Lėktuvas Šri Lankoje nusileido gerokai popiet. Kadangi saloje anksti temsta, viešbutį, esantį už 3 valandų kelio automobiliu (šioje saloje atstumai skaičiuojami laiku, ne kilometrais) pietinėje salos dalyje, pasiekėme jau gerokai sutemus. Iš pirmo žvilgsnio, išsirinkome nakvynę kažkur viduryje niekur, tarp gyvenamųjų namų. Ir ką čia veikti svetimoje šalyje (ką čia šalyje, žemyne) naktį? Nusprendėme kelių šimtų metrų atstumu pasivaikščioti. Ir vos perėję gatvę išvydome Indijos vandenyną – išsisklaidė visas nuovargis. 🇱🇰
Ryte nuskuodėme į tą pačią pusę pusryčiauti. Karališki, europietiškas madas atitinkantys „smoothies“, avokado skrebučiai ir kava, vos 5-6 $ dviems! Tame pačiame restorane, prie įėjimo, radome stovinčius motorolerius. Restorano administratoriaus paklausėme ar jie išnuomojami. „Taip, žinoma. 5 $ už vieną dieną ir turite grąžinti pripildytu baku“, – tarė jis su pasididžiavimu, mintyse jau galvodamas kaip pasigirs vadovui apie puikų uždarbį. Sėdome ir išvažiavome link kitų kurortinių miestelių: Mirissa, Unawatuna.
Važiuodami pakrante sustojome apžiūrėti vietinių žvejų ir pasisupti ant laukinės palmės, virš vandenyno. Patikėkite, buvo daug baisiau nei atrodo... Beje, šios supynės, pagamintos iš gabalo virvės ir pririštos prie palinkusios palmės, turistams yra mokamos – 400 LKR už vieną pasisupimą (apie 2 €).
Ir kaip be arbatos? Aplankėme vieną iš daugelio Šri Lankoje esančių arbatos plantacijų – „Virgin White tea plantation“. Ar žinojote, jog balta, žalia ir juoda arbatos ant mūsų stalo patenka nuo to paties augalo? Tik iš skirtingų to augalo dalių.
Saulėlydžio skubėjome pasitikti į Dondra miestelį, šiek tiek iš salos išsikišusį žemės lopinėlį. Spalvos visoje saloje – pasakiškos. Vanduo mėlynesnis už bet kokį skaidriausią matytą ežerą. Žolė – žalia žalia. Atrodo, nuskintum šakelę ir pradėtų tekėti chlorofilas. Tačiau Dondra švyturį apšviečiančios saulėlydžio spalvos visiškai užgniaužė kvapą.
Kitą dieną praleidome kelyje į „Udawalawe“ nacionalinį parką – 2 valandos automobiliu (kaip ir minėjau, viskas matuojama valandomis, jeigu atstumu – apie 80 kilometrų) ir mes jau ten. Atskira kasa turistams – bilietas su džipu ir vairuotoju apie 80 $ dviems. Tris valandas važinėjome po akimis neaprėpiamo dydžio parką. Povai, krokodilai, bezdžionės, ereliai ir, žinoma, drambliai. Daugybė dramblių. Labiausiai sužavėjo kaimene vaiksčiojantis dramblių būrys. Jo tarpe, kaip mums sakė džipo vairuotojas, buvo 2, 5 ir 10 metų drambliukų. Susirinkus keletui džipų ir vienam iš jų pasignalizavus, vyriausias patinas iškėlė straublį ir kažką pikto mums visiems suriaumojo, vien jiems žinoma kalba. Matyt, labai myli ir gina savo šeimą.
Vokarop pasiekėme Ella miestelį. Ir jeigu sakiau, kad pirmą naktį jautėmės lyg vidury niekur – atsiimu. Vairuotojas, jau pasiekus miestelį, gal 20 minučių mus vežė į kalną ratais. Privažiavus, iš pirmo žvilgsnio vien kojomis numintą takelį, pasakė, jog turime išlipti, jis toliau nevažiuosiąs. Ką??? Lipti? Kur? Mintyse jau pradėjau melsti ryto. Gerai, kad mus čia pasitiko būsto savininkas su tuktuk. Sau ant kelių užsikrovę kuprines stačiu kampu, kaukiant vietinės transporto priemonės varikliui, užvažiavome į mažą, lempute apšviestą kiemą. Jame mus pasitiko šeimininkė su mažu vaikučiu ant rankų ir pasiūlė mums arbatos, kavos bei sausainių. „Su mielu noru!“, – atsakėme abu choru.
Ryte, atidarę terasos duris, supratome, jog gyvename ant vieno iš lankomiausių miestelio objektų – „Ella Rock“. Prieš akis – „Little Adam‘s peak“ viršukalnė. Nusiteikę nemažai pasivaikščioti, išskubėjome link jos. Lauke tvyrojo rūkas, nusileidęs iki pat miestelio, tarp dviejų kalnų. Gal 40 minučių lipimo uolomis ir mes jau buvome ten. Ne tik tarp būrio turistų, bet ir vietinių benamių šunų. Stovėdami ant kalno, priešais save matėme ir patį „Ella Rock“. Šis kalnas pasirodė kiek didesnis nei jau įkoptas. Bet mūsų entuziazmui nebuvo ribų, todėl nusprendėm tą pačią dieną kopti ir į kitą kalną.
Klausinėdami vietinių kelio, įkopėm maždaug į trečdalį „Ella Rock“. Po geros valandos lipimo, susibraižę kojas į arbatų krūmus ir brisdami per kalnų upelius supratome, kad, matyt, pasiklydome. „Where are you going?“ (liet. kur vykstate?), išgirdome mes. Nedrąsiai atsakėme, jog į „Ella Rock“ kalną. „Einate ne tuo keliu“, – ne taip jau netikėtai išgirdome mes. Žmogelis pasisiūlė parodyti kelią. Truputį paėjome atgal ir pasukome į kitą pusę. Pakeliui išsiaiškinome, kad mūsų išgelbėtojas – vietinis kalno gyventojas Bendar, kalną žinantis kaip savo penkis pirštus. Vis kartojau savo draugui, kad tai likimas mums atsiuntė Bendar. Jei ne jis – tikrai būtume pasiklydę. „Būkite atsargūs“, – paprašė mūsų Bendar, – „tai kobros namai“. Su šia pakylia ir net kiek magiška nuotaika užlipome į kalno viršų. Mūsų vedlys rūko fone atrodė net šiek tiek mistinis.
Nors Ella miestelyje praleidome tik dvi dienas, tačiau įspūdžių, turbūt daugiausiai – gamta, žmonės, maistas. Vien dėl šio miestelio pažadėjome vienas kitam čia dar sugrįžti.
Anksti ryte, atsikėlę ir atsisveikinę su turbūt pačiais svetingiausiais šeimininkais pasaulyje, su tuktuk išvažiavome į traukinių stotį. Vienas gražiausių ir garsiausių traukinio maršrutų – „Ella–Kandy“. Kalnai, kriokliai, miesteliai. Ir 7 valandų kelionė nė kiek neprailgo (palyginimui, lėtuvo skrydis Stambulas – Kolombas truko apie 8 valandas).
Iš „Kandy“ vietiniu autobusu pasiekėme centrinę salos dalį. Čia taip pat buvome suplanavę išsinuomoti motorolerį. Gaila, jokio nuomos punkto aplink mūsų gyvenamą vietą nesimatė. Pagauti nuotykio paprašėme tuktuk vairuotojo sustoti miestelio centre, jeigu toks yra. Ir mes pradėjome tiesiog gatvėje klausinėti žmonių, gal kas žino, kur išsinuomotį motorolerį. Paieškos buvo nesėkmingos, kol po maždaug 20 minučių priėjome prie vietinių policininkų ir uždavėme tą patį klausimą jiems. Jie juk turėtų gerai pažinoti miestą? Šalia stovintis vietinis miestelio gyventojas išgirdo mūsų klausimą ir pasisiūlė išnuomoti savo draugo, kuris kaip tik porai dienų išvykęs iš miesto, motorolerį. Matyt vietinis pamąstė, jog patys, prie policininkų kalbinantys turistai, neturėtų būti vagys. Praktiškai iš dangaus iškritusiu motoroleriu nuvažiavome iki „Sigiriya“, dar vieno iššūkio savo kojoms. Prieš įkopiant į šį akmenį, sutikome dar keletą (iš tūkstančio visos kelionės metu matytų) bezdžionėlių. Mieli padarėliai, kol neužpuola tavęs dėl stiklinės sulčių tavo rankose. Po to karto į šalia einančias bezdžiones pradėjau žiūrėti įtariau.
Na ir paskutinis mūsų kelionės tikslas buvo šventyklų miestas „Polonnaruwa“. Lėkėme iš žmonių išsinuomotu motociklu, kai gatvėje mus sustabdė porelė policininkų. „Where are you going?“ (liet. kur vykstate?), – paklausė jie. Atsakėme, jog į „Polonnaruwa“, melsdami, kad nepaprašytų jokių dokumentų. Policininkai palinkėjo saugios kelionės ir liepė pasisaugoti laukinių dramblių. Ne iki galo supratę, ką jie turėjo omenyje, nuvažiavome toliau. Kol už maždaug 5 kilometrų pamatėme tiesiog šalia kelio iš už medžių išlendančius dramblius, ir viskas pasidarė aišku.
Įvažiavę į „Polonnaruwa“, šalia įėjimo į šventyklų teritoriją sutikome būrį tuktuk vairuotojų, siūlančių savo gido paslaugas. Perki bilietą iš jų, o ekskursiją su tuktuk gauni nemokamai. Įsėdome laimingi, jog nereikės didžiulio šventyklių ploto apeiti pėsčiomis. Mūsų gidas nors ir greitai, bet labai įtariai vežė visokiais aplinkiniais takais. Trumpai papasakojęs apie aplink esančias šventyklas, skubėdavo prie savo tuktuk ir nurodydavo mums, apžiūrėjus teritoriją, link kur eiti, kad jį sutikę galėtume važiuotume toliau. Po kurio laiko, vieno iš pasivaikščiojimų metu, prie mūsų priėjo uniformuotas vyras ir paklausė ar gali patikrinti mūsų bilietus. Greitai sumojome pasakyti, jog bilietai pas mūsų vairuotoją ir nuskubėjome link stovėjimo aikštelės. Sutikę savo gidą, paprašėme duoti mums bilietus ir paaiškinti, kodėl jų negavome anksčiau. O šis tik nusijuokė, kad parko darbuotojai yra jo draugai ir jis viską su jais sutaręs. Viskas baigėsi gerai, bet jeigu kada būsite „Polonnaruwa“ ir nenorite jaustis šiek tiek nelegalais kaip mes, bilietus pirkite iš kiosko prie įėjimo.
Neįmanoma žodžiais papasakoti, kokia nuostabi Šri Lanka. Mums tai buvo viena įspūdingiausių kelionių. Jeigu kada svarstėte ar verta aplankyti šią salą Indijos vandenyne – nebesvarstykite. Joje rasite nepakartojamą gamtą, skanų maistą, draugiškus žmones, įspūdingas šventyklas ir dar daugiau!
Teksto autorė: Greta Vaitkevičiūtė
