Jeigu nemiegame iki pietų, atostogas galime pasidaryti kiekvieną savaitgalį – toks yra mūsų su vyru požiūris į poilsį. Savaitgaliais mes stengiamės aplankyti naują ar seną, bet primirštą vietą. Šį kartą mūsų pasirinkimas buvo Augustavas. Šią vienos dienos kelionę siūlo Makalius ir mes, daug nesvarstę, ją užsisakėme. Didelių lūkesčių neturėjome. Lenkija – tai kaimynai, pas kuriuos ne kartą buvome, Augustavą taip pat daug kartų esame pravažiavę! Tiesa, anksčiau jame nebuvome net stabtelėję. Kaip dažnai būna, ta taisyklė, kai nieko nesitiki – gauni daug, pasitvirtino. 
Kelionė į Augustavą tikrai nevarginanti ir patogi. Vykstant iš Kauno net nereikia anksti keltis, o ir grįžome tokiu laiku, kad dar drąsiai būtume spėję į bet kurį vakarėlį. Kelionės vadovė Jolanta pasakojo įtraukiančiai ir intrigavo faktais apie Lenkiją. Gidė uždavinėjo klausimus, vertus protų mūšio: kokia yra trumpiausia upė pasaulyje, kokių dviejų tautų lenkai labiausiai nemėgsta, kurioje srityje lenkai užima paskutinę vietą Europoje (beje, tai labai teigiamas dalykas), kuo išskirtinė lenkų kalba, ką valgysite užsisakę „pirožki“, kuo svarbios buvo Augustavo kanalo statybos, kokia Šopeno širdies istorija? Atsakymų į šiuos klausimus neišduosiu – galbūt Jūs keliausite su Jolanta, o galbūt mes susitiksime kuriame nors protų mūšyje.
Vygrių vienuolynas
Tai buvo pirmasis objektas, kurį mes aplankėme. Vienuolynas yra Vygrių nacionaliniame parke, apie kurį, kaip puikią vietą poilsiui, jau buvome girdėję iš draugų. Parkas apima dalį Augustavo girios, kuri yra viena iš geriausiai išsilaikiusių senovinių girių Europoje.
Vienuolynas pasitinka kamaldulių vienuolių nameliais, panašų vaizdą galima pamatyti Pažaislyje. Vygriuose galima net nusipirkti nakvynę šiuose nameliuose, nes vienuolynas nebeveikia. Tiesa, šiais laikais miegojimo būdas gerokai skiriasi nuo to, kurį praktikuodavo kamalduliai – karstuose arba ant šiaudų. Paradoksas ir tame, kad laidojami karstuose jie nebūdavo. Apie kamadulių gyvenimo, tikėjimo ir laidojimo ypatumus taip pat daug sužinojome kelionės metu. Nusileidę į požemį, turėjome galimybę žvilgtelėti į pajuodusius vienuolių kaulelius – bažnyčios kriptose jų sulaidota virš keturiasdešimt. Liūdniausia, kad su tais kauleliais vienuolių motinos ir seserys neturėjo galimybės atsisveikinti – jos negalėjo lankyti vienuolių, o dažnai net nebūdavo informuojamos apie artimojo mirtį. Baisi bausmė laukdavo kamaldulio, sulaužiusio vienuolio įžadus. Sakoma, kad pakrantėje, šalia vienuolyno stovintis stulpas naktimis dejuoja, nes jame įmūrytas gyvas vienuolis, pamilęs kaimo mergelę.
Vygrių vienuolyne aplankėme ir kambarius, kuriuose buvo apsistojęs popiežius Jonas Paulius II, vietiniai pamišę dėl jo. Popiežiaus kraujo lašas saugomas kaip stebuklas, o visi daiktai, prie kurių jis buvo prisilietęs, beveik šventi. Ten pat saugoma ir baidarė, kuri buvo padovanota popiežiui (tačiau jis ja neplaukė). Aplinkui vienuolyną apstu Jono Pauliaus II plakatų. Manau, popiežiaus atvaizdų per daug – net ant liepto prie vandens, kur įsitaisę ant suolelio mėgavomės saulės spinduliais ir grožėjomės lelijomis, popiežius į mus žiūrėjo ir iš kairės, ir iš dešinės.
Augustavas
Augustavu miestą pavadino Žygimantas Augustas, o Bona Sforca šią vietovę mėgo vadinti „Zygmuntovy“. Kelionės vadovė leidžia rinktis, kaip praleisti laisvą valandą laiko. Vieni pasileidžia į „Biedronka“ pigesnio alaus, lenkiškų saldainių ar kitų gėrybių, o mes pasirenkame pasivaikščiojimą prieplauka ir ramų užkandį kavinėje. Lenkai man priminė, kad jų požiūris į salotas yra kitoks nei mano. Užsisakiusi sezoninių salotų birželio mėnesį, tikiuosi salotų lapų, ridikėlių, krapų, o gaunu raugintų agurkų ir marinuotų kopūstų. Kavinėje girdime tik lietuvių klientų kalbas, o padavėjos puikiai kalba ir angliškai.
Šeštadienis pasitaikė tikrai karštas, tad džiaugėmės vandens gaivuma, kuri jautėsi pajudėjus laivui. Pasiplaukiojimas trunka apie 1 val. 30 min., bet nepabosta. Vaizdai įprasti: daug vandens ir žalumos aplink, poilsio namai ir pliažiukai pakrantėse, vandens motociklai, kiti laivai, kuriuose moja linksmi poilsiautojai; o mes laukiame svarbiausio momento pasiplaukiojime – persikėlimo šliuzu. Tai tas momentas, kai visi turistai lekia prie laivo bortų, įdėmiai stebi darbuotojų judesius ir, žinoma, fotografuoja.
Taip, viskas tikrai vyksta rankiniu būdu – laivą, šonu atsirėmusį į kanalo kraštą, darbuotojas tiesiog nustumia ranka. Laivas kanale vos išsitenka. Užtrunka keletą minučių, kol pakeliamas vandens lygis. Šioje vietoje jį kelia ne taip ir daug – iki metro. Gidė pasakojo, kad šliuzuose vandens lygis keliamas nuo 0,8 iki 8 metrų. Augustavo kanalo ilgis – 101 km., nors pirminiame XIX a. projekte buvo suplanuota virš 200 km. Ežerų sujungimo kanalu darbus dirbo tūkstančiai žmonių. Tarp jų buvo nemažai baudžiauninkų, kuriems už darbą buvo pažadėta laisvė. Todėl vienas iš šliuzų vadinamas „Svobodos“.
Studzienična
Laivu mes pasiekėme Studzieničnos miestelį. Miestelio pavadinimas kilęs nuo žodžio „šaltinis“. Manoma, kad čia esantis šaltinis gydo nuo įvairių ligų, tad prie jo išsirikiavo nemaža eilutė žmonių. Šioje vietoje lankėsi ir Jonas Paulius II, kurio monumentas stovi ant pakrantės. Norite, kad išsipildytų Jūsų noras? Palieskite popiežiaus blizgančią ranką. Na, o jeigu norite čia sugrįžti, apeikite aplink šalia augantį medį tris kartus. Kelionės vadovė juokavo, kad kažkas iš mūsų ėjo daug daugiau kartų, nes teko užsibūti šioje vietoje – dvi bendrakeleivės susimaišiusios įlipo ne į autobusą, o į tą patį laivą, plaukiantį atgal į Augustavą. Nors ši vietovė atrodo labai religinė – joje daug kryžių, visas dėmesys koplyčiai, medinei bažnyčiai, popiežiaus ir šventojo Nepomuko skulptūroms, čia nesibodima ir papramogauti – prie kranto stovinčiame laivelyje vyksta šokiai ir skamba Prūsaičio „Trisdešimt devyni“.
Seinai
Šis vietovardis mums puikiai žinomas nuo mokyklos laikų lietuvių literatūros pamokų – ne vienoje iš žymiųjų lietuvių rašytojų biografijoje minimi Seinai. Čia stovi paminklas Antanui Baranauskui, kuris, būdamas vyskupu, paskutinius penkerius gyvenimo metus praleido šiame mieste. Nors manoma, kad visą gyvenimą jis meldėsi lenkiškai, rašytojas mirė versdamas bibliją iš lenkų į lietuvių kalbą. Dar vienas gidės užduotas klausimas, vertas protų mūšio: „Į kurią pusę žiūri Antano Baranausko paminklas ir kodėl?“. Nežinote? Nuvažiuokite į Seinus.
Ne tik dėl rašytojo ir vyskupo paminklo žmonės keliauja į Seinus. Tikinčiųjų pasaulyje itin garsi Seinų Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilika. Vertingiausia joje yra XV amžiaus stebuklinga Dievo Motinos figūra. Visame pasaulyje yra tik keletas tokių figūrų. Tikima, kad ji dovanoja malones, kurių įrodymus – padėkas, matome bazilikos koplyčioje. Figūra yra spintos tipo ir atidaroma tik kartą per metus.
Seinuose mus nudžiugino ir Makaliaus dovana – soti ir skani vakarienė visiems ekskursijos dalyviams. Akivaizdu, kad Makalius mėgsta stebinti maloniais siurprizais (kai vykome į Prahą, mus vaišino šampanu).
Vakarieniavome vėsioje, puošnioje salėje, kurioje puikavosi užrašas „Love“. Aukštu žemiau vyko vestuvės ir galėjome girdėti dainuojančius vestuvių muzikantus. Spėliojome, ar tai lietuviai gyvenantys Seinuose (bent jau anksčiau jų šiuose kraštuose buvo gausu), ar tai lietuviškos-lenkiškos vestuvės, ar lietuviai, gyvenantys šalia Lenkijos, čia atvyksta švęsti – gal čia pigiau?
Kelionė atgal į Lietuvą
Grįždami, už jauną amžių arba įsimintus kelionės vadovės pasakotus faktus, galėjome „užsidirbti“ saldumynų. Mano amžius ne jaunas, bet man viskas labai įdomu, todėl gidės klausiausi kaip mokytojos prieš kontrolinį. Rekomenduoju tai daryti ir kitiems! Niekada negali žinoti, kur žinių prireiks – ar protų mūšyje, ar kovoje dėl šokolado. Šį kartą laimėjau net du.
Apibendrinant, kelionė trumpa, lengva, įdomi ir su dovanomis. „A begal būt geriau“ – kaip sako žemaičiai, kurių balsai taip pat girdėjosi šioje išvykoje. Arba „too good to be true“, kaip sako britai, bet vis tik „true“. Už trisdešimt eurų nuvyksti į kitą šalį, nereikia pačiam vairuoti, visko daug sužinai bei pamatai, pabendrauji, turi galimybę apsipirkti „Biedronkoj“ ir dar gauni vakarienę!
Teksto autorė: Daiva Valančiūtė