Sveiki, bičiuliai! Labai noriu pasidalinti su jumis filmuotais vaizdais iš užburiančio Maroko! Šį video man atsiuntė keliautojai Joris ir Paulius. Labai ačiū jiems! Kelionė išties įdomi, tad tikrai siūlau pasižiūrėti

Marokas dažnai vadinamas viena egzotiškiausių šalių visoje Afrikoje. Ir tikrai ne veltui - užburianti dykumų saulė, kraštovaizdis praturtintas kalnais ir oazėmis, ryškūs miestai, kvapni virtuvė, galvą apsukantys turgūs, Atlaso kalnų serpantinai... Bent kartą gyvenime čia būtinai reikia apsilankyti. Pamatysi visko! Netiki? Va, pažiūrėk:

Dar kartą dėkoju Joriui ir Pauliui už vaizdo įrašą iš kelionės! Kviečiu ir jus dalintis savo atostogų įspūdžiais bei siųsti juos el. paštu dalyvauju@makalius.lt!

Norėtum į Maroką ir Tu? Ieškok geriausių kelionių pasiūlymų Makaliaus svetainėje arba rašyk mums elektroninį laišką adresu labas@makalius.lt  O prieš tai dar gali paskaityti labai naudingos informacijos apie šią šalį!

Štai Makaliaus patarimai, planuojantiems keliauti į Maroką

• Norint keliauti po Maroką verta rinktis traukinius.  Traukiniai čia yra vieni geriausių Afrikoje, jais keliauti labai patogu, o ir bilietų kainos yra nedidelės.
• Nepraleisk progos aplankyti Ispanijos! Iki Ispanijos krantų galima nukeliauti keltu. Marokas nuo Ispanijos yra nutolęs vos 14 km, tad greituoju keltu pasieksite tikslą per 30 min.
• Dievini kalnus? Puiku! Nepraleisk progos Maroke užkopti į Atlaso kalnus. Juk žygiai po kalnus – labai smagus ir aktyvus poilsis. Atlaso kalnuose galima keliauti nuo vienos dienos iki mėnesio ir dar daugiau. Susiplanuok maršrutą ir pirmyn!
• Būtinai išmėgink džipų safarį! Tai nėra paprastas pasivažinėjimas po dykumą. Tai greičiau lyg žaidimas, kurio metu turėsi pasiekti galutinį tašką. Kelionės metu laukia daug išbandymų kelyje. Patiks adrenalino ištroškusiems :)
• Ragauk ir dar kartą viską ragauk! Manantiems, kad gera virtuvė yra tik italų ar prancūzų, teks pakeisti savo nuomonę. Nuo labai tirštos ir sočios sriubos „čiorba“ arba avienos sriubos su kalendra bei pupų sriubos „charira“, iki gardžiausių ir įmantriausių mėsos patiekalų! Populiariausi iš mėsos - „pastila“, orkaitėje kepta ėriuko mėsa „mešua“ ir aviena su įmantriausiais priedais.
• Būtina apsilankyti Marakeše. Šis miestas įtraukia jau nuo pirmųjų minučių ir pribloškia savo kultūrine įvairove ir įdomybėmis. Visi keliai Marakeše veda į Jemna El Fna aikštę, kuri vadinama didžiausio pasaulyje ekspromtu vykstančio renginio vieta. Dieną čia karaliauja akrobatai, puošeivos vandens pardavėjai, gyvačių kerėtojai ir būrėjai, o naktį didžiulė aikštė virsta skonių maišalyne. Atidaromi restoranai, kuriuose galima paragauti egzotiško maisto – kaip sraigių sriuba ir labiau įprastų patiekalų.
• Maroko dykumos perlas – Merzouga, vieta, kur monotoniška ir lygi stepė užleidžia vietą vaizduotę kaitinančiai Sacharai. O dykuma čia ne bet kokia smėlio krūva. Dykumos vėjo supilstytos aukštos kopos – lyg gracingi musulmonų minaretai. Kopos raudonos, geltonos, rudos ir pilkos, savo atspalviais ypač pakeri saulei tekant ir leidžiantis.

Mes - Milda Dapkevičiūtė ir Agnė Vaitekėnaitė - save jau kuris laikas vadiname jaunosiomis keliautojomis. Būdamos 24 metų esame išmaišę po daugiau nei 30 pasaulio valstybių, nusidriekusių skirtinguose žemynuose. Dalį jų aplankėme po keletą kartų. Turbūt dažnas keliautojas sutiks su mumis, kaip sunku ilgai išbūti vienoje vietoje, kai prigimtis, ar, laikui bėgant, atsiradęs kelionių ir adrenalino poreikis vis lipa ant kulnų primindamas apie save. Būtent taip nutiko ir mums šį kartą, kai net nepagalvojusios spontaniškai nusipirkome lėktuvo bilietus ir išskridome į... Pekiną!

Savita kinų kultūra

Tik išlipus iš lėktuvo mus pasitinka labai didelis karštis, drėgmė ir smogas, kurie, kaip paaiškės vėliau, lydės visos kelionės metu. Metro iš oro uosto į Kinijos sostinę galiausiai sutinkame ir daugybę čia gyvenančių santūrių žmonių veidų. Traukinyje niekas nekalba, niekas nežiūri į akis – tik po to paaiškėja, jog visa tai – kinų kultūros bruožas. Apsižvalgę aplink pastebime, jog esame vienintelės baltosios. Būtent tai mus stebino visą laiką, kol viešėjome Pekine. Prieš išvykstant, buvome įsitikinusios, jog čia sutiksime daug turistų iš Vakarų, tačiau buvo priešingai. Dauguma į Pekiną atvykstančių turistų yra iš Azijos, o baltiesiems sutikus vieniems kitus užgimsta lygiai toks pats brolybės jausmas, kaip keliaujant Europoje lietuviui sutikus lietuvį. Būtent todėl visos kelionės metu čia gyvenantys žmonės nuolat norėdavo su mumis nusifotografuoti ar klausdavo, ar gali mus nufotografuoti ir nuotrauką nusiųsti savo draugams. Buvome dažnai varstomos žvilgsniais, tačiau čionykščiai su mumis buvo itin mandagūs ir paslaugūs, visad stengdavosi padėti. Tiesa, kelionei savitų prieskonių pridėjo ir tai, jog Pekine žmonės nekalba angliškai. Vienintelė vieta, kur pavyko panaudoti šią kalbą buvo keturių žvaigždučių viešbutis. O visą kitą laiką bendravome ženklų kalba arba telefone rodydamos mums reikiamų dalykų paveiksliukus.

Imperatoriškasis miestas

Vienas pirmųjų pamatytų lankytinų objektų atvykus į Pekiną – viena didžiausių pasaulyje aikščių – Tiananmeno aikštė, dar kitaip Dangiškosios taikos vartai. Aikštė taip pat apima Nacionalinį muziejų bei Mao Dzedungo (buvusio Kinijos komunistų partijos ir Kinijos revuliucijos lyderio) mauzoliejų. Pastarojo atvaizdas Kinijoje vaizduojamas visur – muziejuose užima centrines ekspozicijos vietas, puošia kiekvieną jų popierinės valiutos vienetą – juanį bei dažnai pakliūva į akiratį tiesiog vaikščiojant po Pekiną. Dėl tvyrančio smogo kitoje aikštės pusėje esantys pastatai matėsi labai blankiai. Todėl norint viską geriau apžiūrėti reikėjo prieiti arčiau. Praėjus pro Mao Dzedungo mauzoliejų, įžengiame į Uždraustajį miestą – rūmus, kuriuos įkūrė Kiniją ilgai valdžiusi Mingų dinastija. Tai ne paprasti rūmai, o ištisas kompleksas pastatų ir menių riestais stogeliais, daugybė koridorių, bokštų, sodų, vėžlių, liūtų ir drakonų skulptūrų. Uždraustąjį miestą iš viso sudaro 980 pastatai. Kažkada paprastiesiems mirtingiesiems čia įeiti buvo uždrausta, tačiau dabar į šią vietą kas dieną plūsta begalė turistų. Nuo pat įėjimo pradžios iki pabaigos esi priverstas tiesiog plaukti pasroviui su gausia lankytojų minia, tokiu būdų per 3 – 4 val. pereini Uždraustąjį miestą. Nors šie imperatorių rūmai Pekine yra pagrindiniai, tačiau mūsų įspūdį dar labiau prikaustė Vasaros rezidencija – rūmai, kuriuos įkūrė po Mingų į valdžią atėjusi Čingų dinastija. Pastarieji rūmai yra šiek tiek toliau nuo centro, tačiau nė kiek nenusileidžia savo vaizdais – šventyklos, kalnai, ežerai, ilgas arkinis tiltas, jungiatis salą su kitu krantu, milžiniškas marmurinis laivas, kurio statyboms kadaise imperatorė Ciši atidavė visą Kinijos karo laivyno biudžetą. Dabar po dalį Vasaros rezidencijos objektų lankytojai keliauja nedideliais laiveliais ir valtelėmis. Šiems rūmams aplankyti rekomenduotina skirti visą dieną, nes objektų juose labai daug ir jie visi tikrai verti dėmesio ir laiko.

Kinijos tikėjimų sostinė

Pekiną galima drąsiai vadinti ir Kinijos religijų sostine, nes jų čia – tikra gausybė. Nors dauguma kinų oficialiai yra ateistai, tačiau vienas ir tas pats žmogus dažnai laikosi kelių apeigų – konfucionizmo, budizmo ir taoizmo. Būtent todėl šventyklos čia taip pat nėra paprastos, o primena imperatoriškuosius rūmus. Tai dideli pastatų kompleksai, su daug patalpų, skirtų melstis ir aukoti. Kadangi gyvenome netoliese Dangaus šventyklos, nusprendėme ją aplankyti pirmąją. Šventykla apsupta milžiniško nuostabaus parko. Joje išpažįstamas taoizmas. Čia anksčiau meldėsi imperatoriai. Kita didelį įspūdį palikusi šventykla buvo skirta Konfucijui. Šioje šventykloje anksčiau veikė netgi universitetas, kuriame kinai, norėdavę eiti valstybines pareigas, privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą. Dabar šioje šventykloje galima išvysti savotiškas mokymosi patalpas, kuriose anksčiau žmonės studijuodavo, bei memorialinį muziejų, skirtą nupasakoti visą Konfucijaus gyvenimą. Galiausiai patraukėme prie Lama šventyklos – tai vienintelė dar dabar veikianti milžiniška šventykla, kuri kartu yra ir turistų lankoma vieta. Galima stebėti kaip meldžiasi vienuoliai, smilkalus degina budizmą išpažįstantys kinai. Tiesa, tai yra pati didžiausia Tibeto šventykla pasaulyje, esanti už Tibeto ribų. Joje yra ir į Gineso rekordų knygą įtraukta aukščiausia pasaulyje medinė Budos skuptūra (18 metrų virš žemės ir 8 metrai po žeme). Abi sutikome, jog šioje šventykloje tvyro ypatinga energija – galbūt dėl to, jog ji vis dar veikia ir žmonės čia ateina pasimelsti ir ieškoti ramybės.

Hutongai

Tai visiškai neturistinė, tačiau neką mažiau įdomi Pekino dalis. Tai gyvenamieji rajonai su siauromis gatvelėmis, pilkais vienaaukščiais namais, išlikusiais nuo senų laikų. Nors dabar kinai vis dažniau kraustosi į modernius daugiaaukščius namus, tačiau nemažai žmonių dar vis tebegyvena hutonguose. Nepaisant to, kad pašaliniams čia vaikščioti nėra labai malonu – vietiniai į mus žiūri kaip į ateivius, gatvėse dvelkia nemalonus kvapas, aplinkui gana nešvaru, tačiau lendame gilyn apsižvalgyti. Viename kampe sėdi ir panašų į šachmatus žaidimą žaidžia gal šeši vyresnio amžiaus vyrai, prakirptomis kelnėmis laksto maži vaikai (taip, prakirptomis, kad galėtų savo gamtinius reikalus atlikti bet kur ir bet kada), o siaurų gatvelių pakraštyje stovi apdulkėjusios mašinos. Prie kiekvieno hutongo namo prieš įeinant yra po laiptelį ar du. Tai anksčiau rodydavo čia gyvenančio žmogaus socialinę klasę – kuo daugiau laiptelių, tuo aukštesnei klasei priklausydavo šeima. Vyrams vesti buvo galima tik savo klasei priklausančia merginą. Toks neilgas, bet įdomus pasivaikščiojimas po hutongus leido bent trumpam pajusti senąją Kinijos dvasią.

Didžioji Kinų siena

Vieną paskutiniųjų viešnagės Pekine dienų skyrėme Didžiajai Kinų sienai. Kelionės autobusu metu sugaišusios dvi valandas pagaliau ją išvydome – ilgą, galingą, pastatytą aukštai kalnuose ir apsuptą smogo. Tiesa, tai buvo pirmoji diena, kai iš tiesų džiaugėmes esant smogui – mat saulė šioje vietoje kaitina itin stipriai, pasislėptį į pavėsį nėra kur, todėl džiaugėmės, kad esant ir taip milžiniškam karščiui bei drėgmei, į akis bent jau nespigino saulė. Pakilti į Kinų sieną galima dviem būdais – pėsčiomis arba keltuvu. Kalno papėdėje sutikusios turistų grupelę išgirdome jų patarimą: “Taupykite jėgas viršūnei.” Todėl nė nedvejodamos nusprendėme kilti keltuvu ir supratome, jog neapsirikome. Pasiekus sieną čia buvo dar karščiau – galėjome tiesiog stebėti kaip nuo visko kūno bėgo prakaito lašai. Tačiau visus sunkumus nustelbė pasakiškas vaizdais – milžiniško ilgio plytų siena nusidriekusi iki akiai neaprėpiamų tolių, ją supanti žmogaus nepaliesta gamta ir kalnai. Ne veltui aplankyti pasirinkome Muntyanu sienos dalį – ši dalis yra mažiausiai žinoma patiems kinams ir kitiems azijiečiams, todėl joje žymiau mažiau turistų nei kitose dalyse, kurias galima aplankyti. Pasivaikščioję po sieną pora valandų žemyn leidomės amerikietiškus kalnelius primenančiomis transporto priemonėmis, tik čia leidomės ne su grupe žmonių, o kiekvienas atskirai turėjome po savo “mašiniuką”, kurį galėjome vairuoti vis keisdami greitį.

Patarimai keliaujantiems

• Prieš vykstant į Kiniją pasidomėti, koks joje tuo metu yra sesonas. Sezonai ten skirstomi į du: aukštasis “high season” (nuo balandžio 1 iki spalio 31) ir žemasis “low season” (nuo lapkričio 1 iki kovo 31). Aukštojo sezono metu yra ypatingai karšta, klimatas tikrai apsunkina keliavimą. Taip pat visos lankytinos vietos turi dvi oficialias kainas – aukšojo sezono metu, t.y., vasarą, įęjimai į visur kainuoja dvigubai brangiau.
• Kinijoje yra uždrausta “Google” paieškos sistema ir viskas, kas jai priklauso – Gmail, Google žemėlapiai, ir pan., taip pat Facebook. Tačiau šią sistemą galima apeiti į kompiuterį ar telefoną parsisiuntus VPN (virtualų privatų tinklą). Savaitei jo kaina yra vos pora dolerių, o kelionės metu žemėlapių ir panašūs paieškos tinklai tikrai paverčia. Tiesa, kartą mums nutiko labai įdomus dalykas – ieškodamos vieno parko sekėme Google žemėlapių navigacija, ėjome plačia didele gatve, o jie mums rodė, kad tokia gatvė neegzistuoja ir kad vaikštome dideliu ežeru. Parko taip ir neradome, tačiau po to išsiaiškinome, kad tuo metu ėjome pro didelę rezidencinę teritoriją, kurioje gyvena visi komunistų partijos lyderiai, ir ta teritorija sąmoningai yra užslėpta. Į ją įeinant ir iš jos išeinant buvo netgi tikrinami mūsų pasai ir tapatybės.
• Patartina jau Lietuvoje išsikeisti užtektinai jų valiutos – juanių. Europietiškas banko korteles ten priima tik tarptautiniai viešbučių tinklai ir prabangios parduotuvės. Visur kitur galima mokėti tik grynaisiais pinigais.
• Sanitarinės sąlygos mieste nėra pačios geriausios, todėl patartina valgyti geruose. patikimai atrodančiuose restoranuose. Juose kainos tikrai nesikandžioja, vidutiniškai pietūs vienam žmogui – 7-8 eurai.
• Negerkite vendens iš čiaupo. Šis vanduo Kinijoje nešioja hepatitą ir daug kitų ligų, todėl net skalauti burną valantis dantis patartina nusipirktu vandeniu iš parduotuvės.
• Po miestą keliaukite metro. Autobusų sistema yra labai paini, vairuotojai nešneka angliškai. O metro yra labai gerai ir aiškiai išvystytas, apima visus svarbiausius turistinisu taškus.
• Ten, kur kainos nėra fiksuotos, turguje, suvenyrų parduotuvėse – DERĖKITĖS. Kainas numušti galima daugiau nei trigubai. Derėjimosi būdai čia taip pat įdomūs – kadangi kinai nekalba angliškai, o daugelis turistų kiniškai, pardavėjai turi skaičiuotuvus, kuriuose turi įvesti savo norimą kainą. Tuomet jis ją ištrina, įveda kitą, tuomet iš pirmo karto tu niekad nesutinki ir taip dar kartą skaičiuotuvo ekrane įvedi naują kainą, ir t.t.
• Jei oro temperatūra labai aukštai, puiki išeitis keliautojams – muziejai. Visi pagrindiniai miesto muziejai tikrai verti dėmesio ir yra nemokami.
• Rekomenduojame aplankyti Pekino Olimpinį kaimelį. Patartina čia atvykti vakarop, prieš leidžiantis saulei ir sulaukti, kol sutems. Tada atsiveria gražiausias vaizdas – stadionas ir kiti obejktai yra labai gražiai apšviesti.

Teksto ir nuotraukų autorė Agnė Vaitekėnaitė

Į Peru atvykome iš kaimyninės Bolivijos, todėl nenoromis į galvą lindo palyginimai. Pirmasis įspūdis - Peru ir Bolivija, ypač Andų kalnų regionuose, nedaug tesiskiria - toks pat chaosas gatvėse, nedailūs, vienaaukščiai plytiniai namai skurdesniuose priemiesčiuose, ožkos, avys ir lamos laukuose, apkūnios ilgakasės moterys, pasidabinusios spalvingom skarom ir sijonais, vis kažką (sūrius, duoną, žaislus, šviežiai spaustas sultis, popierines nosinaites ir t.t.) pardavinėjančios pakelėse, indėniškų bruožų veidai. Žinoma, vėliau atradome daug skirtumų ir įvertinome Peru unikalumą, bet apie tai - kiek vėliau.

Kadangi į Peru atvažiavome iš Bolivijos, pirmoji mūsų stotelė buvo netoli pasienio esantis miestas Puno, įsikūręs ant Titikakos ežero kranto. Titikakos ežeras ypatingas - jis didžiausias Pietų Amerikoje ir yra aukščiausias pasaulyje ežeras, naudojamas laivybai (Titikaka tyvuliuoja 3000 m aukštyje), gilus, šaltas ir akimi neaprėpiamas. Kita vertus, Puno miestelis neatrodo itin įdomus - didelis centrinis maisto turgus su daug šviežių egzotiškų produktų, pagrindinė miesto aikštė su ispaniško stiliaus katedra bei ilga pėsčiųjų gatve, skirta turistams, kurioje grūdasi visos kelionių agentūros, suvenyrų parduotuvės bei restoranai - visos miestelio įdomybės, kurioms apžiūrėti pakanka poros valandų. Tačiau visai šalia Puno Titikakos ežere esama unikalių lankytinų objektų, kurie traukia keliautojus ir tikrai nusipelnė dėmesio. Tai - plūduriuojančios Uros salos, labai įdomios kultūriniu bei inžineriniu požiūriu. Visi salose esantys namai statomi iš nendrių, o tarp salų žmonės keliauja valtimis. Salos būna įvairaus dydžio, jose gali būti nuo kelių iki keliasdešimties nendrinių namelių. Iš Puno siūlomos ekskursijos su gidu: paprastai aprodo dvi ar tris arčiausiai miesto esančias salas, išsamiai papasakoja apie salų statybos ir priežiūros ypatumus, bei saliečių kasdienį gyvenimą, o draugiški gyventojai kviečia apžiūrėti savo namus, demonstruoja amatus bei, žinoma, siūlo įsigyti jų rankdarbių.

Apžiūrėję plūduriuojančias salas ilgai negaišome Puno ir patraukėme į miestą, kurį vėliau praminėme karščiausiu tašku Pietų Amerikos turistų žemėlapyje - Kusko, šalia kurio esantys Maču Pikču griuvėsiai turbūt yra vienas atpažįstamiausių ir labiausiai fotografuojamų istorinių objektų ne tik Peru, bet ir visoje Pietų Amerikoje. Kusko miestas išties vertas dėmesio - įsikūręs žaliame derlingame slėnyje, lepinamas šilto, drėgno klimato, ne per didelis, jo senamiestis - tvarkingas ir labai labai gražus! Kusko buvo inkų imperijos sostinė, vėliau - svarbus ispanų užkariautojų miestas, jame gausu senovinių bažnyčių, vienuolynų bei rūmų pastatytų iš arba ant inkų statinių griuvėsių, todėl nors senovinė architektūra primena ispanišką, šen bei ten matyti prieškolumbinio stiliaus įtaka.

Perujiečiai didžiuojasi savo praetimi ir, atrodo, laiko savo valstybę didžiosios inkų imperijos liekana - Peru valiuta yra nes pesas, kaip daugumoje kitų Lotynų Amerikos šalių, o solis (ispaniškai sol reiškia saulę, o inkai juk buvo saulės garbintojai), paauksuotą saulę kaip puošybos elementą matėme daugelyje interjerų, logotipų, kaip ornamentas ji nuolat matoma ant audinių, papuošalų ir t.t. Daug prekės ženklų pavadinime tarsi burtažodį įpina žodį Inca - matėme Inca Tea, Inca Chocolate, Inca Hostel, Inca Beer, Inca Cola (labai saldus, ryškiai geltonas gėrimas, beje, nė kiek neprimenantis Coca Collos) ir pan. Tokia simpatija inkų istorijai paradoksali, nes tik dalis perujiečių yra indėnų kilmės ir gali save laikyti inkų palikuonimis, kiti yra kilę iš užkariautojų ispanų, kurie Saulės imperiją ir sunaikino.

Šiaip ar taip, imperijos pėdsakų čia daug, ypač aplink Kusko. Be garsiojo Maču Pikču, kurį aplankyti, beje, yra brangu - vien bilietas į griuvėsius kainuoja 40 JAV dolerių, o kur dar traukinio bilietai iki artimiausio Aguas Calientes kaimelio ( jis pasiekiama tik traukiniu) bei turistinės kainos šalia esančios kavinėse, parduotuvėlėse bei nakvynės namuose - netoli miesto esama ir daugiau mažiau žinomų, bet taip pat įdomių archeologinių paminklų. Labiausiai mums įsiminė Sacsayhuaman griuvėsiai - kadaise ant aukšto kalno stovėjo tvirtovė, sumūryta iš milžiniškų akmenų blokų, dabar beliko jos griuvėsiai bei tvirtovę juosusių sienų liekanos, panašios į didžiulį akmeninį labirintą. Galime tik spėlioti, kaip be jokios modernios technikos senovės statytojams pavyko ant kalno sutempti tokius sunkius akmenų blokus?.. Mūsų spėliones nutraukia gidas perujietis, klausdamas, kaip mums patinka Sexy Woman - taip perujiečiai juokais praminė Sacsahuyaman griuvėsius, kad užsieniečiams būtų lengviau prisiminti ir ištarti šį pavadinimą. Pasirodo, archeolgija gali būti seksuali:-)

Net ir Peru sostinė Lima, nors ir labai šiuolaikiška, turi šen bei ten pabirusių senovės liekanų. Prabangiame Miraflores rajone, tarp modernių daugiaaukšcių, kūpso laiptuotas smėlio kalnas - Huaca Pucllana, inkų piramidės liekana, dieną neįspūdinga, užtat vakare labai gražiai apšviečiama, šalia yra puošnus restoranas idealiai tinkantis romantiškai vakarienei, bei viena geriausių ledainių mieste Quatro D - ledai nepigūs, bet verti kiekvieno solio!

Peru sparčiai vystosi, ekonomika auga, ir labiausiai tai matoma Limoje - štai iš kur nauji, modernūs rajonai, tokie kaip įspūdingai ant stataus skardžio pakibęs Miraflores su tiesiomis gatvėmis, švariais šaligatviais, puikiai įrengtais namais, brangiomis parduotuvėmis ir aukštos klasės restoranais. Tačiau socialinė ir turtinė nelygybė išlieka didele problema, ir sostinėje tai akivaizdu - aplink istorinį centrą netrūksta prastai atrodančių, apgriuvusių namų, siauromis pilkomis gatvėmis pėdina elgetos. Sostinė siūlo daug galimybių, bet netrūksta joje ir sunkumų - labai blogas viešasis transportas (didžiulis miestas vis dar neturi metro, gatvės nuolat užkemša automobilių grūstys, o oro tarša Limoje - didžiausia visoje Pietų Amerikoje!), didelis nusikalstamumas, nors miesto valdžia mėgina su juo kovoti - aplink turistinius objektus patruliuoja policininkai, o turtinguose rajonuose gatves stebi kameros.

Lima mums pasirodė labiau varginantis nei patrauklus miestas, todėl lengviau atsikvėpėme autobusu išriedėję į Trujillo - trečią pagal dydį Peru miestą, esantį Ramiojo vandenyno pakrantėje. Nedidelis spalvingas Trujillo senamiestis - švarus ir ramus, turistų jame nedaug, vienas kitas čia užsukantis keliautojas paprastai daugiau dėmesio ir laiko skiria archeologiniams paminklams, kurių gausu miesto apylinkėse. Įspūdingiausias yra Chan Chan kompleksas - iki inkų egzistavusios chimu genties indėnų civilizacijos palikimas. Chan Chan yra chimu miesto griuvėsiai, jie teberestauruojami, lankytojams atvira tik dalis griuvėsių, tarsi didelis smėlio labirintas. Aplink Trujillo taip pat netrūksta apgriuvusių piramidžių, pastatytų moche genties indėnų kultūros klestėjimo laikais. Piramidės nedidelės, gerokai aptrupėjusios ir vargu ar taps tarptautine įžymybe, tačiau aplink plytinti dykuma - graži, gražus ir Trujillo kaimynystėje plytintis Huanchaco paplūdimys, kurio simbolis - iš nendrių pintos smailianosės žvejų valtys. Bangos čia didelės, nepatyrusiam plaukikui - pavojingos, užtat puikiai tinkamos banglentininkams, kurių į Huanchaco atvyksta daug, ir perujiečių, ir kitataučių.

Banglentininkų netrūksta ir kurortiniame Mancora miestelyje, esančiame visai netoli pasienio su Ekvadoru, tačiau Mancora visapusiška - čia galima rasti ir viešbučių šeimyniniam poilsiui, ir pigių svečių namų, tinkamų vienos nakties nakvynei prieš traukiant į Ekvadorą, ir romantiškų viešbutėlių įsimylėjėliams. Mancora yra viena pagrindinių perujiečių vasaros atostogų krypčių, ir tai akivaizdu - pagrindinė miestelio gatvę galima lengvai supainioti su bet kurio kito pajūrio kurorto gatve - joje vos telpa identiškus meniu siūlantys restoranai, spalvingos suvenyrų ir paplūdimio rakandų parduotuvėlės, kavinės ir kelionių agentūros.

Regis, kiekvienas keliautojas gali atrasti savąjį Peru - čia esama ir džiunglių, ir dykumos, ir kalnų, senovinių civilizacijų liekanų, miesto pramogų ir laukinės gamtos. Šalis tebėra pigi (išskyrus sostinę, kur viskas kainuoja trigubai brangiau, ir Kusko, kuris pelnosi iš turistų) ir egzotiška, tačiau jau pakankamai pažangi, kad galėtų keliautojams pasiūlyti visus trokštamus patogumus. Atstumai Peru dideli, todėl džiugu, kad esama gerų autobusų kompanijų, siūlančių aukštos kokybės paslaugas - patogius, saugius tarpmiestinius autobusus, o dar smagiau tai, kad šalyje varžosi keletas oro linijų, kurių bilietai kartais būna pigesni nei autobuso - labai džiaugėmės išvengę 20 valandų riedėjimo kalnų keliais iš Kusko į Limą ir sumedžioję vos valandos trukmės skrydį už tą pačią kainą! Tiesa, oro uostai Peru - chaotiški, skrydžiai dažnai vėluoja, bet dėl greitesnės kelionės pakentėti verta. Peru didžiuojasi ir savo virtuve - regis čia auga ir gyvena viskas, kas valgoma, arba atvirkščiai - maistui ruošti tinka viskas, kas auga ir kruta pievose, džiunglėse ir kalnų slėniuose, todėl turguose ar prekybos centruose galima rasti tiek mums įprastų bulvių, avižinių dribsnių bei burokų, tiek pasaulyje pažįstamos, o čia tiesiog dievinamos quinoa (bolivinės balandos) ir jos produktų, egzotiškų kiwicha bei ajonjoli grūdų ir jų gaminių (labai skanūs javinius primenantys saldėsiai iš kiwicha grūdelių niam niam!), įvairiausių matytų ir nematytų vaisių, daržovių ir riešutų. Limoje netrūksta gerų restoranų, kurių šefai sumaniai maišo vietinius produktus su atvežtiniais ir sukuria įdomių patiekalų (pieniškas avižinių dribsnių ir bolivinės balandos kokteilis su ruduoju cukrumi? Taip! Kokamedžio lapų skonio ledai? Taip! Kepta jūrų kiaulytė su burokėlių salotomis? Taip! Prancūziški blyneliai su šalavijo sėklomis? Taip, ragavome ir tokių!). Peru taip pat labai populiari kinų virtuvė, todėl, atrodo, net mažiausiame miestelyje galima aptikti chifa - taip čia vadinami kinų restoranai - neabejotinai pigiausias pietų variantas taupantiems.

Keliauti po Peru galima ilgai, nes šalis yra labai turtinga ir pilna neatrastų įdomybių - tikrai verta patyrinėti daugiau, nei vien turistų okupuotą Maču Pikču ir Kusko apylinkes. Didelę dalį šalies užima Amazonės džiunglės, kurių gyventojų kultūra labai skiriasi nuo mūsų aplankytų Andų aukštikalnių regionų bei pajūrio; deja, į džiungles užsukti nebespėjome. Belieka tikėtis, kad rasime progų sugrįžti į Peru, o ten keliausiantiems linkime gerų įspūdžių!

Už kelionės įspūdžius dėkojame mūsų skaitytojai Gabijai

Pirmoje įspūdžių dalyje pasakojau apie pasiruošimą 4 dienų kelionei po vienas gražiausių Šveicarijos vietų - Ciurichą, Interlakeno kalnų regioną ir Liucerną. Tobulas savaitgalio planas, apie kurį daugiau sužinosi perskaitęs pirmąją pasakojimo dalį ČIA.

Antra stotelė - Interlakeno kalnų regionas

Už kalnus gali būti gražiau tik kalnai, ypač jei jie – Šveicarijos. Todėl pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Interlaken kalnų regioną ir pakilti į aukščiausią Europoje geležinkelio stotį – Jungfrau Top of Europe. Jei ir tu turi tokią svajonę, detalią informaciją kaip nuvykti ir kiek tai gali kainuoti rasi jų tinkalalpyje, o čia daugiau noriu papasakoti apie asmeninius įspūdžius :)

Anksti ryte iš Ciuricho centrinės stoties sėdome į traukinį, kuris mus nuvežė iki Tuno (Thun), iš kurio laivu turėjome plaukti iki Interlakeno. Buvo galimybė toliau vykti traukiniu, bet nusprendėme išbandyti kitą transporto priemonę. Ir tikrai nepasigailėjome – tai buvo viena gražiausių kelionės atkarpų.  Nuostabūs vaizdai – kalnai, prabangios vilos su baseinais, kriokliai, žaluma... Laikas nė kiek neprailgo. Pats Interlakenas – jaukus ir nedidelis kalnų miestelis, kurį supa du ežerai. Tiesa, čia pasijautėme kaip Azijoje, nes dauguma turistų – indai, kinai ar japonai, vietinių apskritai nematyti. Ką gi, gamta aplinkui graži, bet ilgiau nei keletą dienų turbūt neverta čia praleisti.

Tačiau labai verta ir labai nekantru pakilti į Jungrau Top of Europe – aukščiausią Europoje geležinkelio stotį, plytinčią 3454 m virš jūros lygio (ir virš debesų), į kurią galima pakilti tik vieninteliu specialiu traukiniu.

Keliaujame į Interlakeno traukinių stotį, iš kurios su persėdimu kilsime į viršūnę. Kelionė truko nei daug, nei mažai, keletą valandų, bet buvo verta – pamatėme tiek nuostabaus žalumo kalnus ir ežerus, tiek snieguotus milžiniškus kalnų masyvus, kurie, tiesą sakant, net baugino. Paskutinius kilometrus, riedant keistu raudonai geltonu traukinuku, kuris nė kiek nepriminė modernių tarpmiestinių Šveicarijos traukinių, iki geležinkelio stoties važiavome pro siaurą tunelį aklinoje tamsoje. Jaukumo suteikė tik tai, kad keliavome ne vienos – šis maršrutas yra visiškai turistinis, taigi traukinys buvo pilnas vien turistų iš Azijos.

Pravažiavus siaurą tunelį, išlipus iš traukinio ir žengus kelis žingsnius, apėmė keistas jausmas ir siaubingai ėmė trūkti oro. Tokia šiek tiek panika tikriausiai apninka visus kalnų naujokus. Iš tikrųjų Top of Europe labiau primena muziejų nei geležinkelio stotį. Čia pasitinka keistos ledo skulptūros, ledo kambarys, senoviniai rakandai, paveikslai, kitame aukšte – kavinės ir restoranai, suvenyrų parduotuvė. Tačiau tikrasis smagumas prasideda išėjus už pastato ribų į aikštelę, kur atsiveria nuostabi panorama. Tada iš tiesų pasijauti kaip stovėdamas ant pasaulio krašto. Vos prieš keliasdešimt minučių dar žavėjomės nuostabaus žalumo kalnais, o štai dabar aplink balta, ir su kitais turistais jau lipdai sniego senius ir fotografuojiesi. Matosi, kad kai kurie sniegą mato pirmąsyk gyvenime, žavus vaizdas. Deja, kalnų grožio ir didybės pro mėgėjišką objektyvą ir akį perteikti tiesiog neįmanoma, kad ir kiek bandytum.

Tiesa, turint daugiau laiko galima paėjėti toliau už aikštelės ribų ir leistis į žygį, kopti į viršūnes. Tik tam, be abejo, reikia pasiruošimo, o mums šiam kartui pakako pasigrožėti nuostabiais vaizdais ir pasivaikščioti aplinkui. Kad ir kaip ši vieta atrodytų turistų pamėgta, tačiau šarmo ir kažkokio keisto misticizmo vis tiek nepraradusi, aplankyti tikrai verta, tik kitą kartą jau leisčiausi į rimtesnį žygį po kalnus. Pakeliui leisdamiesi nuo kalno stabtelėjome pakelės miestukuose, kur atradome daugiau šarmo nei turistų. Dar kartą norisi pasikartoti – kaip gera keliauti su Swiss traukinių pasu, kai nereikia sukti galvos ir savęs varžyti, kur nori – ten važiuoji!

Kelionė į Top of Europe mums užėmė visą dieną, todėl grįžusios į viešbutį pasidėjome daiktus ir keliavome vakarieniauti į vietinį Interlakeno restoranėlį. Kitą dieną laukė skrydis į Vilnių, tačiau pakeliui ketinome užsukti į Liucerną.

Paskutinė stotelė - Liucerna

Liucernoje, kaip ir visoje Šveicarijoje, kiek iki šiol teko ją pažinti, turizmas išvystytas puikiai. Patogus ir labai aiškiai visiems suprantamas susisiekimas, daugybė sutvarkytų lankytinų vietų, nuostabi gamta, architektūra, turistiniai laivai ir laiveliai – ne veltui Liucerna yra vienas lankomiausių miestų Šveicarijoje. Miesto vizitinė kortelė, kurios nepastbėti tieisog neįmanomą - Kapellbrucke tiltas ir šalia esantis vandens bokštas. Garsusis medinis tiltas, kurio vidus iškabintas Liucernos istoriją menančiais labai labai senais paveikslais, buvo pastatytas 14 a. pradžioje, bet dėl cigaretės sukelto gaisro 1993 metais jis buvo suniokotas, paskui restauruotas ir štai - turistus džiugina iki šiol. Tik, savaime suprantama, prie tilto ir ant jo rūkyti griežtai draudžiama.

Taip pat lankantis Liucernoje verta skirti laiko paplaukioti laivu po Keturių kantonų ežerą, gaila, mes to nespėjome, nors labai norėjome. Po intensyvaus pusdienio atėjo metas keliauti namo, valanda traukiniu iki Ciuricho, iš kurio laukia vakarinis „Germania“ skrydis į Vilnių. Drąsiai galiu sakyti, kad maršrutas pasiteisino visu 100 procentų – tobulas savaitgalio planas!

Čilė mus pasitiko sniegu. Argentinos - Čilės sieną kirtome autobusu, kuris vingiuotu keliu riedėjo vis aukščiau, kol snieguotos Andų viršukalnės ėmė atrodyti ranka pasiekiamos. Šiltų drabužių neturėjome, todėl sunerimome - nejaugi ir Osorno mieste, kuris buvo mūsų pirmoji stotelė, bus taip šalta?.. Tačiau netrukus kelias pakrypo žemyn, ir sniegą labai greitai pakeitė vešli žalia žolė - sunku patikėti, kaip greitai peršokome iš žiemos į pavasarį!

Aukšti kalnai ir visai šalia jų - žali derlingi slėniai - toks buvo mūsų pirmasis įspūdis apie Čilės gamtą. Osorno miestas nėra nei gražus, nei įdomus - centrinė aikštė, keletas modernių bažnyčių bei didžiulis blizgantis prekybos centras, kuris, regis, yra pagrindinė miestiečių pramogų vieta - štai ir visos Osorno įdomybės; tačiau jį supantis kontrastingas gamtovaizdis patiks visiems - be jau minėtų slėnių ir kalnų, netoliese yra aktyvus ugnikalnis bei nacionalinis parkas su daugybe ežerų ir sraunių upių, kurių kaiminystėje įrengti laisvalaikio centrai siūlo įvairias vandens pramogas. Vešliose pievose matėme daug įmitusių karvių, o pačiame mieste mus nustebino karvių skulptūrų gausa; net autobusų stotyje esančiame suvenyrų kioskelyje siūloma įsigyti karvių atvaizdais papuoštų raktų pakabukų ir kitų niekučių. Stebėjomės - iš kur tokia meilė karvėms? Vėliau paaiškėjo, Osorno regionas yra svarbus pienininkystės centras, čia gaminami labai skanūs sūriai ir kiti pieno produktai.

Mūsų laukė ilga kelionė, nes pagrindiniu savo kelionės tikslu laikėme toli šiaurėje, prie Bolivijos sienos esančią Atakamos dykumą. Čilė juk ištįsusi lyg sliekas - vidutinis šalies plotis vos 200 km, užtat jos ilgis - daugiau nei 4000 km! Todėl ilgai negaišę Osorne, patraukėme į Čilės sostinę Santiagą.

Santiagas yra didelis, triukšmingas ir labai užterštas - oro tarša čia viena didžiausių pasaulyje. Man Santiagas nepasirodė patrauklus - daug iš pažiūros panašių aukštų, nuobodžiai pilkų pastatų, triukšmingų gatvių ir smogo. Čilėje dažni žemės drebėjimai ir būtent dėl jų kaltės Santiago senamiesčio beveik neliko, o naujieji pastatai vienodoki ir ne itin įdomūs, todėl istoriniu paveldu ir architektūra besidominčius keliautojus Santiagas nuvils. Vis dėlto sostinėje esama keleto lankytinų vietų - mums patiko nedidelė, jauki centrinė miesto aikštė Plaza de Armas, kur verda gyvenimas, gausu renginių, o kiekvieną sekmadienį vyksta nemokami tradicinių Čilės šokių pasirodymai, į kuriuos įtraukiami ir žiūrovai. Iš tolo matėme blizgantį stiklinį Gran Torre de Santiago bokštą, kuris yra aukščiausias Pietų Amerikos dangoraižis (paradoksalu, kad toks aukštas ir iš pažiūros trapus pastatas iškilo aktyvioje seisminėje zonoje!); jame įrengta apžvalgos aikštelė, bet mes miesto apžvalgai pasirinkome Santa Lucia bei San Cristobal kalvas (į San Cristobal galima pakilti funikulieriumi, o jos papėdėje esančiame bohemiškame Bellavista kvartale malonu pasivaikščioti), nuo kurių atsiveria plati panorama. Tiesa, ta panorama mums pasirodė labiau slogi nei žavinga - labai jau pilkas ir nejaukus Santiagas, besitęsiantis kiek akys užmato, užtat tarsi siena fone iškylantys smailiaviršūniai, sniegu blizgantys Andų kalnai žavi savo didybe.

Daug įdomesnis už sostinę yra netoliese esantis Valparaiso miestas - keliaujantiems po Čilę jį aplankyti rekomenduoja visi kelionių vadovai, nusprendėme jų paklausyti ir praleisti porą dienų Valparaiso. Nenusivylėme - šis spalvingas uostamiestis atrodo lyg dailės galerija po atviru dangumi - jo namai nudažyti visomis vaivorykštės spalvomis, daug gatvės meno, ryškūs piešiniai puošia ne tik miesto sienas bei pastatus, bet ir šaligatvius. Valparaiso įsikūręs ant kalvų, jo gatvelės tarsi spalvotas labirintas vingiuoja ne tik į kairę ir į dešinę, bet ir aukštyn ir žemyn, taigi pasivažinėjimas autobusu ar taksi čia pavirsta mažu nuotykiu. Vienas iš Valparaiso simbolių yra jo senoviniai funikulieriai, įrengti devynioliktojo amžiaus pabaigoje ar dvidešimtojo pradžioje. Iš viso jų yra 26, tačiau veikia tik aštuoni - gergždėdami jie lėtai slysta lynais aukštyn arba žemyn, šiek tiek juokingi ir savotiškai žavūs.

Mus sužavėjo šalia autobusų stoties esantis Valparaiso turgus - jis milžiniškas! Daugybė šviežių maisto produktų traukia akį ir žadina apetitą - centrinė Čilės dalis labai derlinga, čia auginama įvairių vaisių ir daržovių, o Ramusis vandenyne tiekia jūros gėrybių, taigi gastronominiu požiūriu Čilė yra tikras rojus, ypač tiems, kuriems patinka gaminti patiems. Tradiciniai Čilės patiekalai - gana sunkūs, riebūs ir ne itin subtilūs - mėgstama kiauliena, keptos bulvės, iš greitų užkandžių populiarios empanados ir sumuštiniai su viskuo - majonezu, kečupu, avokadais, daržovėmis, sūriu ir kokia nors mėsa (viskas - viename sumuštinyje!) o besilaikančius dietos, ko gero, išgąsdintų lomo a lo pobre - keptų bulvių kalnas, patiekiamas su keptais kiaušiniais, kepta jautiena ir keptais svogūnais. Tokie gardėsiai mūsų nesužavėjo, tačiau nusipirkę šviežių produktų turguje ir pagauti įkvėpimo dažnai pasigamindavome gardžių originalių patiekalų. Beje, Čilė garsėja vynu, čia jis gardus ir nebrangus, taip pat mėgstama arbata, kavos mėgėjams bus kiek liūdniau - karaliauja tirpi kava, dažniausiai Nescafe. Įdomus gatvėse pardavinėjamas gaivusis gėrimas (o gal desertas?) mote can huesillo - persikų sirupas su jame plaukiojančiais džiovintų persikų gabaliukais bei išmirkytomis kviečių kruopomis. Labai saldu!

Spalvingas lyg atvirukas Valparaiso viliojo likti ilgiau, bet skubėjome pasiekti egzotiškąją Atakamos dykumą, taigi šokome į autobusą ir patraukėme tolyn į šiaurę. Kraštovaizdis ir toliau džiugino akį- žalias aksomines kalvas ir derlingus slėnius keitė sausesnės lygumos, gausiai apaugusios kaktusais, o tolumoje vis sumėlynuodavo vandenynas. Buvome taip išlepę ir persisotinę gamtos grožio, kad nebefotografavome peizažo, tik tingiai juo gerėjomės pro langą. Keletui dienų sustojome pakrantės mieste, romantiškai pavadintame La Serena. Vaikštinėdami pajūriu gėrėjomes neregėta paukščių įvairove ir piktinomės netvarkingais, nuolaužų ir pastatų - vaiduoklių pilnais paplūdimiais bei aptrupėjusiais šaligatviais, manydami, kad kurortas tiesiog blogai tvarkomas, kol nesužinojome, kad vos prieš porą mėnesių iki mūsų viešnagės La Serenos pakrantes nuniokojo cunamis, o kaimyninis Coquimbo miestas labai nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Staiga apgriuvę pastatai įgavo visai kitą prasmę, o paplūdimyje pastebėje ženklus, rodančius evakuacijos kryptį iškilus cunamio grėsmei, pasijutome nejaukiai...

Iš La Serenos tęsėme kelionę Atakamos link. Trumpam sustojome Antofagastos mieste - jis didelis, modernus, skirtas dirbti, o ne pramogauti ir turistams būtų visiškai neįdomus, jei ne iškart už miesto esantys didingi uolienų dariniai - miesto simboliu tapusi La Portada arka bei statūs skardžiai, smingantys tiesiai į jūrą. Antofagastoje esama ir paplūdimių, bet palei Čilės pakrantę vandenynu tekanti šaltoji povandeninė Humboldto srovė gerokai atvėsina vandenį, todėl maudytis čia visus metus šalta.

Kraštovaizdis aplink Antofagastą - nuostabus, įspūdingas ir šiek tiek bauginantis - bekraštė Atakamos dykuma, sausiausia mūsų planetos vieta, nesvetinga, tuščia ir negyva. Dulkėtais keliai pasiekėme pagrindinį ir galutinį mūsų kelionės tikslą - San Pedro miestelį, visų Atakamos dykumą patyrinėti norinčių keliautojų centrą. San Pedro yra tipiškas turistų getas - kur pažvelgsi, vien nakvynės namai, suvenyrų parduotuvės bei kelionių agentūros, siūlančios ekskursijas po dykumą, o žmonės... Atrodo, keliautojų čia daugiau nei vietinių, siaurose gatvėse stumdosi dulkėti, prakaituoti, numintus batus avintys ir sunkiomis kuprinėmis nešini keliauninkai iš viso pasaulio, girdėti įvairiausių kalbų mišrainė. Vis dėlto, nepaisant nenutrūkstamo turistų srauto, San Pedro yra jaukus ir mielas miestelis, žavi dykumo oazė, kurioje lengva užsibūti ilgiau, nei planuota. Pamatyti čia galima daug - kelionių organizatoriai siūlo išvykas į oazes, maudynes karštosiose versmėse, žygius po kanjonus, ekskursijas į druskos lygumas, geizerius ir ugnikalnius, visai šalia miestelio yra garsusis Valle de la Luna - Mėnulio slėnis, kuriame galima stebėti fantastiškus saulėlydžius. Populiariausia apžiūrėti vietos įžymybes su gidais, tačiau galima dykumą tyrinėti ir savarankiškai, išsinuomavus dviratį, arba, ilgesnėms kelionėms - automobilį. Keliauti po dykumą nelengva - vargina sausas oras, labai išsausėja oda, plaukai, nosies gleivinė, todėl kvėpuojant į nosį skverbiasi dulkės, jos padengia drabužius ir prasiskverbia visur, net į užsegtą kuprinę! Kai kuriuos žmones dėl išretėjusio oro kamuoja aukštikalnių liga - svaigsta galva, sunku kvėpuoti. Visus šiuos negalavimus ir nepatogumus kentėti verta, juos atperka nuostabūs, tarsi ne šio pasaulio vaizdai. Svarbu nepamiršti gerti daug vandens, dieną saugotis karštos saulės, o naktį - šiltai apsirengti, nes temperatūrų kontrastas Atakamoje didžiulis - dieną kepina saulė, o naktį labai atšąla, užtat žvaigždėmis nusėtas dangus būna toks gražus, kad gniaužia kvapą - ne veltui Čilėje įrengta daug observatorijų, tarp jų - ir didžiausią pasaulyje teleskopą turinti Cerro Paranal observatorija, retas plokščiakalnių oras ir giedras dangus sukuria labai palankias sąlygas tyrinėti visatą. Atakamos dykuma, ko gero, buvo įspūdingiausia mūsų Čilėje aplankyta vieta - atšiauri, bet kerinti, romantiška, bet grėsminga.

Čilės gamta, jos įvairovė ir kontrastai ir buvo tai, kas mums paliko giliausią įspūdį. Tyrinėti Čilę buvo lengva ir malonu - nuostabi gamta, skanus maistas bei gerai išplėtota infrastruktūra leido be didelių iššūkių mėgautis kelione. Šią šalį patariame aplankyti gamtos mylėtojams bei nuotykių ieškotojams - nenusivilsite!

Už įdomų kelionės pasakojimą dėkojame Gabijai

Gran Kanarija man nebuvo dažnai draugų ir pažįstamų pasakojimuose linksniuojamas pavadinimas. Net neturėjau ryškaus jos įvaizdžio, o paklausta, ką apie ją žinau, būčiau atsakiusi, kad tai prabangus kurortas kažkur prie Ispanijos. Visai ekspromtu su draugu pasinaudojome Makalius.lt pasiūlymu aplankyti šią salą. Greitai susižinojome, kad rugsėjo pabaigoje ten šilta, nėra labai brangu, o sala įvairi savo gamta ir siūlomomis veiklomis. Tiek užteko apsispręsti.

Neslėpsiu, daugiau pasidomėjusi, šiek tiek nusivyliau, jog apsistosime šiaurinėje salos dalyje, sostinėje Las Palme. Ten buvo žadamas vėsesnis oras, o vieta - toliau nuo naktinių pramogų. Dabar galiu pasakyti, kad tai puiki vieta gyventi. Čia tikrai šiek tiek vėsiau, nei salos pietuose. Tačiau po intensyvios dienos keliaujant po salą, vos vėsesnis oras vakarop tikrai gaivina ir džiugina. Pati sala nedidelė, į kepinančius pietus nuvažiuoti automobiliu galima per keturiasdešimt minučių. Kadangi patys teturėjome savaitę per kurią labai daug nuveikėme, klubams laiko neliko - jų Las Palme nei ieškojome, nei pasigedome. Bet susidarė įspūdis, kad šis miestas jais ir negarsėja.

Apgyvendinimas

Labai patenkinti buvome „Apartamentos Tinoca“. Jaukus, tvarkingas viešbutis, kambariui priklauso virtuvėlė, vonios kambarys. Kambarinės kasdien sutvarko, o administratoriai puikiai kalba angliškai ir nusiteikę pagelbėti ar tiesiog papasakoti apie salą. Tiesa, bent jau mūsų vaizdas pro langus buvo į betono sieną, bet kai gyveni pačiame miesto centre, šalia vandenyno ir nedaug būni kambaryje, tai nėra taip jau svarbu.

Transportas

Jei skrendate ne gulėti paplūdimyje, tikrai rekomenduoju nuomotis automobilį. Atstumai nedideli, kuras nėra brangus (iki euro už litrą), o ir žymiai patogiau nei išvykos vietiniais autobusais. Tik reiktų turėti omenyje, kad į kai kuriuos objektus veda serpantinai, kurie tuo pačiu metu kvapą gniaužia ir dėl atsiveriančių vaizdų, ir dėl įtampos, kai nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Automobilio stovėjimas dažnai yra mokamas, kainos skiriasi nuo vietovės.

Naudojomės „CICAR“ paslaugomis ir likome labai patenkinti. Puikus aptarnavimas kilus nesklandumams, tvarkingos, patogios mašinos. Tik nelabai verta nuomotis automobilį su navigacine sistema, nes šis neturi tiek daug turistinės informacijos, kiek jos galite rasti telefonų navigacinėse sistemose. Dar vienas patarimas vairuojantiems – nekirskite salos skersai – visą jos vidurį užima kalnai, per kuriuos važiuoti bus nervų ir kantrybės išbandymas. Punktai, esantys salos kraštuose, greičiausiai yra pasiekiami važiuojant autostrada palei krantą. Net jei kartais tenka apvažiuoti daugiau nei pusę salos, tai tikrai bus paprasčiau ir greičiau nei ieškoti trumpesnių kelių.

Lankytinos vietos ir restoranai

Saloje yra daugybė kasdieniam apsipirkimui tinkamų prekybos centrų, kuriuose kainos yra panašios kaip Lietuvoje. Tik vynas čia daug pigesnis. Vakare galima užsukti į barus ir restoranus. Tobuliausia vieta, siūlanti išskirtinai šviežias jūros gėrybes – „Amigo Camilo“. Čia vienintelis restoranas, kuriame teko stovėti eilėje, nebuvo meniu, o maistą rinkomės tiesiai iš vitrinos. Už du gausius patiekalus ir dvi taures vyno sumokėjome mažiau nei 25 eurus. Labai patiko ir „La Perpleja Bar“, kuriame plaka nuostabius Mohito kokteilius. Išgerti kavos ir papusryčiauti irgi galima ilgai nesirenkant, čia daug kur siūlomi kruasanai, blyneliai, vafliai. Na, o pavalgius galima iškart kojas pamirkyti vandenyne ir pasivaikščioti viename gražiausių salos paplūdimių Playa las Canteras.

Mūsų maršrute atsidūrė botanikos sodas „Jardin Canario“, netoli Las Palmo. Daug kaktusų, kitos augmenijos, bet mums labiausiai patiko pasivaikščiojimas aukštyn-žemyn išsimėčiusiais takeliais. Tačiau visa tai nublanksta prieš vaizdingą kelionę prie vieno salos simbolių – Roque Nublo uolos (1,75 km virš jūros lygio). Iki jos veda serpantinai. Kopti iki uolos reikia nedaug, daugiausia patogiu keliuku, o pasiekus tikslą atsiveria didžiausią įspūdį saloje palikę vaizdai. Aplink plyti kalnai, uolos, žalumos, vandenynas ir Tenerifė. Patirsite ir šiek tiek adrenalino karstydamiesi ir ieškodami geriausių vietų tobuliems kadrams. Turint daugiau laiko galima pasidaryti pikniką ten pat ant uolos, arba netoli esančiame pušynėlyje (kuriame galima apsistoti ir su palapinėmis). Lankėmės šeštadienį, bet turistų nebuvo pernelyg daug.

Trokštant dar daugiau didingų vaizdų, galima keliauti į apžvalgos aikštelę Mirador de balcón ir į parką Pinar de Tamadaba. Tačiau mūsų vidurdienį pradėta kelionė, laikas praleistas Roque Nublo ir vinguriavimas serpantinais čia atvedė jau sutemus (rugsėjį temo pusę aštuonių) ir įspūdingų vaizdų jau nepamatėme. Tad nevėluokite arba skirkite tam kitą dieną. Dar vienas privalomas aplankyti punktas – Bandama krateris. Į čia kelias daug paprastesnis, o vaizdas atsiveria tikrai puikus. Toliau – Maspalomas. Čia esančios kopos lietuvių kartais nuvertinamos, nes esą Nidos įspūdingesnės. Mano nuomone, tai visai kitas reikalas. Bendras vaizdas vis tiek kitoks, teritorija pakankamai plati, primenanti dykumą, o kol nusigausite iki paplūdimio, dar ir neblogai pasimankštinsite.

Visai šalia galima ir labai skaniai pavalgyti. Pakrantėje yra ir pigesnių užkandinių, ir prabangesnių restoranų šalia švyturio. Renkomės „Grand Italia“. Už milžinišką picą su jūros gėrybėmis, makaronus, puslitrį vyno, šaltą arbatą ir vandenį sumokėjome virš 40 eurų. Deja, pats švyturys neveikė, tad jo lankymą keitėme maudynėmis. Vandens temperatūra beveik lygi oro.

Grįžkime į sostinę, nes čia yra puikus senamiestis Vegueta: mielos gatvelės, iš Katedros bokšto (apsilankymas kainuoja 1,50 Eur) atsiveria miesto vaizdas, rasite puikių kavinių, ledainių, vietų lauktuvėms įsigyti (pigiau nei oro uoste). Dar aplankėme Puerto de Mogan – labai savitą, dailų miestelį, kuriame smagu pasivaikščioti ir nuo krantinės grožėtis nuostabiu vaizdu. Restoranas „Blue Marlin“ už 24 eurus pasiūlys jūros gėrybių paeliją ir porą taurių nuostabios sangrijos, taip pat gerą nuotaiką ir dėmesingą aptarnavimą. Dar vienas lankytinas punktas – uolos Cenobio de Valeron. Už 3 eurus galima pasižiūrėti į uolose iškaltas grūdų saugyklas ir pasigėrėti atsiveriančiais uolų vaizdais.

Norintiems pamatyti mažesnius, ne turistinius miestelius, rekomenduoju aplankyti Ingenio, Guayadeque, taip pat Santa Maria de Guia. Ne mažesnį įspūdį palieka ir keliai vedantys į juos – serpantinai atveria nuostabius vaizdus į kalnus, tarpeklius, išdžiuvusių upių vagas ir vandenyno pakrantę. Tačiau dar kartą noriu perspėti nepatyrusius vairuotojus, kad būtų itin atsargūs – saugotis vertėtų ne vien siauruose kalnų keliuose, bet ir pačiuose miesteliuose. Bet kokia gyvenvietė, esanti bent šiek tiek arčiau salos centro, pasitinka staigiais posūkiais ir ypatingai stačiais pakilimais ir nuolydžiais. Ne prie vienos sankryžos gali tekti sustoti stačioje įkalnėje.

Apsipirkimas ir pramogos

Kalbant apie parduotuves, Gran Kanarijoje yra daugybė didžiulių prekybos centrų, kuriose galima rasti tiek mums gerai pažįstamas parduotuves, tiek tas, kurių pasigendame. Drabužių ir kitų daiktų kainos ne išpardavimo metu yra panašios į kainas Lietuvoje. Su pramogomis saloje mums dabar asocijuojasi Puerto Rico, esantis salos pietuose. Čia išbandėme keletą veiklų: plaukėme stebėti delfinų, pasirinkę „Spirit of the Sea“. Pirmas plaukimas buvo nesėkmingas - delfinų neaptikome, kepino saulė, sėdėjome antrame katerio aukšte, kas linkusiems į jūros ligą, gali būti rimtas išbandymas. Neradus delfinų, be jokių papildomų mokesčių galima registruotis į kitą plaukimą. Tą ir padarėme, tik šįkart rinkomės rytinį plaukimą ir pirmą katerio aukštą. Daug komfortiškiau, o ir aplankė sėkmė – pamaėme delfinus. Nors šie ramūs, nešokinėja, bet įspūdis vis tiek labai didelis. 27 eurų vertas potyris.

Kita pramoga – nardymas. Susimokėjęs 75 eurus, licenzijų neturintis asmuo „Top diving“ nardymo mokykloje gauna instrukciją, pasibandymą uoste, o tuomet yra išplukdomas į atvirą vandenyną. Buvome keturiese, su dviem instruktoriais, visas personalas puikiai kalbėjo angliškai, buvo profesionalus, linksmas ir draugiškas. Pats nardymas taip pat puiki patirtis, šiek tiek gąsdinanti, bet įspūdinga. Man asmeniškai, plaukimas pas delfinus buvo ir malonesnis ir įspūdingesnis, bet, manau, čia tiesiog skonio reikalas. Puerto Rico paplūdimys taip pat puikus, pakankamai erdvės ne ant degančio smėlio, tad galima apsieiti ir be gulto nuomos ir mėgautis saule bei vandeniu.

Štai tokios intensyvios buvo mūsų atostogos Gran Kanarijoje. Daugybės vietų dar tikrai neaplankėme, o ir laiko pasimaudyti ir pasivartyti paplūdimyje tikrai pritrūko. Į salą drąsiai galima vykti dviem savaitėm. Mūsų viešbučio administratorius patarė atvykti žiemą, nes oras būna puikus, vanduo taip pat, o ir turistų mažiau (nes ispanams ne atostogų metas). Tik niekas negali garantuoti, kad bus žalumos. Esą viskas sužaliuoja keletą dienų palijus, o sausuma kartais gali tęstis mėnesiais. Tai įvairiapusė, įdomi, veiklų ir vaizdų kupina sala. Gyventojai draugiški, daug kur galima susišnekėti angliškai, vokiškai, o ir visiškai ispaniškose vietose gestai ir žodynėlis padeda gauti ko tik nori be jokių problemų. Maršrutų, lankytinų vietų, maitinimo įstaigų pasirinkimą labai palengvina ir „Trip Advisor”. Na, o daugiau… tereikia įsijausti į pietietišką gyvenimo ritmą ir džiaugtis. Tai sala, į kurią dar tikrai norėsis sugrįžti.

Už kelionės įspūdžius ir nuotraukas dėkojame Makaliaus skaitytojai Simonai Kalvelytei. :)

Savaitgalį Makaliaus kolektyvas nusprendė išmėginti netradicinį keliavimo būdą ir traukiniu nuvykti į Ignaliną! Oi kiek nuotykių ir netikėtumų ten mūsų laukė...

Penktadienį po darbų išskubėjome į traukinių stotį ir pajudėjome Ignalinos link, pasirodo, keliauti traukiniu – taip smagu! Traukinių stotyje mus pasitiko sodybos šeimininkai ir drauge keliavome nakvynės link. Nors vakarop visi atrodėme gana pavargę, sodybos šeimininkai pasiūlė pramogą, kuri nepaliko abejingų – užsidėję magiškus akinius greitai atkutom pasinėrę į virtualią realybę. Vieni trepsėjo, kiti drebėjo įveikdami aukščio baimę ar pirmą kartą atsistoję ant slidžių. Bet visiems buvo be proto smagu!!!

Šeštadienio rytą nė nenutuokėm, kas mūsų laukia, bet pažintį su Ignalinos rajonu palikome sodybos personalui. Dienos pradžia nuteikė energingai. Iš pradžių lengvai apšilom žaisdami futbolą su akiniais! Ne šiaip sau akiniais, iš tikrųjų buvo daug sunkiau nei atrodė! Neapsiėjom be smulkių traumų, bet viskas baigėsi sėkmingai. Vėliau išbandėm kitą neregėtą pramogą – pripučiamą kubą, kurį reikėjo tiesiog kuo daugiau kartų apversti. Manot paprasta? Vat ir ne, pasirodo – čia ir pasireiškė komandinis darbas bei lyderystės įgūdžiai. Kubą pavyko apversti tik Rimvydo komandai :) Pasirodo, tai buvo tik apšilimas prieš Makaliadą – olimpines žaidynes.

Prieš tęsiant aktyvias pramogas, su lektorium Justu Gavėnu iš Talentų namų mokėmės apie efektyvią komunikaciją ir zoologijos sodo gyventojų ypatumus, kad dalyvaudami olimpinėse žaidynėse dar geriau vienas kitą suprastume ir pažintume. Pasirodo, kiekvienas iš mūsų pagal tam tikras savybes esame panašūs į gyvūnus, ir komandoje atliekame skirtingą vaidmenį. Sužinojome daug vertingų dalykų, kaip elgtis su kiekvienu iš zoologijos sodo gyventoju ir kodėl efektyviai komunikuoti yra taip svarbu. Po mokymų vienas į kitą jau ėmėm kreiptis ne vardais, o beždžionėmis, drambliais, delfinais ir liūtais :)

O po pietų laukė didžiausias iššūkis – Makaliada! Nors makaliukai dažniausiai pratę keliauti lėktuvais ar autobusais, šįkart teko išbandyti kitokį keliavimo būdą – aplink Ignaliną dviračiais. Gavę pirmąjį voką su užduotimi, leidomės į žygį. Jei pasiseks ir užduotis vykdysime sėkmingai, laukia 15 km trasa, o jei ne – gali tekti keliauti ir apie 50 km. Drąsiai galiu sakyti, kad Ignalina mus maloniai nustebino – atsinaujinę dviračių takai, pažintiniai takai, žaidimų aikštelės, nuostabios ežerų pakrantės ir renovuoti namai. Taip pat aplankėme Palūšės bažnyčią, kuri buvo pavaizduota ant vieno lito banknoto šalia Žemaitės, Gaveikėnų vandens malūną, kuris netikėtinai bandė paskandinti Makaliaus kolektyvą. O kur dar šakočių kepykla, garsėjanti šakočiais-rekordininkais! Patys kepėm, ragavom ir dar parsivežėme į biurą pirmadienio pusryčiams :)

Diena pralėkė nepastebimai greitai, o kadangi esame SUPER KOMANDA – mums pasisekė! Įveikėme visą galybę užduočių, netradiciniu būdu susipažinom su Ignalina, kuri mus maloniai nustebino. Pavargę, bet laimingi, vakare grįžome į "Ievalaukį", kur prasidėjo neformalios linksmybės, pirties ir kubilo malonumai. Tai buvo vienas įsimintiniausių savaitgalių, kurio įspūdžiais dalijamės iki šiol! Esame tikri, kad tikrai dar čia sugrįšime, o be to – sodybos personalas ateityje pažadėjo dar daugiau staigmenų! Tikiuosi, nuotraukose pavyko perteikti bent dalį gerų emocijų :)

Makalius džiaugiasi gaudamas keliautojų įspūdžius, o ypač – iš tokios ypatingos kelionės Maroke! Kviečiu skaityti Rūtos dienoraštį apie 1800 km, Maroke įveiktus autobusu:

2016 m. rugsėjo 28 d. Oujda – Fes

Sveikas, Maroke!

Nedrąsiai išeiname iš oro uosto, tikėdamiesi, kad mus tuoj užpuls krūva įkyrių vairuotojų, norinčių nuvežti į miesto centrą. Nieko panašaus – ramiai ieškojome viešojo transporto, tačiau ir jo neradome.

Patiems teko klaustis, kiek kainuoja kelionė iki stoties, be abejo norėjo 150 DH (10 Maroko dinarų = ~0,93 euro), tačiau oro uoste matėme ženklus, kad taksi iki centro turėtų atsieiti 100 DH. Kiek ilgiau paieškoję radom, vairuotoją, kuris 15 km iki centro mus nuvežė už 100 DH.

Miesto gatvės gražios, švarios, su fontanais ir gėlėmis. Ir vėl mums kilo klausimas, kur čia tas Marokas, kol nenuvažiavome iki autobusų stoties. Ten jau radome savo vaizduotėje nupieštą Maroką. Visus traukiančius, kad su jais važiuotume, išpūstas kainas ir purviną stotį..

Pirmą kelionės atkarpą nuo Oujda iki Feso nusprendėm įveikti vietiniu transportu. Pasirinkome SAHARA VOYAGE kompaniją, bilietai iki Feso kainavo po 80 dirhamų. Autobusas kaip autobusas, tik, kad nešvarus. Dar šioks toks įdomumas, kad mus netoli Feso pervedė į kitą autobusą. Ne tik mes buvome sutrikę, bet ir patys vietiniai atrodė pasimetę.

Vienintelė vieta, kur mus Maroke „išdūrė“ taksi, buvo Fesas. Autobusų stotis yra visiškai šalia Medinos. Svarstėme, ar eiti pėščiomis ir ieškotis viešbučio patiems, nes buvo dar tik 15 val., ar važiuoti su taksi. Po visų svarstymų ir derybų sutikome, kad mus taksi nuvežtų iki viešbučio už 50 DH. Džiaugėmės, kad gerai nusiderėjom, iki tol, kol nepamatėme koks tai buvo atstumas  Mažiau nei 1 km...

Fese rekomenduočiau turėti gerą navigaciją – viską pavyks rasti be gidų pagalbos. Mes viešbutyje naudodamiesi belaidžiu internetu užsidėjome taškus, ką norime pamatyti ir visas vietas aplankėme savarankiškai. Taip, pačioje Medinoje dėl sienų storių navigacija buvo kelis kart mus palikusi vienus, bet išėjus į atviresnę vietą vėl viskas vyko pagal planą.

Radome net kelias Odos raugyklas. Jie patys kviečia nemokamai užeiti į viršų, kad galėtumėte pažiūrėti ten vykstantį darbą. Be abejo, jie tikisi, kad Jūs ką nors įsigysite, tačiau jokio spaudimo pirkti nebuvo. Taip pat iš raugyklų atsiveria ir platus senamiesčio vaizdas iš viršaus.

Nepirkome odos gaminių tikėdamiesi, kad tą patį rasime Marakeše, tačiau taip nėra. Jei kažkas patiko, siūlome ir įsigyti čia. Taip pat kitur neradom tiek daug skanėstų. Mums kelionės pabaigoje pasirodė, kad Fese darbščiausi žmonės, kurie kažką gamina, o ne tik parduoda.

Vakarop nuo senamiesčio pėstute patraukėme link „Supratours“ stotelės (ji yra prie traukinių stoties). Pakeliui pamatėm visai kitokį Feso veidą. Užsukom į prekybos centrą, jis nieko nenusileidžia Lietuvoje esantiems. Maisto kainos nežymiai, tačiau didesnės Maroke.

Iš Feso keliavome į Merzouga (tiksliau į Hassilabied). Kelionė truko nuo 20.30 iki 5 val. ryto (nors turėjome būti tik 7 val.). Bilieto kaina 190 DH asmeniui.

 2016 m. rugsėjo 30 d. Merzouga (Hassilabied)

Atvykę labai nustebome – visur balos – niekaip negalėjom patikėti, kad tai dykuma. Pasirodo, per tris metus čia pirmą kartą palijo, visi buvo labai laimingi. Mus viešbučio šeimininkas turėjo pasitikti 7 val. ryto, bet 5 val. ryto išlipom į tamsią, šlapią ir šaltą naktį. Kito viešbučio savininkas atvažiavo pasiimti savo svečių ir pažadėjo mus pavežti, kai tik nuveš savuosius. Kaip žadėjo, taip ir padarė ir nei „kapeikos“ už tai nepaprašė.

Dykumoje žmonės visiškai kitokie. Nebėra to jausmo, kad tu tik vaikščiojantis bankomatas.

Kiek pamiegoję pradėjome domėtis pramogomis. Labai norėjome keturračių, juos radome vienoje vietoje, tačiau jų tokia nuomos kaina, kad greitai baigėm svajoti (80 eur žmogui valandai...). Nusprendėme priimti savo šeimininko pasiūlytą žygį su džipu per dykumą ir apylinkes už 1000 DH keturiems. Pramoga truko apie 4 valandas. Mūsų prašymu, aplankėme dykumos ežerą, kuris buvo netikėtai mažas. Taip pat važiavom apžiurėti kažkokių iškasenų, tačiau pamatėm tik įspūdingas šachtas. Šie lankomi objektai įspūdžio mums nepaliko.

Didžiausią įspūdį man paliko tiesiog niekur dykumoje įsikūrusi šeima. Molinis / šiaudinis namas, asiliukas, vištos... Klausiau, iš kur jie vandens gauna, tai pravažiuojant rodė tam tikras balas, į kurias, kaip jie aiškina, iš kalnų atiteka vanduo. Greičiausiai, ir mes jį gėrėm, kai arbata vaišino.

Taip pat palydėjome saulę pačioje dykumoje, padarėm tuziną gražių nuotraukų ir patraukėm atgal į viešbutį. Kupranugarių idėjos atsisakėme, nes esame bandę kitose šalyse. Šiaip, kam įdomu, joti su kupranugariais pažiūrėti saulėlydžio būtų kainavę 200 DH žmogui. O už 400 DH – ir su visa programa t.y. arbatos gėrimas pas berberus, saulės nuleidimas, nakvynė, pusryčiai.

Po smagaus vakaro kartu su viešbučio šeimininku pavakarieniavome. Jis – nuostabus žmogus, man pasirodė, kad dykumoje ir nėra kitokių.

Jei lankysitės Hassilabied, siūlom papietauti „Fatima“. Drąsiai galiu teigti, kad tai buvo skaniausia ir sočiausia vakarienė visos kelionės metu. Valgėm Galia ir Brochettes. Galia yra jų vietinis patiekalas, kurio kitur Maroke paragauti nepavyks. Kainos – kiek didesnės nei kitur Maroke. Vienas patiekalas gali kainuoti iki 10 DH daugiau.

2016 m. spalio 1 d. Tinghir

Atėjo ankstus rytas, pasitikom saulę prie viešbučio, papusryčiavom ir 8.30 val. patraukėm į Tinghir (bilieto kaina 90 DH). Susipažinom su marokiečiu, gyvenančiu Olandijoje. Jis čia grįžęs atostogų. Mums parodė, kur papietauti, pavaišino arbata, aprodė senamiestį, kurio turistai įprastai vengia. Bijojau, kad po turo vyras paprašys pinigų. Pasivaikščiojom to senamiesčio gatvėmis, gal ir gražu, bet kuo painiau ėjome, tuo, matyt, baimės akys didėjo ir nelabai ką ir bematėm, iki kol jis mūsų neišvedė atgal. Jis iš tiesų tiesiog norėjo mus pavedžiot, nei cento nepaprašė, palinkėjo geros kelionės ir nuėjo savais keliais.

Bet šiaip Tinghiris – nieko ypatingo. Vienintelė vieta, kuri traukia turistus, tai yra Todros tarpeklis. Jis yra apie 16 km nuo stoties. Mūsų viešbutukas buvo 10 km nuo Tinghirio link tarpeklio. Jį pasiekėme viešuoju transportu 5 DH žmogui.

Viešbutyje pasidėjome daiktus ir patraukėm pėstute iki tarpeklio. Tikrai sverta praeiti tuos 6 km, nes vaizdai gražūs. Pakeliui prisivalgėm granatų bei figų. Tai buvo nuostabiai praleistas vakaras gražiuose kalnuose.

2016 m. spalio 2 d. Pakeliui į Marakešą

3 val. nakties palikome viešbutį ir metę sau iššukį leidomės į 10 km žygį aklinoje tamsoje kalnais iki Tinghirio stoties. 5.30 val. paliekam miestą ir lekiam į Marakešą (bilietas 130 DH).

Kelionė link Marakešo tęsėsi vingiuotais keliais per Atlaso kalnus. Vaizdai iš tiesų gražūs, buvo kur akis paganyti ir laikas neprailgo. Tačiau, jei esat jautrūs autobuso siūbavimams, siūlyčiau pasiimti tablečių nuo pykinimo, nes keliaujančių su maišeliais buvo.

Apie Marakešą, manau, informacijos yra pakankamai. Mums visiems jis nepaliko įspūdžio. Naktinis turgus, jų aikštė – taip pat nieko ypatingo. Aikštėje, jei tik tavo žvilgsnis į bet ką nukryps, tuoj prisistatys pardavėjai. Čia nepasivaikščiosi ramiai ir nepažiūrinėsi, nes tuoj būsi tempiamas pavalgyti, atsigerti sulčių ar nusipirkti kokį daikčiuką. Pabuvę dieną nusprendėm bėgti iš čia į Essauira poilsiui po visos kelionės.

Buvom suplanavę apsipirkimą daryti Marakeše, bet mus nuvylė prekių asortimentas, kuris buvo gerokai prastesnis nei Fese. Visur tik riešutai, prieskoniai ir kinietiškos prekės.

Marakeše yra dvi stotelės. Jei keliausite iš kalnų, siūlyčiau išlipti pirmoje, nes nuo jos prie pat Medina, iki aikštės apie 1 km. Kita stotelė tai „Supratours“ stotis, kuri yra greta traukinių stoties. Nuo jos iki senamiesčio apie 3 km.

2016 m. spalio 3 d. Essauira

Nors atstumas iki jos tik 180 km važiavom 3 valandas. Keliai patys lygiausi ir patys geriausi, bet čia autobuso vairuotojas nespaudė, kaip spausdavo per kalnus  Kaip visada autobusas sustojo pusvalandžiui prie kavinukės pailsėti.

Essauiroje išlipus iš autobuso mus pasitiko drėgmė ir gerokai vėsesnis oras nei Marakeše. Temperatūrų skirtumas apie 8 laipsnius, be to čia nebuvo saulės visas tris dienas.

Mano draugams Essauira patiko, jie pasimėgavo šviežiomis jūrų gėrybėmis, prisipirko lauktuvių. Taip pat ir mano akimis, kiek mačiau sirgdama, tai – geresnė vieta apsipirkti, nei Marakešas.

Kelionės žemėlapis:

Mūsų išlaidos 2 asmenims:

Mūsų kelionė truko dešimt dienų. Su vyru išleidome 800 eur viskam: lėktuvo bilietams, viešbučiams, maistui, lauktuvėms ir nakvynei Paryžiuje grįžtant.

Tekstas ir nuotraukos viršuje – Rūtos Šapalienės.

Kai už lango - pervirtus cepelinus primenanti spalva, o draugai ir pažįstami bombarduoja atvirukais iš paplūdimių, imi dažniau žvalgytis į kampe verkiantį lagaminą. Kur keliauti žiemą? Žurnalo HAPPY365 komanda su savo draugais nutarė išbandyti bene kiekvieno žmogaus romantišką svajonę – atsidurti palmių ir balto smėlio atviruke Maldyvuose.

Savo kelionės įspūdžius surašė išskirtinių istorijų žurnalo Happy365 komanda: Jurga Baltrukonytė, Algis Kriščiūnas, Orijus Gasanovas ir Agnė Pačekajė.

Ką žinojome apie Maldyvus? Kad tai neįperkamas rojus žemėje, pagrindinė medaus mėnesio kryptis ir milijonierių kasdienybė.

- Kur keliausit, į Maldyvus? Nesąmonė!

Buvo pažįstamų, kurie atkalbinėjo – Maldyvuose atsibos antrą dieną, viskas ten žiauriai brangu, be gulėjimo paplūdimyje nėra ką veikti. O ir gulėti karšta, visi lupasi po pirmos dienos.

Neseniai su žmona ir vaikais iš prabangaus viešbučio Maldyvuose grįžęs žinomas verslininkas atvirai pasakojo:  jei įsikuriate vandenyne ant polių pastatytuose nameliuose – mokėsite daug už viską. Ir už namelius (pigiausios nakvynės už naktį kaina apie 600 dolerių), ir už ekskursijas –  plaukti nardyti, stebėti delfinų bei ryklių, žvejoti, lankyti kitų salų.

Įprasta Maldyvuose porai išleisti apie 10 000 dolerių. Jei pasirenkamas maitinimo tipas pusryčiai – vakarienė,  papildomai kainuos gėrimai – vynas, alus, kokteiliai. Pavyzdžiui, kavos kaina – 5 doleriai, vyno taurė - 15.

Tačiau mes nutarėme rinktis šiek tiek kitokią (ir žymiai pigesnę) kelionę, kitokią salą ir kitokį viešbutį. Rimvydas Širvinskas, „Makaliaus“ vadovas, viską pats išbandė ir tikino, kad tikrai mums patiks.

Skrydis iš Stambulo į Malę, Maldyvų sostinę, truko apie 8 valandas. Išlipę patekome į savotišką teritoriją, kuri vienu metu yra ir oro uostas, ir laivų uostas. Įdomu tai, kad šalia esanti mažytė Malės sala (ilgis – 1,7 km, plotis – 1 km) - viena iš tankiausiai apgyvendintų salų pasaulyje.

Apstatyta pilkais daugiaaukščiais ji nevilioja net užsukti. Mes lipame į greitaeigį katerį ir 45 minutes plaukiame iki dar mažesnės vietinės salos Maafushi. Čia neseniai praūžė liūtis, smėlio gatvėse telkšo šiltos balos, milžiniškais karučiais viešbučių patarnautojai gabena laiveliais atvykusių turistų lagaminus. Egzotika. Šioje saloje, kurioje tik prieš penkerius metus buvo leistas turizmas, nėra šunų ir šiukšlių. Nė vieno popierėlio (išskyrus tam skirtą viešą miesto šiukšlyną, kurį ketinama iš salos iškelti). Nuo ryto vietiniai sukasi ir valosi apie namus bei gatves. Net vidiniai jų kiemai, nors skurdūs, bet labai tvarkingi. Populiariausias baldas yra metalinė konstrukcija, išpinta virvėmis, ant kurios patogu sėdėti, o reikalui esant – džiauti drabužius.

Judame link savo viešbučio – buvome įspėti, kad jis neprabangus, bet jaukus ir gerai vertinamas. Nustebino čia patiekiamas maistas - pusryčiams jie gamina mėsos troškinių, gardintų kariu, žuvies, ryžių su vištiena, blynelių su maltu tunu ir kokoso riešuto drožlėmis. Ypač skani žuvis – juk ką tik ištraukta iš vandenyno.

Saloje yra mokykla, didelis stadionas ir kalėjimas, kuriame sėdi nesilaikantys bendruomenės tvarkos, nuteisti už religinius nusižengimus ar alkoholio vartojimą, platinimą. Alkoholiniai gėrimai saloje griežtai draudžiami – vieno turisto net buvo paprašyta slapta įsivežtą alaus skardinę išgabenti ir išmesti į kitos salos šiukšlių dėžę, nes net dėl tuščios taros gali kilti nemalonumų.

Kiekvieną dieną plaukdavome vis į kitą atolo salą. Vienos buvo žalesnės, prie kitų gausiau plaukiojo žuvys, trečios – itin prabangios ir išpuoselėtos, įėjimas į jas kainuoja nuo 80 iki 170 dolerių. Mums pakako ir paprastesnių salų, į kurias įėjimas kainavo 35-70 dolerių. Paprastai gražiausiose salų vietose, virš vandens, pakabinti hamakai bei sūpynės poilsiautojų nuotraukoms.

Prabangiuose viešbučiuose su sistema „viskas įskaičiuota“ alkoholis liejasi laisvai, karštyje jo poveikis sunkiai nuspėjamas. Prie mūsų vienas padauginęs rusas talžė merginą, kuriai dar vakar romantiškai pasipiršo. Iškviesta apsauga tik bailiai žiūrėjo pro krūmą. Ne ta svorio kategorija tramdyti, juk vietiniai mažučiai ir smulkučiai. Greitai porelė susitaikė, nusivalė kraujus ir vėl bučiavosi.

Labiausiai paplitusi Maldyvuose pramoga – paviršinis nardymas. Spalvingi koralų rūmai su savo ryškiais gyventojais užburia taip, jog nesinori išlipti, juolab, Indijos vandenynas įšilęs iki 25 laipsnių. Vėžliai, rajos, jūriniai kirminai, agurkai, žuviuko Nemo giminaičiai... Verslininką Simoną Gedžių iš vandenyno išvijo tik akistata su žmogaus ūgio rykliu.

Vakarais po nardymų plaukiojimų baidarėmis, irklentėmis, masažų prabangiuose viešbučiuose grįždavome į savo salą, ča virė tikras gyvenimas: palei uostą vaikščiojo šeimos, žvejai plaukė į vandenyną, tunais prekiavo tiesiog gatvėje, o restorane ant smėlio vyko vietinių vestuvės, pasipuošusios mergaitės mielai pozavo ir neprašė nei saldainių, nei pinigų. Paskutinį vakarą mums buvo surengta vakarienė ant viešbučio stogo su koncertu, ant grotelių grilinamu tunu bei, nepatikėsite – balta mišraine. Ją gamino vien dėl mūsų, net agurkus išmoko paraugti!

Čia, vietinių saloje, tokia pati saulė, skaidrus vanduo, tik nėra gyvenimo iš paveiksliuko.

Maldyvų rojus turi daug gražių spalvų.

Žmonių sutiktų Maldyvuose gyvenimo istorijas Happy365 autoriai išspausdins naujausiame žurnalo numeryje.

Nori ir Tu keliauti į Maldyvus? Padaryk tai su Makaliumi! Kelionę į Maldyvus už 999 € rasi ČIA!

Dalyviai:

Eglė Žiemytė, „DEFECT“ ženklo įkūrėja, į kelionę vyko pailsėti ir pasisemti įkvėpimo būsimai kolekcijai.

Rimvydas Širvinskas, „Makalius“ vadovas: „Į Maldyvus vykstu ketvirtą kartą, tai iš tiesų rojus žemėje. Man labai smagu, kad galime gyventi vietinių saloje, kai kurie viešbučių, parduotuvių darbuotojai jau pramoko po keletą žodžių lietuviškai.“

Jurga Baltrukonytė, žurnalistė ir rašytoja: „Rinktis gyvenimą vietinių saloje daug įdomiau, nei gyventi išblizgintuose salose sukurtose grynai turizmui. Tada nepamatai tikros šių salų pusės – to vietinio gyvenimo, kuris įdomus, kaip gera knyga“.

Orijus Gasanovas, žurnalistas, TV ir radijo laidų vedėjas: „Man patiko vaikščioti po smėlėtas Maafushi gatves ir stebėti vietinius žmones. Retai kur pasaulyje, skurdesniame mieste išvysi tokius stilingai apsirengusius vaikus, jaunuolius, net senukai su tvarkingais marškiniais. Įdomu buvo pamatyti „Adidas“ maudymosi drabužius, sukurtus specialiai musulmonėms, jie atrodo įspūdingai.“

Tadas Pocius, asmeninis žvaigždžių treneris, į Maldyvus pasiėmė vaikščiojimo juostą. Dienomis treniruodavomės, išsitempę ją tarp dviejų palmių.

Spalio antroje pusėje atsirado galimybė apsilankyti Rumunijos sostinėje Bukarešte. Sužinojęs apie kelionę pradėjau ieškoti informacijos apie miestą ir ką jame galima pamatyti. Informacijos nebuvo labai daug, net anglų kalba ne kažin kiek. Bet pamačius mūsų seimo rinkimų rezultatus pagalvojau, kad blogiau vis tiek nebus.

Ir vis dėlto buvau optimistas…

Bet apie viską iš pradžių.

Kelionė buvo suplanuota lėktuvu, skrydis per Varšuvą, nes tiesioginio skrydžio iš Lietuvos nėra. Taip pat neblogų variantų su persėdimais buvo skrendant per Vieną. Nepatingėkite patikrinti įvairių skrydžio variantų, nes mūsų atveju skrydis iš Varšuvos į Bukareštą butų kainavęs daugiau nei jungiamasis skrydis Vilnius-Varšuva-Bukareštas.

Nusileidus Bukarešto oro uoste į miesto centrą galima patekti autobusu, bilietą nusipirksite šalimais sustojimo esančiame aparate, kuris mūsų apsilankymo metu neveikė, arba netoliese esančiame kioskelyje. Šiuo atveju reikia turėti grynųjų, vietos valiuta - lėja. Bilieto kaina į vieną pusę 4,5 lėjos (apie 1 Eur). Į miestą taip pat galite nuvykti taksi, o kad taksi vairuotojai nepiktnaudžiautų užsieniečių naivumu, galite nusipirkti ir bilietą į taksi. Kaina bus didesnė, apie 10-14 Eur, o nusipirkti galima pačiame oro uoste esančiuose automatuose.

Pinigai. Neskubėkite jų keistis oro uoste, nors gal nedidelę dalį teks. O neskubėti reikia todėl, kad oro uoste kursas bus kur kas prastesnis. Oro uoste už 1 eurą gavome 4,02 lėjas, o miesto centre apie 4,4 lėjas.

Gyvenamojo ploto nuomos kainos nėra didelės, todėl galite jo pasiieškoti ir pačiame centre. Nors ir viešojo transporto kainos, tikriausiai, vienos mažiausių Europoje. Metro bilietas, su kuriuo galima važiuoti du kartus, kainavo 5 lėjas. Veikiausiai grynųjų reikės ir čia, nes mažai kur veikė bilietų automatai. Bet mums daugiau jų niekur ir nereikėjo.

Tęsiant apie pinigus, tai parduotuvėse maisto kainos gal šiek tiek mažesnės nei pas mus, drabužių kainų skirtumų nepastebėjome, bet Pizza Hut picerijoje dviese galite pavalgyti už 12 eurų. Visai šalia senamiesčio esančioje populiarioje užeigoje už dvi LABAI gausias vakarienes sumokėjome 25 eurus.

Ir šioje vietoje visi Bukarešto privalumai baigiasi. Žinoma, juokauju... bet tik šiek tiek.

Didžiausią įspūdį paliko architektūra ir tvarka. Čia nėra nei vieno, nei kito. Čia normalu spjaudytis gatvėje, miesto centre šiukšliadėžėje rasti pilną kažkokio didelio žvėries kaulų, pilni šaligatviai nuorūkų. Ir nors šunų gatvėse nemačiau, bet, kad rumunai jų turi apsčiai, tai akivaizdu - vaikštant reikia būti atsargiems, nes pilna šunų vedžiojimo pėdsakų.

Iki II-ojo pasaulinio karo Bukareštas buvo vadinamas mažuoju arba rytų Paryžium. Tuomet pasirodė sovietai su savo meno suvokimu, o 8-tam dešimtmetyje Bukareštą sukrėtė žemės drebėjimas ir tuo dar kartą pasinaudojo komunistinis režimas. Dabar šis miestas, o ypač centrinė dalis, vėl prašosi žemės drebėjimo. Sutinku, kad lankiausi šiame mieste rudenį, saulės nedaug, (galbūt) turėjau susidaręs ne pačią geriausią išankstinę nuomonę ir visa tai paveikė mano įspūdžius. Ir vis dėlto, šis miestas, o teisingiau jo pastatų architektūra, pats didžiausias nesusipratimas kokį esu matęs. Beskonybė, gigantiškumas,  stiliaus vientisumo nebuvimas, šlapio betono spalva, keistai plačios gatvės, tarp nutrintų daugiabučių paslėptos bažnyčios. Kelias dienas vaikščiodamas po šį miestą pats stebėjausi kiek daug galima galvoti apie tai, koks šis miestas negražus. Jei Milane pyksti dėl ant katedros šono kabančio didelio reklaminio stendo, kuris sugadins tavo padarytą Milano katedros nuotrauką, tai šiame mieste tokios reklamos tik nekalta priemonė slėpti tai, ką reikėtų griauti. Manau, kad kai kurie karo nuniokoti Sirijos miestai atrodo daug nuotaikingiau.

Rumunijos Parlamentas, kuris yra antras pagal dydį pastatas pasaulyje, lyg uoga ant viso šio didelio nesusipratimo. Siūlau ne tik apsilankyti jame, bet ir pasivaikščioti aplink. Šalimais jo statoma katedra, kuri savo dydžiu nenusileis kitoms Europos katedroms. O norintys patekti į Parlamentą turi tuo pasidomėti iš anksto, nes į jį įleidžiama tik grupėmis, tad jums atėjus ir nusipirkus bilietą teks laukti kol leis visą grupę. Jas leidžia maždaug kas 30 minučių, bet tai nereiškia, kad jūs pateksite taip greitai, kaip norite. Mums pasiūlė palaukti 1 val. 30 min., nes kitos grupės jau buvo suformuotos.

Kitas lankytinas objektas, ypač jei čia lankysitės šiltuoju metų laiku, botanikos parkas. Įėjimas mokamas - 5 lėjos. Dar galite aplankyti Triumfo arką, bet net ir neaplankę, daug neprarasite. Mes lankėm, bet man įdomesnis objektas pasirodė netoli šios arkos parke esantis paminklas Maiklui Džeksonui ir netoli jo labai draugišką šuniuką vedžiojantis vyriškis. Tiesa, čia pat yra etnografinis muziejus, sumažintos mūsiškos Rumšiškės. Žinoma, kaip ir visur yra muziejų, bet ties tuo viskas ir baigiasi. O čia jau net neironizuoju. Neretas portalas į TOP 10 Bukarešto lankytinų vietų įtraukia prekybos centrą ar kokią kavinę...

Prakalbus apie kavines, tai jų čia netrūksta, ypač senamiestyje. Aš siūlyčiau apsilankyti šalia senamiesčio esančioje kavinėje "Origo". Aplinka jauki, kava labai gera. Visai šalia jos rasite "Energiea." Čia vakarais vietos galite ir nerasti. Kas ieškosite suvenyrų ar šiaip norėsite pamatyti labai gražų knygyną, kuriame yra ne tik knygų, siūlau apsilankyti ČIA. 

Na gerai, Bukarešte galite rasti ir gražesnių vietų. Radau ir aš, nes buvau pasiklydęs… Čia tikrai galima pajausti Paryžiaus dvelksmą, bet ne švarą. Tai rajonas netoli Irano, Latvijos ambasadų. Pasivaikščioti čia geru oru, neskubant ir nestresuojant, jog pasiklydot, būtų malonu, gal pavyktų pajausti tą tikrąją Bukarešto istorijos dvasią.

Dėl to, koks Bukareštas yra dabar, ant rumunų pykti negalima, nes visi rumunai, su kuriais bendravome, sakė, kad tai negražus mietas, miestas neatspindintis Rumunijos.

Vietas, kuriose lankausi, vertinu kriterijumi - ar norėčiau čia grįžti. Šiuo atveju - gal, po 20 metų.

Manote, kad vertindamas šį miestą persistengiau, buvau per daug subjektyvus ir kritiškas? Bet tam ir keliaujame, kad rinktumėm įspūdžius, ir jie nėra blogi, jie tiesiog tokie. Norite savų įspūdžių - teks ten nuvykti ir įvertinti patiems, juolab jei jums pabodo gražūs Europos miestai, kur viskas taip pritaikyta turistams, kad kitą kartą pasigendi autentiškumo.

Nuotraukų ir teksto autorius: Nerijus Sujeta

Kelionės – nauja patirtis, nauji įspūdžiai ir nepamirštami prisiminimai. Dar visai neseniai buvau standartinis lietuvis. Keliones į Palangą, Druskininkus ar kitą kurortinį Lietuvos miestą įsivaizdavau kaip turiningą laiko leidimą. Tačiau šie metai buvo kitokie – pamačiau platesnį pasaulį ir pradėjau pats planuotis keliones. Bet šis straipsnis ne apie tai. Paskutinė kelionė kurioje buvau išskirtinė tuo, kad nuvykau ten, kur svajoja nuvykti dauguma tautiečių.

Istorija prasidėjo likus mėnesiui iki Naujųjų metų. Radęs puikų pasiūlymą skrydžiui į Las Vegasą (250 € pirmyn ir atgal), nusprendžiau pasinaudoti atsiradusia proga. Taigi – Jungtinės Amerikos Valstijos, daugumos lietuvių ir kitų žmonių svajonių kraštas. Turbūt buvau vienas iš tų žmonių, kuriuos ši šalis labiausiai žavėjo tik dėl dydžio ir naujų nuotykių. Esu keliavęs po daugelį Europos valstybių, todėl tai buvo labai puikus kultūrų, miestų, gamtos ir kitų pramogų palyginimas. Visada sakiau, kad Europa yra labai įvairi ir tikrai viena verčiausių dėmesio vietų, kurioje į vieną katilą susimaišo didelis kultūrų skirtumas, istorija, menas, bei kitos įdomybės. Taigi pažiūrėkime, kaip sekėsi kitapus Atlanto…

Skridau iš Lietuvos į Rygą, iš kurios, tik nuskridęs į Stokholmą, pajudėjau Amerikos link. Lėktuvas buvo kitoks: esu pratęs Europoje skristi su „Wizz Air“, „Airbaltic“ ar „Ryanair“ oro linijomis. Jų lėktuvai pasižymi mažomis sėdynėmis, siaurais praėjimais, o šis lėktuvas buvo kitoks. Didžiulis, 9 vietos kiekvienoje eilėje, išmanieji ekranai ant priešais esančios sėdynės galinės pusės bei išmanus automatiškai užtemstantis langas. Taigi išvykęs iš namų Vilniuje apie 4 valandą ryto, iš oro uosto Las Vegase išėjau 24 valandą Lietuvos laiku. Kelionė su persėdimais truko beveik 20 valandų. Perėjus patikros punktus (galvojau, kad patekti į Ameriką bus sunkiau, bet viskas truko ne ilgiau nei 5 minutes) ir gavus antspaudą pase, laukiamajame pasitiko lošimų automatai, kurių niekur kitur oro uostuose nepamatysi. Štai ir „Welcome to America“ ženklas, pasitinkantis kiekvieną atvykusįjį.

Išėjęs iš oro uosto nuvykau į mašinų nuomos punktą ir pasiėmiau rezervuotą mašiną. Nuomai skirtos mašinos – puikios, visos su automatinėmis pavarų dėžėmis. Ši – ne išimtis. „Hyundai Elantra“ su vos poros šimtų mylių kilometražu, praktiškai iš salono. Automobilis visos kelionės metu nenuvylė, o ir nuoma buvo nebrangi: už 10 dienų sumokėjau vos 245 €.

Pirmos dienos nuotykiai baigėsi maisto prekių parduotuvėje, kadangi pirma pasitaikiusi parduotuvė buvo „Whole foods“, apsipirkau joje. Kainos apstulbino – sveriama vištienos krūtinėlė - 16 €/kg. Teko pirkti visą vištą, kad kaina būtų padoresnė. Na, o kitą dieną sužinojau, kad tai viena brangiausių maisto prekių parduotuvių Amerikoje.

Pirmasis rytas Amerikoje prasidėjo labai anksti, apie 5 valandą ryto vietos laiku. Nebegalėjau daugiau miegoti dėl laiko skirtumo, kuris atsirado pasikeitus laiko juostoms. Tai leido visos kelionės metu anksti gultis ir anksti keltis. Kadangi apsigyvenau pas vietinius, jie supažindino su prekybos centrų sistema, todėl maistą pirkdavau „Walmart“ prekybos centre. Šis prekybos centras didelis, bet jo vidus priminė Lietuvoje esančias kaimo parduotuves. Seni šaldytuvai, jokios tvarkos ir t. t. Nustebino tai, kad amerikiečiai mėgsta apsipirkti tik kartą per savaitę, todėl viskas parduodama didesniais kiekiais. Jeigu nori nusipirkti skardinę „Coca Cola“ ar 400 g vištienos, norimo produkto arba nerasi, arba teks mokėti labai daug. Pavyzdžiui „Coca Cola“ 2 l butelio kaina 1 doleris, o  4 butelių kaina svyruoja nuo 2 iki 3 dolerių. Šioje šalyje labai skatinimas vartotojiškumas, esi priverstas pirkti daug, nors dažniausiai tau to nereikia. Atvykus iš Europos, kurioje turi laisvę rinktis perkamą kiekį, tai man pasirodė kaip suvaržymas. Kitas labai svarbus dalykas daugumai keliautojų užsienio šalyse – vietinis telefono ryšys. Mano dideliam nustebimui, telefono ryšys nebuvo toks pigus kaip tikėjausi ir toli gražu ne puikus. Daugumoje vietų neveikė arba veikė labai prastai. Už ryšio kortelę, kurią aktyvuoti užtruko pusvalandį, sumokėjau 25 dolerius. Už šią sumą mėnesiui suteikiama  200 min JAV, 500 žinučių JAV, bei 200 MB duomenų. Pastarasis buvo pats svarbiausias visos kelionės metu, nes reikėjo palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais draugais, artimaisiais bei tvarkyti verslo reikalus. Patarimas keliaujantiems: atsisiųskite „Offline map“ programėlę, kuri neveikiant internetui puikiai veiks įsijungus vietovės rėžimą.

Grįžęs į kelią, nuo Las Vegaso pajudėjau San diego link. Kadangi miestas buvo gan toli, dar būdamas Lietuvoje suplanavau sustojimą Palm Desert mieste. Pirmasis išsukimas link pasirinkto taško buvo „Mojave national preserve“.

Įdomus pojūtis važiuoti geru keliu, kuriame nė gyvos dvasios, o aplink – vien akmenuotos dykumos. Gera važiuoti žiemą, kai temperatūra nepakyla aukščiau 20 laipsnių. Šiltas oras leido ne kartą sustoti ir pasigrožėti išskirtine gamta, kurios niekur Europoje nepamatysi.

Pravažiavęs šį rezervatą pajudėjau vieno Nacionalinio parko link. Vizito Amerikoje metu planavau įsigyti Nacionalinių parkų metinę narystę, kuri kainuoja 80 dolerių metams. Atvykus prie Nacionalinio parko „Joshua tree national park“ įvažiavimo sužinojau, kad tai vienintelis parkas už kurį reikės mokėti, iš visų mano norimų aplankyti. Įvažiavimas kainavo 20 dolerių. Parkas buvo didžiulis, suteikiantis galimybę pamatyti išskirtinę gamtą, kraštovaizdžius bei augmeniją. Didžiausią įspūdį paliko įvairūs kalnai, kurie buvo lyg smėlio pilys.

Žmonėms mėgstantiems kopinėti, tai puiki vieta save išbandyti. Viena iš tikslų vykstant į šį parką, buvo pamatyti didžiausius medžius pasaulyje. Vėliau supratau, kad žodžio „medis“ pavartojimas pavadinime, dar nereiškia, kad pamatysi didžiausius medžius. Toliau vykstant link Palm Desert, užsukau į vieną išparduotuvių, kadangi buvau girdėjęs apie žemiausias kainas ir didžiausius išpardavimus. O po valandos vaikščiojimo „Desert hills premium outlet“ išparduotuvėje, nieko pigaus ir nepamačiau. Žmonių pilna, eilės sporto prekių parduotuvėse milžiniškos, o kainos dar didesnės. Kur matyta, kad sportiniai „Nike“ sportbačiai kainuotų virš 200 €, o su nuolaida – 100 €. Lietuvoje net nereikia laukti nuolaidų, kad rastum panašių pasiūlymų. Vėliau supratau, kad tai daugiau akių dūmimas, nei tikros akcijos.

Kitą dieną pasiekiau San Diegą. Pakeliui buvau sustabdytas policijos pareigūno. Pasisekė – pamatęs, kad tai turistinis žygis, pareigūnas įspėjo ir paleido (20 mylių greičio viršijimas gali kainuoti ir iki 400 dolerių). San Diegas – miestas prie pat Meksikos sienos. Dar neįvažiavus į miestą kraštovaizdis ėmė keistis. Dykumos pavirto žaliais laukais, išdygo apelsinų, citrinų ir kitų tropinių vaismedžiai. Pirmas sustojimas mieste įvyko prie sienos su Meksika. Tolumoje plėvesavo didžiulė Meksikos vėliava. Tikrai įspūdingas jausmas, atrodo, kad ten už sienos verda visai kitoks gyvenimas.

Kitos dienos rytą pradėjau įdomiausią kelionės dalį. Kadangi turėjau „San Diego Go card“, kuri leidžia patekti į įvairias vietas mieste, suplanavau per dieną aplankyti daug įvairių muziejų. Aplankiau šiuos muziejus: Air and Space Museum, Automotive Museum, San diego hall of Champions, Japanese Friendship Garden, Mingel International Museum, Museum of Man, Museum of Art, Natural History Museum. Visus muziejus aplankyti truko ne ilgiau nei 4 valandas, kas, palyginus su Europos muziejais, atrodė juokingai trumpai. Įėjimas į visus šiuos muziejus be kortelės asmeniui kainuoja 91,5 dolerių. Palyginus tai, ką pamatai – labai brangu. Tai buvo prasčiausi muziejai, kuriuose esu buvęs keliaudamas po pasaulį. Neslėpsiu, nuotraukoje pateiktas muziejaus eksponatas labai sudomino, tačiau muziejaus bilieto kaina buvo visiškai neadekvati – 9 doleriai.

Paskutinis dienos taškas buvo zoologijos sodas, pakankamai didelis ir tikrai įdomus. Tai puiki galimybė susipažinti su gyvūnais iš visų pasaulio kraštų. Buvo tokių gyvūnų kaip kad žirafos, begemotai, drambliai, liūtai, baltosios meškos, pandos ir dar daug kitų. Tai buvo viena iš įdomiausių lankytinų vietų ir tikrai rekomenduoju aplankyti.

Antra diena San Diege prasidėjo vienoje iš „go card“ lankytinų vietų – pakrante plaukiau laivu. Kadangi pasirinktas banginių stebėjimas buvo galimas tik po savaitės, teko rinktis mažiau įdomią pramogą. Po pasiplaukiojimo pakrante užsukau į vieną išskirtinių ir dar niekada nematytų muziejų. Šis muziejus buvo įrengtas buvusiame kariniame lėktuvnešyje „USS Midway“. Tai įdomus muziejus, kuriame karinė aplinka susipina su istorija, visa tai leidžia pačiam pasijausti įgulos nariu. Ekskursija po laivą ir garso medžiaga leidžia susipažinti su laivu, jo istorija. Labai įdomi patirtis, tikrai verta dėmesio vieta.

Nors buvau sudomintas šio muziejaus, laikas bėgo, o buvo suplanuota dar viena įspūdinga vieta. „Seaworld“ – vandens gyvūnų parkas, įspūdingiausia visos kelionės dalis. Tai ta vieta, kur ir maži ir dideli gali rasti įvairios veiklos. Tai vieta, kuri negali nepatikti – atrakcionai, įvairios žuvys kurias galima liesti, bei parko pasididžiavimas – jūros liūtų, delfinų, bei orkų pasirodymai. Visi turintys laiko ir besilankantys San Diege, būtinai turi aplankyti šią vietą!

Trečią dieną San Diege teko pakeisti, todėl vienintelė vieta pakeliui link Los Andželo liko „Legoland“. Privažiavus prie parko, kaip ir kitose Amerikos vietose, teko susidurti su dar vienu neigiamu ir nepageidaujamu reiškiniu. Atvykstant į norimą parką, reikia susimokėti aikštelės mokestį, kas atvykus iš Europos pasirodė labai keista. Taigi Legolendas – lego pasaulis, kuriame istorijos pasakojamos iš lego detalių. Čia kuriama draugiška aplinka mažiesiems parko lankytojams, tai vieta, kurioje atrakcionai yra patys lėčiausi pasaulyje. Taip, Jūs teisingai perskaitėte, viskas šiame parke yra puikiai pritaikyta 7 metų vaikui. Taigi, jeigu nuspręsite eiti į šį parką, eikite su mažaisiais atrakcionų gerbėjais arba pasiruoškite į balą „išmesti“ $90.

Praleidžiant 7 dienos įspūdžius, pasitinkame 8 kelionės dieną Los Andžele. Priežastis paprasta – dieną prieš lijo lietus, kas šiame krašte yra labai retas ir netikėtas reiškinys. Kadangi buvo likusi paskutinė diena Los Andžele, pajudėjau Holivudo link. Miesto dalis puikiai žinoma visame pasaulyje, garsėja filmų industrija. Ta vieta tiesiog traukte traukė. Būnant Los Andžele – būtina apsilankyti. Vaizdas tikrai nustebino: daug benamių, daug netvarkos, įkyrių skrajučių dalintojų. Visa tai nepasirodė įspūdinga ir vieta paliko neigiama prisiminimą. Tolimesnė kelionė iš Los Andželo tęsėsi link San Fransisko – tai kainavo pilną dieną kelyje. Pakeliui sustojau pernakvoti Santa Marija miestelyje, kuris įsikūręs prie pat vandenyno, su pasakišku vaizdu ir paplūdimiu.

Po pusės dienos važiavimo, miestas, kuris pagal naujausius duomenis yra vienas brangiausių pasaulyje – pasiektas. San Fransiskas – visada skubantis ir pilnas žmonių ir mašinų miestas. Miestas – didelis skruzdėlynas su milijonais gyventojų. Apie nemokamą vietą automobiliui galima pamiršti. Tačiau vis vien bandžiau jos ieškoti, nes 9 dienos tikslas buvo ne tik pasivaikščiojimas San Fransiske, bet ir „Cirque du Soleil“ pasirodymas. Atvykus į renginio vietą buvo pranešta, kad stovėjimo kaina renginio metu yra 25 doleriai. Aš su tuo nesutikau, teko ieškoti išeities. Ir ją radau už 15 min kelio nuo renginio vietos. Grįžtant prie renginio, šis cirkas ne veltui  gyvuoja taip ilgai bei atlieka pasirodymus visame pasaulyje. Koks geras bebūtų cirko pasirodymas, tačiau šį cirką vertinčiau 8,5 balo. Pagrindinė priežastis ta, kad cirke aš ieškau rizikos, kuo triukas sunkesnis tuo didesnė rizika.

Antra diena San Fransiske buvo skirta miesto pažinimui ir apsilankymui vieninteliame Amerikoje kalėjime, kuris yra įkurtas saloje. Alkatrazo kalėjimas yra taip arti San Fransisko, bet tuo pačiu toks nepasiekiamas. Tai unikali vieta vien todėl, kad į šį kalėjimą patekdavo kaliniai tik iš kitų kalinimo įstaigų. Įdomi istorijos dalis yra ta, kad vienas ilgiausiai kalėjusių kalinių buvo lietuvių kilmės emigrantų šeimoje gimęs Šamas. Iš salos atsiveriantis vaizdas puikiai apibūdina kalinių prisiminimus ir sekundę supranti, koks sunkus likimas buvo tų, kurie kalėjo šiame kalėjime ir negalėjo turėti to, kas likusiai visuomenei buvo kasdienybė.

Kitos dienos rytą pajudėjau link kaimyninio miesto Sakramento. Šis miestas buvo pasirinktas kaip šiauriausia vieta ne be priežasties – vakare vyko Sacramento Kings NBA varžybos. Jau nuo mažumės domėjausi krepšiniu, tuo labiau atvykus iš taip vadinamos krepšinio šalies, tai buvo tiesiog būtina pamatyti. Norėjau ir tikėjausi įdomių, intriguojančių varžybų, tokių kurios išsiskirtų. Kaip bebūtų, tai buvo pirmosios NBA istorijoje varžybos, kurių pabaigoje duota techninė pražanga, po poros minučių buvo atšaukta, to dar nėra buvę! NBA varžybos – aukštas krepšinio lygis, greitis, dydis, šou – visa tai užbūrė ir paliko įspūdį kuris tikrai pakėlė krepšinio rungtynių kartelę aukštyn.

Po turiningos kelionės per Kalifornijos valstiją, atėjo laikas grįžti į miestą, kuris nemiega.  Iki Las Vegaso buvo likę 900 km, o 19 valandą turėjau grąžinti nuomotą mašiną į punktą. Išvažiavau 6 ryto. Nors pasirodė, kad gali per anksti, bet netoli Las Vegaso įstrigau kamštyje, kuriame 10 km atstumą važiavau 2 valandas. Įvykus eismo įvykiui susidarė milžiniška eilė, kuri per valandą beveik nepajudėjo. Kadangi reikėjo pirmiau nuvykti iki viešbučio ir dar spėti laiku priduoti mašiną, nusprendžiau išsukti trumpą atstumą per dykumą. Buvo sunkus kelias, bet mašina nepavedė ir tai davė kelių valandų pranašumą prieš tuos, kurie liko stovėti eilėje. 11 valandų kelionė mašina ir štai – Las Vegasas.

Paskutinės dienos šalyje prabėgo greitai ir ramiai. Poilsis viešbutyje „Stratosphere“ buvo pasirinktas ne be priežasties. Šis viešbutis turi aukščiausią panoraminį bokštą, bei aukščiausius atrakcionus mieste. Dienos bilietas į bokštą asmeniui kainuoja 20 dolerių, tačiau viešbučio svečiams tai kainuoja vos 5 dolerius. Norint pasilinksminti trijuose atrakcionuose, viešbučio gyventojui dienos leidimas kainuoja 28 dolerius. Paskutinę dieną prieš išvykstant paskyriau miesto, o tiksliau kitų viešbučių aplankymui. Deja, po kelionės į Dubajų, kartelė buvo per aukšta, taigi ir šis miestas nepasirodė toks įspūdingas. Žinoma, yra keletas įdomių vietų, kaip kad šokantys fontanai ar ugnikalnis, tačiau tik šie ir dar keletas šou ir padaro Las Vegasą įdomesniu. Kadangi asmeniškai lošimą kazino matau kaip pinigų švaistymą, žaidimams palikau tik mažiausią popierinę kupiūrą – 1 dolerį. Tačiau norintys azarto tikrai ras visus įmanomus žaidimus. Išaušus kitos dienos rytui, jau buvo Kūčios. Žmonių Las Vegase buvo gana daug, greičiausiai daug kas šventes švenčia kazino. Nuvykau į oro uostą ir kaip Kalėdų senis skrendantis per pasaulį. Kalėdų naktį, po 27 valandų kelionės buvau namuose!

Patarimai keliaujantiems:

• Skrendant į USA nepamirškite susitvarkyti ESTA, tai yra leidimas skristi į Ameriką.
• Turėkite grynų pinigų. Ypač, jeigu žadate keliauti automobiliu, nes kuro kainos mokant grynaisiais pinigais yra 10 centų mažesnės, nei mokant kortele.
• Jeigu žadate aplankyti parkus, įsigykite metinį parkų leidimą, kaina 80 dolerių.
• Nuomokitės AirBnB puslapiu. Daug žmonių siūlo puikius kambarius už geresnę kainą nei moteliai ar kitos apgyvendinimo įstaigos.
• Mašiną nuomokitės per Rentalcars puslapį. Daugeliu atveju tai pigesnis būdas, nei tiesiogiai per bet kurį atstovą (Lietuviško vairuotojo pažymėjimo pilnai pakanka, nereikia daugiau nieko).
• Poreikiui esant, įsigykite telefono ryšio kortelę, kurios parduodamos „Walmart“ prekybos centre. Šiuo metu Tracfone yra pigiausias telefono ryšys.
• Norint nusipirkti maisto prekių, rinkitės „Walmart“ parduotuvių tinklą, jis yra pigiausias.
• Patartina savo išmaniajame telefone turėti „Offline map“ programėlę, kuri padeda greičiau nusigauti iki reikiamos vietos.
• Smulkias lauktuves (magnetai, pakabukai ir kita) pirkite kinų parduotuvėse.
• Puiki priemonė norint greičiau nusigauti iš vienos miesto vietos į kitą – UBER.
• Oro uoste lagaminus vyniokite į plėvelę, nes tai bus saugiau.

Mokesčiai:

• ESTA leidimas 14 dolerių =  apie 13,3 €;
• Mašinos nuoma 10dienų: apie 260 dolerių = apie 246 €;
• Kuro kaina: ~0,6 dolerio/1l = apie 0,57 €;
• Vidutinio lygio viešbučio nuoma žmogui Las Vegase: apie 50 dolerių = apie 47,5 €;
• Kambario nuoma Kalifornijos valstijoje žmogui: apie 30 dolerių = apie 28,5 €;
• San Diego Go Card: 3 Dienų – 189 doleriai = apie 179 €;
• Telefono ryšio kortelė: 200mb/200min/500sms – 25 doleriai = apie 23,7 €;

Dėkojame Makaliaus skaitytojui Deiviui Damijonaičiui už įspūdžius. :)

Curaçao (Kiurasao arba Kurašao) – nedidukė, vos 450 km2 pločio sala pietinėje Karibų jūros dalyje. Salos klimatas idealus atostogauti visus metus – oro temperatūra čia nenukrenta žemiau 25 laipsnių šilumos ir nekyla aukščiau 32. Saulėtų dienų būna daugiau nei 350 per metus, o Karibų jūrai būdingi uraganai dažniausiai salą apeina šonu, nepridarydami didesnės žalos. Makaliaus skaitytojas Alexandr šioje saloje praleido nuostabias atostogas ir dalijasi įspūdžiais su visais! :)

Curacao, Bonair ir Aruba salų bendra valiuta – antilų guldeinas (guilder). 2 guldeinai – apie 1 €. Su savim patartina vežtis Amerikos dolerius arba Kanados dolerius, kadangi šiomis valiutomis atsiskaityti galima beveik visur. Tik už prekes ir paslaugas geriau atsiskaityti guldeinais, nes konvertavimo kursas būna ne į turisto naudą (1 prie 1.75). Visur oficialiai už 1 dolerį duoda 1,8 guldeino.

Elektros lizdai saloje ne europietiški – reikalingi Šiaurės Amerikos elektros lizdus atitinkantys jungikliai. Keliaujant į šią salą patartina turėti priemonių nuo uodų. Saloje visi šneka vietine kalba – papiamentu ir olandiškai, tačiau beveik visi šneka angliškai, ispanų ar portugalų kalbos žinios taip pat gali praversti. Saloje žmonės draugiški, linksmi, visada pasiruošę padėti, net jei jų neprašai. Net maršrutinių autobusų vairuotojai su malonumu suteiks reikiamos informacijos. Gatvėse ir paplūdimyje groja gyva muzika, vyksta vietinių šokių pasirodymai.

Kaip nukeliauti

Iš Europos beveik kasdien į salą vykdomi tiesioginiai skrydžiai iš Amsterdamo su KLM ir Tui oro linijomis. Tai greičiausias (apie 9 val.) ir pigiausias būdas pasiekti salą. Dažnai paieškos programos siūlo skrydžius per Majamį, Niujorką. Bet tokių skrydžių trukmė dažniausiai yra daugiau nei para. Į salą atplaukia daug kruizinių laivų iš viso pasaulio. Iš Kiurasao oro uosto galima nuskristi į Arubą ar Bonair salą už prieinamą kainą. Skrydžio trukmė apie 30-35 min.

Transportas

Jei gyvensite toli nuo oro uosto ar Willemstad miesto, atvykus į salą, dar oro uoste patartina išsinuomoti automobilį parai, arba rinktis gyvenamąją vietą, kuri siūlo pervežimo paslaugą. Kelionės taksi kaina buna apie 40-45 dolerius į Willemstad apylinkes. Automobilių nuomos punktų saloje pakanka, kainos svyruoja apie 30-35 dolerių parai, o užstatas neviršija 150-200 dolerių. Saloje nustatytu laiku važinėja maršrutiniai autobusai, kelionės kaina svyruoja tarp 2,5-5 guldeinų už kelionę, priklausomai nuo maršruto atstumo. Rečiau, bet ilgesniais nuotoliais į pagrindines salos vietas važiuoja autobusai. Bilietų kaina apie 1,7-2,2 guldeino. Autobusų stočių Willemstad mieste yra dvi (Punda ir Otrobanda), po vieną kiekvienoje miesto pusėje. Priklausomai nuo maršruto, pasirenkama tam tikra stotis. Galima rasti keltus, kurie nugabens jus į Venesuelą. Patariu apsistoti pietinėje salos dalyje, kadangi čia dažniau važinėja vietinis transportas, labiau išvystyta infrastruktūra, geras susisiekimas su sostine, daugiau restoranų, paplūdimių, pramogų.

Salos sostinė – Willemstad

Willemstad – į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktas miestas. Vandens kanalų jis perskirtas į dvi dalis, kurias jungia pėsčiųjų tiltas. Willemstad – jaukus, mažas miestas, pasižymintis gražia architektūra, spalvingais pastatais ir subtilia miesto kultūra. Mieste yra turgus, kur galima įsigyti lauktuvių, maisto produktų, įvairių rankdarbių, drabužių, o prie prieplaukos esančiame turguje – vietinių vaisių, naminio romo, vaistažolių, daržovių, žuvies (kurią įsigyti galima tiesiai iš stovinčių laivų su Venesuelos vėliavom, o pageidaujant ją čia jums ir išdoros). Patariu derėtis arba pasakyti, kad per brangu ir eiti toliau, nes kaina kartais sumažėja dvigubai. O į žodžius: ,„I give you best price!“ (liet. – parduosiu už geriausią kainą) nekreipkite dėmesio. Taip pat iš anksto klauskite prekių kainos, nes vaisiai ir daržovės tokių tiesiog neturi, o jų galutinė kaina sakoma tokia, kokią nori pasakyti pardavėjas. Patariu paragauti didžiulių avokadų, papajų, mango, melionų.

Aplankykite salos muziejus. Jūros muziejuje, kuris yra tiesiai už žuvies turgaus, sužinosite daugiau apie salą, susipažinsite su jos įžymiais žmonėmis. Jame rodomas video, kuris detaliai nupasakoja Curacao istoriją. Miesto centre yra valstybinio pobūdžio pastatai, didžiausias jų - Amsterdamo parlamentas. Patarčiau užsukti į miesto centre esančią sinagogą (įėjimas mokamas), į visas bažnyčias, kurias pamatysite mieste. Beveik kiekvienoje gatvėje rasite nedidelius butikus, firmines parduotuves, įvairių virtuvių restoranus. Dominuoja azijietiška, indiška, itališka virtuvės. Kiekviena gatvelė ypatinga, su savotiškais pastatais, kurie pakeri savo spalvų gama, raštais bei piešiniais ant namų, gėlėmis.

Lankytinos vietos, paplūdimiai

Nors sala nedidelė, aplankyti joje tikrai yra ką. Jūros akvariume pamatysite flamingus, retas žuvis, delfinus, ryklius ir kitus jūros gyvūnus. Apsilankymo metu išgirsite pamokančias gidų istorijas, o dresuotojai parodys ką sugeba jų augintiniai. Keliose miesto šiaurinėse dalyse yra urvų su stalagmitais. Saloje plyti alijošiaus plantacijos, kur siūlomos gydomosios priemonės, yra daug vynuogynų, kur galima užsisakyti vynų degustaciją. Na, o salos rytinėje dalyje yra stručių ferma.

Į šiaurę nuo Willemstad – laukinių flamingų ežeras. Prie jo verta sustoti keliaujant automobiliu, kadangi autobusai važiuoja retai. Caracas įlankoje, netoli Jan Thiel pusiasalio, stovi senovinis fortas, kuriame dar yra patrankų, liudijančių forto gynybines funkcijas. Nuo jo viršūnės į visą įlanką atsiveria įspūdingas vaizdas. Šalia yra keletas nardymo įrangą nuomojančių punktų, iki čia važiuoja autobusai.

Paplūdimių yra nemažai, oficialiai apie 25. Tačiau, jei skaičiuosime ir laukinius paplūdimius, jų bus daug daugiau. Pagrindiai paplūdimiai yra salos pietinėje pakrantėje. Populiariausias, didžiausias ir labiau lankomas yra Mambo, kuris jungiasi su kitais mažesniais (Hemingway ir Cabana). Jame yra daug pramogų, vaikų žaidimų aikštelė, barai, užkandinės, restoranai, nardymo punktai, jūros akvariumas. Įejimas ir gultai yra mokami (3,5 + 3,5 guldeinų). Tačiau jei ateisite į paplūdimį nuo 16 val., mokesčiai bus netaikomi. Paplūdimiai, kurie priklauso viešbučiams (Cabano) yra brangesni.

Dėkojame Makaliaus skaitytojui Aleksandr už įspūdžius! :)

Susikrauname keliautojų kuprines, apsiginkluojame ištverme bei gera nuotaika ir Vilniaus oro uoste pradedame savo kelionę į Indiją. „Turkish Airlines“ mus nuskraidina į Stambulą, kur lėktuvo į Naujajį Delį reikia laukti beveik 24 valandas. Avialinijos pateisina savo absoliutaus kokybės lyderio vardą Europoje mus nemokamai apnakvyndindamos penkių žvaigždučių viešbutyje. Kitą dieną dar spėjame pasigrožėti Stambulo vaizdais – paskutinis atsisveikinimas su komfortu ir prabanga prieš įžengiant į visiškai kitokį Rytų pasaulį. Galiausiai nusileidžiame Indijos sostinėje Naujajame Delyje ir iš karto susiduriame su pirmais netikėtumais – nesulaukiame viešbučio vairuotojo, turėjusio mus pasitikti oro uoste ir nuvežti į viešbutį. Paskambinus telefonu išgirstame: „Atsiprašom, sugedo mašina…” – Sveikos atvykusios į Indiją,– tariame sau.

Nepabūgusios nei pradingusio vairuotojo, nei veriančių vietinių žvilgsnių, nei aplink besisukančio chaoso, šokame į metro ir leidžiamės į daugiau nei valandos trukmės kelionę iki viešbučio. Iš pradžių nesuprantame, kodėl metro vagone esame vienintelės merginos. Kaip vėliau paaiškėjo, čia traukiniuose yra dviejų tipų vagonai: tik moterims ir bendrieji. Traukinyje taip pat pajutome pirmuosius vietinių kultūrinius ypatumus – čia nėra familiaraus vakarietiško mandagumo, vyras prieina prie tavęs ir rėžia: „Madam, aš vyresnis, leisk man atsisėsti.”

Atvykusias į viešbutį mus ir vėl pasitinka netikėtumai – paaiškėja, kad kambarys, kurį iš anksto buvome rezervavusios dviems naktims yra užimtas, todėl mus apgyvendina gretimai esančiame kitame viešbutyje. Nusprendusios, kad neleisime išorinėms aplinkybėms išsklaidyti entuziazmo, užrakiname daiktus kambaryje ir leidžiamės aplankyti pirmojo savo kelionės objekto Akshardam šventyklos. Tai didžiausia induistų šventykla pasaulyje. Įspūdingo dydžio pastatas buvo pastatyta vos per penkerius metus. Tai istorijos ir meno kūrinys. Visą šventyklos teritoriją, į kurią įeinant privalu nusiauti batus, supa sodai ir fontanai.

Antrają dieną Indijos sostinėje susipažįstame su vietiniais – gatvėje prie mūsų prieina vyresnio amžiaus vyras, tuktuko (egzotiška triratė transporto priemonė) vairuotojas, ir pasisiūlo už 300 Indijos rupijų (1 EUR = 72 INR) mus pusę dienos vežioti ten, kur mums reikia. Tokiu būdų aplankome lankomiausią Delio vietą – Lotoso šventyklą, dvelkiančią ramybe ir hamonija, Indijos vartus, prezidento namus, Humajūno kapavietę, parlamentą, ir sikhų švenyklą Gurudwara Bangla Sahib. Vairuotojas pats nusprendžia mūsų dienos planą paįvairinti nuveždamas mus į indiško šilko parduotuvę, ir į dar keletą pagal kainas į vakariečių turistus orientuotas kokybiškas indiškų gaminių parduotuves. Tik vėliau jis mums prasitaria, jog tokiu būdu iš parduotuvės vadovo jis gauna bilietą, už kurį gali nemokamai pavalgyti kavinėje. Ir tokia sistema galioja visur – vairuotojas nuveža turistus į tam tikras parduotuves, turgus ar restoranus už tai gaudamas tam tikrą atlygį. Įdomu yra tai, jog parduotuvėje jo atvežti klientai netgi neprivalo nieko pirkti, užtenka 10–15 minučių apsižvalgyti, pasidomėti viena kita preke, paklausinėti kelių klausimų, žodžiu, suvaidinti tam tikrą spektaklį, jei neketini nieko pirkti, tai bent tam, kad uždirbtum maisto savo vairuotojui.

Po dviejų pilnų įspūdžių dienų Delyje galiausiai išvykstame į Agrą. Traukinių stotyje mus pasitinka dar vienas netikėtumas – prie įėjimo neuniformuotas žmogus, prisistatęs kaip traukinių stoties darbuotojas, pažiūrėjęs į mūsų bilietą pradeda aiškinti, kad mūsų traukinys atšauktas ir mums reikia važiuoti į turistų agentūrą, kuri padės nusigauti iki reikiamo miesto. Budrumo nepraradusios dar traukinių stotyje išsiaiškiname, jog tai apgaulė ir bandymas prisidengiant netikra turistų agentūra išvilioti pinigų, sėdame į traukinį ir keliaujame Agros link. Maždaug 200 km kelionė truko daugiau nei 6 valandas – ir tokiais tempas Indijoje važiuoja beveik visi traukiniai. Atvykus į Agrą ir vėl nusisamdome tuktuko vairuoją visai dienai, kuris mus nuveža į vienu iš pasaulio stebuklų laikomą Tadžmahalą, įspūdingąjį Agros fortą, keletą prekybviečių ir į labai patraukų Green Park restoraną, pamėgtą visų šiame mieste apsilankančių turistų. Restoranas yra gryname ore, priklauso indų šeimai, todėl atmosfera ten, kaip jaukiuose indiškuose namuose, o maistas ypatingai skanus. Kitą dieną nusprendžiame po Agrą pasivaikščioti vienos, todėl neatsiginame vaikų, sekančių paskui ir prašinėjančių duoti šokolado arba pinigų. Gatvėse taip pat užkliudo moterys, kurios su suluošintais mažais vaikais prašinėja išmaldos. Žemesniųjų kastų gyventojai gana dažnai gimus vaikams juos specialiai suluošina, kad tokiu būdu galėtų vėliau jais pasinaudoti prašant gatvėje išmaldos. Dulkėtas gatves čia taip pat mindo karvės, ožkos, asilai ir laukiniai šunys. Karvės Indijoje yra lygiavertis eismo dalyvis, kaip ir žmogus. Atrodo, sunku suvokti, kaip žmonės gali gyventi tokioje aplinkoje diena iš dienos, ar važiuodami mašina išlaviruoti tarp visų gatve vaikštinėjančių palaidų gyvūnų, tačiau galiausiai net nepajauti, kaip pats pripranti prie tokios kasdienybės.

Kitą dieną išvykstame į Džairpūrą – Radžastano valstijos sostinę, dar kitaip vadinamą rožiniu miestu. Šį pavadinimą jis pelnė dėl to, jog beveik visi pastatai jo naujamiestyje yra rožinės spalvos. Džaipūre gyvena apie 3 milijonai žmonių. Senamiestis yra geltonos spalvos, todėl ši miesto dalis vadinama Gintariniu miestu. Čia taip pat stūkso ir žymusis Gintarinis fortas (Amber fort). Tai – įspūdinga tvirtovė pastatyta kalnuose. Po šią teritoriją vaikštinėja drambliai, kurie suteikia tik dar daugiau egzotikos. Tai savotiška turistų meka, pritraukianti milijonus žmonių. Džaipūre taip pat aplankome Jantar Mantar observatoriją, Birla šventyklą, Vėjų rūmus (Hawa Mahal), ant vandens stūksančius Jal Mahal rūmus, dramblių fermą. Ypatingo dėmesio verta yra beždžionių šventykla – tai šventykla kalnuose, kur gyvena daug laukinių beždžionių. Turistai jas maitina riešutais ar bananais. Važiuodamos atgal į viešbutį pakeliui vis juokiamės, nes mūsų vairuotojas vis moja kokiam nors savo giminaičiui – šeimos Indijoje labai didelės. Šeima, turinti keturis vaikus, yra skaitoma maža. Taip susipažinę su mūsų tuktuko vairuotojo giminaičiais ir aplankę įspūdingiausias vietas, leidžiamės į 9 valandų kelionę traukiniu į Udaipūrą.

Udaipūras – visiškai kitoks miestas, nei kad prieš tai matyti. Atrodo, tai pirma vieta, kurioje iš tiesų galima pasimėgauti ramybe. Aišku, sąlyginai. Miestas įsikūręs tarp kalnų, jame yra keli ežerai. Pats didžiausias – Pichola ežeras. Pastarasis ypatingas dar ir tuo, kad dar praeitas metais nuo sausros jis buvo visiškai išnykęs, nuo vieno kranto iki kito buvo galima nueiti pėsčiomis. Beveik visi čia esantys restoranai yra ant stogo – nesunku atspėti, jog dėl veriančio vaizdo, kuris atsiveria žiūrint į kalnų, ežerų ir architektūros sintezę. Udaipūras taip pat priklauso Radžastano valstijai ir dėl savo architektūros yra vadinamas baltuoju miestu. Pavaikštinėjus po miestą, nustebina ir vietos gyventojų mentalitetas, kuris yra visai kitoks, nei ankstesnėse vietose. Žmonės čia paprastesni, nuoširdesni, nesistengia apgauti turistų. Vieną kartą perkant keletą prekių, pardavėjas net nepaėmė visų pinigų, tiek, kiek oficialiai kainavo prekės – tai buvo pirmas kartas, kai Indijoje mums, turistėms, nereikėjo derėtis. Udaipūre be turgaviečių taip pat aplankėme miesto rūmus, Jagdish šventyklą, laivu apiplaukėmė Pichola ežerą ir apžiūrėjome jame esančius rūmus ant vandens. Visiems čia atklydusiems, labai rekomenduotina pasikelti į Karni Mata kalną, nuo kurio matosi įspūdinga miesto panorama, kalnai ir ežerai. Įspūdį taip pat paliko ir nacionalinių Indijos šokių šou, kurį galima kiekvieną vakarą pažiūrėti Bagore Ki Haveli muziejuje. Taip apžiūrėję paskutinį mūsų maršruto miestą, vietinėmis avialinijomis skrendame atgal į Naująjį Delį ir pradedame ilgą kelią namo…

Indija – kontrastų šalis, kuri abejingų nepalieka. Nors iš pradžių skurdas, nešvara, vietinių gyvenimo būdas ir benamiai šunys ant kiekvieno kampo šiek tiek šokiruoja, vėliau pamatai, kokie iš tiesų laimingi čia yra žmonės. Visa tai, ką jiems atneša gyvenimas, jie priima kaip likimo dovaną. Kiekvienas indas įsitikinęs, jog jam lemta gimti šioje šalyje, priklausyti tam tikrai kastai. Gyvenimą ir jo ypatumus jie priima kaip duotybę, už kurią yra dėkingi. Todėl nė vienas kelionės metu sutiktas vietinis nesiskundė, jog yra kažkuo nepatenkintas, o priešingai – spinduliavo laimę ir džiaugsmą dėl to, ką turi. Prieš išvykstant į šią kelionę daugelis net stebėjosi, kaip mes, dvi merginos, nebijome po Indiją keliauti savarankiškai. Po dviejų intensyvių kelionės savaičių galime drąsiai teigti, jog bijoti iš tiesų nėra ko. Nors kelionės pradžioje ir buvo mūsų budrumą patikrinusių įvykių, tačiau svarbiausia, su kokiu požiūriu į šią šalį ir kultūrą įžengi pats. Visiems vykstantiems į Indiją norisi patarti tik viena – atsipalaiduokit ir būkit atviri patirčiai, kurią suteiks ši magiška šalis…

Ačiū keliautojai Agnei Vaitekėnaitei už įspūdžius!

Žinai, visai neseniai Makaliaus biure atsirado lentyna, kurią dabar išdidžiai vadiname biblioteka. Nusprendėme, kad vienos iš labiausiai kelionėms įkvepiančių ir akiratį didiančių patirčių – perskaitytos knygos ir kitų keliautojų įspūdžiai. Pasitarėme ir nusprendėme – geriausiomis iš geriausių dalinamės ir su tavimi!

Geišos išpažintis, Arthur Golden. Tai atvira, tačiau subtili knyga apie Kijoto geišų kultūrą. Garantuoju, ją skaitydamas nusikelsi į kitokį pasaulį, o pabaigęs jausiesi taip, lyg būtum jame ir pagyvenęs. Nors skaityti šią knygą kartais gana sunku, tačiau tikrai verta.

Alchemikas, Paolo Coelho. Tai istorija apie jauną vyrą, kuris palieka gimtąją Ispaniją ir keliauja į Egiptą rasti lobį. Pakeliui jis atranda daug svarbesnes gyvenimo tiesas. Ne veltui ši brazilo knyga jau 20 metų laikosi perkamiausių pasaulio knygų sąrašuose!

Kelyje, Jack Kerouac. Jei turi tikro hipio sielą, pasinerk į pasakojimą apie dviejų vaikinų kelionę per 1950-ųjų Ameriką. Vis dėlto knyga daugiausiai kalba apie tai, kaip stipriai kelionės keičia keliaujančiuosius :yes:

Šantaramas, Gregory David Roberts. Jei svajoji apie kelionę į Indiją, būtinai paskaityk šį nuostabų kūrinį. Išduosiu paslaptį, Makaliaus ofise kelionių ekspertai jau graibsto šią knygą ir vienas per kitą dalinasi įspūdžiais. Trumpai tariant, Šantaramas atskleidžia neeatvirukinės Indijos spalvas ir leidžia ją patirti neišeinant iš namų!

Aplink pasaulį per 80 dienų, Žiulis Vernas. Žinau, kad įprasta manyti, jog Žiulio Verno knygos – daugiau mokyklinukų reikalas. Griežtai prieštarauju – fantastiški gamtos aprašymai ir istorijos apie keliones kosmosu, oru ir po vandeniu dar prieš išrandant orlaivius, povandeninius laivus ar, juolab, erdvėlaivius... Konkrečiai šią knygą siūlau, nes ji garantuotai įkvėps dideliems iššūkiams, bet, patikėk, ir kitos yra tikrai nuspelniusios tavo dėmesio!

Valgyk. Melskis. Mylėk., Elizabeth Gilbert. Pasaulinės sėkmės sulaukė ne tik šie kelionių memuarai, bet ir fantastiškas filmas. Jei bijai žengti tą vienintelį žingsnį link didelių pokyčių ar iššūkių, ši knyga tikrai įkvėps rasti savo kelią ir kelionę!

Ruduo Berlyne, Lina Ever. Atėjo laikas lietuvių autoriams! Lina Ever jau trejus metus gyvena Berlyne, kur kas dieną iš naujo atranda tai, kad šis miestas – daug daugiau, nei griuvusi Berlyno siena ar TV bokštas. Jei nori iš naujo pamilti Europos didmiesčius, būtinai savaitgaliui rinkis šią knygą!

Pietų Amerika 394 dienos, Andrius Bagdzevičius, Eglė Bagdzevičė. Žinoma, keliauti itin įkvepia ir kitų keliautojų įspūdžiai! Ši knyga – viena graibstomiausių knygų Makaliaus bibliotekėlėje! Tai – be galo įdomi poros, metusios savo kasdienius darbus ir išsiruošusios į daugiau nei metus trukusią kelionę po Pietų Ameriką, istorija. Jei nori iš arčiau susipažinti su šiuo ypatingu žemynu, nedvejok!

Jei nusprendei keliauti į spalvingąją Madeirą – tikrai nepasigailėsi. Tačiau perspėju, kad susipažinus su Madeira bus sunku surasti gražesnių vietų Europoje nei ši Portugalijai priklausanti sala. Jei planuoji atostogas ir nori gulėti paplūdimyje, Madeira tau gali ir nepatikti. Beveik visi salos paplūdimiai yra akmenuoti, o smėlėtų – vos keletas. Todėl čia verta važiuoti jei tau patinka nuostabi gamta, kalnai, skanus maistas ir vynas bei nevaldomas vandenynas. Bet apie viską nuo pradžių.

Dar rudenį su draugais pusiau juokais pasišnekėdavome, kad būtų labai smagu išvykti atostogų su didele kompanija. Tačiau visi buvo užsivertę darbais ir savomis veiklomis, todėl tai visuomet atrodė kaip misija neįmanoma. Viskas prasidėjo tada, kai viena draugių sukūrė kelionės pasiūlymą su konkrečiomis atostogų datomis, skrydžių bilietais, viešbučių pasiūlymais ir panašiai. Kad kelionė tikrai įvyks, supratau tik tada, kai pirmieji draugai nusipirko skrydžių bilietus. Bala nematė, pagalvojau – skrendu ir aš! Taip prasidėjo gana ilgas kelionės planavimas. Kadangi keliauti nusprendėme 9-iese, kelionę planavomės patys. Norėjom pigiau, įdomiau, smagiau. Meluočiau sakydama, kad 5 skrydžiai (3 į priekį ir 2 atgal) buvo daug smagiau nei tiesioginis skrydis iš Varšuvos, bet visa kita tikrai buvo ir daug pigiau, ir įdomiau, ir, tikrai smagiau.

Nenorėjome už lėktuvo bilietus mokėti po 400 eurų, todėl rinkomės skrydžius su keliais persėdimais. Mūsų kelionė prasidėjo 3 valandą ryto, kai visi neišsimiegoję sėdome į autobusą vežantį į Kauno oro uostą. Iš Kauno skridome į Londono Lutono oro uostą, palaukę porą valandų skridome į Lisaboną, o iš jos – į Madeirą. Pasiekus kelionės tikslą sekundei atsikvėpėme, sėdome į iš anksto išnuomotus automobilius ir supratome, kad atsipūsti dar ne metas. Vėlai vakare važiuoti į statų kalną vinguriuojančiais serpantinais su ne itin gerai traukiančia mašina ir grybaujančia navigacija – va čia tai smagumas. Šiaip ne taip radę savo vilą susitikome su jos šeimininku, išklausėme pasakojimų apie tai ką verta pamatyti ir kur geriau neiti ir griuvome į lovas. Kai ryte nubudus mus pasitiko saulė, šiluma, čiulbantys paukščiai ir nerealus vaizdas pro langus – nuovargis ėmė ir išgaravo.

Kadangi keliavome 9-iese, nusprendėme gyventi ne viešbutyje – per Airbnb išsinuomavome didelę vilą salos šiaurėje. Nors gyvenome ne Funšalyje, o nedidelėje gyvenvietėje, tačiau taip buvo tik dar smagiau. Viloje buvo didžiulė virtuvė, kurioje kasdien gamindavom pusryčius ir vakarienę, 4 miegamieji su atskirais vonios kambariais ir net baseinas! Gal skamba kiek prabangiai, tačiau 9 naktys viloje asmeniui kainavo tik 100 eurų. Na, o kadangi turėjom puikią virtuvę, sutaupėm nemažai pinigų patys gamindami maistą. Dažnai maisto gaminimas atostogų metu vargina, tačiau keliaujant su draugais vakarienę ruošti ir kartu skanauti pačių gamintą maistą tampa dar smagiau. Visko galima rasti prekybos centruose, net ir tradicinių patiekalų. Rekomenduoju paragauti bacalhau žuvies, kuri pagal senas tradicijas yra sūdoma ir džiovinama, o tik paskui parą mirkoma ir kepama. Jūros gėrybės saloje yra gana nebrangios, todėl jas mėgstantiems čia tikras rojus. Galima pirkti net ir šaldytas – kainuoja vos kelis eurus, o skonis mažai tenusileidžia šviežioms jūros gėrybėms. Būtina paragauti Madeiros vyno, kurį gali rasti visose parduotuvėse. Populiari ir poncha – saldus citrusinis likeris. Na, o jei būsi šiaurinėje salos dalyje ir norėsi skaniai pavakarieniauti, būtinai užsuk į „Cantinho da Serra“ šeimos restoraną, kuriame patiekiami švieži mėsos patiekalai ir tradiciniai užkandžiai. Tik nepamiršk rezervuoti stalą iš anksto – sezono metu tikrai nerasi kur atsisėsti.

Madeiroje yra daugybė nuostabių kampelių, kuriuos viešuoju transportu pasiekti bus labai sunku ar net neįmanoma, todėl rekomenduoju išsinuomoti automobilį. Tiesa, dauguma automobilių yra nelabai galingi, todėl reikės susitaikyti su tuo, kad į kai kuriuos kalnus užvažiuoti bus sudėtinga. Saloje veikia visos pasaulinės automobilių nuomos įmonės bei vietinė „Car Hire Madeira“ įmonė, kurioje nereikia palikti didžiulio depozito.

Ką nuveikti ir pamatyti Madeiroje?

Madeira dažnam keliautojui asocijuojasi su levadomis. Tai kalnuose nusidriekę drėkinimo sistemos kanalai, šalia kurių yra įrengti pasivaikščiojimo takai. Jais einant atsiveria nerealūs debesyse paskendusių kalnų vaizdai, po kojomis bėga kriokliai, lydi įvairi augmenija, o stačiuose šlaituose pilna olų, kuriomis reikės eiti norint pasiekti kelionės tikslą. Tiesa, olose reikėtų labai saugoti galvą, nes vietomis reikia eiti net labai pasilenkus. Tikrai pravers žibintuvėlis, mat jos yra siauros ir drėgnos. Visoje saloje yra net keletas levadų takų, vieni jų yra ilgesni, kiti trumpesni. Mes keliavom Levada Queimadas – Caldeirão Verde – Caldeirão Inferno maršrutu, kurio bendras ilgis pirmyn ir atgal yra apie 18 km. Kelias gana patogus, tačiau būtina pasirūpinti patogia avalyne ir šiltais drabužiais, nes kylant į kalnus oras gerokai atvėsta. Nors trasa netrumpa, tačiau atsiveriantys vaizdai labai greitai viską atperka. :)

Jei nebijai 8 km trasos kalnais be galimybės pasislėpti šešėlyje, bet žadančios nepakartojamus vaizdus, leiskis į žygį ryčiausiame salos taške Ponta de Sao Lourenco. Leistis į žygį rekomenduoju apie 8 valandą ryto – tuomet ir žmonių bus mažiau, ir saulė ne taip kaitins grįžtant atgal. Žygiui prireiks patogios avalynės, kepurės, akinių nuo saulės ir butelio vandens. Kelionė pirmyn ir atgal gali užtrukti apie 4-5 valandas, todėl rekomenduoju pasiimti ir užkandžių. Tiesa, žygiuodamas niekur nerasi tualetų ir šiukšlių dėžių, nes ši vieta laikoma Nacionaliniu parku ir tokie dalykai yra draudžiami. Trasa nėra labai labai sudėtinga, tačiau yra keletas vietų, kur reikia paprakaituoti. Na, bet vaizdai čia vieni gražiausių visoje saloje, todėl rekomenduoju šio taško neaplenkti!

Kalnų mylėtojai tikrai norės kopti ir į aukščiausią salos viršukalnę Pico Ruivo ar į Pico Arieiro, tačiau labai rekomenduoju prieš tai pasidomėti orų prognozėmis ir kopti tik esant labai geram orui. Ypatingai tai galioja keliaujant žiemos metu, kuomet pasitaiko akmenų griūčių kalnuose. Tiesa, iki Pico Arieiro viršūnės galima užvažiuoti ir automobiliu, tačiau kopti juk visada smagiau, tiesa?

Jei kelionės metu žadi nuomotis automobilį, būtinai pasivažinėk šiaurine salos pakrante. Čia gamta dar gražesnė ir žalesnė, o greitkelis driekiasi per nuostabius nedidelius miestukus ir palei vandenyną. Verta užsukti į nedidelį Santanos miestelį, kuriame yra žymieji trikampiai namukai, kurių vaizdą sutiksi visuose suvenyruose ir nuotraukose. Nuo Santanos keliauk link Sao Jorge, kur nuo skardžių atsiveria nerealūs vaizdai. Toliau siūlau važiuoti pro Ponta Delgada ir Sao Vicente miestukus. Pačiuose miesteliuose nelabai yra ką veikti, tačiau verta sustoti ir pasigrožėti vaizdais. Keliaujant toliau, rekomenduoju užsukti į Seixal miestelį, kuriame yra juodo smėlio paplūdimys. Nuo vandenyno jis yra atskirtas dideliu molu, todėl jame maudytis yra saugu. Visai šalia paplūdimio yra jaukus baras Clube Naval do Seixal, kuriame galima užskąsti, atsigaivinti gėrimais, o sezono metu – išsinuomoti gultus ir leisti dieną besimėgaujant saule. Nuo Seixal siūlau važiuoti iki Porto Moniz miestelio, kuriame yra žymieji lavos baseinai, o nuo ten – į Achadas da Cruz gyvenvietę, kur rasi įspūdingą keltuvą, pusę kilometro leidžiantį žemyn prie vandenyno. Bijantiems aukščio jis žavesio nekels, tačiau nebijantiems pasakysiu – vaizdai nepakartojami!

Jei atostogų metu gyvensi ne Funšalyje ar jo prieigose, būtinai apsilankyk salos sostinėje. Čia visuomet pilna turistų, visa gausybė kavinių ir barų bei daugybė lankytinų objektų. Jei esi futbolo gerbėjas, apsilankyk Ronaldo muziejuje. Ne visi žino, tačiau futbolo superžvaigždė yra gimęs būtent Funšalyje. Žymi ir Rua de Santa Maria gatvė, kurios visos durys yra papuoštos spalvingais piešiniais. Verta apsilankyti Mercado dos Lavradores vaisių ir daržovių turguje, kuriame galima ragauti viską, tačiau neverta nieko pirkti, nes kainos yra didesnės 3-4 kartus. Labai žymus ir Funšalio keltuvas, keliantis į botanikos sodą, tačiau kelionė keltuvu pirmyn ir atgal bei apsilankymas sode yra gana brangus – asmeniui ši pramoga kainuoja apie 30 eurų. Dar viena labai smagi pramoga Funšalyje – banginių ir delfinų stebėjimas. Delfinai palei Funšalio krantus plaukioja dideliais būriais, juos galima pamatyti natūralioje aplinkoje. 3 valandų kelionė didele jachta asmeniui kainuoja apie 27 eurus, tačiau tai ne tik puiki proga pamatyti jūros gyventojus, bet ir smagiai praleisti laiką plaukiojant Atlanto vandenyne!

Nors prieš kelionę ir susidėliojom preliminarų kelionės planą, tikslaus jo darytis tikrai neverta. Atrodo planuoji pamatyti daug daugiau, tada pamatai puikų paplūdimį ir praleidi jame pusę dienos. Taip pat, nevertėtų visiškai pasikliauti turistiniais gidais ir skubėti į tokias vietas kaip Cabo Girao. Taip, nuo ten atsiveria puikus vaizdas, tačiau aikštelė stiklinėmis grindimis visada pilna turistų, o atsiveriantis vaizdas toks pats, kaip ir nuo kitų viršukalnių. Važinėk aplink, sustok apžvalgos aikštelėse, kopk į kalnus, pabūk prie vandenyno ir būtinai paragauk vietinio vyno – nesinorės jokio kito!

Tekstas ir nuotraukos – Makaliaus kelionių ekspertės Aistės. :)

„X Faktoriaus“ nugalėtoja Iglė Bernotaitytė, pakerėjusi lietuvius savo charizma ir unikaliu vokalu, pagaliau pradeda atsipūsti po ypatingai įtempto laikotarpio ir neseniai su šeima leidosi į atostogas lietuvių taip pamėgtoje Tenerifėje. „Kol kas keliaudama labiau pasitikiu agentūromis, kaip bus ateitiyje – nežinau. Vis dėlto šios kelionės planavimu užsiėmė mano artimieji. Man buvo svarbiausia pabūti su jais ir atsipalaiduoti,“ – teigė dainininkė.

Kelionėse tenka taikytis prie grupės

Nors išvykus su artimaisiais Iglei teko taikytis ir prie jų atostogų ritmo, tačiau mergina teigia, kad įdomiausia jai poilsį leisti aktyviai ir susipažinti su vietine kultūra ir aplinka. „Leisti laiką su
šeima tikrai gera, bet jiems svarbiau pasideginti, pagulinėti, o man norisi aktyvių atostogų. Keliaudama laikausi taisyklės, kad svarbiausia kuo daugiau pamatyti ir patirti. Tas dienas, kurias praleidžiu vienoje ar kitoje šalyje, labiausiai noriu skirti pažinimui ir pramogoms,“ – teigė aktyvi mergina.

Smagiausia – Tenerifės vizitine tapusiuose parkuose

Puerto de Santiago miestelyje besiilsėjusi Iglė teigė, kad jis – puiki vieta atostogoms. Vis dėlto keletą dienų šeima praleido automobiliu naršydami ir kitas salos vietas. „Keletai dienų išsinuomavome automobilį ir keliavome į žymųjį „Loro“ parką, kur mane be galo sužavėjo gamta, orkų ir delfinų pasirodymai. Taip pat aplankėme įspūdingąjį vandens parką „Siam“. Ten leidausi nuo paties aukščiausio kalnelio, kur pasiekiau nei 80 km/h greitį. Adrenalino užtenka iki šiol,“ – juokėsi atlikėja.

Nebuvo laiko kuo nors nusivilti

Paklausta ar kas nors nuvylė, mergina teigė mokanti džiaugtis ir grožėtis įvairiais dalykais, todėl nusivylimams laiko per atostogas tiesiog nebuvo. Vis dėlto, prisiminusi kelionę iki Varšuvos, iš kurios ir keliavo į Tenerifę, Iglė pripažįsta, kad automobiliu važiuoti kiek pabodo ir artėjant link tikslo išsėdėti darėsi kiek sunku.

Pramoko vietinės kalbos

Taip pat Iglė labai džiaugėsi galimybė patobulinti užsienio kalbos žinias. „Išmokau ispanų pagrindus. Nors kol kas su vietiniais dar nesusikalbėčiau, bet ateityje tikrai susiimsiu ir mokysiuosi šios nuostabios kalbos,“ – teigė ji. Artimiausia Iglės planuojama kelionė kol kas dar neturi krypties: „Tikiuosi, kad pavyks su draugais iškeliauti rugpjūtį. Nors dar nenusprendėme, kur, tačiau tikiu, kad šios atostogos bus daug aktyvesnės.“

Svajoja nukeliauti į egzotiškąją Indiją

Savo svajonių kryptimi atlikėja laiko egzotišką valstybę. „Labiausiai norėčiau nuvykti į Indiją, paragauti vietinio maisto, susipažinti su kultūra, žmonėmis... Mane visuomet traukė ši ypatinga šalis, todėl ten nukeliavusi norėčiau neskubėti ir su ja susipažinti kiek įmanoma geriau,“ – pasaulio užkeliavimo planais dalinosi „X Faktoriaus“ nugalėtoja Iglė Bernotaitytė.

Dainininkui Vaidui Baumilai ir jo draugei Monikai Jasionytei šis pavasaris – tikras kelionių metas. Vos sugrįžę iš Portugalijai priklausančios Madeiros salos, jie keliavo į Italiją, kur filmavo jau šį mėnesį pasirodysiančios dainos muzikinį klipą. „Nors mėgstu tyrinėti naujas kryptis, išsinuomoti automobilį ir susipažinti su kuo įvairesnėmis šalies vietomis, tačiau džiaugiuosi, kad kartais ir darbo reikalais tenka nuvykti į kitus kraštus,“ – teigė žinomas atlikėjas.

Keliauti paskatino draugo patirtis

Kelionės Madeiroje maršrutą V. Baumilai pasiūlė jo bičiulis Liudas Zakarevičius. „Jis savo bloge aprašė visą kelionę, vietinius restoranėlius, miestelius... Nors sala ir pasižymi tiesiog nuostabiu kraštovaizdžiu, tačiau vis tiek reikia žinoti, kur keliauti. Atradom tikrai nuostabių kaimelių, gamtos vietovių, tiesa, kalnuose ir arčiau jūros oras – labai permainingas, todėl teko mėginti derinti savo išvykas į kalnus prie jo,“ – pasakojo atlikėjas.

Įspūdingiausios salos vietos

Jo teigimu, Madeiroje tiesiog būtina apsilankyti prie vulkaninio tipo baseinų. „Nors mūsų kelionės metu juose siautė bangos ir baseinai buvo uždaryti, tačiau bent pamėginti būtina kiekvienam. Taip pat tiesiog būtina pakilti į kalnus, pasivaikščioti tarp debesų ir pasigrožėti tikrai įspūdingomis vulkaninio tipo uolienomis,“ – įspūdžiais dalinosi dainininkas.

Sužavėjo vietinis maistas

V. Baumila pasakojo, kad vietiniai šeimyniniai restoranai siūlo tikrai ypatingus jūros gėrybių patiekalus. „Mane labiausiai sužavėjo, nors ir itin nesimpatiška, tačiau ypatingo skonio juodoji kardžuvė. Taip pat – spalvingosios šukutės. Iš vaisių labiausiai įsiminė anona skonis. Madeiroje maistas – tikrai nuostabus, todėl rekomenduoju nebijoti eiti į vietinių mėgstamus restoranėlius ir juose ragauti net menkai pažįstamų pavadinimų patiekalus,“ – pasakojo Madeiros virtuve susižavėjęs vyras. Taip pat jam įspūdį paliko ir itališka virtuvė. „Keliaujantiems į Barį itin rekomenduoju apsilankyti „Il Rustico“ restoranėlyje, kuriame už 10 eurų asmeniui gavome tiek maisto, kad nebuvo net minties, kad pavyks visko išragauti. Naminės tapos, mišrainės, alyvuogės, parmos kumpis... Nežinodami užsisakėme po pilną porciją kiekvienas, todėl kai atkeliavo 4 picos buvo tiesiog per daug,“ – patirtimi ir įspūdžiais dalijosi Vaidas.

Į Madeirą norisi grįžti

Atlikėjas teigia, kad už kelionės paketą sumokėjo apie 600 eurų asmeniui. „Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo puikus, maistas – kokybiškas, todėl drąsiai sakau, kad tikrai vertėjo ne tik mokėti šią sumą pinigų, bet ir keliauti iki Varšuvos oro uosto, iš kur kilo mūsų lėktuvas. Mano draugas fotografas Tomas Adomavičius į Madeirą jau ne kartą vyko tiesiog keliauti motociklu. Ši sala tikrai sužavi ir norisi sugrįžti vėl ir vėl,“ – pasakojo dainininkas.

Planuose – egzotiškos kryptys ir ypatingi žygiai

Artimiausia jo planuojama kelionė – į Nepalą, kur Vaidas su draugu kops į Everesto bazinę stovyklą. „Kol kas kalnų žygiuose esu pradedantysis, tačiau mėgstu iššūkius, sportą, esu tikrai ištvermingas, o galimybė tyrinėti gamtą man tikrai patinka. Vis dėlto, mano svajonių kryptis dabar – Azija. Net nesvarbu, ar keliausiu į Indiją, ar Kiniją, ar Tailandą, tačiau Ameriką jau esu neblogai ištyrinėjęs ir tikiu, kad dabar atėjo Azijos eilė,“ – planais dalinosi Vaidas Baumila.

Jei ir verta ką nors gyvenime skaičiuoti, tai įspūdžius ir patirtis. O daugiausiai jų, manau, sutiksi, atneša KELIOOONĖS!!! TV laidų kūrėjas Edvardas Žičkus jau gali suskaičiuoti bent 60 aplankytų šalių, tačiau įvardinti kelionių skaičių, greičiausiai jau būtų nebeįmanoma. Su tavimi jis dalinasi savo kelionės į Šri Lanką įspūdžiais. Tiesa, beveik iš karto po jis vėl krovėsi lagaminus ir vyko į Turkiją. Tokio super-keliautojo įspūdžiai – tikrai verti dėmesio, ar ne?

Kaip sugalvojai tokią kelionę, kodėl pasirinkai būtent Šri Lanką?

Rekomendavo draugė, kuri sukasi turizmo pasaulyje, be to, prieš kelerius metus atradau Aziją ir ji mane papirko. Indijos vandenynas nepakartojamas, azijiečių draugiškumas paperkantis, o maistas, kad ir labai aštrus, labai gardus. Taigi, pasitarę su pakeleiviais prieš pusmetį ėmėme planuotis kelionę į kraštą, kuriame iki šiol nei vienam neteko lankytis. Taip mūsų žemėlapyje atsirado Šri Lanka – vietinių Azijos perlu vadinama valstybė.

Su kuo keliavai, pagal ką renkiesi kelionių draugus?

Keliauju su tais, kurie kelionėje „neužknisa“ 😊 Nezyzia, nedejuoja, leidžiasi į dialogą arba priima mano „nebendravimo valandas“, norą kuo daugiau ir visko patirti, iškelti koją iš vadinamosios komforto zonos. Ne veltui sakoma, kad kelionėse pasimato tikrasis mūsų veidas, todėl keliauti su tavo auros neatitinkančiais pakeleiviais man didelė kančia, o kentėti be reikalo aš nemėgstu.

Kaip susidėliojai maršrutą?

Prieš kiekvieną kelionę leidžiuosi į ilgus namų darbus internete, naršau keliautojų tinklaraščiuose, užverčiu klausimais bičiulius (ne paslaptis, turiu daug draugų iš kelionių pasaulio, todėl visi maloniai dalinasi patirtimi). Tada ateina metas sėsti prie „derybų stalo“ su pakeleiviais, išgryninti norus, poreikius, galimybes, o tada nubraukti dalį visų įsivaizdavimų, palikti vietos improvizacijai ir pakuotis būtiniausius (ir ne tik) daiktus bei laukti kelionės į oro uostą, nes būtent nuo tada prasideda mano atostogos.

Ką būtina aplankyti, kas paliko didžiausią įspūdį?

Rekomenduočiau leistis į kelionę traukiniu iš Elos į Kolombo, aplankyti bent vieną Budos šventyklą, perplaukti upe per tropinius miškus, išmėginti Ajurvedos SPA malonumus (gelbsti ne tik kūną, bet ir sielą), paragauti mažųjų citrininių bananų, nuvykti į dramblių fermą, paragauti vietinio pasididžiavimo – kokoso viskio, parsivežti namo sandalmedžio aliejaus, panirti į Indijos vandenyno bangas, kuo nors pavaišinti pakelėse valkataujančias beždžiones, ryte išgerti ir išskaptuoti tik ką nuo palmės nukritusį kokosą. Tai būtų planas minimum, o maksimum derėtų susidėlioti individualų pagal norus ir galimybes. Visi juokiasi, kad man labiausiai patiko kabinėtis prie džiunglėse sutikto metų krokodiliuko, bet, patikėkit, aš jo bijojau labiau, nei jis manęs. O labiausiai patiko masažai, džiunglės ir šrilankiečių draugiškumas.

Kur geriau nevažiuoti, kas nuvylė?

Kaip ir kiekvienoje šalyje, svarbu neprarasti sveiko proto – už akligatvio kampo visada slypi ne vien tik nuotykiai, bet ir pavojai. Lygiai taip pat gatvėje gaminamas maistas kvepia ne vien egzotika, bet ir krize skrandžiui bei žarnynui. Tai šįsyk patyriau savo kailiu, todėl iš atostogų teko išbraukti dvi paras. Nesibaigiantis chaosas, kurio nesitikėjau šioje šalyje, mane šiek tiek vargino, bet kažkam tai gali būti gardus prieskonis atostogoms, dar maistas, kurį ir kur tik teko ragauti, buvo žiauriai aštrus, bet galbūt kažką tas čili prieskonis net ant vaisių „veža“.

Ar į Turkiją keliavai pailsėti po intensyvios kelionės į Šri Lanką, ar tiesiog taip sutapo?

Turkija buvo mano darbinė kelionė ir dar viena įgyvendinta svajonė – praskristi oro balionu virš Kapadokijos. Tai buvo jubiliejinė – dvidešimtoji – mano kelionė į šią šalį ir iš jos grįžau su krūva nerealių įspūdžių. Per pastaruosius tris mėnesius aplankiau septynias šalis ir ne namuose praleidau pusė laiko, todėl dabar artimiausią mėnesį ketinu praleisti Lietuvoje, nes atėjo vasara ir pas mus ją galima puikiai išnaudoti.

Kokie artimiausi kelionių planai?

Vasarą leisiuosi į mažą turą aplankyti po Europą išsibarsčiusių draugų. Aplankysiu Angliją, Prancūziją, Šveicariją, Monaką, Italiją, Ispaniją. Per savo jubiliejų rudenį noriu pagaliau nukeliauti į Australiją arba bent jau sugrįžti kelioms savaitėms į Ameriką, kuriai jaučiu „priklausomybę“. Iki tol dar nusimato ir keletas darbinių kelionių, taigi pagyventi sėsliau neteks 😊

Svajonių kryptis nr. 1?

Tikrieji Maldyvai! Man akys užsidega nuo Niujorko, Singapūro ir... Maldyvų.

Pirmąjį gegužės savaitgalį radijo laidų vedėja Simona Bandita pasitiko ypatingai. Kartu su mama ir krikšto mama, ji tyrinėjo nuostabią Žydrąją pakrantę Prancūzijoje. „Kasmet mamai padovanoju kelionę vis į kitą šalį. Kartu jau buvome Amalfio pakranteje, Maltoje, Romoje, Tenerifėje, Barselonoje... Būtent čia mama norėtų grįžti ir grįžti, tačiau nusprendžiau, kad tam, kad galėtume rinktis tą pačią kryptį, visų pirma reikia pamatyti dar daug vietų. Kadangi rudenį buvome Amalfyje, galvojau, kad nieko gražiau Europoje nerasiu, todėl iš Nicos per daug nesitikėjau. Galvojau,  kad bus panašu ir gal ne taip gražu. Vis tik, grįžau sužavėta, įsimylėjusi šį kraštą ir jau svarstau, kada čia galėčiau grįžti atgal?“ – pasakojo Simona.

Daug keliaujanti moteris teigė, kad norėjosi trumpos ir malonios kelionės. „Tiek manęs, tiek mamos ir tetos laukė daug darbų, todėl rinkomės trumpą poilsį prie jūros. Pati suradau skrydžius ir puikią vietą pačiame Nicos centre prie jūros. Apartamentai buvo modernūs, šiuolaikiškai įrengti, bet tuo pačiu ir labai prancūziški – su terasa, kurioje kas rytą mėgavomės kava su šviežiais kruasanais,“ – moterišku poilsiu džiaugėsi radijo laidų vedėja.

Simona pasakojo, kad Nicoje buvo užkilusi ant Pilies kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama, pasivaikščiojo po žymųjį turgų, išmėgino ypatingus restoranus, mėgavosi paplūdimiais. „Taip pat tyrinėjome ir Nicos apylinkes. Prieš kelionę klausiau bendrakeleivių, ko jos tikisi iš šios išvykos. Mama atsakė, kad gero laiko prie jūros, teta – kvepalų, todėl pildėme visų norus ir vieną dieną važiavome į Gracą, kuriame pagaminama net 2/3 viso pasaulio kvepalų. Nors aš dar sykį keliaudama šį miestelį praleisčiau, nes tų pačių kvepalų parduotuvių buvo galima rasti ir kitose, artimesnėse vietose, tačiau kartą nuvykti į legendomis apipintą miestuką tikrai reikia. Girdėjau, kad sužydėjus levandų ir kitų gėlių laukams ten tikrai nuostabu,“ – dalinosi Simona Bandita.

Taip pat moterys keliavo į Kanus, kur praleido puikią dieną. Lankėsi legendiniame teatre, kuriame kasmet susirenka kino ekspertai ir stoja ant to paties raudono kilimo, kuris ten budi nuolatos ir priima visus, norinčius ant jo nusifotografuoti. „Buvo nuostabi diena, todėl mėgavomės ir laiku paplūdimyje, aplankėme  žymiąją pilį, apturėjome nuostabią vakarienę mažoje gatvelėje, kuri driekiasi nuo kalno žemyn. Ji – ypatingai siaura ir visa sudaryta iš mažų restoranėlių. Nežinau, ar mums taip pasisekė, ar ten taip būna visada, tačiau bet kur, kur sustodavome pavalgyti, pasitaikydavo itin charizmatiški padavėjai, atrodė, kad visi labai myli tai, ką daro ir tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Ta prancūziška elegancija, grakštumas ir dėmesys kiekvienai smulkmenai bei akimirkai, tiesiog pakerėjo. O ir maistas visur buvo nuostabus, todėl išragavome visas jūros gėrybes ir žuvis, kiek tik galėjome, dieną vainikuodavome gardaus vietinio vyno taure ir be abejo, prancūzišku desertu,“ – pasakojo Simona.

Keliautojos nepraleido galimybės aplankyti Monaką ir jo pakrantę, įspūdingą Ezė miestelį pilyje ir žymųjį Plage de la Paloma, kuris laikomas vienu gražiausių paplūdimių pasaulyje. „Čia su šeima pailsėti atvažiuodavo  Pablo Picasso. Ši vieta vadinama viena gražiausių pasaulyje, todėl atvykus į Nicą rekomenduoju išsinuomoti mašiną ir bent vieną dieną skirti važiuojant į kairiąją pakrantės pusę. Nuostabūs pliažai, kalnai ir akį gaivinantys vaizdai, dėl kurių būtent šiame pakrantės ruože savo vilas turi pasaulinio garso įžymybės. Kadangi teko domėtis P. Picasso gyvenimu, nepraleidau pro akis ir fakto apie jo mylimiausią paplūdimį, todėl labai norėjau čia atvykti. Ir supratau, kad dėdė Pablo tikrai turėjo gerą skonį,”– juokėsi Simona.

„Na, o paskutinę dieną praleidome taip, kaip ir reikia per atostogas – paplūdimyje. Mums buvo rekomendavę naujai atsidariusį Nicos paplūdimyje esantį restoraną, kuriame gavome visko, ko troško širdis – nuo gultų prie žydros jūros iki lobsterių ir šampano. Todėl atšventusios mamos gimtadienį, dėl kurio ir vykome į Nicą, sėdome į vakarinį traukinį ir išvykome į Milaną, kur kitą rytą mūsų laukė skrydis namo,”  – atostogų įspūdžiais dalinosi Simona.

Radijo laidų vedėja džiaugėsi, kad atostogos tikrai įsiminė ir jos mamai. „Nors ji visada moka džiaugtis paprastais dalykais, o ypač atėjusiu pavasariu ir vasara,  vis tik net jai Nica pakirto kojas. Parvažiavusi į Pakruojį man paskambinusi guodėsi:  „Simuli, man liūdna. Pasidariau valgyti – neskanu, nuvažiavau į sodą – nefaina.“ – abi pasijuokėme, kad prie gero gyvenimo ir ryškių spalvų greitai priprantama, o jei liūdna, vadinasi atostogos buvo tikrai geros, todėl jau ėmėme planuoti ir kitas. Kalbėjome, kad sekanti kelionė turėtų būti kur nors į Graikiją arba Izraelį,“ – kalbėjo moteris.

Pačios Simonos artimiausiuose planuose – kelionė į JAV. „Greičiausiai, keliausim į Čikagą ir Los Andželą. Kelionės ten kas kartą būna ypatingos, o dar filmuosime ir naują „Bus visko“ laidos sezoną,“ – planais dalinosi Simona. Paklausus, kur labiausiai norėtų nuvykti, moteris atsakė: „Jau ilgai svajoju apie Meksiką, tačiau vis ten nenuvažiuoju. Vis dėlto manau, kad greitu metu  tai tikrai turėtų įvykti. Taip pat svajonių sąraše – ir Kenija. Vakarų Afrikoje jau esu buvusi, bet žinau, kad Rytų – pilna įspūdingų ir gražių vaizdų, o aš tiesiogiai priklausoma nuo spalvų ir gamtos, todėl ten labai norėčiau nuvykti,“ – svajonėmis dalinosi Simona Albavičiūtė-Bandita.

Nežinau, ar filmas apie Karibų jūros piratus, ar tolima egzotika žavinčios šalys, bet ne vieno keliautojo svajonė – aplankyti Karibų regioną. Tokiu poilsiu mėgavosi Indrė Stonkuvienė su vyru Mantu Stonkumi ir būriu draugų. „Šių atostogų misija buvo poilsis, poilsis ir dar kartą poilsis. Kitaip tariant, norėjom atostogų, kurios kardinaliai skirtųsi nuo kasdienybės: nelėkti, neskubėti, mėgautis atostoginiu vaibu ir siesta visą parą. Tai mums pavyko – daug miegojome, deginomės, žinoma, nemažai ir pamatėme,“ – pasakojo moteris.

Indrė pasakojo, kad kruizinė kelionė – tikrai ne atsitiktinis pasirinkimas. „Su Mantu prieš trejus metus plaukėme Viduržemio jūra ir mums tikrai labai patiko. Tiesa, tąsyk turėjome daugiau išsilaipinimų, o šis kruizas buvo daug ramesnis. Keliavom su amerikiečiais ir tai tikrai jautėsi. Kruizo metu supratau, kodėl ten kai kuriems tenka važinėti elektroniniais vėžimėliais. Pas juos ne siesta time, o food time ir viskas taaaip skanu!!!“ – juokavo laidų vedėja.

Indrė džiaugėsi, kad keliaujant kruizu niekas nespėja atsibosti. „Labai įsiminė Majamis, kuriame pradėjome kelionę, ir, žinoma, Bahamų salos. Tikiu, kad ten keliavome tikrai ne paskutinį kartą. Smagiausia, kad nebuvo vietų, į kurias kitiems patarčiau nevažiuoti. Tuo ir nuostabūs kruizai – ten neturi daug laiko. Ryte prisišvartuoji, keliauji, važiuoji, susipažįsti su apylinkėmis, o vakare vėl sėdi į laivą ir mėgaujiesi pramogomis jame. Nuostabios buvo ir Virgin Islands, mums visiems palikusios didžiulį įspūdį. Buvo labai smagu nors trumpam prisiliesti prie paplūdimių, to gyvenimo atvirukuose,“ – įspūdžiais dalinosi jauna mama.

Indrė išduoda, kad artimiausią kelionę į užsienį ji planuoja tik rudenį. „Dabar mums – pats darbymetis, o dar reikia spėti pasivyti ir už visas atostogas. Kitą sykį tikrai poilsiausime su vaikais ir, greičiausiai, rinksimės Turkiją. Su jais jau esam buvę ir Tenerifėj, ir Turkijoj, ir Tailande, bet, kadangi nesame vieni tų, kurie gali vaikus susipakuoti į kuprinę, norime komforto. Skrydis į Tailandą buvo kosminis, jis truko keliolika valandų, todėl norime artimesnės krypties. Supratau, kad tokio amžiaus vaikams 5* viešbutis nuo prabangiausios vilos mažai skiriasi. Jiems gerai ten, kur yra ledų ir baseinas,“ – pasakojo Indrė. Moteris dalinosi, kad atostogos jai – ramybės, tingulio ir komforto laikas. „Atsikeli, eini pavalgyti, degintis, tada... gal vėl pavalgyti. O ką veikti pavalgius? Tai pavalgom ir varom į miestą pavalgyt. Tokios buvo ir šitos atostogos. Labai gera ištrūkti iš nuolatinio lėkimo, į kurį įsisukam Lietuvoje,“ – juokėsi laidų vedėja.

Paklausta apie svajonių kryptis Indrė pasakojo, kad svarbiausia visų pirma – apskritai keliauti. „Išvykęs iš Lietuvos susipažįsti su kitom kultūrom, praplėti savo akiratį, pasaulėžiūrą, galiausiai ateina suvokimas, kad neverta pirkti geresnio teliko, kai gali investuoti į kelionę ir įspūdžius. Šiandien mane labai traukia Japonija ir Kinija, o nenorėčiau apsilankyti Rusijoje, bet su džiaugsmu laukiu bet kurios kitos išvykos,“ – pasakojo Indrė Stonkuvienė.