Kelionę pradėjome planuoti žiemą, gavę iš tėvelių dovaną kelionei mūsų dvigubo jubiliejaus proga. Į pagalbą pasitelkėme įvairius internetinius puslapius, kelių lietuvių keliautojų įspūdžiais ir pan. Skrydį užsisakėme vienoje lietuviškoje skrydžių rezervavimo sistemoje. Iš pradžių radome palyginti nebrangius skrydžio bilietus iš Vilniaus su persėdimu Briuselyje ir Abu Dabyje, tačiau šiek tiek padelsus, bilietai pabrango. Už tą pačią sumą pavyko įsigyti bilietus skrydžiui iš Rygos su persėdimu Berlyne ir Abu Dhabyje. Bilieto kaina vienam asmeniui į abi puses kainavo 900 eurų.
Taigi, atėjus mūsų nekantriai lauktai kelionės dienai, anksti ryte sėdome į autobusą ir išvažiavome į Rygos oro uostą. Lėktuvas iš Rygos išskrido laiku, tačiau mažame Air Baltic lėktuve taip mus mėtė ir purtė, kad net gretimoje eilėje sėdėjusi moteris, galvojome, nualps iš susijaudinimo. Berlyno oro uoste praėjus patikrinimo postą, keista, tačiau veikė tik labai maža duty free parduotuvėlė ir nebuvo interneto. Bet skrydis didžiausiu, beveik 300 keleivius skraidinančiu ir su visais patogumais lėktuvu, viską atpirko. Savo vietose lėktuve radome pledus, pagalves, rinkinuką, kuriame buvo ausų krapštukai, miego akiniai, dantų pasta, dantų šepetėlis. O priešais kiekvieną keleivį esančiame ekrane galima buvo pasirinkti žiūrėti įvairių žanrų filmus, muzikos arba tiesiog stebėti ekrane lėktuvo skrydžio padėtį, greitį, aukštį.
Į Abu Dabį atskridome apie 5 valandą ryto vietos laiku. Mus pasitiko dusinantis karštis. Iki kito skrydžio buvo likę apie 3 valandos.
Įsėdus į lėktuvą, sužinojome, kad skrydis atidėtas ir teks laukti apie 3 valandas, nes lėktuvas negavo leidimo skristi per Saudo Arabiją. Tačiau įgula nuolat teikė keleiviams informaciją apie esamą padėtį, stiuardesės dalino keleiviams vandens. O pradėjus lėktuvo viduje sparčiai kilti temperatūrai, buvo iškviestas oro uosto darbuotojas su specialu aparatu, kuris pūtė lėktuve šaltą orą. Po 6 valandų laukimo ir 4 valandų skrydžio - valio, pagaliau nutūpėme ant Seišelių žemės!
Prieš nuleidžiant lėktuvui, stiuardesės išdalino keleiviams užpildyti anketas, kurias reikia pateikti praeinant muitinės postą. Anketose privaloma nurodyti, iš kokios šalies atvykstate, į kokią šalį toliau keliausite, kiek dienų būsite ir kt. Nepamirškite, kad kontrolės postui reikia pateikti lėktuve užpildytą anketą ir atgalinio skrydžio bilietus.
Maloniai nustebino Victoria oro uoste keleivius maloniai pasitikęs oro uosto personalas, šokėjai ir dainininkai.
Apgyvendinimo vietą Mahės saloje pasiekėme taksi. Už nuvežimą (atstumas 6 km nuo oro uosto) sumokėjome taksi vairuotojui 20 eurų.
Dar važiuodami į nakvynės vietą planavome važiuoti pasivaikščioti po sostinę, tačiau pasirodė, kad visos parduotuvės ir įmonės baigia savo darbą 16 val. ir temti pradeda 18 val., po pusvalandžio būna jau sutemę, todėl patartina su savimi turėti ir žibintuvėlį.
Antrą kelionės dieną išsinuomoję automobilį (kaina 35 eurai parai) iš svečių namų savininko, nuvažiavome apžiūrėti sostinės. Atskreipkite dėmesį, kad vairavimas Seišelių salose vyksta kairiąja eimo skryptimi. Keliaujant po salą autobusu, bilietas keleviui tekainuoja 5 SCR.
Sostinėje aplankėme bažnyčią (šalyje ~90 proc. gyvenojų yra katalikai). Vėliau užsukome į sostinės turgų. Jame galima įsigyti šviežios žuvies, suvenyrų už mažesnę kainą nei kitose suvenyrų parduotuvėse, galima įsigyti ir natūralios Seišeliuose pagamintų vanilės, citrinų, rožių esencijų, kokosų aliejaus, vanilės lazdelių, citrininės žolės arbatos.
Užsukę į pakelės užkandinę, paragavome tradicinio kreolų (vietinių gyventojų) maisto, kuris vadinasi “Creole” (65 SCR), t.y. iškeptas blynas su tuno, čederio ir kreolietiško padažo įdaru. Jums tikrai patiks!
Klaidžiodami po sostinės gatves, atsitiktinai užsukome į indų šventyklą. Jos durys yra atviros visiems, tačiau lauke privalu nusiauti batus. Viduje vaizdas labai neįprastas- daug altorėlių su indų dievu Ganieša ir jam priaukotu ilgokai pastovėjusiu maistu.
Nors ir pradėjo smarkiai lyti, nepabūgome ir pastatę mašiną nemokamoje aikštelėje (mokamose aikštelėse kiekviena stovėjimo valanda kainuoja 5 SCR), nužingsniavome į botanikos parką (bilieto kaina vienam žmogui 100 SCR). Jame pamatėme retą palmę “Coco de Mer”, didžiuosius vėžlius ir įvairių augalų, kuriuos daugelis auginame savo namuose.
Tą pačią dieną suspėjome nuvažiuoti ir į vieną gražiausių salos paplūdimių Beau Vallon. Jame galima ne tik pasivaikščioti ir pasigrožėti vandenynu, bet šalia paplūdimio veikia ir restoranai, gatvėje prekiaujama vaisiais.
Kol vaikščiojome, sutemo. Kadangi salos gatvės neapšviestos, todėl grįžti namo buvo iššūkis.
Kitą dieną turėjome plaukti į vieną gražiausių Seišelių salų La Digue. Bepusryčiaujant terasoje dangus pradėjo niauktis, pakilo vėjas ir... pradėjo lyti. Susikrovę daiktus per lietų nužingsniavome į autobusų stotelę. Praėjo pusvalandis, o autobuso nėra. Priešinga kryptimi pravažiavo net 6 autobusai. O mums neramu, nes reikėjo spėti į laivą. Tada sukosi tik viena mintis: skridome tūkstančius kilometrų, atvykome mėnesį, kai iškrenta mažiausiai kritulių per metus (150 mm), o jau antra diena kaip lyja.
Laimei, mūsų autobusas atvažiavo, įsirioglinus į siaurą ir sausakimšą autobusą buvo įdomu stebėti pasipuošusias merginas, apkūnias moteris ir suvargusius vyrus.
Į laivą keleiviai pradedami laipinti likus 30 minučių iki išvykimo. Nuoširdžiai dėkojau savo buvusiai kursiokei Linai už patarimą išgerti vaistų nuo pykinimo. Plaukiant ilgai vandenyne siūbuojamame laive, supykino ne vieną keleivį.
Plaukiant į La Digue salą, visuomet reikia persėsti į kitą laivą tarpinėje Praslin saloje. Reikėtų paminėti, kad plaukimas Mahė - Praslin trunka 1 val., o Praslin - La Digue plaukimas trunka apie 15 min., bilieto kaina vienam keleiviui Mahe- La Digue yra 1600 SCR.
La Digue saloje yra apie 5 taksi automobiliai ir keli senoviniai taksi, t.y. jaučiais varomi vežimai. Šioje saloje nepriklausomai nuo atstumo, taksi paslauga kainuoja 150 SCR. Taip pat galima išsinuomoti dviratį, kuris kainuoja apie 100 SCR dienai.
Apsigyvenome svečių namuose ”Etoile Labrine”, kuris gavo apdovanojimą už 2013 metais geriausius lankytojų atsiliepimus. Tuo nesistebėjome, nes aptarnavimas gana aukšto lygio. Tik atvykę buvome pasitikti gaiviu gėrimu taurėse, paslaugusis svečių namų savininkas atspausdino mums žemėlapį su lankytinais salos objektais, suteikė naudingos informacijos. Taip pat rytais gaudavome nuostabius pusryčius su šviežiais vaisiais, šviežių vaisių sultimis, o vakarienės buvo tapusios vienu laukiamiausiu dienos momentu: jauki muzika, šviežia žuvis, padažai, desertai ir aukšto lygio aptarnavimas.
Pirmą atvykimo į La Digue salą dieną aplankėme vienintelę jos gyvenvietę La Passe. O kitą dieną ėjome į Grand Anse paplūdimį. Jame maudytis draudžiama dėl didelių bangų. Šalia paplūdimio veikia baras, kuriame galima paragauti ką tik sugautos ir iškeptos žuvies.
Tos pačios dienos popietę nusprendėme užsukti ir į aukščiausioje salos vietoje esantį Sunset barą ir pasitikti saulėlydžio. Iš pradžių lipdami į viršų džiaugėmės, kad tik šiek tiek krapnojo, bet neilgai, nes įveikus pusę kelio stipriai apsiniaukė ir užklupo liūtis. Staigiai pasislėpėme po bananų palmės lapais. Kiek pabodus stovėti, bėgome siekdami pasiekti savo maršruto tikslą.
Atėjus baras sudarė nebaigto statyti namo įspūdį, tačiau užlipus į antrą aukštą buvo jaukiai įrengta terasa su šiaudiniu stogu. Įsitaisėme kėdėse, gėrėme šviežiai spaustų vaisių sultis ir matėme... nesibaigiantį lietų ir tirštą rūką. O mūsų rūbai buvo permirkę. Tikėjomės, kad besėdint nors nustos lyti, bet palaukus valandą teko priimti nemalonų sprendimą - teks grįžti namo pėsčiomis, nes net taksi atsisakė atvažiuoti šlapiu ir itin stačiu keliu.
Penktąją savo kelionės dieną džiaugėmės geru oru, nes buvome suplanavę visą dieną praleisti antroje pagal dydį Seišelių saloje Praslin.
Laivo bilietus į šią salą galima įsigyti tiesiog prieš lipant. Praslin saloje galima išsinuomoti automobilį už 40 eurų, o pasiderėjus ir už 35 eurus, arba važiuoti viešuoju transportu, kaina vienam keleiviui - 10 SCR.
Pirmasis mūsų aplankytas objektas buvo Vallee de Mer nacionalinis parkas, kuris dėl jame retų Coco de Mer palmių įrašytas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Įėjimas į šį parką kainuoja 340 SCR. Jame galimi 3 skirtingi maršrutai: 1 valandos, 2 valandų arba 3-4 valandų. Galima užsisakyti gido paslaugas.
Įdomu tai, kad vaikščiojat po Valle der Mer nacionalinį parką galima pasijusti kaip džiunglėse. Malonus jausmas, kai karštą dieną galima atsigaivinti po dideliais ir šlamančiais palmių lapais. Jame augančios Coco de Mer palmės turi labai įdomų dalyką - šių palmių subrandintos sėklos labai primena moterišką lytinį organą. O pradėjus dygti palmės daigui, jis gali, pasak muziejaus gido, pasislinkti į palankesnę augimui vietą net apie 2-3 metrus.
Parke gyvena chameleonai, įvairūs paukščiai ir gyvatės, tačiau jų nereikia bijoti. Jos, anot skelbiančių informacinių stendų, išlenda iš savo urvų tik naktį.
Vėliau važiavome į juodųjų perlų fermą. Užsukome į muziejaus vidų nusipirkti bilietų (bilietas vienam žmogui 50 SCR. Belaukiant gido apžiūrėjome ir muziejaus parduotuvę. Papuošalai nuostabūs, o jų kainos taip ir liko nežinioje, nes jos nebuvo nurodytos).
Juodieji perlai auginami toli vandenyne 7 metrų gylyje apie 2-3 metus. Kas tiek laiko į muziejaus laboratoriją atvykstą mokslininkas iš Japonijos, kuris į tam tikro tipo kriaukles (turinčias tamsaus pigmento) implantuoja iš kriauklės masės pagamintus kamuoliukus. Per trumpą mums parodytą filmuką, pamatėme, koks tai sudėtingas procesas. Nutinka ir taip, kad kriauklė nepriima implanto (iš kriauklės suformuoto rutuliuko) ir jį deformuoja, arba šalia implanto pradeda auginti kitą perlą.
Paskutinis norėtas aplankyti objektas Praslin saloje buvo Cot d’Or gyvenvietė su nuostabiu Anse Volbert paplūdimiu, kuris turistus ir vietinius traukia dėl šilto ir gana seklaus vandens, išsitiesusių palei smėlį palmių, čia pat pardavinėjamų kokoso riešutų su gaivaus skonio sultimis.
Už kelionės įspūdžius dėkojame Ilmai Bingelienei
