Apie šią kelionę svajojau dar nuo vaikystės, kuomet susižavėjusi spoksojau Disnėjaus animacinį filmuką „Liūtas karalius“, o frazė Hakuna Matata, vardai Pumba bei Simba gyvai lydėjo visureigiu riedant per savaną. Į šią gyvenimo kelionę leidausi su šeima, pamatyti laukinius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje, patirti senąją kultūrą bei panardyti virš koralų žydrame vandenyne. Bet apie viską nuo pradžių.
Nori keliauti į Keniją ir Tu?
Skrydis į Mombasą
Išnagrinėjusi skrydžių pasiūlą į didžiausius Kenijos miestus, nusprendžiau pasirinkti tiesioginį skrydį iš Varšuvos į antrą pagal dydį Kenijos miestą Mombasą. Tiesioginis skrydis truko 10 valandų su tarpiniu nusileidimu Egipte degalų papildymui, lėktuvas buvo patogus ir skrydžio laikas neprailgo. Nusileidus laukė ilgos eilės prie pasų patikros, tenka iš karto pratintis prie afrikietiško darbo tempo. Tačiau mums pats procesas pavyko gana greitai dėl įvykusio stebuklo, tiksliau dėka iš nuovargio verkiančio mūsų mažojo keliautojo, kurį pastebėję darbuotojai pasikvietė iš eilės galo tiesiai prie langelio.
Palikus oro uostą laukė tikrasis iššūkis – trijų valandų kelionė itin prastais duobėtais keliais iki viešbučio Watamu įlankos pakrantėje. Viešbutį pasiekėme gerokai po vidurnakčio, tačiau personalas mus mielai pasitiko su mangų sultimis, o savo kambaryje radome vaišių nukrautą stalą, lyg kokią kompensaciją už ilgą ir varginančią visos dienos kelionę.
Nubudus ryte akis džiugino palmės, žydrasis Indijos vandenynas matomas tiesiai iš kambario. Ore tvyro maloni ir stabili +32 laipsnių šiluma tiek dieną, tiek naktį. Skubėjome nerti į baseiną, kuris labiau šildė negu vėsino. Vandenyno vanduo taip pat labiau priminė šildomą baseiną, paplūdimiai balti, smulkaus smėlio, gausu jūržolių.
Pasidalink įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą!
Kenijos maistas ir pažintis su Vatamu miesteliu
Viešbutis lepino maistu. Nors pasirinkimas nebuvo ypatingai gausus, bet mus kiekvieną dieną džiugino šviežiu dienos laimikiu: įvairia žuvimi, aštuonkojais ir kalmarais. Stalai buvo nukrauti šviežiais vaisiais tokiais kaip mangai, pasiflorai, papajos, bananai ir arbūzai. Netrūko ir mėsos patiekalų pasirinkimo.
Taip pat mus nustebino įvairūs italų virtuvės patiekalai, kurie puikiai dera su vietiniais produktais. Kaip vėliau paaiškėjo, Vatamu miestelyje yra nemaža italų bendruomenė, kur dalis žmonių čia gyvena ir turi verslus, o kiti atvyksta čia peržiemoti. Pagrindiniai čia atvykstantys turistai taip pat yra italai. Nekilo abejonių dėl švaros ir higienos, ragavome viską drąsiai, nepasitaikė apsinuodijimo maistu.
Pirmą dieną praleidę pasyviai, sekančią ieškojome veiklos. Su gidu leidomės į miestelio pažintinį turą, susipažinome su pagrindiniais pastatais, pamatėme vietines kapines, kur gyvena ir ką valgo čionykščiai. Daug sužinojome apie augalus, koks medis tinka valyti dantims, o kurio žievė gerai suputoja sumaišius su vandeniu ir atstoja šampūną. Apkabinus baobabą sugalvojome po norą, nes taip patarė gidas. Kadangi mano norai visada išsipildo – ši kelionė buvo vienas iš jų, niekada nepraleidžiu progos sugalvoti jų daugiau.
Kitą dieną gerokai pasiderėję su „tuktuko“ vairuotoju, keliavome į šalia esančius senovinio arabų įkurto miesto Gedi griuvėsius, įtrauktus į UNESCO pasaulio paveldą. Prie įėjimo mus pasigavo pora vaikinukų, pasiūliusių neprofesionalias gido paslaugas. Kaina buvo sutartinė, susigundėme ir nepasigailėjome, nes mus lydėjęs vaikinukas buvo gerai pasiruošęs ir informaciją pateikė įdomiai.
Griuvėsiai garsūs dėl seno amžiaus ir gerai išlikusių pastatų fragmentų pastatytų iš koralų. Taip, pagrindinė statybinė medžiaga buvo koralai iš greta esančio vandenyno. Yra išlikusios kelios mečetės, rūmai, įkapės, prabangi prausykla su vonia, vandens tiekimo sistemos ir šuliniai. Manoma, kad tai buvo vienas labiausiai klestinčių prekybos pakrantės miestų rytų Afrikoje, įkurtas dar IX amžiuje.
Sveiki atvykę į safarį!
Išaušo ankstyvas rytas ir mes laimingais veidais lipome į safario visureigį, kuris mus nugabens į vieną didžiausių gyvenimo nuotykių. Dulkėtais Afrikos keliais ieškojome įspūdingiausių planetos gyvūnų Tsavo nacionaliniame parke. Tai didžiausias pagal plotą Kenijoje esantis parkas, todėl teko įveikti šimtus kilometrų, kad savo akimis pamatyti dramblių bandas, zebrus, liūtus, buivolus, žirafas, įvairias antilopes, hienas, stručius ir krokodilus.
Tsavo parkas unikalus savo ekosistema ir didžiausia dramblių kolonija. Drambliai šiai aplinkai labai naudingi, keliaudami per brūzgynus jie juos apvalo, tada suveši žolė, o kartu su maistu ir žolėdžiai gyvūnai. Keliaudami per parką vaizdingais keliais pastebime ne tik įspūdingus gyvūnus, bet ir lyg teptuku nutapytą kraštovaizdį. Raudona žemė tolimų kalnų fone, žali medžiai platėjantys ties viršūne, lygumų platybė, žmogaus aukščio tankiai išsimėtę termitynai.
Sunku nupasakoti jaudulį ir laimės jausmą, kuris aplanko išvydus afrikinį dramblį kertantį kelią tiesiai priešais tavo automobilį arba kelių metrų atstumu stebėti sugulusius liūtus, kurie ką tik baigė doroti buivolą. Rodos, kad kažkas pamiršo išjungti televizorių, nes vaizdai tokie patys kaip savaitgalio laidoje apie gamtą ar gyvūniją. Tai kiekvieno gamtos mylėtojo svajonė.
Kelionės metu nutiko vienas įvykis, kuris leido suprasti, kad gyva gamta yra ne tik žavinga, bet ir pavojinga. Sustojome pramankštinti kojų stovykloje, kur paprastai lankytojai pietauja, o aplink juos ganosi dramblių bandos. Saugiu atstumu stebėjome dramblių kaimenę ir mažylius, kurie žaidė imtynes ir negirdėjome, kaip vienas iš dramblių patinų žygiuoja tiesiai į mus iš nugaros. Mūsų dėmesį atkreipė tik stovyklos prižiūrėtojų šūksniai ir mojavimas, tad staigiai pasitraukėme į šalį.
Kad ir kokie mieli drambliai atrodo žiūrint iš toli, kai toks didelis padaras eina tiesiai į tave, baimės jausmas neišvengiamas. Beje, žmonių susidūrimas su drambliais, kuris baigiasi tragiškai, nėra retas dalykas Kenijoje – turiu galvoje ten gyvenančius, ne turistus.
O kol vyko mūsų akistata su drambliu, kaimynai pasiskundė, kad iš mašinos dingo jų pietūs – pora bananų ir bandelės – pasidarbavo babuinai.
Vandens safaris
Aplankę dulkėtą safarį, leidomės į vandens safarį mediniu laivu. Plaukėme į šalia esantį jūrinį nacionalinį parką, pakeliui sutikome delfinų šeimą, nardėme su vamzdeliu virš koralų, o gardžius pietus iš jūros gėrybių mums pateikė tradiciniame kaimelyje, esančiame saloje, apsuptoje žalių mangrovių miškų. Čia mangrovių miškai nyksta, kaip ir kitose pasaulio vietose. Supratę šių medžių svarbą turizmui, vietiniai ėmėsi atsodinti išnykusius plotus savo iniciatyva.
Kenija pasižymi ryškiais potvyniais ir atoslūgiais, kol pietavome krante, mūsų takas iki laivo buvo apsemtas ir pėdinti atgal į laivą teko su šlepetėmis rankose, nes vanduo jau siekė klubus.
Ekskursijų metu aplankėme tradicines gentis, šokome ir dainavome kartu su jais, stebėjome akrobatinius pasirodymus, lankėme turgus ir derėjomės. Žmonės labai draugiški, domisi tavimi, noriai pasakoja apie save, o bendravimą palengvina tai, kad Kenijoje valstybinė kalba yra anglų. Lauktuvėms parsivežėme pasaulyje vertinamos Kenijos kavos, rankų darbo spalvotų karoliukų papuošalą ir ryškią apvalią vėduoklę iš odos.
Kenija yra įvairiapusė – čia gali rasti ne tik kerinčią gamtą ir gyvūniją, bet ir žydrą šiltą vandenyną, gentis, puikų maistą, gamtos ir kultūros paminklų. Tai egzotiška kryptis, apie kurią verta svajoti ir kuriai verta taupyti, kad visa tai pamatyti savo akimis.
„Tausokime mūsų planetą, nes ją mums perdavė ne tėvai, o paskolino mūsų vaikai.“ – Kenijos gyventojų patarlė.
Teksto ir nuotraukų autorė: Agnė Rusinaitė
