Norėčiau papasakoti apie kelionę, kurią vadinu kompensacija. O tiksliau – kompensacija su kaupu! 2018 m. kovo mėnesį savaitę praleidau Kroatijos sostinėje Zagrebe. Orus žiūrėjau pagal 2017 m. kovą ir tikėjausi, kad bus pakankamai šilta. Pirmą dieną mane pasitiko saulutė ir 16 laipsnių šiluma, bet per kelias dienas atėjo tikra žiema ir įsivyravo šalti orai, lietus ir sniegas. Zagrebas – gyvenamasis miestas, kuriame tikrai yra ką aplankyti (senamiestis, zoologijos sodas, muziejai), bet jis neatspindi tikrosios Kroatijos – žaluma, kalnai ir jūra. Prieš važiuojant daug skaičiau apie Kroatiją, tad, kai pamačiau visai kitokį vaizdą, o temperatūra nukrito iki 0 laipsnių, supratau, kad tikėjausi visai ne to. Tuo pačiu metu aplankiau miestą prie jūros – Rijeką ir nedidelį miestelį – Samobor. Bet mintis, kad Kroatija – tai kalnai ir daug žalumos, manęs neapleido.
Turėjau dar vieną svajonę – išvysti Plitvicos ežerus. Ne veltui sakoma, kad svajonės turi pildytis. Aš stengiuosi keliauti vis į kitą šalį, bet kadangi turėjau nepateisintų vilčių, mintis dar kartą nukeliauti į Kroatiją manęs neapleido. Ir štai 2019 m. vasaros pradžioje Makaliaus puslapyje pamačiau, kad organizuojama kelionė autobusu į Pietų Kroatiją. Manęs niekada nežavėjo kelionės autobusu, visada sakiau, jog į tolimas keliones niekada nevažiuosiu autobusu, nesupratau kas gali rinktis tokią kelionę. Bet... niekada nesakyk niekada! Sprendimas buvo spontaniškas, pati stebėjausi. Aš važiuosiu autobusu? Visas 9 dienas praleisiu su tais pačiais žmonėmis? Aš gi mėgstu keliauti savarankiškai! Bet kelionė buvo nupirkta – kelio atgal nebuvo.
1 diena.
Ir štai, atėjo ta diena, kai pajudėjome link mūsų tikslo. Tai buvo rugsėjo 7 dienos rytas. Susirinko pilnas autobusas keliautojų, visi po du, kai kurie grupelėmis po 4 ar 6, o aš – viena. Viena ir sėdėjau, tad niekas netrukdė mėgautis vaizdais pro langą, klausytis muzikos ar tiesiog miegoti. Kelionė buvo pakankamai ilga, bet vairuotojas kas 2,5–3 val sustodavo, tad galėjome išeiti iš autobuso, pailsėti nuo sėdėjimo, pramankštinti kojas, išgerti kavos. Pirmasis ilgesnis mūsų sustojimas buvo Čekijoje, čia pernakvojome viešbutyje, o kitą rytą vėl leidomės į kelionę.
2 diena.
Šią dieną turėjome pirmąją ekskursiją Grace, antrame pagal dydį Austrijos mieste. Ekskursija paliko didelį įspūdį, gidė labai įdomiai pasakojo apie miestą, parodė mūsų grupei gražias ir įdomias vietas. Aplankėme senamiestį, kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, pagrindinę Herrengasse gatvę, kuri yra skirta pėstiesiems, bet čia galima pamatyti ir tramvajus bei dviračių takus. Po ekskursijos turėjome laisvą valandą, per kurią pakilome į Schlossbergo arba kitaip Graco pilį, esančią 70 m aukštyje. Pakilti galima laiptais arba liftu. Mes pasirinkome į viršų keltis liftu, o atgal nusileisti laiptais. Tai viena populiariausių lankytinų vietų Grace, ir nenuostabu. Tai išties įspūdinga ir verta dėmesio vieta – čia stovi laikrodžio bokštas, kuris yra Graco miesto simbolis. Įdomu yra tai, kad didžioji rodyklė rodo valandas, o mažoji – minutes. Stebina ir tai, kad šiam laikrodžiui jau 300 metų, o jis vis dar veikia! Taip pat, jo viduje yra seniausias varpas ne tik Graco mieste, bet ir visoje Austrijoje.
Užlipus ant šio kalno galima pamatyti visą miestą iš aukštai – čia yra įrengta apžvalgos aikštelė. Beje, visi norintys pasižvalgyti dar iš aukščiau, gali pakilti laiptais minėto laikrodžio viduje, viršuje yra įrengta apžvalgos aikštelė. Ant kalno yra parkas, kuriame galima pailsėti, taip pat gražus žydintis sodas, turistų patogumui įrengta daug suoliukų, yra veikianti kavinė. Po ekskursijos pajudėjome toliau ir vakare, pasiekus Kroatiją, apsistojame labai jaukiame viešbutyje. Mums pateikė skanią vakarienę, po kurios, sotūs ir laimingi ėjome ilsėtis.
3 diena.
Ryte, kaip ir buvo planuota, mūsų laukė antroji ekskursija – Plitvicos nacionalinis parkas. Artėjant link parko, mus pasitiko lietus. Deja, jis nesiliovė ir mums išlipus iš autobuso. Teko traukti iš lagaminų šiltesnius rūbus, avalynę, skėčius. Bet, kaip sakoma, nebūna blogo oro, būna tik bloga apranga! Šiltai apsirengę mes patraukėme link šio gamtos stebuklo, kuris nuo 1979 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ir ne veltui! Parkas užima 295 kv. km, jame yra 16 ežerų, tekančių vienas į kitą nuostabiais kriokliais. Ežerai sujungti vienas su kitu mediniais pėsčiųjų takais. Mums pasisekė – bevaikštant baigėsi lietus ir išlindo saulė. Parkas nusidažė dar gražesnėmis spalvomis! Vanduo toks permatomas, kad puikiai matosi jame plaukiojančios žuvytės, aplink žaluma ir raminančiai šniokščiantys kriokliai. Argi ne rojus?
Kaip ir priklauso, po ilgo vaikščiojimo, gavome valandėlę pertraukos. Galėjome atsipūsti prie pat ežero įsikūrusioje stovyklavietėje, kurioje veikė greitojo maisto užkandinė. Pailsėję dar šiek tiek pasiplaukiojome laiveliu ir tęsėme mūsų kelionę. Autobusiuku, arba kaip mūsų gidė sakė, traktoriumi, nuvažiavome iki autobusų stovėjimo aikštelės, kur mūsų jau laukė vairuotojas, ir patraukėme link mūsų galutinio tikslo – Pietų Kroatijos. Vakare buvome vietoje. Pasiskirstėme kas su kuo gyvens namelyje (nameliai kempinge, skirti 2 poroms), pagaliau galėjome iškraustyti savo lagaminus.
Kempinge apsistojome penkioms dienoms. Gyvenome Baška Polje – vieta nuostabi. Vakare mes to nepastebėjome, nes kai atvykome, jau buvo tamsu, bet ryte... Jūs tik pažiūrėkit – kalnai! Išeini į terasą ir matai kalnus. Namukai pušyne, grynas oras, ramu, šilta, 5 minutės pėsčiomis iki jūros. Ko dar norėti?
NORI PASIDALINTI KELIONIŲ ĮSPŪDŽIAIS?
4 diena.
Pagaliau prasidėjo poilsis. Arba... ekskursijos! Kiekvienas iš mūsų esame skirtingi ir įvairiai suprantame poilsio sąvoką. Vieniems – tai galimybė ramiai pagulėti prie jūros, skaniai pavalgyti, paskaityti knygą. Kitiems – pamatyti kažką naujo, padaryti daug gražių nuotraukų bei tiesiog pakeisti aplinką. Save galėčiau priskirti prie antrosios kategorijos. Nemėgstu gulėti ir nieko neveikti, man reikia pamatyti, pajusti, sužinoti! Pailsėti taip pat reikia, bet kada nors...
Taigi, bendraminčių atsirado daug, o tiksliau beveik visi. Mūsų visa linksma kompanija iškeliavo patirti naujų nuotykių. Važiavome autobusu iki laivo Makarska miestelyje ir toliau plaukėme į Hvar bei Brač salas. Plaukdami į pirmąją, Hvar salą, gavome pietus – rakija ir vynas liejosi laisvai, garsiai skambėjo įvairių šalių muzika. Visi šoko ir dainavo. Be galo smagu buvo tai, kad laivo kapitonas, prieš įjungiant dainą, pristatė tą šalį, kurios daina gros. Mūsų grupė buvo nemaža, apie 43 žmonės, tad įsivaizduokite kaip smagu buvo kartu dainuoti „Trys milijonai“ ar „Juoda orchidėja“ ir sulaukti užsienio bendrakeleivių plojimų. Tokios kelionės yra labai gerai, juose visi žmonės, nepaisant šalies, suartėja ir tampa viena bendra šeima!
Pusvalandį pasivaikščioję ir pasigrožėję sala, plaukėme toliau. Ir vėl skambėjo muzika, mes mojavome ant kranto stovintiems, jie mojavo mums. Atplaukę į Brač salą (ir jos miestą Bolą), turėjome tris valandas laisvo laiko. Jį galėjome skirti apsipirkinėjimui, sėdėjimui kavinėse arba gulėjimui prie jūros, ką dauguma ir darė. Privalėjome nueiti iki Bol miesto įžymybės – Auksinio rago. Tai – smulkiais akmenukais nusėtas smaigalio formos paplūdimys, 500 m besidriekiantis į jūrą. Pastebėjimas keliaujantiems – būtinai turėkite vandens batus, jūroje gali būti ežių. Per akmenukus paplūdimyje taip pat nėra labai malonu vaikščioti basomis. Vandens batus galima įsigyti ir vietoje, juos čia parduoda visur.
5 diena.
Po pusryčių visi draugiškai susėdome į autobusą ir pajudėjome link Dubrovniko. Pakeliui sustojome Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kas apsipirkti, kas kavos išgerti, kas nuotraukų padaryti. Po 30 minučių pertraukos išvykome. Dubrovnikas yra dar piečiau, nei mūsų Baška Polje, visai šalies pietuose. Važiavome apie 3 val., čia mus pasitiko karštis. Kempinge buvo apie 27–28 laipsniai karščio, o Dubrovnike termometras rodė apie 33 laipsnius. Vaikščioti toks oras nelabai tinkamas, bet ką padarysi – svarbu kuo daugiau pamatyti. Šis miestas labai gražus iš viršaus, visgi pagailėjau 25 € finikulieriui, o kilti laiptais turėjau permažai laiko, tad iš pradžių apžiūrinėjome su gide (kiekviename mieste buvo vis kita gidė, kuri mums pasakojo apie miestą ir jo istoriją, bet visada šalia buvo mūsų gidė iš Lietuvos, kuri mus lydėjo nuo pirmos iki paskutinės dienos), o vėliau gavome laisvo laiko.
Kad ir kaip būtų keista, šis miestas manęs nenustebino. Kodėl? Man jis priminė Maltą. Kai kurios gatvelės priminė sostinę Valetą, kai kurios vietos – Mdiną. Taip, Dubrovnikas tikrai gražus, ne veltui jis yra saugomas UNESCO, bet vaikštant vis kildavo mintis, kad aš tai jau mačiau. Senamiestis apsuptas jūros, tad nusipirkus šerbeto ar ledų, labai smagu pasėdėti ant suoliuko ar akmenų ir pasimėgauti saule bei jūros bangomis, atsimušančiomis į krantą. Beje, apie ledus – daug kas sako, kad itališki ledai skaniausi, bet drįsčiau paprieštauti. Skaniausia ledai yra Kroatijoje! Jų yra tiek daug rūšių ir tokių įdomių, kad norisi išragauti visus, o ir kaina prieinama.
6 diena.
7:45 ryto iškeliavome į Splitą ir Trogirą. Tai du visiškai skirtingi miestai. Splitas – uostamiestis, antras pagal dydį miestas po sostinės Zagrebo. Splito labiausiai lankomas objektas – Diokletiano rūmai, čia išliko originalios kolonos, vestibiulis, Jupiterio šventykla. Jei mėgstate apžvalgos aikšteles, nepasigailėsite, jeigu užlipsite į vieną iš jų. Atsiveria išties nuostabūs vaizdai. Tik priminimas turintiems sveikatos problemų – lifto nėra, teks lipti patiems, laiptai labai statūs ir aukšti, tad prieš lipdami, apskaičiuokite savo jėgas. Kita stotelė – Trogiras. Šis miestas 27 km į šiaurės vakarus nutolęs nuo Splito. Trogiras taip pat yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, jis skaičiuoja daugiau nei 2000 metų – dar 380 m. pr Kr. įkurtas graikų. Nors senamiestis nedidelis, čia daug įvairių parduotuvėlių, kavinukių, greitojo maisto restoranų. Užsisakydami maistą Kroatijoje būkite pasiruošę, kad jums atneš didelę porciją. Vienas tikriausiai nesuvalgysite, tad paprašykite papildomų įrankių. Porcijos didelės, nes kroatai, kaip ir visi pietiečiai, mėgsta daug ir skaniai pavalgyti.
7 diena.
Vieta, kurioje gyvenome, kaip jau minėjau, vadinasi Baška Polje ir nors kempinge turėjome parduotuvę, joje buvo pakankamai brangu, tad apsipirkti eidavome į šalia esantį miestelį, pavadinimu Baška Voda. Tai maždaug 10–15 min. kelio pėsčiomis. Kelias neprailgdavo, nes atsiveria nuostabūs vaizdai. Iš vienos pusės kalnai, iš kitos jūra – tobula! Paskutinę poilsio dieną ekskursijų nebuvo, tad nusprendžiau pasivaikščioti po apylinkes. Labai norėjau nufotografuoti kalnus.
8–9 dienos.
Kelionė namo. Šį kartą stojome tik kartą, tame pačiame viešbutyje Čekijoje, kuriame ir stojome važiuojant į priekį. Kelis kartus stabtelime Austrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Važiuojame pailsėję, šiek tiek įdegę, kupini naujų įspūdžių, gražių nuotraukų ir nuo kroatiškų vaišių pasunkėjusiais lagaminais.
Noriu padėkoti visai Makaliaus komandai bei gidei, kuri visą kelionę praleido kartu su mumis ir, žinoma, vairuotojams, kurie buvo atsakingi už mūsų saugumą. Jus nuostabūs!
Mieli keliautojai, nebijokite to, ko nesate išbandę. Jei jūs, kaip ir aš, visada mieliau renkatės lėktuvą, pabandykite nors kartą išeiti iš savo komforto zonos – važiuokite autobusu. Tai tikrai nauja patirtis, nauji sutikti žmonės, nauji įspūdžiai. Per lėktuvo langelį niekada nepamatysite tokių vaizdų, kuriuos galite pamatyti važiuojant autobusu! Tai puiki galimybė aplankyti daug šalių vienos kelionės metu.
Teksto autorė: Julija Jerafejeva
