Pirmoje įspūdžių dalyje pasakojau apie pasiruošimą 4 dienų kelionei po vienas gražiausių Šveicarijos vietų - Ciurichą, Interlakeno kalnų regioną ir Liucerną. Tobulas savaitgalio planas, apie kurį daugiau sužinosi perskaitęs pirmąją pasakojimo dalį ČIA.
Antra stotelė - Interlakeno kalnų regionas
Už kalnus gali būti gražiau tik kalnai, ypač jei jie – Šveicarijos. Todėl pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti Interlaken kalnų regioną ir pakilti į aukščiausią Europoje geležinkelio stotį – Jungfrau Top of Europe. Jei ir tu turi tokią svajonę, detalią informaciją kaip nuvykti ir kiek tai gali kainuoti rasi jų tinkalalpyje, o čia daugiau noriu papasakoti apie asmeninius įspūdžius :)
Anksti ryte iš Ciuricho centrinės stoties sėdome į traukinį, kuris mus nuvežė iki Tuno (Thun), iš kurio laivu turėjome plaukti iki Interlakeno. Buvo galimybė toliau vykti traukiniu, bet nusprendėme išbandyti kitą transporto priemonę. Ir tikrai nepasigailėjome – tai buvo viena gražiausių kelionės atkarpų. Nuostabūs vaizdai – kalnai, prabangios vilos su baseinais, kriokliai, žaluma... Laikas nė kiek neprailgo. Pats Interlakenas – jaukus ir nedidelis kalnų miestelis, kurį supa du ežerai. Tiesa, čia pasijautėme kaip Azijoje, nes dauguma turistų – indai, kinai ar japonai, vietinių apskritai nematyti. Ką gi, gamta aplinkui graži, bet ilgiau nei keletą dienų turbūt neverta čia praleisti.
Tačiau labai verta ir labai nekantru pakilti į Jungrau Top of Europe – aukščiausią Europoje geležinkelio stotį, plytinčią 3454 m virš jūros lygio (ir virš debesų), į kurią galima pakilti tik vieninteliu specialiu traukiniu.
Keliaujame į Interlakeno traukinių stotį, iš kurios su persėdimu kilsime į viršūnę. Kelionė truko nei daug, nei mažai, keletą valandų, bet buvo verta – pamatėme tiek nuostabaus žalumo kalnus ir ežerus, tiek snieguotus milžiniškus kalnų masyvus, kurie, tiesą sakant, net baugino. Paskutinius kilometrus, riedant keistu raudonai geltonu traukinuku, kuris nė kiek nepriminė modernių tarpmiestinių Šveicarijos traukinių, iki geležinkelio stoties važiavome pro siaurą tunelį aklinoje tamsoje. Jaukumo suteikė tik tai, kad keliavome ne vienos – šis maršrutas yra visiškai turistinis, taigi traukinys buvo pilnas vien turistų iš Azijos.
Pravažiavus siaurą tunelį, išlipus iš traukinio ir žengus kelis žingsnius, apėmė keistas jausmas ir siaubingai ėmė trūkti oro. Tokia šiek tiek panika tikriausiai apninka visus kalnų naujokus. Iš tikrųjų Top of Europe labiau primena muziejų nei geležinkelio stotį. Čia pasitinka keistos ledo skulptūros, ledo kambarys, senoviniai rakandai, paveikslai, kitame aukšte – kavinės ir restoranai, suvenyrų parduotuvė. Tačiau tikrasis smagumas prasideda išėjus už pastato ribų į aikštelę, kur atsiveria nuostabi panorama. Tada iš tiesų pasijauti kaip stovėdamas ant pasaulio krašto. Vos prieš keliasdešimt minučių dar žavėjomės nuostabaus žalumo kalnais, o štai dabar aplink balta, ir su kitais turistais jau lipdai sniego senius ir fotografuojiesi. Matosi, kad kai kurie sniegą mato pirmąsyk gyvenime, žavus vaizdas. Deja, kalnų grožio ir didybės pro mėgėjišką objektyvą ir akį perteikti tiesiog neįmanoma, kad ir kiek bandytum.
Tiesa, turint daugiau laiko galima paėjėti toliau už aikštelės ribų ir leistis į žygį, kopti į viršūnes. Tik tam, be abejo, reikia pasiruošimo, o mums šiam kartui pakako pasigrožėti nuostabiais vaizdais ir pasivaikščioti aplinkui. Kad ir kaip ši vieta atrodytų turistų pamėgta, tačiau šarmo ir kažkokio keisto misticizmo vis tiek nepraradusi, aplankyti tikrai verta, tik kitą kartą jau leisčiausi į rimtesnį žygį po kalnus. Pakeliui leisdamiesi nuo kalno stabtelėjome pakelės miestukuose, kur atradome daugiau šarmo nei turistų. Dar kartą norisi pasikartoti – kaip gera keliauti su Swiss traukinių pasu, kai nereikia sukti galvos ir savęs varžyti, kur nori – ten važiuoji!
Kelionė į Top of Europe mums užėmė visą dieną, todėl grįžusios į viešbutį pasidėjome daiktus ir keliavome vakarieniauti į vietinį Interlakeno restoranėlį. Kitą dieną laukė skrydis į Vilnių, tačiau pakeliui ketinome užsukti į Liucerną.
Paskutinė stotelė - Liucerna
Liucernoje, kaip ir visoje Šveicarijoje, kiek iki šiol teko ją pažinti, turizmas išvystytas puikiai. Patogus ir labai aiškiai visiems suprantamas susisiekimas, daugybė sutvarkytų lankytinų vietų, nuostabi gamta, architektūra, turistiniai laivai ir laiveliai – ne veltui Liucerna yra vienas lankomiausių miestų Šveicarijoje. Miesto vizitinė kortelė, kurios nepastbėti tieisog neįmanomą - Kapellbrucke tiltas ir šalia esantis vandens bokštas. Garsusis medinis tiltas, kurio vidus iškabintas Liucernos istoriją menančiais labai labai senais paveikslais, buvo pastatytas 14 a. pradžioje, bet dėl cigaretės sukelto gaisro 1993 metais jis buvo suniokotas, paskui restauruotas ir štai - turistus džiugina iki šiol. Tik, savaime suprantama, prie tilto ir ant jo rūkyti griežtai draudžiama.
Taip pat lankantis Liucernoje verta skirti laiko paplaukioti laivu po Keturių kantonų ežerą, gaila, mes to nespėjome, nors labai norėjome. Po intensyvaus pusdienio atėjo metas keliauti namo, valanda traukiniu iki Ciuricho, iš kurio laukia vakarinis „Germania“ skrydis į Vilnių. Drąsiai galiu sakyti, kad maršrutas pasiteisino visu 100 procentų – tobulas savaitgalio planas!