dvi savaitės Kuboje atrodė mažokai. Labai skubant ir turint automobilį tai yra įmanoma, tik, manau, kad kiek vargintų.

Po kelių tinginiavimo dienų judėjome link Playa Ancon, kur taip pat buvo suplanuotas nardymas. Nuo Playa Larga iki Playa Ancon galima vykti dviem būdais: autostrada arba pajūrio keliuku. Žinoma, rinkomės pajūrio keliuką, kuris vedė per nuostabią Kubos gamtą, miestelius ir kalvas. Stabtelėjome išsimaudyti Grand Vegas krioklyje (reikia gerai paprakaituoti, kad iki jo nukakti ir išsimaudžius gaiviame krioklio vandenyje gerai paprakaituoti, kad grįžti atgal, bet tikrai verta) ir vakarop atvykome į Playa Ancon. Playa Ancon yra visiškai mažiukas kaimelis, kuriame be nardymo ir paviršinio nardymo, nelabai yra ką veikti (na, dar yra krokodilų ferma, kurios taip ir neaplankėme). Nedidelis Playa Ancon paplūdimys buvo super jaukus, ypač vakarais, kai restoranėliai į paplūdimį išnešdavo stalus, kėdes ir grilius. Vienintelis dalykas, kuriuo reikia pasirūpinti iš anksto prieš vykstant į Playa Ancon, yra apgyvendinimas. Paplūdimyje, tiesiai ant smėlio, yra keliasdešimt „casa particular“, tačiau visos jos buvo užimtos, tad mums teko gyventi antroje eilėje nuo jūros. O taip norėjosi skanių pusryčių tiesiai ant smėlio! Gėrimai Playa Ancon buvo šiek tiek įdomesni negu Playa Larga. O ir nardymo instruktoriai, įranga, aptarnavimas buvo aukštesnio lygio, nes Playa Larga nardymo centras yra privatus, o ne valstybinis. Ypač patiko naktinis nėrimas!

Štai ir liko dvi dienos, per kurias turime sugrįžti į Havaną, priduoti savo GEELY ir judėti atgal link Varadero. Jis taip ir liko neaplankytas (visi sakė, kad taip jam ir reikia), nes nusprendėme praleisti paskutines naktis ir dienas Havanoje, kurios, atrodo vis negana, nes ji kasdien vis kitokia, vis įdomesnė. Pažinodama save, žinau, kad trys dienos vienoje vietoje ir man ima darytis nuobodu, bet tik ne Havanoje! Šiam miestui galima drąsiai skirti 3-5 dienas. Tiesiog klaidžioti, pasiklysti, sėdėti parkuose, klausytis muzikos, šypsotis, gerti romą ir tiesiog pamiršti viską. Tą ir darėme paskutinę naktį, tik šiek tiek mums sukliudė lietus. Taip ir nepavyko nuvykti į patį pačiausią latino muzikos klubą „1830“, kuris yra po atviru dangumi... Per lietų jis nedirba. Bet tai ženklas, kad reikės grįžti!

Kuba padarė nepamirštamą įspūdį, lyginant su kitomis aplankytomis šalimis. Manau, kad po 7-10 metų Kuba labai pasikeis ir taps panaši į kitas turistines šalis. Tačiau kol kas – tai nepakartojama patirtis, laiko mašina, kuri nukelia į tuos laikus, kai dar nebuvau gimusi. Iš vienos pusės labai smagu keliauti laiku, kai žinai, kad visada grįši į savo šiuolaikinį pasaulį Europoje, iš kitos pusės – gaila ten gyvenančių žmonių, kurie neįsivaizduoja kaip ir kuo dabar gyvena likęs pasaulis. Bet gal dėl to jie tik laimingesni? Ačiū tau, Kuba, kad priminei, ką reiškia įsimylėti! :)

Už spalvingus įspūdžius dėkojame Elvyrai Šiukštaitei

Turbūt jau žinai, kad Sankt Peterburgas – Rusijos kultūros ir meno sostinė.  Čia gimė pasaulinio pripažinimo pelnę F. Dostojevskio romanai, gražiausios P. Čaikovskio simfonijos, operos ir baletai. O kur dar prabangi architektūra, išskirtiniai meno kūriniai, turtinga istorija bei kultūros tradicijos, iki šios dienos įkvepiančios daugelį nūdienos menininkų. Tiesiog neįmanoma nesižavėti! Nepaprasta vieta, šiltai ir svetingai pasitinkanti visus svečius. Visada svajojau aplankyti šį miestą, tad džiaugiuosi galintis tokią galimybę suteikti ir tau!  Straipsnyje pateikiu populiariausias ir, mano nuomone, verčiausius aplankyti objektus, o įsigyti VISĄ ekskursijų paketą gali čia pat, paspaudęs PERKU!

Sankt Peterburgas yra vienas iš nedaugelio miestų, galinčių pasigirti ilgesnėmis ir šviesesnėmis vasaros naktimis nei įprasta. Toks laikas, kuomet dangus būna skaidrus visą naktį, vadinamas baltosiomis naktimis. Per jas mieste rengiama daugybė festivalių bei koncertų, neretai ir po atviru dangumi! Jei nori apie šį nuostabų miestą paskaityti plačiau, rekomenduoju užsukti čia.

Jei jau skaitai šį straipsnį, greičiausiai esi įsigijęs Makaliaus organizuojamą kelionę į Sankt Peterburgą, kurios programą dar kartą gali perskaityti čia. Visos vietos į šią kelionę jau parduotos, o aš džiaugiuosi, kad būsi vienas tų, kurie turės galimybę susipažinti su nuostabiu Rusijos miestu. Kelionė nenumaldomai artėja, todėl metas pasirūpinti keliomis detalėmis. Greičiausiai matei, kad nemažai lankomų objektų yra mokami, o bendra jų lankymo kaina – 95 €. Sankt Peterburgas iš tiesų įspūdingas miestas, todėl net neabejoju, kad norėsi eiti į visus programoje numatytus objektus. Na, o jeigu nori išsirinkti mėgstamiausius, štai daugiau informacijos apie juos:

Ermitažas – tai ne tik visos Rusijos kultūros lobynas, bet ir unikali meno kolekcija, demonstruojanti viso pasaulio meno istorijos raidą. Tai vienas gražiausių ir žinomiausių muziejų pasaulyje. Muziejuje saugoma daugiau nei milijonas eksponatų, išdėstytų keliuose šimtuose unikalių patalpų. Paskaičiuota, kad kasdien lankantis muziejuje ir nagrinėjant kiekvieną eksponatą, susipažinti su visa muziejaus kolekcija užimtų apie 80 metų. Todėl ekskursija bus apžvalginė – pamatysime visko po truputį!

Izaoko (Isakijaus) soboras + kolonada – tai Rusijos širdis ir buvusi pagrindinė jos Katedra. Ši Katedra yra viena didžiausių visame pasaulyje, jos pastatymui buvo sunaudota daugiau nei 400 kg aukso. Katedra yra veikianti, tačiau tuo pačiu – tai ir muziejus. Vidinė erdvė sukelia didingumo pojūtį, tad tikrai būsite nustebinti. Katedros-soboro kupolas, tapęs viena pagrindinių miesto panoramos detalių, yra vienas didžiausių kupolų Europoje. Čia yra ir kolonada, kurioje yra apžvalgos aikštelė, į kurią galima pakilti ir grožėtis miestu iš viršaus.

Petropavlovsko tvirtovė – XVII a. pabaigoje istoriniame Sankt Peterburgo centre pastatyta tvirtovė. Nevos saloje esančiame tvirtovės pastatų komplekse šiuo metu vyksta parodos bei veikia muziejai, pritraukiantys daugybę turistų ir poilsiaujančių peterburgiečių. Nors tvirtovės funkcija yra apsauginė, tačiau ji  niekada nebuvo naudojama pagal savo karinę paskirtį. Švedai, nuo kurių ji turėjo ginti Šiaurės karo metu, per kelis ateinančius metus buvo sumušti ir po to nebekėlė rimtesnio pavojaus Rusijos imperijai. Iš pradžių šešis bastionus turėjusią tvirtovę daugiau nei 20 000 vyrų statė iš žemės sampilų ir medinių įtvirtinimų, o tarp 1706 ir 1740 m. ji buvo visiškai perstatyta iš akmens. Nuo to laiko ji yra netaisyklingo šešiakampio formos. Į kainą įtrauktas pasivaikščiojimas po tvirtovės teritoriją. Priklausomai nuo aplinkybių (jei nevyks renginiai), lankysime Patropavlovsko katedrą, kuri yra ir Rusijos valdovų nekropolis.

Carskoje selo – daug kam yra žinoma kaip žymaus Rusijos poeto Puškino viena mėgiamiausių vietų. Ši vieta taip pat buvo viena mylimiausių Rusijos imperatorienės Jekaterinos II rezidencijų. Jekaterinos dvaras garsėja ne tik prašmatniais parkais, bet ir vidinėmis dvaro patalpomis, tokiomis kaip didingoji barokinė Didžioji salė ir Gintarinis kambarys. Pastarasis dingo II-ojo pasaulinio karo metais ir dabar vėl yra atkurtas talentingų restauratorių bei menininkų rankomis. Viename imperatoriškųjų rūmų priestate veikė Licėjus, kur prabėgo patys smagiausi žymaus Rusijos poeto Aleksandro Puškino metai.  Ne veltui Carskoje selo buvo ta vieta, kur jis su savo jaunute žmona Natalija praleido medaus mėnesį.

Petergofas – tai imperatoriškų pastatų ansamblis, apsuptas įspūdingų parkų, sodų ir fontanų kompozicijų. Tai viena gražiausių vietovių visame Sankt Peterburge ir jo apylinkėse. Lankysime įspūdingiausią komplekso dalį – parką su fontanais. Savo didybe pribloškia Didysis kaskadas. Čia galima rasti žymųjį Samsono fontaną, draugiškai pasitinkantį ir džiuginantį lankytojus, rasime Adomą ir Ievą, Saulės fontaną ir daug kitokių.

Plaukimas laivu. Pamatę miestą, keliaudami autobusu, pažvelgsime į jį plaukiodami laiveliu Neva, Moikos ir Fontankos upėmis bei kanalais.

Spaso cerkvė – tai vienintelis pastatas Sankt Peterburgo centre, kuris nėra orientuotas į itališkąją klasicistinę architektūrą. Ją 1883 m. pradėjo statyti Aleksandras III, kaip paminklą savo tėvui, žuvusiam toje vietoje nuo teroristo mestos bombos. Statybos baigėsi tik 1907 m., bet laukti buvo verta – Prisikėlimo bažnyčia, vadinama ir Atpirkėjo katedra, yra tikrai verta dėmesio ir fotoaparato objektyvo. Pastato interjeras – mozaika, stebinanti savo grožiu bei jos sudėliojimo meistriškumu. Bus galima pasigėrėti ir restauratorių darbu, atstatant mozaikas po sovietinio niokojimo periodo.

Na, tikiuosi išsirinkai labiausiai norimus aplankyti objektus. Tačiau labai rekomenduoju aplankyti juos visus (viso ekskursijų paketo kaina 95 €)! 

Ką daryti, jei nori aplankyti visus programoje numatytus objektus?

Viskas labai paprasta – spausk „PERKU!“ ir pasirink reikiamą kuponų skaičių. Suvesk keleivių vardus, pavardes ir kitus reikalaujamus duomenis (gimimo datą, kontaktinį telefono numerį) ir pasirink apmokėjimo būdą. Jeigu nori aplankyti tik kelis programoje nurodytus objektus, rašyk mums laišką adresu labas@makalius.lt .

Pirmąjį gegužės savaitgalį radijo laidų vedėja Simona Bandita pasitiko ypatingai. Kartu su mama ir krikšto mama, ji tyrinėjo nuostabią Žydrąją pakrantę Prancūzijoje. „Kasmet mamai padovanoju kelionę vis į kitą šalį. Kartu jau buvome Amalfio pakranteje, Maltoje, Romoje, Tenerifėje, Barselonoje... Būtent čia mama norėtų grįžti ir grįžti, tačiau nusprendžiau, kad tam, kad galėtume rinktis tą pačią kryptį, visų pirma reikia pamatyti dar daug vietų. Kadangi rudenį buvome Amalfyje, galvojau, kad nieko gražiau Europoje nerasiu, todėl iš Nicos per daug nesitikėjau. Galvojau,  kad bus panašu ir gal ne taip gražu. Vis tik, grįžau sužavėta, įsimylėjusi šį kraštą ir jau svarstau, kada čia galėčiau grįžti atgal?“ – pasakojo Simona.

Daug keliaujanti moteris teigė, kad norėjosi trumpos ir malonios kelionės. „Tiek manęs, tiek mamos ir tetos laukė daug darbų, todėl rinkomės trumpą poilsį prie jūros. Pati suradau skrydžius ir puikią vietą pačiame Nicos centre prie jūros. Apartamentai buvo modernūs, šiuolaikiškai įrengti, bet tuo pačiu ir labai prancūziški – su terasa, kurioje kas rytą mėgavomės kava su šviežiais kruasanais,“ – moterišku poilsiu džiaugėsi radijo laidų vedėja.

Simona pasakojo, kad Nicoje buvo užkilusi ant Pilies kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama, pasivaikščiojo po žymųjį turgų, išmėgino ypatingus restoranus, mėgavosi paplūdimiais. „Taip pat tyrinėjome ir Nicos apylinkes. Prieš kelionę klausiau bendrakeleivių, ko jos tikisi iš šios išvykos. Mama atsakė, kad gero laiko prie jūros, teta – kvepalų, todėl pildėme visų norus ir vieną dieną važiavome į Gracą, kuriame pagaminama net 2/3 viso pasaulio kvepalų. Nors aš dar sykį keliaudama šį miestelį praleisčiau, nes tų pačių kvepalų parduotuvių buvo galima rasti ir kitose, artimesnėse vietose, tačiau kartą nuvykti į legendomis apipintą miestuką tikrai reikia. Girdėjau, kad sužydėjus levandų ir kitų gėlių laukams ten tikrai nuostabu,“ – dalinosi Simona Bandita.

Taip pat moterys keliavo į Kanus, kur praleido puikią dieną. Lankėsi legendiniame teatre, kuriame kasmet susirenka kino ekspertai ir stoja ant to paties raudono kilimo, kuris ten budi nuolatos ir priima visus, norinčius ant jo nusifotografuoti. „Buvo nuostabi diena, todėl mėgavomės ir laiku paplūdimyje, aplankėme  žymiąją pilį, apturėjome nuostabią vakarienę mažoje gatvelėje, kuri driekiasi nuo kalno žemyn. Ji – ypatingai siaura ir visa sudaryta iš mažų restoranėlių. Nežinau, ar mums taip pasisekė, ar ten taip būna visada, tačiau bet kur, kur sustodavome pavalgyti, pasitaikydavo itin charizmatiški padavėjai, atrodė, kad visi labai myli tai, ką daro ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Ta prancūziška elegancija, grakštumas ir dėmesys kiekvienai smulkmenai bei akimirkai, tiesiog pakerėjo. O ir maistas visur buvo nuostabus, todėl išragavome visas jūros gėrybes ir žuvis, kiek tik galėjome, dieną vainikuodavome gardaus vietinio vyno taure ir be abejo, prancūzišku desertu,“ – pasakojo Simona.

Keliautojos nepraleido galimybės aplankyti Monaką ir jo pakrantę, įspūdingą Ezė miestelį pilyje ir žymųjį Plage de la Paloma, kuris laikomas vienu gražiausių paplūdimių pasaulyje. „Čia su šeima pailsėti atvažiuodavo  Pablo Picasso. Ši vieta vadinama viena gražiausių pasaulyje, todėl atvykus į Nicą rekomenduoju išsinuomoti mašiną ir bent vieną dieną skirti važiuojant į kairiąją pakrantės pusę. Nuostabūs pliažai, kalnai ir akį gaivinantys vaizdai, dėl kurių būtent šiame pakrantės ruože savo vilas turi pasaulinio garso įžymybės. Kadangi teko domėtis P. Picasso gyvenimu, nepraleidau pro akis ir fakto apie jo mylimiausią paplūdimį, todėl labai norėjau čia atvykti. Ir supratau, kad dėdė Pablo tikrai turėjo gerą skonį,”– juokėsi Simona.

„Na, o paskutinę dieną praleidome taip, kaip ir reikia per atostogas – paplūdimyje. Mums buvo rekomendavę naujai atsidariusį Nicos paplūdimyje esantį restoraną, kuriame gavome visko, ko troško širdis – nuo gultų prie žydros jūros iki lobsterių ir šampano. Todėl atšventusios mamos gimtadienį, dėl kurio ir vykome į Nicą, sėdome į vakarinį traukinį ir išvykome į Milaną, kur kitą rytą mūsų laukė skrydis namo,”  – atostogų įspūdžiais dalinosi Simona.

Radijo laidų vedėja džiaugėsi, kad atostogos tikrai įsiminė ir jos mamai. „Nors ji visada moka džiaugtis paprastais dalykais, o ypač atėjusiu pavasariu ir vasara,  vis tik net jai Nica pakirto kojas. Parvažiavusi į Pakruojį man paskambinusi guodėsi:  „Simuli, man liūdna. Pasidariau valgyti – neskanu, nuvažiavau į sodą – nefaina.“ – abi pasijuokėme, kad prie gero gyvenimo ir ryškių spalvų greitai priprantama, o jei liūdna, vadinasi atostogos buvo tikrai geros, todėl jau ėmėme planuoti ir kitas. Kalbėjome, kad sekanti kelionė turėtų būti kur nors į Graikiją arba Izraelį,“ – kalbėjo moteris.

Pačios Simonos artimiausiuose planuose – kelionė į JAV. „Greičiausiai, keliausim į Čikagą ir Los Andželą. Kelionės ten kas kartą būna ypatingos, o dar filmuosime ir naują „Bus visko“ laidos sezoną,“ – planais dalinosi Simona. Paklausus, kur labiausiai norėtų nuvykti, moteris atsakė: „Jau ilgai svajoju apie Meksiką, tačiau vis ten nenuvažiuoju. Vis dėlto manau, kad greitu metu  tai tikrai turėtų įvykti. Taip pat svajonių sąraše – ir Kenija. Vakarų Afrikoje jau esu buvusi, bet žinau, kad Rytų – pilna įspūdingų ir gražių vaizdų, o aš tiesiogiai priklausoma nuo spalvų ir gamtos, todėl ten labai norėčiau nuvykti,“ – svajonėmis dalinosi Simona Albavičiūtė-Bandita.

Vos atvykus į Varšuvą pasitinka įvairiausių dydžių ir formų reklaminiai plakatai, stovintys prie gatvės, kabantys ant namų ar transporto stotelių. Šį vaizdelį išvysta dauguma keliauninkų ir tie, kurie mieste nesustoja, ypatinga reklamų gausa palydės tik gatvėje, kuria įvažiuojama į miestą. Buvę Varšuvoje labai neilgai, išsiveža – reklaminio miesto – įspūdžius. Tačiau, pasidomėję tikrai rasite daug vertingų ir įdomių dalykų.
Atkeliavę į Varšuvos centrą, pirmiausia išvysite stiklinius dangoraižius, kuriuose įsikūrusios parduotuvės bei kavinės, tačiau ten geriau neužsibūti – parduotuvių asortimentas ir kainos panašios kaip Lietuvoje, tad geriau laiką išnaudoti klajojimui po senamiestį, kuriame išties yra ką pamatyti.

Perėję sankryžą, esančią šalia minėtų dangoraižių, išvysite didžiulį sovietinės architektūros pavyzdį – Kultūros ir mokslo rūmus. Žvelgiant į šį pastatą – gigantą, apima jausmas, kad nusikėlei šešiasdešimt metų atgal. Apeikite jį visą ir keliaukite link Aleja Solidarnošč – ši gatvė driekiasi beveik per visą senamiestį, tad eidami ja ir nuklysdami į šonines gatveles, pamatysite svarbiausius lankytinus objektus. Jos pabaigoje prieisite rūmus ir Pilies aikštę – nuo čia nerkite gilyn po vingiuotas viduramžiškas gatveles ir skersgatvius, o kai pabos – grįžkite atgal ir pereikite tiltą – kitoje upės pusėje rasite gražią gotikinę Šv. Floriano katedrą – dar vieną privalomą lankytiną objektą Varšuvoje.

Senamiestis iš pradžių nustebins savo erdvėmis – gatvės daug platesnės nei Vilniuje, didelės aikštės, daug parkelių su nemažais fontanais ir ančių pilnais tvenkiniais. Parkuose tikrai smagu pasivaikščioti arba sustoti pasidaryti nedidelę iškylą užkandžiaujant ant pievutės. Medžiojant lankytinus Varšuvos objektus, akį džiugina prižiūrėtos gėlės susodintos ornamentais, matyt miesto apželdinimo kompanija tikrai netinginiauja, o gyventojai negražina savo sodelių viešųjų klombų sąskaita. Pasiekus pačią seniausiąją, viduramžiškąją senamiesčio dalį, iškart pajusite, kad miestas tarsi susitraukė – čia, kaip ir priklauso, gatvytės siauros ir vingrios.

Keliaudami link seniausios dalies nepraeikite Popiežiaus Jono Pauliaus II aikštės – erdvi, su kareivių saugomu monumentu. Praėję pro jį, atrasite skulptūrų parką su dideliu fontanu, tvenkiniu ir gėlynu. Čia augančių medžių pavėsyje malonu pasivaikščioti karštą vasaros dieną.

Taip pat, pakeliui į šią aikštę stovi ganėtinai kuklus paminklas J. Pilsudskiui, kuriam kai kurie lenkai praeidami atiduoda pagarbą ar padeda gėlių. Turint omenyje, kokiomis aplinkybėmis Lietuvai teko pažinti šį karvedį, tai stebėti gali būti kiek nejauku.

Vienas iš įspūdingiausių Varšuvos paminklų – A. Mickevičiui. Ant aukšto pjedestalo, apsuptas metalinės tvoros ir įvairiausių lipdinių jūros, paminklas atrodo lyg būtų skirtas šlovingam valdovui.

Norėdami nepalikti nė vienos įžymybės be dėmesio, užeikite į turizmo informacijos centrą – darbuotojai maloniai papasakos kaip ir kur patogiausia nusigauti, duos naudingų žemėlapių ir lankstinukų. Senamiestyje turbūt labiausiai pagarsėjusi aikštė – Turgaus. Joje iki šiol būriuojasi daugybė žmonių, veikia kavinės, taip pat yra nemažai suoliukų, ant kurių prisėdus labai smagu gurkšnoti išsinešti užsisakytą kavą.

Būdami Pilies aikštėje būtinai praeikite Karališkuoju taku (Trakt krolewski), vedančiu iki Vilanovo rūmų (Wilanov palac), kuriais pasigrožėti galėsite ne tik iš išorės, vaikštinėdami juos supančiu didžiuliu parku, tačiau ir iš vidaus.

Keli patarimai –

• Kelio geriau ieškokite žemėlapyje, nes retas užkalbintas atsakys jums angliškai ar rusiškai – nors kalbinome daugybę žmonių, tačiau anglų kalba susišnekėjome tik su turizmo informacijos centro darbuotoja ir kavą virusiu vaikinuku. Įdomiausia tai, kad žmonės, galbūt iš noro padėti, jums uždavus klausimą angliškai, ima atsakinėti lenkiškai, nors ir rodai, kad nieko nesupranti.
• Jei naudositės tramvajumi, geriau sukrapštykite lygiai tiek, kiek reikia bilietukui, nes, davus daugiau, grąžos gali ir nesulaukti – kadangi lenkiškai nesupratome, taip ir nesužinojome, kodėl jos negavome.
• Varšuvoje, lankytinų vietų aprašymus geriausia pasiskaityti iš turizmo informacijos centre gautų lankstinukų, mat prie daugelio jų nėra užrašų kitomis kalbomis, išskyrus lenkų.
• Vaikštinėdami mieste pažvelkite aukštyn, į pastatų sienas – kiek laikrodžių sugebėsite suskaičiuoti? Jų ten nemažai paslėpta netikėčiausiose vietose.

MAKALIAUS organizuojamos kelionės į Varšuvą.

Rudenį kelionių organizatorius „Itaka“ sudrebino Lietuvos kelionių pasaulį su žinia apie tiesioginius skrydžius į Madagaskarą! Visiems, taip pat ir man, kilo daugybė klausimų – kas, kur, kaip, už kiek? Ką ten veikti, kur apsistoti, ar yra pamatyti? Todėl gruodį pats nukeliavau į Madagaskarą, viską pamačiau ir skubu pasidalinti savo įspūdžiais! Aplankiau ir visus kelionių organizatoriaus siūlomus viešbučius (iš viso jų yra penki). Tikiuosi šis straipsnis padės renkantis būsimą savo atostogų vietą ;) Negaliu nurodyti kainų, nes jos nuolat keičiasi, todėl jas visuomet gali pasitikrinti parašęs mums labas@makalius.lt arba telefonu. Kelionės pasiūlymą į Madagaskarą rasi ČIA.

Orangea 3*+

Pigiausias, tačiau tikrai labai man patikęs viešbutis! Atidarytas 1998 metais, kelis kartus renovuotas. Svečiai apgyvendinami simpatiškuose namukuose, vadinamuosiuose bungaluose, kurie išsidėstę visoje viešbučio teritorijoje. Bevielis internetas nemokamas. Viešbutis turi privatų smėlio paplūdimį. Paplūdimyje pirmiausia į akį krito tai, kad gultai ir skėčiai išdėlioti gan plačiai per visą paplūdimį, todėl poilsiautojams nereikia gulėti susigrūdus vienoje linijoje. Paplūdimys tikrai didelis, jame telpa ir tinklinio aikštelė. Atokesniame viešbučio kampe mačiau ir stalo teniso stalą, kuriuo viešbučio svečiai gali naudotis nemokamai.

Maitinimas teikiamas šalia paplūdimio esančiame atvirame restorane, pasirinkus „viskas įskaičiuota“ maitinimo tipą, alkoholiniai gėrimai (vynas, alus, vietinis romas bei gaivieji gėrimai) bare teikiami nuo 10 iki 22 valandos. Viešbučio valdytojas italas Marko yra aistringas gamtos gerbėjas, todėl per ne vienerius savo darbo viešbutyje metus čia įkūrė įspūdingą sodą, kuriame auga patys įvairiausi medžiai, vaisiai ir net riešutai. Viso net 56 augalų rūšys! Viešbučio svečiams jis su malonumu sodą aprodo ir papasakoja apie jame augančius augalus. Labiausiai šį viešbutį rekomenduočiau poroms, ramiam, romantiškam poilsiui.

Vanila & SPA 4*

Jei kituose viešbučiuose neišėjęs iš teritorijos gali ir nesuprasti, kurioje pasaulio dalyje esi, atvykęs čia pagalvojau: va, čia jau tikrai Afrika. Viešbutis įrengtas tradiciniais motyvais, visur interjere dominuoja medžio dirbiniai, afrikietiškos kaukės. Nežinau, kaip jie tai padaro, tačiau pavadinimas tikrai pateisina savo vardą – vaikštant teritorijoje iškart jaučiamas lengvas vanilės – Madagaskaro pasididžiavimo – aromatas. Viešbutis įsikūręs ant nedidelės kalvos, terasomis einančios žemyn į paplūdimį. Teritorijoje nemažai laiptelių. Tačiau visą laipiojimą atperka nuo bet kurios viešbučio vietos atsiveriantys fantastiški vaizdai į salą arba jūrą.

Taip pat viešbutis turi du vadinamuosius infinity (bekraščius) baseinus su puikiu vaizdu į jūrą. Paplūdimyje yra šiek tiek uolų, tačiau maudynėms jos tikrai netrukdo. Svečiai apgyvendinami bungaluose, kurie taip pat įrengti tradiciniu stiliumi. Kambariai tvarkingi, švarūs, tamsaus medžio interjero, todėl kiek tamsoki. Mėgstantys SPA procedūras čia ras nebrangų Spa centrą, kuriame viso kūno masažas kainuoja 25 eurus. Viešbutį rekomenduoju poroms.

Royal Beach 4*

Šiame viešbutyje pats praleidau savo atostogas, tad galiu drąsiai patvirtinti – jis puikus! Prie pat labai gražaus paplūdimio (skėčių ir gultų visuomet užtekdavo visiems norintiems), turi didelę, išpuoselėtą teritoriją.  Didelis viešbučio pliusas – tai vienintelis iš Itaka siūlomų viešbučių, įsikūręs šalia gyvenvietės. Čia galima rasti siuvenyrų parduotuves, vietinius restoranus bei barų gatvę (ypač rekomenduoju aplankyti barą „Taxibe“). Iki Ambotoloaka kaimelio pėsčiomis paplūdimiu nueisite per 5 minutes.

Teritorijoje yra du gėlo vandens baseinai (vienas ramus, prie kito dienos metu vyksta užsiėmimai). Šalia paplūdimio įsikūręs viešbučio pagrindinis restoranas, iš kurio antrojo aukšto atsiveria puikūs vaizdai į paplūdimį. Maitinimas pakankamai gausus ir skanus, bent 3-4 karšti patiekalai, 4-5 rūšių salotos, taip pat desertai ir kalnai vaisių. Na, gal pripratusiems prie Turkijos 5* viešbučių maisto pasirinkimo, patiekalų gali pasirodyti mažokai, tačiau galiu užtikrinti, kad alkani tikrai neliksite. Restorane dominuoja itališka virtuvė. Taip pat yra a la carte jūros gėrybių restoranas (už papildomą mokestį). Užsisakiusiems „viskas įskaičiuota“ maitinimą viešbučio baras atviras iki 22 valandos, nemokamai galite vaišintis vynu, alumi, romu bei gaiviaisiais gėrimais. Šį viešbutis tikrai universalus ir patiks tiek šeimoms su vaikais, tiek poroms ar draugų kompanijoms.

Palm Beach 4*

Elegantiškas viešbutis, įsikūręs šalia plataus paplūdimio. Teritorija padalinta į dvi dalis – vienoje vyksta sporto užsiėmimai bei įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, kitoje – apgyvendinimas bei restoranai. Svečiai apgyvendinami pagrindiniame pastate arba jaukiuose elegantiškuose, modernaus stiliaus namukuose, vadinamuosiuose bungaluose. Visų bungalų terasose įrengtos sūkurinės vonios. Kambariai tikrai gražūs ir tvarkingi.

Viešbutis teikia „viskas įskaičiuota soft“ maitinimo tipą. Tai reiškia, kad svečiams nemokamai teikiami pusryčiai, pietūs bei vakarienės, valgio metu galima vaišintis gaiviaisiais gėrimais, alumi bei vynu, o vakare bare gausite ir vietinio romo. Kasdien 17 valandą viešbučio terasoje organizuojamas arbatos gėrimas (afternoon tea), o begurkšnojant galima stebėti nuostabų saulėlydį. Už viešbučio teritorijos infrastruktūros nėra. Viešbutį labiausiai rekomenduočiau šeimoms, ramiam poilsiui.

Andilana Beach Resort 5*

Oficialiai viešbutis turi 4 žvaigždutes, tačiau kelionių organizatorius „Itaka“ jį prilygina visoms penkioms. Ir pats tą galiu drąsiai patvirtinti! Tai yra pirmasis viešbutis, pastatytas šioje saloje, atidarytas jis 1980 m. Per tą laiką kelis kartus visiškai renovuotas. Turi itin didelę teritoriją ir net du nuostabaus grožio paplūdimius! Viename vyksta užsiėmimai, galima naudotis vandens sporto inventoriumi, kitas – ramus, jame svečiai mėgaujasi saulės voniomis ir kokteiliais :) Vakarais savo pasirodymais svečius linksmina animatorių komanda. Viešbutyje veikia tiek vaikų, tiek paauglių klubai, tad jis labai tinkamas šeimoms. Apgyvendinimas standartiniuose arba šeimyniniuose kambariuose. Kadangi viešbutis pastatytas seniai, kambariai nėra labai modernūs, tačiau tikrai jaukūs ir tvarkingi.

Labiausiai šiame viešbutyje mane sužavėjo jo teritorija – nuostabi baseinų zona bei iš jos atsiveriantys vaizdai į idilišką paplūdimį. Šalia paplūdimio yra nedidelis iškyšulys, kuriame ant nedidelės kalvos įrengtas labai įspūdingas a la carte restoranas, jame viešbučio svečiai gali pietauti nemokamai (vakarienės – už papidomą mokestį). „Viskas įskaičiuota“ aptarnavimas vyksta visą parą, papildomai reikia mokėti tik už importinius gėrimus. Šį viešbutį rekomenduoju visiems keliautojams – tiek šeimoms, tiek poroms ar draugų kompanijoms.

Portugalijai priklausančios Azorų salos, žinomos tik nedaugeliui. Vulkaninės kilmės salynas, esantis Atlanto vandenyne, išsiskiria laukinės gamtos grožiu, užgesusių ugnikalnių krateriuose mirgančiais ežerais ir gardžiu maistu. Norintiems išvengti didelių turistų srautų, salynas pasiūlys gana ramias atostogas, o nuklydus į laukinę gamtą, pajusite tarsi pabėgę nuo viso pasaulio. Azorai – tai 9 skirtingo dydžio salos, didžiausios iš jų – San Migelis („São Miguel“ ) bei Terseira („Terceira“ ). Įdomu tai, jog Azorų salynas – labiausiai nuo Europos nutolęs taškas.

Klimatas salose

Giedras dangus ryte, o po pietų audra – čia gana įprastas reiškinys. Azorų salose vyrauja subtropinis klimatas – šilta, tačiau drėgna. Žiemą pučia gana stiprūs vėjai, vidutinė temperatūra siekia apie 15-17°C, o vasarą apie 24-26°C. Lietingiausias periodas salose – rugsėjis-kovas. Orai čia gali pasikeisti per minutę, todėl svarbu pasirūpinti tinkamu garderobu!

Antroje pavasario pusėje salos nuostabiai žydi, todėl balandžio-gegužės mėnesiai tinkami kelionei (kovo mėn. dar gana lietingas), o ypač gražu birželį – pražysta hortenzijos. Vasaros atostogas čia gali praleisti nemėgstantys intensyvaus karščio. Kaip tik šiuo metu salynas atsiveria ypatingu grožiu – vasarą čia susidaro puikios sąlygos stebėti banginius.

Salų žemėlapis

Laisvalaikis

Aktyviems keliautojams Azorų salynas tikras rojus! Pasiplaukiojimas baidarėmis, kanojomis ar banglentėmis, nardymas, buriavimas, golfas, įvairūs žygiai, parasparnių sportas, banginių stebėjimas, kopimas į ugnikalnius ir daugybė kitų pramogų! Salynas nėra tinkamiausia kryptis poilsinėms kelionėms, tačiau karštosios versmės padės atsipalaiduoti po aktyvių užsiėmimų.

Didžiausia Azorų sala

San Migelis („São Miguel“) – vulkaninės kilmės, didžiausia Azorų sala, kurioje galima aplankyti arbatos ir ananasų plantacijas. Didžiausias Azorų salyno miestas ir San Migelio sostinė – Ponta Delgada. Čia įsikūręs pagrindinis oro uostas, kurį pigiausiai pasieksite skrendant iš Londono arba iš keleto Portugalijos ar Vokietijos miestų.

Ką aplankyti San Migelio saloje?

Septynių miestų ežeras

San Migelio saloje telkšo vienas iš Portugalijos pasididžiavimų – „Lagoa das Sete Cidades“ ežerai. Slėnyje tyvuliuojantys ežerai įsimintini dėl spalvų  –  vienas iš jų žydrasis, kitas žaliasis. Puikus portugališko stebuklo vaizdas atsiveria iš apžvalgos aikštelių „Vista do Rei“ ir „Boca do Inferno“. Gretimai, vulkano krateryje išsidėstęs miestelis „Sete Cidades“ („Septyni miestai“)

Dar vienas žymus San Migelio salos ežeras – „Lagoa do Fogo“ (Ugnies ežeras). Nors jis garsėja tuo, kad virš jo dangus retai būna giedras, portugališkai žodis „fogo“ reiškia ugnį. „Lagoa do Fogo“ telkšo ugnikalnio viduryje, o norint jį pamatyti, teks kopti tikrai aukštai – šis ežeras yra aukščiausias vandens telkinys saloje.

Ananasų plantacijos

San Migelio sala keliautojus žavi ananasų plantacijomis – tai vienintelė vieta Europoje, kurioje auginami tokio tipo vaisiai! Nors Azorų salų temperatūra nesuteikia galimybės ananasams augti įprastai, plantacijose jie auginami šiltnamiuose.

Arbatos plantacijos

San Migelio saloje taip pat galima aplankyti arbatos plantacijas. Viena iš plantacijų – „Chá Gorreana“ , vietinių gyventojų šeimoje perduodama iš kartos į kartą, ji gyvuoja iki šių dienų. Čia taip pat galima aplankyti nedidelį muziejų, kuriame eksponuojami įvairiausi darbo įrenginiai ir fabriką  – keliautojams atskleidžiami arbatos lapelių apdirbimo procesai bei kviečiama paragauti arbatos.

San Migeliui taip pat priklauso dar viena maža salytė – „Vila Franca do Campo“. Anksčiau ji buvo pasiskolinusi sostinės vardą, o vėliau ja tapo Ponta Delgada. 

Terseira („Terceira“) – antroji pagal dydį Azorų sala. Terseira garsėja didžiuoju metų renginiu – „Sanjoaninas“ . Ši, savaitę trunkanti šventė, jau nuo XVI a. saloje rengiama kiekvienais metais, birželio mėnesį. Jos metu vyksta įvairūs kultūriniai, etnografiniai bei sporto renginiai. Laukiamiausias šventės akcentas – bulių kovų festivalis. Keliaujant saloje būtina aplankyti Angra do Heroišmo („Angra do Heroísmo“) miestelį – jis seniausias visame salyne ir slepia didžiulį istorinį paveldą. Senove alsuojantis miestas žavi istorine architektūra, čia įsikūrę pagrindiniai Azorų teismo rūmai, o Angra do Heroišmo katedra yra salyno arkivyskupystės centras. Pagrindinis ir svarbiausias Terseiros miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Korvas („Corvo“) – mažiausia ir šiauriausiai esanti Azorų sala, taip pat įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Sala tikrai nedidelė, jos ilgis vos 4km, o plotis apie 6,3 km! Čia galima pasimėgauti nardymo pramogomis, rekomenduojamos vietos: „Caneiro dos Meros“ , „Gamela“, „Baixa do Buraco“ . Vienintelė gyvenvietė šioje saloje – Vila do Korvas („Vila do Corvo“).

Fajalas („Faial“) – vulkaninės kilmės, kalnuota, pasižyminti išskirtiniu kraštovaizdžiu, bet dažnai kankinama stiprių žemės drebėjimų, Azorų sala. Pagrindinė gyvenvietė  – Horta. Saloje taip pat stūkso aktyvus ugnikalnis Kapelinjosas („Capelinhos“). Fajalo saloje rekomenduojama aplankyti „Fabrica da Baleia de Porto Pim“  banginių muziejų, „Caldeira“ gamtos draustinį, kuriame gausu išskirtinių augalų bei Fajalo botanikos sodą.

San Žoržas („São Jorge“) – kitaip vadinama Šv. Jurgio sala, esanti centrinėje Azorų salyno dalyje, tarp Piko ir Terseiros. Šios trys salos dažnai vadinamos „Trikampiu“.  Užlipus į salos viršūnę, Esperansos kalną, („Pico da Esperanēa“) atsiveria įstabus salos peizažas. Pagrindinės gyvenvietės šioje saloje  – Velašas („Velas“) ir Kaljeta („Calheta“). San Žoržas taip pat garsėja tradiciniu sūriu, gaminamu nuo XV a.

Grasioza („Graciosa“) – sala, įsikūrusi centrinėje dalyje, į šiaurę nuo San Žoržo, taip pat saugoma UNESCO. Pagrindinė gyvenvietė – Santa Kruz da Grasioza („Santa Cruz da Graciosa“). Iš šios salos rengiami paukščių ir banginių stebėjimai, plaukiojimas su delfinais bei žvejyba. Kaip ir kitos salos, Grasioza siūlo puikias sąlygas pamatyti povandeninį pasaulį.

Pikas („Pico“) – tai sala garsėjanti vynuogynais ir, žinoma, tradiciniu jų vynu. Salos pagrindinė gyvenvietė – Madalena. Į rytus nuo šio miesto stūkso aktyvus ugnikalnis – Pikas („Ponta do Pico“). Šis kalnas yra aukščiausia vieta visoje Portugalijoje!

Florešas („Flores“) – įsikūrusi salyno vakarinėje dalyje, laikoma vakariausia Europos dalimi.  Sala išsiskiria žaliuojančiomis kalvomis, žmogaus neliestais gamtos kampeliais, nuostabiais vulkaninės kilmės ežerais, kriokliais ir versmėmis (dėl to Florešas dar vadinamas vandens sala). Pagrindinis miestas – Santa Kruz das Florešas („Santa Cruz das Flores“). Miestelyje įsikūręs jūrų bei oro uostas, keletas bažnyčių ir koplyčių.

Santa Marija („Santa Maria“) – pietrytinėje dalyje esanti kalnuota sala. Rytinėje salos pusėje daugybė miškų, kalnuotų vietovių, o vakarinė pusė sausesnė. Čia rasite geriausius salyno paplūdimius ir ramybę. Santa Mariją nuo Korvas salos skiria net 650km!

Maistas ir gėrimai

Kiekvienoje Azorų saloje maistas gaminamas gana skirtingai, todėl rekomenduojama paragauti įvairių patiekalų kiekvienoje iš jų!

Ką verta paragauti viešint Azorų salyne?

1. Jūros gėrybės – nenuostabu, juk tai salos, pasislėpusios Atlanto vandenyne. Salynas ypatingai didžiuojasi tunu.
2. Ananasai – dažnai matomi restoranų meniu, jie naudojami desertų gamyboje. Būtina paragauti ir šviežių!
3. „Cozidos das furnas“  – šis patiekalas ruošiamas nuleidžiant puodą į žemę, virš karštosios vulkaninės versmės. Maistas gaminamas ilgai – įvairios mėsos rūšys ir daržovės taip troškinamos apie 4-5 valandas ar dar ilgiau!
4. Arbata – čia ji labai skani ir populiari. Kelionės metu būtina paragauti skirtingų arbatos rūšių bei pamatyti jos apdirbimo procesą!
5. Vynas – gaminamas Pikas, Garsioza bei Terseira salose. Rekomenduojama paragauti vyno iš salos Pikas, kadangi ten klesti puikūs vynuogynai.

Trumpa atmintinė:

Azorų salyną sudaro 9 salos.

Oficiali salų kalba  – portugalų.

Valiuta  – euras.

Žiemą pučia gana stiprūs vėjai, daug lietingų dienų, vidutinė temperatūra siekia apie 15-17°C, o vasarą apie 24-26°C.

Laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Azorų salyno – 3 valandos. Ten atvykus, laikrodį reikia pasukti 3 valandomis atgal.

Tinkamiausias transportas išmaišyti salas – automobilis, o persikelti iš vienos į kitą patogu dažnai kursuojančiais laivais. Automobilio nuomos kaina parai svyruoja nuo 20 € iki 40 € ir daugiau.

Iš Lietuvos į Azorų salas patogu skristi Vilnius – Londonas – Ponta Delgada. Oro linijų bendrovė „Ryanair“ kartą per savaitę vykdo skrydžius iš Stanstedo (STN) oro uosto Londone, į San Migelio saloje esančio miesto Ponta Delgada oro uostą (PDL).

Nors šios salos nėra tinkamiausia kryptis poilsinėms kelionėms, čia gausu karštųjų versmių, kurios padės atsipalaiduoti po įspūdžių kupinos dienos!

Dauguma žino apie Jungtines Amerikos Valstijas ir populiariausius šios šalies miestus – Niujorką, Las Vegasą, San Franciską ir kt., tačiau tik nedaugelis žino apie Aliaską. Tai pasaulio lopinėlis, kurį devynis mėnesius apgaubia žiemiškas šaltis, baltos meškos kopinėja snieguotomis kalnų viršūnėmis, o krentančių ledynų garsas užgniaužia kvapą. Visgi tai tik dalis informacijos, kurią galima rasti apie šią valstiją – nėra nieko ypatingiau, kaip pačiam pajusti ir įkvėpti kelionės žavesio, ypač nuvykus ten, kur retai kas išdrįsta.

Skrydis
Planuojant kelionę į Aliaską, labai nustebau, dėl skrydžių retumo. Tai didžiausia ir rečiausiai apgyvendinta JAV valstija, o skrydžius vykdo tik dvi oro linijų bendrovės – planuojant kelionę būkite atidūs. Mano tikslas buvo valstijos sostinė, Ankoridžo miestas. Aliaskos valstijoje įsikūrę tik du didieji miestai – Ankoridžas ir Ferbanksas.

Oro temperatūra
Išlipus iš lėktuvo pasitinka neapsakomo grožio snieguotos kalnų viršūnės ir šiltas oras. Dauguma mano, kad Aliaska sukaustyta tik šalčio, bet, turiu nuvilti, čia vyrauja du metų laikai – vasara ir žiema. Vasara prasideda birželį ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos, o žiema valstiją kausto net 9 mėnesius! Laikotarpis, kuriuo aš lankiausi Aliaskoje buvo pasakiškas – vasaros pabaiga, kiek vėsoki rytai, tačiau spinduliuojanti saulė ir iki 22 laipsnių šilumos siekianti temperatūra.

Apgyvendinimas
Aliaskoje kainos yra vienos didžiausių iš visų šalies valstijų. Ieškant nakvynė 5 dienoms, kainos prasideda nuo 300 $ paprasčiausiuose miesto ar net užmiesčio svečių namuose. Aš nusprendžiau išbandyti couchsourthing.com ir susiradau nakvynę pas vietinį gyventoją. Šioje svetainėje nakvynės vietą gali rasti visame pasaulyje – čia užsiregistravę žmonės siūlo apgyvendinimą, norėdami užmegzti naujas pažintis su atvykusiais keliautojais. Mane priėmęs vietinis gyventojas buvo vienišas universiteto dėstytojas, savo namus paskyręs atvykstantiems keliautojams. Viešnagės metu čia taip pat buvo apsistojusi pora iš Kanados, merginos iš Italijos ir Meksikos. Nuostabu sutikti skirtingus žmones bei išgirsti kiekvieno patirtą ar dar tik planuojamą kelionę! Nakvynę susiradus per couchsourthing.com, nepamiršk šeimininkui atsidėkoti už suteiktą apgyvendinimą – tai gali būti suvenyras, pagaminta vakarienė ar įdomios istorijos pasidalinimas.

Veiklos
Kelionei buvau paskyrusi 5 dienas, tad laiko nebuvo daug, o pamatyti ir išmėginti, norėjosi kuo daugiau! Pirmiausiai, prieš vykstant į kelionę užsisakiau plaukimą laivu po ledynus. Šią paslaugą teikiančių kruizų yra daug ir skirtingose valstijos vietose, tačiau labai rekomenduoju išmėginti „Glazer Point“ paslaugą. Apie 6 val. trunkantis plaukimas laivu vertas dėmesio dėl galimybės išvysti skirtingus gamtos kampelius: žalumą, nusidriekusią kalnuose, nuo skardžio krentančius ledo luitus, garsais perteikiančius savitą didybę ir saulės spinduliais besidžiaugiančius, aplink laivą vis išnyrančius jūrų liūtus ar delfinus.

Kita veikla, kurią išmėginau ir labai rekomenduoju – tai lipimas į netoliese miesto stūksančių „Flattop mountains“ kalnų viršūnes. Šios kalnų viršūnės siekia apie 1 km aukštį. Pasiekusius viršų išvysite Amerikos bei Aliaskos vėliavas ir dar daug kitų, nuostabių kalno vietų į kurias niekada nevėlu užkopti!

Dar viena veikla, kurios nedera praleisti – ištyrinėti „Tony Knowles Coastal Trail“ su išsinuomotu dviračiu. Miesto centre susiradau dviračių nuomos punktą, kuriame už 2 val. pasivažinėjimą sumokėjau 16 $ ir su žemėlapiu leidausi į kelionę vandenyno pakrante. Šis kelias driekiasi apie 18 km, tad tai puiki proga pajusti vandenyno didybę bei pasimėgauti gamtos vaizdiniais! Pakeliui yra nemažai skirtingų parkų, čia galima stabtelėti atsipūsti ar užkąsti. Šis maršrutas įstabus dėl galimybės pamatyti „Mckinley“ kalnus ir legendomis apipintą „Sleeping Merry“ kalną.

Miestas nėra didelis, bet, kaip būdinga Amerikai, viskas išdėstyta gana plačiai. Visgi neskubant ir pasimėgaujant galite apeiti visą miesto centrą.

Transportas
Kaip jau minėjau, tai didžiausia valstija JAV, tačiau labai nustebau išgirdusi, kad čia nėra „UBER“ paslaugos. Pagrindinis transportas – autobusas arba nuosavas automobilis. Taigi, planuojantiems čia vykti rekomenduoju pagalvoti apie automobilio nuomą.

Žmonės
Amerika visiems žinoma kaip ypatingai draugiškų žmonių kraštas. Jie nebijo užkalbinti prekybos centre, pasidomėti iš kur atvykai ar pasakyti komplimentą. Visgi už plačių šypsenų, slypi klausimas „Ar tu nori čia pasilikti?“. Taip, konkurencija dėl išgyvenimo šioje šalyje yra didžiulė, tačiau atvykusiam turistui jie visada išties pagalbos ranką. Vietinio gyventojo Daniel paklausus ar artimai bendrauja su kaimynais, jis atsakė, kad į svečius buvo pakviestas tik kartą. Bendravimas vyksta tik susitikus prekybos centre ar prasilenkiant kiemuose. Pasak jo, jeigu sugalvosi nustebinti kaimyną ar draugą netikėtu vizitu į svečius – gali būti nepriimtas. Tai kultūra žmonių, kurie retai įsileidžia kitus į savo gyvenimus ir namų erdvę.

Žinau, kad nemažai jaunų žmonių bijo išeiti iš komforto zonos, bet juk net geriausi pasaulio mentoriai ir motyvatoriai skatina visada mokytis kažko naujo! Kelionės man yra vienas iš būdų tobulinti savo asmenybę, geriau pažinti save, kitas kultūras ir žmones.

Nebijokite keliauti kitaip, kitur, vieni ar drauge su kažkuo, nes tik taip tapsite dar turtingesni ir laimingesni!

Teksto autorė: Agnė Sasnauskaitė

Manau, kad abi šalys vertos atskirų vizitų, bet, pamačius Makaliaus pasiūlymą keliauti į abi šalis, susigundėme ir mes. Izraelis man visada atrodė kažkoks ypatingas – dvelkiantis stebuklais (nežinau, kaip jūs, bet aš tikrai tikiu, kad Jėzus ten juos darė), gąsdinantis kariniu pasirengimu, stulbinantis susikūrimo istorija, progresu, savo ypatinga tauta... O Jordanijos Petra jau seniai mano galvoje turėjo „must see“ etiketę.

Skrydis 
Kai pagalvoji, taigi, nerealiai patogu – tik keturios valandos ir Kauną keičia Tel Avivas. Nemėgstu skrydžių, bet savo baimę valdau – paprastai užimu protą įvairiausiomis užduotimis, kad tik nesugalvotų jis grįžti į realybę ir suvokti, kiek kilometrų nuo mano kojų iki žemės ar vandens. Bet, kai po visų pasiruošimų ir pasikartojimų, kaip gelbėtis nelaimės atveju (ar kas nors tiki, kad pavyktų?), lėktuvo pilotas pranešė, kad labai atsiprašo, bet lėktuvas truputį pagedęs ir tuoj ateis meistrai paremontuoti, jaučiausi nejaukiai, švelniai pasakius. Kiek vėliau dar kartą atsiprašė, kad teks persėsti į kitą lėktuvą. Nors keleiviai nedžiūgavo, o viena rusakalbė klykė kiekvienam sutiktam darbuotojui (net jeigu tai koks nors aikštelės prižiūrėtojas) „ja budu žalavatsa“, man labiau patiko mintis skristi kitu lėktuvu, nei tuo pagedusiu ir paskubomis paremontuotu. Taip, gaila, kad praradome pusantros valandos pasivaikščiojimų po Tel Avivą, bet mes jį pasiekėme saugiai – saulėtą ir maloniai šiltą.

Oro uostai ir pasieniai
Iš Lietuvos Izraelis mus įsileido gana greitai ir lengvai, užteko atsakymų į porą nereikšmingų klausimų. Iš Izraelio keliaujant į Jordaniją, pasienietis, kiek man pavyko suprasti jų arabų kalbą ir gestus, nelabai žinojo, kas ta Lietuva, koks jos kodas ar panašiai, todėl užtrukome. Mano vyras jau buvo išsigandęs, kad jo žmoną jie pasiims, nes prie pareigūno stovėjau gerokai ilgiau nei prieš mane buvę turistai (jie visi buvo iš aiškesnių šalių nei Lietuva). Grįžtant iš Jordanijos, mano vyrui labai patiko užrašas „Welcome to Israel“ ant pasienio pastato, bet, pareigūnas pamatęs, kad fotografuoja, sustabdė ir liepė ištrinti. Vis dėlto, tai tik smulkmenos palyginus su pokalbiu, kuris vyko oro uoste išskrendant iš Izraelio. Buvome perspėti, kad Izraelio oro uoste patikra gali būti ilgesnė nei įprastai. Makalius pasirūpino, kad taksistas mus atvežtų į oro uostą kelias valandas prieš skrydį. Puikiai angliškai kalbanti pareigūnė informavo, kad užduos mums keletą klausimų. Tuomet prasidėjo virtinė klausimų: ar mes keliaujame kartu, koks ryšys tarp mūsų, ar keliaujame savarankiškai, ką šioje šalyje veikėme, ko keliavome į Jordaniją, ar patys susikrovėme lagaminus, ar tikrai nieko nebuvo šalia ir ar niekas neturėjo galimybės prieiti prie mūsų lagaminų juos kraunant, ar keliaudami sutikome pažįstamų žmonių... Pastarasis klausimas ar, tiksliau, mano atsakymai pareigūnę įkvėpė dar ilgesniam pokalbiui, mat mes tikrai susitikome mano draugę Jordanijoje, kuri, gyvena Vilniuje, bet tuo metu svečiavosi Amane su dukryte ir vyru (jis yra jordanietis). Pareigūnė klausinėjo, ką mes veikėme susitikę ir kiek laiko praleidome kartu  – o iš tiesų mes kartu praleidome tik keletą minučių, buvo vėlu, visi buvome pavargę. Draugai atvežė mums vietinių tradicinių saldumynų, pasirodo, tai labai netinkami atsakymai, turint galvoje terorizmo aktualijas. Tada pabiro serija klausimų apie mano santykius su drauge: ar dažnai matomės, ar dažnai susiskambiname, kokios trukmės būna pokalbiai, kada paskutinį kartą matėmės ir t.t. Kai paklausė ar buvome dar ką nors sutikę ir, kai pasakiau „taip, Izraelyje, mano buvusią klasiokę, kurios nebuvau mačiusi daug metų“, bet nesugebėjau ištarti jos izraelietiško vardo ir pavardės, pareigūnė dar labiau nemaloniai nustebo. Tada jau šiek tiek pyktelėjau ir aiškinau, kad aš puikiai žinau koks buvo jos vardas Lietuvoje, bet jų kalbos aš nemoku. Tiesa, ji pasidomėjo, ar mes nevėluojame į lėktuvą ir, ar suprantame, kodėl tas pokalbis vyksta. Žinoma, mums viskas tiko ir pretenzijų neturėjome. Galiausiai, ji paėmė mūsų jordanietiškus saldumynus papildomai patikrai ir išėjo. Vyras pajuokavo, kad jei pamatysime juos atbėgančius su ginklais, krentame ant žemės ir keliame rankas į viršų,  bet to neprireikė. Tuos pačius saldumynus po savaitės valgėme Žemaitijoje.

Ar geriau būtų buvę sakyti, kad nieko nesutikome? Nežinau... O jeigu jie kokią nors informaciją jau turi? Laiko turėjome pakankamai. Pasidovanojome papildomą galimybę patobulinti bendravimą anglų kalba.

Facebook‘o privalumai
Kai atvykę į Izraelį oro uoste laukėme taksisto, mano vyras facebook‘ui pranešė, kad mes jau Tel Avive. Ir, kad ir kaip kai kurie žmonės burnotų ant tos „snukiaknygės“, kartais ji yra absoliutus gėris. Šią žinutę pamatė Odeta (bent jau toks jos vardas buvo, kol ji gyveno Lietuvoje) – mano buvusi klasiokė, kurios tėvai nusprendė emigruoti kai mes buvome maždaug devintoje klasėje. Su Odeta susiderinome susitikimo laiką ir vietą. Spirgėjau, nes negalėjau patikėti, kad pamatysiu suolo draugę, kurios nemačiau ir su kuria nebendravau daugiau nei 27 metus.

Su ja ir jos draugu mes praleidome du puikius vakarus vakarieniaudami ten, kur vakarieniauja vietiniai, gavome nemokamą ekskursiją po miestą ir pasakojimų apie šalį be pagražinimų. Beje, su jais turėjome progą sudalyvauti išskirtiniame įvykyje – Toros įnešimo į sinagogą šventėje, bet tą vakarą buvome išvykę į Jordaniją, todėl negalėjome dalyvauti. Paskutinio susitikimo metu, jie rodė mums šventės įrašą ir pasakojo, kad kartais, kokio nors mirusio žmogaus garbei užsakoma parašyti Torą. Toros rašymas užtrunka apie metus ir kainuoja apie 50 000 eurų (jeigu teisingai prisimenu), todėl tokia šventė nėra dažnas įvykis. Visa bendruomenė džiaugdamasi, šokdama, giedodama giesmes neša Torą į sinagogą. Toros nešti moterys negali, gali ją tik paliesti, o vyrai neša pasikeisdami, šokdami kažkokį savotišką šokį (bent man taip pasirodė). Po ceremonijos būna vaišės.

Taksistai
Kadangi mūsų kelionę Makalius suplanavo už mus, mums patiems taksistų nereikėjo ieškoti. Taksistas, nudžiugęs, kad mes kalbame angliškai, netingėjo bendrauti: Lietuvos pavadinimą lyg girdėjęs, bet maišo su Balkanais, džiaugėsi, kad tą dieną Tel Avive vyko bėgimo maratonas ir keletą kartų pakartojo, kad mes turėtume ten sudalyvauti, nuoširdžiai rodė ir pasakojo, kur kokie turgūs, senamiestis, o į klausimą, kur Tel Avive geriausias maistas, sakė, kad visame Tel Avive yra geriausias maistas. Panašu, kad nemelavo, nes visur, kur valgėm buvo tikrai labai skanu. Taksistas pasakojo, kad jie nori gyventi taikiai ir tada man vyras prisipažino, kad, saugodamas mano nervus, nesakė, jog į Izraelį buvo paleistos raketos dieną prieš mums išskrendant, o aš kažkaip tuo metu pasaulio naujienomis nepasidomėjau. Na, ir ačiū Dievui (o pastarojo šioje kelionėje buvo tikrai daug).

Viešbučiai
Nors, renkantis kelionę, Makaliaus atstovė labiau rekomendavo viešbutį Netanijoje, man vis tik norėjosi vakarus leisti triukšmingame Tel Avive, o ne kurorte. Ir tikrai daug kartų pasidžiaugėme savo pasirinkimu. Kiek apžiūrėjome Netaniją pravažiuodami, ji mūsų nesudomino, o Tel Avivas priešingai – tikrai yra ką pamatyti ir kur nueiti.
Mūsų viešbutis „Golden beach“ nebuvo nei prabangus, nei modernus, bet mums jis buvo tobulas – prie pat pagrindinės Tel Avivo promenados, kurioje daug judesio ir kuria labai patogu eiti tiek link senosios Jafos, tiek link uosto ar iš balkono stebėti Viduržiemio jūrą bei lėktuvus. Viešbutis švarus, personalas malonus, laisvai kalbantis angliškai, maistas puikus.

Amane mūsų viešbutis buvo tolokai nuo centro, todėl su Jordanijos sostine nelabai ir susipažinome (nors kelionės aprašyme ekskursija po Amaną buvo pažadėta, vietinis gidas ją „nusuko“). Tačiau gavome nemokamą pramogą abu vakarus – stebėjome jordaniečių vestuves. Taigi, trumpai apie vestuves – jos ten tikrai triukšmingos, na bent jau pati pradžia, kai atvažiuoja jaunoji su nesuvokiamu kiekiu makiažo, labai išpuošta balta suknele ir, mano akimis žiūrint, juokingu nykštukišku kapišonu ant galvos (musulmonės negali rodyti plaukų). Ją pasitinka svečiai ir jaunikis. Tada, kaip supratome, visų vyriškosios giminės svečių garbės reikalas yra pašokdinti jaunąjį. Tuo metu trankiai vietiniais instrumentais groja muzikantai, labai energingai šoka ir šūkalioja vyrai, o visos moterys, taip pat ir jaunoji, stoviniuoja kukliai nuošalyje. Draugė pasakojo, kad kaimiškose vietovėse net ir šiais laikais linksmybių įkarštyje yra šaudoma į dangų. Tikrai, labai labai labai arabai džiaugiasi gavę žmoną.

Viešbutis Amane bandė demonstruoti daugiau prabangos interjero detalėmis ir aptarnaujančio personalo kiekiu. Nors mes pirkome kelionę tik su pusryčiais, Amane gavome ir vakarienę. Restorane prie maisto stalų mus pasitiko virėjas su kepure kaip „La troškinys“, primygtinai įtikinėjantis visko paragauti, nes „va šitas yra puikus libanietiškas patiekalas“, o „va tas – turkiškas, labai skanus, kurio būtinai reikia paragauti“, „dar šitas – atkeliavęs iš Egipto, o anas populiarus visame regione“. Man tikrai viskas buvo labai skanu. Šefui ypatingai gyriau baklažanus, klausinėjau recepto, o jis maloniai pasakojo. Kitą vakarą, pamatęs mane, virėjas šypsojosi ir, prisimindamas mano dėmesį baklažanams, siūlė kitą baklažanų patiekalą ir dar daugybę gėrybių – viską tiesiog būtina paragauti: „just a little bit, just try“. Beveik kaip pas mamą!

Ten pat buvo ir maloni padavėja, nešiojusi gėrimus, labai besidžiaugusi viešbutyje vykstančiomis vestuvėmis ir iš karto prisistačiusi, kad ji ne vietinė (kas ir šiaip buvo visiškai akivaizdu, nes tailandiečiai nuo jordaniečių savo išvaizda tikrai skiriasi).

Prekeiviai
Nesijautėme labai įdomūs nei Izraelio, nei Jordanijos pardavėjams. Tel Avivo turguje tik prieskonių pardavėja bėrė saujomis prieskonius į delnus ir liepė ragauti. Nustebino tai, kad kitų pardavėjų dėmesio reikėjo beveik prašyti! O vieno vyruko paprašiusi papasakoti apie jo parduodamas Negyvosios jūros gėrybes, pasijutau kalta, nes akivaizdžiai jam trukdžiau su kažkuo susirašinėti. Tiesa, Jeruzalėje, einant link Kristaus kapo bažnyčios, prekybininkai stengiasi pritraukti turistų dėmesį. Vienas vyrukas į visas moteris kreipėsi tiesiog „Natasha“, tikėdamasis, kad pasiseks (o gal jau tokį patyrimą turėjo).

Amane užėjus į prekyvietę kalbinau moteris, pardavinėjančias arabiškus galvos apdangalus, bet jos ne tik, kad nesistengė man parduoti, bet net pasiūlė pirkti ne pas jas, o važiuoti į senamiestį, nes ten galiu rasti kažką panašiau į tradicinius rūbus. Man pasakius, kad nesu nusiteikusi išleisti daug pinigų, atsakė „mano draugė neseniai pirko ir mokėjo 20 eurų“ ir dar parodė draugės, pasipuošusios tautine jordanietiška suknele, nuotrauką. Prie žymiosios Petros pardavėjai buvo aktyvesni ir labiau siūlė savo prekes, bet tikrai neįkyriai.

Izraelyje sutikome labai sąžiningą sulčių pardavėją. Paėmusi šviežiai išspaustas granatų sultis, padaviau jam 200 šekelių vietoje 20 (tai yra apie 50 € vietoje 5 € ) ir apsimiegojusi nukrypavau tolyn. Jis tikriausiai irgi dar nebuvo visai pabudęs, nes ne iš karto pamatė, o vėliau, susivokęs, lakstė po prekybos centrą manęs ieškodamas. Mano džiaugsmui – rado, nes vėlavo mūsų autobusas. Sultys labai skanios, jų nemažai, bet vis tiek būtų buvę gaila už jas mokėti 50 €!

Bendravimas
Tiek Izraelyje, tiek Jordanijoje sutikti žmonės neblogai kalbėjo angliškai ir nevengė bendravimo. Labiausiai pralinksmino Tel Avivo viešbučio darbuotojas, kuris, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, niekaip nenorėjo baigti pokalbio (nors kolega vis kvietė jį tęsti darbus). Daug šypsodamasis ir nepaliaudamas plepėti jis mus įtikinėjo, kad jam labai patinka tokios šalys kaip Lietuva, nes jis yra melancholikas (mes, žinoma, ne taip melancholikus įsivaizduojame), teigė, jog jam patinka mūsų žiemos ir pilka spalva, papasakojo, kad lankėsi Vengrijoje ir mėgavosi šio regiono sočiu maistu – tik po to vos nenumirė.

Jeigu kalba pasisukdavo apie grėsmes, dauguma vietinių vieningai sutarė, jog jie nenori su niekuo kariauti (kas gi gali norėti?) ir akivaizdžiai matėsi nerimas, kai jie pasakodavo apie atakas iš Gazos ruožo. „Gyvename šia diena“ – tokią frazę išgirdau iš tarpusavyje bendraujančių Izraelyje gyvenančių rusakalbių. Tiesa, mes nemažai bendravome ne tik anglų, bet ir rusų kalba, nes ekskursijos, į kurias vykome, buvo vedamos rusakalbiams. Bet nuo to, kaip sakant, tik dar daugiau „fun“.

Gidai
Man labai patinka stebėti gidų darbą, gal todėl, kad pati norėčiau būti gide. Šioje kelionėje mes jų turėjome daug ir įvairių, nes kiekvieną ekskursiją vesdavo vis kitas gidas. Visi jie kalbėjo rusiškai ir dauguma jų buvo žydai, kažkada iš Rusijos emigravę į Izraelį. Vieni daugiau gyrė Izraelį, kiti mažiau. Vieni papasakojo daugiau pokštų, kiti daugiau į politiką krypo. Juokingiausias man buvo jordanietis gidas, su kuriuo keliavome beveik tris dienas. Kvatojau iki ašarų jau nuo pirmo jo klausimo grupei „Ar jūs čia visi, ar vieno trūksta?“. Po skaičiavimo ir sąrašo tikrinimo vis tik paaiškėjo, kad „adin niepriehal“. Taip, jordanietis kalbėjo rusiškai (!!!) savo specifiniu arabišku akcentu, todėl aš nuolat krizenau.

Ekskursijos
Prisipažinsiu, nepasiruošiau namų darbų. Vykau į kelionę miglotai įsivaizduodama, kokius objektus pamatysiu (na, išskyrus Petrą). Kas man patiko labiausiai? Viskas. Ir, manau, „patiko“ netinkamas žodis. Visi objektai man padarė stiprų įspūdį, sujaudino, palietė. Profesionaliai visų objektų aprašyti negaliu, nes kiekvienam iš jų reikėtų ilgo teksto, gidai kalbėjo rusiškai, gal ir ne viską teisingai supratau, be to, jau kažkiek ir užsimiršo.

Jeruzalė
Miestas, kuriame nesuvokiami sluoksniai istorijos. Kažkuris iš gidų pasakojo, kad prieš bet kokias statybas Izraelyje reikia kviesti archeologus, nes pas juos kiekvienas žemės sklypas turi kažką giliai paslėpęs, tad ką jau ten kalbėti apie Jeruzalę, Šventąją žemę. Deimantų parduotuvėje matėme net papuošalų kolekciją, kuri pagaminta iš Jeruzalės Šventyklos kalno uolienų, kurios liko po kažkokio tvarkymo, bet yra šventos, jų išmesti negalima. Ir, tarp kitko, tie papuošalai buvo daug gražesni nei deimantai ar auksas (kaip pasisekė mano vyrui, kad manęs nedomina nei deimantai, nei auksas, anei kiti blizgučiai!).

Jeruzalės istorija sudėtingesnė už aukštąją matematiką, bet įdomesnė už populiariausią detektyvą. Klausiausi pasakojimų išsižiojusi, nežinios šydo tankis po truputį retėjo. Nepasidariau to regiono žinovė, bet kai kas man tapo šiek tiek aiškiau. Ak, kiek ten reikia diplomatijos dėl kiekvieno objekto, kai atsiranda galybė pretendentų ir į Raudų sieną, ir į Kristaus kapo bažnyčią. Pavyzdžiui, Kristaus kapo bažnyčią dalijasi graikų ortodoksai, armėnų ortodoksai, Romos katalikai, Sirijos ortodoksai, koptai bei Etiopijos Bažnyčia. Gidas gal juokais, o gal rimtai sakė, kad kažkur aukštai kabančios kopėčios ten yra nuo tada, kai skirtingos tikinčiųjų grupės pasidalijo bažnyčią. Kadangi kopėčių viršus priklauso vienai grupei, o apačia – kitai, jų niekas ir nejudina.

Kristaus kapo bažnyčia stovi toje vietoje, kur Kristus buvo nukryžiuotas, nuimtas nuo kryžiaus, paguldytas ant akmens, išteptas aliejais, palaidotas ir prisikėlė. Sakoma, kad tas akmuo dar yra, tik šiuo metu uždengtas kitu, prie kurio lankytojai klaupiasi, meldžiasi, liečia jį, ant jo šventina įvairius daiktus (mes irgi tą darėme). Į Kristaus kapo vietoje esančią mažą koplytėlę nusidriekusi ilga eilė buvo nesuderinama su mūsų ribotu laiku, skirtu šiai vietai, tad mes tik dirstelėjome pro mažytį langelį vidun.

Jeruzalėje aplankėme ir kitas „privalomas“ vietas: Dovydo kapą, paskutinės vakarienės kambarį ir t.t. Asmeniškai mane labiausiai palietė Raudų siena. Prisilietus prie jos net šiurpuliukai per kūną perėjo, nes čia TA siena. Iš šonų meldėsi žydės, rankose laikydamos savo maldaknyges, pusgarsiu berdamos žodžius ir trankydamos kaktas į sieną. Kiek tolėliau – musulmonės, apsigobusios hidžabais... Ypatinga vieta, kuri šventa skirtingoms religijoms. Beje Raudų sienos istorija labai įdomi. Verta paskaityti.
Grįžusi iš Jeruzalės supratau, kad gailiuosi neprisidegusi ugnies nuo Kristaus kapo bažnyčios žvakių. Iš prekeivių žvakių pirkti nenorėjau, viskas pasirodė labai komerciška, o savo žvakės nenusivežiau. Suvenyrų pirkti nesu linkusi, bet tokią emociją materijoje norėčiau turėti.

Dar buvo Jordano upė, kurioje vyko Krikštas. Visiems iš karto buvo pasakyta, kad be specialių marškinių, kurie kainuoja apie 15 €, lipti į upę negalima. Pažiūrėjome į tuos marškinius – jie taip pat tokie komerciški, su Jėzaus lipduku ant pilvo ir taip nedvasingai pasirodė, kad pasakiau „ai tiek to, gal nelipkime“. Kiek vėliau paaiškėjo, kad krikštas vyko už šimto kilometrų nuo tos vietos, kur mes lankėmės. Na, bet šventomis vietomis tiesiog reikia tikėti... Į Jordano upę vis tik buvome įbridę, tik truputį atokiau nuo marškiniuotųjų. Ta vieta, į kurią veža visus turistus, žinoma, labai komerciška, tačiau kur nors kitur nelabai yra galimybė į ją įbristi. Gėlo vandens jie turi mažai, todėl visas labai eksploatuojamas. Izraelio gidas pasakojo, kad jordaniečiai tą upę yra baisiai užteršę, o jie, izraeliečiai, labai stengiasi ją išvalyti. Jordanijos gidas aiškino, kad jie tiesiog naudoja vandenį savo reikmėms, o kai vyksta labai svarbi šventė ir visi tikintieji nori įbristi į Jordano upę būtent toje vietoje, kur vyko krikštas, jordaniečiai ją užpildo vandeniu (nepamenu, kokiu būdu). Kol kiti turškėsi Jordano upėje su Jėzaus lipduku ant pilvo, mes pasivaikščiojome po datulių plantaciją.

Nazaretas
Puikiai žinomas pavadinimas visiems krikščionims. Jaukus miestelis, čia lankėmės apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai katedroje. Tikima, kad kažkur toje vietoje Marija išgirdo apreiškimą. Katedroje yra Mergelės Marijos grota – ten, pasak istorijų, buvo jos namai. Šalia katedros galima matyti panašius to periodo gyventojų namus. Ten pat demonstruojamos įvairių šalių dovanotos Šv. Marijos mozaikos. Miela akiai, kai tarp visų pamatai ir lietuviškąjį variantą!
Galilėjos Kana – vieta, kur įvyko pirmas stebuklas ir Jėzus vandenį pavertė vynu. Gidas pasakojo, kuri bažnyčios dalis statyta IV a., kuri vėliau, bet tikslių detalių nebepamenu. Nebepamenu ir visų bažnyčių ir cerkvių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su Jėzaus gyvenimu ar jo stebuklais. Pati jaukiausia bažnyčia visos kelionės metu man pasirodė Tabgha – Duonos ir Žuvies padauginimo bažnyčia. Labai kukli, dvelkianti autentika ir tokia sava, kad norėčiau ten užsukti bent kartą per savaitę.

Jordanija
Apie savo karalių jie kalba tik gražiai. Draugė iš Izraelio buvo pasakojusi, kad Jordanijoje motociklu gali važinėtis tik karalius ir jo aplinkos žmonės, o kitiems – draudžiama. Kai vietinio gido paklausėme, kodėl nematome motociklų gatvėse, jis pateikė eilę įdomių atsakymų: „nes mūsų žmonės gerai gyvena ir perka automobilius, o ne motociklus“, „nes nėra kur jų statyti“, „nes mūsų didelės šeimos ir motociklas nėra tinkama transporto priemonė“, „nes mūsų žmonėms nereikia motociklų“. Kai paklausėme, kodėl tiek daug šiukšlių, gidas vėlgi turėjo išradingų atsakymų: „nes stiprus vėjas pripučia“, „nes mūsų žmonės visi išsilavinę ir niekas nenori dirbti tokio darbo, jį dirba tik egiptiečiai, o jų šalyje nėra daug“.
Jordanijoje aplankėme Džarašą, kuris garsus išlikusia antikos laikų architektūra ir laikomas vienu geriausiai išsilaikiusiu romėnų miestu. Žinoma, tai tik griuvėsiai, bet kai suvoki, jog šiems antikos laikų keliams, aikštėms, kolonoms, amfiteatrui su puikia akustika tūkstančiai metų! Gidas apgailestavo, kad prieš šimtą metų buvęs žemės drebėjimas labai stipriai apgadino šį turtą. Aš bandžiau jį paguosti, kad pas mus žemės drebėjimų nebūna, bet mes vis tiek negalime svečiams parodyti tūkstančių metų senumo statinių.
Apie Petrą nenoriu daug rašyti, nes tokios vietos neaprašomos, jas reikia pamatyti, pajausti, paliesti. Tai puiki vieta ir dėl to, kad smagiai žygiuojasi, lepinant akis gražiais uolų vaizdais. Tikrai nenuobodu, nes galima lipti laiptukais, įlįsti į olas, stebėti margą atvykėlių publiką. Jei pavargsite, pavėžės arkliukais, asiliukais ar kupranugariais, o prisėdus galima ir internete panaršyti, nes wi-fi ten puikiai veikia. Internetas visai greta prieš mūsų erą sukurtų nabatėjų miesto kūrinių! Visur girdimas „wow“, kai pėdini pėdini palei įvairias uolas ir staiga išlindus iš vieno tarpeklio, tau tiesiai prieš akis visame savo orume pasirodo „Lobynu“ vadinamas pastatas. Pritrenkia ir tai, kad šį grožį vienas šveicaras surado tik prieš 200 metų. Šis atradėjas iš įvairių šaltinių žinojo, kad egzistuoja toks nabatėjų miestas, bet jis buvo slepiamas nuo svetimų žmonių. Atkaklusis šveicaras išmoko arabų kalbą, apsirengė kaip arabas ir paslapčia, beveik apgaulės būdu keliavo su beduinais. Aš bandau įsivaizduoti, kokį jausmą jis turėjo patirti, kaip pagaliau pamatė šio paslaptingo miesto pirmąjį kūrinį!

Madaba labiausiai lankoma dėl žymiosios VI a. mozaikos. Sakoma, kad tai seniausias Palestinos žemėlapis, kuriame tikrai labai gražiai pavaizduotos visos svarbiausios vietos. Šiuo mozaika-žemėlapiu galima pasigrožėti kuklioje, bet jaukioje bažnytėlėje ant grindų. Madabos regione gausu įvairių mozaikų ir dirbinių su jų fragmentais.
Dar viena ypatinga vieta – Nebo kalnas. Tai ta vieta, ant kurios stovėdamas Mozė pamatė pažadėtąją žemę. Tikima, kad šiame kalne Mozė palaidotas. Nuo kalno šlaito atsiveria fantastiška panorama į dykumų tolius. Iš ten žydai atėjo, ten ištryško vanduo, o dabar, nusileidus kiek nuo kalno, baisūs šiukšlynai. Aš vis kvaksėjau „na kaip taip galima“, „na kodėl“.  Beveik rankos niežtėjo, kaip norėjosi lėkti su šiukšlių maišais ir organizuoti „Darom“! Šventa vieta, vaizdai nepakartojami ir šiukšlynas. Kokiai Jordanijos institucijai galima rašyti skundą?

Maistas
Tuose kraštuose valdo humusas. Man jis buvo pažįstamas jau iš seniau. Pirmą kartą jo paragavau prieš 20 metų dirbdama Amerikos diplomatės namuose Vilniuje. Ji humuso parsiveždavo iš kažkokio restorano, gaminusio rytietišką maistą ir man tai buvo meilė iš pirmo šaukšto, tik tada niekaip negalėjau suprasti, kas tai per patiekalas. Dabar ir pati laikas nuo laiko jį gaminu, nors mano vyrai juo nesižavi (receptas: avinžirniai, sezamų pasta, česnakas, saulėje džiovinti pomidorai, alyvuogių aliejus, vanduo, pipirai sutrinami ir niam niam).
Falafeliai – aliejuje kepti kukuliukai iš tų pačių trintų avinžirnių. Su falafeliai dažnai būna įvairios daržovės, tas pats humusas ir pita.
Šavarma – kažkas panašaus į kebabą. Dažniausiai galima rinktis, ką įdėti į pitą: mėsą, falafelius ar daržoves, humusą ir pan.
Šakšuka – su daug pomidorų ir kažkokiomis daržovėmis kepti kiaušiniai. Žinoma, dar visokie tinkantys prieskoniai ir tas pats humusas šalia.
Saldumynai tokie patys kaip visame regione – chalva ir baklava. Draugai Jordanijoje vaišino kanafė – tobulu desertu, kurio niekur kitur nesu ragavusi ir internete nepavyko rasti panašaus recepto (kažką buvau radusi, bandžiau, bet gavosi visiškai ne tai).

Maisto kainos
Mes buvome prisiskaitę, kad ten maistas labai brangus, tai planavome grįžti iš kelionės bent kilogramu lengvesni, bet gavosi taip, kad grįžome sunkesni. Užkandinėse Šavarmos ar falafelių su pita galima sočiai prikirsti už 5 €. Kavinėje kainavo brangiau. Žinoma, alkoholis ten nėra pigus, bet nėra taip, kad būtų neįperkama.

Kas po kelionės?
Eilinį kartą pasikartojau, kad mes žmonės, turime daugiau panašumų nei skirtumų – ir arabas skundžiasi, kad vaikai su juo bendrauja tik tada, kai dingsta internetas (vien tam, kad paklaustų, kur problema ir ar ji sprendžiama), izraeliečiai taip pat skundžiasi ir dėl valdžios ir dėl kylančių kainų... Ir vėl supratau, kad kiekvienas mes esame savo šalies ambasadoriai. Bendraujant su baltarusiais, jie prasitarė, kad lietuviai pasakojo apie gan sudėtingą gyvenimą Lietuvoje, teigė, jog visi bėga iš šalies. Mes džiaugėmės galėdami būti atsvara sudarytai nuomonei – mums Lietuva atrodo puiki šalis. O problemų juk kiekvienoje šalyje yra! Jų yra ir kiekviename žmoguje. Visiems būtų daug lengviau, jei pirma paklaustume ką aš galiu duoti, o ne ką gauti.
Pasižadėjau, kad kitos kelionės metu tikrai tikrai pasiimsiu smulkių dovanėlių su Lietuvos atributika. Taip ir padarėme vykdami į Prahą. Viešbučio darbuotojams ir padavėjams dalinome saldainius „Vilnius“ sakydami „Best wishes from Lithuania“ ir klijavome lipdukus su Lietuvos simbolika.
Po kelionės į Izraelį ir Jordaniją kilo didžiulis noras užkamšyti Biblijos žinių spragas. Gal kas turite audio Bibliją?

Teksto autorė: Daiva Valančiūtė

Nori keliauti ir tu?

Pažintinė kelionė į Izraelį ir Jordaniją - žiūrėk čia.

„Ar jūs norite mirti? Kodėl jūs važiuojate pas teroristus?” Tokius klausimus dažniausiai girdėjome užsimindami, jog netrukus keliausime į Iraną. Deja, dauguma žmonių, nieko nežinodami apie šį kraštą, susidaro įspūdį, kad tai – viena pavojingiausių šalių. „Iranas, Irakas – koks skirtumas?” Visgi, po negatyviu vakarų medijos šydu besislepiantis Iranas – tai neįtikėtino grožio, turistų beveik nepaliesta ir tikrai saugi šalis.

Turbūt labiausiai paslaugūs pasaulyje žmonės

Pradėkime nuo to, kas ypač puošia šalį – žmonės. Persai (taip, niekada daugiau nemaišykite jų su arabais) puikiai supranta koks įvaizdis yra formuojamas apie jų šalį užsienio spaudoje. Išties pergyvendami, jie nuoširdžiai bando parodyti, jog Iranas yra svetingas visiems. Todėl vietiniai jus visuomet užkalbins, pasidomės iš kur atvykote, o persimetus keliais sakiniais jau kvies į namus užkąsti. Ir Lietuvą žino visi! Atsitiktinis taksistas net atvirutes iš Lietuvos mums dalino. Galbūt dėl to, jog dauguma jaunų žmonių labai išsilavinę. Tik gaila, jog protingiausieji išvyksta į užsienį – net Lietuvoje turime gydytoją iš Irano.

Džiugina tai, jog čia nerasite įkyrių pardavėjų griebiančių už rankų tam, kad ką nors įsiūlytų. Priešingai, dažnai sulauksite mandagaus klausimo: „Ar galėčiau su jumis susipažinti?” Turbūt todėl, kad šalis dar nėra išlepinta turistų. Jų visoje šalyje beveik nesutiksite (ypač po naujai įvestų sankcijų).

Įstatymų apipinta šalis

Galbūt žmonių gėris kyla iš to, jog alkoholis šalyje visiškai uždraustas? Net hašišo ar marihuanos turėjimas susilaukia lengvesnių bausmių nei alkoholio vartojimas. O griežtų bausmių čia apstu. Už tos pačios lyties santykius – mirties bausmė. Apskritai, lytiniai santykiai iki vestuvių yra nelegalūs. Už tai moteris gali būti išplakta. Šalyje galioja ir griežtos aprangos normos. Visos merginos viešose vietose turi nešioti skaras, dengiančias plaukus. Šortai taip pat uždrausti. Pastebėjome, jog žmonės, pamatę mūsų praplyšusius kelius, žiūrėjo į mus lyg būtume nuogi. Gatvėse nepriimtinas ir artimesnis kontaktas – jokio laikymosi už rankų, bučiavimosi ar apsikabinimų. Už tai galima sulaukti dorovės policijos dėmesio.

Tačiau visi griežtieji įstatymai galioja tik „ant popieriaus”.  Mūsų sutiktas jaunimas pasakojo, jog dauguma randa būdų kaip pasilinksminti. Jie turi antrąsias puses (dažniausiai slaptai nuo tėvų), švenčia gimtadienius su vakarietiška muzika ir alkoholiu (kartais net ir egzotiškuose dykumų vakarėliuose). Nors yra supančioti valdžios įstatymais, dauguma rūko žolę ar hašišą – nuobaudos už tai yra juokingos.
Nors Facebook, Youtube, Spotify ar kitos vakarietiškos programėlės yra užblokuotos, dauguma apeina šiuos įstatymus naudodami virtualius tinklus (VPN). Ko neapeisi – tai griežtų sankcijų iš Vakarų. Tarptautinės korteles čia neveikia, teks vežtis vien grynuosius. Po apsilankymo Irane taip pat gali tekti paplušėti norint nuvykti į Ameriką – apie vizitą reikės pasiaiškinti ambasadoje. Tiesa, į Iraną patekti irgi nėra labai lengva. Prieš kelionę mes turėjome keisti pasus dėl juose esančių Izraelio štampų. O atvykus į šalį, draugiškai nusiteikęs muitinės vyrukas per kelias valandas visą informaciją apie mus iškapstė internete ir jau įleisdamas į šalį puikiai žinojo, kas mes tokie. Gal ir gerai – šalyje dėl to iš tiesų saugu.

Daugiausia turistų vyksta pamatyti miestus

Kad ir kiek mažai šalyje būtų turistų, dauguma jų renkasi klasikinį maršrutą po pagrindinius miestus. Mes padarėme ta patį. Miestų grožis – išskirtinis. Mozaikomis išpaišytos mečetės, didelės aikštės, žmonių pripildytos gatvelės, turgūs... Visa tai užburia ir įtraukia. Tiesa, aplankius kelis didžiuosius miestus (Shiraz, Isfahan, Yazd) – viskas pasidaro panašu. Tačiau mes užsukome ir į mažuosius miestelius, kurių gatvelės tokios siauros, kad juos apžiūrėti galima šokinėjant stogais!

Geriausia miestuose – maistas

Net ir gražiausiose vietose netinkamas maistas gali viską sugadinti. Tik ne Irane! Aišku jeigu esate vegetaras(-ė), šalyje jums bus sunku. Čia pagrinde vyrauja mėsiški patiekalai pagardinti įvairiomis žolelėmis. Salose galite surasti ir gausybę jūros gėrybių (krabai, rykliai, aštuonkojai ir pan.). Populiariausi gėrimai – šviežių morkų ar granatų sultys, kurias rasite ant kiekvieno kampo. Lietuviams tai puiki reabilitacija be alkoholio. Aišku, jeigu labai reikia – paklausinėjus vietinių, nesunkiai rasite jo už prekystalio. Tik, pasak jų, nuo tokio alkoholio nesunkiai galima apakti arba numirti. Tad galbūt verta pakentėti?

Didžiausias pliusas keliaujant - čia pigiau nei Lietuvoje! 

Pigių šalių galima nesunkiai surasti – nuo Ukrainos iki pietryčių Azijos. Tačiau tokių kainų kaip Irane dar neteko matyti. Įsivaizduokite – pilnas kuro bakas kainuoja 4 eurus! Todėl visur, nesukant galvos, galima keliauti su privačiu taksi. Kalbant apie maistą, torto gabaliukas ar sumuštinis su falafeliais – tik 10-20 ct! Tokioje šalyje kiekvienas turistas pagaliau gali netaupyti. Net ir valgant geriausiuose restoranuose piniginės tikrai nepaploninsite. Užsisakę ryklį, krabų, keptos žuvies, kalmarų ir daug kitų gerybių keturiese sumokėjome ~20 Eur.

Aišku, kol mes džiaugiamės,vietiniai verčiasi per galvą. Dėl įvairių sankcijų jų valiuta per pastaruosius metus nuvertėjo net 3 kartus. Dar visai neseniai uždirbę kelis tūkstančius dolerių amerikietiškose įmonėse, jie dabar sukrapšto tik po kelis šimtus. Kad ir kaip bebūtų, jei norite pagaliau pasijusti turtingais – važiuokite į Iraną!

Visgi labiausiai Irane užburia gamta

Kaip vietiniai sako: „Irane galite surasti gamtos iš visų kontinentų”. Nuo žalumos pripildytos šiaurės iki augalų neturinčių salų pietuose. Kiekvienas gamtos gerbėjas ras tai, kas labiausiai patinka. Turistus dažniausiai vilioja dykumos. Gal jau išlepome, bet tiesa ta, kad jos niekuo nesiskiria nuo dykumų Maroke ar kitose šalyse. Dėl to mes patraukėme į magišką Hormuz salą. Juodi, balti, žali žmonių nepaliesti kalnai, slaptos uolos, atsiveriančios vaivorykštės spalvomis, raudono smėlio paplūdimiai, šviečiantys planktonai Persijos įlankoje, laukiniai delfinai ar rykliai – viską galite rasti šioje saloje. Nors planavome čia būti tik vieną dieną, likome keturioms. Sala visiškai užbūrė savo kraštovaizdžiais ir spalvomis.

Apie Iraną ir jo subtilybes galima rašyti išties daug. Tačiau tokios šalies neperteiksi žodžiais – turite viską pamatyti savo akimis. Iranas tikrai nepaliks jūsų abejingų.

Autorius: Paulius Jurgutis

Daugiau įspūdžių - Instagrame (@pauliusju, @kondrackis).

Kai savaitgalį norisi praleisti turiningai ir nekeliaujant labai toli, rekomenduoju vykti į kaimyninės Latvijos sostinę – Rygą. Keliautojai šį miestą mėgsta vadinti gyvu muziejumi prie Dauguvos upės. Ar žinojai, kad Latvijos sostinės senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą kaip eksponuojantis didžiausią Europoje Art Noveau architektūros pastatų kolekciją? Gražiausias Rygos vietas nesunkiai apžiūrėsi keliaudamas pėsčiomis, tad lekiam užkeliauti Latvijos sostinę!

Rygos senamiestyje rasi itin žavingą Šv. Petro bažnyčią. Ši tvirtovė stūksto pačiame Rygos istoriniame centre ir mena viduramžių laikus, ji tituluojama kaip vienas svarbiausių to laikmečio pastatų Baltijos šalyse. Pakilęs į bažnyčios gotikinio stiliaus 130 metrų bokštą, galėsi pasigrožėti nuostabia miesto panorama. Užsukęs apžiūrėti Šv. Petro bažnyčios, turėsi progą apžiūrėti ir parodą – čia jos rengiamos dažnai. Įėjimas suaugusiems – 9 EUR, studentams – 7 EUR, moksleiviams – 3 EUR. Pirmadieniais bažnyčia uždaryta, o kitomis dienomis atvira nuo 10 iki 19 val. (gegužė-rugpjūtis). Daugiau informacijos rasi čia.

Melngalvių rūmai arba Juodagalvių namai, jau tapę Rygos vizitine kortele, savo grožiu puikuojasi pačiame miesto centre. Šis architektūros paminklas pastatytas dar 1334 metais, ne kartą sugriautas ir vėl atstatytas. Darbo laikas – antradieniais-sekmadieniais nuo 10 iki 17:00. Įėjimo kaina suaugusiems – 6 EUR, moksleiviams, studentams ir pensininkams – 3 EUR.

Rekomenduoju aplankyti ir Filmų muziejų, įsikūrusį senamiestyje, Pietavos gatvėje. Jo lobyne daugiau kaip 70000 įvairiausių eksponatų: kino juostų, fotografijų, filmų apžvalgų, kostiumų, filmavimo technikos, vaizdajuosčių. Pirmasis kino seansas Rygoje buvo surengtas dar 1896 m.! Jeigu norisi žvilgtelėti, kaip buvo kuriamas kinas, būtinai čia apsilankyk! Įėjimo kaina suaugusiems – 3,50 EUR, moksleiviams, studentams ir pensininkams – 1,80 EUR.

Aviacijos ir kelionių mėgėjams siūlau Rygos Aviacijos muziejų po atviru dangumi. Ši vieta patiks ir istorijos gerbėjams – tai sovietinio karinio paveldo kolekcija. Muziejus įkurtas tarptautinio Rygos oro uosto teritorijoje. Latviai gali pasigirti didžiausia Europoje tokio pobūdžio ekspozicija. Muziejuje pamatysi daugiau nei 40 orlaivių ir sraigtasparnių, daugybę karinių įtaisų, tokių kaip bombos, ginklai ir kt. Bilieto kaina – 7 EUR. Darbo laikas: pirmadienį-penktadienį nuo 10:00 iki 16:00.

Latvijos Nacionalinės operos pastatas, vietinių vadinamas Baltaisiais rūmais, sužavės išpuoselėta aplinka ir susipynusia įvairių stilių architektūra. Šis kultūros židinys Rygoje pastatytas apie 1863 m. Net jeigu ir neturi bilieto į spektaklį, būtinai užsuk pasigrožėti puikiai sutvarkyta teritorija! O sugalvojus dalyvauti spektaklyje, bilietą rekomenduoju įsigyti iš anksto. Daugiau informacijos rasi čia.

Vaikščiojant Livu aikštėje, pastebėsi žavingos architektūros pastatus – tai tikri angliškos gotikinės eklektikos paminklai, Gildijų pastatai.  XIV a. šios gildijos gynė skirtingų socialinių grupių pirklių interesus, o dabar tai įvairių kultūros renginių vieta.

2014 m.Ryga buvo tituluota Europos kultūros sostine, šia proga sostinėje iškilo įpūdingas, didžiausias visose Baltijos šalyse grafitis „Saule Perkons Daugava“. Piešinyje persipina Latvijos istorija ir dabartis, o visa tai apjuosia šalies tautinė juosta. Apžiūrėjus šį grafitį, paklaidžiok po netoliese esančias gatveles, čia taip pat gali pamatyti įdomių kūrinių ant namų sienų.

Su šalies istorija susipažinsi Okupacijos muziejuje. Čia sužinosi kaip latviams sekėsi išgyventi lietuviams gerai žinomus laikus. Muziejus yra pačiame Rygos centre, sename sovietiniame pastate. Muziejaus eksponatai (nuotraukos, istoriniai dokkumentai ir įvairūs daiktai) pasakoja apie okupacinės valdžios terorą prieš Latvijos žmones, apie partizanų kovas ir kt. Darbo laikas – kasdien nuo 11:00 iki 18:00 val.

Pačiame Rygos senamiestyje stovi išskirtinis pastatas – kačių namas. Šis pastatas slepia daugybę istorijų, o pasak vienos iš jų, čia gyveno turtingas pirklys, negalėjęs prisijungti prie vokiečių gildijų. Būtent dėl to, pačiame Rygos centre jis pasistatė labai gražų namą (priešais vokiečių gildijos namus) kurio stogą papuošė katės, vokiečių pirkliams atsukusios uodegas. Vėliau, ginčui išsisprendus ir Latvijos pirkliui patekus į norimą gildiją, katės buvo persuktos.

Gastronomijos mylėtojams siūlau apsilankyti centriniame Rygos turguje. Čia kasdien verda gyvenimas! Tai vienas didžiausių turgų Rytų Europoje. Pamatysi vietinius pardavėjus, išgirsi įnirtingas pirkimo derybas, o kvapo ir skonio receptoriai padėkos už šį vizitą! Turguje galėsi įsigyti skanumynų ar nupirkti lauktuvių draugams.

Būtina apžiūrėti ir „Trys broliai“ pastatų kompleksą, kuris yra seniausias visoje Rygoje! Pavadinimas parinktas visai neatsitiktinai, jis kilo iš kaimyninės valstybės, Estijos, pastatų „Trys seserys“. Užsuk į jaukią Mazā Pils gatvelę ir pasigrožėk išskirtine architektūra!

Latvijoje alus gaminamas nuo seno, šios tradicijos puoselėjamos iki šiol. Šalyje klesti nedidelės, bet gerai žinomos alaus daryklos, kurios siūlo paragauti įvairiausių skonių gėrimų. Rygoje rasi įdomų alaus rajonelį, kuriame gausu įvairiausių barų ir restoranų, taip pat vykdomos 3-4 valandų ekskursijos su gėrimų ir užkandžių degustacijomis, kaina vienam asmeniui – 38 EUR. Daugiau informacijos apie organizuojamas ekskursijas rasi čia. O jeigu nori savarankiškai paklaidžioti šioje sostinės dalyje, siūlau pasinaudoti alaus rajono žemėlapiu.

Rekomenduoju pasinaudoti proga ir sudalyvauti nemokamose Rygos ekskursijose. Pasivaikščiojimo metu apžiūrėsi įspūdingą Art Nouveau miesto architektūrą, sužinosi pastatus gaubiančias paslaptis, o gal susidomėsi ekskursija dviračiais ar plaukimu baidarėmis! Daugiau informacijos apie mokamas ir nemokamas ekskursijas Rygoje rasi čia.

Jeigu ieškai daugiau pramogų idėjų ir turi galimybę nuvykti už miesto ribų, siūlau apsilankyti latviškame kino miestelyje, įsikūrusiame maždaug 70 km nuo Rygos. Cinevilla – kino miestelis, vadinamas baltiškuoju Holivudu. 2007 metais Cineviloje filmuotas latvių filmas „Rygos sargybiniai“, kiek vėliau „Rudolfo likimas“. Parke pajusi XX a. Rygos miesto atmosferą, pamatysi senovinių automobilių ir netgi lietuviškąją „Kauno sporto halę“. Už bilietą sumokėsi vos pora eurų, tad būtinai apsilankyk!

Geriausius nakvynės pasiūlymus Rygoje rasi čia!

O gal planuoji atostogas Latvijos pajūryje? Kurį kurortą pasirinkti skaityk čia.

Kelionės priekaba tempiamais laivais nuo seno populiaru vakarų Europoje ir ypač JAV. Pastaruoju metu vis daugiau tautiečių įsigyja tokius laivus, tiek burinius, tiek motorinius. Dauguma motorlaivių tradiciškai naudojami mėgėjiškai žvejybai, kita dalis – pramogoms ant vandens. Noriu paskatinti laivų savininkus atrasti pažintines vandens keliones!

Norint nesudėtingai persigabenti laivą keliais, jis turi atitikti tam tikrus kelių reikalavimus. Laivo plotis turi būti ne didesnis kaip 2,5 m., aukštis ant priekabos iki 4 m. Burinio laivo stiebas lengvai nuleidžiamas ir saugiai pritvirtinamas prie laivo korpuso. Laivus nuleisti bei iškelti iš vandens patogiausia įvažiuojant su priekaba į vandenį tam skirtose vietose (slipas) arba naudojant uosto kraną. Nuleidimas per slipą yra daug paprastesnis ir universalesnis. Slipai yra įrengti daugumoje uostelių Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse.
Žmonių skaičių komandoje reikėtu parinkti pagal laive įrengtų miegamų vietų skaičių. Paprastai nuo 2 iki 4 tokiuose, nedideliuose laivuose. Geriamo vandens bakai, dujinė arba elektrinė viryklė, kriauklė su vandeniu, stacionarus arba portatyvinis WC, suskleidžiamas tentas nuo saulės ir lietaus yra labai pageidautini laivo atributai ilgesnėms kelionėms.

Čia aprašytoje kelionėje naudojomės populiariu JAV gamybos „Macgregor 26M“ buriniu motorlaiviu, turinčiu visas aukščiau minėtas savybes. Kelionei pasirinkome buvusias Prūsų žemes – kaimyninės Lenkijos Varmijos regioną. Kelionė nuo lietuviško pamario iki Lenkijos Ylavos miesto truko daugiau nei parą. Pravartu tai, jog laivą, kelionės sausuma metu, galima naudoti kaip kemperį. Naujuose Lenkijos greitkeliuose (pvz.: S7-E77 Varšuva – Gdanskas) yra naujai įrengtų modernių poilsio aikštelių, su nemokamomis prausyklomis, WC, dušais, lauko ir dengtais stalais bei vaikų žaidimų aikštelėmis. Viena tokių mes pasinaudojome nakvynei, netoli Ostrudos.

Laivą nuleidome ir kelionę vandeniu pradėjome Ylavoje, naujai įrengtame jachtų uoste. Slipo paslaugos čia nemokamos. Ylavos ežeryną sudaro ilgiausias Lenkijoje Jeziorako ežeras, kurį per dieną perplaukėme burėmis. Nakvojome ežero viduryje, „Gierczak Duzy“ saloje įrengtose nemokamose laivų sustojimo vietose. Turint daugiau laiko, galima paburiuoti Plaskis bei Ewingi ežeruose. Alternatyviai, tokią kelionę galima pradėti Zalevo miestelyje prie Ewingi ežero.

Antrą kelionės dieną, nuleidome stiebą ir plaukėme Elblago kanalu. Kanalo vidutinis gylis – 1,2 m, minimalus gylis per visą kelią – 1 m, tiltų aukštis ne mažiau nei 3,1 m. Elblago miesto centre tiltai kiek žemesni, bet jie pakeliami neporinėmis valandomis. Kanalą supa medžiai, todėl 30ºC rugpjūčio kaitra ne taip vargina. Kanalas kerta keletą nedidelių ežerų ir po gero pusdienio mus atvedė į Milomlyno miestelį. Čia kanalas, nedidelio šliuzo pagalba, jungiasi su atšaka vedančia į Ostruda. Ostruda yra trečia alternatyvi vieta pradėti šią kelionę. Ji būtų kiek trumpesnė nei plaukiant nuo Ylavos. Plaukėme į Milomlyno mietelio centrą, švartavomės ir pietavome vietinėje užeigoje. Namų gamybos koldūnai čia ypač skanūs! Po pietų aplankėme gotikinę bažnyčią, menančią Gedimino laikus. Veltui ieškojome degalinės, pažymėtos žemėlapyje – tokiai kelionei patartina turėti pakankamas kuro atsargas, nes artimiausią degalinę radome tik dideliame Elblago mieste, po 3 dienų kelionės.

Prasidėjus popietiniam šiltam lietui, komanda sugulė poilsio kajutėje, o aš vairavau laivą labai gražiu, siauru, aukštais krantais, Ruda Woda (rudas vanduo) ežeru, kiek primenančiu mūsų Asveją. Jau sutemus pralindome pro keletą senovinių tiltų ir ieškojome nakvynės pelkėtame ežere prie Maldyty miestelio. Nakvynę radome prie privataus lieptelio. Supratome kaip svarbu turėti laive visus patogumus, nes nakvynės sąlygos kiekvieną vakarą skirtingos – nuo prabangaus, naujai įrengto uosto su visais patogumais iki privataus lieptelio.

Kitą rytą startavome anksti, beplaukiant komanda ruošė pusryčius. Taip sutaupėme laiko, nes šią dieną reikėjo keltis per penkis įžymiuosius šliuzus, keliančius ir leidžiančius laivus geležinkelio platformomis – vieną iš septynių Lenkijos stebuklų. Bet kol kas kelias vedė užpelkėjusiu kanalu ir mažais ežerėliais, variklį reikėjo dažnai išjungti ir nuimti nuo sraigto prisivėlusią aumeniją. Artėjant prie šliuzų, daugėjo civilizacijos požymių – turistinių laivų ir net specialus plaukiantis ekskavatorius, valantis kanalą nuo žolių!

Prie pirmojo („Buczyniec“) šliuzo įrengtas muziejus. Galima akį užmesti ir į veikiančių mechanizmų skyrių – besisukantys namo dydžio smagračiai išties įspūdingi. Pirkome bilietą laivui visiems 5 šliuzams (36 zl). Praleidę keletą didelių garlaivių, prie karietėlės prisirišome ir mes. Skambinome gongą, kuris reiškia – mes pasiruošę. Karietėlei pradėjus judėdi, vandens po truputi nebeliko ir mes su laivu pradėjome riedėti nuo kalno. Atsiverė įspūdingi vaizdai! Nusileidusi karietėlė įriedėjo į vandenį, mes atsirišome ir plaukėme toliau. Kiti šliuzai buvo ne mažiau įpūdinti, o mes jau labiau patyrę jais naudotis.

Praplaukę šliuzais įplaukėme į didelį, užpelkėjusį Družno ežerą. Visas ežeras, išskyrus siaurą farvaterį, užžėlęs vandens lelijomis. Tiek daug vandens paukščių vienoje vietoje dar neteko matyti! Iš karto už Družno ežero patekome į Elblago miestą. Praplaukę keletą miesto tiltų, pralindome pro paskutinį (2,85 m), nelaukę kol pakels neporinę valandą, atsidūrėme naujai įrengtoje laivų krantinėje tiesiai priešais miesto rotušę! Elektra ir geriamas vanduo nemokamas (reikia prašyti tilto prižiūrėtojo). Elblago senamiestis pilnai atstatytas pagal turėtus prieškario piešinius, čia daugybė puikių kavinių ir retoranų. Vienoje iš jų mes, kaip niekad puikiai, pavakarieniavome.

Ryte, su grupe kitų laivų, su tiltų pakėlimu, leidomės Elblago upe link Aistmarių. Iki jų dar 3 valandos kelio. Paskutinis tiltas, jau toli už miesto, yra pasukamas pontoninis – kaip tik pataikėme jam prasivėrus. Prieš Aistmarių pradžią visi išsimaudėme švariame upės vandenyje, nes Aistmarės, kaip ir mūsų Kuršmarės, šiltuoju metų laiku žydi. Po ilgos pertraukos iš upeivių tapome buriuotojais. Stiebas pakeltas, burės išskleistos, ir mes lėtai judėjome link lenkiškos Aistmarių Nerijos, Krynica Morska kurorto. Tris dienas skyrėme Aistmarių miestelių aplankymui abiejuose marių krantuose. Atstumai nedideli, pasiekiami per 3 val., plaukiant burėmis, marių gylis visur 2–3 m, sekliau tik visai prie kranto. Žolių, skirtingai nei Kuršmarėse, nėra.

Krynica Morska. Naujai įrengtas didelis laivų uostas su visais patogumais (dušai, WC, elektra, vanduo, slipas). Kaina parai 3 žmonėm – 43 zl. Uosto prižiūrėtoja pastebėjo, kad šiemet mes buvome pirmas laivas iš Lietuvos. Uostas pasitiko vakariniu nemokamu vietinių grupių koncentu, kur susirinko tūkstančiai žmonių. Miestelyje pilna puikių kavinių, siūlančių šviežios žuvies patiekalus. Kursuoja elektriniai traukinukai (5 zl), taip pat iki jūros.

Tolkmicko. Miestelis žemyninėje Aistmarių pusėje. Atnaujintas laivų uostelis su visais patogumais – 24 zl. WC, dušai (8 zl papildomai žmogui), elektra (papildomai 25 zl, reikia turėti prailgintuvą su „skylute“ įžeminimui), slipas). Miestelyje senovinė gotikinė bažnyčia.

Piaski. Kaimelis Nerijos pusėje prie sienos su Rusija. Mažytis, atnaujinimo nepaliestas žvejų uostas, tinkantis tik trumpam sustojimui. Keletas puikių naminio maisto kavinių. Šviežios žuvies pietūs – 40 zl. Jūros paplūdimys gražus ir be daugybės žmonių.

Fromborkas. Aistmarių šedevras su Koperniko pilimi. Iš pilies bokšto atsiveria nuostabi panorama. Turėkite žiūronus! Uostelis mažas, patartina atplaukti anksčiau, jei norite gauti vietą. Pilna jachtų, atplaukusių iš Kaliningrado. Uostas neatnaujintas, slipu patartina nesinaudoti (slenkstis po vandeniu).

Nowa Pasleka. Žvejų kaimelis žemyno pusėje, prie sienos su Rusija. Atnaujinta laivų krantinė su slipu. Čia nesilankėme.

Šešių dienų kelionė vandeniu tikrai neprailgo. Plaukėme ežerais, kanalais, leidomės įžymiaisiais Elblago kanalo šliuzais. Pažinome Lenkijos Aistmares. Tikrai rekomenduojame!

Teksto autorius: Mindaugas Saulis

Jeigu nemiegame iki pietų, atostogas galime pasidaryti kiekvieną savaitgalį – toks yra mūsų su vyru požiūris į poilsį. Savaitgaliais mes stengiamės aplankyti naują ar seną, bet primirštą vietą. Šį kartą mūsų pasirinkimas buvo Augustavas. Šią vienos dienos kelionę siūlo Makalius ir mes, daug nesvarstę, ją užsisakėme. Didelių lūkesčių neturėjome. Lenkija – tai kaimynai, pas kuriuos ne kartą buvome, Augustavą taip pat daug kartų esame pravažiavę! Tiesa, anksčiau jame nebuvome net stabtelėję. Kaip dažnai būna, ta taisyklė, kai nieko nesitiki – gauni daug, pasitvirtino.

Kelionė į Augustavą tikrai nevarginanti ir patogi. Vykstant iš Kauno net nereikia anksti keltis, o ir grįžome tokiu laiku, kad dar drąsiai būtume spėję į bet kurį vakarėlį. Kelionės vadovė Jolanta pasakojo įtraukiančiai ir intrigavo faktais apie Lenkiją. Gidė uždavinėjo klausimus, vertus protų mūšio: kokia yra trumpiausia upė pasaulyje, kokių dviejų tautų lenkai labiausiai nemėgsta, kurioje srityje lenkai užima paskutinę vietą Europoje (beje, tai labai teigiamas dalykas), kuo išskirtinė lenkų kalba, ką valgysite užsisakę „pirožki“, kuo svarbios buvo Augustavo kanalo statybos, kokia Šopeno širdies istorija? Atsakymų į šiuos klausimus neišduosiu – galbūt Jūs keliausite su Jolanta, o galbūt mes susitiksime kuriame nors protų mūšyje.

Vygrių vienuolynas

Tai buvo pirmasis objektas, kurį mes aplankėme. Vienuolynas yra Vygrių nacionaliniame parke, apie kurį, kaip puikią vietą poilsiui, jau buvome girdėję iš draugų. Parkas apima dalį Augustavo girios, kuri yra viena iš geriausiai išsilaikiusių senovinių girių Europoje.

Vienuolynas pasitinka kamaldulių vienuolių nameliais, panašų vaizdą galima pamatyti Pažaislyje. Vygriuose galima net nusipirkti nakvynę šiuose nameliuose, nes vienuolynas nebeveikia. Tiesa, šiais laikais miegojimo būdas gerokai skiriasi nuo to, kurį praktikuodavo kamalduliai – karstuose arba ant šiaudų. Paradoksas ir tame, kad laidojami karstuose jie nebūdavo. Apie kamadulių gyvenimo, tikėjimo ir laidojimo ypatumus taip pat daug sužinojome kelionės metu. Nusileidę į požemį, turėjome galimybę žvilgtelėti į pajuodusius vienuolių kaulelius – bažnyčios kriptose jų sulaidota virš keturiasdešimt. Liūdniausia, kad su tais kauleliais vienuolių motinos ir seserys neturėjo galimybės atsisveikinti – jos negalėjo lankyti vienuolių, o dažnai net nebūdavo informuojamos apie artimojo mirtį. Baisi bausmė laukdavo kamaldulio, sulaužiusio vienuolio įžadus. Sakoma, kad pakrantėje, šalia vienuolyno stovintis stulpas naktimis dejuoja, nes jame įmūrytas gyvas vienuolis, pamilęs kaimo mergelę.

Vygrių vienuolyne aplankėme ir kambarius, kuriuose buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius II, vietiniai pamišę dėl jo. Popiežiaus kraujo lašas saugomas kaip stebuklas, o visi daiktai, prie kurių jis buvo prisilietęs, beveik šventi. Ten pat saugoma ir baidarė, kuri buvo padovanota popiežiui (tačiau jis ja neplaukė). Aplinkui vienuolyną apstu Jono Pauliaus II plakatų. Manau, popiežiaus atvaizdų per daug – net ant liepto prie vandens, kur įsitaisę ant suolelio mėgavomės saulės spinduliais ir grožėjomės lelijomis, popiežius į mus žiūrėjo ir iš kairės, ir iš dešinės.

Augustavas

Augustavu miestą pavadino Žygimantas Augustas, o Bona Sforca šią vietovę mėgo vadinti „Zygmuntovy“. Kelionės vadovė leidžia rinktis, kaip praleisti laisvą valandą laiko. Vieni pasileidžia į „Biedronka“ pigesnio alaus, lenkiškų saldainių ar kitų gėrybių, o mes pasirenkame pasivaikščiojimą prieplauka ir ramų užkandį kavinėje. Lenkai man priminė, kad jų požiūris į salotas yra kitoks nei mano. Užsisakiusi sezoninių salotų birželio mėnesį, tikiuosi salotų lapų, ridikėlių, krapų, o gaunu raugintų agurkų ir marinuotų kopūstų. Kavinėje girdime tik lietuvių klientų kalbas, o padavėjos puikiai kalba ir angliškai.

Šeštadienis pasitaikė tikrai karštas, tad džiaugėmės vandens gaivuma, kuri jautėsi pajudėjus laivui. Pasiplaukiojimas trunka apie 1 val. 30 min., bet nepabosta. Vaizdai įprasti: daug vandens ir žalumos aplink, poilsio namai ir pliažiukai pakrantėse, vandens motociklai, kiti laivai, kuriuose moja linksmi poilsiautojai; o mes laukiame svarbiausio momento pasiplaukiojime – persikėlimo šliuzu. Tai tas momentas, kai visi turistai lekia prie laivo bortų, įdėmiai stebi darbuotojų judesius ir, žinoma, fotografuoja.

Taip, viskas tikrai vyksta rankiniu būdu – laivą, šonu atsirėmusį į kanalo kraštą, darbuotojas tiesiog nustumia ranka. Laivas kanale vos išsitenka. Užtrunka keletą minučių, kol pakeliamas vandens lygis. Šioje vietoje jį kelia ne taip ir daug – iki metro. Gidė pasakojo, kad šliuzuose vandens lygis keliamas nuo 0,8 iki 8 metrų. Augustavo kanalo ilgis – 101 km., nors pirminiame XIX a. projekte buvo suplanuota virš 200 km. Ežerų sujungimo kanalu darbus dirbo tūkstančiai žmonių. Tarp jų buvo nemažai baudžiauninkų, kuriems už darbą buvo pažadėta laisvė. Todėl vienas iš šliuzų vadinamas „Svobodos“.

Studzienična

Laivu mes pasiekėme Studzieničnos miestelį. Miestelio pavadinimas kilęs nuo žodžio „šaltinis“. Manoma, kad čia esantis šaltinis gydo nuo įvairių ligų, tad prie jo išsirikiavo nemaža eilutė žmonių. Šioje vietoje lankėsi ir Jonas Paulius II, kurio monumentas stovi ant pakrantės. Norite, kad išsipildytų Jūsų noras? Palieskite popiežiaus blizgančią ranką. Na, o jeigu norite čia sugrįžti, apeikite aplink šalia augantį medį tris kartus. Kelionės vadovė juokavo, kad kažkas iš mūsų ėjo daug daugiau kartų, nes teko užsibūti šioje vietoje – dvi bendrakeleivės susimaišiusios įlipo ne į autobusą, o į tą patį laivą, plaukiantį atgal į Augustavą. Nors ši vietovė atrodo labai religinė – joje daug kryžių, visas dėmesys koplyčiai, medinei bažnyčiai, popiežiaus ir šventojo Nepomuko skulptūroms, čia nesibodima ir papramogauti – prie kranto stovinčiame laivelyje vyksta šokiai ir skamba Prūsaičio „Trisdešimt devyni“.

Seinai

Šis vietovardis mums puikiai žinomas nuo mokyklos laikų lietuvių literatūros pamokų – ne vienoje iš žymiųjų lietuvių rašytojų biografijoje minimi Seinai. Čia stovi paminklas Antanui Baranauskui, kuris, būdamas vyskupu, paskutinius penkerius gyvenimo metus praleido šiame mieste. Nors manoma, kad visą gyvenimą jis meldėsi lenkiškai, rašytojas mirė versdamas bibliją iš lenkų į lietuvių kalbą. Dar vienas gidės užduotas klausimas, vertas protų mūšio: „Į kurią pusę žiūri Antano Baranausko paminklas ir kodėl?“. Nežinote? Nuvažiuokite į Seinus.

Ne tik dėl rašytojo ir vyskupo paminklo žmonės keliauja į Seinus. Tikinčiųjų pasaulyje itin garsi Seinų Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilika. Vertingiausia joje yra XV amžiaus stebuklinga Dievo Motinos figūra. Visame pasaulyje yra tik keletas tokių figūrų. Tikima, kad ji dovanoja malones, kurių įrodymus – padėkas, matome bazilikos koplyčioje. Figūra yra spintos tipo ir atidaroma tik kartą per metus.

Seinuose mus nudžiugino ir Makaliaus dovana – soti ir skani vakarienė visiems ekskursijos dalyviams. Akivaizdu, kad Makalius mėgsta stebinti maloniais siurprizais (kai vykome į Prahą, mus vaišino šampanu).

Vakarieniavome vėsioje, puošnioje salėje, kurioje puikavosi užrašas „Love“. Aukštu žemiau vyko vestuvės ir galėjome girdėti dainuojančius vestuvių muzikantus. Spėliojome, ar tai lietuviai gyvenantys Seinuose (bent jau anksčiau jų šiuose kraštuose buvo gausu), ar tai lietuviškos-lenkiškos vestuvės, ar lietuviai, gyvenantys šalia Lenkijos, čia atvyksta švęsti – gal čia pigiau?

Kelionė atgal į Lietuvą

Grįždami, už jauną amžių arba įsimintus kelionės vadovės pasakotus faktus, galėjome „užsidirbti“ saldumynų. Mano amžius ne jaunas, bet man viskas labai įdomu, todėl gidės klausiausi kaip mokytojos prieš kontrolinį. Rekomenduoju tai daryti ir kitiems! Niekada negali žinoti, kur žinių prireiks – ar protų mūšyje, ar kovoje dėl šokolado. Šį kartą laimėjau net du.

Apibendrinant, kelionė trumpa, lengva, įdomi ir su dovanomis. „A begal būt geriau“ – kaip sako žemaičiai, kurių balsai taip pat girdėjosi šioje išvykoje. Arba „too good to be true“, kaip sako britai, bet vis tik „true“. Už trisdešimt eurų nuvyksti į kitą šalį, nereikia pačiam vairuoti, visko daug sužinai bei pamatai, pabendrauji, turi galimybę apsipirkti „Biedronkoj“ ir dar gauni vakarienę!

Teksto autorė: Daiva Valančiūtė